Vaiko auklėjimas

Sutrikę santykiai šeimoje gali būti vaikų bendravimo, mokymosi sunkumų, savigarbos, elgesio problemų priežastis. Psichologai jau nuo 1920 m. domisi tėvų įtaka vaikų psichosocialiniam vystymuisi. Viena iš šios srities tyrinėjimo krypčių buvo pavadinta auklėjimo stiliumi. Šiame straipsnyje aptariami auklėjimo tipai bei jų įtaka vaikų ugdymui.

ŠEIMA – UNIKALI AUKLĖJIMO SISTEMA

Neneigiant asmenybės vidinių procesų ir elgsenos reikšmingumo, paskutiniu metu vis plačiau atkreipiamas dėmesys į šeimos aplinką, kurioje susiformuoja tam tikras individo elgesys. Šeima yra daug daugiau nei grupė individų, turinčių bendrą fizinę ir psichologinę erdvę. Tai nat tūrali socialinė sistema su savomis ištobulintomis taisyklėmis, paskirstytais šeimos nariams vaidmenimis, galinga valdymo struktūra, painiomis slapto ir atviro tarpusavio bendravimo formomis, ištobulintais derybų ir problemų sprendimo būdais, leidžiančiais efektyviai spręsti įvairias užduotis. Šios mikrokultūros nariai susiję giliais ir daugiasluoksniais ryšiais, susiformavusiais bendros istorijos, išorinio pasaulio suvokimo ir bendro tikslo pagrindu. Tokioje sistemoje individus sieja stiprūs ilgalaikiai abipusiai ryšiai ir įsipareigojimai, kurių intensyvumas, bėgant laikui, gali kisti, bet vis dėlto išlieka visą šeimos gyvenimą.

Patenkama į šią organizaciją tik gimimo, įvaikinimo ar vedybų atv veju. Šeima priima naujus narius į savo tarpą, moko juos. Nors ir tapę vėliau autonomiški ir nebegyvendami po bendru stogu, šeimos įtaką jie jaučia visą gyvenimą. Ji tokia stipri, kad išlieka, nepaisant nei didelių šeimos narius skiriančių atstumų, nei vieno iš nar

rių mirties.

Nėra kitos analogiškos organizacijos, kurios nariai būtų taip stipriai susieti. Tarpusavyje šeimos nariai priklausomi ne tik materialine prasme, bet ir meilės ir dėmesio gavimo, bendravimo bei socializacijos prasme. Gerai funkcionuojančios šeimos skatina savo narius savirealizacijai, suteikdamos laisvę ir saugumo bei globos jausmą ieškant savo kelio. Nepaisant savo individualumo, šeimos nariai išlieka atsidavę šeimos grupei, formuojančiai bendrą įvaizdį.

Skirtingai nei ne šeimyninės sistemos, kurios gali būti atnaujinamos, šeimos nariai yra nepakeičiami, nes nepakeičiama pagrindinė vertybė šeimoje – jos narių tarpusavio santykiai. Pavyzdžiui, tėvui išvykus ar mirus, kitas asmuo, nepaisant sėkmingų pastangų, niekada iš tikrųjų nepakeis tėvo asmenybės ir emocinių ryšių, kurie jį siejo su likusiais šeimos nariais.

Taigi šeimos yra organizuotos sudėtingos sistemos, apimančios mažiausiai tris kartas. Jausmingumas, lojalumas, ilgalaikiai tarpusavio ryšiai būdingi vis soms šeimoms ir išskiria jas iš kitų socialinių sistemų. Ir net ištikus krizei, kai šioms savybėms metamas iššūkis, šeima dažniausiai priešinasi pokyčiams, siekdama išlaikyti įprastus tarpusavio santykius.

Pasikartojantys, tikslingi tarpusavio bendravimo „piešiniai“ paprastai nepastebimi pašaliniams ir dažnai ne visada suvokiami pačių šios sąveikos dalyvių. Nors yra skirtumų ar nesutarimų tarp šeimos narių, iš esmės šeimos narystė remiasi bendru šeimos ir socialinės aplinkos supratimu.

AUKLĖJIMO STILIAUS APIBRĖŽIMAS

Auklėjimu vadinama sudėtinė veikla, pasireiškianti specifiniu elgesiu ir daranti įtaką vaikų ugdymui. Dauguma šeimos tyrinėtojų pastebėjo, kad spe

ecifinės auklėjimo priemonės yra mažiau reikšmingos vaikų gerovei nei auklėjimo visuma. Viena iš labiausiai pripažintų yra Dianos Baumrind auklėjimo stilių koncepcija. Auklėjimo stiliumi apibūdinama normali tėvų pastangų įvairovė, siekiant vaikus kontroliuoti ir padėti jiems pritapti visuomenėje.

Reikia atkreipti dėmesį į du šio apibrėžimo aspektus. Pirma, kaip auklėjimo stilius čia apibūdinama normalaus auklėjimo įvairovė. Kitaip tariant, auklėjimo stiliaus tipologija pagal Baumrind neapima auklėjimo nukrypimų, kurių gali būti asocialiose šeimose. Antra, Baumrind teigia, kad normalaus auklėjimo pagrindas – kontrolė. Nors tėvai skiriasi sugebėjimu kontroliuoti ir socializuoti savo vaikus, pagrindinis visų tėvų vaidmuo yra mokyti ir kontroliuoti vaikus.

Auklėjimo stilių sudaro du svarbūs auklėjimo elementai: tėvų jautrumas ir reiklumas. Tėvų jautrumas (dar vadinamas tėvų šiltumu ir palaikymu) formuoja vaiko asmenybės savireguliaciją, savigyną. Tokie tėvai moka palaikyti ir priimti ypatingus vaikų poreikius. Reiklumu tėvai (sietiniu su elgesio kontrole) siekia vaikus integruoti į visą šeimą, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, moko disciplinos. Reiklūs tėvai yra pasiruošę konfrontuoti su nepaklusniais vaikais.

KETURI AUKLĖJIMO STILIAI

Remiantis tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, galima išskirti keturis auklėjimo stilius: atlaidus, valdingas, autoritetingas ir atsiribojęs. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi skirtingas natūraliai atsirandančias auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį. Jiems būdinga individuali jautrumo bei reiklumo pusiausvyra.

  • Atlaidūs tėvai (leidžiantys, nenurodinėjantys) yra jautresni nei keliantys reikalavimus. Jie yra netradiciniai, atlaidūs, šve
    elnūs, nereikalauja iš savo vaikų, kad elgtųsi kaip suaugę, linkę kartu su vaikais apsvarstyti iškilusias problemas, vengia konfrontacijos. Šio auklėjimo stiliaus tėvus dar galima suskirstyti į du tipus: demokratiškus tėvus, kurie, nors ir atlaidūs bei švelnūs, yra labiau įpareigojantys vaikus, bei nedirektyvius, nevadovaujančius tėvus.
  • Valdingi tėvai yra labai reiklūs ir valdingi, bet neatsakingi. Jiems yra svarbu paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų. Šie tėvai moka sukurti gerai organizuotą, su aiškiomis taisyklėmis aplinką. Valdingi tėvai taip pat gali būti suskirstyti į du tipus: ne autokratiški arba labai autokratiški, besinaudojantys valdžia.
  • Autoritetingi tėvai yra ir jautrūs, ir reiklūs. Jų vadovavimas ir nurodymai vaikams aiškūs. Jie yra tvirti, bet negniuždantys ir nevaržantys. Jų disciplinos metodai yra labiau palaikantys nei baudžiantys. Šie tėvai siekia, kad jų vaikai būtų savarankiški bei visuomeniškai atsakingi ir bendradarbiaujantys.
  • Neįsitraukę (atsiriboję) tėvai yra ir mažiau jautrūs, ir mažiau atsakingi. Kraštutiniais atvejais šis auklėjimo būdas pastebimas apsileidusių ir asocialių tėvų šeimose. Vis dėlto dauguma šio tipo tėvų yra normalūs.

Kiekvienas auklėjimo būdas, suprantama, yra ne tik jautrumo ir reiklumo derinys. Trečiasis matmuo, kuriuo galėtų būti apibūdinami auklėjimo stiliai, yra psichologinės kontrolės siekimas. Psichologinė kontrolė – tai bandymas įsikišti į vaiko psichologinį ir socialinį vystymąsi, sukeliant kaltės jausmą, atstumiant, sugėdinant. Būtent psi

ichologinės kontrolės siekimas skiria autoritetingą auklėjimą nuo valdingo.

Tiek vieni, tiek kiti tėvai kelia aukštus reikalavimus savo vaikams ir tikisi iš jų tinkamo elgesio bei jų taisyklių laikymosi. Tačiau valdingi tėvai taip pat tikisi, kad vaikai priims ir jų sprendimus, nuomonę, vertybes, sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Tuo tarpu autoritetingi tėvai yra labiau linkę kartu su vaikais aptarinėti, aiškintis. Taigi nors abiejų tipų tėvai vienodai stipriai kontroliuoja elgesį, autoritetingi tėvai mažiau užsiima psichologine kontrole.

PASEKMĖS VAIKAMS

Auklėjimo stiliai buvo nustatyti siekiant numatyti vaikų sugebėjimą pritapti visuomenėje, išsilavinimo galimybes bei išvengti elgesio problemų. Tyrimai, kurie rėmėsi interviu su tėvais, vaikų pranešimais bei tėvų pastebėjimais, nustatė, kad vaikai ir paaugliai, kurių tėvai buvo autoritetingi, save vertino bei buvo objektyviai įvertinti kitų kaip labiau socialūs ir mokantys bendrauti nei jų bendraamžiai, auklėti neautoritetingų tėvų.

Vaikai ir paaugliai, auklėti neįsitraukusių tėvų, visose šiose srityse pasirodė blogiausiai.

Apskritai galima pasakyti, kad tėvų jautrumas labiau nulemia visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionavimą, tuo tarpu tėvų reiklumas yra sietinas su bendravimo ir elgesio kontrole.

Šie pastebėjimai leidžia numatyti, kad:

  • vaikai ir paaugliai iš valdingų šeimų (aukšti reikalavimai, mažas jautrumas) linkę neblogai mokytis ir gerai elgtis, bet jie blogiau save vertina. Jų socialiniai įgūdžiai blogesni ir didesnis depresijos lygis;
  • vaikams ir paaugliams iš atlaidžių šeimų (didelis jautrumas ir maži reikalavimai) dažniau pasireiškia elgesio sutrikimų ir blogiau sekasi mokykloje, bet jie geriau save vertina. Jų geresni socialiniai įgūdžiai ir mažesnis depresijos lygis.

Peržvelgus literatūrą apie auklėjimo stilius, akivaizdu, kad autoritetingas auklėjimas susijęs su socialine kompetencija ir retesnėmis elgesio problemomis visose amžiaus grupėse (tiek berniukų, tiek mergaičių). Šio auklėjimo privalumai, kaip ir neįsitraukusio auklėjimo žala, tampa akivaizdi jau ikimokykliniame amžiuje ir tęsiasi paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje.

Nors kiekvienoje auklėjimo grupėje galima rasti specifinių kompetencijos skirtumų, didžiausi skirtumai pastebėti tarp vaikų, auklėtų neįsitraukusių tėvų. Autoritetingi tėvai, regis, sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp savo reikalavimų ir pagarbos savo vaikų individualumui, asmenybei, tad šių šeimų vaikai išmoksta balansuoti tarp išorinio konformizmo reikalavimų ir siekio patenkinti savo individualumą ir autonomiją.

ĮTAKA LYČIAI, ETNINEI GRUPEI IR ŠEIMOS TIPUI

Skirtingose subpopuliacijose auklėjimo stilių įtaka ir paplitimas skiriasi. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose autoritetingas auklėjimas yra populiariausias tarp vidurinės klasės šeimų, atvykusių iš Europos. Čia ryšys tarp autoritetingumo ir įtakos vaikams labai panašus visose grupėse. Tačiau yra kelios išimtys. Pavyzdžiui, tėvų keliami reikalavimai yra reikšmingesni berniukų gerovei nei mergaičių.

Autoritetingas auklėjimas nulemia geresnį prisitaikymą visuomenėje ir retesnius elgesio sutrikimus visose etninėse grupėse (afro-, azijos-, euro-, ispanijos amerikiečių), bet įtaka išsilavinimui matoma tik tarp išeivių iš Europos bei kiek mažiau tarp ispanų kilmės amerikiečių. Manoma, kad tai gali būti susiję su socialinės aplinkos bei auklėjimo metodų skirtumais ar specifiniais auklėjimo aspektais kultūrine prasme.

IŠVADOS

Auklėjimo stilius yra ryškus auklėjimo indikatorius, nulemiantis vaiko gerovę bei skirtingą bendravimą. Tiek tėvų jautrumas, tiek reiklumas yra svarbios gero auklėjimo sudedamosios dalys. Autoritetingas auklėjimas, leidžiantis išlaikyti pusiausvyrą tarp aiškių aukštų tėvų reikalavimų, emocinio atsakingumo bei vaiko autonomijos pripažinimo, yra vienas iš svarbiausių šeimos kompetencijos bruožų, turinčių įtaką nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės. Nepaisant auklėjimo stiliaus tyrinėjimų, daugelis dalykų lieka neištirti, neišspręsti. Bet pirmiausia kreipiamas dėmesys į vystymosi pokyčius, jų sąryšį su auklėjimu ir autoritetingo auklėjimo proceso plėtojimą.

0 thoughts on “Vaiko auklėjimas”

  1. Gerai, kad kuo toliau, tuo daugiau apie ta auklejima snkama garsiai, nes kartais susidaro ispudis, kad zmones tiek vaikus, tiek ju auklejima priima kaip savaime suprantama dalyka, kuriam nereikia deti jokiu pastangu.

    Reply
  2. Vaikų aukėjimas ir yra savaime suprantamas dalykas.Jokių pastangų nededa tik to nesuprantantys tėvai.Tik visų pirma,vaikų auklėjimas nėra diktatūra,o grįstas žmogiškumu,kitaip tariant bendravimas žmonių kalba.Kuo mažiau griežtų taisyklių-prisiminkime save vaikystėje…kaip jautėmės kai likdavom neišklausyti,nesuprasti…kaip skaudėdavo širdutę kad vietoj nuoširdaus paaiškinimo sulaukdavom išbarimo.Nuolaidžiauti taip pat reikia su saiku,tik viską reikėtų argumentuoti.Tam reikia savitvardos ir didžiulės didžiulės kantrybės.

    Reply
  3. Manau, kad autoritetinio auklėjimo stiliaus sėkmė yra tame, kad vaikai daugiau palaikomi nei baudžiami. Tai labai svarbu norint išugdyti savimi pasitikintį, pilnavertį žmogų.

    Reply
  4. Bausmėmis autoriteto nepelnysi.Autoritetas,pagarba ir pasitikėjimas pelnomi o neišsireikalaujami.Pritariu Agnei,supratimas,patarimai,tėvų pavizdys ir palaikymas,o ne nuolaidžiavimas padeda vaikui pasitikėti savimi.

    Reply
  5. priš porą dienų mačiau tokį vaizdelį….du maži pypliukai laksto apie mamą ir tėtį čiauškėdami”mama,žiūrėk..mama,žiūrėk”…o jaunai mamytei pritrūko kantrybės ir užrėkė:”eikit man iš akių,man bloga nuo jūsų,vemsiu”…pagyvenusi moteris bandė gėdinti mamą,bet toji išrėžė,kad “čia jos vaikai,kad nesikištų sena tarka kur nereikia,o rūpintųsi savais reikalais”….ko gali išmokyti savo vaikų tokia mama????

    Reply
  6. Man irgi teko matyti panašių vaizdų. Kartą autobuse mama ant savo vaiko taip užrėkė, kad net krūptelėjau. Toks auklėjimas, žinoma, netinkamas, bet supraskim ir mamas… Sunku su mažais hiperaktyviais vaikais, todėl kartais pratrūksta.

    Reply
  7. rėkavimas nepadeda….kai prieš savo sūnų nustojau kelti balsą ir rėkauti,o reikalauti paaiškinti savo elgesį-reikalai pasitaisė.:)

    Reply

Leave a Comment