Disfunkcinė šeima: bruožai ir vaikų vaidmenys

Disfunkcinė šeima – tai tokia šeima, kurioje nuolat vyrauja netinkamas elgesys, konfliktai ir fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas, o tarpusavio santykiai yra nenatūralūs, nenormalūs – jie labiau tarnauja vienas kito emocinės ir fizinės sveikatos bei gerovės žlugdymui nei palaikymui. Trumpiau tariant, tai yra šeima, neatliekanti jai priklausančių funkcijų.

Tėvai – problematiškos asmenybės

Disfunkcinėje šeimoje tėvai paprastai būna alkoholikai, nusikaltėliai, smurtautojai, turi kitų priklausomybių arba psichikos bei asmenybės sutrikimų. Tačiau kartais disfunkcinė būna ir iš šalies visai normaliai atrodanti šeima. Dažnai tėvai tiesiog kartoja elgesio modelį, mattytą disfunkcinėse šeimose, kuriose augo. O jų vaikai taip pat užauga manydami, kad toks elgesys yra normalus. Taip problemos persiduoda iš kartos į kartą.

Polinkis į kraštutinumus

Tokiems tėvams būdingi kraštutinumai: arba labai griežtas dogmatiškas (kartais pernelyg religingas), arba visiškai chaotiškas, neprognozuojamas ir nenuoseklus auklėjimas. Neretai disfunkcinėje šeimoje vaikai ir tėvai susikeičia vaidmenis: mažieji ima rūpintis suaugusiais bei per anksti subręsta. O kartais būdingas perfekcionizmas: tėvai koncentruojasi į tobulą galios įvaizdį ir prestižą, neatsižvelgdami į tikruosius atžalų poreikius.

Emociškai žalojanti aplinka disfunkcinėje šeimoje

Kitas disfunkcinės šeimos bruožas – sąlyginė meiilė: vaikas mylimas už kažką, o ne todėl, kad yra vertingas pats savaime. Siekdami kontroliuoti tėvai dažnai iš vaikų atima meilę, pinigus, dėmesį ar dar kažką, kas gyvybiškai būtina. Žalojamas mažųjų vidinis pasaulis, neleidžiant susikurti savą vertybių sistemą ir identitetą. Šei

imoje vyrauja nepagarba, kaltinimai, pajuokos bei nepageidaujamų emocijų netoleravimas – neleidžiama atvirai ir nuoširdžiai išsakyti nerimo ar abejonių. Apskritai tarpusavio bendravimas vyksta ne tiesiogiai – per pykčius ar kitus šeimos narius.

Disfunkcinė šeima dažniausiai būna uždara ir mažai bendrauja su aplinkiniais, o jos narių santykiuose trūksta empatijos. Jai būdingas neigimas, kad yra probleminė, o kalbos apie bėdas yra tabu.

Netinkamai nustatytos ribos

Psichologinės ribos sudarytos iš idėjų, įsitikinimų ir supratimo, kas skiria „aš“ nuo „kiti“. Disfunkcinėje šeimoje jos nėra tinkamai nustatytos. Dažnai nutinka, kad asmenys peržengia ribas arba, priešingai, išlaiko jas per griežtas ten, kur reikėtų elgtis atlaidžiau, prisileisti arčiau ir išlaikyti tam tikrą lankstumą. Pernelyg netvirtų ribų pavyzdys galėtų būti situacija, kai tėvai negerbia vaikų privatumo arba yra priklausomi nuo jų emocinio palaikymo, taip užkkraudami mažiesiems savo problemas. Per griežtų ribų pavyzdys – gimdytojai viską nusprendžia už vaiką ir nepalieka jam nė kiek autonomijos.

Vaidmenys disfunkcinės šeimos teatre

Dažniausiai disfunkcinėje šeimoje būna vienas žmogus, turintis rimtą problemą. Tai veikia kitus šeimos narius, jie priversti prisitaikyti prisiimdami tam tikrus vaidmenis. Vaikai paprastai pasirenka šiuos vaidmenis:

  • Besirūpinantis. Jis gina ir rūpinasi tuo iš tėvų, kuris turi problemų. Toks vaikas jaučia, kad tai vienintelis kelias šeimai išlikti. Taigi jis prisiima visą atsakomybę ir dažnai tampa kankiniu šeimoje.
  • Herojus. Dažniausiai tai vyriausias vaikas, kurį galima būt
    tų charakterizuoti kaip per daug atsakingą ir pirmūną. Herojus leidžia šeimai pasijausti, kad jiems puikiai sekasi (nors taip nėra), nes tėvai gali didžiuotis sūnaus ar dukters pasiekimais. Herojus dažnai tampa lyderiu, tačiau viduje jį kankiną skausmingi jausmai, nes niekas, ką daro, nėra pakankama, jog išgydytų šeimos problemas.
  • Atpirkimo ožys. Juo dažnai tampa antrasis vaikas disfunkcinėje šeimoje. Jis būna piktas ir nepaklusnus, o viduje jaučia nuoskaudą, kad dėmesys šeimoje skiriamas ne jam, bet herojui arba bėdų turinčiam gimdytojui. Atpirkimo ožys dažnai įvardijamas kaip šeimos problema, nors iš tiesų ne vaikas kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, o jo netinkamas elgesys tėra pagalbos šauksmas. Ši atžala dažnai yra sąžiningiausias ir jautriausias žmogus disfunkcinėje šeimoje. Jis dažnai turi problemų mokykloje, nes yra pripratęs dėmesį gauti tik negatyviu keliu.
  • Prarastasis arba pasimetęs. Jis būna vienišas bei drovus. Šeimoje jaučiasi autsaideris, ignoruojamas kitų. Toks vaikas ieško privatumo, vengdamas kompanijos, nes nori laikytis atokiau nuo chaoso namuose. Prarastasis turi lakią vaizduotę ir dažnai mintimis klaidžioja po savo svajonių pasaulį.
  • Klounas. Šio vaiko elgesys yra hiperaktyvus bei primena klouno pasirodymą. Dažnai tai būna jaunėlis, siekiantis atsidurti dėmesio centre linksmindamas namiškius. Jis per daug saugomas nuo realaus gyvenimo negandų. Vietoj problemų sprendimo vaikas renkasi jų neigimą. Jam sunku susikaupti ir susikoncentruoti.

Išskirtinė situacija susidaro, kai šeimoje yra vie

enas vaikas. Tuomet jis gali prisiimti bet kurį iš šių vaidmenų: kartais kelis iš karto, kartais paeiliui.

Disfunkcinė šeima – emociškai nesąžiningos, pagrįstos gėda visuomenės produktas, nepalaikantis meilės sau ir artimui idėjos. Blogiausia tai, kad disfunkcinės šeimos nariai mano, kad jų elgesys normalus ir neieško pagalbos, nes nežino, kas iš tiesų yra normalu.

3 thoughts on “Disfunkcinė šeima: bruožai ir vaikų vaidmenys”

  1. neitiketina. As esu is tokios seimos, joje keturi vaikai ir visiems atitaikiau tikslu vaidmeni… negaliu patiketi…

    Reply

Leave a Comment