Vaikų krizės

Kiekvienam žmogui tenka susidurti su netikėtais dideliais ir mažais pokyčiais, permainomis, sunkumais, kuriems įveikti reikia didelių psichologinių bei dvasinių pastangų ir jėgų. Dėl gyvenimo pokyčių, permainų ar sunkumų neretai patiriame stiprius sukrėtimus, išgyvename vidinį nerimą, susiduriame su beprasmiškumu ir bejėgiškumu. Tokias gyvenimo situacijas vadiname krizėmis, ir jos yra natūrali bei neišvengiama gyvenimo dalis, suteikianti galimybę įgyti naujos patirties, brandos, sustiprėti ir pasiruošti tolimesniems gyvenimo vingiams.

Kas tai yra psichologinė krizė?

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir emociškai jam reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų prisitaikymo ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos nulemta būsena, kuri sukelia didelį nerimą, įtampą, grėsmę, bejėgiškumą, nesaugumą, pasimetimą ir kitus išgyvenimus. Taigi psichologines krizes sukelia įvairios, už įprasto patyrimo ribų išeinančios situacijos, sutrikdančios žmogaus psichikos sveikatą, psichologinę gerovę, socialinį funkcionavimą ir prisitaikymą.

Vaikų krizės

Vaikai, kaip ir suaugusieji, augdami susiduria su įvairiomis sunkiomis, kartais nekontroliuojamomis situacijomis, gyvenimo pokyčiais, su kuriais jie turi susidoroti. Vaikai ir paaugliai gali išgyventi krizes dėl pačių įvairiausių sunkumų ar gyvenimo pokyčių. Svarbu suprasti, kad vaikas reaguoja net ir į nedidelius pokyčius – neretai suaugusiesiems nereikšmingi sunkumai vaikui gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami. Vaikai gali susidurti su krizėmis esant tokioms situacijoms, kaip:

• Tėvų skyrybos.
• Artimo žmogaus netektis.
• Patiriama prievarta (fizinė, emocinė, seksualinė).
• Paties vaiko ar jam artimo žmogaus liga.
• Staigūs vaiką supančios aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, persikraustymas į naują šalį ar miestą, mokyklos pakeitimas ar pan.
• Traumos ar išgyvenimai, pavyzdžiui, autoavarijos, gaisrai, teroro aktai.

Kaip atpažinti, kad vaikas išgyvena krizę?

Kiekvieno vaiko reakcija į traumuojantį įvykį ar stresinę situaciją yra individuali. Tačiau krizės išgyvenimai tam tikrais požymiais yra panašūs. Kad vaikas išgyvena didelius sunkumus ar krizę, gali rodyti tokie požymiai, kaip:

• Problemos mokykloje (išsiblaškymas, dėmesio nesukaupimas pamokų metu, prastėjantis pažangumas).
• Atsiradę sveikatos sutrikimai (mitybos pokyčiai – apetito sumažėjimas ar padidėjimas, miego sutrikimai, įvairūs skausmai ar negalavimai dėl nežinomų priežasčių).
• Elgesio pokyčiai, netinkamas elgesys (impulsyvumas, agresyvumas, atsiribojimas, vengimas bendrauti, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, savęs žalojimas).
• Stiprios emocijos ir jausmai (nuotaikų svyravimai, vaikas dažniau nei įprastai liūdnas, uždaras, priešiškas aplinkiniams, kalba apie norą numirti).

Tėvų skyrybos

Skirtingo amžiaus vaikai į tėvų skyrybas reaguoja panašiai – liūdi, pyksta, ilgisi, gėdijasi, jaučiasi kalti ar nusivylę, bet elgiasi skirtingai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai būna pasimetę, jie nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta. Dažnai reaguoja regresija, lyg „sumažėja“ ir simboliškai persikelia į tuos laikus, kai mama ir tėtė dar buvo kartu. Septynmetis gali pravirkti paklaustas ir atvirai pasipasakoti. Dešimtmetis gali atvirai liūdėti, šio amžiaus vaikams (iki paauglystės) būdingi dažni psichosomatiniai sutrikimai (pilvo, galvos skausmai, pykinimas, miego sutrikimai). Paaugliams – elgesio sutrikimai (pyktis, agresija, uždarumas, atsiribojimas, vengimas skyrybų temos).

Artimo žmogaus praradimas

Kai miršta šeimos narys, vaikai reaguoja kitaip nei suaugusieji. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę. 5–9 metų vaikai jau labiau suvokia mirties negrįžtamumą, bet vis tiek dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kam nors, ką jie pažįsta. Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką sustiprina tai, kad kiti šeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų. Patiriami jausmai – neigimas, liūdesys ir gedulas, pyktis, kaltė.

Liūdesys, gedėjimas mirusio artimo žmogaus yra natūrali reakcija, svarbu, kad vaikas žinotų, jog galima liūdesį rodyti. Tačiau kartais vaikams būtina profesionali pagalba gedulo metu:

• Užsitęsusi depresinė reakcija, kurios metu vaiko interesai ir veikla susiaurėja.
• Miego ir valgymo sutrikimai, baimė pasilikti vienam.
• Elgiasi lyg būtų mažesnis.
• Nuolatos mėgdžioja mirusį asmenį, aktyviai reiškia norą vėl būti kartu.

Vaiką žalojantis elgesys

Fizinė, emocinė, seksualinė prievarta, aplaidumas ir nesirūpinimas – keturios vaiką žalojančio elgesio rūšys – gali sukelti sunkius fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimus.

Tai toli gražu nėra būdinga vien tik asocialioms šeimoms. Vaikai žalojami ir, atrodytų, normaliose šeimose. Emocinis ar fizinis smurtas užklumpa vaikus netikėtai ir nelauktai. Dėl blogų pažymių, dėl neišplautų indų, ne vietoje paliktų batų, dėl to, kad ne ten atsisėdo ar ne taip atsistojo. Prievartos esmė yra ta, kad ji kyla ne dėl vaiko elgesio. Dažniausiai ją nulemia suaugusiojo asmeninės savybės, jo savijauta ar nuotaikos.

Smurtautojo elgesys neprognozuojamas ir nėra jokio gero vaiko elgesio, kuris padėtų išvengti smurto.

Nacionalinis prievartos prieš vaikus ir vaikų nepriežiūros centras (JAV) emocinę prievartą apibrėžia kaip: „tėvų arba globėjų veiksmus ar aplaidumą, kuris sukėlė ar galėjo sukelti sunkius elgesio, kognityvinius, emocinius ar psichinius sutrikimus“. Kai kuriais emocinės prievartos atvejais būtinas vaiko teisių apsaugos tarnybų įsikišimas dėl tėvų arba globėjų veiksmų, kurie dar neturėjo akivaizdžių padarinių vaiko psichinei ir fizinei sveikatai. Pvz., tėvai arba globėjai gali naudoti itin keistas ir nukrypusias nuo normos bausmes (tarkime, įkalinti vaiką tamsioje tualeto patalpoje). Kiek „švelnesniais“ atvejais (vaiko vertimas būti atpirkimo ožiu, menkinimas ir nuvertinimas, adekvataus gydymo atmetimas ir pan.) emocinę prievartą sunku įrodyti, todėl vaiko teisių apsaugos tarnybos gali įsikišti tik tuomet, kai vaikui padaroma akivaizdi žala.

JAV medikų asociacija (AMA) emocinę prievartą apibūdina taip: „vaikui nuolat grasinama, ant jo šaukiama, jis žeminamas, ignoruojamas, kaltinamas ar kitaip emociškai trikdomas. Pvz., vaiko pravardžiavimas, išjuokimas, nuolatinis kaltės jam priskyrimas yra emocinės prievartos formos“.

Emocinė prievarta yra daugiau nei verbalinė prievarta. Ji paveikia vaiko emocinę bei socialinę raidą ir gali tapti didžiausia grėsme sveikos asmenybės augimui.

Emocinei prievartai prieš vaikus atpažinti svarbus ir tėvų ar globėjų elgesys. Jame gali atsispindėti santykių su vaikais pobūdis, auklėjimo formos ir stilius, sutuoktinių tarpusavio santykiai bei bendra atmosfera namuose.

Įtarimą turėtų kelti, jei tėvai ar globėjai:

• Bendraudami su vaiku neišreiškia savo meilės jam, dažnai nepagrįstai kaltina arba menkina vaiką, neigiamai komentuoja vaiko elgesį (pvz., vadina blogu, kvailu).
• Žodžiais mėgina pasakyti viena, o jų neverbalinis elgesys (pozos, balsas) santykiuose su vaikais sako ką kita.
• Ilgą laiką itin bjauriais žodžiais bara vaiką, kai nusižengimas yra neadekvatus tokiam elgesiui su juo.
• Skiria daugiau dėmesio ir meilės vienam vaikui kitų sąskaita (pvz., vienas vaikas šeimoje gali būti atstumtas).
• Naudojasi vaiku tarpusavio ginčuose ir konfliktuose.
• Neįsitraukia ir nedalyvauja vaiko raidai svarbioje veikloje ir žaidimuose.

Šie ir kiti elgesio bruožai gali atskleisti rimtas vaikų bei jų tėvų ar globėjų santykių problemas. Vaiko giminaičiai bei kiti jo aplinkos žmonės turėtų peržengti tradicinį „nesikišimo į šeimos reikalus“ požiūrį ir atkreipti savo bei atitinkamų visuomenės institucijų dėmesį į sunkumų patiriančią šeimą.

Iš visų išskirtų prievartos prieš vaikus formų emocinė prievarta yra sunkiausiai atpažįstama ir nusakoma. Nelengva apibrėžti patį reiškinį, sunku nustatyti jo priežastis ir pasekmes, o dar sunkiau priversti atsakyti kaltininkus.

Fizinė prievarta apima įvairias žiauraus elgesio su vaiku formas. Gali būti padaryta trumpalaikė arba ilgalaikė fizinė žala vaiko organizmui ir sveikatai. Sutrikimai skirstomi į laikinus ir nebepataisomus. Tačiau paprastai daug ilgiau trunka bei pastebimai vaiko raidą sutrikdo psichologiniai ir socialiniai patirtos fizinės prievartos efektai.

• Patirta fizinė prievarta susijusi su nepasitikėjimu tarpasmeniniuose santykiuose, aplinkinių žmonių meilės ir dėmesio stoka, polinkiu pasiduoti autoriteto valdžiai.

• Fizinę prievartą patyręs vaikas gali būti praradęs svarbią socializacijos patirtį, kurios trūkumas atsiliepia paauglystėje ir suaugusiame amžiuje negebėjimu užmegzti ir palaikyti santykių su kitais žmonėmis.

• Skaudūs išgyvenimai gali sutrikdyti esminius vaiko raidos etapus: saugaus prieraišumo formavimąsi, savikontrolės įgijimą, moralės ir socialinių nuostatų raidą. Šių procesų sutrikimai didžiąja dalimi yra atsakingi už vaiko emocijų ir elgesio problemas.

• Fizinę prievartą patyrusiems vaikams sunkiau prisitaikyti prie aplinkos, nes jų prisitaikymo įgūdžiai yra riboti, nelankstūs. Ilgainiui tai gali sukelti psichologinius sutrikimus ar prisitaikymo problemų.

Fizinė prievarta yra viena labiausiai paplitusių prievartos prieš vaikus formų. Dėl specifinio pobūdžio ją gana lengva nustatyti – tiek vaiko išvaizdoje, tiek elgesyje galime pastebėti nemažai fizinės prievartos ženklų. Laiku juos atpažinus galima padėti vaiką apsaugoti nuo pakartotinių sužalojimų.

Prievartos požymiai, atsispindintys vaiko išvaizdoje:

• Mėlynės ar sumušimo žymės ant veido ir kūno (ypač atkreipti dėmesį, jei sumušimai yra skirtingų gijimo stadijų, neįprasto išsidėstymo bei formų, padaryti kokiu nors instrumentu ir išsidėstę daugelyje kūno vietų).
• Nudegimai (cigaro ar cigaretės palikti nudegimai, pirštinės ar kojinės formos nudegimai ant galūnių, spurgos formos pūslės ant sėdmenų ar bet kokie kiti nudegimai, iš kurių formos galima atpažinti naudotą instrumentą).
• Lūžiai ir kaulų įskilimai (spiraliniai ilgųjų kaulų lūžiai, kurių negalima paaiškinti kokios nors sukamosios jėgos veikimu, dauginiai kaulų lūžiai skirtingų gijimo stadijų, bet koks kaulo lūžis vaikui iki dvejų metų).
• Plėštinės žaizdos ir nubrozdinimai (ypač aplink burną, lūpas, akis ar išorinius lyties organus), žmogaus įkandimo žymės.

Tėvų požymiai, didinantys fizinės prievartos tikimybę:

• Neatitikimai tarp vaiko būsenos ir tėvų pasakojimo.
• Tėvų atsisakymas bendradarbiauti, medicininių tyrimų rezultatų ignoravimas ir iškreipimas, dažnai keičiami gydytojai.
• Neadekvačios reakcijos į vaiko sužalojimus, atsisakymai lankyti vaiką ligoninėje.
• Patys tėvai patyrę prievartą vaikystėje, tėvų socialinė izoliacija, piktnaudžiavimas alkoholiu.

Kai prieš vaiką yra naudojamas smurtas, ant kūno lieka mėlynių, įbrėžimų, lūžių, kuriuos nėra sunku pastebėti. Seksualinio išnaudojimo požymius pastebėti nėra lengva. Nėra vieno požymio, kuriuo remiantis galima būtų pasakyti, jog vaikas tikrai patiria seksualinę prievartą. Tik esant požymių grupei galima įtarti, kad vaikas yra ar buvo seksualiai išnaudojamas.

Fiziniai seksualinės prievartos požymiai: smurto žymės ant kūno, įvairios traumos (patinimas, kraujavimas, mėlynės), pasikartojantys fiziniai negalavimai be aiškaus somatinio pagrindo – pilvo apačios skausmai, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas, skausmas ir niežėjimas genitalijų srityje, vaikui sunku vaikščioti, sėdėti, sutrikusi koordinacija.

Psichologiniai seksualinės prievartos požymiai:

• Baimingumas – padidėja bendras dirglumas, suintensyvėja anksčiau buvusios ar atsiranda naujų baimių – tamsos, pasilikti vienam, nepažįstamų žmonių ir pan. Atsiranda nemalonūs, dažnai pasikartojantys, nevalingi, baisūs prisiminimai apie prievartą. Šie prisiminimai yra tokie intensyvūs, kad auka jaučia lyg išgyventų prievartą iš naujo. Mažesniems vaikams šie prisiminimai gali pasireikšti žaidimų forma – vaikai nuolat žaidžia prievartos situaciją.
• Nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Prievarta patiriama dažnai iš artimų ar bent jau pažįstamų žmonių, todėl vaikas pradeda jais nepasitikėti, šis nepasitikėjimas išplinta ir kitų žmonių atžvilgiu.
• Nepasitikėjimas savimi. Esant ilgalaikei prievartai, vaikas pradeda savęs nevertinti, laikyti blogu, nevykusiu, niekam nereikalingu. Dėl to sunkiau bendrauti su kitais vaikais, dalyvauti bet kokioje veikloje. Dažnai šis savęs nevertinimas kompensuojamas agresyviu ir įžūliu elgesiu.
• Afektiniai sutrikimai. Pablogėjusi nuotaika, depresija, nerimas, suicidinės mintys. Nejaučia jausmų, yra tuštumos pojūtis, norėdami atgauti pojūčius, žaloja save. Šiais atvejais būna sumažėjęs ir skausmo pojūtis.

Seksualinės prievartos požymiai gali šiek tiek keistis, tai priklauso nuo vaiko lyties ir amžiaus – paprastai berniukų elgesys daugiau nukreiptas į aplinką (agresija, ribų nesilaikymas, nusižengiantis elgesys), mergaitės daugiau išreiškia vidinius simptomus (baimė, socialinė izoliacija, depresija, reakcijų slopinimas). Berniukams būdingesnis stipresnis gėdos jausmas, pastebimas dažniau nepriimtinas seksualinis elgesys. Tarp mergaičių dažniau pastebimas save žalojantis elgesys.

Manoma, kad vaikai dažniausiai patiria smurtą ir prievartą šeimoje ar jiems artimoje aplinkoje ir tik vienu iš dešimties atvejų jie smurtautojo nepažįsta.

Krizė vaikui – krizė visai šeimai

Krizės atveju yra sutrikdomos ne viena, o keletas vaiko funkcionavimo sričių – sutrinka vaiko elgesys, psichikos ir fizinė sveikata, keičiasi vaiko bendravimas, sutrinka jo socialinė adaptacija. Vaikų krizės išgyvenimai itin dažnai būna susiję su tam tikrais svarbiais pokyčiais šeimoje, todėl neretai krizė ištinka ne vien vaiką, bet ir kitus jo šeimos narius – tėvus, brolius, seseris, kitus artimuosius. Taigi ne vien vaikas, bet ir jo artimiausia socialinė aplinka krizės atveju atsiranda intensyvių išgyvenimų sūkuryje ir susiduria su rimtais sunkumais, palaikydami vienas kitą ir ieškodami adaptyvių reagavimo būdų į pasikeitusią situaciją. Todėl pagalbą krizių atvejais svarbu organizuoti ne vienam vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams.

Kiekvienoje krizėje slypi dvi galimybės – galima krizę įveikti arba jos neįveikti. Krizės įveikimas priklauso ne tik nuo vaiko individualių charakteristikų – vaiko amžiaus, psichologinio atsparumo, problemų įveikimo ir kitų socialinių įgūdžių, bet ir nuo vaiką supančios aplinkos. Taigi, kaip vaikui pasiseks įveikti krizę, priklauso nuo jo santykių su tėvais, kitais artimaisiais, nuo aplinkinių žmonių galimybių suteikti vaikui pagalbą. Jei artimiausios vaiko aplinkos žmonės taip pat išgyvena krizę, tuomet vaikui, patyrusiam krizę, artimųjų pagalbos neužtenka arba ji tiesiog neprieinama. Tokiu atveju svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą bei socialinę pagalbą teikiančius specialistus – Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojus, socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus.

Kur kreiptis pagalbos krizę išgyvenančiai šeimai?

Kol kas yra tik nedidelis ratas tarnybų, organizacijų bei įstaigų, dirbančių krizių intervencijos srityje. Tačiau krizę išgyvenanti šeima pagalbą gali gauti ne tik specializuotuose krizių centruose, bet ir kitose tarnybose. Tad jei vaikas ar visa šeima išgyvena krizę, pagalbos galima kreiptis į:

Artimiausią psichikos sveikatos centrą. Jame dirbantys specialistai – psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas – gali suteikti pagalbą ar nusiųsti į įstaigą, teikiančią pagalbą krizių atvejais.

Psichologą ar psichoterapeutą, dirbantį pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, mokykloje ar kokioje nors nevyriausybinėje organizacijoje.

Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Šių tarnybų darbuotojai gali laikinai apgyvendinti vaiką jam saugioje aplinkoje (jei šeimoje smurtaujama, tvyro nepriežiūra, apleistumas) ir nusiųsti vaiką/jo šeimą ten, kur bus suteikta pagalba.

Specializuotus krizių centrus, kuriuose dirbanti specialistų komanda teikia profesionalią psichologinę ir socialinę pagalbą krizių atvejais.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra RUL Vaiko raidos centro padalinys. Jame dirbanti specialistų komanda dirba krizių intervencijos srityje ir teikia pagalbą krizės ištiktiems vaikams bei jų šeimoms. Krizių intervencija – tai skubi psichologinė bei socialinė pagalba, teikiama išgyvenantiems krizę.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius pagalbą teikia 3–18 m. vaikams ir paaugliams. Tarnyboje vaikai bei jų šeimos gauna kompleksinę pagalbą – psichologinę, medicininę (psichiatrinę) bei socialinę. Pagrindinis tarnybos tikslas yra suteikti intensyvią stacionarinę trumpalaikę pagalbą vaikams bei jų šeimoms ir užtikrinti pagalbos tęstinumą. Tai reiškia, kad vaikui, išgyvenančiam tam tikrą krizę, yra suteikiama 7 parų intensyvi pagalba – vaikas paguldomas į nedidelį krizių intervencijos skyrių (skyriuje vienu metu yra ne daugiau kaip 7 vaikai), kuriame su vaiku kasdien bendrauja specialistų komanda: psichologas, psichiatras, socialinis darbuotojas bei slaugytojas. Kartu pagalba yra teikiama ne tik vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams.