Pagonybė senovės Lietuvoje

Senovės lietuviai buvo pagonys. Būdami pagonys, jie turėjo daug dievų. Dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni dievai, kitur kiti dievai, bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: visi jie garbino gamtą ir visus nesuprantamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis.Kas pagonims buvo nesuprantama ir žavinga, tas buvo dievu laikoma.Pagonis labiausiai stebino dangaus mėlynė su visomis nesuprantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. Taigi lietuviai sudievino patį dangų ir jo kūnus. Pats žodis dievas lietuviams, tur būt, reiškė dangaus tėvą, jo mėlynės valdovą. Jis buuvo svarbiausias pagonių dievas.

Kitas svarbus lietuvių dievas buvo Perkūnas. Tai teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, be to, valo nuo jos blogio. Dėl savo įspūdingo pasipriešinimo ramiam, didingam dangaus mėlynės valdovui jis laikomas vienu iš galingiausių dievų. Perkūno jėgą atspindi griausmas, jo gyvuliai –bulius ir ožys, jo medis ąžuolas.

Didžiausia moteriškoji dangaus dievybė buvo Saulė. Ji vazduojama mergina su ilgais plaukais, dėvinti linų žiedų vainiką, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėėnulis. Kituose mituose Saulė vaizdoujama su auksine karūna ant galvos, apsirengusi ilgais auksiniais rūbais su gražia skraiste ant pečių. Buvo manoma,kad Saulė, kaip ir kiekviena moteris, dirbanti įvairius darbus: verpianti, skalbianti, sodinanti daržą, sodą, besidabinanti, einanti pirtin, mieganti, einanti į vaišes, si

iuvanti, besimaudanti. Lietuviai Saulę labai mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas.

Reikšmingą vietą pagonybėje turėjo ugnis. Ji buvo ne tik dievybė- per ją žmonės susižinodavo su dievais, sužinodavo jų valią; ugnyje lietuviai degindavo dievams aukas. Kai kuriose vietose ji buvo nuolat kūrenama- tai amžinoji ugnis. Ugnies deivė buvo Gabija. Liaudies supratimu ir aiškinimu, Gabija yra sutvarkyta (apklota) ugnis židinyje, drauge ir ugnies deivė. Be to namuose buvo laikomi šventi gyvuliai, ypač žalčiai. Į paskirtą guolį jie buvo įvedami su tam tikrom apeigomis ir ten buvo laikomi kaip namų globėjai.

Pagonys manė, kad mirtis yra tik persikėlimas į kitą pasaulį, kur žmogus gyvens taip pat, kaip gyveno žemėje. Taigi jie laidodami lavonus į jų kapą įdėdavo įvairių daiktų. Pomirtinis pasaulis vadintas dausomis; jis turėjo savo deeivių. Viena iš jų buvo deivė Giltinė, gimimo deivės Laimos sesuo. Giltinės pagrindinė funkcija yra stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o jam atėjus, numarinti. Kita mirties deivė buvo Veliona.

Senovės lietuviai buvo žemdirbiai, taigi Žemės ir jos dievybių kultas Lietuvoje, kaip ir kitose tautose , pradėjo formuotis žiloje senovėje, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių .Žemę jis ėmė garbinti, nes ji davė jam maistą, vaisius. Lietuvių Žemės deivė buvo Žeimyna. Ją lietuviai greičiausiai įsivaizdavo kaip paukštę.

XIV a. pabaigoje Li
ietuva buvo vienintelė pagoniška šalis Europoje. Tais laikais daug kas pagonių nelaikė net žmonėmis. Europa laikė lietuvius laukinias barbarais, bet jeigu lietuviai iš tiesų būtų buvę tokie, nebūtų sukūrę galingos valstybės. 1387m. kunigaikštis Jogaila pradėjo Lietuvos krikštą.

Leave a Comment