eutanazija už ir prieš

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija
-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi
teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo
pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia
ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti
galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems
žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus
individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija
apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito
asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Saavanoriška
eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.
Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir
nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.

Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai
negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima
sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą
biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie
eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,
kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.
Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam
pacientui, arba priešingai – netaiko ggyvybę šiek tiek pratęsiančios
antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus
skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju
atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai
kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik
dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra,

reanimacijos
nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo
žmogui skirtu likimu.

SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ

Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.
Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet
kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių
kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų
tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino
žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas
ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo
sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant
nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“
Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė
gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu
mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant
to, antikoje buvo plačiai paplitusi ssavižudybė, kaip vienintelė priemonė
išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo
kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie
prašydavo.

Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys
graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti
skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei
ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji
sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš
išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas ke

entėti be vilties
pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs
kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.

Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.
Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas
išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš
moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė
buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis
vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi
dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo
nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,
nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,
ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.

Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją
draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad
savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip
į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė
savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.

Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos
pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.
įsigaliojęs įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis
pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti
savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai
kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas
leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo
nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai pa

aciento būklė tokia, kad
jis jau nebepajėgus pats spręsti.

Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė
ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos
kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos
pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų
prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti
su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo
visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,
kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“
buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau
1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4
proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir
neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų
eutanazijos atvejų.

Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,
kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros
proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos
apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už
tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta
reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo
kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.
Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios
žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš
naujo prasiveržė.

Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus
abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima
lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įt
teisinimas Olandijoje XXI a.
pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į
„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma
pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos
eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai
sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi
tęstis šios nereikalingos kančios?

Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami
atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei
skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar
nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik
konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių
karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio
nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir
dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.

(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,
ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo
sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų
kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo
pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis
komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,
kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių
gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus
netrukdomai dirba iki šiol.)

Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo
nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems
greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas
skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,
senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos
sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip
pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems
žmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.

Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika
buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais
atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo
skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,
kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog
todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie
atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas gydytojas Filipas Sutorius,
1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui
Brongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo
charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.
Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,
bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik
neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai
„užuojautai“, bet dar ir skatina ją.

Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,
kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį
pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis
gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš
tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,
tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų
vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio
materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai
laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti
dėl kitų gerovės.

Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1
dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto
arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio
įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs
aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti
prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi su
tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač
profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai
neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.
Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie
pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo
profesiją.

Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies
gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į
vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau
viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. “Tai parodė, kad mes praradome
Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą
gyvybei, – sakė kardinolas A.Simonis. – Dabar mes bandome pakeisti žmonių
mentalitetą, nes individualizmas čia giliai įsišaknijęs”.

Olandijos Bažnyčios vadovai balandžio pradžioje išleido dokumentų
rinkinį, kuriame matyti jų patirtis kovojant su eutanazija. Knyga buvo
išleista ir išsiuntinėta visoms pasaulio vyskupų konferencijoms. Pasaulio
vyskupai to prašė savo kolegų olandų, nes, kaip minėta, eutanazijos idėjos
braunasi į kitas šalis ir jų ganytojai nori geriau pasirengti,
pasinaudodami Olandijos Bažnyčios parengtais filosofiniais,
antropologiniais, etiniais bei teologiniais argumentais.

Olandijos Katalikų Bažnyčia numačiusi netrukus išleisti sielovadininko
vadovą, kuriame aiškinama, ar priimtina teikti Ligonio sakramentą ir rengti
katalikiškas laidotuvių apeigas eutanazijos aukoms. Pastaruoju metu plataus
atgarsio žiniasklaidoje susilaukė vienas atvejis, kai parapijos kunigai
Hertogenbošo vyskupijoje atsisakė katalikiškai palaidoti moterį, kuri mirė
po eutanazijos akto, tai yra buvo numarinta jos prašymu.

Hertogenbošo vyskupas Antonijus Hurkmansas parėmė savo kunigų
atsisakymą laidoti eutanazijos auką, paaiškinęs, jog Bažnyčia gerbia
paciento sprendimą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo, tačiau reikalauja, kad
būtų gerbiamas ir Bažnyčios mokymas, kuris teigia, jog Dievas žmogui duoda
gyvybę ir tik Jis gali ją ir pasiimti, o eutanazija, kaip ir savižudybė,
yra „absoliutus blogis“.

Vyskupas paaiškino, kad ne visada tokiais atvejais bažnytinės
laidotuvės yra nepriimtinos. Pavyzdžiui, jos yra galimos, jei kunigui buvo
pranešta jau po mirties nuo eutanazijos, kada neatmestina paciento atgaila
paskutinę minutę prieš mirtį. Tačiau jeigu parama paciento savižudybei buvo
planuojama iš anksto, o dvasininkai perspėjo to nedaryti, tai katalikiškos
laidotuvės reikštų netiesioginį Bažnyčios susitaikymą ar net pritarimą
eutanazijai.

Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams.
Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines
situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis
kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties
akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus
kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo
išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu
atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės
sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš
mirtį“ (II Vatikano Susirinkimo dokumentai; GS.18). Nuo šios kovos
išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose.
Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu
atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis
viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali
bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume‘‘, arba šį
bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas j kančią gali reaguoti ir
herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis.
Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko
žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur
atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.

K.S.Lewis leidinyje ,,Skausmo problema‘‘ pastebi, kad nebūtų jokios
problemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mes
neturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yra
teisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi Šios tikrovės ir visa savo valia
išreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtų
paradoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, bet
gyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogaus
prigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turi
Dievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę visuomet suvokia kaip
neįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau,
susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negali
susitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.

V.F.Franklis knygoje ,,Nesąmoningas Dievas“ teigia, kad prasmės
klausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tik
industrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogaus
poreikius, užmiršo patį svarbiausią – būtent prasmės poreikį.
„Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolina
jį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomis
aplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą“. Tokioje
situacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiai
reiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savo
gyvenime. Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiai
jį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvas
tokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertės
nesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale. Jei žmogus
tikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučia
išskirtinę savo vertę ir prasmę. Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas,
sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savo
akivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojo
ir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė. Atrasti
ir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jausti
atsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik
toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančios
situacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui.
Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o iš
Viešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimo
savininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralė
griežtai atmeta.

Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios ar
sunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogus
tokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir,
trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančios
būsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninis
išsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą,
somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus praranda
kūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčio
valios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje,
atsižvelgiant j aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti.
Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jo
padarytus veiksmus, „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamas
sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinio
asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso“ (II Vatikano Susirinkimo
nutarimai; GS, 17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų,
krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus,
t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaip
neišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinį
tikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o kančia –
dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save ir
savo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet ir
Dievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tai
nusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimo
tobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas.

Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesnio
gėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, bet
visuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje,
kad, išsaugojęs savo gyvybę, žmogus gal daug daugiau būtų nuveikęs ir
pasitarnavęs dėl to. Šventojo Rašto principas „Nėra didesnės meilės kaip
gyvybę už draugus atiduot“ (Jnl 5,13) nėra suvokiamas tiesiogiai. Tai
atitinka Kristaus mirties tikslą – prisiėmimą mūsų nuodėmių tam, kad iš
meilės savo kančia mus atpirktų.

Šiandien katalikų teologija vis dažniau pastebi F.Dostojevskio
teiginio ,,Jei nėra Dievo, vadinasi, viskas leistina“ aktualumą, ypač
susidūrus su eutanazija, kuri įgavo mirties pagal užsakymą pavadinimą.
Tiesiogine prasme eutanazija yra žmogaus nužudymas iš gailesčio, individui
sunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Tam turi būti duotas
paties ligonio ar jo artimųjų sutikimas. Šioje kančios situacijoje
neišvengiamai susiduriame su pačios kančios traktavimo šiuolaikinėje
utilitaristinėje ir technokratinėje visuomenėje problema, Vyraujančio
hedonizmo pasekmė. Šiandien išaukštinama visa, kas individui teikia
malonumą, o tai, kas susiję su kančia, yra paniškai vengiama ir bijoma.
Nors sparčiai besivystančios technologijos siūlo vis įvairesnių būdų
kančioms palengvinti bei su jomis kovoti, kenčiantis, sergantis Žmogus yra
suvokiamas kaip nenaudingas visuomenei. Tačiau kad ir kokiomis nuostatomis
vadovautumės kančios atžvilgiu, ar laikytume ją realiu blogiu, ar
suteiktume krikščionišką prasmę, ji vis tiek yra neišvengiama žmogaus
gyvenime ir yra integrali jo egzistencijos dalis, su kuria anksčiau ar
vėliau vis tiek teks visiems susidurti. Todėl, nors ir negalime jos
išvengti, bet galime keisti patį požiūrį į kančią, kartu keičiantis ir
patiems, augant ir tobulėjant Dievo valia.

Pagrindinis klausimas, kylantis diskusijose dėl eutanazijos, yra; ar
eutanazija gali būti objektyvios medicininės etikos požiūriu laikoma
pateisinamu veiksmu kančios situacijoje? šiuo klausimu išsiskiria aktyvios
ir pasyvios eutanazijos koncepcijos, kai sergančiajam sąmoningai
suleidžiama mirtina injekcija, arba, kai, konstatavus ligonio smegenų
mirtį, yra išjungiami gyvybę palaikantys preparatai. Pastaruoju atveju
ligonio gydymas jau nebeturi prasmės, taip, kaip ir vegetatyvinis jo
gyvybės pratęsimas, todėl krikščioniškoji moralė šiuo atveju pateisina
gydytojo intervenciją, leidžiant pacientui numirti natūralia mirtimi.

Pirmasis atvejis sukelia nemažai prieštaravimų. Jau vien tai, kad
ligonis išgyvena nepakeliamas kančias, rodo, kad žmogus yra praradęs kūno,
dvasios bei proto integralumą ir yra nepajėgus atlikti visavertį valios
aktą. Tokioje situacijoje kančią žmogus išgyvena kaip agresorių,
paralyžiuojantį visą jo būtį, todėl, nematydamas išeities, didelio streso
būsenoje pasirašo sau mirties nuosprendį. Tačiau šiam agresoriui išnykus,
t.y. skausmui atlėgus, žmogaus valios aktas jo paties gyvybės atžvilgiu
labai greitai pasikeistų. Žvelgiant iš krikščioniškos moralės perspektyvos,
gydytojo pareiga visuomet yra rūpintis gyvybės išsaugojimu ir jos
pratęsimu, naudojant visas įmanomas technologines priemones, kurios šiuo
atveju galėtų pasitarnauti nuskausminamajam gydymui. Šis gydymas gražintų
pacientą į sąmoningumo būseną. Bet pati didžiausia parama kenčiančiajam yra
jo artimųjų globa ir meilė.

Sąmoningas gyvybės nutraukimas, net ir pačiam pacientui prašant,
negali būti aiškinamas kaip rūpinimasis. Dažni argumentai, atsakant į šį
priekaištą, remiasi paciento tolerancija jo sprendimams, pasirenkant savo
paties likimą, tolerancija, kuri yra tapusi pagrindine vertybe autonomijos
siekiančiam individui. Tačiau visų laikų pagrindinis etinis principas buvo
ne rinktis likimą, bet priimti jį tokį, koks jis yra, su visais džiaugsmais
ir kentėjimais, ypač gyvenimo saulėlydyje, kai gyvybines kūno galios
neišvengiamai senka. Šiandien visuomenės pragmatizmas nepastebimai ima
valdyti kitų gyvenimus ir mirtį ne pagal natūralią atranką, o pagal
naudingumo principus, kenčiančius, negalios ištiktus asmenis priskiriant
prie tų, kurių gyvybė yra nenaudinga ir neverta pratęsimo.

Krikščioniškuoju požiūriu, tam turėtų būti priešinamasi. Popiežius
Pijus XII rašė: „Su giliu liūdesiu mes kartais matome, kaip atimamos
gyvybės iš nevisapročių ir kenčiančių nuo paveldėto susirgimo, lyg jie būtų
nenaudinga našta visuomenei“ (Mystici Corporis; AAS 35). Kančios ir mirties
akivaizdoje jokios priemonės negali nuraminti mirties baimės ir patenkinti
troškimo gyventi dar ilgiau. Tai prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kuri
nepraranda savo reikšmės per visą asmens gyvenimą iki pat jo mirties. To
reikalauja žmogaus orumas, duotas paties Dievo.

Todėl Bažnyčia, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „privalo ieškoti
susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus
tampa Bažnyčios keliu; ir šis kelias yra vienas svarbiausių jos kelių“
(John Paul II; Salvifici Doloris, 3).

Čia dar kartą reikėtų sugrįžti prie kančios, prasmingumo klausimo.
Gali atrodyti, kad krikščionių teologijoje kančia yra kažkas pozityvaus ar
savaime vertingo, tačiau taip nėra. Kančia Šventajame Rašte yra realus
blogis, kurio reikia vengti ir kuris sukelia širdgėlą. Jėzaus atodūsyje
,,Kodėl mane apleidai“ kančia nebuvo sutikta kaip savaiminis gėris ar
kažkas patrauklaus, o greičiau kaip kažkas bauginančio. Lozoriaus kape
Jėzus raudojo dėl savo drauge netekties ir buvo kupinas įtūžio ant mirties.
Tai rodo natūralią žmogišką reakciją kančios situacijoje, kur negalia yra
išgyvenama vienodai visur ir visiems, kaip skausmą nešantis, neišvengiamas
žmogiškasis faktorius, mįslingai užkoduotas Dievo planuose. Žmogiškoje
prigimtyje kančia yra neišvengiama ir kaip savaiminis blogis veda individą
prie jo žlugimo ir suardymo. Tačiau, atsivėrus Dievui ir prisiėmus kančią
Jo akivaizdoje, žmogus pakyla į naują egzistencijos laipsnį ir, anot
A.Maceinos, įgauna naują būtį „transcendencijos įtakoje laimėdamas naujų
išgyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir naujo tikėjimo“.
Kitaip sakant, Dievo akivaizdoje išgyventa kančia yra prasminga, kai tuo
tarpu likęs vienas žmogus kančioje patiria skausmingą savo būties nykimą.
Šiuo požiūriu krikščioniškoji teologija yra vilties teologija, savo dėmesį
sutelkianti ne į kančios kilimo pradžią, bet į pabaigą. Per Kristų kančia
tikėjimu yra įtraukiama į Pažado ekonomiją, o Prisikėlimas tampa viltimi
galutinai nugalėti mirtį ir kančią.

Krikščioniška visuomenė, ypač žmogaus gyvybės gynėjai, palankiai
sutiko balandžio pabaigoje Strasbūre paskelbtą Europos žmogaus teisių
teismo (EZTT) vieningą sprendimą atmesti sergančios britės ieškinį, kad jos
vyras galėtų nebaudžiamas padėti jai nusižudyti. Taip EŽTT patvirtino
ankstesnį Didžiosios Britanijos teismų verdiktą, kad 43 metų nepagydomai
serganti dviejų vaikų motina Diana Preti neturi legalios teisės užbaigti
savo gyvenimą eutanazija.

Iki kaklo paralyžiuota moteris savo pareiškime pažymi, jog
„desperatiškai nori“, kad būtų suteikta jai pagalba numirti. Dėl
nepagydomos nervų sistemos ligos buvo pamažu visiškai paralyžiuoti jos
raumenys, nors galvos smegenų veikla liko normali. „Man sunku bendrauti su
šeima, – nurodė ligonė. -Turiu visą laiką sėdėti invalido vežimėlyje su
prijungtais kateteriais ir būti maitinama. Aš kovojau su šia nelaime
pastaruosius dvejus metus ir išbandžiau visą įmanomą medicinos gydymą“. Jos
vyras Brajanas Pretis buvo pasirengęs suteikti jai „gailestingą pagalbą“
nusižudyti (ji pati dėl esamos būklės nepajėgi to padaryti). Tačiau pagal
Didžiojoje Britanijoje 1961 metais priimtą įstatymą dėl savižudybių parama
savižudybei prilyginama sunkiam nusikaltimui, tad už ją grėstų 14 metų
kalėjimo. D.Preti ir jos rėmėjų nuomone, Didžiosios Britanijos teismai
(buvo kreiptasi į visų lygių teismus iki aukščiausiojo Lordų rūmų teismo),
atmesdami galimybę leisti vyrui nužudyti savo sergančią žmoną, tai yra
padėti jai „oriai numirti“, pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Pagal jų
interpretaciją, jeigu konvencijoje įtvirtinta teisė į gyvybę, tai kartu
sąlygoja „teisę“ užbaigti savo gyvenimą, paties asmens pageidaujamu laiku.
Būta ir kitų teikimo apeliacijos Strasbūro teismui argumentų: neva
eutanazijos draudimas reiškia neįgalių žmonių diskriminavimą, pažeidžia jų
teisę į privatumą, minties reiškimo laisvę ir pan.

Svarstant šią bylą Europos žmogaus teisių teisme, – ji buvo svarstoma
„skubos tvarka“ dėl sparčiai blogėjančios ligonės sveikatos – Didžiosios
Britanijos vyriausybei atstovavęs advokatas Džonotanas Krou nurodė, kad jis
apgailestauja dėl D.Preti reikalo „tragiškų aplinkybių“. Tačiau kartu jis
pažymėjo, jog Jungtinės Karalystės įstatymai bet kuriuo atveju „neleidžia
vienam asmeniui sąmoningai įsikišti, kad būtų atimta kito asmens gyvybė“.
Pasak jo, beveik visose Žmogaus teisių konvenciją pasirašiusiose šalyse
aktyvi ar pasyvi parama savižudybei (eutanazija) yra laikoma nusikaltimu.
D. Krou sakė, jog siūlymas ,,teisę gyvent“ sulyginti su ,,teise numirti“
neturi jokio pagrindo. O dėl nepagydomo ligonio noro „oriai numirti“, tai
tuo turi pasirūpinti paliatyvinės medicinos darbuotojai.

EZTT savo sprendimu pripažino, kad Didžiosios Britanijos teismai,
neleisdami eutanazijos, nors ir kokia sunki bebūtų ieškovės būklė,
nepažeidė nė vieno Žmogaus teisių konvencijos punkto. Konvencija nenumato
jokios „teisės į mirtį“ ir jos nesąlygoja pripažinta teisė į gyvybę. Jokios
teisės į mirtį – ar nuo kito asmens rankos, ar su viešosios įstaigos parama
– negalima išvesti iš dabar Europoje egzistuojančių įstatymų, nurodoma
Strasbūro teismo jau neapskundžiamame verdikte. Taip pat EZTT pripažino,
kad Didžiosios Britanijos įstatymai, numatantys bausmę už paramą
savižudybei, ne tik kad neskriaudžia, bet gina silpnuosius.

D. Preti numirė taip ir negavusi ,,leidimo būti nužudytai legaliai“.

Štai kad ir Lietuvoje plačiai nuskambėjus istorija apie motiną
gydytoja, kuri padėjo savo sūnui numirti. Vaikinas kuris norėdamas
nusižudyti, apsipylė benzinu ir padegė. Jis apdegė veidą, išsidegino akis,
jį perrišinėjant naudojama didelės dozės skausmą malšinančių vaistų, bet
jie vis tiek nenumalšindavo skausmo iki galo. Sūnus prašė motinos, kad ji
būdama medike gali, ir turi jam padėti numirti.
Motina buvo teisiama, pripažinta nepakaltinama ir išteisinta. Vieni ją
smerkia, kiti jos gailisi. O kaip iš tiesų? Jai pačiai tai didelis
psichologinis stresas. Ir ar mums ją teisti?

Žmonės linkę manyti, kad eutanazija yra medicinos mokslo ar juridinė
problema. Manydami, kad nėra pakankamai informuoti, jie nedrįsta turėti
apie tai savo nuomonės. Tačiau kiekvienam gali išaušti diena, kai nuomonė
apie dirbtinį gyvybės palaikymą taps akivaizdi. Kai spręsti prireiks dėl
savęs ar artimiausio žmogaus gyvybės, abstraktūs pasvarstymai užleis vietą
nelengvam, bet neginčijamam „taip“ arba -„ne“. Aišku, galima apie tai
negalvoti ir viltis, kad Dievulis atims gyvybę, nesuteikdamas progos
būtent tau šios dilemos spręsti. Tačiau medicinos pažanga, mažina Visagalio
galias ir vis daugiau žmonių įtraukia skausmingas atsakymo paieškas.

Tai, kad išankstiniai pasvarstymai „krikščioniui taip nedera“ ir „aš
niekada to nepadaryčiau“ neatitinka tikro žmonių elgesio, patvirtina
savižudybių teorija ir praktika. Nors tikinčiųjų ir ateistų požiūris j
savižudybę skiriasi, tarp pasirinkusiųjų tokį paskutinį žingsnį yra ir
vienų, ir kitų. Kas gali įlįsti į sielą tikinčio žmogaus, kuris gyvenimo
taip įvaromas į kampą, kad išsižada svarbiausio savo tikėjimo postulato? O
tam, kuris niekuo (taip pat ir pomirtine karalyste) netiki, manote, yra
lengva savo ranka visiems laikams išjungti šviesą? Nežinome jų jausmų ir
niekada jų neišgyvensime taip, kaip jie išgyveno, – mes tik bandome
įsivaizduoti aplinkybes ir dedamės suprantą išėjusiųjų motyvus.

Nepaisant neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio į savižudybę,
niekas nepriima ją draudžiančių įstatymų, nenumato bausmės tiems, kurių
„virvė pasirodė supuvusi“, ir nepastato budėtojų ant stogų, tiltų bei kitų
didesnio pavojaus vietų. Gyvename aplinkoje, kurioje žudytis lyg ir nedera,
bet jei gyvenimas labai prispirs, vis dėlto įmanoma. Tačiau tuo metu, kai
žmogus guli ligos patale silpnas ir bejėgis, šią nebylią paskutinės
vilties teisę visuomenė iš jo atima. Kai žmogus lyg ir turi daugiausiai
pagrindo pasitraukti iš gyvenimo, visuomenė jam sako: „Ne, mielasis, rankų
kojų pajudinti negali, tad kentėk“.

Gal vertėtų prisiminti, kad žmogus pagal apibrėžimą yra tas, kuris
gali mąstyti ir priimti sprendimus? Vadinasi, net ir nejudindamas rankos
žmogus turi teisę pasakyti dirbtinai palaikomam gyvenimui „ne“. O jei
pats nebegali spręsti, prerogatyva pereina jo artimiesiems. Sakote, jokių
čia sprendimų, turi kentėti tiek, kiek Dievas davė?

Tuomet reiktų prisiminti, kad medicinos pažanga nuolat ilgina gyvenimo
trukmę ir vis dažniau leidžia išsaugoti gyvybę tais atvejais, kuriais dar
visai neseniai žmogus būtų neišvengiamai miręs. Atrodytų, kas nesijaus
dėkingas, jei mokslas išsaugo jam gyvybę? Ir mes iš tiesų jaučiamės
dėkingi. Atrodytų, jei Dievas davė žmogui gebėjimą gydyti ir tobulėti, jis
priima ir sveikina bet kokius šio tobulėjimo rezultatus. Atrodytų. Bet.

Kai žmogus mokslui padedant prikeliamas iš mirusiųjų, tikrosios Dievo
valios klausimas tampa miglotas. Žmogaus merdėjimas „prie vamzdelių“ ir
visokių prietaisų nebeatrodo besąlygiškai Dievo sankcionuotas. Niekas
nežino, ką patiria žmogus, būdamas tokios būklės. Jis guli lyg ir negyvas,
tačiau aparatai byloja ką kita. Jie ne tik byloja – jie tą gyvybę palaiko.
Nėra aparatų – nėra gyvybės. Nutrūko elektros tiekimas, sutriko avarinė
elektros maitinimo sistema – ir gyvybės nebėra. Įdomu, ką apie tai mano
dangaus karalystėje.

Tiems, kurie įsitikinę, kad gydytojai ir mokslas turi teisę lemti
žmogaus gyvybę, o pats žmogus – ne, naudinga panagrinėti tokią ribinę
situaciją. Tarkime, pažangiausi aparatai leidžia padaryti gyvybę amžiną.
Na, amžiną tiek, kiek tekės elektros srovė ir nenudils sudėtingos detalės.
Ar ir tada bus teigiama, kad mokslo iškovota amžina gyvybė yra Dievo valia?
Ar neįžvelgsite čia jokio prieštaravimo? Ar žmogus ir tada bus priverstas
amžiams ir be poilsio nešti savo kryžių?

Uždavinio sąlygas galima ir pakeisti. Tarkime, kad gyvybę įmanoma
palaikyti iki tūkstančio metų. Arba – šimtą metų gyveni, paskui šimtą metų
guli, tarsi išėjęs į užtarnautą poilsį, o visą darbą už tave atlieka
pompos, filtrai, kompiuterių programos.:.
Akivaizdu, kad skirtingi žmonės esant panašiai situacijai jausis skirtingai
– vienas džiaugsis galimybe tūnoti lovoje papildomą šimtmetį, kitas nenorės
jaustis našta ir kentėti (tai, kad fizinius skausmus medicina gali
„suvaryti į pogrindį“, dar neįrodo, kad žmogus nekenčia). Netgi tikėjimas
nesuteikia žmonėms jokio bendro vardiklio. Juk yra sektų, nepripažįstančių
jokių medicinos intervencijų į žmogaus gyvybę. Jų atstovai supranta Dievo
valią tiesmukai: susirgai – išropok savo jėgom arba pasitrauk. Nors dauguma
žmonių tokius tikinčiuosius vadina barbarais, jų tikėjimas nuodugniai
paaiškina, kodėl taip turi būti, ir suteikia paguodą kiekvienam sekėjui.
Tad jei skirtingi tikėjimai skirtingai traktuoja gyvybės ir Dievo valios
santykį, o kiekvienas mūsų visiškai individualiai jaučiasi, susidūręs akis
į akį su dirbtiniu gyvybės palaikymu, vadinasi, eutanazijos klausimo
negalima išspręsti visiems vienu mostu. Tai labai subtilus ir individualus
klausimas, kurį per nepavydėtinas sielos kančias SAVO konkrečioje
situacijoje turi spręsti žmogus, vedamas SAVO tikėjimo ir vertybių. Jokio
BENDRO sprendimo čia būti negali.

Medicina žmonėms vis brangiau kainuoja, nes tobulėja, o kartu ilgina
gyvenimo trukmę ir gausina vartotojų. Tai vis dar atrodo nerimtas požiūris,
tačiau galimybė išpjauti, prisiūti, chemiškai nuslopinti bemaž visuotinai
garbinama. Žmogus gydomas nepaisant to, kad savo gyvenimo būdu paverčia
niekais bet kokį, net ir labai brangų gydymą. Bet ne apie tai kalba.

Net ir tradicinė medicina, esant ribotam pinigų kiekiui, kelia
klausimą – kokias ligas, kokiais atvejais ir iki kokios ribos gydyti? Ne
paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kai beviltiškam ligoniui atliekama brangi
operacija, kuri tikrai nebegali jo išgelbėti. Sakote, tai lyg ir moralinė
paguoda. Bet jei tokia paguoda laikoma moralia, pinigų niekada neužteks
nei ankstyvai tos pačios ligos diagnostikai įdiegti, nei efektyviai jai
taikyti. Kaip čia su morale? Kol gydomas vienas beviltiškas ligonis, dar
penkiems pražiopsoma ta pati diagnozė, ir jie vienas po kito įrašomi į
priešmirtinės ritualinės operacijos eilę.

Vadinasi, neatsakydama į klausimą, kokias ligas ir kaip gydyti,
visuomenė sankcionuoja beprasmį pinigų leidimą vienur ir nuolatinį jų
stygių ten, kur pagalba žmonėms būtų savalaikė bei efektyvi. Dirbtinio
gyvybes palaikymo klausimas šiuo aspektu itin nesmagus. Ar kas nors
susimąsto, kad tuo metu, kai į avariją patekusiam jaunuoliui trūksta
nuskausminamųjų ir tvarsčių, kur nors šalia brangi aparatūra palaiko gyvybę
senukui, visai nesikabinančiam į šį gyvenimą. Jei jis galėtų prabilti,
tikriausiai ir pats prašytų už jo kančioms palaikyti leidžiamus pinigus
palengvinti jaunuolio kančias. Bet niekas jo neklausia.

Dažnai prie ligos patalo prikaustytas žmogus yra tokios būklės, kad
spręsti už jį turėtų artimieji. Todėl atsiranda teigiančiųjų, kad giminės
gali žmogų „nugalabyti“, kad atveriamas kelias piktnaudžiavimui. Bet argi
visuomenė apsaugo visus savo narius nuo piktų ir gobšių giminių- žudikų,
nuo įsiutusio sutuoktinio su peiliu rankoje? Esame priklausomi nuo savo
aplinkos, nuo tėvų, kurie mus pagimdė, nuo sutuoktinio, kurį pasirinkome,
nuo vaikų, kuriuos užauginome. Tad, jeigu jie gali ir nori mus
nugalabyti, ras būdą.

Sakote, eutanazijos galimybė padidins pagundą? Taip, nes žmonės turi
prisiimti atsakomybę už pažangos rezultatus. Ir jei jiems tenka realizuoti
savo prigimtį esant aplinkybėms, kai daugėja pagundų, jie turi išmokti taip
gyventi.
Sakoma, kad eutanazijos įteisinti negalima ir dėl to, jog medikai
nesutinka, kad jiems būtų priskirtas žudikų vaidmuo. Iš tiesų, versti ką
nors nutraukti žmogaus gyvybę neatrodo etiška. Nors pati gydytojo profesija
reiškia balansavimą ties kitų gyvybės riba. Manau, svarbu leisti žmogui
reikšti savo valią, o kas ją įgyvendins – išvestinis klausimas. Manau,
atsiras gydytojų, kurie taip supranta savo pareigą, kad prisiims atsakomybe
nutraukti dirbtinai palaikomą gyvybę. Tiesą sakant, tai juk masiškai daroma
ir šiandien – neafišuojant ir leidžiant visuomenei gėrėtis savo morale.
Ar morali yra visuomenė, nesugebanti padėti tiems, kurie trokšta gyventi,
bet verčianti egzistuoti tuos, kurie pavargo, laukdami vamzdelyje
įstrigusios Aukščiausiojo valios?

Ar moralu paversti žmogų ,,daržove“ ir jį kankinti? Ar moralu
nepadėti ligoniui numirti, kai jis to reikalauja? Kas yra mirtis? Kada
gyvybės nutraukimas yra kriminalas? Kas yra gyvybė? Kada gyvybės tęsimas
yra šventvagiškas? Ir kokia yra skausmo prasmė?

Į daugelį tokiu klausimų mes atsakyti tiesiai negalime.

LITERATŪRA :

1. XXI amžius ,,Pro vita“ 2002.05.10 psl. 3
2. Medicina visiems 2001.06.20 psl.10
3. Lietuvos žinios 2001.04.12 psl. 8
4. Respublika 2000.07.15 psl.20
5. Sveikata 1999/ 5 psl.11-15
6. Veidas 2002/ 23 psl.36-37
7. Ekstra 2002/ 18 psl.38-39

Leave a Comment