Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turiteisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimopabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžialigoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteiktigalimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiemsžmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogausindividualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazijaapibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kitoasmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Savanoriškaeutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis irnepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti. Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškainegyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galimasakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamąbiologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apieeutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiampacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančiosantibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamusskausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruojuatveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastaikalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tikdirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijosnutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievožmogui skirtu likimu.
SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ
Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti betkokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusiųkūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jųtėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertinožmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonasir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimosunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esantnepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudėgydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiumirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisantto, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonėišvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvokasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šieprašydavo. Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patysgraikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukiantiskausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jeiji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei jisunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – ašišeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be viltiespasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirskelią viskam, dėl ko aš gyvenau“. Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustasišsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs išmoters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybėbuvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jisvienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgidalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savonuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,
ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos. Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanazijądraudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kadsavižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaipį vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarėsavanoriškai mirčiai beviltišku atveju.Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtospirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.įsigaliojęs įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalispasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėtisavo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labaikenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymasleidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savonuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kadjis jau nebepajėgus pats spręsti. Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkėne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visoskitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijospacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikųprašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitartisu savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvovisiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net irneatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visųeutanazijos atvejų. Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūrosproveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikosapžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo užtai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiektareikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimokamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosiosžmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis išnaujo prasiveržė. Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavusabortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galimalengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandomapavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijoseutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomaisergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turitęstis šios nereikalingos kančios? Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenamiatskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių beiskurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki arnepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveikkonvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčiųkarjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimionepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, irdėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo. (Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismosprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltųkūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojopasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantiskomunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmoniųgyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymusnetrukdomai dirba iki šiol.)
Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuonepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems
greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamasskausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijossveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taippat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniemsžmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki. Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktikabuvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliaisatvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamoskausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jogtodėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokieatvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas gydytojas Filipas Sutorius,1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui EdvarduiBrongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomocharakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveikneabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai„užuojautai“, bet dar ir skatina ją. Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinįpajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasisgyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Ištikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidųvežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokiomaterialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliailaikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitrauktidėl kitų gerovės. Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechtoarkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šioįstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukursaplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priverstiprašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi sutuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypačprofesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namaineturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apiepareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojoprofesiją. Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šaliesgyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi įvyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiauviskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. “Tai parodė, kad mes praradomeDievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbągyvybei, – sakė kardinolas A.Simonis. – Dabar mes bandome pakeisti žmoniųmentalitetą, nes individualizmas čia giliai įsišaknijęs”. Olandijos Bažnyčios vadovai balandžio pradžioje išleido dokumentųrinkinį, kuriame matyti jų patirtis kovojant su eutanazija. Knyga buvoišleista ir išsiuntinėta visoms pasaulio vyskupų konferencijoms. Pasauliovyskupai to prašė savo kolegų olandų, nes, kaip minėta, eutanazijos idėjosbraunasi į kitas šalis ir jų ganytojai nori geriau pasirengti,pasinaudodami Olandijos Bažnyčios parengtais filosofiniais,antropologiniais, etiniais bei teologiniais argumentais. Olandijos Katalikų Bažnyčia numačiusi netrukus išleisti sielovadininkovadovą, kuriame aiškinama, ar priimtina teikti Ligonio sakramentą ir rengtikatalikiškas laidotuvių apeigas eutanazijos aukoms. Pastaruoju metu platausatgarsio žiniasklaidoje susilaukė vienas atvejis, kai parapijos kunigaiHertogenbošo vyskupijoje atsisakė katalikiškai palaidoti moterį, kuri mirėpo eutanazijos akto, tai yra buvo numarinta jos prašymu. Hertogenbošo vyskupas Antonijus Hurkmansas parėmė savo kunigųatsisakymą laidoti eutanazijos auką, paaiškinęs, jog Bažnyčia gerbiapaciento sprendimą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo, tačiau reikalauja, kadbūtų gerbiamas ir Bažnyčios mokymas, kuris teigia, jog Dievas žmogui duodagyvybę ir tik Jis gali ją ir pasiimti, o eutanazija, kaip ir savižudybė,yra „absoliutus blogis“. Vyskupas paaiškino, kad ne visada tokiais atvejais bažnytinėslaidotuvės yra nepriimtinos. Pavyzdžiui, jos yra galimos, jei kunigui buvopranešta jau po mirties nuo eutanazijos, kada neatmestina paciento atgailapaskutinę minutę prieš mirtį. Tačiau jeigu parama paciento savižudybei buvoplanuojama iš anksto, o dvasininkai perspėjo to nedaryti, tai katalikiškoslaidotuvės reikštų netiesioginį Bažnyčios susitaikymą ar net pritarimąeutanazijai.Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams.Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribinessituacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindiniskančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirtiesakivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmoguskankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojoišnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimuatmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybėssėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla priešmirtį“ (II Vatikano Susirinkimo dokumentai; GS.18). Nuo šios kovosišgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose.Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiuatveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantisviltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus galibėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume‘‘, arba šįbėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas j kančią gali reaguoti irherojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis.Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl kožmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kuratsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai. K.S.Lewis leidinyje ,,Skausmo problema‘‘ pastebi, kad nebūtų jokiosproblemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mesneturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yrateisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi Šios tikrovės ir visa savo valiaišreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtųparadoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, betgyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogausprigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turiDievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę visuomet suvokia kaipneįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau,susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negalisusitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.
V.F.Franklis knygoje ,,Nesąmoningas Dievas“ teigia, kad prasmėsklausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tikindustrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogausporeikius, užmiršo patį svarbiausią – būtent prasmės poreikį.„Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolinajį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomisaplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą“. Tokiojesituacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiaireiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savogyvenime. Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiaijį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvastokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertėsnesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale. Jei žmogustikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučiaišskirtinę savo vertę ir prasmę. Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas,sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savoakivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojoir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė. Atrastiir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jaustiatsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik
toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančiossituacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui.Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o išViešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimosavininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralėgriežtai atmeta. Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios arsunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogustokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir,trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančiosbūsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninisišsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą,somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus prarandakūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčiovalios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje,atsižvelgiant j aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti.Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jopadarytus veiksmus, „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamassąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinioasmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso“ (II Vatikano Susirinkimonutarimai; GS, 17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų,krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus,t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaipneišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinįtikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o kančia –dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save irsavo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet irDievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tainusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimotobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas. Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesniogėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, betvisuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje,kad, išsaugojęs savo gyvybę, žmogus gal daug daugiau būtų nuveikęs irpasitarnavęs dėl to. Šventojo Rašto principas „Nėra didesnės meilės kaipgyvybę už draugus atiduot“ (Jnl 5,13) nėra suvokiamas tiesiogiai. Taiatitinka Kristaus mirties tikslą – prisiėmimą mūsų nuodėmių tam, kad išmeilės savo kančia mus atpirktų.Šiandien katalikų teologija vis dažniau pastebi F.Dostojevskioteiginio ,,Jei nėra Dievo, vadinasi, viskas leistina“ aktualumą, ypačsusidūrus su eutanazija, kuri įgavo mirties pagal užsakymą pavadinimą.Tiesiogine prasme eutanazija yra žmogaus nužudymas iš gailesčio, individuisunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Tam turi būti duotaspaties ligonio ar jo artimųjų sutikimas. Šioje kančios situacijojeneišvengiamai susiduriame su pačios kančios traktavimo šiuolaikinėjeutilitaristinėje ir technokratinėje visuomenėje problema, Vyraujančiohedonizmo pasekmė. Šiandien išaukštinama visa, kas individui teikiamalonumą, o tai, kas susiję su kančia, yra paniškai vengiama ir bijoma.Nors sparčiai besivystančios technologijos siūlo vis įvairesnių būdųkančioms palengvinti bei su jomis kovoti, kenčiantis, sergantis Žmogus yrasuvokiamas kaip nenaudingas visuomenei. Tačiau kad ir kokiomis nuostatomisvadovautumės kančios atžvilgiu, ar laikytume ją realiu blogiu, arsuteiktume krikščionišką prasmę, ji vis tiek yra neišvengiama žmogausgyvenime ir yra integrali jo egzistencijos dalis, su kuria anksčiau arvėliau vis tiek teks visiems susidurti. Todėl, nors ir negalime josišvengti, bet galime keisti patį požiūrį į kančią, kartu keičiantis irpatiems, augant ir tobulėjant Dievo valia. Pagrindinis klausimas, kylantis diskusijose dėl eutanazijos, yra; areutanazija gali būti objektyvios medicininės etikos požiūriu laikomapateisinamu veiksmu kančios situacijoje? šiuo klausimu išsiskiria aktyviosir pasyvios eutanazijos koncepcijos, kai sergančiajam sąmoningai
suleidžiama mirtina injekcija, arba, kai, konstatavus ligonio smegenųmirtį, yra išjungiami gyvybę palaikantys preparatai. Pastaruoju atvejuligonio gydymas jau nebeturi prasmės, taip, kaip ir vegetatyvinis jogyvybės pratęsimas, todėl krikščioniškoji moralė šiuo atveju pateisinagydytojo intervenciją, leidžiant pacientui numirti natūralia mirtimi. Pirmasis atvejis sukelia nemažai prieštaravimų. Jau vien tai, kadligonis išgyvena nepakeliamas kančias, rodo, kad žmogus yra praradęs kūno,dvasios bei proto integralumą ir yra nepajėgus atlikti visavertį valiosaktą. Tokioje situacijoje kančią žmogus išgyvena kaip agresorių,paralyžiuojantį visą jo būtį, todėl, nematydamas išeities, didelio stresobūsenoje pasirašo sau mirties nuosprendį. Tačiau šiam agresoriui išnykus,t.y. skausmui atlėgus, žmogaus valios aktas jo paties gyvybės atžvilgiulabai greitai pasikeistų. Žvelgiant iš krikščioniškos moralės perspektyvos,gydytojo pareiga visuomet yra rūpintis gyvybės išsaugojimu ir jospratęsimu, naudojant visas įmanomas technologines priemones, kurios šiuoatveju galėtų pasitarnauti nuskausminamajam gydymui. Šis gydymas gražintųpacientą į sąmoningumo būseną. Bet pati didžiausia parama kenčiančiajam yrajo artimųjų globa ir meilė. Sąmoningas gyvybės nutraukimas, net ir pačiam pacientui prašant,negali būti aiškinamas kaip rūpinimasis. Dažni argumentai, atsakant į šįpriekaištą, remiasi paciento tolerancija jo sprendimams, pasirenkant savopaties likimą, tolerancija, kuri yra tapusi pagrindine vertybe autonomijossiekiančiam individui. Tačiau visų laikų pagrindinis etinis principas buvone rinktis likimą, bet priimti jį tokį, koks jis yra, su visais džiaugsmaisir kentėjimais, ypač gyvenimo saulėlydyje, kai gyvybines kūno galiosneišvengiamai senka. Šiandien visuomenės pragmatizmas nepastebimai imavaldyti kitų gyvenimus ir mirtį ne pagal natūralią atranką, o pagalnaudingumo principus, kenčiančius, negalios ištiktus asmenis priskiriantprie tų, kurių gyvybė yra nenaudinga ir neverta pratęsimo. Krikščioniškuoju požiūriu, tam turėtų būti priešinamasi. PopiežiusPijus XII rašė: „Su giliu liūdesiu mes kartais matome, kaip atimamosgyvybės iš nevisapročių ir kenčiančių nuo paveldėto susirgimo, lyg jie būtųnenaudinga našta visuomenei“ (Mystici Corporis; AAS 35). Kančios ir mirtiesakivaizdoje jokios priemonės negali nuraminti mirties baimės ir patenkintitroškimo gyventi dar ilgiau. Tai prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kurinepraranda savo reikšmės per visą asmens gyvenimą iki pat jo mirties. Toreikalauja žmogaus orumas, duotas paties Dievo.Todėl Bažnyčia, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „privalo ieškotisusitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogustampa Bažnyčios keliu; ir šis kelias yra vienas svarbiausių jos kelių“(John Paul II; Salvifici Doloris, 3). Čia dar kartą reikėtų sugrįžti prie kančios, prasmingumo klausimo.Gali atrodyti, kad krikščionių teologijoje kančia yra kažkas pozityvaus arsavaime vertingo, tačiau taip nėra. Kančia Šventajame Rašte yra realusblogis, kurio reikia vengti ir kuris sukelia širdgėlą. Jėzaus atodūsyje,,Kodėl mane apleidai“ kančia nebuvo sutikta kaip savaiminis gėris arkažkas patrauklaus, o greičiau kaip kažkas bauginančio. Lozoriaus kapeJėzus raudojo dėl savo drauge netekties ir buvo kupinas įtūžio ant mirties.Tai rodo natūralią žmogišką reakciją kančios situacijoje, kur negalia yraišgyvenama vienodai visur ir visiems, kaip skausmą nešantis, neišvengiamasžmogiškasis faktorius, mįslingai užkoduotas Dievo planuose. Žmogiškojeprigimtyje kančia yra neišvengiama ir kaip savaiminis blogis veda individąprie jo žlugimo ir suardymo. Tačiau, atsivėrus Dievui ir prisiėmus kančiąJo akivaizdoje, žmogus pakyla į naują egzistencijos laipsnį ir, anotA.Maceinos, įgauna naują būtį „transcendencijos įtakoje laimėdamas naujųišgyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir naujo tikėjimo“.Kitaip sakant, Dievo akivaizdoje išgyventa kančia yra prasminga, kai tuotarpu likęs vienas žmogus kančioje patiria skausmingą savo būties nykimą.Šiuo požiūriu krikščioniškoji teologija yra vilties teologija, savo dėmesį
sutelkianti ne į kančios kilimo pradžią, bet į pabaigą. Per Kristų kančiatikėjimu yra įtraukiama į Pažado ekonomiją, o Prisikėlimas tampa viltimigalutinai nugalėti mirtį ir kančią.Krikščioniška visuomenė, ypač žmogaus gyvybės gynėjai, palankiaisutiko balandžio pabaigoje Strasbūre paskelbtą Europos žmogaus teisiųteismo (EZTT) vieningą sprendimą atmesti sergančios britės ieškinį, kad josvyras galėtų nebaudžiamas padėti jai nusižudyti. Taip EŽTT patvirtinoankstesnį Didžiosios Britanijos teismų verdiktą, kad 43 metų nepagydomaiserganti dviejų vaikų motina Diana Preti neturi legalios teisės užbaigtisavo gyvenimą eutanazija. Iki kaklo paralyžiuota moteris savo pareiškime pažymi, jog„desperatiškai nori“, kad būtų suteikta jai pagalba numirti. Dėlnepagydomos nervų sistemos ligos buvo pamažu visiškai paralyžiuoti josraumenys, nors galvos smegenų veikla liko normali. „Man sunku bendrauti sušeima, – nurodė ligonė. -Turiu visą laiką sėdėti invalido vežimėlyje suprijungtais kateteriais ir būti maitinama. Aš kovojau su šia nelaimepastaruosius dvejus metus ir išbandžiau visą įmanomą medicinos gydymą“. Josvyras Brajanas Pretis buvo pasirengęs suteikti jai „gailestingą pagalbą“nusižudyti (ji pati dėl esamos būklės nepajėgi to padaryti). Tačiau pagalDidžiojoje Britanijoje 1961 metais priimtą įstatymą dėl savižudybių paramasavižudybei prilyginama sunkiam nusikaltimui, tad už ją grėstų 14 metųkalėjimo. D.Preti ir jos rėmėjų nuomone, Didžiosios Britanijos teismai(buvo kreiptasi į visų lygių teismus iki aukščiausiojo Lordų rūmų teismo),atmesdami galimybę leisti vyrui nužudyti savo sergančią žmoną, tai yrapadėti jai „oriai numirti“, pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Pagal jųinterpretaciją, jeigu konvencijoje įtvirtinta teisė į gyvybę, tai kartusąlygoja „teisę“ užbaigti savo gyvenimą, paties asmens pageidaujamu laiku.Būta ir kitų teikimo apeliacijos Strasbūro teismui argumentų: nevaeutanazijos draudimas reiškia neįgalių žmonių diskriminavimą, pažeidžia jųteisę į privatumą, minties reiškimo laisvę ir pan. Svarstant šią bylą Europos žmogaus teisių teisme, – ji buvo svarstoma„skubos tvarka“ dėl sparčiai blogėjančios ligonės sveikatos – DidžiosiosBritanijos vyriausybei atstovavęs advokatas Džonotanas Krou nurodė, kad jisapgailestauja dėl D.Preti reikalo „tragiškų aplinkybių“. Tačiau kartu jispažymėjo, jog Jungtinės Karalystės įstatymai bet kuriuo atveju „neleidžiavienam asmeniui sąmoningai įsikišti, kad būtų atimta kito asmens gyvybė“.Pasak jo, beveik visose Žmogaus teisių konvenciją pasirašiusiose šalyseaktyvi ar pasyvi parama savižudybei (eutanazija) yra laikoma nusikaltimu.D. Krou sakė, jog siūlymas ,,teisę gyvent“ sulyginti su ,,teise numirti“neturi jokio pagrindo. O dėl nepagydomo ligonio noro „oriai numirti“, taituo turi pasirūpinti paliatyvinės medicinos darbuotojai. EZTT savo sprendimu pripažino, kad Didžiosios Britanijos teismai,neleisdami eutanazijos, nors ir kokia sunki bebūtų ieškovės būklė,nepažeidė nė vieno Žmogaus teisių konvencijos punkto. Konvencija nenumatojokios „teisės į mirtį“ ir jos nesąlygoja pripažinta teisė į gyvybę. Jokiosteisės į mirtį – ar nuo kito asmens rankos, ar su viešosios įstaigos parama– negalima išvesti iš dabar Europoje egzistuojančių įstatymų, nurodomaStrasbūro teismo jau neapskundžiamame verdikte. Taip pat EZTT pripažino,kad Didžiosios Britanijos įstatymai, numatantys bausmę už paramąsavižudybei, ne tik kad neskriaudžia, bet gina silpnuosius. D. Preti numirė taip ir negavusi ,,leidimo būti nužudytai legaliai“. Štai kad ir Lietuvoje plačiai nuskambėjus istorija apie motinągydytoja, kuri padėjo savo sūnui numirti. Vaikinas kuris norėdamasnusižudyti, apsipylė benzinu ir padegė. Jis apdegė veidą, išsidegino akis,jį perrišinėjant naudojama didelės dozės skausmą malšinančių vaistų, betjie vis tiek nenumalšindavo skausmo iki galo. Sūnus prašė motinos, kad jibūdama medike gali, ir turi jam padėti numirti.Motina buvo teisiama, pripažinta nepakaltinama ir išteisinta. Vieni jąsmerkia, kiti jos gailisi. O kaip iš tiesų? Jai pačiai tai didelispsichologinis stresas. Ir ar mums ją teisti? Žmonės linkę manyti, kad eutanazija yra medicinos mokslo ar juridinė
problema. Manydami, kad nėra pakankamai informuoti, jie nedrįsta turėtiapie tai savo nuomonės. Tačiau kiekvienam gali išaušti diena, kai nuomonėapie dirbtinį gyvybės palaikymą taps akivaizdi. Kai spręsti prireiks dėlsavęs ar artimiausio žmogaus gyvybės, abstraktūs pasvarstymai užleis vietąnelengvam, bet neginčijamam „taip“ arba -„ne“. Aišku, galima apie tainegalvoti ir viltis, kad Dievulis atims gyvybę, nesuteikdamas progosbūtent tau šios dilemos spręsti. Tačiau medicinos pažanga, mažina Visagaliogalias ir vis daugiau žmonių įtraukia skausmingas atsakymo paieškas.Tai, kad išankstiniai pasvarstymai „krikščioniui taip nedera“ ir „ašniekada to nepadaryčiau“ neatitinka tikro žmonių elgesio, patvirtinasavižudybių teorija ir praktika. Nors tikinčiųjų ir ateistų požiūris jsavižudybę skiriasi, tarp pasirinkusiųjų tokį paskutinį žingsnį yra irvienų, ir kitų. Kas gali įlįsti į sielą tikinčio žmogaus, kuris gyvenimotaip įvaromas į kampą, kad išsižada svarbiausio savo tikėjimo postulato? Otam, kuris niekuo (taip pat ir pomirtine karalyste) netiki, manote, yralengva savo ranka visiems laikams išjungti šviesą? Nežinome jų jausmų irniekada jų neišgyvensime taip, kaip jie išgyveno, – mes tik bandomeįsivaizduoti aplinkybes ir dedamės suprantą išėjusiųjų motyvus. Nepaisant neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio į savižudybę,niekas nepriima ją draudžiančių įstatymų, nenumato bausmės tiems, kurių„virvė pasirodė supuvusi“, ir nepastato budėtojų ant stogų, tiltų bei kitųdidesnio pavojaus vietų. Gyvename aplinkoje, kurioje žudytis lyg ir nedera,bet jei gyvenimas labai prispirs, vis dėlto įmanoma. Tačiau tuo metu, kaižmogus guli ligos patale silpnas ir bejėgis, šią nebylią paskutinėsvilties teisę visuomenė iš jo atima. Kai žmogus lyg ir turi daugiausiaipagrindo pasitraukti iš gyvenimo, visuomenė jam sako: „Ne, mielasis, rankųkojų pajudinti negali, tad kentėk“. Gal vertėtų prisiminti, kad žmogus pagal apibrėžimą yra tas, kurisgali mąstyti ir priimti sprendimus? Vadinasi, net ir nejudindamas rankosžmogus turi teisę pasakyti dirbtinai palaikomam gyvenimui „ne“. O jeipats nebegali spręsti, prerogatyva pereina jo artimiesiems. Sakote, jokiųčia sprendimų, turi kentėti tiek, kiek Dievas davė? Tuomet reiktų prisiminti, kad medicinos pažanga nuolat ilgina gyvenimotrukmę ir vis dažniau leidžia išsaugoti gyvybę tais atvejais, kuriais darvisai neseniai žmogus būtų neišvengiamai miręs. Atrodytų, kas nesijausdėkingas, jei mokslas išsaugo jam gyvybę? Ir mes iš tiesų jaučiamėsdėkingi. Atrodytų, jei Dievas davė žmogui gebėjimą gydyti ir tobulėti, jispriima ir sveikina bet kokius šio tobulėjimo rezultatus. Atrodytų. Bet. Kai žmogus mokslui padedant prikeliamas iš mirusiųjų, tikrosios Dievovalios klausimas tampa miglotas. Žmogaus merdėjimas „prie vamzdelių“ irvisokių prietaisų nebeatrodo besąlygiškai Dievo sankcionuotas. Niekasnežino, ką patiria žmogus, būdamas tokios būklės. Jis guli lyg ir negyvas,tačiau aparatai byloja ką kita. Jie ne tik byloja – jie tą gyvybę palaiko.Nėra aparatų – nėra gyvybės. Nutrūko elektros tiekimas, sutriko avarinėelektros maitinimo sistema – ir gyvybės nebėra. Įdomu, ką apie tai manodangaus karalystėje… Tiems, kurie įsitikinę, kad gydytojai ir mokslas turi teisę lemtižmogaus gyvybę, o pats žmogus – ne, naudinga panagrinėti tokią ribinęsituaciją. Tarkime, pažangiausi aparatai leidžia padaryti gyvybę amžiną.Na, amžiną tiek, kiek tekės elektros srovė ir nenudils sudėtingos detalės.Ar ir tada bus teigiama, kad mokslo iškovota amžina gyvybė yra Dievo valia?Ar neįžvelgsite čia jokio prieštaravimo? Ar žmogus ir tada bus priverstasamžiams ir be poilsio nešti savo kryžių? Uždavinio sąlygas galima ir pakeisti. Tarkime, kad gyvybę įmanomapalaikyti iki tūkstančio metų. Arba – šimtą metų gyveni, paskui šimtą metųguli, tarsi išėjęs į užtarnautą poilsį, o visą darbą už tave atliekapompos, filtrai, kompiuterių programos.:.Akivaizdu, kad skirtingi žmonės esant panašiai situacijai jausis skirtingai– vienas džiaugsis galimybe tūnoti lovoje papildomą šimtmetį, kitas nenorės
jaustis našta ir kentėti (tai, kad fizinius skausmus medicina gali„suvaryti į pogrindį“, dar neįrodo, kad žmogus nekenčia). Netgi tikėjimasnesuteikia žmonėms jokio bendro vardiklio. Juk yra sektų, nepripažįstančiųjokių medicinos intervencijų į žmogaus gyvybę. Jų atstovai supranta Dievovalią tiesmukai: susirgai – išropok savo jėgom arba pasitrauk. Nors daugumažmonių tokius tikinčiuosius vadina barbarais, jų tikėjimas nuodugniaipaaiškina, kodėl taip turi būti, ir suteikia paguodą kiekvienam sekėjui.Tad jei skirtingi tikėjimai skirtingai traktuoja gyvybės ir Dievo valiossantykį, o kiekvienas mūsų visiškai individualiai jaučiasi, susidūręs akisį akį su dirbtiniu gyvybės palaikymu, vadinasi, eutanazijos klausimonegalima išspręsti visiems vienu mostu. Tai labai subtilus ir individualusklausimas, kurį per nepavydėtinas sielos kančias SAVO konkrečiojesituacijoje turi spręsti žmogus, vedamas SAVO tikėjimo ir vertybių. JokioBENDRO sprendimo čia būti negali.Medicina žmonėms vis brangiau kainuoja, nes tobulėja, o kartu ilginagyvenimo trukmę ir gausina vartotojų. Tai vis dar atrodo nerimtas požiūris,tačiau galimybė išpjauti, prisiūti, chemiškai nuslopinti bemaž visuotinaigarbinama. Žmogus gydomas nepaisant to, kad savo gyvenimo būdu paverčianiekais bet kokį, net ir labai brangų gydymą. Bet ne apie tai kalba. Net ir tradicinė medicina, esant ribotam pinigų kiekiui, keliaklausimą – kokias ligas, kokiais atvejais ir iki kokios ribos gydyti? Nepaslaptis, kad pasitaiko atvejų, kai beviltiškam ligoniui atliekama brangioperacija, kuri tikrai nebegali jo išgelbėti. Sakote, tai lyg ir moralinėpaguoda… Bet jei tokia paguoda laikoma moralia, pinigų niekada neužteksnei ankstyvai tos pačios ligos diagnostikai įdiegti, nei efektyviai jaitaikyti. Kaip čia su morale? Kol gydomas vienas beviltiškas ligonis, darpenkiems pražiopsoma ta pati diagnozė, ir jie vienas po kito įrašomi įpriešmirtinės ritualinės operacijos eilę… Vadinasi, neatsakydama į klausimą, kokias ligas ir kaip gydyti,visuomenė sankcionuoja beprasmį pinigų leidimą vienur ir nuolatinį jųstygių ten, kur pagalba žmonėms būtų savalaikė bei efektyvi. Dirbtiniogyvybes palaikymo klausimas šiuo aspektu itin nesmagus. Ar kas norssusimąsto, kad tuo metu, kai į avariją patekusiam jaunuoliui trūkstanuskausminamųjų ir tvarsčių, kur nors šalia brangi aparatūra palaiko gyvybęsenukui, visai nesikabinančiam į šį gyvenimą. Jei jis galėtų prabilti,tikriausiai ir pats prašytų už jo kančioms palaikyti leidžiamus piniguspalengvinti jaunuolio kančias. Bet niekas jo neklausia. Dažnai prie ligos patalo prikaustytas žmogus yra tokios būklės, kadspręsti už jį turėtų artimieji. Todėl atsiranda teigiančiųjų, kad giminėsgali žmogų „nugalabyti“, kad atveriamas kelias piktnaudžiavimui. Bet argivisuomenė apsaugo visus savo narius nuo piktų ir gobšių giminių- žudikų,nuo įsiutusio sutuoktinio su peiliu rankoje? Esame priklausomi nuo savoaplinkos, nuo tėvų, kurie mus pagimdė, nuo sutuoktinio, kurį pasirinkome,nuo vaikų, kuriuos užauginome… Tad, jeigu jie gali ir nori musnugalabyti, ras būdą. Sakote, eutanazijos galimybė padidins pagundą? Taip, nes žmonės turiprisiimti atsakomybę už pažangos rezultatus. Ir jei jiems tenka realizuotisavo prigimtį esant aplinkybėms, kai daugėja pagundų, jie turi išmokti taipgyventi.Sakoma, kad eutanazijos įteisinti negalima ir dėl to, jog medikainesutinka, kad jiems būtų priskirtas žudikų vaidmuo. Iš tiesų, versti kąnors nutraukti žmogaus gyvybę neatrodo etiška. Nors pati gydytojo profesijareiškia balansavimą ties kitų gyvybės riba. Manau, svarbu leisti žmoguireikšti savo valią, o kas ją įgyvendins – išvestinis klausimas. Manau,atsiras gydytojų, kurie taip supranta savo pareigą, kad prisiims atsakomybenutraukti dirbtinai palaikomą gyvybę. Tiesą sakant, tai juk masiškai daromair šiandien – neafišuojant ir leidžiant visuomenei gėrėtis savo morale.Ar morali yra visuomenė, nesugebanti padėti tiems, kurie trokšta gyventi,bet verčianti egzistuoti tuos, kurie pavargo, laukdami vamzdelyjeįstrigusios Aukščiausiojo valios?
Ar moralu paversti žmogų ,,daržove“ ir jį kankinti? Ar moralunepadėti ligoniui numirti, kai jis to reikalauja? Kas yra mirtis? Kadagyvybės nutraukimas yra kriminalas? Kas yra gyvybė? Kada gyvybės tęsimas
yra šventvagiškas? Ir kokia yra skausmo prasmė?Į daugelį tokiu klausimų mes atsakyti tiesiai negalime…
LITERATŪRA :
1. XXI amžius ,,Pro vita“ 2002.05.10 psl. 32. Medicina visiems 2001.06.20 psl.103. Lietuvos žinios 2001.04.12 psl. 84. Respublika 2000.07.15 psl.205. Sveikata 1999/ 5 psl.11-156. Veidas 2002/ 23 psl.36-377. Ekstra 2002/ 18 psl.38-39