Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija
-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Savanoriška eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.
Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.
Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai, kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.
Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam pacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančios antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo žmogui skirtu likimu.
SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ
Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.
Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“
Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant to, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonė išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie prašydavo.
Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.
Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.
Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia, nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių, ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.
Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.
Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.
įsigaliojęs įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kad jis jau nebepajėgus pats spręsti.
Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams, kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“
buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau
1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4
proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų eutanazijos atvejų.
Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada, kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.
Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš naujo prasiveržė.
Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.
pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į „naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi tęstis šios nereikalingos kančios?
Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.
(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų, ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų, kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus netrukdomai dirba iki šiol.)
Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos, senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems žmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.
Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų, kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas gydytojas Filipas Sutorius,
1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui
Brongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.
Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio, bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai „užuojautai“, bet dar ir skatina ją.
Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje, kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių, tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti dėl kitų gerovės.
Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1
dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi su tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.
Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo profesiją.
Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. „Tai parodė, kad mes praradome
Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą gyvybei, – sakė kardinolas A.Simonis. – Dabar mes bandome pakeisti žmonių mentalitetą, nes individualizmas čia giliai įsišaknijęs”.
Olandijos Bažnyčios vadovai balandžio pradžioje išleido dokumentų rinkinį, kuriame matyti jų patirtis kovojant su eutanazija. Knyga buvo išleista ir išsiuntinėta visoms pasaulio vyskupų konferencijoms. Pasaulio vyskupai to prašė savo kolegų olandų, nes, kaip minėta, eutanazijos idėjos braunasi į kitas šalis ir jų ganytojai nori geriau pasirengti, pasinaudodami Olandijos Bažnyčios parengtais filosofiniais, antropologiniais, etiniais bei teologiniais argumentais.
Olandijos Katalikų Bažnyčia numačiusi netrukus išleisti sielovadininko vadovą, kuriame aiškinama, ar priimtina teikti Ligonio sakramentą ir rengti katalikiškas laidotuvių apeigas eutanazijos aukoms. Pastaruoju metu plataus atgarsio žiniasklaidoje susilaukė vienas atvejis, kai parapijos kunigai
Hertogenbošo vyskupijoje atsisakė katalikiškai palaidoti moterį, kuri mirė po eutanazijos akto, tai yra buvo numarinta jos prašymu.
Hertogenbošo vyskupas Antonijus Hurkmansas parėmė savo kunigų atsisakymą laidoti eutanazijos auką, paaiškinęs, jog Bažnyčia gerbia paciento sprendimą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo, tačiau reikalauja, kad būtų gerbiamas ir Bažnyčios mokymas, kuris teigia, jog Dievas žmogui duoda gyvybę ir tik Jis gali ją ir pasiimti, o eutanazija, kaip ir savižudybė, yra „absoliutus blogis“.
Vyskupas paaiškino, kad ne visada tokiais atvejais bažnytinės laidotuvės yra nepriimtinos. Pavyzdžiui, jos yra galimos, jei kunigui buvo pranešta jau po mirties nuo eutanazijos, kada neatmestina paciento atgaila paskutinę minutę prieš mirtį. Tačiau jeigu parama paciento savižudybei buvo planuojama iš anksto, o dvasininkai perspėjo to nedaryti, tai katalikiškos laidotuvės reikštų netiesioginį Bažnyčios susitaikymą ar net pritarimą eutanazijai.
Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams.
Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš mirtį“ (II Vatikano Susirinkimo dokumentai; GS.18). Nuo šios kovos išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose.
Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume‘‘, arba šį bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas j kančią gali reaguoti ir herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis.
Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.
K.S.Lewis leidinyje ,,Skausmo problema‘‘ pastebi, kad nebūtų jokios problemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mes neturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yra teisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi Šios tikrovės ir visa savo valia išreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtų paradoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, bet gyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogaus prigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turi
Dievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę visuomet suvokia kaip neįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau, susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negali susitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.
V.F.Franklis knygoje ,,Nesąmoningas Dievas“ teigia, kad prasmės klausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tik industrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogaus poreikius, užmiršo patį svarbiausią – būtent prasmės poreikį.
„Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolina jį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą“. Tokioje situacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiai reiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savo gyvenime.
Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiai jį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvas tokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertės nesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale.
Jei žmogus tikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučia išskirtinę savo vertę ir prasmę.
Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savo akivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojo ir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė.
Atrasti ir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jausti atsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančios situacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui.
Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o iš
Viešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimo savininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralė griežtai atmeta.
Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios ar sunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogus tokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir, trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančios būsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninis išsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą, somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus praranda kūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčio valios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje, atsižvelgiant j aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti.
Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jo padarytus veiksmus, „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamas sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinio asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso“ (II Vatikano Susirinkimo nutarimai; GS, 17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų, krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus, t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaip neišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinį tikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o kančia –
dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save ir savo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet ir
Dievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tai nusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimo tobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas.
Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesnio gėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, bet visuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje, kad, išsaugojęs savo gyvybę, žmogus gal daug daugiau būtų nuveikęs ir pasitarnavęs dėl to. Šventojo Rašto principas „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduot“ (Jnl 5,13) nėra suvokiamas tiesiogiai. Tai atitinka Kristaus mirties tikslą – prisiėmimą mūsų nuodėmių tam, kad iš meilės savo kančia mus atpirktų.
Šiandien katalikų teologija vis dažniau pastebi F.Dostojevskio teiginio ,,Jei nėra Dievo, vadinasi, viskas leistina“ aktualumą, ypač susidūrus su eutanazija, kuri įgavo mirties pagal užsakymą pavadinimą.
Tiesiogine prasme eutanazija yra žmogaus nužudymas iš gailesčio, individui sunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus skausmus. Tam turi būti duotas paties ligonio ar jo artimųjų sutikimas. Šioje kančios situacijoje neišvengiamai susiduriame su pačios kančios traktavimo šiuolaikinėje utilitaristinėje ir technokratinėje visuomenėje problema, Vyraujančio hedonizmo pasekmė. Šiandien išaukštinama visa, kas individui teikia malonumą, o tai, kas susiję su kančia, yra paniškai vengiama ir bijoma.
Nors sparčiai besivystančios technologijos siūlo vis įvairesnių būdų kančioms palengvinti bei su jomis kovoti, kenčiantis, sergantis Žmogus yra suvokiamas kaip nenaudingas visuomenei. Tačiau kad ir kokiomis nuostatomis vadovautumės kančios atžvilgiu, ar laikytume ją realiu blogiu, ar suteiktume krikščionišką prasmę, ji vis tiek yra neišvengiama žmogaus gyvenime ir yra integrali jo egzistencijos dalis, su kuria anksčiau ar vėliau vis tiek teks visiems susidurti. Todėl, nors ir negalime jos išvengti, bet galime keisti patį požiūrį į kančią, kartu keičiantis ir patiems, augant ir tobulėjant Dievo valia.
Pagrindinis klausimas, kylantis diskusijose dėl eutanazijos, yra; ar eutanazija gali būti objektyvios medicininės etikos požiūriu laikoma pateisinamu veiksmu kančios situacijoje? šiuo klausimu išsiskiria aktyvios ir pasyvios eutanazijos koncepcijos, kai sergančiajam sąmoningai suleidžiama mirtina injekcija, arba, kai, konstatavus ligonio smegenų mirtį, yra išjungiami gyvybę palaikantys preparatai. Pastaruoju atveju ligonio gydymas jau nebeturi prasmės, taip, kaip ir vegetatyvinis jo gyvybės pratęsimas, todėl krikščioniškoji moralė šiuo atveju pateisina gydytojo intervenciją, leidžiant pacientui numirti natūralia mirtimi.
Pirmasis atvejis sukelia nemažai prieštaravimų. Jau vien tai, kad ligonis išgyvena nepakeliamas kančias, rodo, kad žmogus yra praradęs kūno, dvasios bei proto integralumą ir yra nepajėgus atlikti visavertį valios aktą.
Tokioje situacijoje kančią žmogus išgyvena kaip agresorių, paralyžiuojantį visą jo būtį, todėl, nematydamas išeities, didelio streso būsenoje pasirašo sau mirties nuosprendį. Tačiau šiam agresoriui išnykus, t.y. skausmui atlėgus, žmogaus valios aktas jo paties gyvybės atžvilgiu labai greitai pasikeistų.
Žvelgiant iš krikščioniškos moralės perspektyvos, gydytojo pareiga visuomet yra rūpintis gyvybės išsaugojimu ir jos pratęsimu, naudojant visas įmanomas technologines priemones, kurios šiuo atveju galėtų pasitarnauti nuskausminamajam gydymui. Šis gydymas gražintų pacientą į sąmoningumo būseną. Bet pati didžiausia parama kenčiančiajam yra jo artimųjų globa ir meilė.
Sąmoningas gyvybės nutraukimas, net ir pačiam pacientui prašant, negali būti aiškinamas kaip rūpinimasis. Dažni argumentai, atsakant į šį priekaištą, remiasi paciento tolerancija jo sprendimams, pasirenkant savo paties likimą, tolerancija, kuri yra tapusi pagrindine vertybe autonomijos siekiančiam individui. Tačiau visų laikų pagrindinis etinis principas buvo ne rinktis likimą, bet priimti jį tokį, koks jis yra, su visais džiaugsmais ir kentėjimais, ypač gyvenimo saulėlydyje, kai gyvybines kūno galios neišvengiamai senka. Šiandien visuomenės pragmatizmas nepastebimai ima valdyti kitų gyvenimus ir mirtį ne pagal natūralią atranką, o pagal naudingumo principus, kenčiančius, negalios ištiktus asmenis priskiriant prie tų, kurių gyvybė yra nenaudinga ir neverta pratęsimo.
Krikščioniškuoju požiūriu, tam turėtų būti priešinamasi. Popiežius
Pijus XII rašė: „Su giliu liūdesiu mes kartais matome, kaip atimamos gyvybės iš nevisapročių ir kenčiančių nuo paveldėto susirgimo, lyg jie būtų nenaudinga našta visuomenei“ (Mystici Corporis; AAS 35). Kančios ir mirties akivaizdoje jokios priemonės negali nuraminti mirties baimės ir patenkinti troškimo gyventi dar ilgiau. Tai prigimtinė žmogaus teisė į gyvybę, kuri nepraranda savo reikšmės per visą asmens gyvenimą iki pat jo mirties. To reikalauja žmogaus orumas, duotas paties Dievo.
Todėl Bažnyčia, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „privalo ieškoti susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa Bažnyčios keliu; ir šis kelias yra vienas svarbiausių jos kelių“
(John Paul II; Salvifici Doloris, 3).
Čia dar kartą reikėtų sugrįžti prie kančios, prasmingumo klausimo.
Gali atrodyti, kad krikščionių teologijoje kančia yra kažkas pozityvaus ar savaime vertingo, tačiau taip nėra. Kančia Šventajame Rašte yra realus blogis, kurio reikia vengti ir kuris sukelia širdgėlą. Jėzaus atodūsyje
,,Kodėl mane apleidai“ kančia nebuvo sutikta kaip savaiminis gėris ar kažkas patrauklaus, o greičiau kaip kažkas bauginančio. Lozoriaus kape
Jėzus raudojo dėl savo drauge netekties ir buvo kupinas įtūžio ant mirties.
Tai rodo natūralią žmogišką reakciją kančios situacijoje, kur negalia yra išgyvenama vienodai visur ir visiems, kaip skausmą nešantis, neišvengiamas žmogiškasis faktorius, mįslingai užkoduotas Dievo planuose. Žmogiškoje prigimtyje kančia yra neišvengiama ir kaip savaiminis blogis veda individą prie jo žlugimo ir suardymo. Tačiau, atsivėrus Dievui ir prisiėmus kančią
Jo akivaizdoje, žmogus pakyla į naują egzistencijos laipsnį ir, anot
A.Maceinos, įgauna naują būtį „transcendencijos įtakoje laimėdamas naujų išgyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir naujo tikėjimo“.
Kitaip sakant, Dievo akivaizdoje išgyventa kančia yra prasminga, kai tuo tarpu likęs vienas žmogus kančioje patiria skausmingą savo būties nykimą.
Šiuo požiūriu krikščioniškoji teologija yra vilties teologija, savo dėmesį sutelkianti ne į kančios kilimo pradžią, bet į pabaigą. Per Kristų kančia tikėjimu yra įtraukiama į Pažado ekonomiją, o Prisikėlimas tampa viltimi galutinai nugalėti mirtį ir kančią.
Krikščioniška visuomenė, ypač žmogaus gyvybės gynėjai, palankiai sutiko balandžio pabaigoje Strasbūre paskelbtą Europos žmogaus teisių teismo (EZTT) vieningą sprendimą atmesti sergančios britės ieškinį, kad jos vyras galėtų nebaudžiamas padėti jai nusižudyti. Taip EŽTT patvirtino ankstesnį Didžiosios Britanijos teismų verdiktą, kad 43 metų nepagydomai serganti dviejų vaikų motina Diana Preti neturi legalios teisės užbaigti savo gyvenimą eutanazija.
Iki kaklo paralyžiuota moteris savo pareiškime pažymi, jog „desperatiškai nori“, kad būtų suteikta jai pagalba numirti. Dėl nepagydomos nervų sistemos ligos buvo pamažu visiškai paralyžiuoti jos raumenys, nors galvos smegenų veikla liko normali. „Man sunku bendrauti su šeima, – nurodė ligonė. -Turiu visą laiką sėdėti invalido vežimėlyje su prijungtais kateteriais ir būti maitinama. Aš kovojau su šia nelaime pastaruosius dvejus metus ir išbandžiau visą įmanomą medicinos gydymą“. Jos vyras Brajanas Pretis buvo pasirengęs suteikti jai „gailestingą pagalbą“
nusižudyti (ji pati dėl esamos būklės nepajėgi to padaryti). Tačiau pagal
Didžiojoje Britanijoje 1961 metais priimtą įstatymą dėl savižudybių parama savižudybei prilyginama sunkiam nusikaltimui, tad už ją grėstų 14 metų kalėjimo. D.Preti ir jos rėmėjų nuomone, Didžiosios Britanijos teismai (buvo kreiptasi į visų lygių teismus iki aukščiausiojo Lordų rūmų teismo), atmesdami galimybę leisti vyrui nužudyti savo sergančią žmoną, tai yra padėti jai „oriai numirti“, pažeidė Žmogaus teisių konvenciją. Pagal jų interpretaciją, jeigu konvencijoje įtvirtinta teisė į gyvybę, tai kartu sąlygoja „teisę“ užbaigti savo gyvenimą, paties asmens pageidaujamu laiku.
Būta ir kitų teikimo apeliacijos Strasbūro teismui argumentų: neva eutanazijos draudimas reiškia neįgalių žmonių diskriminavimą, pažeidžia jų teisę į privatumą, minties reiškimo laisvę ir pan.
Svarstant šią bylą Europos žmogaus teisių teisme, – ji buvo svarstoma „skubos tvarka“ dėl sparčiai blogėjančios ligonės sveikatos – Didžiosios
Britanijos vyriausybei atstovavęs advokatas Džonotanas Krou nurodė, kad jis apgailestauja dėl D.Preti reikalo „tragiškų aplinkybių“. Tačiau kartu jis pažymėjo, jog Jungtinės Karalystės įstatymai bet kuriuo atveju „neleidžia vienam asmeniui sąmoningai įsikišti, kad būtų atimta kito asmens gyvybė“.
Pasak jo, beveik visose Žmogaus teisių konvenciją pasirašiusiose šalyse aktyvi ar pasyvi parama savižudybei (eutanazija) yra laikoma nusikaltimu.
D. Krou sakė, jog siūlymas ,,teisę gyvent“ sulyginti su ,,teise numirti“
neturi jokio pagrindo. O dėl nepagydomo ligonio noro „oriai numirti“, tai tuo turi pasirūpinti paliatyvinės medicinos darbuotojai.
EZTT savo sprendimu pripažino, kad Didžiosios Britanijos teismai, neleisdami eutanazijos, nors ir kokia sunki bebūtų ieškovės būklė, nepažeidė nė vieno Žmogaus teisių konvencijos punkto. Konvencija nenumato jokios „teisės į mirtį“ ir jos nesąlygoja pripažinta teisė į gyvybę. Jokios teisės į mirtį – ar nuo kito asmens rankos, ar su viešosios įstaigos parama
– negalima išvesti iš dabar Europoje egzistuojančių įstatymų, nurodoma
Strasbūro teismo jau neapskundžiamame verdikte. Taip pat EZTT pripažino, kad Didžiosios Britanijos įstatymai, numatantys bausmę už paramą savižudybei, ne tik kad neskriaudžia, bet gina silpnuosius.
D. Preti numirė taip ir negavusi ,,leidimo būti nužudytai legaliai“.
Štai kad ir Lietuvoje plačiai nuskambėjus istorija apie motiną gydytoja, kuri padėjo savo sūnui numirti. Vaikinas kuris norėdamas nusižudyti, apsipylė benzinu ir padegė. Jis apdegė veidą, išsidegino akis, jį perrišinėjant naudojama didelės dozės skausmą malšinančių vaistų, bet jie vis tiek nenumalšindavo skausmo iki galo. Sūnus prašė motinos, kad ji būdama medike gali, ir turi jam padėti numirti.
Motina buvo teisiama, pripažinta nepakaltinama ir išteisinta. Vieni ją smerkia, kiti jos gailisi. O kaip iš tiesų? Jai pačiai tai didelis psichologinis stresas. Ir ar mums ją teisti?
Žmonės linkę manyti, kad eutanazija yra medicinos mokslo ar juridinė problema. Manydami, kad nėra pakankamai informuoti, jie nedrįsta turėti apie tai savo nuomonės. Tačiau kiekvienam gali išaušti diena, kai nuomonė apie dirbtinį gyvybės palaikymą taps akivaizdi. Kai spręsti prireiks dėl savęs ar artimiausio žmogaus gyvybės, abstraktūs pasvarstymai užleis vietą nelengvam, bet neginčijamam „taip“ arba -„ne“. Aišku, galima apie tai negalvoti ir viltis, kad Dievulis atims gyvybę, nesuteikdamas progos būtent tau šios dilemos spręsti. Tačiau medicinos pažanga, mažina Visagalio galias ir vis daugiau žmonių įtraukia skausmingas atsakymo paieškas.
Tai, kad išankstiniai pasvarstymai „krikščioniui taip nedera“ ir „aš niekada to nepadaryčiau“ neatitinka tikro žmonių elgesio, patvirtina savižudybių teorija ir praktika. Nors tikinčiųjų ir ateistų požiūris j savižudybę skiriasi, tarp pasirinkusiųjų tokį paskutinį žingsnį yra ir vienų, ir kitų. Kas gali įlįsti į sielą tikinčio žmogaus, kuris gyvenimo taip įvaromas į kampą, kad išsižada svarbiausio savo tikėjimo postulato? O
tam, kuris niekuo (taip pat ir pomirtine karalyste) netiki, manote, yra lengva savo ranka visiems laikams išjungti šviesą? Nežinome jų jausmų ir niekada jų neišgyvensime taip, kaip jie išgyveno, – mes tik bandome įsivaizduoti aplinkybes ir dedamės suprantą išėjusiųjų motyvus.
Nepaisant neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio į savižudybę, niekas nepriima ją draudžiančių įstatymų, nenumato bausmės tiems, kurių „virvė pasirodė supuvusi“, ir nepastato budėtojų ant stogų, tiltų bei kitų didesnio pavojaus vietų. Gyvename aplinkoje, kurioje žudytis lyg ir nedera, bet jei gyvenimas labai prispirs, vis dėlto įmanoma. Tačiau tuo metu, kai žmogus guli ligos patale silpnas ir bejėgis, šią nebylią paskutinės vilties teisę visuomenė iš jo atima. Kai žmogus lyg ir turi daugiausiai pagrindo pasitraukti iš gyvenimo, visuomenė jam sako: „Ne, mielasis, rankų kojų pajudinti negali, tad kentėk“.
Gal vertėtų prisiminti, kad žmogus pagal apibrėžimą yra tas, kuris gali mąstyti ir priimti sprendimus? Vadinasi, net ir nejudindamas rankos žmogus turi teisę pasakyti dirbtinai palaikomam gyvenimui „ne“. O jei pats nebegali spręsti, prerogatyva pereina jo artimiesiems. Sakote, jokių čia sprendimų, turi kentėti tiek, kiek Dievas davė?
Tuomet reiktų prisiminti, kad medicinos pažanga nuolat ilgina gyvenimo trukmę ir vis dažniau leidžia išsaugoti gyvybę tais atvejais, kuriais dar visai neseniai žmogus būtų neišvengiamai miręs. Atrodytų, kas nesijaus dėkingas, jei mokslas išsaugo jam gyvybę? Ir mes iš tiesų jaučiamės dėkingi. Atrodytų, jei Dievas davė žmogui gebėjimą gydyti ir tobulėti, jis priima ir sveikina bet kokius šio tobulėjimo rezultatus. Atrodytų. Bet.
Kai žmogus mokslui padedant prikeliamas iš mirusiųjų, tikrosios Dievo valios klausimas tampa miglotas. Žmogaus merdėjimas „prie vamzdelių“ ir visokių prietaisų nebeatrodo besąlygiškai Dievo sankcionuotas. Niekas nežino, ką patiria žmogus, būdamas tokios būklės. Jis guli lyg ir negyvas, tačiau aparatai byloja ką kita. Jie ne tik byloja – jie tą gyvybę palaiko.
Nėra aparatų – nėra gyvybės. Nutrūko elektros tiekimas, sutriko avarinė elektros maitinimo sistema – ir gyvybės nebėra. Įdomu, ką apie tai mano dangaus karalystėje…
Tiems, kurie įsitikinę, kad gydytojai ir mokslas turi teisę lemti žmogaus gyvybę, o pats žmogus – ne, naudinga panagrinėti tokią ribinę situaciją. Tarkime, pažangiausi aparatai leidžia padaryti gyvybę amžiną.
Na, amžiną tiek, kiek tekės elektros srovė ir nenudils sudėtingos detalės.
Ar ir tada bus teigiama, kad mokslo iškovota amžina gyvybė yra Dievo valia?
Ar neįžvelgsite čia jokio prieštaravimo? Ar žmogus ir tada bus priverstas amžiams ir be poilsio nešti savo kryžių?
Uždavinio sąlygas galima ir pakeisti. Tarkime, kad gyvybę įmanoma palaikyti iki tūkstančio metų. Arba – šimtą metų gyveni, paskui šimtą metų guli, tarsi išėjęs į užtarnautą poilsį, o visą darbą už tave atlieka pompos, filtrai, kompiuterių programos.:.
Akivaizdu, kad skirtingi žmonės esant panašiai situacijai jausis skirtingai
– vienas džiaugsis galimybe tūnoti lovoje papildomą šimtmetį, kitas nenorės jaustis našta ir kentėti (tai, kad fizinius skausmus medicina gali „suvaryti į pogrindį“, dar neįrodo, kad žmogus nekenčia). Netgi tikėjimas nesuteikia žmonėms jokio bendro vardiklio. Juk yra sektų, nepripažįstančių jokių medicinos intervencijų į žmogaus gyvybę. Jų atstovai supranta Dievo valią tiesmukai: susirgai – išropok savo jėgom arba pasitrauk. Nors dauguma žmonių tokius tikinčiuosius vadina barbarais, jų tikėjimas nuodugniai paaiškina, kodėl taip turi būti, ir suteikia paguodą kiekvienam sekėjui.
Tad jei skirtingi tikėjimai skirtingai traktuoja gyvybės ir Dievo valios santykį, o kiekvienas mūsų visiškai individualiai jaučiasi, susidūręs akis į akį su dirbtiniu gyvybės palaikymu, vadinasi, eutanazijos klausimo negalima išspręsti visiems vienu mostu. Tai labai subtilus ir individualus klausimas, kurį per nepavydėtinas sielos kančias SAVO konkrečioje situacijoje turi spręsti žmogus, vedamas SAVO tikėjimo ir vertybių. Jokio
BENDRO sprendimo čia būti negali.
Medicina žmonėms vis brangiau kainuoja, nes tobulėja, o kartu ilgina gyvenimo trukmę ir gausina vartotojų. Tai vis dar atrodo nerimtas požiūris, tačiau galimybė išpjauti, prisiūti, chemiškai nuslopinti bemaž visuotinai garbinama. Žmogus gydomas nepaisant to, kad savo gyvenimo būdu paverčia niekais bet kokį, net ir labai brangų gydymą. Bet ne apie tai kalba.
Net ir tradicinė medicina, esant ribotam pinigų kiekiui, kelia klausimą – kokias ligas, kokiais atvejais ir iki kokios ribos gydyti? Ne paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kai beviltiškam ligoniui atliekama brangi operacija, kuri tikrai nebegali jo išgelbėti. Sakote, tai lyg ir moralinė paguoda… Bet jei tokia paguoda laikoma moralia, pinigų niekada neužteks nei ankstyvai tos pačios ligos diagnostikai įdiegti, nei efektyviai jai taikyti. Kaip čia su morale? Kol gydomas vienas beviltiškas ligonis, dar penkiems pražiopsoma ta pati diagnozė, ir jie vienas po kito įrašomi į priešmirtinės ritualinės operacijos eilę…
Vadinasi, neatsakydama į klausimą, kokias ligas ir kaip gydyti, visuomenė sankcionuoja beprasmį pinigų leidimą vienur ir nuolatinį jų stygių ten, kur pagalba žmonėms būtų savalaikė bei efektyvi. Dirbtinio gyvybes palaikymo klausimas šiuo aspektu itin nesmagus. Ar kas nors susimąsto, kad tuo metu, kai į avariją patekusiam jaunuoliui trūksta nuskausminamųjų ir tvarsčių, kur nors šalia brangi aparatūra palaiko gyvybę senukui, visai nesikabinančiam į šį gyvenimą. Jei jis galėtų prabilti, tikriausiai ir pats prašytų už jo kančioms palaikyti leidžiamus pinigus palengvinti jaunuolio kančias. Bet niekas jo neklausia.
Dažnai prie ligos patalo prikaustytas žmogus yra tokios būklės, kad spręsti už jį turėtų artimieji. Todėl atsiranda teigiančiųjų, kad giminės gali žmogų „nugalabyti“, kad atveriamas kelias piktnaudžiavimui. Bet argi visuomenė apsaugo visus savo narius nuo piktų ir gobšių giminių- žudikų, nuo įsiutusio sutuoktinio su peiliu rankoje? Esame priklausomi nuo savo aplinkos, nuo tėvų, kurie mus pagimdė, nuo sutuoktinio, kurį pasirinkome, nuo vaikų, kuriuos užauginome… Tad, jeigu jie gali ir nori mus nugalabyti, ras būdą.
Sakote, eutanazijos galimybė padidins pagundą? Taip, nes žmonės turi prisiimti atsakomybę už pažangos rezultatus. Ir jei jiems tenka realizuoti savo prigimtį esant aplinkybėms, kai daugėja pagundų, jie turi išmokti taip gyventi.
Sakoma, kad eutanazijos įteisinti negalima ir dėl to, jog medikai nesutinka, kad jiems būtų priskirtas žudikų vaidmuo. Iš tiesų, versti ką nors nutraukti žmogaus gyvybę neatrodo etiška. Nors pati gydytojo profesija reiškia balansavimą ties kitų gyvybės riba. Manau, svarbu leisti žmogui reikšti savo valią, o kas ją įgyvendins – išvestinis klausimas. Manau, atsiras gydytojų, kurie taip supranta savo pareigą, kad prisiims atsakomybe nutraukti dirbtinai palaikomą gyvybę. Tiesą sakant, tai juk masiškai daroma ir šiandien – neafišuojant ir leidžiant visuomenei gėrėtis savo morale.
Ar morali yra visuomenė, nesugebanti padėti tiems, kurie trokšta gyventi, bet verčianti egzistuoti tuos, kurie pavargo, laukdami vamzdelyje įstrigusios Aukščiausiojo valios?
Ar moralu paversti žmogų ,,daržove“ ir jį kankinti? Ar moralu nepadėti ligoniui numirti, kai jis to reikalauja? Kas yra mirtis? Kada gyvybės nutraukimas yra kriminalas? Kas yra gyvybė? Kada gyvybės tęsimas yra šventvagiškas? Ir kokia yra skausmo prasmė?
Į daugelį tokiu klausimų mes atsakyti tiesiai negalime…
LITERATŪRA :
1. XXI amžius ,,Pro vita“ 2002.05.10 psl. 3
2. Medicina visiems 2001.06.20 psl.10
3. Lietuvos žinios 2001.04.12 psl. 8
4. Respublika 2000.07.15 psl.20
5. Sveikata 1999/ 5 psl.11-15
6. Veidas 2002/ 23 psl.36-37
7. Ekstra 2002/ 18 psl.38-39