Tikėjimas ir realigija

Istorijos bėgyje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.

Rašau būtuoju laiku (“padėdavo”, “atsakydavo”) ne todėl, jog dabar to visiškai nebėra, tačiau vis dėlto šiandieninė situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga tradicinėms visuomenėms.

Dabartis pasižymi tuo, jog nėra vienos tiesos, kaip buvo anksčiau. Jos vietą užėmė nuomonių įvairovė, kuurioje konkretus žmogus renkasi. Pastarasis reiškinys būdingas visoms žmogaus gyvenimo sritims, taip pat ir religijai.

Lietuva tikriausiai iš inercijos vis dar tebevadinama “katalikišku kraštu”, “Marijos žeme”. Beje, įdomu, kiek šie apibūdinimai atspindi tikrovę. Iki pastarojo šimtmečio religija Lietuvoje buvo grindžiama daugiau religinės tradicijos sekimu, nei asmeniniu tikėjimu. Iš kartos į kartą buvo perduodama religijos forma, o ne turinys (asmeninis tikėjimas). Tačiau dabar, kai vieną tiesą, tradiciją išstumia pasirinkimų įvairovė, atmetama ir religinė tradicija.

Atsisakius religinės tradicijos, kiekvienam žmogui paliekama pasirinkimo laisvė KĄ tikėti, KAAIP tikėti, ar apskritai tikėti. Tiesa, savo gyvenimuose vis dar pastebime kai kuriuos religijos rudimentus: krikštijame vaikus, tuokiamės bažnyčioje, laidotuvių metu pageidaujame kunigo paslaugų, karts nuo karto švenčių metu užsukame į bažnyčią – dėl įvairių priežasčių: “bažnyčioje puošniau, iškilmingiau”; “seneliai nori”; “gal ta

aip geriau.” ir pan. Tačiau esmės jau nebeprisimename, o gal jos niekada ir nežinojome. Kai kurių bažnytinių apeigų laikymasis vis dar primena apie religinės tradicijos egzistavimą, tačiau už jų (apeigų) dažniausiai nieko daugiau ir nėra. Kitaip tariant, kaip aš suprantu, religinės apeigos, Bažnyčia turėtų būti tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Deja, turėdami masę alternatyvų ir neišmokyti kaip, pagal kokius kriterijus rinktis, mes arba visai nesirenkame, o tik priimame tai, kas yra “paduodama ant lėkštutės” – iš tradicijos perduodamas kai kurias religines apeigas, už kurių jau nebepastebime Dievo, arba renkamės “savo Dievą” – abstrakčią jėgą, Visatos protą ar dėsnius – tai, kas gražiau ar protingiau skamba

Tikėjimas, kaip ir judėjimas. Jei jo nėra – blogai, kai per didelis – darosi pavojingas. Pirmu atveju – tai viskuo abejojantis žmogus, anntru – fanatikas. Tikėjimų gali būti visokių: ., savimi, kitais, teisingumu, likimu, pergale. Galima tikėti, kad rytoj išauš rytas, kad dieną keis naktis, vasarą – žiema. Tai būtų pigus tikėjimas, bet ir jis turi savo prasmę. Galima ir reikia tikėti, kad pasveiksi, jeigu sergi kokia nors liga. Jeigu niekuo nesergi – turi tikėti, kad nesusirgsi.

Reikia tikėti ar abejoti, kad bus įmanoma susitvarkyti su problemomis? Aišku, jeigu kas nors pasiūlytų greitą, efektyvų kelią, jūs tuo nepatikėtumėte. Kodėl? Todėl, kad visi bandė tai daryti ir ni

iekam nepavyko? O gal tai neįmanomas uždavinys? Kaip sukurti „perpetum mobile“.

Geriau pereikime prie lengvesnių tikėjimo rūšių. Štai, kad ir tikėjimas horoskopais. Ar jis tikras ar ne, nesiimsime spręsti, tačiau nemaža dalis žmonių jais tiki. Ar jie nuo to nukenčia, ar ne? Tas pats su numerologija. Kad tai būtų mokslas negalima pasakyti, nors prie jos sukūrimo prisidėjo pats Pitagoras. Jis neprašo tikėti arba netikėti jo išradimu. Jis paprasčiausiai pateikia siūlymus. Dar vienas panašus tikėjimas – akmenimis, mineralais. Kad jie dėsningai veiktų visus – negalima pasakyti. Tačiau drąsiai teigti, kad tai neveikia absoliučiai nei vieno žmogaus, manau, niekas neišdrįstų.

Kiek pasitvirtinusių atvejų reikia, kad atsirastų tikėjimas? Tam, kad pajaustum pasitikėjimo savimi galią, užtenka ir vieno atvejo. Svarbiausia, kad tas atvejis būtų su pačiu tavimi. Pasitikėjimą galima nusikopijuoti ir nuo kito, svarbu rasti tinkamą pavyzdį. Jeigu tau bus per daug toli iki jo, gali ir nepavykti. Juk ne kiekvienam duoti vienodi sugebėjimai.

Kaip atsiranda tikėjimas? Kol kas mes neminėsime pačių aukščiausių tikėjimų. Juos pasiekti reikia ne tik žinių, sugebėjimo, bet ir kitų, paslaptingesnių duomenų. Dauguma, turbūt, laikėte abitūros egzaminus. Kuriems jie dar prieš akis, labai pravartu šiek tiek sužinoti. Kad tai nėra paprasčiausias išbandymas – visiems aišku. Drebulys prieš pat juos rodo, kad tvirtai nepasitikime savo jėgomis. Ga

alima numoti ranka į tą baimę, bet tuomet netikėtai gali iškilti egzamino perlaikymo pavojus. Iš kur atsiranda ta baimė? Kad ir nedidelė tikimybė neišlaikyti egzamino sukelia nepasitikėjimą savimi. Egzaminas visados yra lošimas, loterija. Kuo mažiau žinome medžiagą, tuo didesnė tikimybė neišlaikyti arba blogai išlaikyti egzaminą. Garantijų čia negali būti, tik tikimybės. Kai beveik nieko nežinai, nieko kito nebelieka – tik tikėtis, kad pataikysi arba žinosi atsakymą. Tuomet tikėjimo galia turėtų suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Neturint tikėjimo būtinai susikirsi, o štai turint – gali ir nieko nežinodamas viską laimėti.
Religija (iš lotynų religare – būti su kažkuo sujungtam) – tai tikėjimas antgamtine jėga arba jėgomis, šventumu, dieviškumu, taip pat su tuo susijusi individuali ar bendruomeninė veikla (religijos praktikavimas, įvairios praktikos), tam tikslui sukurtos organizacijos ir institucijos.

Tam tikros religijos pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, melstis ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą. Religinė praktika paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir religinių įsitikinimų laikymąsis sekuliarioje aplinkoje, tarp žmonių, kurie nebūtinai priklauso tai religijai. Dažnai tai yra viena iš religijos funkcijų.

Religija taip pat suprantamas kaip vienas iš žmonijos bandymų paaiškinti Visatą ir gamtinius reiškinius įtraukiant vieną ar kelis dievus arba kitas antgamtines jėgas.

Beveik visoms religijoms būdingi du bruožai:

tikėjimas,
amžinybės vi

iltis.
Dėl to kai kurie žmonės mano, kad religijos tam tikru laipsniu yra neempirinės ir dogmatiškos, ir todėl jomis negalima pasikliauti. Sistema, kuri yra grynai racionali būtų greičiau mokslas nei religija, o religija, kuri visiškai nėra dogmatiška, niekaip negalėtų daryti poveikio savo pasekėjams.

Dalis mokslininkų mano, kad religijos atsiranda kaip tam tikra natūrali (savaiminė) etinių normų sistema, skirta visuomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: religingi žmonės laikosi elgesio taisyklių (pvz., “dievo įsakymų”), kurios naudingesnės bendruomenei, nei pavienėms asmenybėms, o tikėjimas tiesiog tampa pagrindu šių normų įgyvendinimui.

Religinės bendruomenės, neturinčios bendruomenei naudingų etinių normų, ilgainiui suyra. Manoma, kad tokias etinių normų sistemas galėtų pakeisti ir nereliginės (pvz., teisinės, psichologinės ar pedagoginės) priemonės.

Tam tikros religijos pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, melstis ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą. Religinė praktika paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir religinių įsitikinimų laikymąsis sekuliarioje aplinkoje, tarp žmonių, kurie nebūtinai priklauso tai religijai. Dažnai tai yra viena iš religijos funkcijų.
Religija taip pat suprantamas kaip vienas iš žmonijos bandymų paaiškinti Visatą ir gamtinius reiškinius įtraukiant vieną ar kelis dievus arba kitas antgamtines jėgas.
Beveik visoms religijoms būdingi du bruožai:
• tikėjimas,
• amžinybės viltis.
Dėl to kai kurie žmonės mano, kad religijos tam tikru laipsniu yra neempirinės ir dogmatiškos, ir todėl jomis negalima pasikliauti. Sistema, kuri yra grynai racionali būtų greičiau mokslas nei religija, o religija, kuri visiškai nėra dogmatiška, niekaip negalėtų daryti poveikio savo pasekėjams.
Dalis mokslininkų mano, kad religijos atsiranda kaip tam tikra natūrali (savaiminė) etinių normų sistema, skirta visuomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: religingi žmonės laikosi elgesio taisyklių (pvz., “dievo įsakymų”), kurios naudingesnės bendruomenei, nei pavienėms asmenybėms, o tikėjimas tiesiog tampa pagrindu šių normų įgyvendinimui.
Religinės bendruomenės, neturinčios bendruomenei naudingų etinių normų, ilgainiui suyra. Manoma, kad tokias etinių normų sistemas galėtų pakeisti ir nereliginės (pvz., teisinės, psichologinės ar pedagoginės) priemonės.

Istorinės religijos
Dauguma išnykusių religijų yra politeistinės – garbinama daugiau nei viena dievybė. Dažniausiai dievybės buvo susiejamos su astronominiais ar gamtos objektais bei reiškiniais – Saulės dievas, Perkūno dievas, jūros dievas ir panašiai.
Savos religijos egzistavo bene kiekvienoje senovės civilizacijoje. Labiausiai žinoma:
• Senovės Egipto religija,
• Senovės graikų religija,
• Romėnų religija (su pakeitimais perimta iš graikų).

Dabartinės religijos
Didžiausios pasaulio religijos:
Religija Išpažįsta Atsirado Maldos namai
Krikščionybė
2087 mln. (32,71%) I a. pradžioje Palestinoje bažnyčia, cerkvė

Islamas
1255 mln. (19,67%) VII a. Arabijoje mečetė

Induizmas
847 mln. (13,28%) V a. šventykla
Budizmas
372 mln. (5,84%) apie 500 m. pr. m. e. Indijoje stupa

Sikhizmas
24 mln. (0,38%) apie 1500 m. Pandžabe šventykla
Konfucianizmas
nežinoma apie 500 m. pr. m. e. Kinijoje nėra
Judaizmas
15 mln. (0,23%) X a. pr. m. e. Judėjoje sinagoga

Sintoizmas
106 mln. Japonijoje šventykla

Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų, bene daugiausiai tokių atmainų turi Krikščionybė.
Šių pagrindinių religijų (išskyrus induizmą) bendras bruožas – monoteizmas, vieno dievo garbinimas.
Taip pat pasaulyje egzistuoja ir kitų, žymiai mažiau paplitusių religijų.

Leave a Comment