Veiksniai įtakojantys ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatą

Įvadas

Mokslo ir technikos revoliucija bei socialinė pažanga pakeitė ne tik žmogaus aplinką, bet ir jo gyvenimo būdą. Dėl to pakito gyvybinės žmogaus organizmo funkcijos. Organizmas prisitaikė, adaptavosi prie naujų egzistavimo sąlygų. Žmogaus adaptacijos galimybės labai didelės ir daugiausia priklauso nuo paveldimumo, auklėjimo, darbo ir buities sąlygų, gyvenimo režimo. Kai jos organizmui kovojant su išorine aplinka išsenka, žmogus suserga vadinamosiomis civilizacijos ligomis: hipertonija, miokardo infarktu, neuroze, vegetacine distonija, navikais, nutukimu, diabetu, sutrikusia medžiagų apykaita ir kt.
Išugdyti sveiką, stiprų, gerai fiiziškai ir psichiškai išsivysčiusi žmogų yra didžiulis menas ir mokslas. Vaikų sveikata priklauso nuo mitybos, materialinių gyvenimo sąlygų, darbo ir poilsio rėžimo, ekologijos, tėvų ir pačių vaikų požiūrio į savo sveikatą (E. Adaškevičienė, 1999, p.25).
Žmogus, kaip asmenybė formuojasi visą gyvenimą. Labai svarbu, kad nuo mažų dienų vaikas būtų mokomas gyventi sveikai, nes daugelio ligų ištakos slypi vaikystėje. Ne veltui sakoma, kad vaikų ligos – tėvų klaidos. Labai svarbu, kad jauni žmonės suvoktų, kad sveikata ne vien negalios nebuvimas, 0 psicinės, fizinės ir socialinės gerovės viienovė. Įgūdžiai, įpročiai susiformuoja jau vaikystėje. Vaikas gyvenimo sampratą, požiūrį į sveikatą, sveiką mitybą, judėjimo būtinumą, higienos įpročius gauna šeimoje. Sekdamas tėvų, taip pat pedagogų pavyzdžiu, jau nuo vaikystės suformuoja savo pasaulėžiūrą į sveiką gyvenseną. Tačiau tam būtina sąlyga, kad patys tėvai ir

r pedagogai būtų sveiko gyvenimo būdo propaguotojai (E. Adaškevičienė, 2004, p.6).
Be jokios abejonės, geriausia, kai poreikis rūpintis savo sveikata atsiranda nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų. Vaikas, matydamas tėvų sveiką gyvenimo būdą, jį perims. Judėjimas, sveika mityba, sveiko gyvenimo būdo samprata taps įpročiu ir vaikui jau suaugus, tapus savarankišku, nereikės specialių pastangų arba žinių kaip gyventi, kad ilgiau galėtų džiaugtis gera sveikata. Tačiau šiandien gyvenimo tempai tokie, kad daug kam pritrūksta laiko. Į savo sveikatą dėmesį atkreipiame tik tada, kai jau susergame.

MINTYS APIE SVEIKATĄ

Daugelis žmonių nelabai žino, kokį siaubingą poveikį gali turėti mūsų elgesys. Nuo mūsų elgesio priklauso, ar tapsime keturių labiausiai šiandien paplitusių ligų ir mirčių – širdies ligų, vėžio, insulto ir nelaimingų atsitikimų – aukomis. Nacionalinės mokslų akademijos medicinos institutas (1982) ištyrė, kad Juungtinėse Amerikos Valstijose daugiausia mirštama dėl 10 priežaščių ir pusė jų yra susijusios su žmogaus elgesiu: rūkymu, piknaudžiavimu alkoholiu, netinkamomis reakcijomis į stresą, gydytojo nurodymų nepaisymu, mažu fiziniu aktyvumu, narkotikų vartojimu, menkaverte mityba. Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys yra ligų šaltinis, ir pradėtų kitaip elgtis, sumažėtų kančių, pailgėtų gyvenimo trukmė ir pagerėtų jo kokybė (D.G. Myers, 2000, p.587).

Asmeninė sveikata priklauso nuo asmens sugebėjimo įsilieti į socialinę bei gamtinę aplinką ir prisitaikyti prie pokyčių. Ji išryškina asmenines charakteristikas, pavyzdžiui, gerą imuninį atsparumą, emocinį stabilumą, po

ožiūrį į sveikatos vertybę. Asmeninė sveikata priklauso ir nuo savivokos, t.y. kaip mes suprantame asmeninę sveikatą, laimę, sėkmę. Pavyzdžiui, vieni žmonės atranda save darbe, kildami karjeros laiptais, kiti – šeimoje, treti – dirbdami kitų labui (A.Petrauskienė ir kt., 2000, p.12 ).

Šių dienų žmogui vertėtų paisyti Vydūno priminimo: kuo daugiau laiko žmogus skiria savo sąmonės ir dvasios galių ugdymui, tuo labiau jis geba pajusti gyvenimo turtingumą ir įvairovę, tuo labiau gali atskleisti savo asmenines galias ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Žmogus tenkinantis tik kūno poreikius, t.y. save tapatinantis su kūnu, galų gale pasijunta persisotinęs ir abejingas, jeigu jį lydi sėkmė, ir amžinai neramus bei nelaimingas, jei nesiseka tenkinti šių poreikių (E. Adaškevičienė, 2004, p. 31).

Būti sveikam – natūralus žmogaus troškimas. Sveikata – tai ne tik tai, kad žmogus neserga jokia liga, bet ir jo fizinė, psichinė ir socialinė palaima (K. Dineika, 1984, p.5 ). Sveikas ir tvirtos dvasios žmogus yra laimingas, nes jis gerai jaučiasi, sugeba rasti pasitenkinimą dirbdamas, turi galimybių tobulėti, išlaikydamas nevystančią jaunystę ir grožį.

Didieji poetai, pavyzdžiui H. Heinė, įkvėpę mus emocionaliu himnu grožiui, dažnai tapatino grožį ir sveikatą. Vydūnas (1991, p.275) taip pat teigė, kad „sveikata yra su jaunumu ir grože, žmogaus esmės valdymo požymis žmogaus asmenyje“. Įvairiais laikotarpiais žmoniją vargino skirtingos ligos, patirta vis kitokių su sveikata susijusių pr
roblemų. Per paskutiniuosius du dešimtmečius, ypač sparčiai plėtojantis industrializacijai, gerokai pakito žmonijos gyvenimo sąlygos, o drauge ir gyvensena. Ryškius socialinius pokyčius neišvengiamai lydėjo ir vis kitokios tuo laikotarpiu labiausiai plintančios ligos (R. Kalėdienė ir kt., 1999, p.14).

Žmonija visą egzistavimo laikotarpį ieškojo kelių ir būdų, kaip išsaugoti gerą sveikatą, išlikti žvaliems ir darbingiems iki gilios senatvės. Išbandyta daugybė būdų, pateikta begalė rekomendacijų, metodų, tačiau susirgimų nemažėja, atsiranda vis naujų ligų, kamuoja įvairios alergijos, širdies, kraujagyslių susirgimai ir pan. Nugalėjus vienas infekcines ligas atsiranda naujos, kinta jų formos. Medikai ieško būdų, kaip kovoti su ligomis, dažnai nekeldami klausimo kodėl sergame.

Kraujo grupė yra raktas, atveriantis duris į sveikatos, ilgaamžiškumo, fizinio gyvybingumo ir emocinės ištvermės paslaptis. Kraujo grupė lemia jūsų polinkį į ligas, lemia, kokį maistą jums dera valgyti ir kaip jums reikia mankštintis. Tai veiksnys, nuo kurio priklauso jūsų energijos lygis, jūsų kalorijų „deginimo“ efektyvumas, jūsų emocinis atsakas į sukrėtimą (stresą) rašo Peter D‘ Adamo ( 2001, p.17).

Kaip teigia žiniuonių išmintis (1993, p.62) visiškai sustabdyti senėjimo proceso negalima, tačiau išlaikyti grakštų ir lankstų kūną, sielos gaivumą, įmanoma. Svarbiausia, vadovautis šiomis taisyklėmis:
• gyventi reikia sveikai, būtina atsisakyti alkoholio ir rūkymo;
• gyventi švariame, geriausia-jūriniame klimate;
• dirbti žemės darbus;
• laikytis protingo darbo ir poilsio režimo;
• pakankamai miegoti;
• išsiugdyti optimistinį požiūrį į gyvenimą

Natūropatija – natūralaus gydymo būdai, labai artimi tiems, ku
uriuos kadaise pateikė medicinos tėvas Hipokratas: tai badavimas, fiziniai ir kvėpavimo pratimai, protingas karšto ir šalto vandens panaudojimas, saulės bei oro vonios ir t.t. Juos ilgus amžius taikė geriausi gydytojai, nes jau tais laikais buvo aišku, kad ligos atsiranda dėl netinkamos gyvensenos ir mitybos. Natūropatai mano, kad jėga, galinti nugalėti ligą visuomet slypi organizmo viduje. Toji jėga pasireiškia pacientui įveikus blogus įpročius ir neteisingą gyvenseną (H. Bendžaminas, 1995, p. 41). „Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežaščių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos (L.Jasiukevičienė, 2006, p.70).

Apžvelgus įvairių autorių nuomones apie sveiką gyvenimo būdą, sveikatos išsaugojimą, galima daryti išvadą, kad vieningos nuomonės nėra, nes kiekvienas autorius savaip bando rasti atsakymą į šį klausimą. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir tik atsižvelgdamas į savo savijautą gali surasti tik jam priimtinus sveikatos išsaugojimo būdus ir priemones. Kažkam gali padėti pagerinti savijautą dieta pagal kraujo grupę, kitam padės organizmo valymas ar badavimas ir pan. Tačiau galima teigti, kad sveikos gyvensenos pagrindus sudaro sveika mityba, pakankamas judėjimas, taisyklingas kvėpavimas, dvasinė, emocinė pusiausvyra. Kokie veiksniai įtakoja sveikatą žiūrėti į schemą esančią sekančiame puslapyje.

Socialinė aplinka
Elgesys
Visuomenės kultūra
Socialinė integracija

Tarpusavio supratimas

Tinkamas bendravimas

Gebėjimas įveikti stresą

Savęs vertinimas

Paveldimumas

Mityba

Judėjimas

Maistas, oras, vanduo

Saugus būstas

Žalingi
SVEIKO GYVENIMO ĮTAKA VAIKO SVEIKATAI

Jaunesniojo amžiaus vaikai sveikatą ir ligą suvokia gana paprastai. Jų nuomone, sveikata yra „ kai neskauda, galiu bėgioti, žaisti, nereikia gerti vaistų”.

Šiuo metu svarbi problema, kaip užauginti sveiką vaiką, kuris būtų žvalus, darbingas, galėtų gražiai ir ilgai gyventi. Vaiko sveikata lyg trykštantis kalnų šaltinėlis, kuris pamažėle darosi srautingas ir gyvastingas pakeliui įsiliejant gėlo vandens upeliukams, prisotintiems stiprybės ir dvasingumo (E. Adaškevičienė, 1999, p.5). Be abejo sveikos gyvensenos pagrindus vaikai gauna jau šeimoje. Jeigu tėvai sportuoja, atkreipia dėmesį į sveikos mitybos reikalavimus, juos taiko, vaikui tokia gyvensena tampa įpročiu. Ypač svarbu, kad tėvai apie tai dar ir pasikalbėtų su vaikais, paaiškintų, kodėl būtina sportuoti, kodėl reikia valgyti vienus ar kitus produktus ir pan.
Žmogus neturi laiko kasdien būti gamtoje ir, prarasdamas ryšį su ja, praranda gyvasties, veiklios gyvybinės energijos, kūno ir dvasios žvalumą skatinantį šaltinį. Gamta teikia žmogui ne tik fizinę stiprybę, malonumą, gerą nuotaiką, bet ir psichinę iškrovą bei dvasinę atgaivą po įtempto protinio darbo, priverstinės statinės būsenos. Vaikui tuo labiau gyvybiškai reikalingas sąlytis su gamta jos gydomasis ir sveikatinamasis poveikis, teikiantis kūnui ir protui poilsį, atsipalaidavimą, fizinės ir dvasinės stiprybės. Tačiau, vaikai per mažai būna gryname ore (E. Adaškevičienė, 1999, p.153).

Žinant, kad sveikatai didžiausią įtaką ( apie 50 %) daro pats žmogus, jo gyvenimo būdas, sveikatos ugdymas nuo vaikystės yra labai svarbi ne tik medicininė, bet ir pedagoginė problema. Šeimoje, vėliau mokykloje , vaikų pasaulėžiūros formavimuisi didžiulę reikšmę turi tėvų bei pedagogų požiūris į sveikos gyvensenos principus. Vaikas – unikalus gamtos reiškinys, tėvų, pedagogų, ir visos visuomenės saviauklos kūrinys, ir jo ugdymo dėsniai yra gerai suprantami tik tiems, kurie išsamiai juos nagrinėja, gilinasi, ieško, nuolat tobulėja, perima patirtį, atsinaujina (E. Adaškevičienė, 1999, p.24).

Šeima yra ta artimiausia aplinka, kurioje prasideda vaiko gyvybė, kurioje jis gimsta ir užauga. Ji tarsi “skydas” apsaugo vaiką nuo žalingo aplinkos poveikio. Vaikystėje sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos funkcionavimo, kuris susijęs su jos narių charakteristikomis: gabumais, kasdienine veikla, įsitikinimais, vertybėmis, patirtimi. Šeima veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, vertinami ir glaudžiai susiję su šeima, daug dažniau save vertina teigiamai, turi stipresnį savigarbos , vidinės darnos jausmą ir kokybiškesnį gyvenimą.

Tėvai tiesiogiai modeliuoja ir sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai (savo pavyzdžiu) šeima moko vaikus, kaip reaguoti į stresą, nesėkmes, formuoja požiūrį į sveikatai kenksmingus veiksnius, tokius kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba. Tėvų tarpusavio santykiai tampa pavyzdžiu, kuriuo vėliau dažniausiai sekama formuojantis ryšiams su kitais žmonėmis (R. Kalėdienė ir kt.,1999, p.46).
Atėję į ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar mokyklą vaikai jau atsineša žinias apie sveiką gyvenseną. Nuo pedagogų požiūrio bei keliamų reikalavimų, nuo sudarytų ugdymosi, mitybos sąlygų įstaigoje priklausys ar tas požiūris į sveiką gyvenimo būdą bus sėkmingai formuojamas toliau ir taps įpročiu, ar vaikas gyvens ir maitinsis kaip papuola, į tai nekreipdamas dėmesio.
A.Petrauskienė ir kt., (2000, p.13) mano, kad žmogaus sveikatą lemia:

Paveldėjimas (10-15%);

Sveikatos apsauga (8-10%);

Aplinka (30-40%);

Gyvensena (40-60%).

Taigi paveldėtą sveikatą mažai galima paveikti, o sveikatos priežiūros sistema, jeigu ji orientuota teikti gydymo paslaugas, taip pat nedaug prisideda stiprinant žmogaus sveikatą. Todėl pagrindinį vaidmenį visuomenės sveikatos stiprinimo procese vaidina sveikatą palaikanti aplinka ir sveika gyvensena. “Tėvai ir pedagogai negali tiesiogiai užprogramuoti sveiko vaiko, jo augimo. Bet jų galios yra labia didelės. Savo veiksmais, žodžiais, elgsena, gyvenimo būdu gali sudaryti palankią psichologinę, socialinę terpę, tinkamas materialines sąlygas vaikų fizinei ir psichinei raidai, saugoti ir globoti vaiką nuo nepalankių aplinkos veiksnių įtakos, įvairiais būdais stiprinti jo sveikatą, paskatinti vaiko augimą ir brendimą, asmenybės sklaidą ir tobulėjimą (E.Adaškevičienė, 2004, p.28).
Vaikų ir moksleivių sveikata yra ne tik prasta, bet ir turi tendencijų katastrofiškai blogėti. Profilaktinių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad sergančių vaikų skaičius katastrofiškai vis didėja: pagausėjo nervų sistemos, kvėpavimo, virškinimo organų ligomis sergančių vaikų. Jau ikimokyklinėse įstaigose ir pradinėse mokyklose vis daugiau vaikų turi skoliozę, plokščiapėdystę, regos sutrikimų (E. Adaškevičienė, 2004, p.9-10).

Remiantis vis gausėjančiais tyrimais, patvirtinančiais, jog išsivysčiusiose šalyse dauguma sveikatos problemų susijusios su vyraujančiu gyvenimo būdu ir aplinkos veiksniais, buvo pradėti teoriniai apibendrinimai, kurie išaugo į sampratas bei modelius, aiškinančius sveikatos suvokimo – gyvensenos – sveikatos formavimo mechanizmus. Visų autorių nuomone, žmogaus gyvensenos pagrindai susiformuoja vaikystėje ir vėliau reikia pakankamai didelių pastangų jiems pakeisti. Taigi akivaizdu, jog visuomenės sveikatos problemos formuojasi augančioje kartoje (A.Petrauskienė ir kt., 2000, p.21).

SVEIKA MITYBA

Vartojamo maisto kokybė ir kiekybė yra svarbūs sveikatai veiksniai. Šiuolaikinio žmogaus maistas dažniausiai neatitinka biologinių jo organizmo poreikių. Esminis šiuolaikinės mitybos trūkumas – per daug vartojama mėsos, riebalų, cukraus, druskos, dirginančių prieskonių. Neprideda sveikatos ir daugelyje produktų esantys konservantai, saldikliai, dažai, gyvulių ir paukščių mėsoje – augimo stimuliatoriai bei antibiotikai, vaisiuose ir daržovėse esantys nitratai ar kitos cheminės medžiagos, panaudotos juos auginant ar sandėliuojant. Dažniausiai nekreipiamas dėmesys į medikų siūlymus maistą valgyti šviežią, tik pagamintą. Susimąstome tik tada, kai pradeda kamuoti ligos, įvairios alergijos, nusilpęs imunitetas.

Pasak B.Janušauskienės ir L.Lukoševičiaus nustatyta, kad trečdalis nutukusių žmonių buvo nutukę vaikystėje. Žinoma, kad nutukimas susijęs su padidėjusiu arterinio kraujo spaudimu, širdies ir kraujagyslių ligomis, cukralige, vėžiu ir kitomis ligomis. Mat tada žymiai pagausėja riebalinių ląstelių skaičius ir dydis. Net baltymų perteklius, maitinant kūdikius ne motinos pienu, taip pat skatina riebalų kaupimąsi ( 1999, p.5).

Pastaruoju metu pasaulyje vis daugiau kalbama apie vaikų nutukimą, jis net vadinamas epidemija. „ Jau dabar kas 4 – 5 vaikas turi antsvorį ar yra nutukęs. Tai ypač sunkiai išgyvena vaikai, nes jie pajunta bendraamžių psichologinį spaudimą, atsilieka nuo jų. Psichoemocinis diskomfortas dar labiau skatina norą valgyti, nes ieškoma nusiraminimo. Nutukimas ne tik yra daugelio kitų ligų rizikos veiksnys, bet kartu deformuoja ir vaiko išvaizdą, o tai sukelia ir tam tikras socialines problemas (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.5).

Racionali mityba yra tokia, kai organizmas iš maisto gauna tiek energijos, kiek išeikvoja. Energijos poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, metų laiko, klimatinių sąlygų ir ypač nuo vaiko fizinio aktyvumo ir protinės veiklos. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau energijos jis sunaudoja augimui ir vystymuisi (E. Adaškevičienė, 2004, p.139).

Augančiam vaikui maistas yra ne tik energetinė, bet ir statybinė medžiaga, kuri naudojama gyvybinės veiklos procese suirusiems audiniams atstatyti ir naujiems formuoti. Todėl svarbu ne tik maisto kiekis, bet ir jo kokybė. Maisto kokybę rodo jo cheminė sudėtis ir gaunamų kalorijų kiekis.

Įžymusis amerikiečių gydytojas, psichologas ir pedagogas B.Spokas, kurio patarimais, augindama vaikus sekė ne viena šeima, vaiko organizmą lygina su namu, „kuriam pastatyti ir tinkamai eksploatuoti reikia daugybės įvairiausių medžiagų“.

Bet kurio amžiaus vaikui, kad jis augtu sveikas, normaliai vystytusi, reikia visų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų (makro ir mikro elementų), vandens. Vienų ar kitų medžiagų perteklius arba trūkumas maiste gali sukelti nemažų vaiko sveikatos sutrikimų (E. Adaškevičienė, 2004, p.139).

Angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Jų gausu augaliniame maiste: vaisiuose, uogose, daržovėse, kruopose, bulvėse.

Baltymai – svarbiausia ląstelių sudedamoji dalis, visų organų statybinė medžiaga. Daugiausia baltymų yra kiaušiniuose, vištienoje, kepenyse, jautienoje, triušienoje, sūryje, varškėje, piene. Augalinės kilmės baltymų daugiausia sojos pupelėse, pupose, grybuose, žirniuose.

Riebalai – būtini centrinės nervų sistemos veiklai, reguliariai temperatūrai palaikyti. Riebaluose yra vitaminų (A, D, E, F, K) kurių stoka neigiamai veikia organizmą. Vaikams ypač svarbūs visaverčiai pieno riebalai. Labai naudingi augaliniai aliejai ir juose esantys vitaminai. Jeigu maiste trūksta riebalų, organizmas tampa neatsparus šalčiui, infekcijoms.

Mineralinės medžiagos būtinos normaliems organizmo fiziologiniams procesams. Vitaminai būtini žmogaus organizmui. Jie dalyvauja organizmo medžiagų apykaitos procesuose, pvz. perdirbant angliavandenius į riebalus ir šilumos energiją, padeda žmogui augti, atsinaujinti ląstelėms. Vitaminai svarbi apsauginė medžiaga prieš ligų sukėlėjus.

Vanduo dalyvauja visuose fiziologiniuose procesuose. Jo reikia gerti pakankamai, nes vandens stoka kelia grėsmę gyvybei.

Svarbu iš mažens įpratinti vaiką valgyti įvairų maistą, neskirstyti jo į skanų ir neskanų. Dažnai ne toks gardus maistas turi daugiau vertingų medžiagų negu mėgstami skanėstai.
Sveikata – neįkainojama dovana, kurią žmogui dovanoja gamta. Dietologai dažnai sako:“jeigu ligos tėvas nežinomas, tai jos motina visada – mityba (E. Adaškevičienė, 2004, p.145). Taisyklinga mityba turi didelę reikšmę žmogaus gyvenimui, todėl kiekvienas turi laikytis tam tikrų normų. Medžiagų apykaitos procesai leidžia atlikti visas organizmui gyvybiškai svarbias funkcijas: maisto virškinimą, organizmo augimą, nervų ir raumenų veiklą, palaikyti normalią kūno temperatūrą. Vaiko amžių atitinkantis kalorijų ir maisto kiekis nulemia fizinį ir protinį jo išsivystymą. Netinkamas, vienpusiškas, per gausus ar nepakankamas maisto kiekis (dėl to dažniausiai kalti netikę mitybos įpročiai ) gali pakenkti sveikatai.
Pasak Herberto M. Šeltono yra penkios deramos mitybos taisyklės:
1.Valgyti tik jaučiant alkį.
2.Niekuomet nevalgyti esant skausmui, psichiniam ir fiziniam negalavimui (diskomfortui).
3.Niekuomet nevalgyti prieš pat didelį fizinį ar protinį darbą arba tuoj po jo.
4.Valgant negerti.
5.Bet kurį maistą kruopščiai sukramtyti ir suvilgyti seilėmis.
Gydytojai nurodinėja, kulinarai gamina, o žmonės vartoja maistą bet kokiais deriniais, visiškai ignoruodami žmogaus virškinimo sistemos fiziologines ribas. Žmogui reikia tokio maisto, kuris greitai ir veiksmingai pereina per žarnyną. Tai galima laiduoti vienu sykiu valgant tik vieną koncentruotą produktą, o ne du.Tuo pačiu metu valgant du koncentruotus produktus, sukeliamas puvimas, ir supuvęs maistas nepasisavinamas (B. Janušauskienė ir kt.,1999, p.21).
Nežinodami pagrindinių mitybos reikalavimų, žiauriai baudžiame save ir savo vaikus, žalojame jų sveikatą. Ne tik gydytojai, bet ir daugelis pedagogų gali pasakyti, kad sveikų vaikų yra nedaug. Net tie, kurie laikomi visiškai sveikais, dažnai skundžiasi fiziniu ir protiniu, nuovargiu, galvos ir pilvo skausmais, nervingumu. Kartais tai yra neracionalios mitybos rezultatas, kai organizmas negauna pakankamai tam tikrų vitaminų ir mineralinių medžiagų (E. Adaškevičienė, 2004, p.151).
Pasak, E. Adaškevičienės, dažnai iš mažens išsiugdome daug blogų įpročių, kurių vėliau labai sunku atsikratyti. Ne veltui sakoma:“įprotis – antroji prigimtis“, o prigimtį pakeisti sunku. Prie ko jaunas priprasi, tą senas atrasi – tai negali mūsų guosti. Jau seniai įrodyta, kad pusryčiai turi būti sotūs, pietūs – vidury dienos, karšti, bet mažiau sotūs, vakarienė lengva, net skurdi ir valgoma tris valandas prieš miegą. Teisingai besimaitinančio žmogaus organizmas yra gyvybingas, atsparus ligoms, kūrybingas.

JUDĖJIMO IR GRŪDINIMOSI REIKŠMĖ

Judėjimas yra gyvybės, veiklumo ir aktyvumo požymis. Nejudrumas – tai žmogaus susitaikymas su egzistencine būsena, vedančia į sunykimą, kūno sugriuvimą ir mirtį. Žmogus turi suprasti, kad jis tobulėja dirbdamas, kurdamas, aktyviai veikdamas, kad nuo nejudraus gyvenimo būdo blogėja sveikata arba rimtai susergama. Judėjimas gali padėti palaikyti ir sustiprinti sveikatą, suteikti kūnui ir sielai stiprybės ir gyvastingumo, padėti tapti veikliam (K. Dineika,1984, p.14 ). Pasak K. Dineikos, poreikis judėti, būti aktyviam, biologiniu požiūriu yra sveikatos pagrindas. Aktyvus ir sveikas žmogus paprastai jaučiasi esąs jaunas ir siekia grožio – tiek fizinio, tiek dvasinio.
Milijonus metų gamta ir fizinis darbas lyg koks skulptorius lipdė žmogaus kūną, lavino jo jėgą, grūdino valią. Dabar žmonės kasdieniniame gyvenime nedažnai susiduria su sunkiu fiziniu darbu, aktyvia fizine veikla. Akademiko A. Brego duomenimis, prieš 100 metų fizinis darbas sudarė 94-96 % viso žmogaus darbo , o dabar tik 1%. Vykstantys reikšmingi ekonominiai ir socialiniai pokyčiai smarkiai apribojo žmonių fizinį aktyvumą, padidino psichomotorikos lavinimo ir protinės veiklos reikalavimus, sukėlė psichinę įtampą.

Jei žmogus nepakankamai aktyvus fiziškai, lėtėja jo medžiagų apykaita, kraujotaka, blogėja organizmo aprūpinimas deguonimi. Dėl to iš pradžių formuojasi organizmo funkciniai, o ilgainiui – organiniai pakitimai (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.41). Šiuolaikinė gyvensena teikia per mažai galimybių tenkinti vaikų prigimtinį judėjimo poreikį, kuris leistų jiems patiems įgyti patirties, suteiktų judėjimo džiaugsmą ir malonumą, leistų realizuoti savąjį Aš, duotų kūnui „sveikatos dozę“ ( fizinio krūvio pavidalu ), o psichikai iškrovą (E. Adaškevičienė, 2006, p.10. ).
Norint džiaugtis gyvenimu , reikia fiziškai lavintis, judėti, rasti jėgų ir valios fiziškai tobulintis. Gamta ne visada atleidžia už fizinį tingumą, pasyvumą ar neveiklumą. Žmogaus poreikis judėti , fiziškai tobulėti, rungtis, naujų stiprių pojūčių ieškojimas, padėjo atsirasti ir plėtotis sportui. Sportas ne tik miklina ir veiklina kūną, suteikia jam jėgos ir stiprybės, bet ir įtemptoje kovoje grūdina charakterį, pratina garbingai kovoti.

Fizine veikla vaikai realizuoja svarbiausius savo poreikius – judėjimo, pažintinius, veikimo, bendravimo, saviraiškos, atskleidžia savo fizines išgales ir gebėjimus.
1. Vaikui judėjimas – įgimta savybė, troškimas veikti, būti aktyviam, išreikšti save, ką nors daryti. tai ypač aiškiai pasireiškia vaikystėje.
2. Kad ir kokia svarbi ir būtina vaiko įgimta savybė impulsyviai judėti, jos nepakanka žmogaus gyvenime. Žmogaus fizinė veikla yra tokia sunki ir sudėtinga, kad tam vaikai yra ruošiami pamažu, sistemingai, nuolat mokant kaskart vis sudėtingesnių judesių ir veiksmų.
3. Judesių tobulinimas ir mokymas yra paties gyvenimo padiktuota būtinybė. Mažyliai judesiais ir veiksmais pamėgdžioja ir imituoja suaugusių gyvenimą, įsivaizduoja esą veikėjai, tai suteikia jų veiksmams prasmę, išraiškingumą ir dvasingumą.
4. Vaikystėje įgyjami gebėjimai atsiranda iš įgimtų judėjimo, regėjimo, girdėjimo, lytėjimo reakcijų, kurios vystosi ir tobulėja vaikui augant. Kuo tobulesnė veikla, tuo vaikų judesiai koordinuotesni ir tikslingesni.

5. Judesiai ir veiksmai tobulėja vaikui judant. Judesius skatina aplinka ir vidinė vaiko paskata – noras veikti, judėti, žaisti. Už vieną grūdintą – dešimt negrūdintų ? Šaltas vanduo, daug laiko lauke bet kokiu oru, tinkami drabužiai – tai pagrindiniai grūdinimo principai. Jų po truputį pradedant laikytis, vaikas tikrai nepatirs traumos ir neperšals. Žymiai didesnė problema, kai vaikai perkaista (bijome vilko, užšokame ant meškos, bijome, kad nesušaltų, tai perkaitiname). Vaiko grūdinimas – tai pirmiausia tėvų baimių nugalėjimas (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.67).

Vaiką grūdinti reikia pradėti anksti, šeimoje. Vaikui pradėjus lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, procedūros šeimoje derinamos su grūdinimu ugdymo institucijoje). Grūdinimas naudingas ir efektyvus tik tada, kai atsižvelgiama į vaiko amžių ir individualias savybes. Grūdinimas – tai organizmo apsauginių sistemų paruošimas kovoti su ligų sukėlėjais. Užgrūdintas organizmas ne tik „ aptveriamas tvorele“, saugančia nuo peršalimo ligų, bet ir sugeba lengviau prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo (B. Janušauskienė ir kt., 1999, p.62 ).

Grūdinimas turi ypač svarbią reikšmę vaikystėje. Aplinka, įvairūs gamtos veiksniai, kurie priimami per jutimo organus ir centrinę nervų sistemą, veikia ne tik vidaus organų funkcijas, bet ir visą organizmą. Grūdinimas bus sėkmingas tik tada, jei bus laikomasi pagrindinių organizmo grūdinimosi principų.

Pastaruoju metu higienos specialistų, pediatrų ir fiziologų parengtos rekomendacijos, kurių reikia laikytis grūdinant vaikus yra šios:
• grūdinti vaiką galima pradėti tik tada, kai jis yra sveikas;
• pamažu didinti grūdinimosi procedūros intensyvumą;
• grūdinti sistemingai, be pertraukų ( išskyrus ligos atvejį);
• atsižvelgti į individualias vaiko ypatybes, jo amžių;
• grūdinti galima pradėti bet kada, bet geriausia šiltuoju metų laiku;
• grūdinimasis turi sukelti džiugias emocijas, nes prievarta verčiant vaiką sunku tikėtis gerų rezultatų.

Paprasčiausios ir prieinamiausios vaikų grūdinimo priemonės – natūrali gamta.

Grūdinimas oru – tinkamiausia vaikų grūdinimo priemonė ištisus metus.

Vanduo – stipriausia ir veiksmingiausia grūdinimosi priemonė. Patartina pradėti grūdintis apsitrinant. Apsitrynimas drėgnu audeklu gaivina, tonizuoja, stiprina nervų sistemą, gerina medžiagų apykaita ( A. Petrauskienė ir kt., 2000, p.116 ).

Apsipylimas – kitas grūdinimosi vandeniu etapas. Apsipylimas iki pusės arba visą kūną pratina prie žemesnės temperatūros, bei daro ir mechaninį poveikį – veikia kaip masažas.

Maudymasis atviruose vandens telkiniuose – labai efektyvus grūdinimosi būdas, nes kompleksiškai veikia oras, saulė, vanduo, ir judesiai. Taigi judėjimo, grūdinimosi reikšmė ne tik vaikams bet ir suaugusiems turi didelę įtaką norint išsaugoti gerą sveikatą.

Be jokios abejonės vaikų darželiuose ir mokyklose pedagogai privalo tartis su tėvais, kokias grūdinimo procedūras galima taikyti. Sėkmingai vaikų grūdinimo darbą galima dirbti tik gerai pažįstant ugdytinius, jų amžiaus ypatumus, individualias savybes, šeimos gyvenimo būdą ir glaudžiai bendradarbiaujant tėvams, pedagogams ir gydytojams

POILSIS IR DVASINĖ PUSIAUSVYRA

Šiandieniniai gyvenimo tempai, įvairios informacijos gausybė vargina žmogų. Kasdieniniai stresai, susikaupusi įtampa, amžinas skubėjimas gali sukelti rimtus negalavimus, ligas. Tiek suaugusiam, tiek vaikui būtinas poilsis.
Dienos ritmas – tai tinkamas darbo ir poilsio kaitaliojimas per parą. Jis turi atitikti vaiko amžių. Įvairių veiksmų trukmė, jų kaitaliojimas ir reguliavimas labai svarbūs augančiam organizmui. Veiklos kaitaliojimas saugo nuo pervargimo, skatina smegenų veiklą. Dienos rėžimas turi padėti ugdyti vaiko gabumus ir polinkius (A. Petrauskienė ir kt., 2000, p.105).

Teisinga darbo ir poilsio, veiklos ir ramybės kaita ypač reikšminga žmogaus gyvenime – ji padeda palaikyti darbingumą ir sveikatą, atlikti daug gerų darbų, jausti psichinę ir fizinę gerovę. Vaikas turi būti nuteiktas viską daryti tam tikru laiku, įpratintas laiku eiti miegoti, laiku keltis ryte.

Pagrindiniai vaiko dienos režimo elementai yra miegas, maitinimasis, amžių atitinkanti veikla ir aktyvus poilsis. Todėl sudarant dienos režimą, turi būti atsižvelgta į:

vaiko amžių ir būdingas anatomines-fiziologines savybes;

į atskirą veiklos rūšį, trukmę, seką, laiką ir kaitą;

pakankamą aktyvų poilsį, ypač gryname ore;

reguliarų pilnavertį maitinimąsi;

pilnavertį miegą.

Vaikui augant, keičiasi jo anatominės – fiziologinės – psichinės savybės, todėl skirtingais amžiaus periodais, dienos režimas būna nevienodas, tačiau visi pagrindiniai elementai išlieka tie patys. Ugdytojas turi asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kad dienos režimas susijęs su tvarkingu gyvenimu, pareiga sau, savo sveikatai. Labai brangintina ugdytojo savybė – pasitikėti ugdytiniu, jo geros valios pasireiškimu, gebėjimu įveikti savo silpnumą, prisiversti pačiam sau padaryti pastabą. Tokį vaiko jausmą gali sužadinti tik nuoširdus bendravimas, geranoriškumas, atidumas jo poreikiams, norams, interesams. Supratimas ir atlaidumas liudys ugdytojo širdies gerumą, meilę, sielos švelnumą.

Dienos režimas negali būti tapatinamas su aukščiausiu ugdymo tikslu, kurio būtų fanatiškai siekiama. Nuolatiniai varžymai, priekaištai, reikalavimai kelia natūralų pasipriešinimą, erzina, slegia, stelbia norą savarankiškai veikti, jaustis laisvam ir nevaržomam. Tačiau tai nereiškia, jog vaikai neturi būti nedrausminami, neprimenama jiems jų pareiga – laiku paruošti pamokas, saikingai žiūrėti televizijos laidas, laiku eiti miegoti. Ugdytojas turi parodyti, kad teisė susijusi su pareiga, tvarkingu gyvenimu, savalaike darbo ir poilsio kaita. Ugdytinis turi pajusti, kad nesilaikydamas dienotvarkės jis daro žalą pats sau, savo sveikatai.

Tvirto būdo, valios ir charakterio ugdymo pagrindas – saviugda, kylanti iš dvasinio pasaulio, noro išreikšti save, rasti savo gyvenimo kelią ir tapti geresniam. Niekas negali išauklėti jauno žmogaus jeigu jis pats to nenorės.

Tiek suaugusio žmogaus, tiek vaiko organizmui fizinis ir emocinis pervargimas sukelia stresą. Ilgalaikės stresinės būsenos gali virsti depresija. Jau nuo mažų dienų vaiką reikėtų įpratinti ne tik dirbti, bet tinkamai ilsėtis. Būtinas tėvų ir pedagogų nuoširdus bendravimas su vaiku, kad laiku būtų pastebimas vaiko nusivylimas, nesėkmės, sunkumai, nes užsitęsusi nemaloni situacija gali virsti depresija. O laiku pasikalbėjus, visada galima rasti išeitį iš bet kokios situacijos.

KŪNO HIGIENA IR APSAUGA

Vaikai turi suprasti, kad būti gražiam, tai reiškia būti sveikam ir švariam, tvarkingai apsirengusiam. Jie nuo mažens turi mokytis ir norėti būti švariais, laikytis asmens higienos reikalavimų, švariai prižiūrėti savo rūbus ir avalynę. Tai neatskiriama mokymo bei ugdymo proceso dalis, kurios pagrindinis uždavinys – formuoti vaiko asmens higienos įgūdžius, jo tolimesnio gyvenimo būdą, elgseną buityje, darbe, laisvalaikiu, ir saugoti bei visapusiškai stiprinti sveikatą. Vaiko higieninis ugdymas sudaro pagrindus žmogaus sveikai gyvensenai. Higieninio ugdymo fiziologiniu pagrindu sudaromas sąlyginių refleksinių ryšių susidarymas organizme. Vaikystė yra imliausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Tuomet lengviausiai susidaro sąlyginiai refleksai, duodantys pradžią įgūdžiams. Juos norint įtvirtinti, reikia sistemingai kartoti sudarius tinkamą aplinką, griežtai laikantis nuoseklumo ir nustatyto darbo.
Vaiko taisyklingam vystymuisi, augimui, svarbų vaidmenį vaidina drabužiai bei avalynė.
Drabužiai apsaugo kūną nuo nepalankių išorinės aplinkos veiksnių: saulės spindulių, mikrotraumų, padeda palaikyti optimalią organizmo šiluminę būklę. Vaiko drabužiai turi būti tinkamai parinkti, dėvimi pagal paskirtį ir sezoną. Drabužių audiniai turi būti minkšti, elastingi, neišskiriantys kenksmingų medžiagų. Apatiniai drabužiai geriausia kada yra iš šviesių medvilninių audinių ar medvilnės ir šilko, trikotažo. Tokie drabužiai pasižymi gerai išreikštom laidumu orui ir drėgmei savybėm.

Nerekomenduotini vaikams baltiniai iš sintetinio pluošto. Viršutiniams drabužiams geriausiai tinka vilna ar medvilnė Drabužiai turi būti pakankamai laisvi, kad nevaržytų kvėpavimo, judesių. Negalima dėvėti kietų veržiamų diržų, kurie gali pakeisti pilvo organų padėtį. Vaiko avalynės paskirtis – apsaugoti kojas nuo meteorologinių faktorių: šalčio, drėgmės, mechaninių traumų, ir sudaryti sąlygas normaliam pėdos vystymuisi. Medžiaga, iš kurių gaminama avalynė, turi būti minkšta, elastinga, higroskopiška. Šiuos reikalavimus geriausiai atitinka natūrali oda. Avalynė turi būti patogi, ne per ankšta ir ne per laisva, elastingu padu. Esant kietam padui, mažėja pėdos išlinkimo kampas, silpnėja čiurnos sąnarys, raumenų funkcija. Todėl avalynės priekinė dalis turi būti laisva, pakulnė plati ir reikiamo aukščio.

Dažnai vaikai, žaisdami judrius žaidimus, suprakaituoja, sudrėksta jų rūbeliai. Mokykime vaikus pajusti, kada jiems per šilta, ir laiku nusirengti ar pasikeisti aprangą (A. Petrauskienė ir kt., 2000, p. 117).

Vaikų higieninį ugdymą vysto šeima, mokymo-ugdymo įstaigų darbuotojai ir gydytojai, kurie tuo pačiu yra tėvų ir pedagogų konsultantai įvairiais klausimais. Jau nuo mažų dienų turi būti siekiama kuo aktyvesnio paties vaiko dalyvavimo, nepamirštant ir teigiamo suaugusiųjų pavyzdžio.

Išvados

Kiekvienas žmogus kaip individualybė savaip suvokia pasaulį ir save jame, savaip

vertina savo sveikatos stovį ir savaip bando rasti būdus sveikatai išsaugoti.

Sveikatos išsaugojimui įtakos turi socialiniai, psichologiniai, biologiniai, ekologiniai

veiksniai.

Sveikos gyvensenos pagrindus sudaro: sveika mityba, judėjimas, grūdinimasis, poilsis,

dvasinė ramybė.

Sveika mityba sąlygoja harmoningą vaikų augimą, fizinį ir protinį brendimą, sugebėjimą mokytis, darbingumą.

Tik atsižvelgiant į kiekvieno vaiko fizines galias, sveikatą, savijautą, tikslingai reguliuojant vaikų fizinę veiklą galima ugdyti ir tobulinti vaiko organizmo sistemas.

Vaikų požiūris į sveiką gyvenseną formuojamas pirmiausia šeimoje. Iš tėvų

perimamos ne tik žinios, bet ir įpročiai.

Nuo mažens turi būti ugdomas vaikų savarankiškumas, įtvirtinami jų higieniniai įgūdžiai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Adaškevičienė, E.Vaikų fizinės sveikatos ir kūno kultūros ugdymas. Klaipėda, 2004. 2.Adaškevičienė, E. Vaikų sveikatos ugdymas. Vilnius, 1999.
3.Bendžaminas, H. Natūralaus gydymosi žinynas.Vilnius, 1995 p.41.
4.Dineika, K. Judėjimas, kvėpavimas ir psichofizinė treniruotė. Vilnius,1984 p.5;14.
5.David G. Myers, Psichologija. Kaunas, 2000 p.587.
6.D‘Adamo P., Whitney C. Rinkis mitybą pagal kraujo grupę. Vilnius, 2001 p.6;17.
7. Kalėdienė, R. ir kt., Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas, 1999, p.46-65.
8.Petrauskienė, A; Zaborskis, A. Aukime sveiki. Kaunas, 2000.
9.Janušauskienė, B; Lukoševičius, L. Sveika gyvensena nuo vaikystės. Kaunas, 1999.
10.Sveikatos ugdymo projektai ir jų įgyvendinimas. Pedagogų patirtis. Klaipėda, 2006.
11.Hobert, I. Gydymas natūraliais metodais. Vilnius, 2000.
12.Vaiko sveikata ir saugumas darželyje. Šiaulių universiteto visuomenės sveikatos mokslinis centras. Šiauliai, 2000.
13.Vydūnas, Raštai I I. Vilnius, 1991, p.275.
14.Žiniuonių išmintis, Kaunas,1993, p.62.
15.Jasiukevičienė,L. Netaisyklingas kvėpavimas–ligų priežastis.Sveikas Žmogus. Nr.12.2006, p.70.
16.Šimkūnienė, J. B. Bendroji higiena. [žiūrėta 2007m.kovo 2d.]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment