Darbuotojų sauga

Turinys

Įvadas..............................3
Darbų saugos reikšmė ir uždaviniai..............................4
Teisiniai darbų saugos dokumentai..............................5
Darbdavių ir darbuotojų pareigos darbų saugos srityje.......................7
Darbdavių ir darbuotojų teisės darbų saugos srityje........................8
Darbų saugos kontrolės formos..............................8
Atsakomybės formos, pažeidus darbų saugos reikalavimus....................10
Nelaimingi atsitikimai darbe..............................11
Profesinės ligos..............................13
Darbo ir poilsio laikas..............................14
Išvados..............................16
Naudota literatūra..............................17Įvadas
Darbuotojų saugos problema ypač aktuali, nes, pažeidžiant šios sistemos pagrindus, žmonėms padaroma ne tik moralinė žala, bet dažnai ir žala sveikatai, kartais sukeliamas pavojus jo gyvybei. Teisiniu požiūriu įvertinti tokius įstatymo, dažnai net konstitucinių garantijų pažeidimus yra nelengva,nes tiek darbdavys, tiek darbuotojas stengiasi konfliktinę situaciją interpretuoti saavo naudai.
Atliekant prevencinį darbą, dažnai susiduriama su lengvabūdiška tiek darbdavio, tiek darbuotojų nuostata, tikintis laimingos pažeidimo baigmės.
Norint užtikrinti darbuotojų saugos teisinį reguliavimą, būtina gerai išmanyti įstatymus ir poįstatyminius aktus, su šia sritimi susijusius nutarimus.
Taigi mano referato tikslas – supažindinti su darbuotojų saugos darbe teisine baze ir jų teisiniu reglamentavimu.Darbų saugos reikšmė ir uždaviniai
Demokratinėje valstybėje žmogus turi prigimtinę ir konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Taigi šias teises garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 49 straipsniai. 48 – ąjame minima, kad kiekvienas žmogus gali laisvai paasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atžvilgiu. 49 – ąjame, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Da

arbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, šalyje vyko ir tebevyksta esminė pertvarka darbuotojų saugos srityje.
1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą dėl Lietuvos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų. 1991 m. spalio 4 d. Lietuva tapo Tarptautinės darbo organizacijos nare. Šių Lietuvai svarbių sprendimų priėmimas įpareigoja laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų ir socialinės gerovės principų.
Valstybės įstatymai, žmonių saugos darbe norminiai aktai, darbų saugai skiriamos lėšos, saugos darbe būklė parodo valstybės rūpestį dėl kiekvieno žmogaus konstitucinių teisių bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų dėl darbo sąlygų įgyvendinimo. Ekonominės ir socialinės gerovės kūrimo pagrindas – tai žmonių sveikata ir darbingumas.
Darbuotojų saugos valstybės politika pagrįsta šiais pagrindiniais principais:
1. darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimo prioritetas, palyginti su darbo arba gamybos reezultatais;
2. trišalis valstybės, darbdavių ir darbuotojų organizacijų bendradarbiavimas;
3. saugos darbe mokslo plėtojimas;
4. saugių darbo priemonių, asmeninių ir kolektyvinių apsaugos priemonių gamybos skatinimas;
5. vienodu saugos darbe reikalavimų įmonėms nustatymas;
6. darbdavių ir darbuotojų atsakomybė už saugos darbe norminių aktų pažeidimus;
7. saugos darbe ir darbo medicinos tarnybų steigimas;
8. ekonominių svertų, skatiniančių saugų darbą, nustatymas;
9. saugos darbe specialistų rengimo, nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų priežasčių tyrimo vienodos tvarkos nustatymas;
10. valstybinė saugos darbe kontrolė.
Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti skirtos priemonės, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos et
tapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmonoma sumažinta.
Siekiant išsaugoti darbuotojų sveikatą, gyvybę ir darbingumą numatomos tokios priemonės:
– darbų saugos ir gamybinės buities gerinimas, darbo vietų tobulinimas techniniu ir organizaciniu požiūriu;
– darbuotojų sveikatos gerinimas;
– darbų saugos ir darbo medicinos teisinio reguliavimo sistemos kūrimas;
– darbų saugos ir darbo medicinos mokymo sistemos kūrimas, darbų saugos mokslo plėtojimas;
– darbų saugos ir darbo medicinos valdymo sistemos kūrimas.
Šių priemonių įgyvendinimas sumažins nelaimingų atsitikimų darbe skaičių ir sergamumą profesinėmis ligomis.
Pradedant įgyvendinti nacionalinės darbų saugos sistemą Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir vyriausybinės institucijos patvirtino Įmonės saugos darbe tarnybų, Nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos, Saugos darbe mokymo, instruktavimo ir atestavimo, Higieninio darbo sąlygų pavyzdinius vertinimo nuortatus, Profesinių ligų tyrimo tvarką, Potencialiai pavojingų techninių įrengimų bei pavojingų gamybų (darbų) sąrašus, Saugos darbe instrukcijų rengimo taisykles bei kitus norminiius aktus.Teisiniai darbų saugos dokumentai
Kiekvienas žmogus turi teisę į saugų darbą ir sveikas darbo sąlygas. Tai užtikrina Lietuvos Respublikos įstatymai.
2000 m. priimtas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, reglamentuojantis darbuotojų saugą įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į jų nuosvybių formas ir pavaldumą. Įstatymas numato, kad, palyginti su darbo arba gamybos rezultatais, darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimas yra prioritetas. Įstatyme pabrėžiama būtinybė plėtoti mokslus, susijusius su darbų sauga. Šis įstatymas priimtas remiantis Respublikos Konstitucijos 48 ir 49 straipsniais, atsižvelgiant į Tarptautinės da
arbo organizacijos konvencijas ir rekomendacijas bei kitų šalių patirtį.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo paskirrtis yra nustatyti:
• bendrąsias teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant darbuotojus apsaugoti nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti;
• profesinės rizikos įvertinimo ar sumažinimo principus, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų tyrimo tvarkos bendrąsias nuostatas;
• darbo ir poilsio organizavimo bendrąsias nuostatas, privalomus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus dirbantiems jauniems asmenims, nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims, neįgaliems asmenims;
• valstybės ar savivaldybių kompetenciją, darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas;
• atsakomtbės už darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimus bendruosius principus.
Visi darbuotojai turi teisę saugiai dirbti nepriklausomai nuo įmonių veiklos rūšies, rentabilumo, darbo vietos, darbo aplinkos, darbo pobūdžio, pilietybės, rasės, tautybės, amžiaus, socialinės kilmės, politinių ar religinių įsitikinimų.
Darbuotojų priėmimo į darbą tvarką, darbo sąlygas, darbo ir poilsio laiką, darbo sutarties nutraukimo sąlygas reglamentuoja 2002 m. birželio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, įsigaliojęs nuo 2003 m. sausio 1 d.
Saugos darbe norminiais aktai įvardijami įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nutarimai, nustatyta tvarka patvirtinti valstybiniai arba įmonių standartai, nuostatai, normos ir taisyklės, instrukcijos, reglamentuojančios veiksmų, veikimo metodų, techninių ir kitų priemonių, įdiegimą ir naudojimą bei kolektyvinių sutarčių nuostatų saugos darbe klausimais.
Šie ir daugelis kitų dokumentų parengti ar rengiami atsižvelgiant į Tarptautinės darbo or
rganizacijos pastabas ir pasiūlymus. Rūpinantis darbuotojų sauga darbe yra aptvirtinta daugiau kaip 50 svarbiausių saugos darbe teisės aktų. Svarbiausi iš jų:
o Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, numatantis šios valstybinės įstaigos uždavinius, funkcijas, darbo inspektorių teises, pareigas, atsakomybę, tikrinant saugą darbe ir darbo organizavimą;
o Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas;
o Privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas ir kt.
Veikia Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija, sudaryta iš darbuotojų (profesinių sąjungų) , darbdavių organizacijų ir vykdomosios valdžios atstovų.
Teisinių aktų darbų saugos klausimais kūrimas ir tobulinimaas yra nepertraukiamas procesas, kuriam reikia nemažai intelektualaus potencialo, ypač dabar, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, kurios direktyvų taikymas padės Lietuvoje sukurti naują saugos darbe teisės aktų sistemą.
Įstatymai nustato saugos darbe komisijų bei komitetų nuostatus. Įmonių saugos darbe komisijų bei komitetų nuostatus, nelaimindų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatus, patvirtintas profesinių ligų sąrašas, nustatyta mokymo, instruktavimo ir atestavimo saugos darbe klausimais tvarka.
Saugos darbe specialistus rengia Lietuvos respublokos aukštosios mokyklos, o jų kvalifikacijos kėlimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Darbdavių ir darbuotojų pareigos darbų saugos srityje
Darbdavys privalo laikytis saugos darbe norminių aktų reikalavimų, sudaryti darbuotojui sveikas ir saugias darbo sąlygas, nustatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, o darbuotojas – saugoti savo ir kitų sveikatą, saugiai dirbti, susipažinti su saugos darbe norminių aktų reikalavimais ir juos vykdyti atsižvelgdamas į atliekamų darbų specifiką.
Užtikrinti saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Atsižveldamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnyba, arba šias funkcijas atlieka pats.
Darbdavys privalo instruktuoti darbuotojus ir mokyti juos saugiai dirbti, kontroliuoti, kaip jie laikosi saugos darbe reikalavimų, aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, įrengimais, organizuoti medicinos paslaugas, sudaryti normalų dardo ir poilsio rėžimą, nustatyta tvarka apdrausti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, tvirtinti saugos darbe ir pareigines funkcijas.
Prieš pradedant įmonės veiklą, o vėliau ne rečiau kaip kas penkeri metai darbdavys ir jo įgaliotas asmuo pateikia Valstybinei darbo inspekcijai pranešimą apie darbdavio ir jo įgalioto asmens atestavimą saugos darbe klausimais.
Darbdaviai negali skirti darbuotojų dirbti tol, kol jie neinstruktuoti apie saugius darbo būdus. Darbdavys privalo nemokamai darbuotojams duoti darbo drabužius, avalynę, asmeninės ir kolektyvinės saugos darbe priemones norminiuose aktuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Darbdavys privalo organizuoti darbo drabužių, avalynės ir asmeninių apsauginių priemonių laikymą, džiovinimą, skalbimą, valymą ir taisymą.
Nelaimingų atsitikimų, ūmių susirgimų darbe atvejais darbdaviai privalo užtikrinti darbuotojams skubią medicinos pagalbą. Pagal medicininės arba invalidumą nustatančios komisijos išvadą darbuotoją, negalintį dirbti darbo sutartyje sulygto darbo, darbdavys privalo perkelti darbuotojo sutikimu jį į kitą darbą, atitinkantį darbuotojo sveikatą.
Du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje ar teritorijoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuotas visų darbuotojų saugus darbas, neatsižvelgiant į tai, su kuriuo iš darbdavių yra sudaryta darbo sutartis.
Darbuotojas privalo ne tik susipažinti su saugos darbe norminių aktų reikalavimais ir juos vykdyti, bet ir dirbti su specialiaisiais darbo drabužiais, avalyne, naudotis asmeninėmis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis, kai to reikalauja taisyklės, imtis priemonių atsižvelgiant į galimybes ir pagal kompetenciją pašalinti priežastis, galinčias sukelti traumas, avarijas, arba apie tai nedelsdamas informuoti darbdavį. Darbuotojas informuoja darbdavį (jo įgaliotą asmenį) apie darbo metu gautas traumas, įvykusius nelaimingus atsitikimus, vykdo darbdavių, jo įgaliotų asmenų bei pareigūnų, kontroliuojančių saugą darbe, teisėtus nurodymus.Darbdavių ir darbuotojų teisės darbų saugos srityje
Kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata, darbdaviai turi teisę leisti įsakymus, potvarkius dėl darbuotojų saugos ir sveikatos įmonėje ir reikalauti, kad darbuotojai dirbdami rūpintųsi savo pačių, taip pat kitų darbuotojų sauga ir sveikata, vykdytų jiems privalomų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų, kuriuos vykdyti jie buvo darbdavio apmokyti ir (ar) instruktuoti, reikalavimus ir laikytųsi darbo bei technologinių procesų reglamentų, bei nustatytų poilsio ir darbo laiko normų.
Darbdavys turi teisę skirti drausmines, tarnybines nuobaudas, įstatymų numatyta tvarka darbuotojams, pažeidusiems norminių dokumentų reikalavimus neleisti dirbti asmenims, kurie darbe yra neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Taip pat reikalauti juos atlyginti pažeidimu padarytą žalą įmonei arba atleisti juos iš darbo įstaymų numatyta tvarka.
Darbuotojai savo atžvilgiu taip pat turi teisių. Jie turi teisę reikalauti, kad darbdavys užtikrintų saugą ir sveikatą darbe, įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninėmis apsaugos priemonėmis, sužinoti apie darbo aplinkoje esančius sveikatai kenksmingus veiksnius. Darbuotojų teisė yra susipažinti su išankstinių ir periodinių sveikatos patikrinimų rezultatais, o nesutikęs su jais sveikatą gali tikrintis pakartotinai. Jie gali tartis su darbdaviu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo arba tam įgalioti darbuotojų atstovą. Darbuotojai gali atsisakyti dirbti, jei yra pavojus jo saugai bei sveikatai, bei reikalauti, kad būtų atlyginta žala padaryta jo sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų.Darbų saugos kontrolės formos
Darbų saugos būklei įmonėse tikrinti įvesta valstybinė, visuomeninė ir vietinė kontrolė.
Valstybinė darbų saugos kontrolė.

Valstybinę darbų saugą kontroliuoja:
 Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo valstybinę darbų saugos politiką, kad būtų užtikrinta darbų saugos pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija. Taip pat kontroliuoja, ar laikomasi darbi ir darbų saugos įstatymų, kitų šiuos klausimus reglamentuojamčių teisės aktų.
 Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba. Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų bei asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, veiklą kontroliuoja ir koordinuoja Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba. Visuomenės sveikatos priežiūros programų rengimo, finansavimo, įgyvendinimo ir kontrolės tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos pagrindinis tikslas – vykdyti Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų energetikos įrenginių valstybinę priežiūrą ir kontrolę, siekiant užtikrinti patikimą, efektyvų ir saugų energijos išteklių, energijos tiekimą ir vartojimą.
 Valstybinė atominės energetikos inspekcija yra Lietuvos respublikos vykdomosios valdžios institucija, užtikrinanti saugų branduolinių ir radioaktyviųjų medžiagų ir atominės energijos naudojimą ir priežiūrą inspekcijos kontroliuojamuose objektuose.
 Valstybinę priešgaisrinę priežiūrą Lietuvos Respublikoje atlieka Priešgaisrinės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bei jam pavaldžių miestų, rajonų, gyvenviečių ir objektų priešgaisrinės apsaugos dalys, daliniai ir tarnybos. Pagrindiniai uždaviniai – rūpintis gaisrų prevencija ir užtikrinti technines bei organizacines priemones giasrams gesinti ir atlikti gelbėjimo darbus. Kontroliuoja, kaip vykdomi gaisrinės saugos normų ir taisyklių reikalavimai projektuojans, statant ir eksploatuojant pastatus, taip pat atliekant darbus, galinčius sukelti gaisrą.
Visuomeninė saugos darbų kontrolė.
Visuomeninę saugos darbų kontrolę vykdo:
 Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija. Valstybės darbuotojų, darbdavių tarpusavio interesams ir santykiams reguliuoti, formuojant ir įgyvendinant saugos darbe politiką, trišaliu principu įsteigta Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija.
 Įmonių profesinės sąjungos. Jos gina savo narių sveikatos ir gyvybės išsaugojimo darbe interesus vadovaudamosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymu. Profesinių sąjungų atstovai dalyvauja tiriant lengvus, sunkius ir mirtinis nelaimingus atsitikimus.
 Įmonės saugos darbe komitetas. Išklauso, analizuoja ir vertina atsakingų asmenų veiklą saugos darbe klausimais ir teikia pasiūlymus šiai veiklai gerinti ir t.t.
Vietinė darbų saugos kontrolė.
Saugos darbe ir darbo medicinos tarnybos.
Darbdavys saugos darbe, darbo higienos ir gaisrinės saugos profilaktikai, priežiūrai ir kontrolei steigia įmonės saugos darbe ir darbo medicinos tarnybą arba šioms funkcijoms vykdyti samdo kitą organizaciją (asmenis). Tarnyba yra tiesiogiai pavaldi darbdaviui. Jei įmonėje tarnyba nesteigiana, jos funkcijas vykdo pats darbdavys. Įmonėje, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, tarnybos funkcijas gali atlikti darbdavio paskirtas asmuo (asmenys).Atsakomybės formos, pažeidus darbų saugos reikalavimus
Įmonių, organizacijų, statybų vadovai ir darbuotojai už darbų saugos norminių aktų reikalavimų nevykdymą ar pažeidimą dėl jų kaltės traukiami drausminėn, administracinėn, materialinėn arba baudžiamojon atsakomybėn įstatymų numatyta tvarka.
Drausminė atsakomybė. Už darbų saugos norminių aktų pažeidimus, kurie traktuojami kaip darbo drausmės pažeidimai, imonės , organizacijos vadovas skiria šias drausmines nuobaudas: pastabą, papeikimą, atleidimą iš darbo. Jei darbuotojas sąmoningai pažeidė darbų saugos norminių aktų reikalavimus ir prieš tai jam nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda, jis gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva.
Drausminė nuobauda darbdavio įsakymu skiriama ne vėliau kaip po mėneio nuo tos dienos, kai paaiškėjo nusižengimas, ir per tris dienas pranešama darbuotojui. Darbuotojas pasirašo ant įsakymo, gavęs nuobaudą.
Drausminė nuobauda negali būti skiriama, praėjus 6 mėn. nuo nusižengimo padarymo datos. Prieš skiriant nuobaudą, reikia pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu. Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą.
Administracinė atsakomybė. Už darbų saugos norminių aktų pažeidimus administracine tvarka bausti darbuotojus nustatyto dydžio piniginėmis baudomis turi teisę valstybinę kontrolę vykdančių organizacijų inspektoriai. Pareigūnai šiuo atveju – tai asmenys, kuriuos darbo sutartis, specialus įsakymas ar pareigybinė instrukcija įpareigoja užtikrinti darbų saugą atitinkamame darbo bare.
Piniginė bauda gali būti skiriama ne vėliau kaip po mėnesio nuo nusižengimo padarymo dienos. Administracinę baudą galima apskųsti teismui. Nesumokėjus baudos per 15 d., ji išskaičiuojama iš atlyginimo.
Materialinė atsakomybė. Darbdaviui ar pareigūnui, pažeidusiam darbų saugos reikalavimus ir padariusiam materialinę žalą įmonei (už avarijų, griuvimo metu sugadintus įrenginius bei medžiagas) ar konkrečiam asmeniui (už jo sužalojimą nelaimingo atsitikimo metu arba jei jis suserga profesine liga) taikoma visiška ir ribota materialinė atsakomybė.
Visiška materialinė atsakomybė taikoma pareigūnui tada, kai jo veiksmuose randama baudžiamojo (kriminalinio) nusikaltimo faktų.
Ribota materialinė atsakomybė taikoma už darbuotojo sveikatai padarytą žalą. Tokia materialinė atsakomybė sudaro ne daugiau kaip vidutinis mėnesinis uždarbis.
Įmonės, įstaigos ir organizacijos yra įpereigotos atlyginti žalą, padarytą darbuotojams dėl jų suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susijusio su jų darbinų pareigų atlikimu, jei jie nebuvo apdrausti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.
Darbdavio pretenzijas dėl atlyginimo už padarytą žalą turi teisę nagrinėti tik teismas.
Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio. Viso dydžio žala atlyginama, jei ji padaryta tyčia, nusikalstamos veiklos būdu, jei žalą padaro darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, jei žalą padaro neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių arba toksinių medžiagų darbuotojas, taip pat kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais.
Baudžiamoji atsakomybė. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytus darbų saugos ar sveikatos darbe reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas ir nukentėjo žmonės, avarija ar atsirasti kitokių sunkių padarinių, baudžiamas – atimama teisė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla arba skiriama bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Šios nuobaudos taikomos tik už tuos darbų saugos normatyvinių dokumentų reikalavimų pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su pasekmėmis, t. y. pažeidėjas atsakingas už tuos pažeidimus, kurie tiesiogiai turėjo ar galėjo turėti įtakos nelaimingam atsitikimui, avarijai ar kitokias sunkias pasekmes.Nelaimingi atsitikimai darbe
Nelaimingi atsitikimai darbe – tai įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas nelaimingam atsitikimui darbe.
Nelaimingi atsitikimai darbe oagas pasekmes gali būti: lengvi, sunkūs, mirtini.
Lengvas nelaimingas atsitikimas – tai įvykis, kurio metu darbuotojai patiria gyvybei nepavojimgą kūno sužalojimą arba sveikatos sutrikimą ir dėl to netenka darbingumo nors vienai dienai. Po tam tikro laiko nukentėjęs pasveiksta be liekamųjų pasekmių.
Sunkus nelaimingas atsitikimas – tai įvykis, kurio metu darbuotojas patiria gyvybei pavojingą arba sunkų kūno sužalojimą (traumą) ar sveikatos sutrikimą. Šiai grupei priskiriami ir sužalojimai, kai, nesuteikus medicinos pagalbos, jie baigiasi mirtimi. Tai kaulų lūžiai, galūnių amputavimai, III arba IV laipsnio nudegimai ir kt. traumų sunkumas nustatomas pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus sunkių traumų klasifikacinius požymius.
Mirtinas nelaimingas atsitikimas – tai įvykis, dėl kurio pasekmių nukentėjęs darbuotojas mirė.
Pavojingas veiksnys – tai rizikos veiksnys darbo aplinkoje, dėl kurio darbuotojas gali patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti.
Pavojingi veiksniai dėl kurių gali įvykti nelaimingas atsitikimas, gali būti fizinės, cheminės, biologinės ar psichofiziologinės kilmės.
Nelaimingų atsitikimų tyrimą regramentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu patvirtinti „Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai“. Vadovaujantis jais, tiriami nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, įgijusiems įstatymo nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir dirbantiems valstybės, savivaldybės institucijose arba įstaigose, bei kitiems asmenims, draudžiamiems Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatai netaikomi, kai dėl nelaimingo atsitikimo nukenčia krašto apsaugos sistemos pareigūnai ir kariai, Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės, Valstybės saugumo ir kitų institucijų pareigūnai, kutių tarnybinius santykius nustato atitinkami statutai.
Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, įmonių dvišalės komisijos, tirdamos nalaimingus atsitikimus darbe, nustato jų aplinkybes, priežastis, pasiūlo priemones tokių atsitikimų priežastims šalinti, surašo su nelaimingais atsitikimais darbe susijusius reikiamus dokumentus.
Nuostatai įpareigoja darbuotoją, mačiusį nelaimingą atsitikimą ar jo padarinius, ne tik suteikti nukentėjusiam pirmąją pagalbą, bet taip pat pranešti apie įvykį darbdaviui, padalinio vadovui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai.
Įvykus nelaimingam atsitikimui, darbdavys įvykio apkinką (darbo vietą, įrenginių būklę) privalo išsaugoti tokią, kokia buvo nelaimingo atsitikimo metu. Jei situacija kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei, galimi pakeitimai, prieš tai užfiksavus esamą buklę tuoj pat, kai įvyksta nelaimė.
Lengvus nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdavio įsakymu ar kitu juridiniu dokumentu skirta dvišalė komisija, kuri sudaroma pariteto principu, iš darbdavio ir įmonės ar jos padalinio darbuotojų atstovo. Lengvas nelaimingas atsitikimas turi būti ištirtas per 7 darbo dienas nuo įvykio dienos (tai netaikoma, jei apie nalaimę buvo pranešta vėliau). Tyrime gali dalyvauli ir nukentėjęs asmuo.
Sunkius ir mirtinus nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbo inspektorius. Tyrime dalyvauja darbdavio ir darbuotojų atstovas, taip par gali dalyvauti draudimo įstaigos atstovas. Darbo inspektoriaus sprendimu tirti nelaimingo atsitikimo gali būti pakviesti reikalingi specialistai. Šie nelaimingi atsitikimai turi būti ištirti per 15 darbo dienų nuo įvykio dienos. Trukmę pratęsti turi teisę tik Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius ar jo pavaduotojas, atsižv.elgdami į nelaimingo atsitikimo aplinkybių sudėtingumą.
Išlaidas susijusias su nelaimingo atsitikimo tyrimu apmoka darbdavys.
Visi nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę įmonėje, registruojami nelaimingų atsitikimų registavimo žurnale. Valstybinė darbo inspekcija registruoja visų nelaimingų atsitikimų aktus, atlieka jų apskaitą, analizuoja.
Darbdavys privalo šalinti nelaimingų atsitikimų priežastis, vykdyti komisijos nustatytais terminais akte numatytas priemones ir informuoti įmonės darbuotojus, saugos darbe komiteto narius, profesinę sąjunga, o jei jos nėta – darbuotojų įgaliotą atstovą, kokių intasi priemonių tinkamoms darbo sąlygoms sudaryti.Profesinės ligos
Profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai. Jie reglamentuoja profesinių ligų priežasčių tyrimą, diegnozės nustatymą, patvirtinimą ir apskaitą. Šie nuostatai privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiens su profesinių ligų tyrimų, diagnozės nustatymu ir apskaita. Vadovaujantis šiais nuostatais profesinės ligos tiriamos tiems asmenims, kurie dirba ar dirbo pagal darbo sutartį, darbuotojams, įgijusiems valstybės tarnautojo statusą ir dirbantiems ar dirbusiems valstybės, savivaldybės institucijose ar įstaigose bei visiems, kurie draudžiami Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Darbuotojas, susirgęs ūmia profesine liga, privalo nedelsdamas apie tai pranešti darbdaviui, padalinio vadovui, įmonės saugos ir sveikatos tarnybai. Darbdavys, gavęs šį pranešimą, privalo suteikti susirgusiam skubią medicinos pagalbą, nugabenti susirgusįjį į artimiausią sveikatos priežiūros įstaigą ir operatyviai informuoti apie tai Darbo inspekciją bei Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą. Ūmią profesinę ligą įtaręs gydytojas per valandą laiko informuoja apie tai Darbo incpekcijos ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teritorines įstaigas.
Jei dėl ūmios profesinės ligos darbuotojas miršta, darbdavys nedelsdamas apie tai praneša vietos prokuratūrai, Darbo inspekcijai, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuriame miręs asmuo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
Įtarus lėtinę profesinę ligą gydytojas per 3 dienas apie tai praneša Darbo inspekcijai bei Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos teitorinėms įstaigoms.
Profesinės ligos priežastis tiria ir ligos patvirtinimo aktą surašo profesinės ligos tyrimo komisija. Ją sudaro darbo inspektorius, valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos darbo higienos gydytojas, kurie skiriami šių teritorinių skyrių vadovų sprendimu, ir gydytojas, įtaręs šią ligą. Tiriant ligos priežastis dalyvauja nukentėjusio asmens darbdavio ir darbuotojų atstovai.
Darbdavys privalo aprūpinti komisijos darbą materialiniu požiūriu.
Profesinės ligos tyrimo komisija, gavusi pranešimą apie prifesinės ligos diagnozę, per 7 darbo dienas patvirtina profesinės ligos diagnozę, surašydama profesinės ligos patvirtinimo aktą. Komisijos nariai, nesutinkantys su akto išvadomis, jo nepasirašo ir raštiškai pateikia savo nuomonę.
Profesinių ligų patvirtinimo aktas ir Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvados registruojamos ir apskaitomos Darbo inspekcijoje profesinių ligų patvirtinimo aktų registravimo žurnale.Darbo ir poilsio laikas
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą. Į darbo laiko sąvoką įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ar namuose, tarnybinės komandiruotės, laikas, reikalingas darbo vietai paruošti ar įrankiams sutvarkyti. Nustatyta, kad pertraukos darbe, kurios numatytos norminiuose teisės aktuose, privalomų medicininių apžiūrų laikas, prastovos laikas dėl darbdavio kaltės, įskaitomas į darbo laiką.
Į darbo laiką neįeina pravaikštų laikas, nedarbingumo laikas, pertraukos pavalgyti ir pailsėti, visuomeninėms ar pilietinėms pareigoms atlikti sugaištas laikas, taip pat neatvykimas į dar bą administracijai leidus.
Normali darbo trukmė negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų. Jei darbas susijęs su nepertraukiamu budėjimo rėžimu budėjimo darbo laikas gali buti nustatytas iki 24 valandų per parą, išlaikant sąlygą, kad darbo laikas per 7 dienas neviršytų 48 valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas būtų ne trumpesnis kaip 24 valandos. Šių darbų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Jei darbuotojas dirba ne vienoje darbovietėje arba pagal kelias darbo sutarti, įstatymas numato, kad darbo dienos trukmė, įskaitant pertraukas pavalgyti ir pailsėti, negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.
Darbas naktį apima laiką nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto. Jei bent trys darbo valandos patenka į šį intervalą, traktuojama, kad darbas yra naktimis. Naktinio darbo laikas sutrumpinamas viena valanda. Naktinis darbas draudžiamas asmenims iki 18 metų bei darbuotojams, kuriems dirbti naktį draudžiama pagal sveikatos priežiūros įstaigų išvadas.
Susitarus su darbdaviu, gali būti nustatoma ne visa darbo diena ar ne visa darbo savaitė.
Švenčių dienomis leidžiama dirbti tokius darbus, kurių negalima sustabdyti dėl gamybinių ir techninių sąlygų. Leidžiama dirbti darbus, susijusius su neatidėliotinu remontu, pakrovimu ar iškrovimu arba darbus, būtinus gyventojams aptarnauti.
Išimtiniais atvejais gali būti atliekamas viršvalandinis darbas. Tai darbas, kurį darbuotojai dirba viršydami kolektyvinėse sutartyse ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą darbo trukmę.
Darbuotojų darbingumui ir sveikatai atgauti įstatymas numato šias poilsio rūšis:
– pertraukas pailsėti ir pavalgyti (ne trumpesnė kaip 30 min. ir ne ilgesnė kaip 2 val.);
– papildomas specialias pertraukas pailsėti (įskaitomos į darbo laiką, ne trumpesnės kaip 10 min.);
– paros poilsį (trukmė ne trumpesnė kaip 11 val. iš eilės);
– savaitės poilsį (ne trupmesnis kaip 35 val. iš eilės; bendra poilsio diena –sekmadienis).
Atostogų trukmę nustato Atostogų įstatymas. Atostogos yra kasmetinės ir tikslinės. Karmetinės atostogos – tai kalendorinės dienos, suteikiamos darbuotojams pailsėti ir atgauti darbingumą, paliekant darbo pareigas ir mokant vidutinį darbo užmokestį (minimalios – 28 kalendorinės dienos; prailgintos – iki 58 kalendorinių dienų). Tikslinės atostogos – nėštumo (78 d. iki gimdymo ir 56 d. po gimdymo) ir gimdymo atostogos, atostogos vaiko priežiūrai (suteikiamos motinos pageidavimu ir dali trukti ligi vaikui sueis 3 m.), mokymosi (stojamiesiams egzaminams į aukštąsias ar aukštesniąsias mokyklas pasirengti ir laikyti po 3 d. kiekvienam egzaminui; diplominiam darbui parengti ir ginti – 30 d.; valstybiniams egzaminams pasirengti ir laikyti – 6d. kiekvienam egzaminui) ir nemokamos atostogos.Išvados
Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių darbo organizavimo uždavinių. Šis uždavinys yra reglamentuotas daugeliu Lietuvos Respublikos įstatymų ir norminių aktų. Svarbu užtikrinti darbuotojų saugumą darbe, nes tik sveiki žmonės gali našiai dirbti ir kelti ekonominį šalies lygį.
Reikia kontroliuoti įstaymų laikymąsi ir taip bus galima užtikrinti socialines garantijas darbo metu nukentėjusiems asmenims ir užkirsti kelią daugelio nekompetetingų darbdavių savivalei.Naudota literatūra
1. Darbo teisė: [oficialių dokumentų tekstai su pakeitimais ir papildymais iki 1999 m. gruodžio 14 d. / sudarytoja Viktorija Čivilytė] – V, 2000
2. Darbo teisė: teisės aktų paskelbtų iki 2000 m. sausio 7 d. rinkinys. – V, 2000
3. Darbuotojų sauga ir sveikata: teisės aktai [su pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 2001 m. rugsėjo 12 d. / parendė V. Paulavičiūtė] – V, 2001
4. Davidavičius H. „Darbo įstatymų komentaras“ – K, 2001
5. Lietuva, Įstatymai „ Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas“ – K, 2001
6. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas – V, 2002
7. Čyras P., Tartilas J. „Darbų saugos įstatyminis reglamentavimas“ – V, 1998
8. Šulys R., Tartilas J. Ir kt. „Žmonių sauga darbe“ – V, 2000

Leave a Comment