SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ STATYBOS KOMPANIJŲ KONKURENCINGUMO

1457 0

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

Tomas Karlonas

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ STATYBOS KOMPANIJŲ KONKURENCINGUMO

DIDINIMO GALIMYBĖS

Bakalauro darbas

Vadovas

doc. dr. P. Oržekauskas

2003 05

KAUNAS, 2003

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

TVIRTINU

Katedros vedėjas

prof. dr. E. Bagdonas

2003 05 26

SMULKIŲ IR VIDUTINIŲ STATYBOS KOMPANIJŲ KONKURENCINGUMO DIDINIMO GALIMYBĖS

Verslo administravimo bakalauro baigiamasis darbas

Vadovas

doc. dr. P. Oržekauskas

2002 05

Recenzentė Atliko

doc. dr. I. Mačerinskienė SM 9/4 gr. stud.

2003 05 T. Karlonas

2003 05 26

KAUNAS, 2003

Karlonas T. The opportunities of Competition increase in Small and Medium building business: Bachelor of Business administration / supervisor dr. P. Oržekauskas; Kaunas university of technology, Social science faculty, Department of Business addministration. – Kaunas, 2003. – 64 p.

SUMMARY

The building was and will be an essential in human life. The national perspective, a standard of human life and wellbeing depends on building dimension and its level in macroeconomics. The results of building practice are immovable property with different purposes: it is necessary for human lifetime, work, employment, revel and other social needs.

Small and medium business (SMB) is important in all countries of the world. It consists about 80 percent of all business subjects. Small and medium building buusiness in Lithuania includes more than 99 percent of all building companies. The increasing value of small business becomes essential feature in all civilized world. That’s why the analysis of the SMB problems and presentation of suitable proposition must be assigned wi

ith special attention.

Purpose of the work –to explore the market of building services and to present the possible ways for competition increase in small and medium building business.

Object of the work – competition of small and medium building companies.

In the first chapter of this work author presents the conception of small and medium business, the reasons for SBM beginning, its functions, review of building market and singularity of building business.

Author describes a few ways how to increase the competition of small and medium building business. In the exploratory research the basic factor which influents competition and the cooperation position of small and medium business are represented.

LENTELĖS

1 lentelė. Kooperavimo tikslai.............................. 30

2 lentelė. Daliniai kooperavimo atskirose veiklos fazėse tikslai..................... 30

3 lentelė. Klasterių ir klasterizacijos sąvokos.............................. 38

4 lentelė. Klasterių brruožai.............................. 39

PAVEIKSLAI

1 pav. Statybos apimčių lyginamoji dalis ES, JAV, Japonijos bei Lietuvos BVP........ 16

2 pav. Lietuvos Statybos įmonių kiekis pagal .......................... 17

3 pav. Lietuvos SVV statybos kompanijų pasiskirstymas pagal .................. 17

4 pav. Materialinių investicijų ir atliktų statybos darbų pokyčiai Lietuvoje 2002–2003 m.... 20

5 pav. Statybos įmonių konkurencingumo veiksniai....................... 27

6 pav. Kooperavimo sprendimo dėmenys............................ 33

7 pav. Kooperatyvaus/ konkurencinio elgesio lygmenys.................... 34

8 pav. Klasterių klasifikavimas pagal geografinius parametrus ................. 42

9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dydį........................... 52

10 pav. Atliekamų statybos darbų pasiskirstymas pagal įmonės dydį.............. 52

11 pav. Veiksniai turėję didžiausią įtaką laimėtiems statybos darbų konkursams........ 53

12 pav. Statybos kompanijų reklamos būdai........................... 53

13. pav. Respondentų nuomonė apie kooperavimosi įtaką konkurencingumui.......... 54

14 pav. Pagrindiniai ko

onkurencingumą įtakojantys veiksniai................... 54

15. pav. Smulkių bei vidutinių statybos kompanijų konkurencingumo užtikrinimo modelis... 56

ĮŽANGA

Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtros klausimai sprendžiami kartu su viso Lietuvos ūkio atkūrimo, restruktūrizavimo ir integracijos į pasaulinę rinką problemomis. Smulkus ir vidutinis verslas yra šiandieninės ekonomikos varomoji jėga ir socialinio valstybės stabilumo garantas [21]. SVV yra svarbus visose pasaulio šalyse, nes jis sudaro apie 60 – 75 proc. visų verslo subjektų šalyse [4]. Šio verslo reikšmės didėjimas tapo akivaizdžiu viso civilizuoto pasaulio esminiu bruožu. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas šių įmonių analizei bei problemų atskleidimui ir atitinkamų pasiūlymų pateikimui.

Ekonomikos teorijoje ir pasaulinėje praktikoje įrodyta, kad smulkus ir vidutinis verslas yra ekonomikos varomoji jėga. SVV įmonės yra pati mobiliausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, kurios egzistavimas, ekonominė būklė yra viena esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinčių lemiamą poveikį bendram ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui. Šio sektoriaus reikšmė ypač svarbi šalyse, kuriose vyksta esminiai sisteminiai ir struktūriniai skirtumai. [5]

Statybą buvo ir bus reikalinga žmogaus gyvenimui. Anot A. Šeštakausko LSA (Lietuvos statybininkų asociacijos) prezidento šalies perspektyva, žmonių gyvenimo lygis ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo statybos masto, jos lygio makroekonomikoje. Dabartinis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas (2001) yra pasakęs, jog „valstybės ekonominė plėtra ir visuomenės vystymasis be statybos neįmanomas“. Statybos veiklos rezultate sukuriamas įvairios paskirties nekilnojamas turtas, ku

uris reikalingas žmonių gyvenimui, darbui, pramogoms ir kitoms socialinėms reikmėms. Šiame darbe į statybų verslą pažvelgsiu per smulkaus ir vidutinio verslo prizmę.

Šiuolaikiniame pasaulyje veikiant rinkos ekonomikos dėsniams smulkioms ir vidutinėms statybos kompanijoms yra sunku varžytis tiek su stambiomis tiek su smulkiomis šio verslo įmonėmis ir išlikti rinkoje. Neveltui sakoma, jog “išlieka tik stipriausieji”, tačiau nebūtinai didžiausi. Norint išlikti reikalinga priimti įvairius sprendimus, kurie padėtų išspręsti pagrindines problemas tokias kaip paslaugų kokybė, veiklos efektyvumas, o visa tai galima apibūdinti vienu žodžiu – konkurencingumas.

Darbo tikslas – ištirti statybų paslaugų rinką ir pateikti galimus sprendimus padėsiančius smulkioms ir vidutinėms statybų kompanijoms padidinti savo konkurencingumą.

Darbo objektas – smulkių bei vidutinių statybos kompanijų konkurencingumas.

Darbo uždaviniai:

• pateikti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) sampratą, jo atsiradimo priežastis, funkcijas;

• apžvelgti statybos rinką;

• pateikti galimas konkurencingumo didinimo formas;

• atlikti žvalgomąjį tyrimą, kurio metų pabandyti išsiaiškinti SVV statybos kompanijų požiūrį į kooperavimąsi;

• pateikti galimą konkurencingumo didinimo modelį.

Tyrimo metodika – antrinių literatūros šaltinių, mokslinių straipsnių, Lietuvos Respublikos teisinių dokumentų, statistinių duomenų bei žvalgomojo pobūdžio tyrimo analizė.

Darbo rezultatai:

• pateikta SVV samprata, jo atsiradimo priežastys bei funkcijos;

• atlikta statybų rinkos apžvalga;

• pateikta pagrindinės SVV statybos kompanijų konkurencingumo didinimo galimybės;

• atliktas žvalgomasis tyrimas;

• pateiktas konkurencingumo didinimo modelis.

1. SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS STATYBOSE

1.1. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SAMPRATA

Ekonomikos teorijoje ir pasaulinėje praktikoje įrodyta, kad smulkus ir vidutinis verslas yra ekonomikos varomoji jėga. Sm

mulkaus ir vidutinio verslo įmonės yra pati mobiliausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, kurios egzistavimas, ekonominė būklė yra viena esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonominių komponenčių, turinčių lemiamą poveikį bendram ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui. Šio sektoriaus reikšmė ypač svarbi šalyse, kuriose vyksta esminiai sisteminiai ir struktūriniai pokyčiai. [5]

Pasaulyje SVV sritis išskirta ir jos svarba įvardinta 5 – 6 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Pvz.: Japonijoje 1948m. buvo įkurta smulkaus ir vidutinio verslo agentūra, o 1963 m. buvo priimtas smulkaus ir vidutinio verslo „Bazinis įstatymas“, įvardijantis šia sferą kaip prioritetinę ir nurodantis valstybės vaidmenį ją stiprinant.[25]

Naujas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas buvo priimtas 2002 m. spalio 22 dieną. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinio verslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos formos. Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.

Naujame Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme yra išskiriami tokie smulkaus ir vidutinio verslo subjektai: [27]

Vidutinės įmonės – tai įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų;

• įmonė yra savarankiška.

Mažos įmonės – tai įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų;

• įmonė yra savarankiška.

Tarp mažų įmonių yra išskiriamos mikroįmonės.

Mikroįmonės – tai mažos įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų;

• įmonė yra savarankiška.

Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Savarankiškomis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą.

Skaičiuojant įmonės finansinius rodiklius, prie įmonės rodiklių būtina pridėti visų jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų įmonių atitinkamus rodiklius. Įmonė tiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei turi 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių. Įmonė netiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių turi įmonės kontroliuojama įmonė ar kelios kontroliuojamos įmonės kartu arba įmonė ir jos kontroliuojama įmonė kartu.

Įmonės darbuotojų skaičius yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą vidutinio sąrašinio metinio darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarką.

Įmonė įgauna smulkaus ir vidutinio verslo subjekto statusą, kai dvejus finansinius metus iš eilės įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje fiksuojami duomenys atitinka vidutinėms, mažoms arba mikroįmonėms keliamus kriterijus.

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos šios Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytos valstybės pagalbos formos:

• mokesčių lengvatos (jei jos nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos;

• finansinė parama: lengvatiniai kreditai, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo investavimas į mažas ir vidutines įmones, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kitų išlaidų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti;

• įmonių savininkų, įmonių organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis;

• verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų teikiamos paslaugos;

Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos kitos pagalbos formos.

Valstybės pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikiama nepažeidžiant Valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nustatytų apribojimų.

Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytos valstybės pagalbos formos netaikomos (jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip) šiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams:

• valstybės ir savivaldybės įmonėms;

• įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip 1/2 įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių;

• įmonėms, kurių paskutinių finansinių metų pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudaro daugiau kaip 1/3 visų paskutinių finansinių metų įmonės pajamų. Šis apribojimas netaikomas, jei suteikiama valstybės pagalba bus panaudota konkrečiai veiklai pradėti ar plėtoti ir ši veikla nėra valstybės neremtina veikla.

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, vykdydami savo veiklą, gali pasinaudoti šiomis teisės aktų lengvatomis bei specialiomis nuostatomis:

• pelno mokesčio lengvata.

• registravimasis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.

• pajamų mokestis.

• mokesčių administravimo procedūrų supaprastinimas.

• valstybinio socialinio draudimo privalomųjų įmokų mokėjimo atidėjimas. Supaprastintas buhalterinės apskaitos tvarkymas.

1.2. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO FORMAVIMOSI SĄLYGOS BEI JO FUNKCIJOS

Verslui normaliai plėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės, priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys bei verslumas. Pastarasis faktorius suvienija visus kitus ir užtikrina racionalų bei efektyvų turimų išteklių – materialių ir nematerialių, darbo ir finansinių – panaudojimą. Nuo veiklos sąlygų, nuo verslininkų iniciatyvos ir pastangų toleravimo bei gerbimo priklauso ir verslininkų verslumas. Verslumas – sudėtinga kategorija, lemianti verslininkystės gyvavimą ir esanti vienu pagrindinių verslo funkcionavimo faktorių. Tai daugiau kokybinė sugebėjimų ir savybių išraiška, būdinga atskiriems žmonėms, pasižymintiems: aktyvumu, iniciatyva, smalsumu, patirtimi, tvirtais įsitikinimais, tvirta vidine motyvacija, polinkiu naujovėmis, taupumu, galimybe rizikuoti turtu, prestižu ir net gyvybe. [26]

Verslininko, kaip žmogaus rinkoje, bruožas – aktyvumas, kuris yra dviejų rūšių:

• aktyvumas, nukreiptas siekti naudos (pelno, pinigų, kito turto ir t.t.);

• aktyvumas siekti pasitenkinimo, malonumų (pripažinimo, valdžios, komforto, meilės ir t.t.).

Šio aktyvumo pasireiškimo rūšys gali būti ir kraštutinių aktyvumo formų: kai nukrypstama į grobuoniškumą, utilitarizmą, trumparegiškai siekiama tikslų, neatsižvelgiama į kitų interesus, niokojama gamta, neapdairiai eksploatuojami ištekliai arba pasirenkamas visuomenės išlaikytinių statusas.

Grynos aktyvumo rūšys ir formos gyvenime ir versle retai pasireiškia: vien naudos siekimas verslininką išsekina, ir prarandamos užimtos pozicijos (ypač po 50 metų amžiaus). Verslininkas, veikdamas civilizuotoje rinkoje, bando suderinti naudos siekimą ir visuomenėje nepatenkinto poreikio tenkinimą. Todėl nepriklausomai nuo verslo dydžio, masto ir politinės sistemos, išskirtinos dvi jo funkcijos:

• socialinė ekonominė,

• institutinė.

Verslas socialinę ekonominę funkciją gali vykdyti tik tuo atveju, jei produktas visuomeniškai pripažintas ir reikalingas, gali būti realizuotas per rinką (teritorijos laiko, kiekybės išlyginimą). taip verslininkui sugrįš į verslą įdėtos lėšos, jis gaus papildomų pajamų veiklai plėtoti ir savo poreikiams tenkinti, tačiau verslininkas privalo:

• priimti sprendimus nepalankiomis sąlygomis ir atsakingais momentais;

• pasinaudoti geromis progomis ir apsispręsti neturėdamas pakankamos informacijos;

• prasiveržti ir siekti laimėjimų;

• sunkiai ir atkakliai dirbti;

• mokėti aukotis ir atsisakyti dalies malonumų, bendravimo su artimaisiais;

• kitiems perkelti atsakomybę ir įgaliojimus veikti.

Institucinė funkcija yra valstybės garantuojama ir apsaugoma (bent turėtų būti) per atitinkamą teisinę norminę bazę. garantuojama normali įmonių ir atskirų verslininkų veikla, leidžianti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, panaudoti turimą turtą ir patirtį.

Viena be kitos funkcijos negali būti vykdomos, nepriklausomai nuo visuomenės ir egzistuojančios politinės sistemos. Vienos funkcijos sureikšminimas, o kitos sumenkinimas, kaip rodo nesena praeitis, nieko gero neatnešė nei visuomenei, nei verslui.

Verslumas savo ruožtu priklauso nuo:

• tautos mąstymo būdo,

• dominuojančios religijos,

• tradicijų ir papročių,

• ūkio raidos ypatybių,

• šeimos tradicijų, auklėjimo ir turtinės aplinkos,

• visuomeninio pažiūrų formavimo,

• bendrojo ir specialaus mokslo bei švietimo efektyvumo,

• specialistų rengimo, tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos,

• verslo valstybinio rėmimo ir skatinimo, įstatyminės bazės,

• kitų veiksnių (esamos ūkio būklės, ūkio stabilumo, užimtumo, infliacijos, verslo ir verslininkų populiarumo ir t.t.).

Amerikiečiai yra linkę teigti, kad verslumas labiau įgimta žmogaus savybė ir jos išugdyti, neturint tam tikrų bruožų, neįmanoma. Dalis europiečių, tarp jų ir prancūzai mano, jog iš dalies verslumą galima išugdyti, jei turima tam kiek ir įgimtų savybių. Vokiečiai teigia, jog, esant tinkamai personalo rengimo sistemai, verslumo ugdymo problemos nėra. Šių teiginių nereikėtų tiesiogiai taikyti visur ir visiems, bet pasirenkant verslo mokyklas, programas ir planus reikėtų turėti omenyje ir šiuos užsienio specialistų samprotavimus apie tai, kokių specialistų reikia ekonomikai ir konkrečiai Lietuvos verslui:[26]

• amerikietiškosios mokyklos ar labiau europietiškosios;

• universalių, turinčių universitetinį aukštos kvalifikacijos išsimokslinimą, ar konkrečios specialybės, parengtų pagal profesines studijas;

• tam tikros srities šakos specialistų arba daugiau bakalauro lygio universalaus profilio, daug žadančių, bet be papildomo pasirengimo negalinčių dirbti atsakingo ir kūrybinio darbo.

Keičiantis visuomenės pažiūroms, į verslą ateinant naujai kartai, keičiasi ir padėtis. Ypatingą reikšmę turėtų įgauti naujų specialistų rengimas, ekonomikos mokslų studijavimas. Tačiau, jei nebus nusiteikta savarankiškai tvarkyti verslą, jokios studijos, dirbtinės priemonės ir parama verslumo nepakels.

Investicijos iš užsienio (tiek Rytų tiek Vakarų) yra labai teigiamas ekonominis reiškinys, leidžiantis sukurti šiuolaikinius ekonomikos pagrindus, sklandžiai pertvarkyti ūkio struktūrą, sukurti infrastruktūrą. Tačiau be investicijų mus pasiekia užsieniečių iniciatyva, kuri niekaip nedidina nacionalinio verslumo. Žinoma, jiems reikalingi parengti specialistai, pageidautina už valstybės lėšas, kurie būtų geri vykdytojai, bet ne naujo verslo iniciatoriai, potencialūs jų konkurentai.

SVV statybos kompanijų kūrimąsi lėmė visų pirma Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimas. Sovietiniais metais Lietuvoje buvo susiformavę stambios, pasižyminčios išskirtine specializacija, statybų kompanijos. Atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus ūkio restruktūrizavimui daugelis stambių įmonių buvo pasmerktos žlugimui. Taip atsirado daug mažų įmonių į kurias atėjo ne tik statybų specialistai, bet ir savamoksliai statybininkai, kurie nelabai teišmanė tiek apie verslą tiek apie pačias statybas. Dėl kompetencijos stokos kentėjo statybos darbų kokybė, o tuo pačiu ir statybininkų reputacija. Kadangi stambioms kompanijoms buvo nenaudingi mažos apimties projektai arba kitaip tariant individualių klientų užsakymai būsto remontui, restauravimui ar pan. Todėl smulkios kompanijos puikiai pasinaudojo savo galimybėmis užpildė šią rinkos nišą.

1.3. ISTORINĖ STATYBOS APŽVALGA

Statyba – tai ne tik būstas ir gamyba. Ji palieka gilių pėdsakų kiekviename pažeistos gamtos lopinėlyje. Statyba yra kiekvienos tautos nacionalinės pramonės didžioji dalis. Kol tauta stato, ji gyvena, jei nustoja statyti, degraduoja arba miršta.[5]

Sunku pasakyti tikslią statybos pradžios datą, tačiau ją galima sieti su žmonijos atsiradimu. Statybos verslas prasidėjo greičiausiai kur kas vėliau kada žmogus išmoko bendrauti bei atsirado šiokia tokia atsiskaitymo priemonė, kuria galima būtų atsilyginti už atliktus darbus. Pažvelgus į praeitį užtenka pasižiūrėti ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didingas pilis paliktas galingųjų valdovų. Aš vis dėl to trumpai apžvelgsiu šio amžiaus statybas.

1914 m. prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, statyba Lietuvoje beveik sustojo. Per karą buvo sudeginta daug pastatų, dalis pertvarkyta karo reikmėms.

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvos kaimai, miestai ir miesteliai buvo sugriauti, sudeginti, trobesiai apirę, apskurę. Karo metu buvo sunaikinta 13250 gyvenamųjų ir 24680 ūkinių pastatų.[14]

Praktiniai statybos darbai buvo vykdomi įvairiai: juos perduodant vykdyti rangovams varžytinių tvarka; ūkio būdu, kai statėsi pats savininkas, pirkdamas medžiagas ir samdydamas darbo jėgą; mišriai, kai dalį darbų vykdė ūkio būdu, o dalį atiduodavo rangovams. Rangovų veikla susilaukdavo nemaža kritikos. Pvz.: rangovai konkursuose dėl statybos darbų susitardavo vienas kitam nekliudyti, todėl ne visada užsakovas galėjo gauti norimą rangovą. Dažnai ir patys darbai vykdyti nelabai sąžiningai. Kai kurie statybininkai, buvę beturčiai susikrovė didelius turtus, kuriuos ne vienas jų vėliau išgabeno į užsienį. Iš tų dienu statybininkų veiksmų matome, jog statybos verslas nuo seno buvo įdomus netgi eiliniam Lietuviui, kuris bent kiek nusimano apie statybas, o tai lėmė ir šio verslo pelningumo galimybės, kuriomis norėjo pasinaudoti kiekvienas lietuvis turintis galimybę.

Tik apie 1922 m., tvirtėjant nepriklausomos Lietuvos valstybingumui, vykstant žemės reformai, kuriantis naujoms ūkio struktūroms, susidarė savarankiškos statybos organizacijos ir brigados. Palyginus greitai buvo statomi nauji fabrikai, bankai, keliai, tiltai ir kiti reikalingi ūkinės ir kultūrinės paskirties pastatai. Kaimuose statė daugiausia savamokslių meistrų sudarytos brigados. Kūrybinė statyba truko iki 1941 metų. [6]

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daug brangiai pastatytų pastatų ir statinių buvo sugriauta jau pirmomis karo dienomis. Po karo 1945 m. prasidėjo vadinamasis atstatomasis laikotarpis. Pirmiausiai buvo atstatomi apgriauti gyvenamieji namai ir fabrikai. Nedaug dėmesio buvo skiriama architektūrai, nacionalinėms tradicijoms. Taip atsirado beveidžiai pastatai „dėžutės“, tačiau tuo metu jie tenkino tos kartos varganus poreikius. [15]

Kadangi susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje vyravo žemės ūkio produktų gamyba, tai pirmieji verslo ir kiti objektai buvo skiriami būtent šiai šakai vystyti. Išskirtinis dėmesys teko malūnų statybai, kurios tradicijos siekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo metus.[28]

1937 m. buvo planuojama sukurti stambaus kapitalo akcinę statybos bendrovę, kuri vykdytų darbus visoje Lietuvoje. Joje turėjo dirbti statybos ir mechanikos inžinieriai, mūrininkai, betonuotojai, kitų profesijų darbininkai. Bendrovė turėjo steigti savas plytines, lentpjūves ir kt. Iš minėtų ketinimų matome kooperavimosi bandymus. Tais pačiais metais Lietuvos statybos istorija pasižymi kaip posūkio į mūrinę statybą laikotarpis. Būtent tada plačiai paplito Lietuvos „sumūrijimo“ idėja.[15]

Apie 1960 m. Lietuvoje pradėjo kurtis galinga statybos pramonė. Buvo statomos didžiulės statybinių medžiagų gamyklos, surenkamojo gelžbetonio fabrikai, namų statybos kombinatai. Maždaug iki 1985 m. Lietuvoje praktiškai buvo naujai perstatyti kaimai ir miestai. Kai kur buvo atgaivinamos nacionalinės architektūros formos. [6]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, į aktyvų politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą ateina nauja karta. Ji pradeda naująjį penktąjį šio amžiaus istorinį, ryškiai išsiskiriantį periodą. Jis ryškiai pradedamas įamžinti statyboje. Net nespėjus apsidairyti, kas statyboje padaryta gerai ir kas blogai, prasidėjo didžiulių, nekeliančių architektūrinio pasigerėjimo pastatų statyba. Taip pat neįvertintas eksploatacijos ekonomiškumas, sanitariniai būsto aplinkos reikalavimai ir dar daug kas.[6]

1.4. STATYBOS VERSLO ŠAKOS YPATUMAI

Statyba yra svarbi valstybės nacionalinio ūkio šaka. Ją turi kiekviena šalis nepriklausomai nuo jos bendrojo išsivystymo lygio, ūkio struktūros, geopolitinės padėties, gamtinių išteklių ir kitų veiksnių. Statyba atspindi nacionalinio ūkio ekonominę būklę. Tai reiškia, kad gerėjant šalies ekonomikai didėja investicijos ir statybos apimtys visose ūkio srityse.[14]

Vienos darbo vietos atsiradimas statybos sektoriuje įgalina suskurti dvi darbo vietas kitose su statyba susijusiose šakose (medienos perdirbimo ir baldų gamyboje, statybinių medžiagų ir gaminių pramonėje, statinių inžinerinių sistemų gamyboje ir kt.).

Statyba kaip ūkio šaka turi svarbią reikšmę tiek nacionalinei ekonomikai, tiek viso ES ūkio integracijai:

• dalyvauja materialinių vertybių kūrimo procese (statomos ir modernizuojamos pramonės įmonės, gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, infrastruktūros, aplinkos apsaugos ir kt. Statiniai);

• yra valstybės įrankis vykdant konjunktūros, regionų plėtros, sveikatos apsaugos politiką ir sprendžiant kitus klausimus;

• yra pagrindinis darbdavys nacionalinėje ekonomikoje;

Statybos sektorius iš kitų ūkio sričių išsiskiria šiais specifiniais bruožais:[12]

• galutinis statybos produktas yra pastatai ir statiniai, kuriems būdingas ilgas gyvavimo ciklas;

• pusę visų statybos darbų apimčių sudaro statinių rekonstravimas, renovavimas, modernizavimas;

• beveik visi statybos projektai yra skirtingi. Jų statybos technologiją, organizavimą ir kainą lemia esamos statybos sąlygos;

• statybos gamybai būdinga didelė objektų sklaidą ir didelės transporto išlaidos;

• statybose dirba įvairių profesijų darbuotojai. Šioje šakoje gana daug nelaimingų atsitikimų;

• investicijos inovaciniams projektams įgyvendinti statyboje yra mažesnės negu kitose ūkio srityse;

• statyboje susidaro daug atliekų, ES tarp jų skirtų sudeginti apie 270 mln. tonų per metus;

• statybos plėtra priklauso nuo bendrų ekonominių ciklų dėsningumų.

Statybos vietą ūkio sistemoje apibūdina keletas rodiklių:

• statybos apimtys ir jų lyginamoji dalis bendrajame vidaus produkte;

• statyboje dirbančių žmonių skaičius.

Statybos apimčių lyginamoji dalis ES, JAV, Japonijoje bei apytiksliai Lietuvoje pateikta 1 paveiksle.

1 pav. Statybos apimčių lyginamoji dalis ES, JAV, Japonijos bei Lietuvos BVP

1.5. SVV STATYBOS ĮMONIŲ YPATUMAI

Visame pasaulyje egzistuoja keletas verslo formų. Lietuvoje pagrindinės yra:

• individualios įmonės arba verslo liudijimų pagrindu dirbantys žmonės;

• uždarosios akcinės bendrovės

• akcinės bendrovės;

• kooperatinės bendrovės;

• ir kt.

Europos šalyse pagrindinės įmonių formos yra:[14]

• individualios įmonės;

• asmenų ūkinės bendrovės;

• kapitalo bendrovės;

• mišrios bendrovės.

Teisinis įmonių formų reglamentavimas susijęs su nacionaline civiline ir ūkine teise.

2 pav. Lietuvos statybos įmonių kiekis pagal dydį, %

Statybų versle SVV įmonės sudaro didžiąją dalį statybos kompanijų (žr.: 2 pav.). Kaip matome iš paveikslo stambis įmonės nesudaro netgi vieno procento. Taigi statybų versle vyrauja smulkus ir vidutinis verslas. Europos Sąjungoje taip pat vyrauja mažos įmonės – iki 20 darbuotojų, tačiau jos sudaro kiek mažiau negu Lietuvoje t.y. 80 procentų visų statybos įmonių. Daugiausiai tokių įmonių yra Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Belgijoje.[14]

3 pav. Lietuvos SVV statybos kompanijų pasiskirstymas pagal dydį

Atlikus smulkesnį SVV skirstymą (žr.: 3 pav.) pagal SVV įstatyme reglamentuojamas sąlygas galime pastebėti, jog didžiąją dalį iš jų t.y. 62 proc. sudaro mikro įmonės, kuriose dirba mažiau negu 10 darbuotojų. Nors faktiškai jos atlieka nedaug darbų įvertinus finansiškai, tačiau jų kiekis (žr.: 2 priedas) yra netoli 2000 vnt., o kiekvienoje įmonėje dirba bent po keletą darbuotojų.

Žinoma dauguma stambių užsakymų atitenka didelėms bei vidutinėms statybų bendrovėms, tačiau likusioji dalys mažos ir mikro įmonės, kurioms atitenka sudėtinga konkurencinė kova dėl išlikimo.

Statybų versle tiek Lietuvoje tiek ES mažos bei mikro įmonės yra daugiau specializuotos. Jos atlieka, pvz.: tinkavimo, žemės, medžio apdirbimo, mūro ir kitus darbus. Jų veiklos teritorija nedidelė. Tokioms įmonėms vadovauja vienas meistras. mažos įmonės gali sėkmingai vykdyti ir didelių objektų statybą. Jos greitai prisitaiko prie naujų sąlygų ir neturi nei techninių, nei organizacinių sunkumų. Jų veikla yra efektyvesnė, nes mažesnės statybos išlaidos. mažų statybos įmonių veiklos efektyvumą lemia tokie veiksniai:

• mažos įmonės turi nedidelį valdymo aparatą. Statybos įmonės savininkas kartu yra vadovas. Jis pats sudaro darbų sąmatą, dirba su potencialiais užsakovais, atlieka statybos inžinerinio paruošimo darbus. Dažniausiai savininko šeimos narys atlieka buhalterijos darbus. Įmonėje vykdoma gera statybos mechanizmų ir įrankių priežiūra. todėl jų nusidėvėjimas nedidelis, o amortizaciniai atskaitymai maži;

• mažose įmonėse samdomi darbuotojai dažnai dirba gero psichologinio klimato ir didelės motyvacijos sąlygomis. Dėl to jų darbas labai našus;

• mažų įmonių darbininkai yra aukštos kvalifikacijos. Jie imlūs inovacijoms, todėl greitai pritaiko technines ir kitas statybos naujoves savo darbe.

Vidutinio dydžio statybos įmonėms būdingas regioninis veiklos pobūdis. Tokios įmonės stato sudėtingus, didelės apimties objektus, pvz.: infrastruktūrinius objektus, pramonės, administracinius, gyvenamuosius ir kt. pastatus. Įmonės savininkai dažniausiai dirba vadovais ir patys atsako už visus veiklos rezultatus. Ypač sudėtingus ir didelės apimties objektus tokios įmonės dažnai stato kooperacijos su kitomis statybos įmonėmis pagrindais. Vidutinio dydžio statybos įmonių veikos ir statybos pobūdis lemia jų reikšmę ir vietą statybos rinkoje. Jos veiklos sėkmė priklauso nuo to:

• ar taikomos naujausios specialiosios statybos technologijos;

• ar efektyvios statybos įmonės valdymo sistemos ir ar gerai organizuojami statybos darbai;

• kaip produktyviai dirba darbuotojai, atliekantys ne tik statybos, bet ir statybos inžinerinio paruošimo darbus.

Vidutinio dydžio statybos įmonės įtemptai konkuruoja su mažomis, pagal darbų pobūdį specializuotomis įmonėmis ir su didelėmis, galingomis statybos įmonėmis. Todėl tokių įmonių ateitį sunku prognozuoti. Daugelyje Europos šalių vidutinio dydžio statybos įmonių mažėja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pastaraisiais metais didelė dalis tokių įmonių išnyko. [14]

Vidutinio dydžio statybos įmonių sėkmė priklauso nuo jų veiklos srities ir specializacijos laipsnio. Europoje gerai veikia tiltų statybos įmonės. Tai lemia gera tam tikrų gamybos veiksnių kombinacija.

1.6. STATYBŲ RINKOS APŽVALGA

Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. Lietuvos statybos įmonės (be individualių įmonių) savo jėgomis atliko darbų už 2963 mln. Lt, t.y. 13,1 proc. daugiau nei 2001 metais.[6]

Šalies teritorijoje jos atliko darbų už 2883 mln. Lt (97 proc.), užsienyje – už 80 mln. litų (3 proc.). Statybos apimties didėjimą lėmė didėjanti naujos statybos, rekonstravimo, remonto darbų sparta.

Kaip informavo Statistikos departamento generalinio direktoriaus pavaduotoja Vilija Lapėnienė, šalyje per 2002 metus didžiausią atliktų statybos darbų dalį sudarė nauja statyba – 36,6 proc., rekonstravimas – 25,7 proc., remontas – 32,7 proc., kiti darbai – 5 proc.

Statybos darbai šalyje buvo pasiskirstę netolygiai. Daugiausia darbų (72 proc.) buvo atlikta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse, iš jų Vilniaus m. – 50 proc. Mažiausiai (5 proc.) statyta ar remontuota Telšių ir Tauragės apskrityse.

Nekilnojamojo turto rinkos analitikai teigia, kad pernai gerėjanti valstybės ekonominė padėtis, jos parama būstui įsigyti lengvatinėmis sąlygomis, mažėjančios bankų būsto paskolų palūkanos, palankios kreditavimo sąlygos lėmė gyvenamojo būsto rinkos aktyvumą.

Rinkos tyrimų analitikai sako, kad 2002 m. daugiabučių, blokuotų gyvenamųjų namų ir kotedžų statybos tempai Vilniaus mieste buvo didžiausi. Po Vilniaus aktyvesnė gyvenamojo būsto rinka buvo Klaipėdos mieste, 2002 m. jame buvo pastatyti keli daugiabučiai namai. Pažymėtina išaugusi individualių gyvenamųjų namų statyba prie miesto suprojektuotuose gyvenamųjų namų statybos kvartaluose.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. I ketv. statybos įmonės savo jėgomis atliko darbų už 488,8 mln. Lt., t.y. 19,5 proc. daugiau (žr. 4 pav.) nei 2002 m. I ketv. Šalies teritorijoje jos atliko darbų už 480,9 mln. Lt. (98 proc.), užsienyje už 7,9 mln. litų (2 proc.). Statybos apimties didėjimą lėmė didėjanti naujos statybos, rekonstravimo, remonto darbų sparta. Šalyje per 2003 m. I ketv. didžiausią atliktų statybos darbų dalį sudarė nauja statyba – 41,3 proc., rekonstravimas – 27,5 proc., remontas – 26,9 proc., kiti darbai – 4,3 proc. Šalyje statyta netolygiai. Daugiausia darbų (76,8 proc.) buvo atlikta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse, iš jų Vilniaus m. – 47,0 proc. Mažiausia (3,5 proc.) statyta ar remontuota Utenos ir Tauragės apskrityse. [13]

4 pav. Materialinių investicijų ir atliktų statybos darbų pokyčiai Lietuvoje 2002–2003 m. % [13]

Sparčiam statybų rinkos augimui įtakos turėjo gerėjantys Lietuvos ekonominiai rodikliai. A. Šeštakauskas teigė, jog teigiamus šalies ūkio raidos padarinius pajuto dauguma statybos įmonių. Pernai antrąjį pusmetį statybos bendrovės darbų stoka nesiskundė. [29]

Gyvenamojoje statyboje plika akimi matoma didelė konkurencija, ypač sostinėje, kur investuojama, daugiausia. Viena vertus, ji vyksta tarp statybos bendrovių dėl klientų, kita – dėl žemės sklypų, kurių daugiabutei statybai sostinėje jau trūksta. [25]

Regionuose statybų mastai gerokai mažesni. tai kasmet patvirtina ir statistikos duomenys. Regionų centruose dar šiek tiek statoma komercinių pramoninių objektų – parduotuvių, įmonių, tačiau gyvenamąja statyba užsiima tik individualūs statytojai. Natūralu, kad pramonė, o kartu ir investicijos koncentruojasi. [25]

Lietuvos stojimas į ES statybininkams bus naudingas tuo, kad į Lietuvą neabejotinai ateis daugiau užsienio investicijų taigi rinka augs, o konkurencija tarp rinkos dalyvių didės. Tačiau, kita vertus, ES yra laisvas darbo jėgos judėjimas, todėl neišvengiamai kvalifikuoti statybų specialistai migruos į kitas šalis. Jau dabar šis procesas vyksta tik kol kas yra tam, tikrų apribojimų. [25]

Neabejotinai bus sunku mažoms įmonėms. Išliks tik tos, kurios pasižymi išskirtine specializacija ir labai aukšta darbų kokybe ir linkusios kooperuotis. Jos kaip teisėtos dalyvės galės dalyvauti įvairiuose konsorciumuose, vykdant stambius projektus. Taip pat nepradėtas statinių atnaujinimas bei retos statybos kaime, kur nedidelėms įmonėms atsiveria platus veiklos baras. [29]

Konkurencinė kova tarp statybos įmonių Lietuvoje jau dabar gana arši, o sutartiniai santykiai dar tinkamai nesureguliuoti. A. Šeštakauskas taip pat pabrėžia, jog Lietuvos kompanijos, konkuruodamos su tarptautiniais statybos koncernais, turės pradėti galvoti ir apie investicijas į personalą nes tik taip bus įmanoma lygiavertė konkurencija.

Suprantama, kad didėjant konkurencijai tarp rinkos dalyvių, gerės ir paslaugų kokybė. Šiuo metu, daugelis statybininkų gyvena viena diena. Tokia padėtis ilgai nesitęs. Tarptautinių kompanijų konkurencija ir vietines kompanijas privers elgtis pagal pasaulyje nusistovėjusias šio verslo taisykles. Dabar statybininkai galvoja tik apie šiandieną. Ateityje reikės pagalvoti ne tik apie tai, ką darysiu rytoj, bet ir ką veiksiu po trejų metų. Tačiau vietinės bendrovės turi nemažai pranašumų. Tai patikrinta pasaulinės praktikos. Mat vietinės įmonės pažįsta rinką ir aplinką, kurioje dirba. Todėl vietos statybininkai turės pranašumų, beliks išmokti jais pasinaudoti. [29]

1.7. RINKODAROS KLAIDOS STATYBOSE

Vis daugiau kompanijų vadovų apie rinkodarą ne tik kalba, bet ir taiko realiuose verslo procesuose. Deja, rinkoje vis dar trūksta patyrusių šios srities specialistų ir daugeliui kompanijų tenka mokytis ne iš svetimų, bet iš savo klaidų. Pabandysime apžvelgti dažniausiai statybinėje rinkoje pasitaikančias rinkodaros klaidas.

1. Rinkos segmento neįvertinimas. Didelė dalis kompanijų orientuojasi į stambių objektų statybą ar aprūpinimą. Net ir tokiose srityse, kur individualus vartotojas nuperka didesnį kiekį, nei sunaudojama didžiųjų objektų statyboje. Susidūrus su žiauria konkurencija, mažinamos kainos ir, kitą sykį, pelningiau parduoti vienam individualiam pirkėjui, nei aprūpinti didelį objektą. Juo labiau, kad individualus pirkėjas moka iš karto. Geriausiai vystosi tos įmonės, kurios subalansuoja dėmesį pagal rinkos segmentų svarbą.

2. Vartotojo neįvertinimas. Stipri orientacija į tarpininko sugebėjimus nusveria dėmesį galutiniam vartotojui. Tuo tarpu individualus pirkėjas dažniausiai pats apsisprendžia, kokią prekę jis pirks. Atlikus statybinių prekių vartotojų apklausą paaiškėjo, kad net 97 % vartotojų apie prekės pasirinkimą spręs patys. Tame tarpe, dėl apsisprendimo rangovai turės įtakos 74 % vartotojų, vien tik savo nuomone vadovausis net 23 % vartotojų.

3. Poveikio priemonės. Tarpininkas, norėdamas įtikinti vartotoją pirkti Jūsų prekę, turi būti profesionaliai pasirengęs. Sparčiai didėjantis seminarų ir apmokymų kiekis rodo, kad įmonės tai puikiai supranta. Tuo tarpu, prie 23 % vartotojų turi būti ieškomi tiesioginiais keliai. Labiausiai paplitusi nuomonė: “apie mane sužinos per pažįstamus”, tuo tarpu šis informacijos šaltinis vartotojų tarpe yra 5 vietoje (neskaitant parodų) ir juo naudojasi 44 % vartotojų. Kitas paklydimas: “mano parduotuvę gerai žino, atvažiavus jiems papasakosiu”. Informacijos parduotuvėse ieško tik 31 % vartotojų, pagal informacijos šaltinius tai užima 7 vietą. Kita bėda – priemonių parinkimas pagal tai, kas veikia patį kompanijos rinkodaros specialistą. Bent jau elementari vartotojų apklausa padėtų tiksliau suplanuoti, kokias poveikio priemones naudoti.

4. Poveikio neįvertinimas. Teko sutikti daug kompanijų, kurių vadovai mano, kad apie juos visi žino. Prekinio ženklo žinomumą, o tuo labiau pasitikėjimą juo, statybinėje srityje itin sunku pasiekti. Vartotojas šia preke domisi itin retai, gal net tik kelis kartus per gyvenimą. Informaciją jis įsimena geriausiai tada, kai jam reikia. Dėl to, Jūsų produktu nesidomintis žmogus, elementariai net nepastebės skleidžiamos informacijos. Dėl šios priežasties dažniausiai reklaminės kampanijos rezultatas būna pakankamai trumpalaikis. Sistemingas efektyviausių priemonių panaudojimas dažniausiai padeda paimti rinkos dalį iš neaktyvių konkurentų.

5. Kainos mažinimas. Daugelyje statybinių sričių kainos tiek sumažintos, kad dirbama vos ne už savikainą, o kai kuriais atvejais – net nuostolingai. Logika paprasta – nuleisiu 3 litus ir parduosiu daugiau nei konkurentas. Tuo pačiu konkurentas priverčiamas nuleisti tuos pačius 3 litus. Greit visi nuleidžia kainas ir jas tenka vėl mažinti. Dėl šios priežasties dažniausiai nukenčia pačios prekės kokybė. Kokybe nekonkuruojama, nes neturima žinių, kaip išviešinti tai, kad parduodama prekė kokybiškesnė nei konkurento. Svarbu detaliai apsvarstyti strategiją, kaip išviešinti, kad prekė kokybiška ir išlaikyti deramą kainų lygį.

6. Reklamos priemonių atsisakymas. Dalis kompanijų stipriai orientuojasi į tiesioginius pardavimus, neskirdami dėmesio reklamai. Sutinku, kad statybinėje srityje tiesioginis pardavimas efektyviausias. Tačiau jei neskirtumėme lėšų reklamai, mūsų niekas nežinotų ir niekas net nekalbėtų su mūsų pardavimų vadybininkais. Dėmesys tiesioginiams pardavimas ir reklamai turi būti subalansuotas.

7. Reklamos kampanijų patikėjimas ne profesionalams. Bandymas sutaupyti reklamos kampanijos kūrėjų sąskaita dažnai baigiasi fiasko. Lietuvoje, mano nuomone, yra tik kelios dešimtys reklamos agentūrų, kurios gali tinkamai sukurti reklamos kampaniją. Kitos joms gali tik padėti reklamos kampaniją įgyvendinti. Skirtumas būna akivaizdus, kai reklamos kampaniją kuria specialistas, kuris turi patirties kuriant ir pravedant 100-150 reklamos kampanijų ir kai kuria mėgėjas, kuris praktikuojasi už Jūsų pinigus.

Tai tik pagrindinės klaidos statybinių kompanijų rinkodaros strategijoje. Jų daroma daug daugiau.

1.8. VALSTYBĖS VAIDMUO SVV VYSTYMUISI

Egzistuoja 2 principiniai požiūriai į smulkaus verslo vystymąsi ir valstybės vaidmenį šiame procese:

1. Įvairios lengvatos, išimtys nesuderinamos su rinkos dėsnių funkcionavimu. Dėl „šiltnamio” sąlygų susiklosto nenatūralūs ūkinių, vienetų santykiai, neužtikrinama konkurencija, neskatinama tobulėti. Todėl teigiama, kad valstybės kišimasis yra nepageidaujamas. Šių pozicijų laiko si laisvosios rinkos šalininkai. Vadovaujantis šiuo požiūriu, smulkus ir vidutinis verslas turi rasti savą terpe, kurioje dėl savo ypatumų būtų efektyvus. Tai dažniausiai esti tos rinkos nišos, kurios didelėms įmonėms yra nepatrauklios dėl mažų gamybos apimčių, gilios specializacijos ir didelio darbo imlumo, arba kuriose ryškiausi smulkaus ir vidutinio verslo privalumai.

2. Smulkiam ir vidutiniam verslui turi būti sudaromos išskirtinės sąlygos, [vertinant smulkaus verslo vaidmenį tiek ūkio subalansavimo, tiek socialiniu požiūriu ir jo formavimosi ypatumus (kapitalo trūkumą, nepakankamą kvalifikaciją ir pan.) tokiam požiūriui kaskart labiau pritariama. Vienintelė sąlyga – tai turi būti daroma pagrįstai, atsižvelgiant į šalies ar regiono sąlygas ir poreikius.

Kuris iš šių požiūrių teisingesnis? Įvairiose šalyse, atskirų mokslininkų teorijose tai traktuojama skirtingai, tačiau bandoma ieškoti kompromisinio – tarpinio varianto.

Pirmasis variantas yra patrauklus, nes leidžia įgyvendinti laisvosios rinkos dėsnius. Labai ryški ši pozicija V. Gronsko (1999) knygoje: „ Valstybinės valdžios prievartinis įsikišimas į rinką gali susilpnini, netgi pakirsti. ekonominį verslo principą”. Tačiau šiandieniniame ūkyje veikia daug stambių ir itin stambių tarpnacionalinių junginių, kurie daro įtaką rinkai. Todėl tobulą rinkos modelį realizuoti labai keblu, ir nė viena valstybė, nepaisant liberalių nuostatų, nesugeba išvengti kišimosi į rinką ir atlieka reguliavimo vaidmenį.

Antrasis variantas labai plačiai buvo taikomai socialistinėje sistemoje, kur „visuomeninė visuomenės priemonių nuosavybė“ leido reguliuoti rinką labai dideliu mastu. Praktiškai toks reguliavimas patyrė nesėkmę, ir šiuo metu jo atsisakoma. Tačiau valstybinio reguliavimo elementų lieka:

• kovojant su monopolizavimo tendencijomis, ruošiami atitinkami konkurencijos įstatymai, kovojama prieš monopolinių kainų nustatymą;

• taikoma daug SVV skatinimo priemonių ir panašiai.

Toks rinkos mechanizmas vadinamas „socialine rinka”; čia ginami rinkos dėsniai, mažumų socialiniai interesai, teisė būti verslininku ir panašiai. Realizuojant socialinės rinkos principus, didelis dėmesys skiriamas ir SVV vystymui, nes jis leidžia spręsti tiek ekonomines, tiek socialines problemas:

• didina ūkio veiklos apimtis;

• bent dalinai leidžia išspręsti bedarbių dalinio įdarbinimo problemas ir taip palengvina jų išlaikymo naštą vyriausybei.

SVV skatinime dalyvauja centrinė vyriausybė, savivaldybės. Šiuo reikalu labai rūpinasi ir išsivysčiusios šalys, kurios per paramos fondus siekia prisidėti prie SVV vystymo. Būtina pasiekti, kad tarp atskirų programos sričių nekiltų prieštaravimų, būtų suformuota vientisa koncepcija, kurioje derintųsi šalies ir atskirų regionų interesai. Reikia pasirinkti, ar akcentuoti šakinį, ar regioninį programos prioritetą. Daugeliu atvejų labiau priimtinas decentralizuotas požiūris, suteikiant prioritetą regioninėms smulkaus verslo skatinimo programoms, kurios leidžia įvertinti regiono specifiką ir suvienodinti regionų ekonominį lygį. Tuo tarpu šakiniai prioritetai dažnai prisideda prie regionų išvystymo diferencijavimo didinimo.

Tuo tikslu regionai skirstomi į dvi grupes: B – „normalaus” skatinimo ir A – „ypatingo” skatinimo regionai Priskyrimą vienai ar kitai grupei lemia šie pagrindiniai veiksniai:

• nedarbo lygis, nusakantis regiono būklę tiesioginio ir netiesioginio nedarbo atžvilgiu bedarbių skaičius, dirbančiųjų ne visą darbo dieną skaičius, ieškančiųjų darbo skaičius ir kiti rodikliai);

• regiono patrauklumas: bendras rodiklis, rodantis regiono „kokybinę” būseną, atsižvelgiant į susisiekimo galimybes, infrastruktūros išsivystymo lygį, rinkos potencialą.

Savo ruožtu regioninės smulkaus verslo skatinimo programose gali būti orientuojamasi į konkrečių veiklos sričių skatinimą. Ypač tai pasakytina apie inovatyvių, į eksportą orientuotų įmonių rėmimą. Regioninės programos visai neprieštarauja ir bendroms smulkaus verslo skatinimo programoms.

SVV gali būti skatinamas įvairiais būdais. Dažniausiai verslininkai akcentuoja finansinės paramos svarbą. Tai investicijų. plėtimo. perorganizavimo, racionalizavimo, įrengimų įsigijimo, patentų, licencijų pirkimo, naujų gaminių kūrimo ir panašiai dalinis ar visas finansavimas (čia dažnai įvertinamas regioninis aspektas, t. y. paramą gauna tik įmonės, steigiamos A grupės regionuose). Labai svarbios yra SVV kreditavimo sąlygos (palankios palūkanų normos, lengvatiniai kreditai), vyriausybės garantijos paskoloms SVV, mokesčių nuolaidos ir pan. Tačiau ši priemonių grupė teoriškai sunkiausiai pagrindžiama, nes kyla klausimų, kodėl vieniems sudaromos geresnės sąlygos nei kitiems, ypač kai dažniausiai visiems finansinių išteklių nepakanka.

Žymiai geriau suprantama ir iš rinkos pozicijų geriau pagrindžiama pagalba, kurioje tiesioginis finansavimas vaidina mažesnį vaidmenį. Tai mokymas ir kvalifikacijos kėlimas, teisinė parama, infrastruktūros formavimas. Šiomis programomis siekiama formuoti verslo sąlygas, paties verslininko pasiruošimą verslui. Naudojamos ir specialios organizacijos -informacijos bankai, vystymo bankai, verslo inkubatoriai ir kitos organizacijos, – kurios gali būti kuriamos tiek padedant vyriausybei, tiek ir savo iniciatyva.

Tikslinga panagrinėti tarpinį variantą, kai valstybė nesikiša į rinkos reguliavimo procesus, tačiau sudaro sąlygas verslo plėtrai. Šiuo atveju skatinama pasinaudoti tokiomis efektyvumo didinimo priemonėmis, kurias gali susikurti pačios verslo įmonės. Akcentuotinas palankių sąlygų įmonių ko-operavimui sudarymas. Kooperavimo galimybių labai gausu; čia galima išskirti dvi pagrindines kooperavimo kryptis: smulkaus, vidutinio bei stambaus verslo kooperavimą ir smulkaus bei vidutinio verslo įmonių tarpusavio kooperavimą. Iš karto reikia pabrėžti, kad kooperavimas gali būti neišeinantis už nacionalinės šalies rėmų arba išeinantis už vienos šalies ribų.

Stambaus ir smulkaus verslo kooperavimas. Šis bendradarbiavimas vyksta abipusės naudos pagrindais: stambioms įmonėms išsilaisvinant nuo daug darbo reikalaujančių, siauros specializacijos gamybų ir perleidžiant jas smulkiam verslui, o smulkiam verslui užsitikrinant realizavimo rinkas stambaus verslo sąskaita. SVV įmonės, būdamos lankstesnės, gali užtikrinti greitai kintančios paklausos tenkinimą net esant mažoms apimtims. Be to, SVV dažnai efektyvesnės valdymo požiūriu, skatina darbuotoju iniciatyvą savarankiškumą ir t.t.

SVV įmonių kooperavimą tarpusavyje lemia įmonės siekis apginti savo interesus rinkoje, nes dažnai ši galimybė priklauso nuo įmonės dydžio.

Kaip matyti, galima suderinti įvairius SVV rėmimo šaltinius, o tai reiškia, kad galimas kompromisinis variantas, įvertinantis minėtus du principinius požiūrius į smulkaus verslo rėmimą ir priklausomai nuo situacijos parenkant efektyviausias priemones.

Vyriausybės parama (ir finansinė, ir nematerialinė) SVV yra svarbi, tačiau tinkamų išorinių sąlygų sudarymas dar negarantuoja sėkmės – išlieka pagrindinis smulkių įmonių trūkumas -jų „mažumas” ir su tuo susiję sąlyginai dideli kaštai. „Mažumui” nugalėti įmonės pasitelkia visiškai skirtingas strategijas. Viena galimybė – ieškoti rinkos segmentų, kur nėra stambių konkurentų ir mažos įmonės pačios gali veikti kaip „stambūs” subjektai. Kita galimybė – ieškoti sąjungininkų, kurie padėtų išvengti trūkumų, kylančių dėl jų mažumo – tada gimsta naujas konkurencinis vienetas, pranokstantis pavienės mažos įmonės galimybes. Tokios mažų įmonių charakteristikos kaip lankstumas, kūrybiškumas, nebijojimas finansiškai įsipareigoti dažnai yra inovatyvių, tačiau ne mažiau rizikingų sumanymų priežastis. Šiems verslo sumanymams realizuoti taip pat reikalingos sąjungos: ar siekiant užtikrinti normalų pagrindinių gamybos grandžių funkcionavimą, ar tiesiog pasidalyti sukaupta patirtimi.

ES struktūriniai fondai – galimybė didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Struktūriniai fondai finansuoja projektus, padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos, perspektyvesnės veiklos.Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir pan.)

Pagrindiniai ES struktūriniai fondai

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą.

Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto. Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų priežiūros įstaigas);

• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų kvalifikaciją).

ES reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones.

Šių metų statybos rinka teikia daug vilčių, jog ji pasieks aukštesnį lygį negu buvo prieš 1998 metus kuomet Rusijos krizė paveikė visas verslo šakas. Valstybė savo ruožtu manau turėtų skatinti bei padėti SVV pasinaudoti ES fondais plečiant savo veiklą bei formuojant naują statybos verslo įvaizdį stojant (įstojus) į ES.

Apibendrinimas

Šiame skyriuje susipažinome su smulkaus bei vidutinio verslo samprata, jos reikšme šalies ekonomikai. Apžvelgiau SVV funkcijas bei šio verslo atsiradimo priežastis pristačiau trumpą statybos istorinę apžvalgą bei šio verslo šakos ypatumus. Statyba yra labai patraukli SVV forma duodanti daug naudos ne tik visuomenei bet ir valstybei kadangi šios verslo šakos sukurta produkcija kai kuriose šalyse (žr. 1 pav.) sudaro net virš 10 proc. šalies BVP. Nors Lietuvoje kol kas tesiekia apie 6 proc. šalies BVP, todėl manau reiktų atkreipti didesnį dėmesį į šio verslo vystymuisi palankių sąlygų sudarymą.

SVV statybos įmonės Lietuvoje sudaro virš 99 procentų (žr. 2 pav.) tai rodo kad tokia verslo forma šioje šakoje yra labai patraukli. Statybos rinka paveikta Rusijos krizės 2002 metais pasiekė tokį patį lygi kaip ir prieš krizę, o šių metų pirmo ketvirčio statistiniai duomenys (žr. 4 pav.) teikia vilčių, jog statybos apimtys bus dar didesnės negu pernai taigi rinka po truputi atsigauna po buvusio nuosmukio. Žinoma kaip ir kiekvienam versle taip ir statybose neišvengiama tam tikrų klaidų, kurios savo ruožtu turi įtakos įmonių veiklos efektyvumui.

Valstybės vaidmuo statybos verslo vystymuisi taip pat turi didelį vaidmenį. Efektyviam šio verslo vystymui reikalinga iki galo suderinti teisinius dokumentus, įvairius techninius reikalavimus, kad viskas atitiktų ES teisei.

SVV gali labai padidinti savo veiklos efektyvumą, kreipdamos daugiau dėmesio į specializacijos kooperavimo bei klasterizacijos galimybių panaudojimą. Apie tai norėčiau pratęsti sekančioje šio darbo dalyje.

2. SVV ĮMONIŲ KONKURENCINGUMO DIDINIMO STRATEGIJOS

2.1. KONKURENCINGUMO SAMPRATA

Pradedant kalbėti apie SVV konkurencingumo didinimo galimybes reiktų visų pirma apibrėžti kas tai yra konkurencija. Konkurenciją elementariai galima apibūdinti kaip pretendentų varžybas rinkoje arba jų kovą už rinką. Toks gana paviršutiniškas apibūdinimas neatskleidžia gilesnių konkurencijos aspektų, pirmiausia, jos poveikio tiek makro – tiek mikroekonomikos procesams. [3]

Dėl konkurencijos vyksta kapitalo perskirstymas, daugiau jo nukreipiama į vartotojams naudingesnes sferas. Konkurencija diferencijuoja įmonių pelno lygį, priklausomai nuo jų pasiekto darbo našumo, o kartu formuoja ir vidutinį pelno lygį. Iš to seka, kad konkurencija skatina stipriuosius ir žlugdo silpnuosius.

Statybos įmonių konkurencingumą (žr.: 5 pav.) lemia šie veiksniai: konkurencinė kaina, kokybė, papildomos paslaugos ir priedai bei reklama.

5 pav. Statybos įmonių konkurencingumo veiksniai [14]

Dažnai esti įvairios konkurencinės situacijos, nes jas formuoja įvairūs veiksniai. Svarbiausi iš jų šie: gamintojai, vartotojai, tarpininkai (pateikimo kanalai), potencialių konkurentų galimybė, prekių pakeičiamumo galimybė.

Priklausomai nuo minėtų veiksnių santykio, yra išskiriamos šios konkurencijos atmainos: [3]

• tobula konkurencija;

• oligopolija;

• monopolija;

• monopolinė konkurencija.

Tobula konkurencija laikoma tokia rinkos situacija, kai yra daug gamintojų ir daug vartotojų, kai vartotojai ir gamintojai gali pasirinkti. Kad susiformuotų tokia konkurencija, būtinos tam tikros sąlygos. Svarbiausios iš jų šios:

• kiekvienam gamintojui ar tarpininkui (prekybininkui) tenka santykinai nedidelė rinkos dalis;

• prekė yra masinio vartojimo, vartotojų daug;

• mainų proceso potencialūs dalyviai gali gauti informaciją apie rinką;

• gamybiniam potencialui sukurti nereikia daug lėšų.

Vienas tokios konkurencinės situacijos pavyzdžių statybos sferoje yra vienbučių gyvenamųjų namų projektavimas. Firmų rengiančių tokius projektus yra daug, norint užsiimti tokia veikla, nereikia didelių investicijų, likviduoti firmą nėra problemiška, todėl projektuotojų sudėtis dažnai keičiasi. Kita vertus, projektų vartotojų yra daug. Tai gyventojai juridiniai asmenys, kurie įsigyja po vieną, o išimtinais atvejais, gal ir po keletą projektų. Tačiau tai neturi didesnės įtakos bendrai paklausai.

Oligopolija yra tokia rinkos situacija, kai joje dominuojančią padėtį užima keli gamintojai. Tai gali padaryti tokie gamintojai, kuriems tenka santykinai nemaža rinkos dalis. Palankios sąlygos tokioms situacijoms susidaryti yra ten, kur gamybiniam potencialui sukurti reikia didelių vienkartinių investicijų. Čia paprastai būdinga gamybos efektyvumo priklausomybė nuo gamybos masto. Šios dvi sąlygos yra rimčiausios kliūtys naujiems gamintojams atsirasti: dideliam gamybos mastui reikia daug investicijų, kurių ne dažnas pakankamai turi, o smulkūs gamintojai negali konkuruoti su rinkoje dominuojančiais stambiais gamintojais, nes dėl gamybos masto efekto pastarųjų vienetinės išlaidos mažesnės. Be to, oligopolijos sąlygomis yra didelė stambių investicijų rizika. [3]

Monopolija vadinamos rinkos situacijos, kai vieno gamintojo prekės negalima kuo nors pakeisti. Monopolinės situacijos dažniausiai susiformuoja dviem atvejais: [3]

• kai žemas valstybės ekonomikos lygis;

• kai gamybos koncentraciją sąlygoje techninės ir ekonominės sąlygos.

Monopolijos savo kainomis daro poveikį ne tik vartotojams, bet ir kitų ūkio šakų gamintojams – žaliavų, resursų tiekėjams, kadangi iš jų perkamų kai kurių prekių rūšių resursų santykinė dalis gali būti pakankamai svari.

2.2. SVV ĮMONIŲ SPECIALIZAVIMASIS

Įmonės veiklos efektyvumas tiesiogiai įtakoja jų konkurencingumo lygį rinkoje. Vienas iš būdų užtikrinti veiklos efektyvumą yra specializacija tam tikroje srityje. Statybos įmonės gali atlikti tik tam tikrus siauros specializacijos darbus tokių būdu užtikrindama savo darbų kokybę. Statybų įmonei specializuojantis tam tikroje srityje nebereikia gilintis į visas šios srities ypatybes, technologijas, naujoves ir pan. Jai užtenka žinoti viską tik savo srityje. Pavyzdžiui galima pailiustruoti įmonės, kuri atlieka vėdinimo bei kondicionavimo sistemų projektavimą bei montavimą. Ši įmonė puikai išmanydama savo darbo specifiką gali dirbti su kitomis kompanijomis rangos būdu. Kaip subrangovas jis atlieka savo specializuotus darbu, o generalinis rangovas, kuris jį pasamdė gali specializuotis apdailos srityje arba atvirkščiai. Statybos versle būtent rangos momentas yra unikalus savo galimybėmis. Kadangi toks metodas leidžia statybos kompanijoms laisvai bendradarbiauti ir esant mažiems pajėgumams, norint užtikrinti savalaikį darbų atlikimą bei jų kokybę, o taip pat ir užsakovo pasitenkinimą, kompanija gali laisvai pasisamdyti subrangovus. Bendradarbiavimo metu kiekviena kompanija atlieka tuos darbus, kuriuose ji specializuojasi, o tai užtikrina šių darbų kokybę. Žinoma šio bendradarbiavimo eigoje pasitaiko ir konfliktų dėl pasitaikančių klaidų, o pagrindinės iš jų yra prasta kokybės bei ne laiku atlikti darbai.

Statybos verslo srityje specializuotis galima daugelyje sričių. Galima statyti medinius namus bei pirtis iš apvalių rastų, specializuotis tvorų gamyboje, elektros instaliacija, griovimo darbuose ir pan.. Specializuotos įmonės gali dirbti tiek vienos tiek su kitos specializacijos kompanijomis ar net kooperuotis su įvairiomis šio verslo atstovėmis. SVV kooperavimo galimybes aptarsiu sekančioje dalyje.

2.3. SVV ĮMONIŲ KOOPERAVIMASIS

Įgyvendinant didelius statybos projektus bendradarbiauja didžiosios, vidutinės ir mažosios statybos įmonės. Tokio bendradarbiavimo išraiška yra kooperacija. Kooperacijos tikslas – siūlyti ir suteikti statybos užsakovui paslaugas palankiausiomis sąlygomis.

Kas gi yra ta kooperacija? Literatūroje kooperacijos apibrėžimų galima rasti labai daug, tačiau aš pateiksiu artimiausius, kurie tinkamai apibrėžia kooperaciją mano nagrinėjamai temai.

Bidlingmaier J. (1968) teigia, jog kooperavimasis – tai dviejų ar daugiau įmonių savanoriška sutartis bendrai spręsti tam tikrus uždavinius, norint pasiekti „aukštesnio laipsnio“ tikslus nei dirbant pavieniui. Schaeper C. (1996) kooperavimąsi apibūdina kaip ilgalaikius santykius tarp 2 ar daugiau įmonių, kurios sujungusios išteklius ir (arba) jais pasikeisdamos, siekia bendrų tikslų. Šiuose dviejuose apibrėžimuose pabrėžiama dviejų ar daugiau įmonių bendradarbiavimą bei bendrų tikslų siekimą ar uždavinių sprendimą. Soeltyer R. (1966) vienas iš pirmųjų savo apibrėžime paliečia konkurencingumą. Jis teigia, kad kooperavimas – tai valstybės nustatytuose rėmuose dalinis ar visiškas funkcijų koordinavimas sutarčių ar kitokių susitarimų pagrindu tarp dviejų ar daugiau ekonomiškai savarankiškų įmonių, siekiant padidinti dalyvaujančiųjų konkurencingumą. Anot Sydow J. (1992) kooperavimas – tai formalizuoti ilgalaikiai santykiai su kitomis įmonėmis, siekiant nuosavas silpnas savybes kompensuoti kitų organizacijų turimais privalumais ir taip užtikrinti ilgalaikę sėkmę įmonės ar įmonių grupės konkurencinę padėtį.[24]

Šie bei kiti nepaminėti apibrėžimai vienas kitam neprieštarauja, o tik papildo viena kitą. Nors kai kuriuose apibrėžimuose yra ir ginčytinų vietų, tačiau galima išskirti pagrindinius pasikartojančius požymius:

• dviejų ar daugiau įmonių bendradarbiavimas;

• efektyvumo siekis;

• santykių ilgalaikiškumas;

• savarankiškumo siekis.

Kooperavimo tikslai

Įmonių kooperavimąsi lemia strateginiai jų lūkesčiai, t. y. orientacija ne tik į nūdienos problemų sprendimą, bet ir įmonės egzistencijos ateityje užtikrinimą. Mokslinėje literatūroje galima rasti labai daug kooperavimo tikslų, kurie vieni kitus papildo ir praplečia 1 lentelėje apibendrinti SVV įmonių kooperavimo tikslai. [24]

1 lentelė

Kooperavimo tikslai

Masto ekonomija Sinergijos efektas Rizikos sumažinimas Siaurų vietų likvidavimas Konkurencingumo didinimas Ekonominių teisinių barjerų likvidavimas

• pastoviųjų kaštų mažinimas

• vidutiniųjų kaštų mažinimas

• našesnis pajėgumų naudojimas • sinergija technologijų srityje

• rinkos know – how praplėtimas • investicijų rizikos pasidalijimas

• greitesnis apsimokėjimas dėl spartesnio įėjimo į rinką

• diversifikacija • resursų poreikio patenkinimas

• neefektyvios veiklos atsisakymas • formuojamas strateginis potencialas – orientacija į puolimo kooperavimą

• „gynybinis“ kooperavimas, mažinant konkurencijos intensyvumą • eksporto mokesčių išvengimas, įeinant į užsienio rinkas

Šie bendri tikslai gali būti detalizuoti atskirose įmonės veiklos fazėse: apsirūpinimo, tyrimų ir vystymų, marketingo, gamybos ir realizavimo 2 lentelėje pateikti daliniai kooperavimo atskirose veiklos fazėse tikslai, įgyjami privalumai ir galimi trūkumai.

2 lentelė

Daliniai kooperavimo atskirose veiklos fazėse tikslai, kooperavimo privalumai ir galimi trūkumai

Veiklos fazės Kooperavimo tikslai Privalumai Trūkumai

Apsirūpinimas • Kapitalo trūkumo panaikinimas

• Personalo kiekybinio ir kokybinio poreikio patenkinimas

• Technologinio lygio užtikrinimas

• Techninio lygio užtikrinimas

• Žaliavų, medžiagų poreikio užtikrinimas • Veiklos proceso stabilizavimas, užtikrinant būtinų išteklių savalaikį gavimą, ir to sąlygotas kaštų mažinimas • Priklausomybė nuo resursų gavimo šaltinio

• Sinchronizavimo (J1T) problema

Tyrimai, vystymas • Naujų gaminių kūrimas

• Naujų technologijų įdiegimas

• Naujos technikos įdiegimas • Mažesni kaštai

• Kvalifikacijos trūkumo panaikinimas

• Spartesnis inovacijų įdiegimas

• Rizikos pasidalijimas • Paslapčių perdavimas konkurentui

Marketingas • Įėjimas į naujas rinkas

• Didesnės rinkos dalies užėmimas

• Rinkos tyrimai ir analizė • Pasikeitimas patirtimi

• Partnerio marketingo koncepcijos perėmimas

• Nepakankamos marketinginės kompetencijos kompensavimas • Identiškumo praradimas

Gamyba • Gamybinių pajėgumų našesnis naudojimas

• Nepakankamų gamybinių pajėgumų kompensavimas

• Siauros srities specializacija • Išvengiama perkrovų

• Išvengiama prastovų

• Pasitelkiamos stipriausios įmonės pusės • Didelis įmonių veiklos koordinavimo poreikis

• Vienodi standartai

• Siauros specializacijos atveju aukštos kompetencijos poreikis

Realizavimas • Produkcijos realizavimo užtikrinimas

• Pastovios realizavimo rinkos radimas • Kaštų, susijusių su sandėliavimu, mažinimas

• Realizavimo funkcijos perdavimas • Priklausomybė nuo kliento

• Perdavus realizavimo funkciją partneriui, tiesioginių ryšių su klientais nutraukimas

Pateikta kooperavimo galimybių analizė leidžia teigti, kad kooperavimas aktualus ir SVV, ir stambioms įmonėms. Tinkamos kooperavimo formos parinkimas padeda pasiekti gerų rezultatų ir sudaryti SVV įmonėms tolesnes vystymosi prielaidas, sumažinti riziką ir padidinti efektyvumą, kuris savo ruožtu atsiliepia jų konkurencingumo lygiui.

Kalbant apie statybų SV verslo įmones kooperacija leidžia joms spręsti tokius kompanijų plėtros klausimus:

• kartu įgyvendinti vidaus rinkos įvaldymo strategijas;

• dalytis rizika. Pvz.: investuojant lėšas į mokslinius tyrimus ir diegiant šių tyrimų rezultatus arba vykdant stambius statybos projektus;

• valdyti konkurentų elgseną;

• geriau panaudoti įmonės kitų veiklos sričių potencialą;

• įvaldyti užsienio statybos rinką.

Lyginant tarptautinį kooperavimą su kooperavimu šalies viduje reikia akcentuoti skirtingus veiklos standartus, organizacijų kultūrą. Greta to kooperavimas stambiu mastu yra glaudžiai susijęs su šalies nacionalinio saugumo samprata. Tarptautinis kooperavimas sąlygoja atskirų šalių nacionalinių interesų siaurąja prasme pažeidimą, nes ekonominiai santykiai veikia politiką, ir atvirkščiai.

Tai akivaizdžiai demonstruoja situacija ir Lietuvoje. Išnykus geležinei uždangai, nebeliko pagrindinio politinio priešiškumo, stabdančio Lietuvos ir Vakarų įmonių integraciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad Lietuvos ir buvusių Sovietų Sąjungos šalių kooperavimui ir toliau didelę įtaką daro politiniai motyvai. Todėl į tarptautinį kooperavimą reikia žiūrėti dvejopai:

• jei politinė situacija tarp šalių yra orientuota į integravimo visose srityse augimą, tai kooperavimas tarp tų šalių praktiškai nesiskiria arba skiriasi labai mažai nuo kooperavimo tarp įmonių šalies viduje.

• jei politiniai santykiai yra įtempti, tai ir kooperavimas labai ribojamas įstatyminės bazės, o dažnai iš viso realiai neįmanomas ar per daug rizikingas.

Savo ekonomine prasme tarptautinis kooperavimas yra reikšminga jėga, leidžiantis pasiekti geriausią visuminį rezultatą gamybos, realizavimo ir kitose srityse su mažesnėmis sąnaudomis, palyginti su tomis, kurios būtų patirtos veikiant atskirai.

Tarptautinis kooperavimas reikšmingas ir SVV įmonių strategijoje, nes būtent su užsienio šalių partneriais dažniausiai siejamos viltys pagerinti savo finansinę situaciją, atnaujinti technologiją, realizuoti savo produkciją. Tačiau konkrečių kooperavimo galimybių realizavimas priklauso nuo SVV įmonių vykdomos strategijos.

2.3.1. SVV įmonių kooperavimo potencialas

J. Kronen teigia, kad „įmonės dydis yra centrinė konstrukcija, aiškinanti kooperavimo fenomeną.”. Tačiau šiuolaikinė SVV įmonė – nebūtinai vienetinės gamybos įmonė. Dažnai tai aukštos technikos ir technologijos įmonė, galinti sėkmingai konkuruoti. Todėl negalime be išlygų pritarti ligi šiol dominavusiai hipotezei, kad SVV įmonės labiau pažeidžiamos ir silpnesnės konkurencinėje kovoje, todėl dažniau kooperuojasi. [24]

Kooperavimas aiškinamas, siejant aplinką, įmonės potencialą ir įmonės valdymo sistemą (6 pav.).

Aplinka kelia įmonei reikalavimus, kuriuos ši privalo įvykdyti, jei nori būti efektyvi {1}. Jei įmonė neturi vidinio potencialo, kooperavimas gali būti traktuojamas kaip galimybė, siekiant panaikinti savo silpnas vietas. Ir vienu, ir kitu atveju, norint realizuoti turimą potencialą, reikalinga tam tikra valdymo sistema (valdymo struktūra, planavimo ir kontrolės sistema) {2}. Savo ruožtu ši sistema veikia potencialo naudojimą {3} ir požiūrį į strateginio potencialo formavimą, kuris gali pakeisti konkurencinę situaciją {4}.

Galima pateikti keletą skirtingų nuomonių, kurios aiškina, koks aplinkos ir SVV įmonės santykis sudaro kooperavimo prielaidas. Kaip parodė tyrimai, kooperuotis linkusios įmonės, kurias galima priskirti atsiliekančiųjų kategorijai, yra įmonės, kurių turimas potencialas neatitinka aplinkos reikalavimų. Šie tyrimai paneigė nuomonę, kad siekį kooperuotis lemia įmonės mažumas. Įmonės mažumą lemia ne absoliutus dydis, o santykinis. Mažesnį potencialą turinčios įmonės įvairiomis kooperavimo formomis siekia padidinti savo galimybes. Įdomūs H. Wolffo (1991) tyrimų rezultatai. Tirdamas mažas įmones, besikooperuojančias tyrimų ir vystymų srityje, autorius padarė išvadą, kad kooperavimo priežastys – tai ne tik nepakankami resursai ar kiti negatyvūs veiksniai. Kuo įmonės inovatyvesnės ir labiau linkusios į pokyčius, tuo didesnė kooperavimo tikimybė. K. Bleicheris (1992) kooperavimą sieja su įmonės augimu ir neišvengiamu ryšių rinkoje plėtra. C. Schaperis (1997) išskiria dvi kooperavimo objektyvias priežastis nusakančių veiksnių grupes: pirma, veiksniai susiję su aplinka, ir, antra, veiksniai, susiję su partneriais (potencialių partnerių buvimas). [24, p – 46]

6 pav. Kooperavimo sprendimo dėmenys [18, p – 45]

Taigi, nagrinėjant SVV įmonės ir aplinkos sąveiką: aplinkos keliamų reikalavimų įmonei ir įmonės potencialo atitikimą aplinkos sąlygoms, galime išsiaiškinti objektyvias kooperavimo prielaidas. Kita vertus, tikslinga nagrinėti aplinką kaip kooperavimo sėkmės veiksnį. Teisinė aplinka (konkurenciją reguliuojantys įstatymai, mokesčių įstatymai, autorines teises apsaugantys įstatymai ir t.t.), institucinė aplinka (Pramonės ir prekybos rūmai, amatų rūmai, SVV konfederacija, kitos visuomeninės organizacijos), infrastruktūra (telekomunikacijų, transporto sistemos išvystymo lygis ir t.t.), konkurencinė aplinka (potencialūs kooperavimo partneriai: kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu ir t.t.) sudaro palankias arba nepalankias kooperavimo sąlygas ir tuo pačiu lemia kooperavimo sėkmę.[24, p – 46]

Remiantis šiais samprotavimais galime įvardinti pirmą kooperavimo potencialo požymį -kooperavimo galimybes, – aplinkos veiksnius, sudarančius kooperavimo prielaidas ir įtakojančius kooperavimo sėkmei. Kooperavimo galimybių požiūriu kooperavimo fenomeną galime aiškinti įmonės potencialą siejant su aplinkos reikalavimais (sąlygomis.

Kooperavimo prielaidas ir sėkmę daug lemia ir žmogiškieji ištekliai bei jų organizavimo lygis. Sugebėjimą kooperuotis galime apibūdinti kaip antrą įmonės kooperavimo potencialo požymį, siejamą su įmonės vadovų pajėgumu užtikrinti sėkmingą kooperavimo procesą. Tai lemia dalykinė, metodinė ir socialinė kompetencija. Dalykinė kompetencija apibūdinama įmonės žmogiškojo potencialo kvalifikacija ir jos panaudojimo lygiu, koordinuojant besikooperuojančių įmonių veiklą, bendrai atliekant valdymo funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Metodinė kompetencija nusakoma įmonėje taikoma kooperavimo metodologija ir jos efektyvumu. Socialinė kompetencija didžia dalimi lemia kooperavimo sėkmę, nes padeda įvertinti partnerių lūkesčius ir suderinti individualius ir bendrus siekius. SVV įmonės kaip jau pažymėta anksčiau dažniausiai disponuoja nepakankamais kooperavimo vadybos sugebėjimais.

Kita vertus, reikia įvertinti ir subjektyvias kooperavimo prielaidas. Trečiąjį kooperavimo potencialo požymį apibūdintume kaip pasiruošimą kooperuotis, kurį parodo kooperavimo motyvacija. Mokslinėje literatūroje dažnai kooperatyvus ir konkurencinis elgesys rinkoje supriešinamas. Čia reikia iš karto paaiškinti, kad tiek vienos, tiek kitos elgsenos tikslas padidinti įmonės konkurencingumą, skiriasi tik priemonės, kaip tai siekiama padaryti. [ kooperavimą orientuota įmonė įveikia jai iškilusius sunkumus, bendradarbiaudama su kitomis įmonėmis, o konkurencinio elgesio įmonė veikia viena.

Galima pateikia keletą konkurencinio ir kooperuotis pasirengusios įmonės elgsenos motyvų: [24]

A – kito laimėjimo didinimas (altruizmas)

B – bendro laimėjimo didinimas (kooperavimas)

C – savo ir kitų laimėjimo skirtumų minimizavimas (lygybė)

D – savo laimėjimo didinimas (individualizmas)

E – santykinio laimėjimo maksimizavimas (varžymasis)

F – kito laimėjimo minimizavimas (agresija)

Kiekvienas iš šių motyvų parodo skirtingą kooperavimo ar konkurencinio elgesio lygį (7 pav.):

7 pav. Kooperatyvaus / konkurencinio elgesio lygmenys [24. p – 47]

Įmonės pasiruošimą kooperuotis lemia motyvacija. Remiantis Vroomo lūkesčių-valentingumo teorija, motyvacija priklauso nuo tam tikro veiksnio reikšmės. Tai reiškia, kad kooperavimo ar konkurencinės elgsenos pasirinkimą lems supratimas (valentingumas), kokiu būdu galima pasiekti geriausio rezultato. Moksliniu požiūriu, kaip rodo žaidimų teorija, optimalus variantas yra bendro laimėjimo siekimas (kooperatyvus elgesys: B variantas).

Išnagrinėjus kooperavimo potencialo požymius galima konstatuoti, kad kooperavimo strategijos pasirinkimą lemia kooperavimo potencialas: kooperavimo galimybės, kooperavimo sugebėjimas ir pasiruošimas kooperuotis.

2.3.2. SVV kooperavimosi strategijos ir jų įgyvendinimo galimybės

J. K. Levinsonas teigia, kad „būti dideliu – ne visada privalumus. Mažu – taip pat. Bet ir tai, ir tai gali būti privalumu”. Vadinasi, svarbu sugebėti pasinaudoti savo galimybėmis, t.y. vadovautis konkurento stiprių savybių eliminavimo ir savo potencialo formavimo ir panaudojimo principu. Mokslinėje literatūroje dominuoja keletas tradicinių požiūrių į SVV įmonių strategijas. Galima išskirti keletą bei naudojamų užsienio šalyse SVV įmonių konkurencinių strategijų: patentinė, komutatyvi, eksplerentinė, sąjungos strategija, partneriškas bendradarbiavimas, statybos įmonių susivienijimas, holdingas, karteliai. [24, p – 48]

Patentinė strategija orientuota į riboto kiekio aukštos kokybės specializuotos produkcijos gamybą. Ir populiarioje, ir mokslinėje literatūroje pastaruoju metu labiau paplitęs šios strategijos apibūdinimas yra rinkos nišų užpildymo strategija. Kalbant apie rinkos nišą, omeny dažnai turimas likutis, dar neužpildytas rinkos dalyvių. Šiuo atveju toks nišos traktavimas nėra visiškai teisingas. Patentine strategija besivadovaujančios įmonės ne užpildo likusias terpes, o pasinaudodamos savo ypatinga kompetencija, formuoja savitą rinkos segmentą, kuris konkurentams dažnai neprieinamas dėl jo specifiškumo. Smulkios statybos kompanijos arba privatūs asmenys dirbantys verslo liudijimų pagrindu veikdami pagal šia strategiją gali puikiai išnaudoti savo privalumus ir užpildyti rinkoje esančias niša. Tokie asmenys dažnai esti daugiau specializuoti ir dirba konkrečioje statybų srityje pvz.: apdailos srityje netgi galima išskirti keletą smulkesnių sričių, plytelių klojimas, dažymas tapetavimas ir pan., kurias gali atlikti ne kiekvienas specialistas, o esant smulkiems užsakymams stambios įmonės tokių darbų nesiima nes tiek užsakovui tiek rangovui neapsimoka ekonominiu požiūriu. Smulkios įmonės puikiai patenkina tiek savo tiek užsakovo poreikius žiūrint tiek kokybiniu tiek finansiniu požiūriu. Kuo didesnį patyrimą įmonė sukaupia savo siauros specializacijos srityje, tuo ji darosi konkurentingesnė, tačiau taip esti tik tol, kol egzistuoja ši specifinė paklausa, į kurią įmonė orientuojasi. Tam tikru momentu labai efektyvus jėgos sukoncentravimas viena kryptimi nes tai pasikeitus rinkos poreikiams, gali tapti dideliu trūkumu. Veiklos profilio keitimas reiškia investicijų poreikį, ir SVV įmonės, vykdančios nišų užpildymo strategiją ir dažniausiai siejamos su autonomine veiklos, taip pat gali susidurti su kooperavimo poreikiu. Kita vertus, stambus verslas dažnai nėra suinteresuotas specifinių darbo imlių produktų gamyba ir mielai perduoda šiuos užsakymus SVV įmonėms. [24, p – 48]

Kitas tradicinis vaidmuo, tenkantis SVV įmonėms, yra prisitaikymo strategija. Ši strategija, orientuota į greitą nedidelių, trumpalaikių, greitai kintančių poreikių patenkinimą. SVV įmonės, besivadovaujančios šia strategija, retai turi aukšto lygio techninę bazę ar naudoja modernias technologijas. Šių įmonių pagrindinis privalumas – pakankamai kvalifikuota darbo jėga, leidžianti sparčiai prisitaikyti prie greitai kintančių rinkos poreikių. Tai tradicinis požiūris į mažų įmonių vietą ūkio subalansavime ir atspindintis smulkaus verslo gyvavimo raidą, kai dažniausiai mažos įmonės koncentruojasi ten, kur nėra didelių gamybos apimčių, didelė produktų įvairovė, spartus paklausos kitimas, t.y. greitai kintanti paklausa. Todėl nenuostabu, kad dar 1959 m. E. Penrose’o pasakyti žodžiai „mažų įmonių šansai yra pastebėti ir pasinaudoti didelių įmonių paliktomis rinkomis” pripažįstami ir vėlesnių tyrinėtojų. Su šiuo teiginiu sutinka ir stambaus verslo veiklos tyrinėtojas D. Hacketas (1977): „Multinacionalinės kompanijos stengiasi plėstis į tas rinkas, kurios siūlo didžiausią potencialų pelną ir ignoruoja mažesnes rinkas“. Stambus verslas dažnai perduoda nedidelių užsakymų vykdymą SVV. Dažniausiai šio tipo įmonės nėra orientuotos į augimą, pagrindinis motyvas – savarankiškumo išlaikymas ir pasitenkinimas vykdoma veikla. Dėl minimalių valdymo, apskaitos, sandėliavimo, reklamos išlaidų jos yra gana rentabilios. Tačiau šios įmonės labai pažeidžiamos, todėl siekia konkurencinių santykių koordinavimo. V. Belzeris (1993) tai vadina kooperavimu „respublikoje” (Republik – vok.), kai suprantama, kad atvira konkurencija neatitinka nė vienos įmonės pajėgumų, o veiklos koordinavimas ar sujungimas padidina išlikimo galimybę. Ši taktika ypač paplitusi Japonijoje. Čia ištyrus SVV kooperavimo priežastis, akcentuojama tokios SVV įmonių tarpusavio kooperavimo galimybės: bendra gamyba, pasikeitimas užduotimis, bendras apsirūpinimas, bendri užpirkimai, bendras sandėliavimas, bendras transportavimas, besikooperuojančių įmonių produktų abipusis testavimas, bendros derybos dėl minimalaus darbo užmokesčio. Minėtos SVV įmonių kooperavimosi galimybės visų pirma orientuotos į kaštų mažinimą ir nepažeidžia nei konkurencingumo, nei savarankiškumo, kas labai svarbu įmonėms komutantėms. [24, p – 50]

Eksplerentinė (įmonių pionierių) strategija orientuota į naujovių diegimą ir pasiūlos kardinaliai naujiems produktams formavimą. Statistiniai tyrimai rodo, kad nors 2/3 visų išradimų atliekama stambiose įmonėse, tačiau iš principo nauji sprendimai visgi yra SVV darbo rezultatas. 5-6 dešimtmetyje dėl antrosios mokslinės – techninės „revoliucijos” kompiuterizavimas, miniatiūrizavimas suteikia naują galimybę SVV, kuris dėl savo lankstumo ir kūrybiškumo sugeba pasinaudoti tam tikrą gerovės stadiją pasiekusios visuomenės atvirumu naujovėms, įmonių -pionierių kūrimąsi, pasak J. Schumpeterio (1911), visų pirma lemia verslininkiška dvasia, kurioje jis įžvelgia kūrybiškumo pradus ir į sėkmę orientuotą nuostatą. Vis plačiau pradėta taikyti kooperavimo strategija. Viena vertus, tyrimų ir vystymų procesas yra nenuspėjamas, reikalaujantis pastovaus ir ilgo bendradarbiavimo tarp tyrėjimų ir gamintojų, kita vertus nesėkmės atveju visada galima pakeisti partnerį. Eksplerentinę strategiją pasitrinkusios SVV įmonės dažnai kooperuojasi ir tarpusavyje, pasikeisdamos tyrimų patirtimi, atlikdamos bendrus užsakymus. [24, p – 51]

Sąjungos strategija tai speciali kooperacijos forma reiškianti kokybišką naujo bendradarbiavimo modelį. Šiuo atveju įgyvendinama statybos įmonių kooperacija, siekiant konkurencinių pranašumų rinkoje ir efektyvios įmonių plėtros ilgalaikėje perspektyvoje. Šia sąjungą gali sudaryti, pavyzdžiui, dvi statybos kompanijos, žinomos statybos rinkoje ir turinčios pasiekimų statyboje diegiant specialiąsias statybos technologijas, sukurtas savo įmonėse. Toks veiklos sujungimas ir naujosios, efektyvios statybos technologijos bendras taikymas, gali suteikti abiem įmonėms konkurencinių pranašumų statybos rinkoje.[14, p – 72]

Partneriško bendradarbiavimo kooperacijos formos modelis yra konkretaus statybos projekto vykdymo grupė. Ją sudaro užsakovas, projektuotojas ir rangovas (generalinis rangovas arba statybos įmonių susivienijimas). Tokios grupės bendras darbas turi pranašumų. Pvz.: jau bendradarbiavimo pradžioje grupė gali rengti tarpusavyje suderintus, techniškai ir ekonomiškai pagrįstus projektinius sprendimus. Grupės svarbiausias ypatumas yra tai, kad šiame procese rangovas dalyvauja ankstyvojoje projekto rengimo stadijoje. Todėl jis gali numatyti efektyvius statybos vykdymo sprendimus ir pasiruošti juos įgyvendinti. Šveicarijoje šis bendradarbiavimo modelis vadinamas SMART.[14, p – 71]

Statybos įmonių susivienijimas steigiamas konkrečiam statybos projektui vykdyti. Vokiškai kalbančiose šalyse šis kooperacijos modelis vadinamas ARGE. Įsteigus šį statybos susivienijimą, sudaromos kooperacijos sutartys tarp partnerių (statybos ir kitų įmonių). Paskui, statybos susivienijimas ARGE sudaro sutartį su užsakovu. Susivienijime gali dalyvauti individualiosios įmonės, asmenų bendrovės ir kapitalo bendrovės. Toks statybos susivienijimas neturi juridinio asmens teisių. Pelnas arba nuostoliai paskirstomi pagal sudarytą sutartį.[14, p – 72]

Holdingą sudaro kelios įmonės tam tikrai veiklai vykdyti. Tai gali būti nauja verslo sritis arba verslo valdymo funkcija. Holdingas gali turėti bet kurią teisinę formą. Steigiant holdingą, įmonės išlieka visiškai savarankiškos. Pateiksime keletą būdingesnių holdingo pavyzdžių:[14, p – 74]

• turto holdingas – nekilnojamojo turto bendras valdymas;

• finansų holdingas – finansinių srautų planavimas, kontrolė ir reguliavimas;

• strateginio valdymo holdingas – į holdingą įeinančių įmonių strateginis valdymas, pvz.: veiklos profilio ir struktūros planavimas, finansinis dalyvavimas kitose įmonėse, rinkų įvaldymo strategijos ir kt.;

• operatyvaus valdymo holdingas – holdingas kai kuriomis operatyvioms valdymo funkcijoms vykdyti, pvz.: atskiroms verslo sritims kontroliuoti ir reguliuoti

Karteliai – tai savarankiškų įmonių įteisinti susitarimai dėl veiklos koordinavimo ir kapitalo panaudojimo. Kartelių steigimo tikslas – paveikti konkurencinę situaciją rinkoje, visų pirma siekiant gauti statybos sutartis ir daryti įtaką statybą aprūpinančių šakų veiklai. Kartelių veiklą reglamentuoja įstatymai. Draudžiama steigti kartelius, kurie gali diktuoti rinkos kainą, taip pat riboti konkurenciją.[14, p – 74]

Nuolat keičiantis nacionalinės ir tarptautinės statybos rinkos sąlygoms statybos įmonių veikla turi būti adaptyviai transformuojama. Savo padėtį rinkoje išlaiko ir gali tikslingai bei efektyviai plėstis tos statybos įmonės, kurios laiku supranta būtinumą keistis ir diegia naujoves. Transformacijos proceso metu plečiasi statybos įmonių bendradarbiavimas. Šiam tikslui praktikoje taikomos visos anksčiau aptartos kooperacijos formos. SVV kooperavimo strategijos įgyvendinimas priklauso nuo požiūrio į SVV vystymą.

Kooperacija leidžia spręsti tokius statybos įmonių plėtros strateginius klausimus:

• kartu įgyvendinti vidaus rinkos įvaldymo strategijos;

• dalytis rizika, pvz., investuojant lėšas į mokslinius tyrimus ir pan.;

• valdyti konkurentų elgseną;

• geriau panaudoti įmonės kitų veiklos sričių potencialą;

• įvaldyti užsienio statybos rinką.

Kooperacija statybų versle yra labai palanki bendradarbiavimo forma. Tai įtakoja nuo seno susiklostę statybininkų tarpusavio santykiai, kadangi rangos būdu statybos kompanijos bendradarbiauja jau nuo senų laikų. Kooperuotis SVV gali tiek tarpusavyje tiek su stambaus verslo statybos kompanijomis. Statybininkai labai laisvai žiūri į bendravimą su konkurentais. Palyginus su kitomis verslo šakomis kur konkurentų bendradarbiavimas yra vertinamas labai atsargiai išanalizavus visas pasekmes bei galimybes. Statybų versle tiek stambios kompanijos tiek smulkios kompanijos esant mažiems pajėgumams ar trūkstant specializuotos darbo jėgos kooperuojasi tarpusavyje tam, kad užtikrintų darbų efektyvumą ir nesugadintų savo reputacijos.

2.4. KLASTERIZACIJA SVV STATYBOS KOMPANIJŲ KONKURENCINGUMO DIDINIMO STRATEGIJA

2.4.1. Klasterio sąvoka, pagrindiniai klasterių bruožai

Klasterizaciją galima apibūdinti kaip aukščiausią kooperavimosi formą. Šiandienos ekonominiame pasaulio žemėlapyje dominuoja “klasteriai – vienoje vietoje sutelkta kritinė išskirtinės konkurencinės sėkmės tam tikrose srityse susilaukusi įmonių ir organizacijų masė”[22].

3. lentelė

Klasterių ir klasterizacijos sąvokos

Sąvokų apibrėžimai Pagrindinis akcentas

Klasteriai yra geografiniai tarpusavyje sujungtų tam tikros srities įmonių ir institucijų susitelkimai (Porter, 1998). Įmonės ir organizacijos apsijungia per vertės (dar kitaip vadinamos kaštų) grandinės elementus • Geografinė koncentracija

• Ryšys per vertės/ kaštų grandinę

Klasterizacija yra susijusiuose versluose veikiančių vertikaliai ar/ ir horizontaliai integruotų įmonių tendencija geografiškai koncentruotis • Vertikalioji/ horizontalioji integracija

• Geografinė koncentracija

Nors klasterio sąvoka yra įvairiai aiškinama, tačiau ji turi keletą pagrindinių charakteristikų, kurios jį išskiria iš aplinkos. Šios charakteristikos yra tokios:

• Egzistuoja galutinis produktas ar paslauga, prie kurio kūrimo prisidėjo visos klasterio įmonės (statybos pramonė);

• Egzistuoja bazinė technologija plačiąja prasme, kurią nemaža dalis klasterio dalyvių taiko gamindami produktus ar paslaugas (pavyzdžiui, biotechnologijos);

• Egzistuoja tam tikra ankstesnių dviejų savybių kombinacija (pavyzdžiui, multimedia ar bio medicinos klasteris).

Klasteriams būdingi bruožai pateikiami 4. lentelėje.

4. lentelė

Klasterių bruožai

Bruožas Bruožo detalizavimas

Geografinė koncentracija Tai yra fundamentinis klasterio bruožas, kadangi yra akivaizdu, jog daugelio sričių inovacijos ir konkurencinė sėkmė yra geografiškai sukoncentruota, tačiau geografinės koncentracijos/ lokalizacijos parametro vaidmuo šių dienų ekonomikoje yra šiek tiek kitoks.

– Geografinė lokalizacija išteklių prieinamumo požiūriu

Anksčiau, kai konkurenciją skatino išteklių kaštai, vietovės su tam tikrais privalumais (tokiais kaip natūraliai esantis uostas ar pigios darbo jėgos pasiūla) dažnai pasižymėjo lyginamuoju pranašumu, lėmusiu konkurencinį pranašumą ir jo tęstinumą laike. Šių dienų įmonės gali pašalinti daugelį joms nepalankių išteklių kaštų trikdžių dėka globalaus tokių išteklių prieinamumo, todėl jų konkurencinis pranašumas tapo labiau susijęs su produktyvesniu išteklių panaudojimu, o tam jos turi nenuilstamai inovuoti.

– Geografinė lokalizacija įmones supančios aplinkos požiūriu

Įmonėms, nuolat kuriančioms konkurencinį pranašumą, labai aktualu tai, kas vyksta jų viduje, tačiau klasterių analizė rodo, kad gyvybiškai svarbų vaidmenį įmonių konkurencingumui vaidina ir verslo aplinka, betarpiškai supanti firmas.

Klasterius sudaro konkurencinės sėkmės susilaukę verslo dariniai (įmonės, koncernai, verslo veikėjai ir pan.) Klasteriai apima platų susijusių pramonės ir verslo ar kitų rinkos veikėjų, kurie yra svarbūs konkurencingumui, ratą. Klasteriai, pavyzdžiui, gali apimti specializuotų gamybos išteklių (komponentų, įrangos, paslaugų) tiekėjus bei specializuotos infrastruktūros kūrėjus. Klasteriai dažnai išsiplečia vertikaliai iki pardavimo kanalų ir vartotojų, ir horizontaliai iki papildančių produktų ir įmonių, veikiančių pramonėse, susijusiose reikalingomis kompetencijomis, technologijomis ar b

. . .

9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dydį

Respondentų laimėtiems statybos darbų konkursams didžiausią įtaką turėjo jų pasiūlyta darbų kaina (11 pav.). Jos įtaką pažymėjo net 85 proc. respondentų.

10 pav. Atliekamų statybos darbų pasiskirstymas pagal įmonės dydį

Didelę reikšmę taip pat turėjo ir pažintys apie 10 proc. rekomendacijos net 25 proc., o įmonės reputacija turėjo įtakos tik 5 proc. respondentų.

Į 6 bei 7 klausimus apie kooperaciją visi respondentai atsakė teigiamai Visi pažymi, jog kooperacijos vaidmuo konkurencingumui yra teigiamas. Kooperacija statybos versle kaip niekur kitur yra labai vertinama. Kaip kitose verslo šakose statybose konkurentai nejaučia tokio priešiškumo vieni kitiems, kadangi rangos būdu statybos kompanijos bendradarbiauja jau nuo senų laikų. Šis bendradarbiavimas sieja gilias tradicijas.

11 pav. Veiksniai turėję didžiausią įtaką laimėtiems statybos darbų konkursams

90 procentų respondentų nepriklauso jokiai asociacijai, o tik 10 proc. atitinkamai po 5 proc. priklauso statybininkų bei stogdengių asociacijoms.

Apie informacijos rinkimą 100 proc. respondentų pasisakė, jog jos įtaka yra teigiama todėl tokią informaciją verta rinkti ir kaupti įmonės duomenų bazėse.

12 pav. Statybos kompanijų reklamos kanalai

Problema su kuria susiduria SVV statybos kompanijos manu yra ta, kad mažoms kompanijoms reklamos kaštai yra per dideli todėl jos beveik nevykdo aktyvios reklamos. Kaip matome 12 paveiksle statybininkai daugiausiai reklamuojasi statybos įmonių kataloge bei visos Lietuvos įmonių kataloge ir tik 5 proc. respondentų reklamuojasi papildomai spaudoje.

Tyrimo hipotezė iš dalies pasitvirtino (žr.: 13 pav.). Net 70 proc. respondentų teigė, jog kooperacija didiną jų vadovaujamos kompanijos konkurencingumą.

13. pav. Respondentų nuomonė apie kooperavimosi įtaką konkurencingumui

Iš 14 paveiksle gautų rezultatų galima pastebėti, jog bendradarbiavimo įtaką konkurencingumui pažymėjo daugelis respondentų. Taip pat nemažai respondentų pabrėžė, jog jų konkurencingumui turi įtakos asmeninės pažintys. Tai leidžia daryti išvadą, jog statybų rinkoje vis dar trūksta objektyvumo.

14 pav. Pagrindiniai konkurencingumą įtakojantys veiksniai

Viskas atliekama atsižvelgiant į pažintis, o tai yra penas korupcijai, kuri ir įtakoje statybų rinką, o ši įtaka yra neigiama tiek statybininkams tiek visuomenei.

Apibendrinant galima pabrėžti, kad ekonomikos teorijoje ir pasaulinėje praktikoje įrodyta, kad smulkus ir vidutinis verslas yra ekonomikos varomoji jėga. SVV įmonės yra pati mobiliausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė.

SVV yra naudingas visų pirma tuo, jog naujų įmonių atsiradimas automatiškai sukurią kelias darbo vietas, be viso to mažos įmonės yra kur kas lankstesnės rinkos pokyčiams bei imlesnės inovacijoms ir greit prisitaiko prie naujų rinkos sąlygų.

Statybos versle kaip matėme pirmame skyriuje SVV sudaro daugiau nei 99 proc. visų įmonių tai rodo, jog ši verslo šaka smulkiam verslui yra patraukli savo galimybėmis bei perspektyvomis. Tačiau neišvengiamai tiek smulkus tiek stambus verslas susiduria su konkurencija kuri yra negailestinga silpnosioms verslo grandims. Statybos versle konkuruoja tiek dideli tiek mažieji šio verslo atstovai, tačiau čia kaip niekur kitur yra vertinamas bendradarbiavimas ir į tai žiūrima labai palankiai. Statybininkai nors ir konkurentai, tačiau jie bendrauja tarpusavyje nematydami jokio didesnio pavojaus. Žinoma bendradarbiavimas pasireiškia statybose kada įmonės pajėgumų nebeužtenka ir reikia samdyti subrangovus, kurie atlieka smulkesnius darbus. Čia būtent pasireiškia smulkių kompanijų privalumas, kurį jos puikiai išnaudoja.

SVV kooperavimasis puiki išeitis statybų versle norint padidinti kompanijų konkurencingumą. Kaip jau matėme egzistuoja nemažai kooperavimosi strategijų, kurių pasirinkimas priklauso nuo įmonės kooperavimosi tikslų. Kooperavimasis palankus tiek SVV tiek stambiam verslui. Kooperavimasis suteikia daugiau galimybių konkurencinėje kovoje. Šias galimybes SVV gali išnaudoti kooperuojantis tiek tarpusavyje tiek su stambiu verslu.

Užsienio šalyse praėjusio amžiaus pabaigoje mokslininkų buvo pastebėti neformalūs įmonių susivienijimai – klasteriai. Klasterizacija padeda stiprinti konkurencijos lygį ne atskirai įmonei, bet tam tikram regionui bei pramonės šakai. Lietuvoje statybų klasteris apjungęs šio verslo dalyvius manau padėtų užtikrinti Lietuvos regiono konkurencingumą, o tai savo ruožtu teigiamai atsilieptų mūsų valstybei įstojus į ES kada konkurencija statybų rinkoje padidės.

4. SMULKIŲ BEI VIDUTINIŲ STATYBOS KOMPANIJŲ KONKURENCINGUMO UŽTIKRINIMO MODELIS IR JO VEIKIMAS

Išanalizavus pateiktas smulkių bei vidutinių statybos kompanijų konkurencingumo didinimo galimybes suformulavau galimą modelį (žr. 14 pav.), kuriuo siūlyčiau remtis statybų verslo atstovams norintiems padidinti savo kompanijų konkurencingumą.

Statybų kompanijų bendradarbiavimas tarp šio verslo atstovų dažniausiai pasireiškia rangos būdu. Vykdant darbus kelioms kompanijoms egzistuoja generalinis rangovas, kuris samdo subrangovus tiems darbams, kurių pats atlikti nebegali arba nebesuspėja. Šioje situacijoje savo turimais privalumais gali pasinaudoti smulkios kompanijos, kurios atlieka specializuotus darbus. Specializacija tik tam tikroje statybų verslo srityje yra vienas iš būdų užtikrinti konkurencingumą mažoms įmonės. Šis metodas manau labiau tiktų mikro įmonėms dėl keleto priežasčių. Visų pirmą dirbant tik specializuotus darbus tam tikroje srityje nereikalingas turėti daug darbuotojų. Nedidelis

15. pav. Smulkių bei vidutinių statybos kompanijų konkurencingumo užtikrinimo modelis

žmonių skaičius įmonėje nereikalauja didelių įmonės valdymo kaštų, o esant mažesniems kaštams darbų kainos yra mažesnės. Kadangi kaina yra vienas iš pagrindinių kriterijų renkantis paslaugų teikėją, todėl žemas jos lygis užtikriną klientų pastovumą. Specializacija taip pat leidžia susikoncentruoti ties tam tikra konkrečia veikla ir gilintis tik toje srityje kas leidžia užtikrinti atliekamų darbų kokybę, kuri tiesiogiai įtakoje įmonės veiklos efektyvumui bei konkurencingumui.

Norint efektyviai išnaudoti specializavimosi galimybes reikia atlikti išsamias galimybių studijas ir įvertinti kokios specializacijos yra efektyviausios ir kurias reiktų pasirinkti norint užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą.

Kitas momentas dėl ko specializacija yra naudinga smulkioms (mikro) įmonėms yra tai, jog didesnėms įmonėms nebeapsimoka pirkti įvairius brangius įrengimus, kurių reikia tik tam tikriems darbams ypač jeigu šių darbų įmonės praktikoje pasitaiko gana mažai. Smulkios įmonės puikiai išnaudoja savo galimybes ir užpildo rinkos „nišas“, kuriose nebeapsimoka dirbti stambesnėms šio verslo įmonėms. Čia pasireiškia aukštesnio lygio konkurencingumo didinimo strategija, kuria gali išnaudoti SVV statybų įmonės t.y. ir specializacija ir kooperacija. Vykdant didesnį projektą smulkios kompanijos pajėgumų gali nebeužtekti, specializuojantis toje srityje kuri yra populiaresnė ir jos atstovų yra daugiau galimas bendradarbiavimas kooperacijos būdu. Toks bendradarbiavimas tiek su tą pačią tiek su skirtingą specializaciją turinčiomis įmonėmis užtikrina galimybę dirbti didesnių apimčių statybos objektuose.

Kompanijos, kurios nebenori specializuotis arba mano, kad tai yra neefektinga gali dirbti pagrindinius arba visus statybos darbus ir be viso to kooperuotis tiek su smulkiomis tiek su stambiomis statybos kompanijomis. Kartais įmonėms ne visada užtenka esamų pajėgumų tam, kad užtikrintų savalaikį darbų atlikimą. Tai įtakoti gali keletas priežasčių, tačiau pagrindinės manau yra tos, jog reikia pradėti dirbti tam tikrus darbus tuomet kai nėra užbaigtas tas objektas, kuriame dirba didelė dalis įmonės darbuotojų, todėl reikalinga kooperuotis su kitomis kompanijomis, kad nenukentėtų įmonės reputacija. Kita kooperacijos priežastis gali būti ir tiesiog aplamai nepakankami įmonės pajėgumai konkrečiam objektui, todėl yra reikalingas kooperavimasis.

Didžiausią įtaką konkurencingumui manau turėtų statybų klasterio sukūrimas Lietuvoje. Klasteris yra pati aukščiausia bendradarbiavimo forma įtakojanti įmonių konkurencingumą. Statybų klasteris turėtų apjungti daugiau ar mažiau su šiuo verslu susijusias įmones. Visų pirma klasterio viduje turėtų būti statybos kompanijos, medžiagų tiekėjų bei gamintojų kompanijos, projektuotojai, reklamos paslaugas teikiančios įmonės, gal būt net tam tikros šį verslą siejančios asociacijos. Nors klasterizacija naujas praėjusio amžiaus pabaigoje išryškėjas neformalus įmonių susivienijimas, tačiau sparčiai plintantis visame pasaulyje, todėl Lietuvoje manau klasterizacija visų pirma užtikrintų ne tik įmonių, esančių klasterio viduje, konkurencingumą, bet ir Lietuvos Regiono konkurencingumą, o tai turėtų didelę reikšmę Lietuvai įstojus į ES. Klasterizacija leistų užtikrinti Lietuvos statybų rinkos konkurencingumą ir būtų lengviau konkuruoti su užsienio statybų kompanijomis.

Pateiktas modelis apibendrina mano darbo rezultatus, o į šį modelį manau turėtų atsižvelgti statybų verslo atstovai.

IŠVADOS

1. Išnagrinėjus smulkaus bei vidutinio verslo įstatymą susipažinome, jog SVV išskiriamos trys kategorijas, kurios priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus įmonėje, metinio pelno bei balansinės turto vertės skirstomos į mikro, mažas bei vidutines įmones;

2. Pagrindinės smulkaus ir vidutinio verslo funkcijos yra dvi: socialinė ekonominė bei institucinė. Statybos verslo esmė yra ta, jog rezultate gaunama įvairios paskirties pastatai, kuriuos žmonės gali išnaudoti savo gyvenimui, darbui, pramogoms ar kitoms socialinėms reikmėms;

3. Smulkios bei vidutinės statybų kompanijos, kurios nebenori plėstis ar nebeturi pakankamai lėšų investicijoms į įmonių plėtrą tūrėtų atkreipti dėmesį į specializavimosi, tam tikroje statybų srityje, galimybes. Specializuotis tik tam tikroje srityje yra palanku nes taip yra užtikrinama didesnė paslaugų kokybė ir darbo efektyvumas kas įtakoje įmonės konkurencingumą;

4. SVV statybos kompanijos konkurencingumo didinimui turėtų atkreipti didesnį dėmesį į kooperavimosi galimybes ir šio bendradarbiavimo strategijas, kurių yra išskirta gana nemažai: patentinė, komutatyvi, eksplerentinė, sąjungos strategija, partneriškas bendradarbiavimas, statybos įmonių susivienijimas, holdingas, karteliai.

5. Konkurencingumo didinimui manau, kad didelę reikšmę turėtų statybos klasterio sukūrimas Lietuvoje. Klasterį sudarančių kompanijų ir pramonės šakų našumas yra žymiai aukštesnis nei už klasterio ribų esančių kompanijų ar pramonės šakų. Tai sąlygoja šie veiksniai: klasteryje yra geresnis priėjimas prie specializuotų gamybos veiksnių ir darbo jėgos, geresnis priėjimas prie informacijos, tarpusavio papildymas, visuomeninė (bendradarbiavimo) nauda.

6. Žvalgomasis tyrimas atskleidė, jog apklausoje dalyvavusios įmonės į kooperavimąsi žiūri labai palankiai, tačiau manau, jog esamas kooperavimasis statybų rinkoje yra labai paviršutiniškas derėtų giliau išstudijuoti šio bendradarbiavimo galimybes bei jomis pasinaudoti.

7. Remiantis atliktu tyrimu pasiūliau konkurencingumo didinimo modelį, kuris grindžiamas pagrindinėmis darbe nagrinėtomis strategijomis: specializacija, kooperacija, klasterizacija.

LITERATŪRA

1. Ambrazas G. Investicijos sparčiai auga // Respublika: Pastogė. 2002 rugsėjo 3, p. 24

2. Baršauskienė V. Studijų darbų parengimo tvarka / V. Baršauskienė, I. Mačerinskienė. Kaunas, 2002. 79 p. ISBN 9955-09-064-2

3. Bivainis J. Marketingas statyboje. Kaunas, 2001. 174 p. ISBN 9986-08-005-3

4. Brazauskaitė R. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje teisinės sąlygos / R. Brazauskaitė, S. Brazauskas. Vilnius, 1999. 127 p. ISBN 9986-752-44-2

5. Damašienė V. Smulkaus ir vidutinio verslo integracijos į Europos Sąjungos ūkį problemos // Organizacijų vadyba. Vilnius, 2002. p. 29-39. ISBN 1392-1142

6. Deltuva J. Statyba – žmonių kultūros išraiška // Mokslas ir gyvenimas. 1995 Nr. 6, p. 8

7. Hill E. W., Brennan J. F. A Methodology for Identifying the Drivers of Industrial Clusters: The Foundation of Regional Competitive Advantage. – Economic Development Quarterly, Feb 2000.

8. http://www.asa.lt/Leidiniai/naujienos/594.shtml

9. http://www.asa.lt/Leidiniai/naujienos/598.shtml

10. http://www.kobinet.org.tr/kosgebabm/yayinlar/docs/smes_observatory_2002_report3.pdf

11. http://www.kobinet.org.tr/kosgebabm/yayinlar/observatory03.html

12. http://www.rri.wvu.edu/WebBook/Bergman-Feser/chapter2.htm#2.1

13. http://www.std.lt/web/main.php?parent=300&module=652&id=533

14. Juodis A. Statyba Europoje: rinka, valdymas, plėtra. Kaunas, 2001. 210 p. ISBN 9955-09-110-X

15. Kilikevičienė G. Lietuvos statybos 1918-1940 m. // Lietuvos ūkis. 1991 Nr. 1, p. 42

16. Liškauskienė R. Augančios statybos atspindi šalies ekonomikos plėtrą // Respublika: Pastogė. 2003, balandžio 29, p. 24

17. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. Kaunas, 2000. 189 p. ISBN 9986-13-775-6

18. Luobikienė I. Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas, 2002. 135 p. ISBN 9955-09-281-5

19. Paksas R. Valstybės ekonominė plėtra ir visuomenės vystymasis be statybos neįmanomas // Statyba ir architektūra. 2001, nr. 6, p. 12-13

20. Porter M. F. The Competitive Advantage of Nations. – London: Macmillan, 1990.

21. Porter M. R. Конкуренция. – Москва:Издателъский дом Вилагисс, 2000.

22. Porter M.E. Clusters and the New Economics of Competition. Harward Business Review, November-December, 1998.

23. Savanevičienė A. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kooperavimo organizavimas ir valdymas. Kaunas, 1999. 29 p.

24. Savanevičienė A. Smulkaus ir vidutinio verslo kooperavimo formos ir galimybės Lietuvoje

25. Srėbalius T. Investicijos džiugina didmiesčius // Verslo žinios: Statyba. 2003 kovo 26, p. 1

26. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. Vilnius, 2001. 287 p. ISBN 9986-879-51-5

27. SVV įstatymas

28. Vaitkevičius S. Statyba Lietuvoje 1918-1939 metais // Statyba ir architektūra. 1989 Nr. 11 p. 8

29. Valatkevičiūtė R. Lietuvos statybų rinka turės paklusti tarptautinėms taisyklėms // Respublika: Pastogė. 2003 balandžio 8, p. 21

PRIEDAI

1 PRIEDAS. DUOMENŲ SURINKIMO ANKETA

Gerb. Respondente,

Esu Kauno Technologijos Universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentas Tomas Karlonas atlieku apklausą norėdamas išsiaiškinti SVV statybos kompanijų konkurencingumą įtakojančius veiksnius. Gauti duomenys bus panaudoti tik moksliniu tikslu todėl anonimiškumas garantuojamas. Prašome atsakyti į keletą nesudėtingų klausimų. Pažymėkite Jums priimtiną variantą .

1. Kiek darbuotojų dirba Jūsų kompanijoje? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ mažiau negu 10

ٱ nuo 10 iki 49

ٱ nuo 50 iki 249

ٱ 250 ir daugiau

2. Kokius statybos darbus atliekate?

ٱ specializuotus

ٱ bendrastatybinius

ٱ visus

3. Jūsų nuomone, kaip labiau apsimoka dirbti nedidelei statybos kompanijai?

ٱ specializuojantis tam tikroje srityje

ٱ atliekant pagrindinius statybos darbus

ٱ kita (įrašykite)______________________________________________________________________________

4. Į ką labiausiai kreipia dėmesį užsakovas?

ٱ galutinę sąmatos kainą

ٱ atliekamų darbų kokybę

ٱ kita (įrašykite)______________________________________________________________________________

5. Kas turėjo didžiausią įtaką Jūsų laimėtiems statybos darbų konkursams

ٱ žema kaina

ٱ rekomendacijos

ٱ įmonės reputacija

ٱ asmeninės pažintys

ٱ kita (įrašykite)______________________________________________________________________________

6. Ar kooperacija su kitomis statybų kompanijomis padidintų Jūsų konkurencingumą? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne

ٱ nežinau

7. Ar dirbate su kitomis statybų kompanijomis kooperacijos būdu? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne

8. Jūsų nuomone, kokie veiksniai labiausiai didina Jūsų konkurencingumą?

ٱ bendradarbiavimas su medžiagų tiekėjais, lankstus atsiskaitymas su jais bei didelės nuolaidos

ٱ rekomendacijos iš buvusių užsakovų

ٱ geri ryšiai su architektais, kurie Jus informuoja apie planuojamus statyti objektus

ٱ asmeninės pažintys

ٱ reklama

ٱ bendradarbiavimas su statybų kompanijomis

ٱ bendradarbiavimas su verslo liudijimų pagrindu dirbančiais žmonėmis (patentininkais)

ٱ kita (įrašykite)_________________________________________________________________________________

____________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

9. Ar technologinis pasiruošimas turi didelę reikšmę Jūsų įmonės veiklos rezultatams? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne

ٱ nežinau

10. Kokioje srityje specializuojatės?

ٱ apdailos

ٱ mūrijimo, tinkavimo

ٱ stogų dengimas

ٱ elektros darbų

ٱ santechnikos darbų

ٱ kita (įrašykite)______________________________________________________________________________

11. Ar priklausote kokiai nors asociacijai? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ Taip

ٱ ne (toliau atsakykite į 12 klausimą 11 praleiskite)

12. Kokiai asociacijai priklausote?

ٱ statybininkų

ٱ stogdengių

ٱ kita (įrašykite)____________________________________________________________________________

13. Ar dalyvaujate parodose? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne (pereikite prie 14 klausimo 13 nepildykite)

14. Parodose dalyvaujate: (pažymėkite vieną variantą)

ٱ kaip lankytojas

ٱ kaip parodos dalyvis

15. Ar renkate informaciją apie partnerius, konkurentus, medžiagų tiekėjus – gamintojus ir pan.? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne (pereikite prie 17 klausimo 16 nepildykite)

16. Ar turite duomenų bazes su visa surinkta informaciją apie partnerius, konkurentus, medžiagų tiekėjus – gamintojus ir pan.? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne

17. Ar verta rinkti tokią informaciją? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ taip

ٱ ne

ٱ nežinau

18. Kokia turimos informacijos įtaka Jūsų įmonės konkurencingumui? (pažymėkite vieną variantą)

ٱ Teigiama

ٱ Neigiama

ٱ Nežinau

19. Kokiais būdais reklamuojate savo įmonę?

ٱ visos Lietuvos įmonių kataloge

ٱ „Lietuvos Statyba“ specializuotame įmonių kataloge

ٱ spaudoje

ٱ internete

ٱ reklaminiuose bukletuose

ٱ kita (įrašyti)___________________________________________________________________

Dėkoju už bendradarbiavimą!!!

2 PRIEDAS

Įmonių skaičius pagal dydį ir ekonominę veiklą 2001 m.

Ekonominės veiklos rūšys Įmonių

skaičius,

iš viso Grupavimas pagal darbuotojų skaičių

0–9 10–19 20–49 50–99 100–249 250–499 500–999 1000 ir >

Iš viso 63464 51632 5974 3616 1247 721 171 64 39

Miškininkystė 1192 1073 57 18 6 34 4 0 0

Žuvininkystė 212 180 18 13 1 0 0 0 0

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 68 21 9 18 11 9 0 0 0

Apdirbamoji pramonė 9575 6186 1366 1157 434 282 89 39 22

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 233 93 23 38 47 17 6 3 6

Statyba 3115 1921 468 375 190 135 19 6 1

Didmeninė ir mažmeninė prekyba;

variklinių transporto priemonių, motociklų

remontas, asmeninių ir buitinių daiktų

taisymas 27229 23511 2248 1058 271 112 20 5 4

Viešbučiai ir restoranai 2906 2269 421 166 41 8 1 0 0

Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai

ryšiai 6398 5255 590 369 109 47 14 9 5

Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita

verslo veikla 8102 7175 522 266 82 47 7 2 1

Švietimas 382 333 31 16 2 0 0 0 0

Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 2479 2362 71 28 8 9 1 0 0

Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė

aptarnavimo veikla 1573 1253 150 94 45 21 10 0 0

Join the Conversation

×
×