Pasaulio ir Lietuvos irklavimo istorija

Turinys

1.Turinys..............................1
2.Įvadas..............................2
3.Pirmieji žingsniai irklavime..............................3
4.Klubų atsiradimas ir varžybų gausėjimas.........................4
5.Sutartiniai ženklai irklavime ir jų pirmtakas.......................5
6.Išvados..............................7
7.Literatūra..............................8

Įvadas

Kadangi kanojų, baidarių irklavimas generuoja energiją, šis sportas tapo labai populiarus pastarąjį dešimtmetį. Netgi neprofesionalūs atletai mėgaujasi irklavimu. Tai būdas pabėgti nuo karštligiško miesto tempo. Viena iš kanojų, baidarių irklavimo rūšių – irklavimas ramiame vandenyje. Pagrindiniai šios šakos bruožai – jėga ir greitis. Kanojų irklavimo varžybose viename maršrute dalyvauja devyni individualūs varžovai arba devynios įgulos. Preliminarinių, pusfinalio ir finalo varžybų organizavimas priklauso nuo dalyvių skaičiaus. Maršrutas sudarytas iš 9 metrų pločio linijų. Vaaržybos vyksta irklavimo centre, dalyviai turi įveikti 200m, 500 m arba 1000 m distancijas. Laimi tas irkluotojas arba įgula, kurios baidare pirma kerta finišo liniją.Pagrindinai kanojų, baidarių slalomo bruožai – vikrumas, jėga, greitis, taktiniai įgūdžiai.
Visa tai turėjo kažkas atrasti ir išmastyti. Jau aišku kas padarė pirmuosius žingsniu ir kas sukūrė pirmąją valtį. Atsiradus priemonei buvo pradėtos rengti varžybos tarp miestų vėliau šalių, o galų gale įtrauktos į Olimpines žaidynes. Kad viskas vyktų darniai buvo palaipsniui sukurtos taisyklės ir tai turėjo savo pradžia. Taigi kaas ir kada sukūrė pirmąją valtį?Kada atsirado pirmosios varžybos ir kada jas pradėjo rengti?Kas išrado pirmąsias taisykles, kas jas išrado ir kaip irklavimas plėtėsi Lietuvoje.

Pirmieji žingsniai irklavime

1865 metais Škotų juristas Džonas Mak Gregoras, gyvenantis Londone, sukonstravo ir pasigamino klinkerinę valtį, ku

urią pavadino „Rob Rojumi“ šios valties prototipu jis paėmė eskimų kajaką, o pavadino savo bendrapavardžio škotų plėšiko Mak Gregoro pravarde Rob Rojus, jo garbei. Savo valtimi, kurios ilgis 4 m 26 cm, o plotis 66 cm, jis daug keliavo Centrinės Europos ežerais ir upėmis ir tai aprašė 1865 metais išleistoje knygoje „1000 mylių kanoja Rob Rojus“. 1866-1867 metų laikotarpyje jis daug keliavo po Skandinaviją, Šiaurinę Vokietiją, taip pat Baltijos ir Raudonąją jūromis. Šios kelionės išpopuliarino irklavimą valtimis be kronšteinų pasauliniu mastu. Savo įspūdžius Mak Gregoras aprašė trijose knygose, kurios sukėlė didelį susidomėjimą. Jo valtis saugojama pirmojo pasaulyje „Kareliškojo baidarininkų klubo“, įkurto paties Mak Gregoro 1865 metais – muziejuje (klubą rėmė karalius Eduardas VII).
Pagal šios valties pavyzdį 19 a. antroje pusėje Didžiojoje Britanijoje, Europoje ir Amerikoje buvo pagaminta serija kajakų paavadintų „Kanoja Rob Rojus“
.
1671 metais Amerikoje organizuotas Niujorko kanojų klubas pradžioje naudojosi valtimis „Rob Rojus“, atvežtomis iš Anglijos, tačiau vėliau ėmė irkluoti kanadietiškas kanojas ir specializavosi naudodamiesi vienaminčiu irklu.
Aštuntame 19 a. dešimtmetyje kanadietiškos kanojos ėmė skverbtis giliau į Europą – Angliją, Prancūziją, vėliau į Čekoslovakiją bei kitas šalis, – kur jomis plačiai naudojosi ne tik turistinėse kelionėse, bet ir pramoginiam plaukiojimui upėse ir ežeruose.
Gaminant kajakus ir kanojas Europoje, buvo panaudota akademinių valčių gamybos patirtis. Tuo pačiu metu Skandinavijos šalių konstruktoriai, neturėdami jokios patirties ir nevaržomi tradicijų, ek
ksperimentiniu būdu gamindami valtis be kronšteinų, pasiekė geresnių rezultatų. Tai paaiškėjo 1923 m Švedų žaidynėse Gioteburge, kuomet vokiečių irkluotojai nustatė, kad jų baidarės, palyginus su švediškomis, yra sunkesnės ir plaukia lėčiau, nors ir vienoje ir kitoje šalyje buvo gaminamos pagal eskimų prototipą.

Vėliau dalindamiesi turima patirtimi baidarių ir kanojų modeliai darėsi panašesni vieni į kitus, tačiau kiekviena šalis turėjo paslapčių, surasdavo naujovių, kuriomis dėl komerciniu ir kitų priežasčių nesidalindavo.
Artėjant link mūsų dienų, prieš 10-15 metu geriausias valtis gamindavo Danai. Jų valtimis startuodavo pajėgiausi vakarų sportininkai.

Klubų atsiradimai ir varžybų gausėjimas

Gerberdtas Klintcas su daktaru D.Petenu 1877 metais dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu, Moaso upėje, Liutache, kur varžybas stebėjo Belgijos karalius Leopoldas. Baidarių ir kanojų populiarinimas davė gerų rezultatų. Europoje susikūrė specializuoti klubai: 1876 m. Breslalyje, 1885 m. Bonoje ir Genoveryje, 1900 m. Vokietijoje ir Švedijoje, 1904 m. Prancūzijoje, 1908 m. Prahoje ir kt. miestuose. Klubai organizuodavo oficialias regatas ir turistines keliones valtimis.
1924 m. Paryžiuje, Olimpinių varžybų metu, įvyko parodomasis plaukimas, kuriame dalyvavo po keturis Amerikos ir Kanados irkluotojus. Jie startavo kanadietiškomis kanojomis, neturinčiomis denio, irklavo klūpodami ant vieno kelio, baidariniu irklu pradžioje – kaip kanojoje, vėliau – kaip baidarėje. Praplaukimas sukėlė didelį Tautinio olimpinio komiteto (TOK) susidomėjimą, tačiau sutikimą įtraukti šią sporto šaka į olimpines žaidynes TOK davė vėliau.
Tarptautinių varžybų skaičius pa

astoviai augo. 1925 m. Prahoje įvykusios varžybos sukėlė dideli olimpinio kongreso dalyvių susidomėjimą. Imta kiekvienoje regatoje išbandyti įvairių konstrukcijų valtis. Imta irkluoti dvivietėmis, trivietėmis, keturvietėmis, šešiavietėmis baidarėmis. Buvo sukonstruota net aštuonvietė baidare su ant pakylos sėdinčiu vairininku valties gale, tačiau šios konstrukcijos valtis neprigijo, dėl sunkaus transportavimo.
1933 metais Prahoje įvyko varžybos, kurias nuspręsta laikyti pirmosiomis Europos pirmenybėmis. Atsižvelgiant į vietines sąlygas, moteris buvo patvirtintas 600 metrų nuotolis, o vyrams 1000 metru ir 10000 metrų nuotolis. Ši regata leido palyginti tiek valtis, tiek nacionalinių komandų jėgas. Pirmaisiais iš 15 dalyvavusių šalių tapo Vokietijos irkluotojai, iškovoję keturias pirmąsias vietas baidarėmis, ir Čekoslovakijos sportininkai, nugalėję kanojomis.
1933 metais B/K irklavimas tapo TOK nariu, bet i olimpinių žaidinių programą nutarta įjungti šią sporto šaką tik 1934 m. TOK kongrese, vykusiame Atėnuose.
Pirmosios irkluotojų olimpinės žaidynės vyko 1936m. Vokietijoje. Jos buvo pravestos gana iškilmingai, o žymiai pakėlė baidarių ir kanojų autoritetą. Pagal neoficialią komandinę įskaitą iš devyniolikos šalių geriausiai pasirodė Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Olandijos, Kanados ir Švedijos komandos.
1948 m. Olimpinėse žaidynėse, Londone, pirmą kartą 500 metrų nuotolyje dalyvavo moterys. Pirmoji buvo danė K.Choff. Suvedus galutinius rezultatus (vyrų ir moterų) pirmoji buvo Švedija, antroji – Čekoslovakija, trečioji – Danijos komanda.
1960 metais tarybų sąjungoje imta propaguoti ilgų nuotolių varžybas, kurios vygdavo dvi dienas iš eilės. Vykdavo 100 km. Varžybos. 50 km. vieną dieną, likusieji 50 km. ki
itą dieną. Sia ilgą distanciją nugalėtojai įveikdavo (susumavus rezultatus) per 10-12 valandų. Tačiau tokios varžybos gyvavo neilgai, kadangi oficialių nuotolių rungtims jos naudos nedavė.

Sutartiniai ženklai irklavime ir jų pirmtakai

Vakarų Šalyse baidarių irklavimą priimta žymėti raide „K“ (kajak), o kanojų irklavimą raide „C“ (canadier), Abi sporto šakos apjungiamos žodžiais – kanų sportas (baidarių-kanojų irklavimas), Angliškas žodis „canoe“ yra kilęs Iš ispaniško „canoa“, reiškiančio šeivą ir pasisavinto iš Karibų indų kalbos. Dauguma Anglijos Kareliškojo baidarininkų klubo narių keliaudavo savo valtimis ir tuo būdu daugelyje šalių sukėlė susidomėjimą nauju irklavimo būdų, kurį, imta naudoti turizme ir varžybose. Populiarindamas baidarių ir kanojų irklavimą, Mak Gregoras, Napoleono III-ojo kvietimu,1867 metais Paryžiuje organizavo šių valčių regatą
Baidarių ir kanojų prototipai – šiaurės gyventojų eskimų žvejybinės ir medžioklinės valtys kajakai ir Centrinės ir Pietų Amerikos aborigenų valtys kanojos. Tarptautiniai standartiniai žymėjimai: baidarė-kajakas „K“ (K-1, K-2, K-4) kanoja – canoe „C“ (C-1 C-2, C-4). Buityje jos buvo naudojamos anksti, tačiau irklavimo sporto arenoje pasirodė vėliau, nei akademinis irklavimas, 19 a. viduryje Europoje kūrėsi vandens sporto klubai, kur baidarių ir kanojų irklavimas greta akademinio irklavimo, buriavimo ir plaukimo, buvo vandens turizmo priemonė.

Irklavimo plėtra Lietuvoje

1885 m. Klaipėdoje pradėta irkluoti akademines valtis. 20 a. pradžioje (apie 1913 m.) įkurtas Šilutės irklavimo klubas. Šiuose klubuose be akademinių ir liaudies valčių buvo ir turistinių baidarių, kuriomis buvo rengiami turistiniai žygiai, išvykos.
1920 m. įsteigta Vilniaus Irklavimo draugija. Ji jungė keletą klubų, kultivavusių akademinį ir baidarių irklavimą.
Pirmieji Lietuvos jachtklubo (LJK) įstatai įregistruoti 1921 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje. 1921 m. Nemune prie Kauno įvyko pirmosios šio klubo varžybos liaudies valtimis ir baidarėmis. 1931 m. prie klubo įkurtos atskiros sekcijos; akademinio, baidarių irklavimo, buriavimo, motorinių laivų, plaukimo. 1934 m. prof. Stepono Kolupailos iniciatyva organizuoti žygiai dvivietėmis baidarėmis: liepos 7-9 d. d. Alytus-Kaunas (dalyvavo 60 ekipažų); rugpjūčio 5-12 d. d. Kaimas-Klaipėda (dalyvavo 50 ekipažų). Baidarės buvo savos gamybos, su mediniu karkasu, aptemptos impregnuota drobe. 1936 m. įkurtas Šiauliuose jachtklubas kultivavo tik baldarių sportą. 1936 m, liepos mėn. akademinis sporto klubas surengė 500 km baidarių lenktynes Lietuvos ežerais. Dalyvavo 20 baidarių įgulų, 1938 m. Kuršių mariose vyko Lietuvos tautinės olimpiados dviviečių baidarių lenktynės: 2000 m. nuotolyje vyrams ir 1000 m. nuotolyje moterims. Dalyvavo Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių baidarininkai.
Karo metu daug sporto bazių ir inventoriaus buvo sunaikinta. Pokario laikotarpiu, nuo 1949 m. kasmet buvo rengiamos respublikos akademinio ir turistinių baidarių irklavimo pirmenybės. 1953 m. vyko individualios ir komandinės LTSR klinkerinių valčių pirmienybės, kuriose dalyvavo Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno irkluotojai.
Pirmieji startai ir laimėjimai TSRS XIII irklavimo pirmenybėse Maskvoje – Chimkuose. Jaunių grupėje dviviete baidare 3000 m nuotolyje vilniečiai Zigmas Milaševičius ir Mykolas Rudzinskas užėmė antrąją vietą. Nuo 1953 m. liepos 26 d. LTSR kūno kultūros ir sporto komiteto įsakymu į varžybų programa įtrauktos vienvietės kanojos (C-1) Ir dvivietės kanojos (C-2) rungtys. Taip atsirado baidarių ir kanojų irklavimas. Nuo 1956m. irklavimo sporto federacija suskaldyta i dvi atskiras šakas; Akademinio ir baidarių/kanojų irklavimo federacija.
LTSR irkluotojai dalyvavo visuose TSRS vasaros tautų spartakiadose. Jose Lietuvos irkluotojai tapo daugkartiniais prizininkais, čempionais ir dalyviais. Labiausiai sekėsi: Leonidui Federenko ir Mykolui Rudzinskui (K-2 500 m.); Vladui Česiūnui (C-1 1000 m.); Algiui Mantvydui (C-1 500 m.) Petrui Grigoniui ir Artūrui Rainiui (C-2 500 m.); Vitalijui Triukšinui (K-1 1000 m.); Artūras Vieta (K-1 1000 m.) Tarp moterų stipri sportininkė buvo Natalija Kalašnikova (K-1, K-2 500 ir 1000 m.) Buvo daug prizininku, bet jų pavardžių dėl informacijos stokos nepaminėsiu.

Išvados

Tai įdomus sportas turintis įdomia praeitį. Reikalaujantis daug jėgos ir ištvermės. Šis sportas yra sportuojamas kitokioje aplinkoje nei daugelis. Todėl ir kuriant vaizduotė buvo perkelta į vandens judėjimus.
Šis referatas išaiškino visas pasaulyje pagrindines datas.Nuo pat valties atsiradimo iki pat šios sporto šakos įsikūrimo Lietuvoje. Irkluojant būtina susipažinti ir su pačia istorija ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio. Kadangi be įžymaus žmogaus kaip Škotų juristo Džono Mak Gregoro gal net nebūtų sukurto irklavimo. Dėka įžymių žmonių nebūtų irklavimas, kaip Olimpinė sporto šaka.O galiausiai kultivuojama ir Lietuvoje. Manau, didžiausias pasiekimas irklavime tai, kad Gerberdtas Klintcas su daktaru D.Petenu 1877 metais dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu. Nuo tada buvo pastebėtas irklavimas kaip sporto šaka.

Literatūra

1. Barisas A.,1994 m., Istorinė patirtis – sporto ateičiai (Moksl.konf.medžiaga)
2. LSIC,1998 m., Lietuvos studentų irklavimo metraštis, Vilnius
3. Barisas A., Alekrinskis A.,1994 m., 60-imt metų Lietuvos kūno kultūros ir sporto mokslui :Resp.oksl.konf.pranešimai , Kaunas
4. Internetinis puslapis:http://www.bki.lt/istorija
5. P.Normantas, J.pavilionis, M.Rudzinskas, A.Barisas ,1962, Irklavimas, Vilnius
6. Internetinis puslapis:www.icf.com
7. LSIC,1998 m., Lietuvos studentų irklavimo metraštis, Vilnius

Leave a Comment