Turizmas

Įvadas
Temos aktualumas.Turizmo augimas 20 amžiuje tapo vienu pagrindinių ekonomikos ir visuomenės fenomenų. Pastaruosius 50 metų turizmas vystėsi stulbinančiu tempu ir tapo pasauline pramonės šaka. Europos Sąjungos (ES) valstybėse turizmas yra vienas stipriausių ekonomikos sektorių. Turizmo veikla visose valstybėse narėse užsiima apie 2 milijonus verslo įmonių (daugiausia mažų ir vidutinių įmones). Jos šiuo metu generuoja apie 12% bendrojo vidaus produkto (BVP), 6% darbo vietų (tiesiogiai) ir 30 proc. užsienio prekybos. Prognozuojamas visų šių rodiklių tolesnis augimas, nes tikimasi jog turizmo paklausa augs ir toliau.
Turbūt neįmanoma sukurti stiprią tuurizmo rinką be turizmo išteklių. Būtent turizmo ištekliai labiausiai traukia turistus.
Šiame darbe norėjau detaliau panagrinėti turizmo išteklius, jų reikšmę turizmui, turistinių išteklių panaudojimo problemas Lietuvoje. O taip pat supažindinti su svarbiausiais Lietuvos ir Vilkaviškio rajono turizmo ištekliais.

Turizmo reikšmė
Turizmas gali būti apibrėžiamas įvairiais aspektais, tačiau vieningas visų pripažintas apibendrinimas, atspindintis sisteminį požiūrį į šią veiklą iki šiol nesuformuluotas. (Gudynienė, 2004)
Turizmo sampratos skirtingas traktavimas sąlygojamas turizmo mokslo tarpdiscipliniškumo, nes turizmas glaudžiai siejamas su geografija, ekonomika, verslu ir marketingu, sociologija, antropologija, istorija irr psichologija (Damulienė, 1996)
Turizmas – stambus ekonomikos sektorius. Visos išsivysčiusios šalys pagrįstai yra suinteresuotos jo vystymu, nes pasaulinėje ekonomikoje turizmas jau seniai užima lyderiaujančias pozicijas, konkuruodamas tik su naftos gavybos verslu, o turizmo industrija yra vienas iš labiausiai besivystančių ekonomikos sektorių. (

A.V. Kvartalnovas, 2002)
Daugelyje besivystančių šalių turizmas yra laikomas pagrindiniu užsienio valiutos įplaukų šaltiniu, nedarbo mažinimo veiksniu. Be to, turizmas skatina statybos, transporto, tolimojo ryšio, profesinių paslaugų didėjimą. (Būda, 1997)
Gerėjanti ekonominė situacija bei augantis pragyvenimo lygis Lietuvoje sudaro palankias sąlygas turizmo plėtrai. Šalies tarptautinė integracija sudaro palankias galimybes turizmo verslui ir turizmo paslaugų sektoriui plėsti. Turizmo plėtrą Lietuvoje sąlygoja bendrosios ir specifinės prielaidos:
Bendrosios prielaidos – auganti ekonomika, kylantis gyvenimo lygis, patogi Lietuvos geografinė padėtis, pakankamai gera bei besivystanti ryšių, transporto infrastruktūra, besiplečiantys ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis (užsienio investicijos, eksportas) ir pan.
Specifinės prielaidos – gamtinių ir kultūrinių išteklių gausa, įsijungimas į tarptautinius kultūrinio turizmo programų tinklus, etninių grupių susidomėjimas ir pan.
Dėl šių prielaidų ateityje prognozuojamas turizmo srautų didėjimas Lietuvoje.
Šiuo metu turizmo plėtrą Liietuvoje riboja tokie veiksniai, kaip sezoniškumas, per
maža laisvalaikio veiklos įvairovė, nepakankamai išvystytos apgyvendinimo
paslaugos visoje Lietuvoje, nepakankama turizmo sektoriaus darbuotojų
kvalifikacija, išlieka poreikis parengti aiškias nacionalines ir regionines turizmo
propagavimo (reklamavimo) strategijas (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)

Turizmo išteklių sąvoka
Turizmo ištekliai – turistinį interesą turintys objektai ar vietovės (LR Turizmo įstatymas, 1998)
Turizmo išteklius sudaro rekreaciniai ištekliai ir specialaus (dalykinio) intereso objektai (pramogų centrai, konferencijų centrai, parodų centrai, muziejai, galerijos ir kiti turistinės traukos objektai) (Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymas, 1998)
Kiek plačiau turizmo išteklius apibūdina Lietuvos Respublikos Turizmo įs

statymas, 1998. Pasak jo, turizmo ištekliams priskiriamos atitinkamos teritorijos ar atskirų gamtos, kultūros, socialinės, ūkio bei valdymo paskirties objektų vertybės ir galimybės tenkinti turistų poreikius.
Atskirą turizmo išteklių dalį sudaro gausūs kurortų gydomieji ištekliai, galintys patenkinti didžiulius sveikatingumo ir kurortų plėtros poreikius (Nacionalinė Turizmo plėtros 2003-2006m. programa, 2003)
Turistinių išteklių patrauklumo tyrimai leido nustatyti pavienių objektų, vietovių ir teritorijų turistinį patrauklumą bei panaudojimo galimybes. Miestų ir kaimų turistinis patrauklumas nustatytas pagal kultūros vertybių istorinės informacijos mastą, kultūrinę vertę, vizualinę reikšmę bei jų sankaupą. Pagal kultūros vertybių pobūdį, turistinį patrauklumą ir lankymo organizavimo būdą išskiriamos turistinių išteklių grupės. (Janonytė, 2004)
Turizmo ištekliai priklauso bendram žmonijos paveldui; bendruomenės, kurių teritorijose tie ištekliai yra, turi išskirtines teises bei pareigas jų atžvilgiu. (Pasaulio turizmo etikos kodeksas, 1999)
Apibendrinant pateiktus apibrėžimus, galima teigti, jog turizmo ištekliai – gana plati sąvoka, tačiau visuose apibūdinimuose dominuoja turistų interesai, kuriuos ir tenkina įvairūs turizmo ištekliai. Trumpai tariant, turizmo ištekliai – produktas turistui.

Turizmo išteklių reikšmė turizmui

Bet kokia turizmo forma ir turistų tikslai neatsiejami nuo turizmo išteklių, kurie sukuria turizmo produktus pažintiniam, poilsiniam ir kitokiam turizmui vystyti. Turizmas yra viena iš svarbiausių galimybių išsaugoti ir plėtoti šalies ir atskirų regionų kultūrinį identitetą bei savitumą, panaudojant gausius šalies kultūros ir gamtos išteklius (Kultūrinio ir gamtinio potencialo panaudojimo Druskininkuose ir

r apylinkėse galimybių studija, 2003)
Nėra tokios turizmo veiklos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų priklausoma nuo aplinkos išteklių. Pavyzdžiui, gamtiniai ištekliai naudojami turistams aprūpinti šiluma, elektros energija, maistu, sanitarijos priemonėmis ir geriamuoju vandeniu. Aplinka reikalinga susidariusioms atliekoms absorbuoti (pvz., buitinių atliekų sąvartynams). Turizmas dažnai nepaiso šios priklausomybės nuo išteklių. Dėl turizmo susidarantis spaudimas gali būti toks didelis, kad ši veikla gali tapti nesubalansuota ir tolesnėje perspektyvoje priveda prie išteklių išeikvojimo.
Turizmas gali būti labai glaustai sutelktas vietos požiūriu, tačiau jo poveikis ir įtaka gali būti jaučiami daug platesnėje srityje.
Turizmas priklauso nuo turistinės vietovės pirminių išteklių traukiamosios galios:
· Gamtinių išteklių (klimato, kraštovaizdžio, ekosistemų);
· Kultūros išteklių (urbanistinio paveldo, meno, archeologijos vertybių, tradicijų, mokslo vertybių, liaudies amatų ir subkultūrinių formacijų);
· Socialinių išteklių (potencialių turizmo plėtotojų su socialinėmis-demografinėmis charakteristikomis, gebėjimų, finansinio kapitalo, žinių, sveikatos – aplinkos – turto apsaugos sistemos, vietos bendruomenės interesų ir kt.).
Be to, turistinės vietovės turi antrinių išteklių:
· Apgyvendinimo sektorių (viešbučių, motelių, kempingų, svečių namų ir kt.);
· Maitinimo sektorių (kavinių, restoranų, užkandinių ir kt.);
· Kelionių organizavimo sektorių (agentūrų, kelionių operatorių ir kt.);
· Transporto sektorių (vežimo orlaiviais, laivais, traukiniais, autobusais ir kt. įmonių);
· Pramogų sektorių (lošimo namų, diskotekų ir kt.);
· Informacijos sektorių (turizmo informacijos tinklą);
· Papildomų paslaugų, priemonių ir aptarnavimo infrastruktūrą;

Turizmo išteklių naudojimas ir

r apsauga
Turizmo išteklius valdyti ir jais disponuoti įstatymų nustatyta tvarka gali valstybė, savivaldybės, fiziniai ir juridiniai asmenys. Saugomose teritorijose turizmo išteklių naudojimą ir apsaugą nustato Saugomų teritorijų įstatymas. Duomenys apie rekreacinių teritorijų vietą, dydį, vertybes, naudojimo sąlygas bei valdymą, disponavimą jomis kaupiami turizmo išteklių registre. (Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymas, 1998)
Valstybinio turizmo išteklių registro tikslas – registruoti, fiksuoti šalies turizmo išteklius, jų kokybę bei naudojimą ir tvarkyti jų apskaitą. Valstybinį turizmo išteklių registrą tvarko Valstybinis turizmo departamentas kartu su apskričių ir savivaldybių institucijomis. Registro sudarymą, tvarkymą ir naudojimą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti Valstybinio turizmo išteklių registro nuostatai.Valstybinis turizmo išteklių registras sudaromas iš turizmo išteklių apskaitos duomenų apie išteklių valdymą, naudojimą ir disponavimą jais, taip pat jų vietą, dydį, vertybes bei naudojimo sąlygas. Šis registras naudojasi kitų valstybės registrų bei teritorijų planavimo duomenų bazėmis. (Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymas,1998)

Lietuvos turizmo išteklių skirstymas
Lietuvos turizmo išteklius galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – natūralūs gamtiniai kraštovaizdžiai, jų gydomosios bei poilsį teikiančios fizinės ir estetinės savybės, galimybė pažinti gamtą, įgyti ekologinį išprusimą. Antroji – kultūriniai kraštovaizdžiai, kultūros paveldo objektai, meno aplinkos žmonės, jų buitis, tradicijos, šventės, papročiai‘‘ (Būda, 1997)
Kito autoriaus teigimu, pagrindiniai ištekliai, sąlygojantys turizmo plėtrą šalyje, yra šie:
– gamtiniai ir rekreaciniai turizmo ištekliai,
– kultūriniai turizmo ištekliai,
– žmoniškieji ištekliai (Janonytė, 2004)
Lietuva turi ir gausų kultūros paveldą ir nesunaikintą gamtą, ir augantį kvalifikuotų turizmo darbuotojų skaičių. Tai yra pagrindinės galimybės tapti ekonomiškai pelninga turistine šalimi. Dėl to turizmas čia yra prioritetinė veiklos sritis (Lietuvos turizmo rinkodara, 2003)
Efektyviai panaudojant turimus gamtinius ir kultūrinius išteklius Lietuvos turizmo šaka siekia sukurti ir išplėsti kuo palankesnes ir įvairesnes formas ir sąlygas Lietuvos piliečių poilsiui ir rekreacijai. Tuo pačiu kurdama naujas darbo vietas. (Būda, 1997)
Turizmo išteklių racionalus panaudojimas, jo tolesnis puoselėjimas daug priklausys ir nuo pasirinktos turizmo plėtotės programos. (Janonytė, 2004)

Lietuvos turizmo išteklių išskirtinumas
Lietuva kartu su Estija ir Latvija sudaro unikalų 3 tautų ir kultūrų sąjungą, traukdama turistus savo gamta, pajūrio zona, kurortais, taip pat folkloru, istoriniais ir kultūriniais paminklais. (Būda, 1997)
Lietuva pagal rekreacinį potencialą pralenkia netgi visą eilę Europos šalių, išsidėsčiusių palei šiaurinę jūros pakrantę. (Nacionalinė turizmo vystymo programa, 1993)

Gamtinių išteklių panaudojimo problemos

Turizmo išteklių panaudojimas
Ko gero, didžiausia problema susijusi su gamtiniais ir kultūriniais ištekliais yra ta, kad šie ištekliai dažnai neparengti, kad juos galėtų lankyti užsienio turistai. Tam didelę įtakos turi riboti valstybės finansai. Todėl būtina naudoti privačius finansinius išteklius. Pritaikant kultūros objektus turizmo paslaugoms teikti reikia nustatyti palankesnes teisines, ekonomines sąlygas, taip pat tvarką paveldo objektus nuomoti ir privatizuoti (Nacionalinė turizmo plėtros programa, 1999)
Kita svarbią problemą galima įvardinti informacijos ir propagavimo trūkumą. Su informacijos nepakankamumo problema glaudžiai siejasi rinkodara. Kaip vietiniams, taip ir užsienio turistams keliaujantiems po Lietuvą yra pakankamai sunku orientuotis vietovėse ir surasti apgyvendinimo paslaugų objektus ar lankytinas vietoves. Jaučiamas didelis kelio ženklų bei informacinių stendų trūkumas (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)
Kita aktuali problema, susijusi su turizmo ištekliais yra nepakankama darbuotojų kvalifikacija. Lankytinose vietose dirbantys žmonės dažnai negali suteikti visos reikiamos informacijos.

Dar viena ne mažiau svarbus dalykas yra mažas dėmesys vietiniam turizmui. Svarbiausiems turizmo traukos centrams skiriamas didžiausias dėmesys, ir tai yra natūralu. Tačiau ne retai yra pamirštami mažų miestelių turistiniai ištekliai (Skerstonienė, 2002)

Lietuvoje esančių gamtinų išteklių panaudojimo galimybės vertintinos tik patenkinamai, nes jie prastai parengti turizmui (nepakankama infrastruktūra, netvarkoma aplinka). Menka infrastruktūra sudaro sąlygas neorganizuotiems turistams teršti ir kitaip žaloti aplinką. (Nacionalinė Turizmo plėtros 2003-2006m. programa, 2003)

Lietuvos gamtinių išteklių vertinimas
Turizmo gamtos ištekliams priskiriami vandens telkiniai ir jų pakrantės, gyvūnija, rekreaciniai miškai, rekreacinės ir saugomos teritorijos bei saugomi kraštovaizdžio objektai, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos profesiniam, pažintiniam, rekreaciniam ir kitokiam turizmui. (Lietuvos respublikos Turizmo įstatymas,1998)
Labai panašiai gamtinius turizmo išteklius apibūdina ir kitas šaltinis.
Gamtinius išteklius sudaro: miškai, ežerai, upės, jūra, įdomios geomorfologinės struktūros ir estetiškai vertingi kraštovaizdžiai (Skerstonienė, 2002)
Vertingiausi ir įdomiausi gamtiniai turizmo ištekliai pritaikytini pažintiniam, kultūriniam ir ekoturizmui, kaimo turizmui ir kitokiam aktyviam ir pasyviam poilsiui (Kultūrinio ir gamtinio potencialo panaudojimo turizmui Druskininkuose ir apylinkėse galimybių studija, 2003)

Lietuva turi palyginti didelį gamtinį turizmo potencialą, kurį sudaro Pajūrio gamtinis kompleksas, vidaus vandens telkiniai – ežerai (2850 – didesni kaip 0,5 hektaro, bendras plotas – daugiau 910 kv. kilometrų) ir upės (760 – ilgesnės kaip 10 kilometrų, bendras ilgis – daugiau kaip 76 tūkst. kilometrų) ir miškai (30 procentų šalies teritorijos).(Nacionalinė turizmo plėtros 2003-2006m. programa, 2003)
Unikalus objektas – Europos geografinis centras – labai patrauklus turistams. Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas naudojant gamtinį turizmo potencialą leidžia plėtoti aktyvaus poilsio turizmą, didina turistams pritaikytų lankytinų vietų skaičių, optimizuoja lankytojų srautus saugomose teritorijose (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)

Iš vertingiausių ir įdomiausių gamtinių turizmo objektų, tinkamų kultūriniam ir ekologiniam turizmui, taip pat kaimo turizmui ir aktyviam poilsiui, minėtini 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų (apima 7,5 procento šalies teritorijos), 254 valstybiniai draustiniai ir 101 savivaldybių draustinis, 410 gamtos paveldo objektų. Unikalumu pažymėtinas Europos geografinis centras. Į saugomų teritorijų tinklą patenka ir daug etnokultūros paveldo objektų. Didžiausią turizmo plėtros potencialą turi Pajūrio gamtinis kompleksas, Rytų Aukštaitijos, Pietų Dzūkijos ir Žemaičių aukštumų ežeringieji miškų regionai, Nemuno upės slėnio zona. Gamtiniai ištekliai yra priežastis, dėl kurios žmonės keliauja į tam tikrą kelionės tikslo vietą (Vabalas, 2004)
Lietuvos gamta ir specifiniai tam tikrų regionų ir zonų landšafto kompleksai sudaro palankias sąlygas rekreacijai ir turizmui vystyti. (Nacionalinio turizmo vystymo programa, 1993)
Gamtinių (rekreacinių) ir kultūrinių resursų teritorinė koncentracija leidžia išskirti atskirus šalies regionus, turinčius palankiausias sąlygos turizmo plėtrai:

Vilniaus-Trakų regionas,

Rytų Aukštaitijos ežerų regionas,

Pietryčių Lietuvos miškų ir ežerų regionas,

Pajūrio regionas,

Žemaitijos aukštumų regionas,

Nemuno vidurupio turistinė zona (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)
Šie regionai turizmo plėtrai svarbūs ir tuo, kad jie yra 100 km. pasiekiamume nuo pagrindinių turizmo centrų – didžiųjų miestų ir turi didelę turistinę trauką poilsiui, turistinėms išvykoms ar žygiams. Didesnę dalį jų teritorijos sudaro žemiausio našumo žemės, o tai skatina plėsti alternatyvias veiklas žemės ūkiui – tokias kaip kaimo turizmas, tradicinių amatai, žirgininkystė. Šios naujos veiklos nišos sudaro prielaidas spręsti aštrias šių regionų užimtumo problemas (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)
Gamtiniai ištekliai yra pagrindas visoms trims subalansuoto vystymosi kryptims – ekonominiam, socialiniam ir aplinkos vystymuisi. Išeikvoti gamtiniai ištekliai gali sustabdyti tolesnį ekonominį ir socialinį vystymąsi. Be to, netinkamas išteklių naudojimas gali turėti neigiamą poveikį aplinkos kokybei ir sukelti pavojų ekosistemai ir žmonių gyvybei.
Gamtinių išteklių naudojimą įtakoja daugelis aplinkosaugos politikos krypčių, pvz. jūrinės aplinkos strategija, dirvožemio apsauga ir urbanistinė aplinka, klimato kaita, bendroji vandens direktyva ir daugelis kitų. Išteklių naudojimą taip pat įtakoja eilė ne-aplinkosauginių ES politikos sričių, tokių kaip transportas, žemės ūkis, energetikos politika. Tačiau šiuo metu nėra mechanizmo, kuris leistų įvertinti šias tarpusavio sąsajas.

Kultūrinių išteklių sąvoka
Turizmo kultūros ištekliams priskiriami archeologijos, istorijos, meno, mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai, folkloras, tradicijos ir liaudies amatai, šiuolaikiniai meno kūriniai ir mokslo laimėjimai, kolekcijos, kiti kultūros objektai ir saugomos teritorijos, kurių vertybės sudaro galimybes naudoti juos profesiniam, pažintiniam, kultūriniam ir kitokiam turizmui (Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymas, 1998)
Šalies, regiono ar vietovės kultūrinė aplinka perteikia tos teritorijos materialinių bei dvasinių vertybių visumą, jų lygį nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Todėl kultūrinės aplinkos savitumas yra viena iš svarbiausių kultūrinį turizmą skatinančių priežasčių. Pagal LR Turizmo įstatymą, 1998, kultūrinė aplinka yra vadinama „kultūros ištekliais”, kuriuos būtų galima skirstyti į tris kategorijas:
1. Praeities medžiaginiai kultūros objektai (nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros paveldo vertybės).
2. Dabarties nemedžiaginė kultūrinė raiška (kultūrinių renginių metu atgimstančios etnokultūros tradicijos, susipynusios su šiandienine kultūra).
3. Kiti su kultūra susiję objektai (pvz. muziejai).
Skerstonienė, 2002 pateikia Lietuvos kultūros išteklių skirstymą į tokias grupes: archeologijos, architektūros, dailės, istorijos ir urbanistikos (Skerstonienė, 2002)
Turizmas suteikia prasmę senųjų pilių, rūmų atstatymui, savitų kraštovaizdžių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių respektavimui, tai pat didina bendruomenės narių domėjimąsi kitų kraštų gamta, kultūromis ( Kultūrinio ir gamtinio potencialo panaudojimo Druskininkuose ir apylinkėse galimybių studija, 2003)
Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o pačiai paveldosaugai skirti trys įstatymai: Saugomų teritorijų įstatymas, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2005), pakeitęs anksčiau galiojusį Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Naujasis įstatymas daug griežčiau reglamentuoja kultūros paveldo apsaugą Lietuvoje.

Lietuvos kultūrinių išteklių panaudojimo problemos
Kultūriniai ištekliai, kaip viena esminių Nacionalinės turizmo plėtros programos krypčių, nepakankamai išnaudojami ir mažai pritaikyti turizmo reikmėms. Būtina spręsti kultūros objektų parengimo lankymui ir pritaikymo turizmo infrastruktūrai klausimus, remiantis trim pagrindiniais principais: Išsaugojimas – Panaudojimas – Propagavimas)
Dauguma kultūros paveldo vietų neparengtos lankyti, nors jas būtų galima pritaikyti
įrengiant ekspozicijas ir pritaikant kitai turizmo paslaugų infrastruktūrai. Beveik nėra
turizmo ir kultūros paveldo vietų, kurios butu pritaikytos neįgaliesiems (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)
Lietuvos kultūriniai turizmo ištekliai ir ypač etnokultūra vertinami dėl savitumo, bet šis potencialas menkai panaudojamas kaip turizmo objektas. Kaip jau buvo minėta, įregistruota daugiau kaip 10700 kultūros paveldo objektų, tačiau tik apie 350 galima panaudoti turizmui, iš jų trečdalį tarptautiniam turizmui. Ryškiausi tarptautinio turizmo objektai yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kėdainių senamiesčiai, Kernavės ir Trakų istorinis paveldas, Lietuvos baroko paminklai pilys. (Nacionalinė turizmo plėtros programa 2003-2006m.,2003)
Daugelis kitų paveldo objektų dėl nepakankamos paslaugų ir viešosios turizmo infrastruktūros nenaudojami turistų lankymui.
Lietuvoje vykstantys gausūs kultūros renginiai ir festivaliai menkai pristatomi turizmo parodose ir netampa žinomais tarptautinio turizmo objektais. Įdomus kultūrinis miestų gyvenimas galėtų būti geriau panaudojamas savaitgalio turizmui.

Lietuvos kultūrinių išteklių vertinimas

Ilga Lietuvos istorija paliko nemaža vertingų istorijos ir kultūros paveldo objektų bei jų kompleksų. Dabar Lietuvoje daugiau kaip 10700 registruotų kultūros paveldo objektų. Turizmo plėtotei svarbi ir didelė kultūros paveldo diferenciacija, kuriai turėjo ir tebeturi įtakos Lietuvos senoji ir naujoji istorija (Janonytė, 2004)
1991m. lapkričio mėn. Lietuvai įstojus į UNESCO ir ICROM pradėta bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo organizacijomis, atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui iškiliausius Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus.
Tradicinis Lietuvos dvasinės kultūros fenomenas – kryždirbystės menas – 2001m. įrašytas į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyti trys Lietuvos objektai — Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir Kernavės archeologinė vietovė.
Kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką formuoja ir šios politikos įgyvendinimą kontroliuoja Valstybinė paminklosaugos komisija – Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos klausimais.
Kultūros vertybėmis taip pat rūpinasi savivaldybių paminklotvarkos pareigūnai.
Kultūros vertybių apsaugos programos finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbai paprastai atliekami savininkų ar valdytojų lėšomis.
Vilniaus, Klaipėdos, Kauno ir Kėdainių senamiesčiai saugomi valstybės kaip urbanistinio paveldo kompleksai, savo architektūra skirtingi.
Lietuva dalyvauja tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose: “Baroko kelias”, “Vienuolynų kelias”, “Gintaro kelias”, “Kulinarinis paveldas”, “Hanzos kelias”, “Parkai ir sodai”. Iš daugiau kaip 10 tūkst. paveldo objektų didelio turistinio intereso objektų grupei yra priskiriama apie 350, o tarptautinio turistinio intereso grupei – apie 110 paveldo objektų (Bendrasis programavimo dokumentas)

Didžiausią turizmo potencialą turi pagrindiniai turizmo centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, pajūrio kurortai, Palanga, Neringa, gydomieji kurortai: Druskininkai ir Birštonas.

Žmogiškieji ištekliai
Ekspertų vertinimu, turizmo sektoriuje dirba maždaug 60 tūkst. žmonių (apie 4 % visų šalies dirbančiųjų). Turizmo plėtra leidžia sukurti nemažai darbo vietų ir kituose ūkio sektoriuose (transportas, prekyba finansinis tarpininkavimas)
Turizmo paslaugų sektoriui specialistus Lietuvoje rengia 3 universitetinės aukštosios mokyklos, 8 neuniversitetinės aukštosios mokyklos (kolegijos), 20 profesinių mokyklų.
Turizmo srityje geriausiai vertinamas neuniversitetinių aukštųjų mokyklų (kolegijų) absolventų parengimas, o profesinių mokyklų absolventai (remiantis darbdavių apklausa) neturi didesnės paklausos rinkoje, mat jiems trūksta praktinių įgūdžių, jie menkai įvaldę informacines technologijas. Aktuali parengtų turizmo specialistų įsidarbinimo pagal specialybę problema.
Savivaldybių ir valstybės institucijų tarnautojų, atsakingų už turizmo koordinavimą ir plėtrą, kitų turizmo sektoriaus darbuotojų mokymu ir kvalifikacijos kėlimu daugiausia rūpinasi ir šį darbą organizuoja Valstybinis turizmo departamentas (Nacionalinė turizmo plėtros programa, 2003)
Aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir mokymo poreikis ypač padidės, kai reikės gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų ir jas panaudoti.
Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad turizmo sektoriaus darbuotojai turėtų reikiamu įgūdžių, tokių kaip viešbučių vadyba, klientu aptarnavimas (Bendrasis programavimo dokumentas, 2004-2006)

Turinys

1. Turizmo reikšmė
2. Turizmo išteklių sąvoka

Leave a Comment