Fizinis aktyvumas

FIZINIS AKTYVUMAS, SVEIKATA IR SENĖJIMAS*

Vida Teresė Volbekienė Lietuvos kūno kultūros akademija, Kaunas, Lietuva

Vida Volbekienė. Docentė socialinių mokslų daktarė. Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto pedagogikos ir psichologijos katedros docentė. Mokslinių tyrimų kryptis — fizinis aktyvumas ir sveikata, mokinių kūno kultūra.

SANTRAUKAŠio apžvalginio straipsnio tikslas — išanalizuoti mokslinių tyrimų rezultatus, kaip nepakankamas fizinis aktyvumas lemia sveikatą ir senėjimą modernioje visuomenėje.Analizė atlikta remiantis pripažintų tarptautinių leidinių moksliniais straipsniais. Juose akivaizdu, kad daugiausia modernaus gyvenimo padarinius žmogaus sveikatai tiria JAV mokslininkai, o tyrimų rezultatai rodo civilizuotų pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvos, gyventojų sveikatos, susijusios su fiziniu aktyvumu, kitimo tendencijas. Mokslinių publikacijų, tiesiogiai nagrinėjančių Lietuvos gyventojų sergamumą ir mirtingumą dėl sėdimos gyvensenos autorei nepavyko surasti, o reprezentacinių, pažangia metodika pagrįstų tyrimų pasigendama, todėl mokslo kalba kalbėti apie Lietuvos suaugusių žmonių fizinį aktyvumą gana problemiška. Moksliškai įrodyta, kad moderniose visuomenėse vyrauja sėdima gyvensena ir to padariniai gana akivaizdūs. Kai kurie Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo ir sergamumo tyrimai parodo, kad fizinio pasyvumo grėsmė būdinga ir mūsų visuomenei.Straipsnį sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys. Pirmoje dalyje analizuojamos neigiamos fizinio pasyvumo investicijos, t. y. lėtinių ligų plitimas ir gyventojų senėjimo, susijusio su kasdienio gyvenimo kokybe, problemos. Antroje dalyje pateikiamas kritinis ugdomosios gerontologijos požiūris į suaugusiųjų sveikatos stiprinimo fiziniu aktyvumu modelį, kuriuo pabrėžiamas fizinės sveikatos stiprinimas ir palaikymas.

Raktažodžiai: fizinis aktyvumas, fizinis pasyvumas, sveikata, lėtinės ligos.

ĮVADASPastarųjų metų mokslinėse publikacijose teigiama, kad vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas (FA), trunkantis 30 minučių ir ne mažiau kaip 5 kartus per savaitę, išeikvojant apie 200 kcal energijos per dieną (pvz., 30 minučių greitoko ėjimo), stiprina suaugusiųjų sveikatą. Mokslininkai nustatė, kad FA, išeikvojant 1000—1100 kcal energijos per savaitę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemos, griaučių raumenų pajėgumą, padeda išlaikyti sveiką svorį. Jeigu FA yra mažesnis, vadinasi, žmogaus gyvensena yra fiziškai pasyvi ir galimi sveikatos rizikos veiksniai (Pate et al., 1995). Buvo atlikti epidemiologiniai FA ir su juo susijusių sveikatos rizikos veiksnių tyrimai. Palyginus moterų, kurių FA yra vidutinio intensyvumo ir trunka ilgiau nei 30 minučių kiekvieną dieną, sveikatą su tomis, kurių FA yra mažesnis už nurodytąjį, nustatyta, kad fiziškai pasyvių moterų išeminės širdies ligos, insulto ir 2 tipo diabeto rizika padidėja 43%. Fiziškai pasyvių kategorijai (FA yra vidutinio intensyvumo ir mažesnis nei 30 minučių kiekvieną dieną) priklauso didžioji dauguma išsivysčiusiųjų šalių, tarp jų ir Lietuvos, gyventojų. Pavyzdžiui, apie 70% JAV (Booth, Chakravarthy, 2002) ir daugiau nei dviejų trečdalių Lietuvos suaugusiųjų gyvensena yra fiziškai pasyvi (Kalėdienė ir kt., 1999).

Gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis pasyvumas didina lėtinių ligų plitimo riziką (žr. lentelę). 1995 metais JAV širdies ir kraujagyslių ligų centro (CDC) ir Amerikos sporto medicinos koledžo (ACSM) bendrose rekomendacijose teigiama: „Epidemiologiniai tyrimai įrodo įvairaus stiprumo FA prevencinį poveikį mažinant lėtinių ligų riziką: išeminės širdies ligos, padidėjusio kraujospūdžio, 2 tipo diabeto, osteoporozės, storosios žarnos vėžio, nerimo ir depresijos“ (Pate et al., 1995). 1996 metais publikuojami mokslinių tyrimų rezultatai: „Aerobinę ištvermę lavinantis FA mažina mirtingumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, hipertenzijos, storosios žarnos vėžio, 2 tipo diabeto ir gerina psichinę sveikatą. Aerobinio pobūdžio FA mažina nutukimo, osteoporozės, depresijos riziką, gerina gyvenimo kokybę ir stimuliuoja gerovės būseną, o raumenų jėgą lavinantys fiziniai pratimai mažina traumų dėl pagyvenusių žmonių griuvimo riziką“ (Surgeon General’s Report on Physical Activity and Health, 1996). 2001 metais teigiama: „Kasdienis FA mažina mirtingumą dėl kraujotakos ligų. Fizinis aktyvumas yra susijęs su mažesniu nutukimo, 2 tipo diabeto, storosios žarnos vėžio, osteoporozės paplitimu. Fizinis aktyvumas vyresniame amžiuje stiprina funkcinį pajėgumą, padeda neprarasti savarankiškumo. Fiziškai aktyvūs asmenys, palyginti su pasyviais, rečiau serga depresija“ (Kesaniemi et al., 2001). Mokslinių tyrimų rezultatai išprovokavo naują terminą — sėdimos gyvensenos mirties sindromas. Šiuo terminu norima pabrėžti, kad dėl fizinio pasyvumo didėja gyventojų mirtingumas. Sėdimos gyvensenos mirties sindromo požymiai: silpni raumenys, sumažėjęs kaulų tankis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir šlapime, nutukimas, bloga aerobinė ištvermė, tachikardija ramybės būsenoje. Šie požymiai sukelia viso organizmo ar atskirų sistemų, organų sutrikimus (Booth, Chakravarthy, 2002).

FIZINIO PASYVUMO BLOGOSIOS INVESTICIJOS: LĖTINĖS LIGOSFizinio pasyvumo pasekmės yra lėtinės ligos, kurių inkubacinis laikotarpis (pvz., 2 tipo diabeto) yra skaičiuojamas metais ir jos dažniausiai nepagydomos. Ūmių ligų (pvz., persišaldymo) inkubacinis laikotarpis yra keletas dienų, o gydymas tęsiasi ne vieną savaitę. 1987 metais viena ar kelios lėtinės ligos arba kokie nors sveikatos sutrikimai buvo nustatyti maždaug 90-iai milijonų JAV gyventojų, iš jų — 32,2 milijono buvo praradę amžiui būdingas judėjimo galimybes, savarankiškumą kasdieniame gyvenime, apie 1,5 milijono atsidūrė globos namuose. Lėtinių ligų dažnis, bėgant metams, didėja ir labiausiai jos paplitę tarp senyvo amžiaus žmonių: 88% — tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus, 68% — tarp 45—64, 35% — tarp 18—44 ir 25% — tarp jaunesnių nei 18 metų (Booth, Chakravarthy, 2002).

Išeminė širdies liga. XX amžiuje kiekvienais kalendoriniais metais, išskyrus 1918-uosius, išeminė širdies liga — pagrindinė JAV gyventojų mirties priežastis (American Heart Association, 1998). 1998 metais tiesioginė 949 619 gyventojų mirties priežastis yra kraujotakos ligos (41% nuo bendrojo mirtingumo per metus) ir netiesioginė — 1,4 milijono mirties atvejų (60% nuo viso mirtingumo) (American Heart Association, 2000). Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje 2003 metais kraujo apytakos sistemos ligos buvo pagrindinė vyrų (46,0%) ir moterų (64,0%) mirties priežastis.Kiekvienais metais JAV, kaip ir Lietuvoje, širdies ir kraujagyslių ligos nusineša daugiau gyvybių, nei kitos priežastys kartu sudėjus. Nuo 1950 iki 1996 metų mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų padidėjo 37% (kasmet papildomai 200 000 mirčių), nors bendras gyventojų skaičius padidėjo tik 43%. Paskutiniais XX amžiaus metais, nuo 1986 iki 1996-ųjų, pastebėtas mirtingumo dėl širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjimas 2% (American Heart Association, 1998). 2 tipo diabetas. Nuo 1958 iki 1993 metų sergančiųjų 2 tipo diabetu padaugėjo penkis kartus. Mokslininkai tokį sergamumo plitimą įvardija kaip diabeto epidemiją. Kiekvienais metais 400 000 sergančiųjų diabetu miršta, pusės iš jų tiesioginė mirties priežastis — diabetas (American Diabetes Association, 2001). Diabeto epidemijos pagrindinės priežastys: fiziškai pasyvi gyvensena, netinkami mitybos įpročiai ir senėjanti JAV demografinė situacija. Nors diabetu dažniausiai serga vyresni nei 40 metų amžiaus žmonės, 1982—1994 m. sergančiųjų diabetu paauglių skaičius padidėjo 10 kartų. Kai žmogus suserga diabetu būdamas jaunesnio amžiaus, pasekmės gali būti šios: ankstyvas apakimas, inkstų ligos, galūnių amputacija, širdies ligos, insultas (Libman, Arslanian, 1999). Prognozuojama, kad nuo 2000 iki 2050 metų sergančiųjų diabetu padidės 165%, t. y. nuo 11 iki 29 milijonų. Didžiausias sergančiųjų skaičius bus tarp 75 metų amžiaus žmonių (Booth, Chakravarthy, 2002). Diabeto epidemija įveikiama didinant FA ir keičiant mitybos įpročius.Nutukimas. Širdies ir kraujagyslių ligų centro (CDC) duomenimis, JAV 2000 metais 19,8% suaugusių gyventojų yra nutukę, o nuo 1991 metų nutukusiųjų skaičius padidėjo apie 61%. Pagal 1991 metų statistiką kasmet dėl nutukimo miršta nuo 280 000 iki 325 000 žmonių, ir šis skaičius didėja. Per 10 pastarųjų metų antsvorį turinčiųjų skaičius kasmet padidėja apie 6,1%. Kūno masės indeksas (KMI), didesnis nei 25 kg/m2, nustatytas 56,4% JAV gyventojų (Allison et al., 1999). Didėja nutukusių vaikų ir paauglių skaičius. Apie 11% JAV vaikų ir paauglių yra nutukę. Nutukimo „uodega“, t. y. biocheminiai arba klinikiniai širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai — hiperlipidemija, padidintas kraujospūdis, insulino kiekis — „velkasi“ paskui 60% nutukusių 5—10 metų amžiaus vaikų. Nutukimas išprovokuoja kai kurias labiausiai paplitusias modernias civilizacijos ligas (Must et al., 1999). Didėjant KMI, ši „provokacija“ darosi įtakingesnė. Pavyzdžiui, kai KMI didesnis nei 35 kg/m2, diabeto rizika padidėja 93 kartus tarp moterų ir 42 kartus tarp vyrų. Kūno svoriui padidėjus 20%, širdies išeminės ligos rizika tarp vyrų padidėja 86%, tarp nutukusių moterų — 3—6 kartais. Taip pat, didėjant nutukimui, auga hipertenzijos, osteoartrito ir tulžies pūslės ligų plitimas (Must et al., 1999).Fizinis pasyvumas: ekonominės išlaidos. 2001 metais JAV lėtinių ligų gydymui išleista 396 bilijonai dolerių. Eksperimentu buvo įrodyta, kad padidinus suaugusiųjų FA daugiau nei 2,5 valandos per savaitę, sumažėjo išeminės širdies ligos, insulto, 2 tipo diabeto atvejų 30%. Taigi šių ligų gydymui skirtoms išlaidoms sumažėjus 30% buvo sutaupyta 119 bilijonų dolerių per metus. 1 doleris, investuotas į FA, sutaupo 3,2 dolerio gydymui skirtų lėšų (Booth, Chakravarthy, 2002).Fizinis pasyvumas: mirtingumas. JAV 1996 metais 7 žmonės iš 10 (1,6 milijono atvejų iš 2,3) mirė dėl lėtinių, dažniausiai širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio, diabeto. Maždaug 15% lėtinių ligų atsiradimo priežastis — sėdima gyvensena, t. y. fizinis pasyvumas (Hoffman et al., 1996). 1986 metais dėl fizinio pasyvumo arba pripuolamo FA sukeltų lėtinių sveikatos sutrikimų ar ligų per metus suskaičiuojami 256 686 mirties atvejai, iš jų dėl išeminės širdies ligos — 205 254, insulto — 43 063 ir storosios žarnos vėžio — 8 369. Atlikus tyrimus nustatyta, kad fizinio aktyvumo dėka per savaitę išeikvojant 1000 kcal mirtingumas dėl visų minėtų priežasčių sumažėja 30%, o dėl išeminės širdies ligos, 2 tipo diabeto ir storosios žarnos vėžio — 212 000 atvejų per metus (Kesaniemi et al., 2001). Dėl fizinio pasyvumo JAV gyventojų mirtingumas du kartus didesnis nei dėl visų nelaimingų atsitikimų ar išorinių aplinkybių (gaisrų, transporto avarijų, kriminalinių nusikaltimų, lytiniu būdu plintančių ligų, infekcijų ir pan.) kartu sudėjus (Booth, Chakravarthy, 2002). Taigi pagrindinė mirtingumo priežastis JAV — sėdima gyvensena. Fizinis pasyvumas yra viena iš trijų pagrindinių mirtingumo priežasčių ir tiesiogiai prisideda prie nutukimo, kuris yra antra mirtingumo priežastis JAV. Pasaulyje per pastaruosius 100 metų pagrindinės mirtingumo priežastys labai pasikeitė: infekcinių ligų bumą 1990 metais, pakeitė tabako vartojimas, nutukimas ir sėdima gyvensena 2000-siais. Fizinis pasyvumas — nauja žmonijos rykštė. Ironiška, tačiau FA mažėja ir dėl blogesnės sveikatos, o dėl mažo FA atsiranda sveikatos problemų. Fizinis pasyvumas 20 amžiaus modernių žmogaus išgyvenimo technologijų produktas.Kova prieš lėtines ligas: gydymas ar prevencija? Moksliniai tyrimai atskleidžia lėtinių ligų spartėjantį plitimą ir jų neigiamas pasekmes žmonių gyvenimo kokybei. Pažymima, kad šių ligų gydymas gerėja, vis labiau tarp gyventojų propaguojant gyvenseną, šalinančią lėtinių ligų rizikos veiksnius. Apmaudu, tačiau lėtinių ligų gydymas vis dar yra populiaresnis nei fiziškai aktyvi gyvensena. Didžioji dauguma gyventojų nėra pakankamai įsitikinę, kad 30 minučių trukmės vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas kiekvieną dieną (pvz., greitas ėjimas) yra gyvybiškai svarbus jų asmeninei ir šeimos narių sveikatai, lemia gyvenimo kokybę. Vis dar tebevyrauja klaidingas požiūris, kad beveik visos ligos yra pagydomos ir šiuolaikinė medicina, kovojant prieš lėtines ligas, yra pajėgesnė nei aktyvi gyvensena. Tačiau biomedicinos mokslo naujovės taikomos tada, kai atsiranda sveikatos sutrikimų, diagnozavus ligą, ir tai yra gydymo, bet ne prevencijos pažanga. Gydymas, geriausiu atveju, stabilizuoja esamą sveikatos būklę, sustabdo negatyvų progresavimą. Paprastai gydymas neatkuria buvusios prieš ligą sveikatos ar organizmo funkcijų. Taigi geriausia lėtinių ligų terapinė strategija — šių ligų prevencija. Naujausiais tyrimais įrodyta, kad 82% išeminės ligos ir 91% 2 tipo diabeto priežastys yra gyvensenos sukelti rizikos veiksniai. Logiška galvoti, kad pakeitus gyvenseną daugeliu atvejų būtų galima šių ligų išvengti. Sveikos gyvensenos pagrindiniai požymiai yra: KMI, mažesnis nei 25; daug ląstelienos, mažai riebalų ir cukraus turinti mityba; vidutinio intensyvumo FA, trunkantis ne mažiau kaip 30 minučių kiekvieną dieną; nerūkymas ir saikingas svaigalų vartojimas. Kova su lėtinėmis ligomis būtų daug efektyvesnė biomedicinos mokslo pastangas perkeliant į mažai remiamą ir ištirtą sritį — pirminę sėdimos gyvensenos prevenciją.Pirminė kovos prieš lėtines ligas prevencija. Gydymas nėra efektyviausia strategija kovojant prieš lėtines ligas. Gydymas reikalauja didelių išlaidų ir siejamas su bloga gyvenimo kokybe ir mirtingumu (Booth et al., 2000). Šalinant ligos priežastis, nepasiekiamas patologijos slenkstis, sustabdomas lėtinių ligų plitimas. Be to, pirminė prevencija yra esminė Hipokrato priesaikos „pirmiausia nepakenk“ išraiška. Ironiška, tačiau, kol nepaliesta asmens esybė, pirminė prevencija sutapatinama su nuobodžiais kasdienio gyvenimo pojūčiais. Pirminės prevencijos paveikumas įrodytas kovojant prieš ūmias ligas. Raupų, poliomielito ir kitų infekcinių ligų galima išvengti pirminės prevencijos metodais, t. y. vakcinacija. Taigi jei pirminė prevencija yra efektyvi, kovojant su ūmiomis ligomis, kodėl nepanaudojus šios strategijos prieš lėtines ligas?Fizinio aktyvumo didinimo strategijos. Fiziškai aktyvi gyvensena yra vienas iš pagrindinių būdų, galintis sumažinti lėtinių ligų ir jų sukeltų sveikatos sutrikimų bėdas. Tokia gyvensena nėra populiari, nors gyventojų fizinį pasyvumą pakeičiant vidutinio intensyvumo FA sumažėja sveikatos priežiūros išlaidos, pagerėja gyvenimo kokybė.FA didinimo strategijos yra įvairios ir dažniausiai susijusios su gyventojų švietimu, FA didinimu socializacijos būdu, mokinių ir pagyvenusių žmonių galimybėmis nemokamai naudotis sporto bazėmis, sveikatos ugdymo specialistų rengimu, sveikatos politikos kaita, fizinio aktyvumo propagavimu ir pan. Štai keletas pavyzdžių. ● Vaikams ir paaugliams. 60 minučių fizinis aktyvumas kiekvieną dieną. Jo siekiama didinant FA per pertraukas mokykloje, kūno kultūros pamokas ir popamokinius renginius; teikiant žinių, kaip padidėjęs fizinis pasyvumas kelia grėsmę atsirasti lėtiniams sveikatos sutrikimams; mokant apskaičiuoti išeikvojamas kalorijas, pavyzdžiui, einant, lipant laiptais; mokant ir skatinant sveikos mitybos įpročių, atsisakant nesveiko maisto mokyklos valgyklose; fiziškai silpniems vaikams organizuojant rekreacinio sporto pratybas; suteikiant fiziškai aktyviam mokiniui (pvz., 60 minučių fizinis aktyvumas kiekvieną dieną šešias savaites) privilegijų ar duodant prizus. ● Suaugusiesiems. Kasdienis fizinis aktyvumas, trunkantis ne mažiau kaip 30 min. Juo siekiama, kuriant aplinką, palankią gyventojų fiziniam aktyvumui; skatinant darbdavius propaguoti FA kaip efektyvesnio darbingumo garantą; darant spaudimą savivaldybių, bendruomenių lyderiams dėl FA rėmimo.● Pagyvenusieji. FA didinimas socializacijos būdu: sudarant galimybes nemokamai naudotis sporto bazėmis; teikiant žinias apie fizinio pasyvumo žalą jų gyvybingumui, gyvenimo kokybei ir grėsmę prarasti savarankiškumą kasdieniame gyvenime. Didžiausia bėda kovojant prieš fizinį pasyvumą yra ne strategijų stoka, bet jų efektyvumas kasdieninei žmogaus elgsenai. Iš esmės FA didinimo strategijų kriterijus yra ne įvykdytų renginių ar akcijų, juose dalyvavusiųjų skaičius, bet jų kaupiamasis efektas gyventojų kasdieniam fiziniam aktyvumui. Kitaip tariant, FA didinimo strategijos efektyvumą reikėtų vertinti pagal atsakymą į klausimą: kaip pasirinkta strategija veikia kasdienę gyventojų elgseną? Be atsakymo į šį klausimą net ir pati geriausia fizinio aktyvumo didinimo strategija bus tik gražių renginių organizavimo strategija. Svarbiausia, kad gyventojai ne tik žinotų problemą, bet ją spręstų praktiškai, t. y. keistų savo gyvenseną. Taigi, ar laimėta kova prieš fizinio pasyvumo grėsmę, lėtinius sveikatos sutrikimus? Gaila, bet mokslininkų atsakymas yra — Ne.

UGDOMOJI GERONTOLOGIJA: NAUJAS ŽVILGSNIS Į FIZINĮ AKTYVUMĄ IR SENĖJIMĄStraipsnyje sporto sąvoka vartojama plačiąja prasme — tai visos fizinio aktyvumo formos, gerinančios žmonių sveikatą ir fizinį pajėgumą; pagyvenusieji vyresnio ir senyvo amžiaus žmonės .Pagyvenusiųjų sporto (fizinio aktyvumo) modeliai. Pasaulyje didėjant senyvo amžiaus gyventojų skaičiui ir ilgėjant gyvenimo trukmei, labai svarbu kuo ilgiau senėjant neprarasti savarankiškumo ir gyvenimo kokybės. Tam pasiekti būtina viena iš pagrindinių sąlygų — sveikatos stiprinimas FA. Pastaruoju metu egzistuoja du pagyvenusių žmonių fizinio aktyvumo modeliai (Kolb, 2001). Vienas iš jų atitinka bendruosius sporto reikalavimus bei dėsningumus ir siejamas su kuo geresnių asmeninių fizinio pajėgumo rezultatų siekimu ir jų demonstravimu rungtyniaujant, pavyzdžiui, sporto veteranų varžybose, sveikuolių konkursuose ir pan. Amžiaus vaidmuo yra antraeilis, o pagrindinis tikslas — kuo ilgiau tęsti atletinę veiklą. Antras fizinio aktyvumo modelis skirtas sveikatai stiprinti. Jo pagrindiniai uždaviniai: nesiekiant asmeninių rekordų, išsaugoti fizinį pajėgumą ir sulėtinti organizmo degeneraciją, t. y. negatyvius senėjimo procesus. Antras modelis yra labiau paplitęs pagyvenusiųjų sveikatinimo srityje ir geriau atitinka senyvo amžiaus žmonių dvasią. Nepaneigiant fizinio aktyvumo svarbos pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti ir pastarojo modelio reikšmės jų gyvenime, ugdomoji gerontologija jį kritikuoja dėl išskirtinės orientacijos į fizinę sveikatą. Kritinis ugdomosios gerontologijos požiūris į pagyvenusiųjų sporto modelį sveikatai stiprinti. 1. Sėkmingas senėjimas siejamas tik su puikiu fiziniu pajėgumu. Vadinasi, senyvame amžiuje tiktai gerai funkcionuojantis kūnas gali teikti pasitenkinimą ir leisti patirti gyvenimo kokybę. Čia pastebimas paradoksas — senėjimo tikslas yra nesenti arba sėkmingai senstama nesenstant. Kyla klausimas, ar realu žmogui senstant nesenėti arba išlaikyti vidutinio amžiaus žmogaus fizinius gebėjimus? Taigi tokiu atveju pagyvenusiųjų sportas tampa sportu prieš senėjimą, o jo paskirtis — teikti paramą senėjant (Kolb, 2001).

2. Teigiama, kad senstant svarbiausia išsaugoti fizinius gebėjimus. Vargu ar kas galėtų paneigti, kad tai svarbu. Bet ar tai svarbiausia? Aiškūs ryšiai tarp objektyvios žmogaus fizinės ir jo gerovės būklės nenustatyti (Kolb, 2001). Pasirodo, kad vien geros fizinės būklės nepakanka, kad žmogus jaustų dvasinį komfortą, patirtų gerovės būseną. Subjektyvi nuomonė apie savo gyvenimą, sveikatą, finansinę padėtį, socialinius ryšius gerovės būsenai reikšmingesnė nei sveikatos būklė pagal medicininius kriterijus (Antonocci & Akiyama, 1987).3. Propaguojant FA būtinumą pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti, yra nepateisinamas diletantiškumas, pigiu populiarumu pagrįsti argumentai ar teiginiai, netiesos kalbėjimas (pvz., fizinis aktyvumas padeda išvengti senatvės, pailgina gyvenimą, jis yra negatyvių amžiaus paženklintų procesų panacėja). Žodžiu, susidaro įspūdis, kad reikia sutelkti visas pastangas kovojant prieš senėjimą. Bet argi pagyvenęs amžius yra nepageidaujama gyvenimo pakopa ar net nelaimė?! Toks ir panašus diletantiškumas neigia žmogaus prigimtį, stabdo naujas asmenybės perspektyvas. 4. Dar vienas ugdomosios gerontologijos kritinis požiūris į pagyvenusiųjų fizinį aktyvumą siejamas su senyvo žmogaus fizinio pajėgumo įvaizdžiu, t. y. pozityvusis įvaizdis priešpastatomas negatyviajam. Asmenys, neatitinkantys suformuoto fizinio pajėgumo paveikslo, „įbrukami“ į nesėkmingo senėjimo perspektyvą. Kokia subjektyvi asmenų, priskirtų „nesėkmingam“ senėjimui, savijauta? Ar ši savijauta skatina pagyvenusiųjų gyvenimo kokybę?Ugdomoji gerontologija, iškeldama pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti sportu silpnybes, neneigia organizmo degeneracinių procesų stabilizavimo ar sulėtinimo svarbos. Ji, atsiribodama nuo sėkmingo senėjimo paveikslo modeliavimo, didžiausią reikšmę teikia žmogaus asmeninio gyvenimo perspektyvos suvokimui senstant. Mokslininkai pabrėžia, kad pagyvenusiųjų sportas turėtų prisidėti prie pažangios ugdomosios gerontologijos koncepcijos — padėti pagyvenusiesiems suvokti naujo gyvenimo etapo prasmę ir vertybes — įgyvendinimo. Tai pasiekiama atsisakius idėjos apie treniruočių programa valdomą senėjimą ir iškeliant galimybes per sportą tenkinti žmogaus naujo gyvenimo etapo, pagyvenusiųjų gyvenimo, specifinius poreikius ir tikslus ugdant gebėjimus prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių ir į išorinius pokyčius reaguoti pačiam keičiantis iš vidaus kaip asmenybei (Kolb, 2001).

APIBENDRINIMASFizinis aktyvumas yra vienas iš kokybiško ilgaamžiškumo veiksnių, susijusių su fiziniu pajėgumu ir sveikata, savarankiškumu kasdieniame gyvenime. Ir ne tik tai svarbiausia. Svarbiausia — sportas atveria galimybes suvokti naujo gyvenimo etapo perspektyvas ir vertybes, suteikiant vidinę laisvę pasirinkti palankiausią likusio gyvenimo būdą. Pripažįstant fizinį aktyvumą kaip pagyvenusiųjų gyvenimo kokybės rodiklį, reikia pažymėti ir silpniausią vietą — praktinį jo įgyvendinimą. Žinios savaime nevirsta tam tikra elgsena. Manyčiau, kad tai ne fizinio aktyvumo didinimo strategijų kiekybinė, bet jų turinio kokybinė stoka. Dažniausiai šios strategijos skirtos visuotiniams parodomiesiems renginiams rungtyniaujant, demonstruojant asmeninius fizinius gebėjimus ar pranašumą. Pasigendama strategijų, kurios būtų tiesiogiai nukreiptos į asmenį, jo kasdienio gyvenimo elgseną. Gal reikėtų atrasti ir išaukštinti vertybes, kurios paveiktų fiziškai aktyvios gyvensenos asmeninę filosofiją, keistų vartotojišką požiūrį į fizinį aktyvumą?

LITERATŪRAAllison, D. B., Fontaine, K. R., Manson, J. E., Stevens, J., Vanltallie T. B. (1999). Annual deaths attributable to obesity in the United States. JAMA, 282, 1530—1538.Antonocci, T., Akiyama, H. (1987). Social networks in adult life and a preliminary examination of the convoy model. Journal of Gerontology, 42, 519—527. Booth, F. W., Chakravarthy, M. V. (2002). Cost and consequences of sedentary living: New battleground for an old enemy. President’s Council on Physical Fitness and Sports, Research Digest, March.Booth, F. W., Gordon, S. E., Carlson, C. J., Hamilton, M. T. (2000). Waging war on modern chronic diseases: Primary prevention through exercise biology. Journal of Applied Physiology, 88, 774—787. Diabetes 2001: Vital Statistics. (2001). Alexandria, VA: American Diabetes Association.1998 Heart and Stroke Statistical Update. (1999). Dallas, TX: American Heart Association. 2000 Heart and Stroke Statistical Update. (2001). Dallas, TX: American Heart Association. Hoffman, C., Rice, D., Sung, H. Y. (1996). Persons with chronic conditions. Their prevalence and costs. JAMA, 276, 1473—1479.Kalėdienė, R., Petrauskienė J., Rimpela, A. (1999). Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas: Šviesa.

Kesaniemi, Y. K., Danforth, E. Jr., Jensen, M. D. et al. (2001). Dose-response issues conserning physical activity and health: an evidence-based symposium. Medicine Science and Sports Exercises, 33 (Suppl. 6), S 351—358.Kolb, M. (2001). Motivated Ageing. The Perspective of Sports Educational Gerontology. Physical Activity and Ageing: Perspectives the Multidisciplinary Series of Physical Education and Sport Science (pp. 85—103). ICSSPE.Libman, I., Arslanian, S. A. (1999). Type 2 diabetus mellitus: No longer just adults. Pediatrics Annual, 28, 589—593.Must, A., Spadano, J., Coakley, E. H. et al. (1999). The disease burden associated with overweight and obesity. JAMA, 282, 1523—1529.Pate, R. R., Pratt, M., Blair S. N. et. al. (1995). Physical activity and public health. A recommendation from the centers for disease control and prevention and the American College of Sports Medicine. JAMA, 273, 402—407.Surgeon General’s report on physical activity and health. USDHHS. (1996). From the Centers for Diseases Control Prevention. Washington, DC: Governement Printing Office.

Lentelė. Ligos, kurias sukelia fizinis pasyvumas (Booth, Chakravarthy, 2002)

Fizinis pasyvumas veikia organizmo būklę sukeldamas: Fizinis pasyvumas padeda negatyviai progresuoti:• Širdies infarktą, išeminę ligą • Aukštą kraujo spaudimą• Nutukimą• Insultą• 2 tipo diabetą • Didesnį cholesterolio kiekį kraujyje • Krūties vėžį• Storosios žarnos vėžį• Kasos vėžį• Prostatos vėžį • Tulžies pūslės akmenligę• Periferinės kraujotakos ligas• Depresiją• Kognityviųjų funkcijų sutrikimus• Osteoporozę• Blogą fizinį pajėgumą• Nepakankamą sąnarių paslankumą• Blogą gyvenimo kokybę • Ankstyvą mirtį • Negatyviems cheminės terapijos pasekmėms• Lėtiniam juosmeninės nugaros dalies skausmui• Ligų liekamiesiems reiškiniams• Diskų degeneracijai• Nepatenkinamam fiziniam pajėgumui• Būklei po stuburo traumų• Būklei po insulto• Būklei po stuburo, šlaunikaulio lūžių