Fizinis aktyvumas

Turinys
1 FIZINIO AKTYVUMO SVARBA ŽMOGAUS ORGANIZMUI 2
1.1 FIZINIO AKTYVUMO SĄVOKA 2
1.2 FIZINIO AKTYVUMO KAITA IR JO LYGIAI 2
1.3 JUDĖJIMAS MOKINIO LAIKO BIUDŽETE 3
1.4 SANTYKIS TARP MATEMATINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO IR MATEMATINIŲ SUGEBĖJIMŲ 5
1.5 HIPOKINEZIJA IR MOKINIŲ SVEIKATOS POKYČIAI 5
2 FIZINIO AKTYVUMO FORMOS 6
2.1 KAI KURIOS FIZINIO AKTYVUMO FORMOS 6
2.2 KŪNO KULTŪROS PAMOKA – VIENA IŠ FIZINIO AKTYVUMO FORMŲ 6
3 FIZINIS AKTYVUMAS, JO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME 7
3.1 FIZINIO AKTYVUMO BŪTINUMAS 7
3.2 FIZINIŲ PRATIMŲ ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMUI 9
3.3 FIZINIS AKTYVUMAS IR SVEIKATA 10
4 MOKSLEIVIŲ POŽIŪRIS Į FIZINĮ AKTYVUMĄ 11
4.1 NEPAMOKINIO MOKSLEIVIŲ FIZINIO AKTYVUMO TYRIMAI 11
4.2 FIZINIO AKTYVUMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO MOKINIŲ AMŽIAUS 12
5 IŠVADA: 13
6 LITERATŪRA: 14

Kūno kultūra – Svarbi asmens ir visuomenės bendrosios kūlturos dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros srritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti asmens fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, t.y. stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą“.
Šį referatą norėčiau paskirti X-XII klasių jaunuoliams ir merginoms.
1 Fizinio aktyvumo svarba žmogaus organizmui
1.1 Fizinio aktyvumo sąvoka
Žmogaus augimas ir vystymasis priklauso nuo kasdieninio fizinio aktyvumo. Darbe, buityje, poilsiaujant ar sportuojant žmogus atlieka įvairius judesius. Tų judesių sumą, atliktą per tam tikrą laiko vienetą, galima vadinti fiziniu aktyvumu.
Žmogaus fizinis aktyvumas yra susijęs su amžiumi, lytimi, medžiagų apykaita ir energijos išeikvojimu bei kitais veeiksniais. Fizinis aktyvumas – tai skeleto bei raumenų sukeliami kūno judesiai, kuriems atlikti suvartojama kur kas daugiau energijos nei ramybės būsenoje. Žmogaus fizinis aktyvumas – tai kryptinga individo veikla, gerinanti fizines galias, kurios būtinos norint pasiekti ir išlaikyti aukštą sveikatos ir fizinio iš

šsivystymo lygį.
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projektuose nurodoma, kad mokiniai turi būti skatinami sąmoningai rinktis tinkamiausias fizinio aktyvumo formas, atsižvelgiant į savo interesus bei polinkius, amžių, savo fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę.
Kiekvieno žmogaus natūralus poreikis fiziniam aktyvumui yra skirtingas. Per mažas arba per didelis fizinis aktyvumas, ypač augančiam ir besivystančiam organizmui, yra žalingas.
Nepakankamas fizinis aktyvumas vadinamas hipokineze. Literatūroje dažnai vartojamas ir kitas terminas – hipodinamija. Jo reikšmė šiek tiek kita, nes hipodinamija parodo dėl hipokinezės sumažėjusią raumenų jėga (gr. Hypo – po, apačioje, dynamis – jėga).
1.2 Fizinio aktyvumo kaita ir jo lygiai
Hipokinezė pastaruoju metu tapo įprastu mūsų gyvenimo reiškiniu. Todėl pabandysim ištirti fizinio aktyvumo įtaką aukštesniųjų klasių mokinių sveikatai ir kai kurioms organizmo funkcijoms.
Tam tikras žmogaus fizinio aktyvumo lygis yra sąlygotas genetiškai ir yra gaana pastovus. Šį teiginį galime pagristi rezultatais, gautais žingsniamačiais ištyrus nueitų žingsnių skaičių per parą. Dar tikslesnius fizinio aktyvumo duomenis galima gauti nustatant organizmo sunaudotą energiją. Bet kuriuo atveju didžiausią fizinio aktyvumo dalį sudaro ėjimas ir bėgimas.
Mūsų tiriamieji, matematinio profilio dešimtų klasių mokiniai, pagal fizinį aktyvumą buvo suskirstyti tik į dvi fizinio aktyvumo grupes: žemo (per parą atlieka mažiau nei 10 000 lokomocijų) ir vidutinio (per parą atlieka nuo 10 000 iki 20 000 lokomocijų). Gauti rezultatai leidžia teigti, kad aukštesniuųjų klasių merginų ir vaikinų fizinis aktyvumas labai sk
kiriasi. Vaikinų fizinis aktyvumas didesnis.
Aukštesnėse klasėse mokinių fizinis aktyvumas mažėja: merginų jis būna, lyginant su vaikinų, daug žemesnis. Galima teigti, kad fizinis aktyvumas auga iki šeštos klasės, o vėliau ir berniukų, ir mergaičių aktyvumas mažėja: jei 10-11 metų berniukas atlikdavo 18,1 tūkstančių lokomocijų per parą, tai 17-18 metų vaikinai – tik apie 14,3 tūkst. o merginos dar mažiau – vidutiniškai 9,7 tūkst. Biologai tvirtina, kad 75-80% aukštesniųjų klasių mokinių jaučia fizinio aktyvumo stygių.
Paskutinio dešimtmečio rezultatai parodė, kad teik merginų, tiek vaikinų fizinis aktyvumas kasmet mažėja, o tai sukelia hipokinėzija. Ji yra pavojinga augančiam organizmui, nes neigiamai veikia organų ir atskirų organizmo sistemų veiklą bei vystymąsi.
Glaustai paanalizavus kiekybinį matematinio profilio dešimtų klasių mokinių fizinį aktyvumą, apžvelgus gautus rezultatus, manome, kad ir vaikinų, ir merginų fizinis aktyvumas yra per mažas. Būtina ieškoti priežasčių, kodėl jis toks žemas. Be to, reikia ieškoti fizinio aktyvumo rezervų, t.y. naujų fizinio aktyvumo formų, kurios padėtų mokiniui realizuoti natūralų fizinio aktyvumo poveikį.
1.3 Judėjimas mokinio laiko biudžete
Dienos režimas – tai tinkamas darbo ir poilsio kaitoliojimas per dieną. Jis turi atitikti žmogaus amžiui, organizmo struktūrines ir psichines ypatybes.Tinkamas dienos režimas palaiko mokinio sveikatą ir darbingumą, padeda ugdyti jo gabumus, polinkuis, skatina kūrybinę veiklą. Reikia, kad kiekvieno mokinio režimas būtų individualus, t.y. atitiktų jo amžių, anatomines ir fiziologines savybes.
Mokinių dienos re
ežimas buvo tiriamas X-XII matematinio profilio ir neprofilinių bendrojo lavinimo mokyklų klasėse. Išanalizavome mokinių paros laiko paskirtymą atskiroms veiklos rūšims.
Didelę laiko dalį mokiniai praleidžia mokykloje, todėl labai svarbu, kad mokymo režimas joje būtų tinkamas. Matematinių dešimtų klasių savaitinis krūvis buvo 35-36 valandos, todėl per šias darbo dienas beveik kasdien jie turėjo po 6 pamokas.Kontrolinėje grupėje savaitinių pamokų mažiau – tik 32. Todėl jie mokykloje dažniausiai būdavo penkias ir tik du kartus – šešias pamokas. XI-XII klasėje mokymosi krūvis dar padidėja. Matematinėse dvyliktosiose klasėse buvo 36-37 pamokos per savaitę, o bendrojo profilio – 33-36 pamokos. Toks didelis pamokų skaičius buvo todėl, kad valandos, skirtos fakultatyvams, buvo įtraukiamos į tvarkaraštį kaip privalomi užsiėmi-mai geriau pasiruošti vienam ar kitam dalykui (dažniausiai matematikai).
Dešimtųjų matematinių klasių mokiniai papildomai matematikos mokymuisi dar skyrė kasdien vidutiniškai po 48,16 min, o 11-12 – net 73,14- 87,16 min. Baigiamosiose matematinėse klasėse gana daug mokinių (57,87%) mokosi namuose ilgiau kaip 3 valandas. 21,79% dvyliktųjų klasių mokinių tam skyrė net 5-6 valandas.
Be pagrindinės mokyklos, dalis 10 klasių mokinių dar mokosi muzikos, dailės ir kito tipo mokyklose: matematinėse klasėse tokių buvo 40,56%, o bendrojo lavinimo klasėse – 28,84%. Be to, aukštesniųjų klasių mokiniai dar papildomai lankė kursus, dalykinius būrelius. Išleidžiamosiose klasėse padaugėjo mokinių, lankančių papildomus užsiėmimus ne mokykloje. 22,28% 10 matemati-nių klasių mokinių lankė įvairius būrelius, kontrolinės – 30,56%.
Tai viskas susiję su pasiruošimu abitūros egzaminams ir stojimu į
aukštąsias mokyklas.
Daug laiko (3-5 valandas) mokiniai skiria pasiruošimui užsiėmimams, vykstantiems po pamokų mokykloje ir už jos rybų, o pamokų ruošai dar 1-2 valandas. Todėl bendra aukštųjų klasių mokinių protinio darbo apimtis gana didelė, t.y. 9-12 val. per dieną.
Labai svarbus režimo momentas yra nakties miegas. Išleidžiamosiose klasėse mokinio vidutinė nakties miego trukmė 7 val. 51 min., tai beveik valanda mažiau nei dešimtoje klasėje. Dalis mokinių miega 6-7 val., o tai neatitinka fiziologinių poreikių. Gauti duomenys rodo, kad profilinėse klasėse daugiau mokinių, kurie jaučia miego trūkumą, ypač jų padaugėja baigiamosiose klasėse.
Analizuojant anketinius duomenis, paaiškėjo, kad gana daug aukštesniųjų klasių mokinių jautė poriekį pamiegoti dieną. Dienos metu miego norėjo nuo 11,79% iki 25,97% matematinių klasių merginų; vaikinų, norinčių pamiegoti dieną, buvo mažiau. Bendrojo lavinimo klasėse didelį poreikį dienos miegui jautė vaikinai – 30,35%. Laiko trūkumas mažai kam leido tai padaryti. Mokslo metų pabaigoje mokinių, norinčių miego dienos metu, padaugėjo. Šie pojūčiai atsiranda dėl pavasarį padidejusio bendro nuovargio, o ne dėl dažno neišsimiegojimo.
Daug aukštesniųjų klasių mokinių per trumpai būna lauke. Gauti rezultatai apie laisvalaikio organizavimą rodo, kad matematinių klasių mokiniai daug mažiau laiko skiria sportui ir kūno kultūrai, nors dešimtose klasėse 47,62% vaikinų ir 34,38% merginų sportavo.
Gauti duomenys rodo, kad dauguma profilinių kaip ir neprofilinių, klasių mokinių, valgė 3-4 kartus per dieną, o dešimtųjų matematinių klasių 20,09% merginų valgė dažniau kaip 4 kartus.
Anketoje mokiniai išsakė subjektyvią savo nuomonę apie savijautą. 76,10% dešimtųjų klasių mokinių ir 76,98% neprofilinių klasių merginų pažymėjo, kad tą dieną jų savijauta buvo gera. Dešimtųjų matematinių klasių mokinių savijauta buvo blogesnė: tik 66,93% vaikinų ir 65,85% merginų jautėsi gerai.
Analizuojant aukštesniųjų klasių mokinių paros režimą, galima pastebėti daug jo pažeidimų. Dažnesni pažeidimai buvo matematinėse klasėse. Specializuotų klasių mokiniai dažniau užimti papildoma veikla (muzikos, dailės mokyklose), mažas jų fizinis aktyvumas: mažai laiko skiria sportui ir kūno kultūrai, nors mankštą darančių buvo daugiau nei kontrolinėje grupėje. Baigiamo-siose klasėse dėl laiko stokos daugelis metė pamėgtus būrelius, atsisakė net užsiėmimų sporto sekcijose. Dėl didelio mokomojo krūvio matematinių klasių mokiniai namuose mokėsi per ilgai, tam skirdami 5-6 valandas. Matematinių klasių mokiniai trumpiau būna lauke. Jiems trūksta laiko grožinės literatūros skaitymui bei kultūrinių renginių lankymui. Jie trumpiau žiūri televizijos laidas. Daugelis baigiamųjų klasių mokinių miega per trumpai, todėl dažnai norėjo miego dieną, savijauta jų buvo bloga.
Tirdami mokinių laiko biudžetą, t.y. naudodami kiekybinius tyrimo metodus, galime išsiaiškinti, kiekgi iš tikrųjų mokiniai skiria laiko fiziniam aktyvumui (rekomenduojama skirti 2,5-3 valandas per dieną). Didžiausius pažeidimus mokinių laiko biudžete pastebėjome dvyliktosiose klasėse, t.y. daugiau nei pusė mokinių lauke būna tik tiek, kiek užtrunka kelionė į namus ir atgal.
Sudarant mokinio dienos režimą, reikia atsižvelgti į individualius ir socialinius-ekonominius veiksnius. Individualūs veiksniai: 1) sveikata; 2) amžius; 3) lytis; 4) mokinio biologinis paros ritmas; 5) protinio darbo apimtis: 6) fizinis aktyvumas; 7) fizinis pajėgumas; 8) fizinis išsivystymas; 9) polinkiai. Socialiniai-ekonominiai veiksniai; 1) šeimos tradicijos; 2) higieninė kultūra; 3) paja-mos; 4) buities sąlygos ir kt.

“Judėjimas gali pakeisti visus vaistus pasaulyje, bet jokie vaistai nagali pakeisti judėjimo”, – teigė prancūzų gydytojas S. Tiso, gyvenęs prieš porą šimtmečių.
1.4 Santykis tarp matematinių klasių mokinių fizinio aktyvumo ir matematinių sugebėjimų
Vienas iš veiksnių, turinčių teigiamą poveikį mokinių protiniam darbingumui, yra fizinis aktyvumas. Daugiau kaip pusė mokinių žemo fizinio aktyvumo. Tai gali turėti neigiamą poveikį jų protiniam darbingumui.
Skirtingo fizinio aktyvumo grupių merginų metematinių sugebėjimų vidutiniai rodikliai labiau skyrėsi. Žemo fizinio aktyvumo merginų matematinių sugebėjimų vidutiniai subtestų ir bendrojo rodiklio vidutinės reikšmės buvo aukštesnės – 55,56 balo žemo fizinio aktyvumo grupėje ir 42,68 – vidutinio (skirtumo statistinis reikšmingumas didelis – P<0,01). Įdomų pastebėti, kad matematikos mokymosi pažangumo rodikliai nesiskyrė: 7,72 balo (žemo fizinio aktyvumo) ir atitinkamai 7,93 balo (vidutinio fizinio aktyvumo). Šiuo atveju teigiamą poveikį turėjo fizinis aktyvumas.
Remiantis tyrimų duomenimis, galima suformuluoti išvadą, kad fizinis aktyvumas turi teigiamos įtakos mokinių mokymosi pažangumui. Šis aktyvumas, kaip rodo vidutinio aktyvumo merginų grupės matematinių gabumų ir pažangumo rezultatai, padeda geriau įsisavinti tą didelį mokomąjį krūvį, kuris tenka matematinio profilio XII klasių mokiniams. Ne tokiems gabiems mokiniams tokio klasėse mokytis yra sunku, tačiau, teisingai organizavus darbo dienos režimą, kur atitinkamai laiko bus skiriama fiziniams pratimams, kaip rodo tyrimų duomenys, galima pasiekti gerų rezultatų.
1.5 Hipokinezija ir mokinių sveikatos pokyčiai
Mokinių mokymasis, kaip ir suaugusių protinė veikla, susideda iš trijų komponentų: protinio darbo, pozos statinės įtampos ir dinaminio fizinio darbo. Kuo didesnis mokymo krūvis, tuo daugiau diagnozuojama aukštasniųjų klasių mokinių sveikatos sutrikimų. Higienistų, fiziologų, klinicistų tyrimų duomenimis, jau nuo pirmos sistemingo mokymosi dienos vaikų ir paauglių gyvenime daugėja statinių komponentų ir mažėja judėjimo aktyvumas. Taip pat kinta statinių bei dinaminių komponentų paskirtymas paros laiko biudžete. Pastovus laiko trūkumas, nakties laiko trūkmės mažinimas, hipokinėzija – tai priežastys, neigiamai veikiančios mokinių sveikatos būklę. O juk Pasaulinėje sveikatos organizacijos įstatuose pažymėta, kad sveikata – ne tik ligų nebuvimas, bet fizinė, psichinė ir socialinė gerovė.
Reformuojant bendrojo lavinimo ir kitų tipų mokyklų darbą, mokyklų ir klasių vadovai, kūno kultūros vadovai, kūno kultūros mokytojai, siekdami stiprinti mokinių sveikatą, ypatingą dėmesį turėtų skirti fizinio aktyvumo pajėgumo didinimui, nes fizinį aktyvumą, pajėgumą ir sveikatą sieja tarpusavio ryšiai. Tam turėtų būti ieškoma naujų fizinio aktyvumo formų ir metodų, tobulilančių kūno kultūros procesą.
2 Fizinio aktyvumo formos
2.1 Kai kurios fizinio aktyvumo formos
Judėjimą galime skirstyti į natūralų ir organizuotą. Analizuojant mokinių paros laiko paskirstymą, pastebėta, kad didelę laiko dalį jie juda netikslingai ir tik nežymią laiko dalį skiria organizuotai kūno kultūrai. Kūno kultūros pamokos nepatenka vaiko organizmo biologinio poreikio judėti. Kūno kultūros procesą turėtų sudaryti sistemingos pamokos pagal žinomus kūno kultūros ir sporto dėsningumus, kuriuos lemia kiekvieno moksleivio fizinė ir psichoemocinė prigimtis.
Visos fizinio aktyvumo formos skatintinos, jeigu jos mokiniams leidžia patirti judėjimo džiaugsmą. Kad atsirastų poreikis judėti, pirmiausia reikia, kad dar šeimose būtų pradėtos formuoti aktyvius gyvensenos tradicijos. Suformavę teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, galime pateikti ir konkrečius reikalavimus. Fizinio aktyvumo raiškos formos gali būti realizuojamos dvejopai: a) puoselėjant bendrąjį fizinį mokinių vystymąsi, fizines galias bei sveikatą, nesiekiant sportinio rezultato, ir b) siekiant sportinio rezultato. Dauguma mokinių dirba, nesiekdami sportinio rezultato, todėl kūno kultūros mokytojai ir neturėtų jų versti dirbti fizinių galių riboje.
Fizinio aktyvumo formos yra įvairios: kūno kultūros pamokos, fizkultūrinės pertraukėlės per pamokas, judrieji žaidimai per pertraukas bei po pamokų, treniruotės sporto sekcijose, būreliuose, klubuose. Fizinio aktyvumo formas lemia mokinių amžius, fizinio išsivystymo lygis, sveikatos būklė, individualūs polinkiai bei gebėjimai.
Mokytojų dėka nuolat tobulinamos tradicinės ir kuriamos naujos fizinio aktyvumo formos: organizuojamos fizinio aktyvumo dienos: mažosios olimpiados, sporto renginiai derinami su teori-niu mokymu apie judėjimo reikšmę ir kt.
Dabartinis mūsų gyvenimas pilnas psichoemocinės įtampos, o neretai pasitaikantys sunkumai sukelia stresus ir depresijas. Jaunimo protinis apkrovimas dažnai neišeina jiems į sveikatą. Todėl pastaruoju metu vis pouliaresnės tampa tos kūno kultūros formos, kurios spartina organizmo fizinių ir funkcinių galių atsistatymą, užtikrina optimalų protinį bei fizinį darbą.
2.2 Kūno kultūros pamoka – viena iš fizinio aktyvumo formų
Fizinį aktyvumą labiausiai lemia interesai, motyvacijos lygis ir socialinė aplinka. Teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą žmogus turi dar vaikystėje. Tam didelės įtakos turi šeima, tik vėliau įsijungia mokykla ir jį supanti aplinka.
Reikia, kad mokiniai, ypač besimokantys diferencijuoto mokymo klasėse, turėtų motyvų (interesų), užsiimti fizine veikla, nes gyvenimas parodė, jog šiandieninė medicina nesugeba sustabdyti žmogaus fizinio degradavimo.
Tyrimai parodė, kad fizinis aktyvumas atskiromis savaitės dienomis labai skiriasi kada jiems tenka didesnis protinis krūvis, jų fizinis aktyvumas sumažėje. Todėl jaučiamą fizino aktyvumo trūkumą mokiniai stengiasi kompensuoti savaitgaliais.
Norint optimaliai organizuoti X-XII klasių mokinių fizinį aktyvumą, reikėtų kūno kultūros pamokas išdėstyti tvarkaraštyje tomis savaitės dienomis, kai fizinis aktyvumas pradeda mažėti ir kai jis būna mažiausias. Fiziniai pratimai tomis dienomis galėtų padėti atstatyti fizinio aktyvumo defici-tą, sumažinti įtampą, atsiradusią dėl protinio darbo krūvio, suaktyvinti gyvybinių organizmo funkcijų veiklą.
Lietuvoje tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų klasių mokinių fizinio aktyvumo apimtis ir intensyvumas yra nepakankamas. Fizinis aktyvumas priklauso nuo amžiaus, lyties, sveikatos, aplinkos, vaiko ir paauglio socialinių funkcijų, klimato, metų laiko, mokymo proceso organizavimo mokykloje, kūno kultūros turinio ir metodikos.
Realiausia fizinio aktyvumo didinimo forma daugeliui šiuolaikinių mokinių yra kūno kultūros pamoka. Todėl, įvertinant teigiamą fizinio aktyvumo poveikį sveikatai, būtų teikslinga padidinti kūno kultūros pamokų skaičių visų tipų mokyklose, skatinti ir popamokinę kūno kultūros veiklą.
3 Fizinis aktyvumas, jo reikšmė žmogaus gyvenime
3.1 Fizinio aktyvumo būtinumas
Technikai išsivysčiusių šalių visuomenėje gamybos mechanizavimas, transporto motoriza-vimas, buities technizavimas bei sėdimas darbas sumažino poveikį judėti. Susidarė objektyvios sąlygos, dėl kurių žmogus buvo priverstas keisti gyvenimo būdą. Paplito pasyvus gyvenimo būdas, netruko pasireikšti ir jo pasėkmės. Aktyvius fizinės veiklos apribojimas pareikalavo iš žmogaus didžiulių protinių pastangų ir nepaprastai padidino psichinę bei nervinę įtampą. Atsirado hipokinezės problema. Ištirta, kad organizmas labai sunkiai pakelia nejudromą. Medicinos statistika rodo, kad ypač paplito širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Pasaulinės sveikatos apsaugos duome-nimis apie 40-50 proc. Išsivysčiusių šalių miestų gyventojų yra nutukę.
Nutokusiems paūmėja anksčiau persirgtos ir kitokios ligos. Kai kada nutukimas daro ir psichsocialinį poveikį, nes nutukę žmonės, ypač moterys, tiesiog neestetiškai atrodo. Nutukusieji dažniau suserga ir miokardo infarktu: nustatyta, kad jie šia liga serga beveik dvigubai dažniau negu žmonės, kurių svoris normalus.
Truputi nutukę žmonės, ypač jauni, paprastai jaučiasi esą sveiki. Viršnorminę jų kūno masę galima priliginti sunkumų nešiojimui, treniravimuisi. Dėl padidėjusio krūvio iš pradžių didėja tik raumenų masė, o vėliau raumenys nebesugeba normaliai susitraukti. Taip dažniausiai kinta širdies raumuo, ypač kai suriebėja širdis, sutrinka kraujo apykata. Toks žmogus greičiau pavargsta, suserga, gali tapti net invalidu.
Vaikų ir paauglių kūno svoris paprastai padidėja dėl jų nepakankamo fizinio aktyvumo, todėl viršsvoris labiau priklauso nuo hipokinezės, o ne nuo mitybos.
Nors šalyje kasmet gerinamos materialinės sąlygos plėtoti kūno kultūros ir sporto sąjūdį, kultivuojančių kūno kultūrą ir sportą žmonių skaičius dar neatitinka objektyvių visuomenės porei-kių. Sociologinių tyrimų duomenys rodo, jog atsilikimą sąlygoja ne tiek laivo laiko stoka, nepaten-kinama materialinė bazė, kiek nepakankamas žmonių pomėgis fiziškai lavintis, sportuoti.
Aktyvios fizinės veiklos deficito problema šiuolaikinės mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis aktuali visais amžiaus tarpsniais, tačiau bene labiausiai ji opi, kai kalbama apie vaikų sveikatą. Nors vaikai ir judresni už suaugusiuosius, dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų ir jiems gresia hipokinezės pasekmės.
Vaikų augimo akceleracija dėl nepakankamos fizinės veiklos sąlygoje viršsvorio susidarymą, laikysenos sutrikimus, nepakankamą raumenų darbingumą, mažina širdies ir kraujagyslių sistemos funkcines galimybes.
Nepakankamas fizinis aktyvumas yra nepalankus mokinių sveikatai, kenkia vaikų ir paauglių organizmo augimui ir brendimui. Neatsitiktinai masiškai tikrinant moksleivius atskleista daug širdies ir kraujagyslių sistemos psichoemocinių, regos, protinio darbingumo ir kitų fizinio išsivystymo bei sveikatos sutrikimų. Šie ir kiti nepaminėti organizmo fizinės būklės sutrikimai yra susiję su mokslo ir technokos progresu. Daugumos mokyklą baigusių moksleivių fizinis pasirengimas yra prastas, nors beveik visi jie iš fizinio lavinimo turėjo tik gerus ir labai gerus pažymius.
Būtina pažymėti ir tokią nepalankią mokynių sveikatai tendenciją, kaip traumų daugėjimas buityje ir per fizinio lavinimo pamokas. Traumų sudaro kaulų, sąnarių pažeidimai, dažnoki ir galvos smegenų sutrikimai. Šios traumos yra nepakankamo fizinio išsivystymo, blogos judesių koordina-cijos ir orientavimosi erdvėje rezultatas. Jas patiria vaikai, mėgstantys mažai judrų gyvenimo būdą. Socialiniu atžvilgiu nepakankamas fizinis pasirengimas – svarbi priežastis, ribojanti profesijos pasi-rinkimą ir sudaranti papildomų sunkumų darbinėje veikloje bei tarnaujant Lietuvos Armijoje.
Iš aptartų duomenų matyti, kad mažai judrus gyvenimo būdas nuo pirmųjų mokymosi mokykloje dienų sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, kurie, tolydžio stiprėdami, pereina į chroniškas neinfekcines ligas.
Labai svarbu atminti, kad tai, kas praleista dar ankstyvoje vaiktstėje, yra negrįžtamai prarasta toliasniam gyvenimo tarpsniui. Dėl to vaikystėje išryškėję judėjimo trūkumai vėliau yra sunkiai ištaisomi. Ir priešingai, kuo anksčiau vaikai įvaldo judesių įgūdžius, tuo geriau jie fiziškai bręsta.
Ankstyvoji individualaus vystymosi laikotarpiu žmogaus organizmas lengviau treniruojamas ir, priklausomai nuo fizinio aktyvumo lygio, didėja fizinio išsivystymo diapazonas. Į tai ypač svarbu atkraipti dėmesį, nes hipokinezės reiškiniai galimi ir vaikystėje. Natūralus aktyvios fizinės veiklos poreikis, turintis ypatingą reikšmę optimaliam organizmo vystymuisi, vaikystėje daugeliu atvejų yra stabdomas įvairių socialinių priežasčių (drausminės priemonės, priverstinis sėdėjimas mokykloje, pomėgis žiūrėti televizorių ir kt). Dėl to vaikų organizmas į aktyvaus judėjimo apribojimą reaguoja taip pat, kaip ir suaugusiųjų: mažėja darbingumas, sveikata darosi nestabili. Tai rodo, kad būtina, ypač vaikystėje, ugdyti aktyvios fizinės veiklos įgūdžius, padedančius tausoti sveikatą ir užtikrinti gerą darbingumą visą likusį gyvenimą.
Žmogaus kūnas plastiškiausias augimo, ypač lytinio brendimo laikotarpiu. Bet tuo pat metu dėl įvairių neigiamų išorinių veiksnių (netinkamos mitybos, ligų, neigiamos psichosocialinės įtakos, fizinio aktyvumo apribojimo ir kt.) jis yra ir labiausiai pažeidžiamas. Veikiant šiems ir kitieks veiksniams, organizmo augimas ir vystymasis sulėtėja, todėl iki galo nerealizuojamas genetinis potencialas. Kai kurie vaikai suauga, jų kūno matmenys nebeatitinka optimalių, o tai mažina jų funkcines galias.
Antra vertus, suaugusiams nelengva kompensuoti šiuos nuo vaikystės išlikusius fizinio išsivystymo ir funkcinių galimybių trūkumus. Todėl žmogui, kurio širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų funkcinės galimybės menkos, pasiekti optimalų jų aktyvumą net ir ilgomis treniruotėmis yra labai sunku arba apskritai neįmanoma.
3.2 Fizinių pratimų įtaka žmogaus organizmui
Fizinis aktyvumas susijęs su trim sveikatos aspektais: fizinių, psichinių ir socialiniu. Geriausiai ištirtas ryšys tarp fizinio aktyvumo ir funkcinės širdies ir kraujagyslių sistemos būklės. Kasdieniniai fiziniai pratimai ir sportinė veikla skatina organizmo kraujotaką, normalizuoja arterinį kraujo spaudimą. Atlikus palyginamuosius sportininkų ir nejudriai gyvenančių žmonių tyrimus, nustatyta, kad ramybės būsenoje sportininkų arterinis kraujo spaudimas yra žemesnis.
Nustatyta, kad svoris asmenų, ilgesnį laiką darančių fizinius pratimus, išlieka pastovus amžius ir lyties ribose, o miesto gyventojų, ypač mažai judančių ir dirbančių sėdimą darbą, senstant svoris didėja. Didžiulis fizinis aktyvumas mažina nutukimą, arterinį kraujo spaudimą, padeda mesti rūkyti, teigiamai veikia sveikatos prognozę. Fiziniai pratimai daro teigiamą įtaką organizmo darbingumui ir sveikatai, yra susiję su socialiniu žmogaus aktyvumu. Kūno kultūra ir sportas, skatindami gamybinio darbo produktyvumą, tampa svarbiu ekonominio vystymosi veiksniu.
Bene labiausiai fizinių pratimų poveikį jaučia širdis. Dirbantiems raumenims reikia daugiau maisto medžiagų, deguonies. Kadangi tuo turi pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema, itin svarbus vaidmuo tenka žmogaus širdžiai.
Reikšmingas trenituotumo rodiklis yra širdies susitraukimų dažnis (pulsas) ramybės būsenoje. Galima teigti, jog kuo didesnis fizinis aktyvumas, tuo šis rodiklis turėtų būti žemesnis. Sportininkų pulsas ramybės būsenoje neviršina 50-60 tvinksnių per minutę, o nesportuojančių tiek jaunų, tiek suaugusių žmonių pulsas kur kas dažnesnis – 70-80 tvinksnių per minutę. Taip yra dėl to, kad vienu susitraukimu sportininko širdis išvarinėja daugiau kraujo. Vadinasi, ji dirba lėtesniu ritmu. Be abejo, širdies susitraukimų dažnis daugiausia priklauso nuo sportinės veiklos pobūdžio. Sportininkų, kurie daugiau treniruoja ištvermę (slidininkai, ilgų nuotolių bėgikai, plaukikai ir kt.), pulsas ramybės būsenoje esant geriausiai sportiniai formai gali būti tik 30 tvinksnių per minutę ar net mažiau.
Bet kokia fizinė veikla – ėjimas, bėgimas, lipimas laiptais ir kt. – suaktyvina širdies darbą. Ir atvirkščiai, ilgalaikis sėdėjimas mažina kraujotaką. Netreniruojami raumenys (ir širdies) mažėja, silpsta. Pavyzdžiui, nuėmus gipsą nuo rankos, paprasta akimi matyti, kokie išglebę ir sumenkę raumenys, kokie netikslūs ir apsunkę rankos judesiai.
Reguliariai tikslingai makštinantis galima pagerinti organizmo veiklą. Pravartu prisiminti, kad sportuojant širdis (kaip ir raumenys) gerokai padidėja, nesportuojant ji vėl sumažėja, organizmo rezervai senka. Todėl būti fiziškai aktyviems tik jaunystės metais nepakanka. Norint palaikyti optimalią organizmo funkcijų ir sveikatos būseną, būtinos reguliarios kūno kultūros ir sporto praty-bos, ypač jeigu kasdieninė veikla nereikalauja fizinių pastangų.
Nepakankamai fiziškai aktyvaus jaunuolio širdis gali per minutę ištumti tik 2-3 kartus daugiau kraujo negu ramybės būsenoje: jai plakant daugiau kaip 160 tvinksnių per minutę, raumuo nebepajėgia perpumpuoti viso kraujo į kraujagysles. Treniruota fiziškai aktyvaus jaunuolio širdis intensyvių fizinių krūvių metu gali padidinti savo pajėgumą net 6-7 kartus, t. y. per minutę perpumpuoti 30-35 litrus kraujo.
Dėl fizinių pratimų pakinta ir širdies dydis. Sportuojančių žmonių širdys esti didesnės apimties, sugeba stipriau susitraukti ir kartu atlikti kur kas didesnį darbą. Nesportuojančių vyrų širdies tūris vidutiniškai lygus 760 ml, moterų – 550 ml. Sportuojančių vyrų širdies tūris dažnai siekia 1000 ml, moterų – iki 800 ml. Tačiau nevisada padidėjęs širdies tūris rodo jos pajėgumą: širdies tūris gali padidėti ir dėl ligos.
Fiziniai pratimai glaudžiai susiję su kviepavimo funkcija, kurios veiklą daugiausia lemia širdies darbas. Fizinių pratimų metu suintensyvėjęs širdies darbas skatina ir kviepavimo sistemos funkciją. Pastebėta, kad jaunuoliai, vergiantys fizinių krūvių, gali įkvėpti tik 2-3 litrus, o treniruoti – 5-6 litrus. Tai rodo, kad kvėpavimo funkcija langvai treniruojama.
Be fiziologinių pakitimų, vystančių dėl kūno kultūros ir sporto pratybų poveikio, ne mažiau reikšmingai kaičiasi judėjimo ir atramos aparatas. Fiziniai pratimai didina raumenų masę, taip pat didėja jėga, pakinta kaulų, sąnarių ir raiščių tamprumas, lavėja ištvermė, lankstumas, vikrumas ir kitos fizinės ypatybės. Be abejo, tam reikalingos ilgos ir sistemingos treniruotės.
Pokyčių dėl fizinių pratimų atsiranda ir psichinėje žmogaus veikloje. Jų dėka patiriame daug teigiamų emocijų, kurios padeda pašalinti sunkaus darbo metu atsiradusį nuovargį. Sportuodamas žmogus išmoksta valdyti savo emocijas, įveikti baimę, ugdo tokias valios savybes, kaip ryžtingumą, savitvardą, drąsą ir kt. Įvairūs fiziniai pratimai atitinkamai formuoja žmogaus kūno formas, laikyseną. Pagal įgimtas kai kurių kūno dalių proporcijas ir jų santykį galima prognozuoti sportinės veiklos rezultatus.
Dabar kūno kultūra ir sportas yra nepakeičiamos profilaktikos ir nemedikamentinio gydymo priemonės, svarbūs fizinių ir psichinių organizmo jėgų tobulinimo veiksniai. Svarbiausia yra tai teisingai suprasti ir tinkamai tuo vadovautis kasdieninėje veikloje.
3.3 Fizinis aktyvumas ir sveikata
Poilsis – tai ne absoliuti ramybė, o tikslingas laisvalaikis, skiriamas fizinėms ir intelektinėms savybėms ugdyti.
Žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo materialinių gyvenimo sąlygų, kiek nuo aktyvios jo fizinės veiklos laisvalaikiu, profesinių, taip pat psichologinių veiksnių ir, kas bene svarbiausia, nuo individualaus gyvenimo būdo bei elgesio. Tarp kitų veiksnių, turinčių įtakos sveikatai, lemiamas vaidmuo tenka kokybiniams aktyvios fizinės veiklos rodikliams.
Fizinis darbas, fizinis aktyvumas pagreitina organizmo medžiagų apykaitą, padeda sudeginti cholesterino perteklių, o raumenų neveiklumas turi įtakos visiems organams, pirmiausia širdžiai, kiri dėl neveiklumo suglemba.
Kai kurie 15-18 metų jaunuoliai būna tingūs, nutukę, nejudrūs, greitai pavargsta nuo mažiausios emocinės ar fizinės įtampos. Nors jų organizmas dar sparčiai bręsta, medžiagų apykaita yra pakankamai intensyvi, nežymūs nykimo procesai jau prasidėję.
Tokia nerūpastinga pažiūra į savo sveikatą kaip tik ir būdinga šiame amžiuje, kada būsimos ligos požymiai subjektyviai dar nejaučiami. Tik gerokai vėliau, apie 40-uosius gyvenimo metus, vis labiau įsiklausoma į savo pojūčius, pradedama domėtis asmens higiena, sveikatos stiprinimo būdais. Kiti tai daro tik mintyse, svajonėse: apsipranta, daug ką pamiršta, gyvenimo būdo ir įpročių po senovei nekeičia. Dažniausiai savo sveikata žmonės susirūpina tik susirgę. Ištaisyti padėtį jie pirmiausia stengiasi įvairiais vaistais, užmiršdami visai paprastas ir lengvai prieinamas priemones, kuriomis galima sustiprinti apsaugines organizmo jėgas.
Raumenų pasyvumas, trunkantis metų metus, palieka ryškų pėdsaką visam organizmui, fizinei žmogaus išvaizdai. Pasitaiko, kad jaunystėje sportavęs žmogus, vėliau metęs sportą ir pradėjęs dirbti, pavyzdžiui, protinį darbą, po keliolikos metų stipriai pasikeičia: papilnėja, pakinta veido spalva, išryškėja ir žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio vartojimo) poveikis. Visi šie pomygiai netrunka išnykti, kai tik žmogus pakeičia gyvenimo būdą – vėl tampa fiziškai aktyvus.
Mokslininkai įrodė, kad sistemingai daromi fiziniai pratimai, reguliari mankšta didina organizmo apsaugines jėgas, atsparumą nepalankiam orui ir įvairioms ligoms. Fizinis aktyvumas, fizinis darbas, aktyvus poilsis laiduoja ne tik gerą sveikatą, bet ir ilgą amžių. Norint ilgai gyventi ir vaisingai dirbti, reikia nuolatos ir fiziškai apkrauti organizmą, apriboti norus, saikingai maitintis, vengti žalingų įpročių, grūdintis fiziškai bei psichiškai.
4 Moksleivių požiūris į fizinį aktyvumą
4.1 Nepamokinio moksleivių fizinio aktyvumo tyrimai
Moksleivių kūno kultūros ir sportinei veiklai apibūdinti daugeliu atvejų padeda nepamokinės fizinio aktyvumo formos.
Lyginant merginų ir vaikinų aktyvumą, labai ryškiai matoma, kad merginos kūno kultūra ir spor-tu domisi mažiau. Mokinių kūno kultūros ir sporto interesus mokslininkai sieja su jų požiūriu į fizinio lavinimo pamokas, aiškina, jog šis interesas yra nepastovus, didėjant amžiui pamažu blėsta.
Kiekviena pamoka turėtų ugdyti pažintinį mokinių interesą, mokyti juos savarankiškai ir reguliariai daryti fizinius pratimus. Nemažas čia turėtų būti ir propagandos priemonių vaidmuo. Eksperementinių tyrimų rezultatai parodė, kad šiomis priemonėmis iš dalies galima pakeisti moki-nių požiūrį į fizinio lavinimo pamokas. Didelę įtaką turi ir mokytojo autoritetas, elgesys kasdie-ninėje veikloje, jautrumas, polinkis bendrauti su mokiniais.
Užklasiniai renginiai, padedantys ugdyti moksleivių įprotį sistemingoms kūno kultūros ir sporto pratyboms, labai svarbūs. Buvo tiriama atskirų nepamokinių renginių ir kompleksinių organizacinių-praktinių priemonių įtaka moksleivių sveikatingumui ir darbingumui gerinti. Nustatyta, kad mokyklos darbe panaudojus tokias aktyvaus poilsio priemones kaip judrieji žaidimai ir fiziniai pratimai per pertraukas griname ore. Priešpamokinė gimnastika ir kiti užklasiniai renginiai gerina funkcinę organizmo būklę, rečiau sergama įvairiomis persišaldymo ligomis. Šios priemonės padeda gerinti ir moksleivių fizinį pasirengimą.
Dauguma tyrėjų, tobulindami moksleivių fizinį lavinimą, pagrindinį dėmesį skyrė įvairių praktinio poveikio priemonių, gerinančių morfologinius ir funkcinius organizmo rodiklius, organi-zavimui ir įgyvendinimui. Tokios pedagoginės priemonės yra šiek tiek vienpusiškos, nes mokinių dalyvavimas eksperimentiniuose tyrimuose numatytas iš anksto. Suprantama, suaktyvinus fizinę veiklą, moksleivių organizme įvyksta teigiamų pakitimų. Tačiau gerai žinoma ir tai, kad kūno kultūrą kultivuojančių moksleivių skaičius priklauso ne tik nuo dalyvavimo įvairiuose kūno kultūros ir sporto renginiuose (neretai per prievartą), bet ir nuo teigiamo moksleivių požiūrio į tuos renginius. Vadinasi, pirmiausia reikėtų daugiau rūpintis tomis priemonėmis, kurios gali suformuoti arba prireikus pakeisti jau susiformavusį moksleivių požiūrį į fizinį aktyvumą, savo sveikatą.
Svarbu pasiekti, kad moksleiviai patys, niekieno neverčiami ir neraginami, daugiau judėtų, būtų fiziškai aktyvūs. Be praktinių priemonių, gali padėti mokinių ir jų tėvų informavimas apie kūno kultūros ir sporto pratybų reikšmę ir naudą. Tai savo ruožtu didina psichologinių ir pedagoginių priemonių vertę, tačiau kol kas teoriniai ir praktiniai jų naudojimo metodai neturi tvirto mokslinio pagrindo.
Šio darbo tikslas – standartizuota apklausa ištirti ir įvertinti respublikos moksleivių požiūrį į fizinį aktybumą bei psichologinių ir pedagoginių poveikio priemonių efektyvumą teigiamam moksleivių požiūriui ugdyti.
4.2 Fizinio aktyvumo priklausomybė nuo mokinių amžiaus
Kintant amžiui, berniukų požiūris į atskiras aktyvumo formas, kaip ir bendras aktyvumas, keičiasi nenuosekliai. Mažėliau keičiasi (neigiamai) požiūris į rytinę mankštą, bėgimą, sporto ir judriuosius žaidimus, važinėjimą dviračiu, keliones ir turistinius žygius, ėjimą pėsčiomis į mokyklą. Požiūris į plaukimą tampa palankesnis. Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad su amžiumi mažėja nemokančių plaukti mokinių. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad berniukų požiūris į šias aktyvumo formas yra palankus per visą mokymosi laiką, pradedant nuo V klasės, ir tik X-XII klasėje negatyviai keičiasi. Tai leidžia teigti, kad šių formų kultivavimas gali būti sekmingai valdo-mas. Ir atvirkščiai, tokios aktyvumo formos, kaip slidinėjimas, ypač čiuožimas, didėjant amžiui tampa tampa nepopuliarios, skatinti jas kultivuoti moksleivius, ypač aukštesniųjų klasių, darosi kur kas sunkiau. Pakeisti moksleivių požiūrį į čiuožimą nuo X-XII klasės mūsų naudotomis pedagoginės ir psichologinėmis poveikio priemonėmis nepavyko. Taigi vis dar aktuali problema, susijusi su žiemos sporto šakų pomėgio mažėjimu tarp respublikos moksleivių. Populiarinant žiemos sporto šakas, ypač čiuožimą, būtina visos visuomenės parama. Analogiška padėtis yra tarp mergaičių. Skiriasi tik tai, kad jų požiūris negatyviai pakinta ne tik į žiemos sporto šakas, bet ir į žaidimus.
Taigi, organizuojant fizinio lavinimo procesą mokykloje, būtina atsižvengti į įvairaus amžiaus moksleivių požiūrio į fizinį aktyvumą ypatumus, diferencijuoti mokymo programas pagal mokinių mėgstamas aktyvumo formas. Mokyklose reikėtų mažiau mokyti įvairių sudėtingų pratimų (kai kurių lengvosios atletikos rungčių, gimnastikos elementų) arba tai daryti emocingiau (pavyzdžiui, per gimnastikos pamoką skirti judriuosius žaidimus). Daugiausia dėmesio reikia skirti fizinių ypatybių (ypač ištvermės).
Neigiamą įtaką fizinių ypatybių lavinimui daro pernelyg didelis krepšinio populiarumas. Dėl to kartais nelengva paskatinti mokinius pasirinkti kitas fizinio aktyvumo formas.
5 Išvada:
Reikšmingi visuomenės politiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai iškėlė poreikį pertvarkyti įvairias žmogaus veiklos sritis, laužyti nusistovėjusius stereotipus, paspartino vertybių perkainojimo procesą, taip pat ir paties žmogaus ugdymo bei švietimo pertvarką. Kilo būtinibė keisti žmogaus mąstymą, pasaulėžiūrą, jo požiūrį į didelį asmeninio bei visuomeninio gyvenimo reiškinių. Šiame visa apimančiame procese nuošalyje neliko ir kūno kultūra.
Ilgus metus mūsų šalyje kūno kultūra, taip pat kūno kultūros dalyko dėstymas mokykloje buvo suvokiami siaurai ir vienpusiškai. Šio dalyko pamokoms keltas tikslas – lavinti moksleivių fizines ypatybes, ieškoti sportinių talentų, siekti aukštų rezultatų, normų ir pergalių varžybose. Buvo įsigalėjęs požiūris, kad kūno kultūros pedagogai pirmiausia turi rūpintis žmogaus fizinės prigimties pažinimu, jos raidos galimybėmis, ir remdamasi tuo pažinimu, ieškoti būdų, kaip sėkmingai plėtoti ir tobulinti fizines galias. Tokioje „tikslingo ugdymo teorijoje“ kur kas mažiau kreiptas dėmesys, kad kūno kultūros pamokos laiduotų darnią asmens fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės sveikatos sklaidą, būtų ugdoma sveika gyvensena, formuojami fizinio aktyvumo motyvai bei įpročiai, kurie lydėtų nuolatos – po mokyklos baigimo iki gilios senatvės, t.y. taptų gyvenimo norma.
Toks požiūris iš dalies lėmė, kad dabartinės Lietuvos žmonių (tarp jų ir moksleiviai) sveikata nėra gera. Mokslininkų darbai metai po metų konstatuoja blogėjančią moksleivių sveikatą ir fizinį pajėgumą.
Atlikti tyrimai rodo, kad jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos veiksniai – antsvoris, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrikusi kai kurių medžiagų apykaita. Plinta elgesio rizikos veiksniai – rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba, fizinis pasivumas. Pastarasis veiksnys ypač svarbus, nes suponuoja kitų sveikatos rizikos veiksnių paplitimą, todėl jo reikšmė ugdant vaikus yra didžiulė.
Bet nereikia pamiršti, kad viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus. Ir jei nori likti sveikas iki gyvenimo pabaigos, reikia būtinai sportuoti ir nebandyti nesveikų „priemonių“.

6 Literatūra:
K. Kardelis. Teigiamo moksleivio požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas 1988m. 3-60 psl.
J. J. Zuozienė. Kūno kultūros ir sveikos gyvensenos žinių įtaka moksleivių fiziniam aktyvumui. Kaunas 1998m. 1, 19-20 psl.
V. Lepaškienė, L. Bruzgaitė. Aktyvaus mokimasi metodai. 8-10, 13-18 psl.
R. Kairytė. Aukštesniųjų klasių mokinių fizinis aktyvumas, protinis darbingumas ir sveikata. Vilnius 1995.

Leave a Comment