Sveikata

Sveikata – vienas svarbiausių žmogaus laimės komponentų, viena didžiausių vertybių. Žmogus dažnai susimąsto pradeda vertinti tik tai, ko neteko. Taip yra ir su sveikata. Kiekvienas turi teisę būti sveikas ir mokėti sveikatą išlaikyti kuo ilgiau.Galima pateikti ir kitokį sveikatos apibrėžimą ir pabrėžti, kad sveikata – tai per daug svarbu, kad ja rūpintųsi vien mus gydantys medikai. Su sveikata susijusias problemas turi spręsti pats žmogus, bendruomenė, medicinos darbuotojai, valdžios institucijos. Žmogus privalo jausti atsakomybę už sveikatą, gilinti žinias ir tobulinti sveikatos stiprinimo įgūdžius. Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės – ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui, tai rašoma knygoje Sveikata 21.Tarp Lietuvos gyventojų nuolat auga mirtingumas nuo ligų, tiesiogiai susijusių su žmonių gyvensena: širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis medicininės priemonės sveikatą ir gyvenimo trukmę sąlygoja tik 10%, aplinkos ir darbo sąlygos – 20%, paveldimumo faktoriai – 20%, o likusius 50 % lemia gyvenimo būdas. Todėl išsivysčiusiose valstybėse vis platesnį pripažinimą įgyja sveiko gyvenimo būdo koncepcija, orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. Ši koncepcija remiasi holistine pažiūra į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančią žmogų ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą.Sveikos gyvensenos judėjimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Jau šio šimtmečio pradžioje ir tarpukario Lietuvoje Vydūnas, St. Šalkauskis, A. Maceina, K. Dineika savo filosofinių sistemų pagrindu suformulavo sveiko, darnaus žmogaus sampratą.Nėra pakankamai ištirta, koks gyventojų požiūris į kūno kultūrą ir sportą kaip vieną iš svarbiausių priemonių padedančių stiprinti sveikatą, didinant fizines galimybes ir darbingumą. Trūksta informacijos, dėl kokių priežasčių didžioji dalis gyventojų nesimankština ir nesportuoja. Mažai duomenų apie savarankiškai sportuojančius ir besimankštinančius asmenis. Iš tikrųjų kas tai yra sveikata? Ar tai organizmo būsena, kai jo nekankina jokia liga? Laiko tarpas tarp ligų? Mūsų medicininė praktika, matyt ją taip ir traktuoja “Jeigu nesergi jokia liga, vadinasi, esi sveikas”. Sveikata malonu, bet jeigu žmogus esti sveikas visą laiką, veikia adaptacijos dėsnis: jos nebepastebi, ir ji nėra sudedamoji laimės dalis (Amosovas, 1984).A. Stepaitienės teigimu per mažai judame, trūksta aktyvios veiklos, buvimo gryname ore. Sportuoti ar vaikščioti, dirbti fizinį darbą ir to užteks, ar praktikuoti medicininį pasivaikščiojimą, bėgimą gamtoje su mintimis ir įsivaizduojant, kaip mums vis dėlto padeda grynas oras, bendravimas su gamta. Ar visada masinis sportas duoda teigiamų rezultatų? Visi šie ir kiti klausimai jaudina kiekvieną suaugusį.Judėjimas – tai tas gyvybės eliksyras, kuris laiduoja normalų vaiko vystymąsi, suaugusiųjų sveikatą ir ilgaamžiškumą. Yra aukso taisyklė: “Jei gali judėti – judėk, būsi sveikas, gražus ir protingas. Jei gali stovėti – nesėdėk, jei gali sėdėti – negulėk.Susipažinus su sveika gyvensena ir su aktyviu gyvenimo ritmu, smagu žinoti, patiriamos teigiamos emocijos: fizinių gebėjimų tobulinimas ir tobulėjimas, ugdomos tam tikros savybės, bendravimas ir bendradarbiavimas.Mokant sveikai gyventi, didelę reikšmę turi teisinga sveikatos, kaip vertybės samprata, nes tai sudėtinga sąvoka. Daugelis žmonių skirtingai supranta šį terminą, todėl požiūris į sveikatą gali būti įvairus ir nuolat keistis. Sveikata yra kasdienio gyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo tikslas, ji apima ir socialinius, ir asmeninius išteklius, ir fizines galimybes.

1. Literatūros šaltinių apžvalga

1.1 Moterų sveikatos problemos Lietuvoje ir pasaulyje

Remiantis nacionalinio sveikatos tarnybos metinio pranešimo duomenimis 2000 metų, galima išskirti sveikatos rodiklius remiantis PSO sistemos duomenų baze. Gyvenimo trukmės teigiami pokyčiai šioje srityje vėl stebimi nuo 1995 metų. 1999 metais vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje pasiekė 72,4 metus (moterų – 77,5 metai). Dešimties metų gyvenimo trukmės skirtumas tarp lyčių yra vienas iš didžiausių Europoje. Didžiausią įtaką gyvenimo trukmės pokyčiams Lietuvoje turėjo mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir nuo nelaimingų atsitikimų (dažnai susijusių su alkoholio vartojimu). Tačiau interneto svetainėje (http://wspt.lt/naudinfo.php–28k) rašoma, kad vidutinė būsimo gyvenimo trukmė – 2003 m. šiek tiek pailgėjo: moterų – 77.85 metų. Tačiau šalyje ir toliau išlieka labai didelis metų skirtumas tarp moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės: 2003 m. moterų ji buvo 11.4 metų didesnė nei vyrų. Lietuvos moterų (0–64 metų) bendras mirtingumo rodiklis nesiskiria nuo ES vidurkio. Visos svarbiausios mirties priežastys (širdies ir kraujagyslių ligos, vėžiai ir nelaimingi atsitikimai) glaudžiai susiję su gyvensena, sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos priemonėmis.Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje lemia apie 50 proc. mirtingumo. Tarp moterų šis rodiklis beveik 2 kartus viršijo ES vidurkį. Po širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvos gyventojų mirtingumo struktūroje vėžys užima antrąją vietą. Dažniausios moterų vėžio formos – krūties ir skrandžio vėžys. Pastaraisiais metais ypač daugėjo rūkančiųjų jaunų moterų tarpe.III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais J. Petrauskienė, R. Kalėdinė pateikė straipsnį “Suaugusiųjų sveikata”, kuriame teigiama, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimi teigiami gyventojų sveikatos pokyčiai. Nuo 1995 m. daugelis sveikatos rodiklių gerėja arba stabilizavosi. Nors Lietuvos gyventojai senėja, bendras mirtingumo rodiklis sumažėjo nuo 12,5 1994 m. iki 10,8/1000 gyventojų 1999 m. Tiksliau mirtingumo pokyčius atspindi standartizuoti amžiaus atžvilgiu rodikliai, kai specialiu matematiniu metodu pašalinama gyventojų amžiaus struktūros įtaka rodiklių dydžiui. Situacija blogesnė Lietuvos kaimuose. Kaimo gyventojų mirtingumas ne tik didesnis, bet ir mirtingumo mažėjimo tempai, ypač vyrų, kaimuose lėtesni negu miestuose.Dauguma žmonių Lietuvoje, kaip ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų ir nelaimingų atsitikimų bei traumų. Tačiau nuo 1994 m. mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų ženkliai sumažėjo. Pastebimi mirtingumo nuo piktybinių navikų stabilizacijos požymiai. Nežiūrint teigiamų daugelio sveikatos poslinkių, išlieka nemaži teritoriniai sveikatos netolygumai. Skiriasi ne tik miesto ir kaimo gyventojų sveikatos būklė, bet ir Lietuvos rajonų gyventojų sveikata. Dėl sparčiau gerėjančios miesto gyventojų sveikatos miesto ir kaimo moterų vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumas 1999 m. pasiekė 3,2 metų.Pagal nacionalinės sveikatos tarnybos metinio pranešimo duomenis 2000 metų, mirtingumo dėl išorinių priežasčių struktūroje įtraukiamos mirtys dėl nelaimingų atsitikimų, sužalojimų, apsinuodijimų bei smurto (žmogžudysčių) ir savižudybių. Mirtingumas dėl išorinių priežasčių užima trečia vietą mirtingumo struktūroje. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, mirtingumas dėl išorinių priežasčių yra žymiai didesnis nei kitose Europos šalyse. Šios (http://www.sam.lt/statistika/) svetainės duomenimis 2004 metais visos moterų mirties priežastys 100000 gyventojų Lietuvoje buvo 709.52 pagal Europos standartą, o Europos vidurkis siekė 714.72.Vėžys. Nuo 1994 m. mirtingumas nuo vėžio Lietuvoje mažėjo, palyginti su ES šalių vidurkiu, moterų mirtingumas atitinka vidurkį. Antra vertus, nors remiantis Skandinavijos šalių patirtimi, moterų mirtingumas dėl krūties ir gimdos kaklelio vėžio galima veiksmingai mažinti ankstyvosios diagnostikos priemonėmis, situacija Lietuvoje blogėja. Sergamumas krūties vėžiu Lietuvoje nėra daug didesnis nei kitose ES šalyse ir žymiai mažesnis nei Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, tačiau šis rodiklis kasmet didėja. Pagal sergamumą gimdos kaklelio vėžiu (kuris taip pat didėja) Lietuva yra tarp didžiausius rodiklius turinčių šalių. Sergamumas krūties vėžiu nuolat didėja. 2000 metais vėžiu susirgo 1369 moterys. Tais pačiais metais nuo ligos mirė 563 moterys. Rizika krūties vėžiu didėja su amžiumi. Dažniausiai serga 45 – 75 metų moterys. Tokią statistiką pateikia (Grinytė, 2002).Vėžio rizikos veiksniai sumažėja dažniau būnant fiziškai aktyviems, mankštinantis – ypač, jei darbas sėdimas. Efektyviausia šiuo atveju yra kasdieninė vidutinio intensyvumo mankšta, kurios metu išprakaituojama, pagerėja kvėpavimas. Būnant fiziškai aktyviam apsisaugojama nuo nutukimo, beje reguliarus fizinis aktyvumas padeda išvengi storosios žarnos vėžio ir galbūt sumažina krūties vėžio riziką. 2000 metais Lietuvoje buvo nustatyta 14039 nauji vėžio atvejai iš jų 7155 moterims. Krūties vėžys per pastaruosius dešimtmečius padvigubėjo nuo 660 iki 1322 atvejų. Skrandžio vėžys tarp moterų – 462 atvejai. Storosios žarnos 2000m. – 703 atvejai. Gimdos kaklelio vėžys 2000 m. – 468 atvejai.

Šioje interneto svetainėje (http://wspt.lt/naudinfo.php–28k) pateikti 2003 metų moterų vėžio sergamumo statistika: krūties vėžys sudarė (18.0 proc.), skrandžio (9.2 proc.) ir kiaušidžių (7.2 proc.) vėžio.Sužalojimų prevencija. Lietuvos gyventojų mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų. Nuo traumų sudaro apie 13 proc. bendrojo mirtingumo ir užima trečiąją vietą po mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio. Nuo traumų moterų miršta triskart mažiau negu vyrų.Pirmą vietą, pagal moterų sergamumą, užima kraujo apytakos sistemos ligos, pagal procentus antroji vieta atitenka sergamumui piktybiniais navikais. Dar vienai, trečiajai, ligų kategorijai priskiriamos traumos ir apsinuodijimai. Ir visam tam įtakos turi pasyvus gyvenimo būdas ir mažas fizinis aktyvumas.

1.2 Negatyvus požiūris į sveikatąYra skiriami du požiūriai į sveikatą: negatyvus ir pozityvus Šiuo atveju bus nagrinėjamas negatyvus požiūris į sveikatą. Negatyvus – neigiamas, blogas, nenaudingas. (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Yra išskiriamas negatyvus žmonių požiūris į sveikatą. Prie jo būtų galima priskirti žalingus įpročius (rūkymą, alkoholį, stresą ir t. t.), kurie neigiamai įtakoja sveikatą. Taip pat neigiamai sveikatą įtakoja netinkama mityba, antsvorio turėjimas.R. Naužemio teigimu, gyvename tokiu metu, kai mokslinis – techninis progresas labai įsiveržė ir į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greitai pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu. Tačiau su šiuo gėriu glaudžiai susijęs judėjimo badas, hipodinamija (neveikla).Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų apykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas įvairioms ligoms.Hipodinamijos neigiamą įtaką organizmui rodo ir šio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau sergančių įvairiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Kyla natūralus klausimas: ar galima dabartinėmis sąlygomis pašalinti judėjimo badą ir nors kiek pristabdyti susirgimų didėjimą. Internete http://www.sam.lt/statistika/ rašoma, kad, nuo 1994 m. Kauno medicinos universiteto mokslininkai, dalyvaudami tarptautinėje FINBALT HEALTH MONITOR programoje, vykdė sveikatą veikiančios gyvensenos stebėjimą. Lietuvoje gyvensenos tyrimai atliekami kas antri metai. Tyrimų tikslas buvo – stebėti gyvensenos ir sveikatos pokyčius, siekiant įvertinti sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos priemonių įgyvendinimą. Tiriamąjį kontingentą sudarė 3 tūkst. 20-64 m. Lietuvos gyventojų, kurie atsitiktinai buvo atrenkami iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų. Atrinktieji pildo jiems paštu atsiųstą klausimyną. 2002 m. apklausos rezultatai rodė, kad per aštuonerius metus labiausiai keitėsi Lietuvos gyventojų mityba. Maistui gaminti daug dažniau pradėtas vartoti augalinis aliejus. Moterų, vartojančių augalinį aliejų, dalis padidėjo nuo 47,7% 1994 m. iki 92,6% 2002 m atitinkama. Paskutiniojo tyrimo metu gyvulinius riebalus maistui gaminti vartojo 4,8% moterų.Antsvorio ir nutukimo paplitimas skirtingai kito tarp vyrų ir moterų (1 pav.). Tarp moterų stebėta nutukimo ir antsvorio paplitimo mažėjimo tendencija: nuo 18,9% ir 32,4% 1994 m.iki 15,8% ir 26,6% 2002 m.Sveikata 21 pranešime pateikiama, kad sveika mityba – tai maisto ir maitinimosi strategijos, maisto garantijos, saugumas, mikropriedų pakankamumas, sveiko maisto pasirinkimas. Pastebima antsvorio plitimo tendencija, o tai yra svarbus priešlaikinio mirtingumo veiksnys. Antsvorį gali sukelti maisto energijos perteklius, riebi, kaloringa dieta, nepakankamas fizinis aktyvumas, net nesant genetiniam paveldimumui. Svorio perteklius ir nutukimas sparčiai plinta daugelyje šalių. Antsvoris ir nutukimas yra taip paplitę daugelyje visuomenių, kad būtent į tai, o ne į blogą mitybą ar infekcines ligas, turinčias didžiausią poveikį sveikatai, krypsta pagrindinis visų dėmesys. Sąsajos tarp sveikatos, nutukimo augimo ir priešlaikinio mirtingumo nuo širdies kraujagyslių ligų ir kai kurių vėžio rūšių nėra neišvengiamos, bet ryškėjanti tendencija labai neigiamai veikia gyvenimo kokybę. Nutukimas yra didžiausias lėtinių ligų, tokių kaip širdies kraujagyslių ligos, hipertenzija, insultas, cukrinis diabetas (2 tipas: nepriklausantis nuo insulino), įvairių vėžio rūšių rizikos faktorius.Interneto svetainės (www.vpu.lt/bibl/elvpu/44954.pdf) duomenimis daugėjant žmonių turinčių antsvorį ir nutukusių, kai kurie mokslininkai jau 2013 metais pasaulyje prognozuoja nutukimo epidemiją. Per didelis kūno svoris yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių labiausiai paplitusioms lėtinėms neinfekcinėms ligoms atsirasti. Stiprūs alkoholiniai gėrimai dažniausiai buvo vartojami 2000 m. – bent kartą per savaitę juos gėrė 11,5% moterų (2 pav.). 2002 m. bent kartą per savaitę geriančių moterų – iki 8,2%. Alaus vartojimo dažnis didėja: 2002 m. bent kartą per savaitę alaus gėrė 18,4% moterų. Moterys dažniau negu vyrai gėrė vyną. Paskutiniojo tyrimo metu 35,8% moterų nurodė, kad geria vyną bent du kartus per mėnesį.

1 pav. Antsvorio (KMI=25-29,9 kg/m2) ir nutukimo (KMI>30 kg/m2) paplitimastarp Lietuvos gyventojų 1994–2002 m. ( http://www.sam.lt/statistika/).

2 pav. Lietuvos gyventojų, bent kartą per savaitę geriančių alkoholinius gėrimus, dalis 1994–2002 m.Nuo 1994 m. rūkymo paplitimas tarp Lietuvos moterų didėjo (3 pav.). Per aštuonerius metus kasdien rūkančių moterų skaičius išaugo nuo 6,3% iki 12,8%. Didžiausi rūkymo paplitimo pokyčiai nustatyti jauniausiose amžiaus grupėse.Nesveiki gyvensenos įpročiai buvo nustatyti didelei daliai Lietuvos gyventojų. Taigi įgyvendinant Lietuvos sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programas, būtina daugiau dėmesio skirti sveikos gyvensenos ugdymui.

3 pav. Kasdien rūkančių Lietuvos gyventojų dalis 1994–2002 m.

Tokia statistika pateikta interneto puslapyje (http://www.sam.lt/statistika/). Galima teigti, jog žalingi faktoriai ne tik pablogina žmogaus savijautą, bet ir gali sukelti įvairias ligas. Yra išskiriamos kelios kategorijos ligų, kurios priklauso nuo sveiko gyvenimo būdo ir fizinio aktyvumo.

1.3 Pozityvus požiūris į sveikatąEkspertų nuomone, sveikata priklauso nuo daugybės faktorių įtakos. Nuo paveldimumo priklauso 20 proc. Aplinkos įtaka sveikatai taip pat sudaro 20 proc. Medikų pastangos, jų veikla lemia tik apie 10 proc. sveikatos. Tačiau didžiausią poveikį (apie 50 proc.) sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai.Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniai yra: racionali mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena, kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių atsisakymas ir kt. Taip pateikiama interneto svetainėje (www.vpu.lt/bibl/elvpu/44954.pdf). Medicinos enciklopedijoje apie sveiką gyvenseną rašoma: “Sveika gyvensena, individo arba socialinės grupės elgsena, padedanti palaikyti, ugdyti ir stiprinti sveikatą. Svarbiausi elementai: kasdienės higienos reikalavimų taikymas, saikinga mityba, nuolatinis fizinis aktyvumas, grūdinimasis, tinkamas ilsėjimasis, labai ribotas alkoholio vartojimas (arba visiška abstinencija), nerūkymas, taip pat mokėjimas vengti stresų ir gebėjimas susidoroti su neišvengiamai patiriamais.”Anot (Katkovo 1984) sveikata neegzistuoja pati savaime, kartą duota, pastovi ir nekintama. Ja turi rūpintis žmogus visą gyvenimą. Gerai sveikatai palaikyti svarbų vaidmenį atlieka fizinis aktyvumas. Jų ryšys yra tiesioginis. Galima sudaryti lentelę, kurioje stebimi pozityvaus požiūrio į sveikatą fiziniai, dvasiniai ir socialiniai veiksniai. Iš šios lentelės (žr. 1 lentelę) galima suprasti, koks yra svarbus pozityvus sveikatos suvokimas. Tokį suvokimą visiškai atitinka šis apibūdinimas: sveikata – visiška fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė, o ne vien ligos ar fizinės negalios nebuvimas (Stonkus, 2002).

1 lentelėPozityvaus požiūrio į sveikatą fiziniai, dvasiniai ir socialiniai veiksniaiSveikatos aspektai Kasdienio vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo pozityvus poveikisFizinis Gerinama judesių koordinacija, raumenų darbas. Visas kūno raumenų pagerėjimas.Psichologinis Psichinėms būsenoms – Ų atsipalaidavimo,Ų streso, nerimo,Ų protinio darbingumo,Ų gerovės būsenai,Ų depresijos, su nerimu susijusių neurozių.Ų Su amžiumi susijusių CNS negatyvių pokyčių sulėtėjimas Ų reakcijos laiko, Ų judesių koordinacijos,Ų naujų įgūdžių įgijimas, senų atgaminimas ir išlaikymas.Socialinis Socialiniam aktyvumui, stereotipų apie elgseną, gyvenseną senstant (pvz. Apribojimas anūkų auginimu ir pan.), griuvimas ir savarankiškumas, savigarba, bendravimas, naujų “gyvenimo rolių” įgijimas, pažinčių, veiklos plėtra, pasitenkinimas savimi.

Pasak A. Gailiūnienės (1995), moterų kitokia nei vyrų kūno sandara, kitaip išsivystęs judamasis aparatas. Moterys yra žemesnio ūgio, jos mažiau sveria, siauresni jų pečiai, trumpesnės galūnės, o dubuo platesnis už vyrų. Moters raumenų masės ir kūno svorio santykis sudaro 35 proc., riebalinis audinys – 22 proc. Moterų bendrasis svorio centras yra kiek žemiau už vyrų. Taigi joms lengviau judėti ir išlaikyti pusiausvyrą remiantis abiem kojomis.

Skiriasi vyrų bei moterų stuburo plėtotė. Moterų palyginti trumpesnis krūtininis stuburo segmentas ir ilgesnės kaklo bei juosmens dalys. Todėl moterų stuburas gerokai lankstesnis, judresnis. Lankstumą, judrumą didina ir labai elastingas raiščių aparatas, gana paslankūs sąnariai. Sportinė treniruotė ugdo moterų sugebėjimą tobulai valdyti judesius, ritmo jausmą, lankstumą, vikrumą, judesių išraiškingumą. Sportininkės sėkmingai išmoksta sudėtingų judesių techniką ir šiuo atžvilgiu neatsilieka nuo vyrų, o kartais juos net pralenkia. Tačiau nuolatos reikia atsiminti sportininkių ypatumus, susijusius su motinystės funkcija. Moterų dubens organai labai jautrūs įvairiems šiurkštiems, staigiems judesiams, smūgiams.Atliekant įvairius judesius, gali gerokai padidėti spaudimas pilvo ertmėje, gali pasislinkti gimda. Todėl moterų treniruotėse reikia plačiai taikyti specialius pratimus, stiprinančius mažojo dubens raumenų – raiščių aparatą.Tačiau individualūs fizinio pasirengimo rodiklių svyravimai gali labai skirtis nuo vidutinių rodiklių. Kai kurių sveikų moterų darbingumas mėnesinių dienomis padidėja, tačiau tai nereiškia, kad visoms moterims mėnesinių metu galimi dideli ir intensyvūs krūviai.B. Gaigalienė (2002), rašo, kad milžiniška mokslo, technikos ir medicinos pažanga XX amžiuje iš esmės pakeitė žmonių gyvenimą: gausėjantis visuomeninis ir asmeninis transportas padidino žmogaus mobilumą, tačiau mechanizuotas darbas dramatiškai suniveliavo raumenų veiklą, o šiuolaikiniai pasilinksminimai ir rekreacija, ypač vyresniame amžiuje, taip pat beveik apribojo fizinę veiklą. Galiausiai įsivyravo fiziškai pasyvus gyvenimo būdas.Gausiais tyrimais įrodyta, kad fiziškai aktyvūs žmonės yra sveikesni, išgyvena ilgiau, o fizinė pasyvumas tampa viena svarbiausių sveikatos rizikos veiksnių. Nėra jokių abejonių, kad egzistuoja akivaizdus ryšys tarp rizikos veiksnių, mirtingumo nuo širdies kraujagyslių ligų ir fizinio pajėgumo. Asmenų, kurių gyvenimo būdas susietas su menku fiziniu aktyvumu, išeminė širdies ligos rizika padidėja net du kartus. Be to, įsitikinta, kad stiprinant fizinį pajėgumą, tai pat laikantis sveikos gyvensenos reikalavimų, galima sumažinti ar net pašalinti keletą mažo ar vidutinio laipsnio rizikos veiksnių. Taigi fizinis aktyvus turi neabejotiną įtaką išeminės ligos profilaktikai. Be to reguliarus fizinis aktyvumas yra gana svarbi aterosklerozės ir insulto profilaktikos priemonė, nes teigiamai veikia lipidų ir lipoproteinų ir trombocitų agregacijos procesus.Knygoje „Sveikata 21“ rašoma, kad lyčių sveikatos problemos turi būti nagrinėjamos kartu su jų problemomis socialinėse – ekonominėse grupėse. Moterys gyvena ilgiau negu vyrai (Vakarų Europoje vidutiniškai 5 – 7 metais ilgiau ir beveik 7 – 15 metų ilgiau rytų šalyse). Moterys dirba dvigubai daugiau: ir namuose, ir darbovietėje. Žinoma tai turi neigiamos įtakos sergamumui. Dėl šios įtampos jas dažniau nei vyrus kamuoja depresijos, nerimas.Siekiant sveikos gyvensenos, reikia pastebėti, kad suaugusieji dažnai yra atsakingi už rūpinimąsi vieni kitu. Tai, ką jie pasirenka ar negali pasirinkti, siekdami sveiko gyvenimo būdo, veikia taip pat ir kitų žmonių sveikatą. Sveiko maisto vartojimas, informacijos platinimas, maisto žymėjimas etiketėmis (ypač genetiškai pakeistų produktų) ir praktinis mokymas ruošti sveiką maistą gali apsaugoti ir užtikrinti kiekvieno žmogaus ir jo šeimos sveikatą. Vidutinis fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių geros suaugusiųjų sveikatos sąlygų. Vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas turi būti užtikrintas kiekvieną dieną.III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais S. Domarkienė, J. Klumbienė pateikė pranešimą “Lėtinės neinfekcinės širdies ir kraujagyslių ligos”, kuriame rašoma, kad pakankamas fizinis aktyvumas gerina žmogaus nuotaiką, savijautą, išvaizdą, laikyseną. Fiziškai aktyvių žmonių bendrasis mirtingumas yra mažesnis nei nepakankamai aktyvių. Fiziškai aktyvūs žmonės rečiau serga išemine liga, hipertenzija, storųjų žarnų vėžiu, nuo insulino nepriklausomu diabetu, nutukimu osteoporoze. Fizinis aktyvumas laikomas pakankamu, jei žmogus mankštinasi kasdien bent 30 min. taip, kad pagreitėja kvėpavimas, pulsas ir žmogus suprakaituoja. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas matuojamas, atliekant apklausas. 1998 m. suaugusių žmonių gyvensenos tyrimo duomenys rodo, kad laisvalaikiu kasdien mankštinasi tik kas dešimtas 20 – 64 m. gyventojas, bent du kartus per savaitę mankštinosi 27,1 proc. moterų.Lietuvos sveikatos programoje numatoma iki 2010 m. fiziškai aktyvių suaugusiųjų skaičių didinti 30 proc. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, svarbu ugdyti tinkamus visuomenės fizinio aktyvumo įpročius ir sudaryti gyventojams sąlygas būti fiziškai aktyviems. Lietuvoje kuriasi sveikatingumo centrai, sporto klubai, fizinį aktyvumą propaguoja įvairios nevyriausybinės organizacijos (Lietuvos sveikuolių sąjunga). Organizuojamos sporto šventės, dviračių žygiai, bėgimai ir kiti renginiai.R. Kalėdienė, J. Petrauskienė, A. Rimpela (1999) teigiama, kad fiziškai aktyvi gyvensena, sportavimas laisvalaikiu yra žinomi ne tik kai savijautą gerinantys, bet ir kaip sveikatą stiprinantys veiksniai. Mažas fizinis aktyvumas – vienas būdingiausių šiuolaikinės visuomenės gyvensenos bruožų. Jis yra viena iš didelio antsvorio, padidėjusio kraujospūdžio, hiperlipidemijos, aterosklerozės plitimo priežasčių. Neginčijamas fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių, raumenų, stuburo sistemoms, medžiagų apykaitai, endokrininei ir imuninei sistemoms Physical activity and health, 1996). Daugelis epidemiologinių studijų patvirtino, kad nuolat laisvalaikiu sportuojančių žmonių mirtingumas nuo išeminės ligos yra mažesnis negu fiziškai neaktyvių (R. S. Paffenberg et al, 1986; Public health aspects of physical activity and exercise, 1985; A. Tamošiūnas, 1997). Reguliarus fizinis aktyvumas gerina psichinę savijautą, mažina depresiją, nerimą, gerina nuotaiką (E. W. Martinsen, T. Stephens, 1994). Šis įtikinimas daugeliui ekonomiškai išsivysčiusių šalių tapo kultūros dalimi: įvairiausios fizinio aktyvumo, aktyvaus laisvalaikio praleidimo formos tapo neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi ir įpročiu. Kartais abejojama tiesioginiu ryšiu tarp fizinio aktyvumo ir mirtingumo dėl specifinių mirties priežasčių, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, tačiau teigiamo fizinio aktyvumo psichologinio poveikio paneigti negalima. Taigi fizinis aktyvumas pagal kiekvieno individualias galimybes, derinamas su sveika mityba bei kitais sveikatą stiprinančiais veiksniais, padeda išsaugoti ir pagerinti sveikatą.Pasak R. Naužemio (2000), įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis (hanteliais), treniruokliais, kitomis priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant organizmas su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikrodį.Žmonės, intensyviai užsiėminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3 – 4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir serga, tai serga 2,5 karto trumpiau, t. y. organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.Mokslininkai įrodė, jeigu žmogus nesimankština (nesportuoja), tai po 25 metų staigiai pablogėja jo greičio, jėgos, ištvermės, vikrumo bei lankstumo fizinių ypatybių rodikliai. Aktyviai sportuojantiems panašūs rodikliai pastebimi po 65 – 70 metų.Šiandiena yra visiškai aišku, kodėl žmonės taip serga širdies ligomis. Taip teigiama P. Tamošauskas (2003), jas lemia du pagrindiniai veiksniai: paveldimumas ir gyvenimo būdas, kur labai svarbu fizinis aktyvumas.Įdomius duomenis 1978 m. paskelbė H. Melerovičius ir V. Meleris apie ankstyvus simptomus ir negalavimus, kuriuos jaučia sveiki, tačiau fiziškai pasyvūs žmonės: dusulys, atliekant lengvą fizinį darbą, sumažėję darbingumas, greitas nuovargis, skausmai širdies plote, galvos svaigimas, rankų ir kojų šalimas, vidurių užkietėjimas, nugaros skausmai, nemiga, sumažėjusi dėmesio koncentracija, padidėjęs nervinis ir emocinis dirglumas, ankstyvas senatvinis silpnumas.Statistikos duomenimis, visi šie ankstyvieji simptomai bei negalavimai yra būdingi daugeliui žmonių ir susiję su nedarbingumu, ligomis ir mirtingumu.Medicinoje plačiai žinoma taisyklė: kuo daugiau organizmo organai ir jų sistemos naudingai apkraunami, t. y. aktyviai funkcionuoja, tuo mažiau susidėvi.Žinomas amerikiečių gydytojas kardiologas prof. Vilhelmas Rabas tyrė fiziškai aktyvių asmenų (sportininkų, kariškių, fermų darbuotojų) ir žmonių , kurių fizinis aktyvumas buvo nepakankamas (studentų, tarnautojų), širdies funkcinę būklę. Pasirodė, kad pastarųjų jau 17 – 35 metų tarpsnyje atsiranda širdies darbo pablogėjimo požymių, kuriuos įvardijo veiklaus dykinėtojo požymiais (jų gyvenimo būdas nereikalauja aktyvesnio raumenų darbo). Čia slypi svarbus širdies ir kraujagyslių ligų ypatumas: jomis daugiausia serga protinio darbo atstovai (2 – 3 kartus dažniau už fizinį darbą dirbančius žmones). Būtent dėl to širdies ir kraujagyslių ligos buvo įvardytos kaip civilizacijos ligos.
Nepertraukiamai mažėjantis visų amžiaus grupių žmonių fizinis aktyvumas ir jį lydintis organizmo funkcinių galimybių mažėjimas vis aštrina hipokinezės problemą. Judesių deficitas sukelia funkcinių ir organinių pokyčių, ligų simptomų kompleksą daugumoje organų ir sistemų: sutrinka ne tik tarpusavyje suderinta atskirų organų veikla, bet ir viso organizmo ryšiai su išorine aplinka, pažeidžiama energetinė ir plastinė apykaita, pirmiausia liečianti raumenų sistemą.Įžymus amerikiečių fiziologas K. Kuperis nurodė, kad žmogus per daugelį tūkstantmečių formavosi dirbdamas. Dabar gana staigiai laužomas evoliucijos procese sukurtas modelis.Anot, R. Kalėdienės (1999), didelis dėmesys kreipiamas į subjektyvius sveikatos rodiklius, kuriais vertinama psichologinė, socialinė, psichinė gerovė bei gyvenimo kokybė. Vis reikšmingesnė subjektyvių kokybinių charakteristikų analizė. Sveikatos rodikliais laikomi ir gyvensenos veiksniai, tokie kaip rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas, mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas ir kiti.Ypač svarbūs vadinamieji sociomedicininiai sveikatos rodikliai. Šiuolaikinėse racionaliose visuomenėse skirstant ribotus išteklius, būtina nustatyti prioritetus. Pagrindiniai rodikliai čia turėtų būti (o daugelyje šalių ir yra) visuomenės socialinę sveikatą stiprinančios charakteristikos (T. W. Bice, 1973). Šie rodikliai atspindi ne tik gyventojų sveikatos būklę, bet socialinę šalies politiką bei ekonominius ir politinius pokyčius. 1973 m. JAV buvo sudarytas socialinių rodiklių sąrašas, kuriuo naudojasi ir daugelis turtingų šalių (Executive Office of the President, Office of Manasgement and Budget, 1973). Išskiriamos problemos, kurios tiesiogiai įtakoja žmogaus sveikatą. III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais G. Levinienės buvo pateiktas pranešimas “Sveika gyvenimo pradžia”, kuriame nurodomi svarbiausiais veiksniai, įtakojantys žmogaus sveikatą: Demografinės problemos:– neigiamas natūralus gyventojų prieaugis (dėl mažėjančio santuokų skaičiaus, ekonominio nesaugumo ir kt.);– gyventojų senėjimas ir kitos.Gyvenimo kokybės problemos:– ryškėjantys gyventojų grupių socialiniai ir ekonominiai skirtumai;– didėjantis pagyvenusių žmonių ekonominis, socialinis, psichologinis ir net fizinis nesaugumas;– šeimos, kaip socialinio vieneto, degradavimas (prievarta ir socialinė nuskurdusių ir socialiai remtinų šeimų dezadaptacija, mažėjančio vaikų fizinio, dvasinio ir dorovinio ugdymo galimybės);– socialinė įtampa, psichologinis diskomfortas (dėl sparčių ekonominių, socialinių sąlygų pasikeitimo – nedarbo didėjimo, ateities garantijų ir saugumo jausmo neturėjimo, adaptacijos prie naujų sąlygų);– nepakankama, nesubalansuota mityba, atskirų gyventojų grupių antsvorio bei nutukimo problemos, maisto sukeltos ligos, alergijos ir kitos.Darbo ir buities problemos:– prastos darbo sąlygos;– nepakankamas būsto programų vykdymas;– nepatenkinama geriamojo vandens kokybė (ypač šachtinių šulinių, sulėtėjęs vandentiekio tinklų tiesimas);– gyvenamosios aplinkos tarša transporto išmetamosiomis dujomis, didėjantis triukšmas;– nesaugios gatvės;– gyventojų higienos reikmes tenkinančių statinių (pirčių, viešųjų tualetų) stoka ir kitos;

Sergamumo problemos:– didelis vaikų sergamumas ir invalidumas;– didėjantis sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis, psichikos);– didelis traumų dėl smurto ir nelaimingų atsitikimų keliuose skaičius;– nemažėjantis sergamumas užkrečiamomis ligomis (tuberkulioze, dizenterija, salmonelioze, erkiniu encefalitu, Laimo liga, hepatitu C, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, AIDS ir kitos);Sveikos gyvensenos problemos:– visuomenės atsakomybės už savo sveikatą stoka;– menkas visuomenės sveikos gyvensenos supratimas ir silpni įgūdžiai;– sveikatos problemų medikalizacija;– didėjantis tabako, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas;– sumažėjęs gyventojų fizinis aktyvumas ir kitos.Įvairiais gyvenimo etapais yra daug kritinių laikotarpių, kai žmogaus sveikata gali būti sužalota, bet gali būti ne tik išsaugota, bet ir sustiprinta bei padėti pagrindai visam tolesniam sveikam gyvenimui. Todėl labai svarbu formuojant sveikatos politiką pripažinti visus žmogaus gyvenimo etapus svarbiais ir reikšmingais ir pagal tai planuoti veiksmus sveikatai saugoti ir stiprinti taip teigiama G. Levinienės pranešime “Sveika gyvenimo pradžia”. Teigiama, R. Kalėdienė (1999), kad negalavimą ne visada sukelia patologiniai organizmo sutrikimai. Neretai žmogus gali jaustis blogai, o objektyvios patologijos nerandama. Reikia prisiminti, jog galima ir tokia situacija, todėl vertinant sveikatą matuojama ir pozityvi, ir negatyvi sveikata. Šiuo metu, senėjant gyventojams, daugėjant lėtinių ligų, tobulėjant medicininėms technologijoms, ilginančioms sunkiai sergančiųjų gyvenimą, mirtingumo bei sergamumo rodiklių matavimas neatspindi visos sveikatos būklės, todėl šių tradicinių sveikatos rodiklių reikšmė mažėja.

„Sveikata 21“ Kartais klaidingai tikimasi, kad tik pateikus informaciją, žmonės iš karto padarys tinkamą sveikatai pasirinkimą. Nors platesnis žinių, informacijos ir sveikatos švietimo srautas labai svarbu, tačiau yra akivaizdu, kad sprendimus pasirinkti sveiką gyvenseną, pavyzdžiui, sveiką mitybą, pakankamą fizinį aktyvumą, rūpinimąsi seksualine sveikata daugiau lemia fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka, veikianti ir individus, ir grupes, ir atskiras visuomenes. Dėl to labai dažnai skurdžiosios grupės turi polinkį žalingiems įpročiams. Šioje grupėje labiau paplitęs rūkymas, alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų, nuolatinis stresas dėl mažų pajamų, blogo išsilavinimo, neužimtumo ar nesaugaus darbo. Taigi pagrindinis kiekvienos programos tikslas yra pakeisti šios aplinkos veiksnius taip, kad sveika gyvensena taptų įpročiu, būtinybe. Kadangi geriau išsilavinę ir geriau materialiai apsirūpinę žmonės dažnai pasirenka sveiką gyvenimo būdą, tai gali dar labiau didinti sveikatos skirtumus bei socialinę izoliaciją tarp jų ir socialiai pažeidžiamų grupių. Specialiai parengtos sveikatos mokymo ir informacijos programos , esančių nepalankioje padėtyje grupių kompetencijos ugdymas turi būti pradiniai žingsniai, pasirenkant sveiką gyvenseną. Be pačių individų gebėjimo priimti sprendimus, keičiančius gyvenimo būdą, ugdymo, informacijos ir mokymo apie riziką sveikatai, tokią kaip nesveika mityba, rūkymas ar girtavimas, skatinimo, būtina didesnė visuomeninė parama politikoje iškeltiems tikslams, siekiant užkirsti tabako, alkoholio vartojimą ir skatinti sveiką mitybą. Visuomenės palaikymas gali veiksmingai skatinti pasikeitimus. Rašoma, R Naužemys (2000), kad kiekvienas, kuris turi noro aktyviai užsiėminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnes pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Išsaugoti gerą sveikatą, padaryti kūną gražų padeda kūno kultūra ir sportas. Sportuojantis geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių.Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilnaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos.Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kūno kultūros reikšmė nesumažėjo. Priešingai, dėl hipodinamijos grėsmės ji dar labiau padidėjo. Moderniausia šių dienų technika iš žmogaus reikalauja ypač intensyvios protinės veiklos, greitos reakcijos, stiprių ir greitų judesių. Tokią techniką gali sugebėti valdyti tik gerai ir visapusiškai pasirengę žmonės.Visų organizmo sistemų atnaujinimas, tobulėjimas galimas tik tada, kai reguliariais, tam tikru nuoseklumu dozuotais fiziniais krūviais stiprinamas žmogaus organizmas. Raumenų veikla sukelia viso organizmo esminius pakitimus. Treniruotėje sunaudojama daugiau deguonies, o tai stimuliuoja viso organizmo funkcijas. Deguonies kiekio sunaudojimas yra glaudžiai susijęs su kraujo apytakos intensyvumu. Atliekant fizinį darbą, padažnėja širdies susitraukimai, o tuo pačiu padidėja jos susitraukimo jėga. Su kiekvienu širdies susitraukimu į kraujotakos indus yra išmetamas didžiulis kraujo kiekis. Kraujo spaudimas bei jo tekėjimo greitis kraujagyslėmis labai padidėja. Todėl visi organai daug geriau aprūpinami krauju. Atliekant fizinius pratimus, širdis geriau aprūpinama maisto medžiagomis negu ramybės būklėje.„Sveikata 21“ Visuomenės dėmesys laisvalaikio pramogoms, dviračių takams ir geresniam visuomeniniam transportui didina aktyvaus gyvenimo būdo galimybes. Visuomenės dėmesys aplinkos pažeidimams leidžia reikalauti saugių, nekenksmingų aplinkos produktų.Vidutinis fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaiką, savigarbą, gerina fizinę išvaizdą ir laikyseną, mažina priešlaikinį mirtingumą ir nutukimą, hipertenziją, širdies – kraujagyslių ligas, nuo insulino nepriklausomą diabetą ir osteoporozę. 1990 metais nacionaliniai tyrimai parodė, kad maždaug vienas trečdalis Anglijos gyventojų gyvena fiziškai neaktyviai ir ši proporcija senstant didėja. Tai ypač akivaizdu tarp moterų, kurių raumenų jėga per greitai sumažėja žemiau minimumo, galinčio užtikrinti nepriklausomą gyvenimą. Fizinis nebudrumas gresia tiems, kurie gyvendami, dirbdami daug sėdi. Kai kuriose šalyse nebudrumo lygis toks didelis, kad polinkio antsvoriui neįmanoma sustabdyti jokia suderinta su reikiamais mikroelementais dieta.

Sveikatą teigiamai veikia vidutinio intensyvumo fizinis judėjimas, pvz., spartus žingsniavimas ne trumpiau kaip 30 minučių kasdien ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę. Vaikščiojimas labiausiai naudingas daug sėdintiems žmonėms. Didinti aktyvumą gali padėti transportas, laisvalaikio užsiėmimai ir miestų vystimosi politikos. Pagrindinis tikslas turėtų būti įvairių naujausių priemonių propagavimas, kurios kiekvieną skatintų kasdien lavinti savo kūną. Tinkama dieta ir fiziniai pratimai kartu dar labiau pagerina sveikatą. Bendras fizinis aktyvumas stiprina šeimą ir kitus socialinius ryšius bei skatina vertinti aplinką. Namų ruoša ir kaimynystė užtikrina natūralų, kasdienį vaikščiojimą, judėjimą. Automobiliai turi būti atskirti nuo dviratininkų ir pėsčiųjų, įrengiant specialius dviračių ir pėsčiųjų takus. Teigiama, R. Naužemys (2000), merginų ir vaikinų fizinių ypatybių vystymasis, jų formavimasis, o tuo pačiu ir subrendimo periodas baigiasi 20 – 25 tais metais. Šis amžius laikomas pereinamuoju, nes žmogus faktiškai pereina į kitą amžiaus tarpsnį – brandos amžių: motorinė funkcija, organai, sistemos ir visas organizmas iš esmės pasiekia aukščiausią visapusiško išsivystimo pakopą. Jis yra kupinas gyvybinių jėgų ir energijos, fizinis išsivystymas yra aukščiausio lygio, protinis vystymasis tęsiasi. Paprastai šiame amžiaus periode pasiekiami gana aukšti sportiniai rezultatai.Nuo 25 iki 30 – 40 metų tolimesnis žmogaus psichinis ir fizinis jėgų tobulėjimas, gyvybinės galimybės pasiekia tobulumo viršūnę. Vėliau nuo 40 iki 55 metų yra išlaikoma tam tikra pusiausvyra. 55 – 60 metais žmogus įžengia į pagyvenusio žmogaus amžiaus tarpsnį, sulaukęs 75 – erių metų, laikomas senu, o išgyvenęs 90 metų – vadinamas ilgaamžiu.Toks amžiaus skirstymas priimtas 1963 m. Leningrade vykusiame mokslininkų simpoziume. Bendrais bruožais nusakyta amžiaus tarpsnių schema. Skirstymas į įvairius amžiaus periodus yra sąlyginis.Žurnale, “Gydymo menas”, gyd. R.Žiobakas teigia, kad: Menopauzė yra natūralus kiekvienos moters gyvenimo tarpsnis, ir tiek pati moteris, tiek visuomenė tai vis geriau supranta. Šiuo gyvenimo laikotarpiu moterį gali pradėti varginti įvairūs sveikatos sutrikimai, didelė dalis iš jų yra susiję su menopauzės sukeltais hormonų pusiausvyros sutrikimais. Tokie specifiniai simptomai, kaip vazomotoriniai, psichologiniai ir psichosomatiniai sutrikimai, urogenitalinių organų atrofijos sukelti pokyčiai, širdies veiklos sutrikimai ir kraujagyslių pokyčiai, osteoporozė ir Alzheimerio liga, neabejotinai pablogina gyvenimo kokybę ir kartais sutrumpina jo trukmę. Daugelis šių negalavimų atsiranda dar prieš menopauzę. Naujausi tyrimai patvirtino, kad tokios būklės, kaip osteoporozė ir aterosklerozė, prasideda jau reprodukciniu laikotarpiu, taigi daugeliui moterų menopauzės laikotarpiu jau pasireiškia vėlesnė ligos stadija ir reikia antrinės prevencijos. Iš tikrųjų pirminė lėtinių ligų prevencija turėtų būti pradedama premenopauzės laikotarpiu. Visų pirma – tai sveika gyvensena, visavertė mityba ir fizinis aktyvumas. Tai veiksmingos, nebrangios, specifinių medikamentų ir diagnostinių procedūrų nereikalaujančios priemonės.Senatvė gali būti ankstyva ir vėlyva. Gerontologijos mokslo įrodyta, kad senėjimo procesas yra dviejų rūšių: vienas – fiziologinis senėjimo procesas, antras patologinis, t. y. priešlaikinis. Tai reiškia, kad toje pačioje amžiaus grupėje gali būti skirtingo biologinio amžiaus, nevienodos sveikatos bei skirtingo darbingumo žmonių. Sudėtingame žmogaus senėjimo procese ypatingą reikšmę turi aukštosios nervų veiklos pakitimai. Senstant sumažėja reakcijos greitis į įvairius dirgiklius. Pagyvenę žmonės yra žymiai lėtesni negu jauni.Tačiau „Sveikata 21“ teigiama, kad senėjimas yra natūralus fiziologinis procesas, kurio metu kūne atsiranda daug pakitimų. Senėjimo terminai labai skirtingi. Tai priklauso nuo individualių savybių ir sugebėjimo kuo ilgiau tęsti aktyvų, visavertį gyvenimą. Daug vyresnio amžiaus žmonių lieka aktyvūs ir visiškai nepriklausomi iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. Didžiausi sutrikimai, turintys įtakos senų žmonių sveikatai, yra: demencija, depresija ir savižudybės, vėžys – kraujagyslių ligos, osteoporozė, ekskrementų nelaikymas ir traumos. Panašūs vaikščiojimo privalumai ir atsparumo ligoms padidėjimas, didėjant energijos sunaudojimui, pastebėti kituose tyrimuose. Tyrimai Suomijoje patvirtina tokius duomenis, teigdami, kad kelionė į darbą ir iš darbo pėsčiomis atitinka fiziologiškai aktyvaus fizinio aktyvumo kriterijų, palaikant gerą formą ir sveikatą. Anot P. Karolio (1987), bėgimas, fizinis aktyvumas net pagyvenusioms moterims padeda išlaikyti žvalumą, jaunystę, grožį. Žmonių ilgaamžiškumo pavyzdžiai rodo, kad žmonės ir jų biologinės ląstelės gali gyventi labai ilgai. Daugelis žmonių žino, kad organizmas reikalauja judėti. Žmogus nori būti sveikas iki pat senatvės ir dėl to turi aukoti dalį savo laiko. Yra gimnastikos salės, slidės, dviratis, baseinas, danteliai, galima daryti mankštą, vaikščioti, bėgioti. Ką pasirinkti, kad pasiektume geresnių rezultatų? Vieni mano, kad mankšta gali patenkinti visus: ji prieinama ir pakankamai efektyvi. Kiti linkę vertinti kitokias fizinės veiklos formas. Japonų mokslininkai įsitikinę, kad nepakeičiama priemonė yra ėjimas. 10000 žingsnių per dieną – minimali fizinio aktyvumo dozė, būtina žmogaus organizmui. Kai kas rekomenduoja mankštintis ištisus metus, kai kas slidinėti ir plaukti. Visos šios fizinės veiklos rūšys, kaip ir įvairios jos organizavimo formos, konkrečiomis sąlygomis gali būti efektyviai panaudotos sveikatai stiprinti, gyvenimui ilginti. Svarbiausia – judėti, aktyviai gyventi. Teisus akademikas N. Amosovas, teigdamas, kad „sveikata – tai ląstelių, organų, viso organizmo „rezervinė galia“. Rezervai užprogramuoti genuose, bet laibai gudriai: jie egzistuoja, kol treniruojamasi, o be treniruotės tirpsta. Teigiama, R. Naužemys (2000), jeigu pagyvenę žmonės atlieka fizinius pratimus ar užsiėminėja fizine veikla, tai pamažu sulėtėja jų senėjimo procesas, pagerėja judesių koordinacija, auga raumenų masė, pagerėja greitumo, ištvermės, jėgos bei lankstumo ypatybės, o aktyviai užsiimantys kūno kultūra, iš pažiūros atrodo gerokai jaunesni už nesportuojančius bendraamžius. Jų kūno forma, laikysena yra kaip jauno žmogaus, eisena žymiai lengvesnė. Fizinių pratimų dėka išsitiesia pečiai, tampa platesni, įsitraukia pilvas, pasikelia krūtinė, pagerėja laikysena. O jeigu žmogaus laikysena yra graži, tai rodo, kad jis yra sveikas. Nes svarbiausi jo organai (plaučiai, širdis, kepenys, virškinimo aparatas) gali gerai funkcionuoti. Dozuoti, pastoviai didėjantys krūviai gerina žmogaus savijautą, miegą, atmintį, pagerėja bendras organizmo darbingumas, padidėja organizmo atsparumas deguonies trūkumui, įvairiems infekciniams susirgimams, toksinių medžiagų poveikiui bei piktybiniams augliams susidaryti.Anot P. Karolio (1987), Apie judesių naudą žmonės žinojo jau žiloje senovėje. Sakoma, kad daugelis moterų ir vyrų nugyvena gyvenimą taip ir nesužinoję, ką reiškia išties gerai fiziškai pasirengusiam. Jie nežino sveiko žmogaus savijautos, nei to džiaugsmo, jog galima nuveikti bet kurį darbą ir niekas nesukels nuovargio.Svarbiausias A. Lidjardo rūpestis buvo rasti receptą, kurio dėka žmogus būtų visą laiką sveikas, žvalus, energingas. Ir, atrodo, jam pavyko pasiekti tikslą. Šiandien bėgimas ristele tapo populiarus, visiems prieinamas. Hipokinezė, hipodinamija – terminai reiškiantys judėjimo stoką.Svarbiausia – nuolat stengtis stiprinti organizmą, kol esi sveikas, negu pradėti rūpintis sveikata ir gydytis susirgus. Einant, bėgiojant ristele, irgi galima pasiekti rekordų – prailginti gyvenimą. Bėgimas – geriausias būdas praplauti, pravalyti mūsų organizmą. Protinio darbo žmonėms jis – patikimas ilgo kūrybinio darbo laidas.Ekonomikos mokslų daktaras M. Soninas tvirtina: „Bėgimas ristele – stebuklingas sveikatos ir jaunystės eleksyras, vertingiausias vaistas, prieinamas visiems. Pradėję bėgioti, jū kitomis akimis pažvelgsite į pasaulį.A. Lidjardas teigia: „Lėtas bėgimas ristele, nesvarbu, kiek jums dabar metų ir kokia jūsų sveikata, galės grąžinti neįkainojamą gamtos dovaną, kurią taip ilgai švaistėte ir nevertinote, – paprastas fizines jėgas ir puikią fizinę būklę. Bėgioti ristele – tarytum dėti santaupas į banką. Kuo daugiau įdėsite, tuo didesnį pelną gausite. Ir, žinoma, geriau kasdien įnešti po truputį negu vieną dieną daug, o tris keturias dienas – nieko.Nobelio premijos laureatas O. Varburgas (VFR) mano, kad vėžio profilaktikoje deguonies terapija bėgiojant pranoksta visus vaistus ir gydymo metodus.Medicinos mokslų daktaras N. Fedotovas teigia: „Ką reiškia – bėgti. Tai kasdien bendrauti su gamta, užsivilkus sportinį treniruočių kostiumą, išsilaisvinti nuo profesijos įspaustų rėmų… Galų gale pabūti vienam su pačiu savimi. Bėgti – tai save tobulinti: tapti geresniam, dėmesingesniam, santūresniam, be to, atsisakyti rūkymo ir alkoholio, įgyti visiškai kitų poreikių. Žmogus pradėjęs bėgioti, pasikeičia vidumi ir išore.
Anot medicinos mokslų daktaro V. Nesterovo, didelį efektą širdžiai duoda lėtas ilgas bėgimas tolygiu tempu. Jis pašalina emocinę įtampą, sumažina širdies aritmiją, kraujospūdį, retina pulsą; ir kiekvienas širdies tvinksis tampa daug pilnesnis, padidėja širdies susitraukimo galia ir ištvermė. Sistemingas bėgiojimas pertvarko visą žmogaus organizmą.Medicinos mokslų daktaras V. Matovas įsitikinęs, kad „visi kraujagyslių veiklos sutrikimai atsiranda ne staiga, o gerokai anksčiau, negu pasireiškia pirmieji simptomai. Svarbiausia jų profilaktikos priemonė – tinkamas racionalus gyvenimo būdas ir, žinoma, kūno kultūra, pašalinanti organizmo inerciją.Knygoje „Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui“ teigiama, kad šiuolaikinė moteris labiau išsilavinusi, tačiau šį pranašumą lemia techninės priemonės. Tuo tarpu biologinis moters organizmo atsparumas silpnėja, dažnai jis stiprinamas dirbtinėmis savisaugos priemonėmis. Dėl to moters fizinis pajėgumas ir sveikata yra nestabilūs. Juos reikia nuolat gerinti naudojant visas priemones, padedančias išlaikyti fizinį bei funkcinį pajėgumą, ypač nėštumo metu.Fizinis aktyvumas labai pagreitina medžiagų apykaitą, įtraukdamas į šį procesą pagrindines organizmo veiklą užtikrinančias sistemas: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, judėjimo ir atramos bei kitas.Be to fizinis aktyvumas teigiamai veikia kitus kritimo rizikos veiksnius, būtent: raumenų masę, jėgą ir ištvermę, pusiausvyrą, reakcijos greitį, orientaciją ir kt. Senesni žmonės, ypač moterys, turi padidintą riziką kristi, tačiau fiziškai aktyvūs ir pajėgūs krenta rečiau už pasyviuosius. Be minėtų veiksnių, kritimų riziką didina amžius (senesni krinta dažniau), lytis (moterys krinta dažniau), šeimyninė padėtis (vieniši krinta dažniau), medikamentų vartojimas, regėjimo pablogėjimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, gyvenimas naujoje aplinkoje bei judamojo aparato būklė. Todėl nenuostabu, kad kritimų prevencijai rekomenduojama suaktyvinti menką fizinį pajėgumą, tam siūlomi įvairūs fizinio aktyvumo pratimų kompleksai B. Gaigalienė (2002). Be to, tarptautinėje konferencijoje „Sveikata darnos matas“, pateikiama, kad teigiama nauda apie grūdinimasį – tai neįveikiamos užtvaros pastatymas žalingiems aplinkos faktoriams, tai žmogaus organizmo atsparumo psichosomatinėms ligoms didinimas. Užgrūdinti galima ir kūną, ir valią, ir protą, ir širdį, ir sielą, ir dvasią. Tuo tikslu naudojamos įvairios priemonės ir metodai: 1. Palangos sveikatos mokyklos grūdinimosi metodas sukelia bendrą teigiamą organizmo sisteminių reakcijų polinkį.2. Šis metodas yra vienas efektyviausių norint greičiau atgauti žmogaus adaptacines galimybes.3. Užfiksuotas patikimas priešlaikinio senėjimo tempo greičio mažėjimas, ypač tai pastebėta jauname amžiuje (iki 35 metų).4. Šis metodas vertinamas kaip perspektyvus ir rekomenduojamas plačiai taikyti praktikoje. (Grūdinimasis – vienas esminių sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo komplekso komponentų D. Kepenis, Palangos sveikatos mokykla).Remiantis savo ir kitų mokslininkų atliktais tyrimais, tezėse apibendrinti pagrindiniai judėjimo aktyvumo programų, gerinančių sveikatą, sudarymo principai.Sveikatos stiprinimo judėjimo aktyvumu principai:– Nesivaikyti varžytinės veiklos, bet siekti judėjimo džiaugsmo. Kiekviena judėjimo aktyvumo forma yra tinkama, jei ji suteikia žmogui džiaugsmo ar malonumo.– Pasirinkti savo prigimtį bei siekius atitinkantį sveikos gyvensenos būdą (judėjimo aktyvumo programų individualizavimas). Skatinti judėjimo aktyvumo didinimo interesus bei įprasminti judėjimo aktyvumą.– Optimaliai didinti organizmo darbingumą (nesiekti to didele kaina). Turi būti optimali organizmo adaptacija. Per didelis judėjimo kiekis – papildomas stresas žmogaus organizmui.-Skatinti ne tik daugiau judėti, bet ir kokybiškai (per didelis informacijos kiekis pratybų metu perkrauna žmogų, per mažas – verčia jį nuobodžiauti, optimalus – jį mobilizuoja. Dažnai trūkta ne judėjimo kiekio, bet jo įvairovės, užmirštų ar iš viso netaikomų pratimų).– Judėjimo aktyvumą derinti su mityba, organizmo grūdinimu, racionaliu poilsiu bei emocinės, psichinės ir dvasinės sveikatos ugdymu.– Atsiminti, kad organizmas pasižymi adaptacijos specifiškumu (t. y. kurias organizmo dalis labiau apkrauname, tos labiau ir lavėja).– Pamažu didinti judėjimo aktyvumą (pradžioje judėjimo kiekį, vėliau ir intensyvumą).– Stengtis nuolatos palaikyti organizmo „formą“ (žinoma, optimalią, o ne geriausią). Dažnas ir visapusiškas organizmo darbingumo sumažėjimas bei po to atsigavimas – netinkamas sveikatos stiprinimo būdas.– Planuoti bei prognozuoti šiuos judėjimo aktyvumo komponentus: intensyvumą, trukmę, poilsį, pratybų kiekį bei dažnumą.– Judėjimo aktyvumo programose turėtų vyrauti aerobinio pobūdžio darbas.(Sveikatos stiprinimo judėjimo aktyvumu filosofija A. Skurvydas Lietuvos kūno kultūros akademija).Medžiagų ir energijos apykaita (metabolinės ir katabolinės reakcijos).Gera medžiagų ir energijos apykaita užtikrina motinos ir vaiko gyvybinę veiklą bei leidžia papildomai mankštintis taip teigiama knygoje „Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui“. Darbui atlikti reikalingos įvairios energetinės medžiagos. Daug jų sunaudojama raumenų darbui, ypač treniruotės pradžioje, ir atliekant sunkius pratimus. Mankštinantis gaminasi įvairūs tarpiniai medžiagų apykaitos produktai.Interneto svetainėje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) mažėja riebalinio audinio kiekis, didėja audinių jautrumas insulinui, gerėja gliukozės pasisavinimas, apetitas atitinka žmogaus energijos poreikius. Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemaiKnygoje „Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui“rašoma, kad didesnis fizinis aktyvumas iš esmės pagerina nėščiųjų širdies ir kraujagyslių funkcinę būklę, lyginant su nesimankštinančiomis.Be to apie fizinio aktyvumo poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai minima knygoje “Studentų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos pagrindai”. Teigiama, kad yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to, treniruodami ir vystydami kūno raumenyną. drauge stipriname ir širdies raumenį (miokardą). Pirmasis į tai atkreipė dėmesį žinomas anglų gydytojas ir fiziologas Viljamas Harvėjus. Jis konstatavo, kad sunkiai dirbančių žmonių, kurių raumenynas gerai išvystytas, širdis yra stipresnė, masyvesnė.Apie teigiamą fizinio aktyvumo poveikį teigiama vadovėlyje “Sveikata 21”. Čia rašoma kad nuolatinis fizinis aktyvumas yra svarbus ir kardiovaskulinės ligos prevencijos ir gydymo metodas. Ištyrus 9000 tarnautojų, kurių amžius buvo nuo 45 – 64 metų, 9% žmonių, kurie vertino savo vaikščiojimą kaip „greitą“, patyrė mažiau kaip pusę nemirtinų ir mirtinų koronarinės širdies ligų atvejų, lyginant su tais, kurie neužsiėmė jokia fizine veikla. Tie, kurie vertino savo pasivaikščiojimą kaip pakankamai intensyvų, patyrė mažiau nei du trečdalius įprasto koronarinės širdies ligos priepuolių per devynerius tyrimo metus.Anot B. Gaigalienės (2002), nekyla abejonių, jog egzistuoja atvirkštinis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo bei aukšto arterinio kraujo spaudimo, būtent: nuolatinė fizinė veikla ramybės būsenoje mažina arterinį kraujo spaudimą, todėl fiziškai aktyvus gyvenimo būdas gali būti profilaktikos priemonė nuo aukšto kraujo spaudimo. Žinoma reguliariai atliekami fiziniai pratimai ne tik reguliuoja arterinį kraujo spaudimą, bet ir gerina sveikatą, ilgina gyvenimo trukmę.Teigiama, jog aktyvi fizinė veikla palankiai veikia angliavandenių apykaitą, gerina toleranciją gliukozei, skatina gliukozės panaudojimą raumenyse ir gliukogeno skilimą, taip pat didina jautrumą insulinui bei teigiamai veikia II tipo cukraligės atvejais, todėl ji gali būti puiki profilaktikos priemonė.Knygoje “Studentų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos pagrindai” rašoma, kad kuo intensyviau dirba organizmo raumenynas, tuo intensyvesnis yra ir širdies darbas. Žmogaus širdis – vienas tobuliausių siurblių, esančių mūsų planetoje. Širdis išlieka sveika ir stipti, kai daug ir racionaliai dirba. Čia tinka Gnubnerio ir Keneto taisyklė, sakanti, kad kuo daugiau organai apkrauti .,naudingu krūviu'”, tuo mažiau jie susidėvi. Dėl to kiekvienas privalome suvokti, kad ignoruodami fizinį aktyvumą, galime greitai susilpninti net pačią sveikiausią ir stipriausią širdį.Fiziologiškai padidėjusi širdis turi pilnavertę kraujotaką, tenkinančią kraujo poreikį ramybės bei įvairaus intensyvumo ir apimties raumenų darbo metu. Raumeninės širdies sienelės sustorėja. Interneto pulapyje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) rašoma, kad reguliarus fizinis aktyvumas turi įtakos sveikatai bei organizmo funkcijoms. Pavyzdžiui, asmenų, kurių fizinis aktyvumas yra menkas, išeminės širdies ligos rizika yra du kartus didesnė nei fiziškai aktyvių asmenų. Įrodyta, jog fizinį aktyvumą ir pajėgumą sieja atvirkštiniai ryšiai su nuolatiniu aukštu kraujo spaudimu. Ištvermės lavinimas mažina kraujo spaudimą ramybės metu. Reguliarus fizinis aktyvumas yra aterosklerozės ir insulto profilaktikos priemonė.
Širdis labai jautriai reaguoja į išorinius ir vidinius organizmo aplinkos poveikius taip teigiama P. Tamošauskas (2003). Be to įvairūs fiziniai krūviai, psichiniai išgyvenimai, net valgymas greitina širdies darbą. Mūsų džiaugsmai ir liūdesys, visa psichinė veikla atitinkamai atsispindi širdies darbe.Adaptacijos prie fizinių krūvių procese stiprėja miokardo susitraukimai, mažėjo deguonies poreikis, išsiplečia kraujagyslių tinklas, didėja miokarde glikogeno, baltyminių junginių kiekis ir fermentų, būtinų intensyviam ir nepertraukiamam širdies darbui, aktyvumas. Atliekant vienodą darbą, treniruotos širdies reikalavimai koronarinei kraujotakai ir miokardo aprūpinimui deguonimi yra gerokai mažesni už netreniruotos širdies reikalavimus, o kraujotakos greitis yra didesnis. Pagrindiniai treniruotųjų asmenų širdies darbo fiziologiniai rodikliai (funkciniai požymiai) ramybes būklėje yra ekonomiškesniame lygyje, o maksimalios funkcinės galimybės, aktyviai dirbant raumenynui, yra aukštesnės už netreniruotos širdies atitinkamus rodiklius.Akademikas V. Parinas nurodo, kad labai didelė yra širdies ištvermė, jos vystymosi ir tobulėjimo galimybės. Didesnis cukraus kiekio kraujyje stabilumas yra naudingas treniruotojo organizmo pranašumas, nes ženklus gliukozės (cukraus) sumažėjimas kraujyje (hipoglikemija) daro neigiamą įtaką visam organizmui, o pirmiausia – CNS ir širdžiai. Treniruočių proceso metu stimuliuojama kraujodara. Anot P. Karolio (1987), kardiologas A. Volenbergas (VDR) įsitikinęs, kad sistemingai bėgiojančius žmones rečiau ištinka miokardo infarktas. Be to, reguliariai fiziškai besilavinančių pagyvenusių žmonių širdies ir kraujo apytakos funkciniai rodikliai geresni negu nesveikų jaunuolių. Gydytojas D. Šienas (JAV) nurodo, kad bėgimas – tai fiziologiškai tobulinusias pratimas. Bėgant šlaunies ir blauzdos raumenys ritmiškai susitraukia. Tai atitinka širdies ir kvėpavimo ritmą. Bėgant išsiplečia širdies vainikinės kraujagyslės, pagerėja kraujo apytaka širdies raumenyje. Štai kodėl, persirgus miokardo infarktu, vietoj vaistų rekomenduojamas bėgimas.Kardiologas A. Katusas (JAV) kardiologų kongrese Milane pareiškė, jog reguliariai bėgiojant, sustiprėja širdis, sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje, pasikeičia kraujagyslių sienelių struktūra, padidėja kraujo imlumas deguoniui, pagreitėja medžiagų apykaita, sumažėja kūno masė, žmogus pasidaro energingesnis, žvalesnis, darbingesnis.Interneto svetainėje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) nurodomi kai kurie pokyčiai širdies ir kraujagyslių sistemoje dėl fizinio aktyvumo: didėja širdies ir kvėpavimo sistemų darbingumas (stiprėja širdies raumuo, greitėja jo susitraukimo greitis ir atsipalaidavimas), mažėja ŠŠD, mažėja kraujo spaudimas, gerėja kraujotaka širdies vainikinėse kraujagyslėse, didėja širdies sistolinis kraujo tūris, didėja minutinis kraujo tūris, mažėja širdies raumens dirglumas, didėja kraujo, eritrocitų ir hemoglobino kiekis,mažėja kraujo koaguliacija, mažėja aterosklerozinių plokštelių kiekis arterijose, retėja, bet gilėja kvėpavimas, gerėja kraujo lipidų sudėtis (mažėja trigliceridų, sočiųjų riebalų rūgščių ir didėja didelio tankio lipoproteinų kiekis).Poveikis kvėpavimo sistemaiAnot P. Tamošausko (2003), teigiama, kad kvėpavimo ir kraujotakos organų funkcijos labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Kvėpavimo organų pagrindinė funkcija yra tiekti organizmui deguonį, būtiną jo gyvybiniams procesams palaikyti ir pašalinti medžiagų apykaitos procese besigaminančio anglies dvideginio(angliarūgštės) perteklių. Žmogaus gyvybė neįmanoma be kvėpavimo, be deguonies įsisavinimo ir angliarūgštės pašalinimo. Didesnis fizinis aktyvumas pagerina nėščiųjų išorinio kvėpavimo sistemos funkcinę būklę anot Ž. Mačiūnienės (1996).Skatinamas gilus kvėpavimas, mankštinami ir išplečiami plaučiai, jie tampa našesni, į kraują patenka daugiau deguonies, pašalinama daugiau anglies dvideginio pasak Fosterio (2002).Teigiama, P. Tamošauskas (2003), kad pagerėjusi kvėpavimo aparato bei kraujotakos funkcinė būklė treniruotiems asmenims leidžia atlikti gana sunkų ir įtemptą darbą, kadangi geriau tenkinami darbo metu padidėję deguonies ir maisto medžiagų poreikiai.Poveikis virškinimo sistemaiApie teigiamą poveikį virškinimo sistemai pateikiama P. Tamošauskas (2003), raumenų veikla daro teigiamą poveikį ir virškinimo organams. Fizinių treniruočių proceso metu suaktyvėja medžiagų apykaita ir energijos sunaudojimas organizme. Dėl to suaktyvėja ir virškinimo organų funkcija. Dėl sistemingo fizinio aktyvumo pagerėja skrandžio ir žarnyno nervinė reguliacija, geriau stimuliuojama virškinimo liaukų veikla, daugiau sulčių, biologiškai aktyvių medžiagų ir fermentų išskiria iš skrandžio bei žarnyno traktą ir dalyvauja virškinant. Dėl to maistas geriau virškinamas.Fosteris (2002) teigia, kad fizinio aktyvumo dėka pagerinamas virškinimas ir suaktyvinama žarnyno veikla, sumažinamas dujų kiekis ir vidurių užkietėjimas.Poveikis judėjimo ir atramos aparato sistemai (griaučių raumenims).Be judesio sunyksta raumenys, nervai, jie blogiau maitinami, juose kaupiasi kenksmingi medžiagų apykaitos produktai (pieno rūgštis, teršalai), atsiranda suglebimas, skausmai, gali skaudėti ar tirpti kurią nors kūno dalį, nes neaktyvi kraujotaka. Jei jau būsena tokia, kad visai negalima pajudėti, tai reikia nors mintimis įsivaizduoti, kaip judama, veikiama. Tik aktyviai veikdami organai daro žmones žvalius, džiaugsmingus, gebančius daug geriau spręsti bet kokias gyvenimo problemas.P. Karolio (1987) teigimu, fizinė kultūra „stiprina raumenis“. Išsaugo sąnarių judrumą ir raiščių tvirtumą, taiso figūrą, padidina per minutę išstumiamo kraujo kiekį ir plaučių kvėpuojamąjį tūrį, stimuliuoja medžiagų apykaitą. Mažina svorį. Gerai veikia virškinimo organus. Ramina nervų sistemą. Didina atsparumą peršalimo ligoms.

Judėjimas turi būti derinamas su taisyklinga laikysena, kvėpavimu, reikia galvoti, kad mūsų stuburas galėtų normaliai atlikti savo funkcijas – garantuoti visų organų inervaciją, maitinimą ir normalų darbą. Daugumą somatinių ligų gali atsirasti dėl to, kad nesugebame pasirūpinti stuburu, o gal ir taisyklinga kūno laikysena tai teigia A. Stepaitienė (1999)Interneto pulapyje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) rašoma, kad daugėja įrodymų, kad pratimai su svarsčiais stiprina kaulus ir pristabdo kaulų retėjimą senstant. Jie mažina kaulų lūžių, susijusių su osteoporoze, riziką. Dažniausiai senų žmonių jiems parkritus kaulai lūžta dėl osteoporozės. Daug fiziologinių sistemų, kaip raumenų, nervų, reakcijos, greitumo ir kt. Yra susijusios su organizmo jautrumu pokyčiams, tačiau tyrimai apie fizinį aktyvumą ir kaulų lūžius dėl šių sistemų pokyčių ir jautrumo jiems į juos yra neužbaigti. Tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas stiprina stuburą o fiziniai pratimai yra veiksmingi juosmeninės srities stuburo negalavimų reabilitacijai, tačiau dar reikia tolesnių fizinio aktyvumo, liemens raumenų jėgos ir lankstumo tyrimų.Tinkama mankštos programa gali sumažinti nėščios moters nugaros skausmą ir išmokyti atpalaiduoti raumenis taip teigiama knygoje „Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui“.Be to anot B. Gaigalienės (2002), nemaža mokslinių darbų patvirtino, kad tam tikri fiziniai pratimai ir jų kompleksai senstant stabdo kaulų retėjimą, tad siūloma fizinį aktyvumą sieti su osteoporozės profilaktika, o hipodinamiją – priskirti osteoporozės rizikos veiksniams. Tai ypač svarbu moterims, sergančioms osteoporoze. Mat statistiniai duomenys rodo, kad moterys už vyrus krinta dažniau, o ligos paveikti kaulai lūžta greičiau. Epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad fiziškai pasyvių asmenų šlaunikaulio lūžiai yra vidutiniškai du kartus dažnesni nei aktyviųjų, nes kaulų retėjimą galima sulėtinti tinkamu fiziniu aktyvumu ir mityba. Taigi fizinis aktyvumas, mažindamas osteoporozės galimybę, mažina ir su ja susijusių kaulų lūžių riziką.Apie teigiamą fizinio aktyvumo poveikį judėjimo ir atramos aparato sistemai rašoma P. Tamošauskas (2003). Sisteminga fizinė treniruotė labai pagerina judėjimo-atramos aparato (kaulų, sąnarių, skeleto raumenų, sausgyslių, raiščių) struktūrą ir funkcijas.Sukaupta gausi rentgenologinių tyrimų medžiaga leidžia tvirtinti, kad dėl ilgalaikės fizinės treniruotės poveikio kaulai storėja ir stiprėja. Ilgalaikis fizinis neveiklumas sukelia kalcio apytakos organizme pažeidimus. Jo trūkstant, progresuoja kaulinio audinio retėjimas (osteoporozė), kaulai tampa trapūs.Klinikinė patirtis rodo, kad. gydant kaulų lūžimus, kaulų nuolaužos daug greičiau suauga, ir suaugimas būna tvirtesnis, jeigu i kompleksinį gydymą įtraukiama gydomoji kūno kultūra.Treniruočių procese gerėja sąnarių sandara ir funkcija, sąnarių paslankumas, didėja judesių amplitudė, jie atliekami lengvai, tiksliai ir grakščiai. Sąnarių paslankumas ir kūno lankstumas teigiamai veikia treniruoto žmogaus išorines kūno formas, laikyseną ir eiseną. Žmogus įgauna gražią išvaizdą.

Treniruojant organizmą, stiprėja sausgyslės ir raiščiai. Ypač gerai vystosi ir sustiprėja skeleto raumenys. Kiekvienas žmogus, reguliariai atlikdamas fizinius pratimus, gali 2-3 kartus sustiprinti savo raumenis. Išvystyta raumenų sistema byloja apie žmogaus sveikatos būklę, kadangi raumenyno veikla daro teigiamą poveikį visiems organizmo gyvybiniams procesams.Raumenų sistema vystosi priklausomai nuo to, kokius fizinius pratimus žmogus atlieka. Didžiausią įtaką raumenų masės augimui daro pratimai, susiję su labai dideliu raumenų įtempimu jiems susitraukiant. Teigiama, R. Naužemys (2000), kad sumažėjus funkciniam krūviui, raumenyse vyksta stiprėjanti atrofija su struktūriniais ir funkciniais pakitimais, kurie sukelia progresuojantį raumenų silpnumą. Pavyzdžiui, susilpnėjus liemens raumenims, kojoms, didėjant kūno masei, sunku atlikti palaikančias funkcijas. Išsivysto įvairių kūno laikysenos pažeidimų, stuburo, krūtinės ląstos, dubens deformacijų ir kt., kurie sukelia darbingumo sumažėjimą.Raumenų darbo, kaip žmogaus naudojamos energijos generatoriaus, lyginamasis svoris per paskutiniuosius 100 – 120 m. sumažėjo 188 kartus. Šiuolaikinių profesijų pagrindinį darbą sudaro mašinų, mechanizmų valdymas, sudėtingų sistemų kontrolė. Visų darbo rūšių spektre profesijos, kur vyrauja nedidelis ir vidutinis fiziniai krūviai, reikalaujantys nežymaus energijos sunaudojimo, sudaro per 80%.B. Gaigalienės (2002) knygoje teigiama, kad sportas, fiziniai pratimai, stiprinantys stuburą ir raumenis, yra naudingi juosmens srities stuburo reabilitacijai bei sergant osteoporoze. Osteoporozė – tai pagyvenusių žmonių liga, kuri dėl skausmo ir besivystančio pakenktų sąnarių funkcijos apribojimo mažina individo judrumą. Suprantama, senstant sugebėjimas judėti taip pat nyksta, todėl labai svarbu sergančiajam išlikti kuo ilgiau mobiliam.Specialios aktyvaus vaikščiojimo programos ne tik mažina skausmą, bet ir palengvina ėjimą, prailgina žingsnį ir apskritai pagerina judrumą.Literatūroje yra darbų, kuriuose nurodoma, kad fizinis aktyvumas – specialios aktyvumo programos – naudingos sergantiems reumatoidiniu artritu, nes sulėtinamas ligos sąlygotas raumenų masės, jėgos ir ištvermės nykimas bei osteoporozės vystymasis, ilgiau išlaikoma geresnė sąnarių funkcija, taip pat asmens judrumas.A. Stepaitienės (1999) teigimu, raumenys suglemba, nes nedarome pratimų, o audiniai išsenka netinkamai maitinantis. Dėl netinkamos gyvensenos stuburas sukietėja ir deformuojasi. Nedarant fizinių pratimų pablogėjus kraujo apytakai audiniuose, kremzlės ir diskai tarp slankstelių suyra. Stuburas sutrumpėja keliais centimetrais, o vėliau sulinksta. Knygoje P. Tamošauskas (2003) teigiama, kad fiziniai pratimai labai pagerina apykaitą raumenų ląstelėse. Dirbančiuose raumenyse funkcionuoja 10-30 kartų daugiau kapiliarų nei nedirbančiuose. Dirbančių raumenų ląstelės gauna daug kartų daugiau maisto medžiagų. Dėl padidinto maitinimo ir fiziologinės stimuliacijos pagerėja raumenų sandara ir funkcijos: didėja apimtis (masė), išauga jų susitraukimo jėga ir greitis. Gerai treniruoto žmogaus raumenyse visi procesai vyksta ekonomiškiau ir efektyviau, susikaupia didelis potencialių medžiagų, būtinų judesiams atlikti, kiekis. Kadangi jauno žmogaus raumenynas sudaro 40 – 45 % bendrojo kūno svorio, bet koks medžiagų apykaitos pagerėjimas tokioje didelėje kūno masėje teigiamai veikia bendrąją organizmo būklę.Šioje interneto sveitainėje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) rašoma, svarbu, kad fiziniai pratimai kuriuos atlieka žmogus, visiškai atitiktų jo individualų pajėgumą, kurį galima pamatuoti. Sveikatos ugdymo paskirtis – be rizikos didinant organizmo funkcinį pajėgumą, sukelti teigiamus sveikatos pokyčius. Jeigu genetinės galimybės yra menkos negalima skatinti žmogaus siekti labai gerų fizinio pajėgumo rezultatų. Į tai reikia atsižvelgti, sudarant gyventojų fizinio pajėgumo standartus ir neklaidinti žmonių, pateikiant fizinio pajėgumo dydį kaip minimalų dydį siekiant geros sveikatos.Bet kokio amžiaus ar lyties žmogus, kuris siekia savarankiškai, jausdamas psichologinį bei socialinį pasitenkinimą, atlikti fizinius darbus, privalo nuolat lavinti savo fizinį pajėgumą ir jį išsaugoti, nes vėliau nuotoliai nesutrumpėja, o kliūtys sunkiau įveikiamos. Su rekreacija susijusios žmonių fizinės galimybės, kurių nestimuliuoja įprotis išlaikyti “gerą formą”, jiems senstant sparčiai nyksta.Anot P. Tamošausko (2003) su raumenų mityba tiesiogiai susijusi su kraujotaka. Treniruotų asmenų kraujotakos sąlygos pagerėja dėl veikiančių kapiliarų skaičiaus padidėjimo. Dirbančiuose treniruotuose raumenyse 1,5 karto padidėja funkcionuojančių kapiliarų skaičius, kadangi juose geriau funkcionuoja nervu, humoraliniai ir koordinaciniai mechanizmai, reguliuojantys kapiliarų spindį.Ilgalaikis neveiklumas sukelia gana greitai progresuojančią raumenų atrofiją: pamažu plonėja raumenų skaidulos (mažėja fiziologinis skerspjūvis), ima augti riebaliniai ir jungiamieji audiniai, raumenys suglemba. mažėja jų susitraukimo jėga, krenta bendras žmogaus gyvybingumas ir darbingumas.Jeigu ilgą laiką atliekami fiziniai pratimai, išnyksta nereikalingi judesiai, įsitempimas, susikaustymas, pagerėja judesių koordinacija. Jie tampa ekonomiški, grakštūs. Išauga pusiausvyros jutimas, orientavimasis erdvėje, judamosios reakcijos greitis. Kuo geriau žmogus treniruotas, tuo labiau yra išsivystęs jo raumenų jutimas.Mokslininkų duomenys apie atskirų raumenų pajėgumą ir psichomotorinės reakcijos greitį byloja, kad šie rodikliai gerėja maždaug iki 25 metų amžiaus, o nuo 32 metų pradeda blogėti. Taigi judėjimo-atramos aparato atskiros grandys pradeda senti nuo 26-32 metų. Tokia išvada, suprantama, yra nemaloni, turint galvoje, kad vidutinis žmogaus amžius šiuo metu daugiau kaip 2,5 karto viršija šią ribą.Interneto puslapyje (http://info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fizak//) teigiama, kad dėl kaulų retėjimo senstant gali vystytis osteoporozė, ypač moterims. Padidėjusi kaulų lūžių rizika yra ekonomiškai stiprių valstybių visuomenės sveikatos problema. Tyrimai rodo, kad kaulai stiprėja iki ankstyvo brendimo, o kaulų retėjimą senstant galima pristabdyti tinkamu fiziniu aktyvumu bei mityba. Epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad šlaunikaulio lūžimai tarp fiziškai pasyvių asmenų yra vidutiniškai du kartus dažnesni nei tarp aktyvių asmenų. Tai lemia padidėjusios galimybės parkristi sutrikus laikysenai ir sumažėjęs kaulų atsparumas, pvz., krentant.Pasirodo, kad jėga ir ištvermė yra menkai susijusios su specifinių ligų etiologija. Tačiau geras raumenų pajėgumas gali iš esmės pagerinti senų žmonių funkcines galimybes, savarankiškumą bei sveikatą. Skeleto raumenų lavinimas padeda žmonėms išsaugoti gerą sveikatą ir gebėjimą savarankiškai tvarkytis.Tad pasak P. Tamošausko (2003), fiziniai pratimai tobulina judėjimo, pusiausvyros bei judesių koordinacijos funkcijas. Sustiprėję kaulai, tobulesnės kūno proporcijos, padidėjusi raumenų masė ir optimalūs energetiniai procesai juose pagerina daugelį nervai sistemos funkcijų, padeda susidaryti tobulesniems judesių įgūdžiams. Be to fizinis aktyvumas teigiamai veikia kitus kritimo rizikos veiksnius, būtent: raumenų masę, jėgą ir ištvermę, pusiausvyrą, reakcijos greitį, orientaciją ir kt. Senesni žmonės, ypač moterys, turi padidintą riziką kristi, tačiau fiziškai aktyvūs ir pajėgūs krenta rečiau už pasyviuosius. Be minėtų veiksnių, kritimų riziką didina amžius (senesni krinta dažniau), lytis (moterys krinta dažniau), šeimyninė padėtis (vieniši krinta dažniau), medikamentų vartojimas, regėjimo pablogėjimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, gyvenimas naujoje aplinkoje bei judamojo aparato būklė. Todėl nenuostabu, kad kritimų prevencijai rekomenduojama suaktyvinti menką fizinį pajėgumą, tam siūlomi įvairūs fizinio aktyvumo pratimų kompleksai B. Gaigalienė (2002).Poveikis nervų sistemaiApie fizinio aktyvumo poveikį nervų sistemai rašoma, P. Tamošauskas (2003), kad pagerėjęs organizmo aprūpinimas deguonimi treniruočių proceso metu daro teigiamą įtaką CNS, ypač galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievei. Smegenys, kurių svoris sudaro 2-3 % kūno svorio, sunaudoja iki 25 % organizme esančio deguonies. Smegenų mityboje dalyvauja 1/5 organizmo kraujo.Nervų sistema reflektorinio ir humoralinio reguliavimo mechanizmų dėka dalyvauja visuose organizmo procesuose ir funkcijose. Dėl toji pirmiausia ir pajunta fizinių pratimų įtaką.Reguliarios fizinės treniruotės procese jie ir dauguma kitų nervų sistemos grandžių tobulėja, vystosi.Teigiama, D. Baublienės (1995), kad didelė dalis moterų nurodė teigiamą fizinių pratimų poveikį savo psichinei sveikatai, vadinasi, kartu ir savigarbai. Didžioji dauguma moterų, kurios yra fiziškai aktyvios, treniruojasi, norėdamos valdyti svorį ir kūno formas. Svorio ir mitybos problemos dažnai veikia moterų savigarbą. Lietuvos moterys turi daug kompleksų, nepasitikėjimo, o nemylėdamos savo kūno, tiesiog nedrįsta atskleisti ir savo dvasios. Geriau jau pratintis mylėti save – tuomet drąsiau bus imtis bet kokios veiklos. Tad fizinis aktyvumas didina moters savosios vertės pajutimo galimybes, tarsi padeda “išlįsti iš kiauto” ir atrasti save sau. O moterims tai ypač svarbu, nes jos nuo seno pratinamos rūpintis kitais, tiek fiziškai, tiek emocionaliai, dažniausiai visai neatsižvelgiant į savo poreikius. Taip rašo R. Baublienė (2003).

Knygoje P. Tamošauskas (2003) teigiama, kad dėl sistemingos raumenų veiklos kinta viso organizmo gyvybingumas. Šis persitvarkymas ypač ryškus tuose organuose, kurie tiesiogiai dalyvauja kūno judėjimo procese.Reguliariai atliekant fizinius pratimus, t. y. dirbant judėjimo aparatui, kinta (pagyvėja) organų ir sistemų veikla. Iš jų ir judėjimo aparato įcentriniais nervais eina nerviniai impulsai į CNS (motorinį nervinį centrą). Jie tonizuoja CNS, didina jos plastiškumą ir darbingumą. Tokiu būdu dėl raumenų veiklos (judesių), kaip atsakomosios reakcijos į išorinės ir vidinės organizmo aplinkos dirginimus, susidaro nerviniai ryšiai tarp įvairių organų, judėjimo aparato ir galvos smegenų žievės. Jie labai svarbūs viso organizmo gyvybingumo reguliavimui. Nervų sistemos tobulėjimui nėra ribų, kadangi CNS yra būdingas aukštas prisitaikymo prie naujų sąlygų ir reikalavimų laipsnis.Fosteris (2002) patekia dar vieną teigiamą fizinio aktyvumo poveikį nervų sistemai – sustiprinamos protinės galios ir padidinamas gebėjimas galvoti be to pakraunamos smegenys ir nervų ląstelės elektros energija, pagerinama pusiausvyra tarp valingos ir autonominės nervų sistemos.Anot P. Tamošausko (2003), sistemingų fizinių treniruočių procese atsirandantys nauji nervinių ryšių deriniai (nauji sąlyginiai refleksai) skatina organizmo funkcinį vystymąsi, darniau ima funkcionuoti visi organai ir sistemos.Gerėjant organizmo treniruotumui, gerėja ir vegetacinės nervų sistemos, nuo kurios priklauso vidaus organų veikla, funkcija.Svarbiausia, kad treniruočių proceso metu gerėja pagrindinių nervinių procesų galvos smegenų žievėje – dirginimo ir slopinimo, kuriais grindžiama žmogaus psichine veikla (jie turi lemiamą reikšmę žmogaus organizmui), jėga ir paslankumas, gerėja jų pusiausvyra. Kitaip sakant, padidėja CNS plastiškumas, t. y. galimybė formuotis naujiems nerviniams ryšiams (sąlyginiams refleksams). Tai leidžia žmogui greičiau ir geriau prisitaikyti prie gamybos naujovių ir nuolat kintančių gyvenimo sąlygų.Svarbu ir tai, kad fizinio aktyvumo, ypač sportinių žaidimų metu žmogų užvaldo teigiamos emocijos, tvirtėja pasitikėjimas savimi, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, jis tampa žvalesnis, pagerėja nuotaika. Visa tai turi didžiulę higieninę reikšmę, nes stimuliuoja galvos smegenų žievės nervinius centrus, didina jų darbingumą.Nustatytas teigiamas fizinių pratimų poveikis funkciniams nervų sistemos sutrikimams, susijusiems su neteisingu darbo ir poilsio režimu.Vis auga protinio darbo apimtys bendrame darbo laiko balanse. Daugumai šiuolaikinių profesijų būdingas krūvių tenkančių CNS, laipsniškas didėjimas ir jį lydintis esminis nervinės – emocinės įtampos augimas. Ribojant raumenų veiklą, esant ryškiai išreikštoms emocijoms, sureikšminamas nervų sistemos vegetacinis komponentas ir daroma įtaka organizmo sistemoms, pirmiausia širdies ir kraujagyslių sistemai. Poveikis medžiagų apykaitai.Ryškiausi teigiami pakitimai dėl ilgalaikio fizinės treniruotės poveikio greičiausiai vyksta žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje. Ji nepertraukiamai vyksta visą gyvenimą. Nutrūkimas reikštų mirtį. Medžiagų apykaitą reiktų suprasti kai vientisą, nedalomą procesą. Tačiau kartais kalbame atskirai apie baltymų, angliavandenių, riebalų, druskų, vandens ir kitas apykaitos rūšis.Medžiagų apykaita yra glaudžiai susijusi su energijos apykaita, (nuolatiniu jos sunaudojimu ir papildymu) organizme. Vykstant apykaitai, vienos energijos rūšys virsta kitomis. Antai atliekant fizinius pratimus cheminė energija, esanti sudėtingose mūsų organizmo ląstelių medžiagose (iš dalies ir raumenų ląstelėse) virsta į mechaninę įvairių kūno dalių judėjimo energiją.Vadovaujantis ir reguliuojantis vaidmuo medžiagų apykaitoje, kaip ir visuose kituose organizmo gyvybiniuose procesuose, priklauso CNS. Iš kitos pusės, organizmo medžiagų apykaitos procesai daro esminį poveikį CNS: atitinkamai keičia jos reakcijas.Fizinė treniruotė teigiamai veikia medžiagų apykaitos procesus: jie tampa naudingesni žmogaus organizmui. Racionalios fizinės pratybos labai suaktyvina, spartina ir pagerina medžiagų apykaitą.Poveikis šalinimo sistemaiTeigiama, P. Tamošauskas, kad treniruočių proceso metu išaugęs medžiagų apykaitos aktyvumas didina galutinių apykaitos produktų (šlakų) – šlapalo, šlapimo rūgšties, anglies dvideginio ir kt. kiekį organizme. Jie operatyviai šalinami iš organizmo įvairiais būdais: per inkstus su šlapimu, per odos prakaito liaukas su prakaitu, per plaučius su iškvepiamu oru (anglies dvideginis). Sunkaus fizinio darbo metu aktyviai funkcionuoja prakaito liaukos, tuo sumažindamos krūvį inkstams.Treniruotame organizme medžiagų apykaitos metu išsiskiria 2 – 3 kartus mažiau šlakų, todėl mažiau apkraunami šalinimo organai.Išvada: apžvelgus įvairiuose organuose ir sistemose fizinių treniruočių proceso metu vykstančius pakitimus, būtina pabrėžti, kad metodiškai teisingai organizuotos treniruotės suaktyvina gyvybinius viso organizmo procesus. Reguliarūs fiziniai krūviai taip pat tobulina organizmo sandarą ir funkcijas, stiprina sveikatą, didina darbingumą.

2. Tyrimo metodologinis pagrindimas

Tyrimo objektas: Kauno jungtinio sveikuolių klubo narių (moterų) požiūris į aktualias sveikatinimo problemas.

Tikslas: išsiaiškinti sveikuolių klubo narių (moterų) požiūrį į aktualias sveikatinimo problemas.

Uždaviniai:1. Aptarti moterų sveikatos problemas.2. Lietuvos ir pasaulio moterų sergamumo rodiklių palyginimai.3. Nustatyti pozityvų moterų požiūrį į sveikatą.4. Nustatyti negatyvų moterų požiūrį į sveikatą.

Tyrimo metodai:1. Literatūros šaltinio analizė.2. Anketavimas.3. Statistinių duomenų apdorojimas.

Darbo aktualumas: Sveikata rūpi visiems. Svarbus šiuolaikinės visuomenės, šiuo atveju moterų, požiūris į sveiką gyvenseną, jos ypatumus. Ypatingai, kai šiandiena daug kalbama, diskutuojama apie sveiką gyvenimo būdą. Įdomu panagrinėti, kas skatina moteris sveikai gyventi, koks tokios gyvensenos poveikis moters sveikatai.

Tyrimo organizavimasTyrimo kontingentas – sveikuolės (moterys), kurios propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Tyrimui buvo pasirinktos Panevėžio “Atgaiva” ir Kauno “Jungtinio sveikatos klubo” narės (moterys). Šių tiriamųjų atranka – atsitiktinė, todėl tyrimo rezultatai atspindės tik Panevėžio ir Kauno sveikuolių mokyklas. Darbe svarbu išsiaiškinti sveikuolių požiūrį į aktualias sveikatingumo problemas.Atsakymą į klausimą formuluoja pats respondentas. Gauta informacija įtraukta lenteles, pagal amžiaus grupes. Gauta informacija įvertinama vidurkių ir procentų skaičiavimu.Kauno jungtinis sveikatos klubas ir Panevėžio “Atgaivos” sveikatingumo klubas – tai visuomeninės organizacijos, veikiančios Kauno ir Panevėžio miestuose. Jų tikslas – skleisti ir įgyvendinti miestuose sveikos gyvensenos idėjas, metodus ir priemones.Sveikatingumo klubų veikla: a) švietėjiška (edukacinė). Tai paskaitos, seminarai, konferencijos, parodos, susitikimai-pokalbiai ir kt.;b) sveikos gyvensenos populiarinimo akcijos, šventės, laidos per radiją ir televiziją;c) klubo narių ir kitų miesto gyventojų sveikatos palaikymo ir ugdymo renginiai: reguliariai veikiančios mankštos ir grūdinimosi treniruočių, sveikatą ugdančio turizmo, aktyvaus poilsio.Klubai vykdo programas apimančias visas išvardintas veiklos kryptis.

3. Tyrimo rezultatų analizė

3.1 Priežastys, dėl kurių moterys pasirinko sveiką gyvenseną

1 pav. Atsakymų į klausimą “Ar seniai mankštinatės (sportuojate)?” skirstinys amžiaus aspektu atsakymai pasiskirstė įvairiai iki 50 metų 37,3% moterų sportuoja 1 – 3 metus, 5 metus ir daugiau sportuoja 44,1% moterų ir tik 9,8% moterų fizine veikla pradėjo užsiiminėti nuo 6 mėn. – 1 metų. Net 66 % 50 metų ir vyresnės moterys sportuoja jau 5 metus ir ilgiau.

2 pav. Atsakymų į klausimą “Fiziškai aktyviai gyvenate, nes?” skirstinys amžiaus aspektu net 85,9% moterų iki 50 metų fiziškai aktyviai gyvena, nes nenori turėti sveikatos problemų ir tik 6,3% moterų teigė, kad fizine veikla pradėjo užsiiminėti, kai susidūrė su sveikatos problemomis. 50 metų ir vyresnės moterys pasiskirstė įvairiai 46,2% moterų teigė, kad nenori turėti sveikatos problemų, 30,8% jau susidūrė su sveikatos problemomis, 12,8% – joms tai rekomendavo draugai, o 10,3% nurodė kitas priežastis.Chi kvadrato reikšmė 9,40 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

3 pav. Atsakymų į klausimą “Ar esate fiziškai aktyvi kiekvieną dieną?” skirstinys amžiaus aspektu. Matyti, kad net 81,1% moterų iki 50 metų ir 84,4% 50 metų ir vyresnės yra fiziškai aktyvios kasdien.

4 pav. Atsakymų į klausimą “Kodėl Jūs anksčiau nesimankštinote (nesportavote)?” skirstinys amžiaus aspektu. Iš 4 pav. Matyti, kad net 75,5% moterų iki 50 metų nesimankštino (nesportavo), nes nenorėjo, 10,8% teigė, kad joms trūko laiko, nes daug dirbo, o 50 metų ir vyresnės moterys teigė, kad fizine veikla neužsiėmė, nes 66,7% – buvo bloga sveikata, 33,3% – trūko laiko dėl kitos laisvalaikio veiklos.Chi kvadrato reikšmė 7,78 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

4 pav. Atsakymų į klausimą “Fiziškai aktyviai gyvenate, nes?” skirstinys amžiaus aspektu. Net 95,8% iki 35 metų moterų teigė, kad fiziškai gyvena, nes nenori turėti sveikatos problemų, 4,2% nurodė kitas priežastis. 72,9% 35 – 60 metų moterų teigė, kad nenori turėti sveikatos problemų, 16,9% teigė, kad jau susidūrė su sveikatos problemomis ir 6,8% moterų tai rekomendavo draugai. 61 ir vyresnės pasiskirstė įvairiai 35% moterų nenori turėti sveikatos problemų, 30% jau susidūrė su sveikatos problemomis, 20% nurodė kitas priežastis, o 15% moterų fiziškai aktyviai rekomendavo draugai.

Chi kvadrato reikšmė 7,53 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

5 pav. Atsakymų į klausimą “Ar esate fiziškai aktyvi kiekvieną dieną?” skirstinys amžiaus aspektu

3.2 Moterų požiūris į negatyvius sveikatos aspektus

pav. Atsakymų į klausimą “Ar Jūs rūkote?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Kaip dažnai paprastai vartojate alkoholį?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar tenka patirti stresines situacijas?” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 2,32 rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p<0,05.

pav. Atsakymų į klausimą “Ar Jūs rūkote?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar dažnai patiriate stresą šeimoje?” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 6,08 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

pav. Atsakymų į klausimą “Dažniausiai stresą patiriate dėl:” skirstinys amžiaus aspektu

3.3 Moterų požiūris į pozityvius sveikatos aspektus

pav. Atsakymų į klausimą “Jūsų maitinimosi būdas yra:” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 19,40 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

pav. Atsakymų į klausimą “Dažniausiai Jūsų maisto racioną sudaro:” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 6,05 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

pav. Atsakymų į klausimą “Ar Jūs grūdinatės?” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 18,47 rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas p>0,05.

pav. Atsakymų į klausimą “Kokiais būdais grūdinatės?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Dažniausiai Jūsų maisto racioną sudaro:” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Jūs sergate įvairiomis ligomis:” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar Jūs grūdinatės?” skirstinys amžiaus aspektuChi kvadrato reikšmė 2,11 rezultatų skirtumas statistiškai nereikšmingas p<0,05.

3.4 Moterų sveikatos pokyčiai pradėjus sportuoti

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus aktyviai gyventi pagerėjo savijauta?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus aktyviai gyventi pagerėjo savijauta?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus mankštintis (sportuoti) turite problemų su viršsvoriu?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus mankštintis (sportuoti) mažiau sergate įvairiomis ligomis?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus mankštintis (sportuoti) metėte rūkyti?” skirstinys amžiaus aspektu

pav. Atsakymų į klausimą “Ar pradėjus mankštintis (sportuoti) mažiau patiriate stresą?” skirstinys amžiaus aspektu

1. Agadžanianas, N., Katkovas, A. (1984). Mūsų organizmo rezervai. Vilnius: Mokslas.2. Kalėdienė, R., Petrauskienė, J., Rimpėla, A. (1999). Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas: Šviesa.3. Naužemys, R., Saplinskas J., Kniukšta, R. (2000). Fizinio aktyvumo paslaptys. Vilnius: Akstis.4. Tamošauskas, P., Rėgalienė, G., Mačys, A. (2003). Studentų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos pagrindai. Vilnius: Technika.5. Stepaitienė, A. (1999). Sveika gyvensena. Vilnius.6. Mačiūnienė, Ž. (1996). Fizinio aktyvumo poveikis nėščios moters organizmui. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija.7. Gailiūnienė, A., Petronienė, N., Linonis, V., Ruzgienė, M. (1995). Moters organizmo fizinė ir autogeninė treniruotė. Kaunas: Technologija.8. Petrauskas, K., (1987). Bėgioti sveika. Vilnius: Mokslas.9. III Nacionalinė sveikatos politikos konferencija. Lietuvos sveikatos politika XXI amžiuje. (2001). Vilnius.10. Sveikata 21. Sveikata visiems XXI amžiuje.11. Tarptautinė konferencijos. (1995). Sveikata – darnos matas. Kaunas.12. Baublienė, D. (1995). Fizinio pajėgumo testas ir sveiko gyvenimo įpročių formavimas. Vilnius.13. Baublienė, R. (2003). Aerobikos poveikio moters asmenybei galimybės. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija.14. Fosteris, V. V. (2002). Naujo gyvenimo pradžia. Vilnius: Amžinoji uola.15. Gaigalienė, B. (2002). Judėdami atitolinsime senatvę. Sveikata, 10, pp. 13–15.16. Grinytė, L. (2002). Ankstyva krūties vėžio diagnostika. Sveikata, 3, pp. 21.17. Internetas: http//info.kmu.lt/sveikas/gyvensen/fiz ak//18. Internetas: http//www.sam.lt/lt/sam/statistika/8k19. Internetas: http// www.sveikuoliai.lt/holist–lt.htm20. Medicinos enciklopedija. (1993). T. 2. Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidykla.21. Nacionalinės sveikatos tarnybos metinis pranešimas. (2000). Vilnius. P. 12– 26.22. Sporto terminų žodynas. (2002). Sud. Stonkus, S. Kaunas: LKKA.23. Tarptautinių žodžių žodynas. (2001). Vilnius: Alma Litera.24. Internetas: http//www.vpu.lt/bibl/elvpu/44954.pdf 25. Internetas: http//http://wspt.lt/naudinfo.php–28k26. Žiobakas, R. (2005). Menopauzės poveikis moters organizmui. Gydymo menas, 2, pp. 10.