Sporto poveikis

Palyginus su širdies-kraujagyslių ir kvėpavimo atsaku į pratimus šie periferiniai faktoriai, padedantys vaikų aerobiniam pajėgumui, yra labia daugelyje šaltinių neatskleisti:

Hemoglobino koncentracija.

Bendras hemoglobino kiekis.

Kraujo tūris.

Deguonies-hemoglobino disociacijos kreivė.

Raumenų kapiliarizacija.

Mitochondrijų tankumas.

Mioglobino koncentracija.

Aerobinių enzimų aktyvumas.

Šie kintamieji bendrai pasireiškia kaip periferinis arterioveninio deguonies (a-v O ) skirtumas, kuris nurodo visą audinių išskiriamo O kiekį. Pagal Ficko lygtį a-v O skirtumas padaugintas iš kraujo tūrio, parodo O suvartojimą.

Netgi paprastas ir greitas skaičiavimas atskleidžia labia svarbų šių periferinių faktorių indėlį didinat aerobinį pajėgumą. Darant maksimalaus pajėgumo pratimus deguonies suvartojimas gaali pakilti nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei poilsio metu, priklausomai nuo amžiaus ir treniruotumo. Šis O suvartojimo dydis ryškiai viršyja širdies gebėjimą išstumti atitinkamą kraujo kiekį. Ištikrųjų, be periferinio O išskyrimo padidėjimo pagalbos, maksimalus kraujo tūris turėtų pasiekti 100 L/min tam, kad pasiekti norimą VO max lygį. Chroninių ligų neigiama įtaka aerobiniam pajėgumui, paveikianti a-v O skirtuma, yra kitas patvirtinimas labia didelės šių faktorių svarbos nustatant pratimų atlikimo pobūdį.

Mažas periferinių aerobinių faktorių tyrinėjimų duomenų kiekis parodo ribotos metodologijos ir moralės normų suuvaržymo problemas. Pavyzdžiui, buvo atlikta mažai vaikų a-v O skirtumo matavimų. Jaunų žmonių a-v O skirtumo reikšmės pratimų metu buvo gautos iš O suvartojimo išmatavimų ir kraujo tūrio įvertinimų.

Mano referatas apibendrina naujausią informaciją apie periferinių faktorių pokyčius, kurie turi reikšmės ae

erobiniam pajėgumui vaikystės periodu. Norėtusi manyti, kad šie periferinių faktorių pakitimai gali reikšmingai įtakoti ištvermės pratimams vėlesniame amžiuje. Tačiau nėra duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų arba paneigtų šią mintį.

Suaugusio žmogaus sistema

Ramybės būklėje O kiekis arteriniame kraujyje yra apie 19ml O/100 cc. Mišriame veniniame kraujyje O kiekis dažniausiai yra apie 14 ml/100cc. Todėl a-v O suaugusiųjų skirtumas ramybės būsenoje yra apie 5 ml/100cc. Darant nuosekliai didėjančio krūvio pratimą, arterinio kraujo O talpa mažai kinta, tuo tarpu kai padidėjęs susitraukiančių raumenų O išskyrimas sukelia mišraus veninio kraujo O reikšmė nukritimą. Darant maksimalaus intensyvumo pratimą mišraus veninio kraujo O kiekis gali nukristi iki 2-3ml/100cc, kas padaro a-v O reikšmę- 16ml/100cc. Pradinėse mažesnio intensyvumo pratimų stadijose (bėgime, važiavimas dviračiu) šlaunies veninio kraujo O kiekis yra žymiai mažesnis neei mišraus veninio kraujo mėginiuose. Tačiau didėjants vazosusitraukimas netreniruotuose audiniuose padidina šlaunies ir mišraus veninio kraujo reikšmes (panašiai kaip ir maksimalaus intensyvumo darbe), tuo tarpu kai 85% O yra gaunama iš kraujo raumenims susitraukiant.

Jauname, fiziškai vidutiniškame žmoguje, O suvartojimas dažniausiai iš ramybės būklės iki maksimalaus pajėgumo pratimų padidėja iki koeficiento 14. Kraujo tūris, palyginus su ramybės būkle pakyla 4 kartus., a-v O skirtumas- 3 kartus. Tuo tarpu kai, palyginus su ramybės būklės lygiu, pajėgus ištvermės pratimų sportininkas gali pagerinti VO max 20 kartų, maksimalus a-v O

skirtumas gali būti toks pat kaip ir netreniruoto žmogaus.

Darant didėjančio intensyvumo pratimą a-v O skirtumas nuosekliai didėja, tačiau pagal kai kurių tyrimų rezultatus didžiausias a-v O skirtumo padidėjimas vyksta pradinėse didelio fizinio aktyvumo pakopose. Saltinas aprašė reikšmes, pasiekiančias 30-40% VO max. Šis a-v O skirtumo palaipsnis mažėjimas, darant didelio intensyvumo pratimą, yra panašus kaip ir širdies susitraukimų dažnis.

Pakankama kraujo hemoglobino koncentracija yra svarbi aerobiniam pajėgumui ir reikšmės koreliuoja su maksimaliu O suvartojimu. Sportininkų hemoglobino koncentracija yra šiek tiek mažesnė nei nesportuojančių žmonių. Tai yra dėl treniruočių poveikio hemoglobino ištirpinimui padidėjusiame plazmos kiekyje.

Raumenų kapiliarų tankumas, mitochondrijų kiekis ir ląstelių aerobiniai enzimai įtakoja raumenų gebėjimą panaudoti aerobinį metabolizmą treniruočių metu. Fizinių treniruočių ciklas padidina kiekvieną iš šių faktorių. Oksidatyviųjų enzimų kiekio padidėjimas gali būti glaudžiai susijęs su aerobinio darbo galingumu (t.y sugebėjimu toliau tęsti ištvermės pratimus) negu su VO max. Tai gali puikiai parodyti didesnė lipidų sunaudojimo oksidacija darant ilgos trukmės pratimus tiems, kurių aerobinių enzimų kiekis yra didesnis.

Skeleto raumenų aerobinė funkcija taip pat yra įtakojama skaidulų tipo pasiskirstymo. Skaidulos gali būti: 1. Lėtai susitraukiančios ( 1 tipas ), kuriose yra daug mitochondrijų ir aerobinių enzimų, kurie yra svarbūs ištvermės pratimams atlikti. 2. Greitai susitraukiančios ( 2 tipas ), turinčios sugebėjimą greitai gaminti energiją trumpos, sprogstamos jėgos reikalaujantiems pratimams atlikti. Ši
ių dviejų raumeninių skaidulų pasiskirstymas skiriasi tiek pačio žmogaus skirtinguose raumenyse, tiek tarp atskirų individų. Nors visų tyrimų rezultatai ir nėra atitinkantys tarpusavyje, tačiau galima teigti, kad raumeninių skaidulų pasiskirstymas yra nulemtas genetiškai, nors ir abiejų raumeninių skaidulų tipų medžiagų apykaita gali būti pagerinta treniruočių dėka.

Arterioveninis deguonies skirtumas

A-v O skirtumas ramybės būklėje ir darant pratimus yra nepriklausomas nuo amžiaus, nes vaikų ir suaugusiųjų šio rodiklio reikšmės yra panašios. Ramybės būklės duomenys yra gauti iš 2 vaikų tyrimų. Sproul‘o ir Simpson‘o tyrimo rezultatų a-v O skirtumo vidurkis tarp normaliai išsivysčiusių ir sveikų vaikų (tarp 6 ir 16 metų) buvo 4,1 ml/100ml. Nebuvo pastebėta jokio ryšio tarp a-v O skirtumo ir amžiaus. Panašūs rezultatai ir Krovetzetalo tyrimo, kur a-v O skirtumo vidurkis tarp vaikų nuo 0 iki 20 metų buvo 4,4ml/100ml.

Maksimalaus intensyvumo pratimai

Yamai ir Miyuashita nustatė a-v O skirtumą atliekant maksimalaus intensyvumo pratimą tirdamas CO išskiriamą kiekį (nustatomą paskutinėse 17 testo sekundėse). Tiriamieji buvo 77 berniukai nuo 10 iki 18 metų. Buvo pastebėti ryškūs maksimalios aerobinės jėgos skirtumai skirtingose amžiaus grupėse. ( 10 metų berniukuose-38,6ml x kg x min, 14 metų berniukuose- 50.5ml x kg x min). Maksimalus a-v O skirtumas svyravo nuo 10.3ml/100ml iki 13.3ml/100ml, nepriklausomai nuo amžiaus.

Johnsonas matavo maksimalų O suvartojimą ir nustatė maksimalų kraujo tūrį tarp 8-28 metų amžiaus tiriamųjų. A-V O sk

kirtumo vidurkis tarp vaikų nuo 8-12 metų ir suaugusiųjų nuo 15-25 metų buvo atitinkamai 15,2 ir 15,9ml/100ml.

Erikssonas atliktame tyrime norėdamas nustatyti a-v O skirtumo reikšmes ramybės ir maksimalaus intensyvumo darbe tyrė 9 berniukus nuo 11-13 metų, Ramybės būsenoje a-v O skirtumo vidurkis- 4,5 ml/100ml. Per paskutinę sekinančio pratimo (t.y. maksimalaus intensyvumo) pratimo minutę a-v O skirtumas pakilo iki 14,2ml/100ml vidurkio. Šie rezultatai yra panašūs į suaugusiujų a-v O skirtumo tyrimą, atliekant maksimalaus intensyvumo darbą, kurio vidurkis buvo 14.0ml/100ml.

Tuo tarpu kai Miyamuro ir Hondo atliktuose tyrimuose a-v O skirtumas tarp vaikų nuo 9-12 metų, atliekant maksimalaus intensyvumo darbą, buvo 10,9ml/100ml, o nuo 13-20 metų jau 13,5ml/100ml. Šiame tyrime kraujo tūris buvo nustatytas pagal CO išskiriamą kiekį. Gilliamas taip pat atskleidė su amžiumi susijusį a-v O skirtumo padidėjimą, atliekant maksimalaus intensyvumo darbą. Tyrimų reikšmės tokios: tarp vaikų nuo 6 iki 8 metų- 12,2; vaikų nuo 9 iki 10 metų- 13,5; vaikų nuo 11 iki 13 metų-14,6.

Treniruočių įtaka

Buvo ištirti aerobinio intensyvumo treniruočių įtaka suaugusiųjų periferiniam O išskyrimui, tačiau tyrimų rezultatai buvo skirtingi. Saltino ir kitų išvados teigė, kad maždaug pusė VO max padidėjimo po treniruočių yra dėl maksimalaus intensyvumo darbe vykstančio a-v O suvartojimo padidėjimo. Šios išvados sutampa su kitų tyrimų išvadomis, kad pastoviai atliekami ištvermės pratimai pagerina raumenų kapiliarizaciją, padidina mitochondrijų tankį, padidina mioglobino ir ląstelių aerobinių enzimų kiekį. Tačiau kitų tyrėjų duomenimis nėra jokių žymių periferinio O išskyrimo pokyčių, tyrėjai teigia, kad VO max padidėjimas vyksta tiktai dėl maksimalaus intensyvumo darbe vykstančio kraujo tūrio kiekio padidėjimu. Pavyzdžiui buvo pastebėta, kad suaugusiųjų sportininkų, kurių maksimalaus O suvartojimo vidurkis yra 5,2 l/min a-v O skirtumas maksimalaus intensyvumo darbe nėra reikšmingai didesnis nei nesportuojančių, kurių VO max yra 3,2 l/min.

Erikssonas periferiniam O išskyrimui ištirti stebėjo16 savaičių trukmės aerobinio ntensyvumo treniruočių programą. Tyrime dalyvavo 11-13 metų paaugliai. Vidutinis maksimalaus O suvartojimas pakilo nuo 39 iki 45 ml * kg * min. Nebuvo pastebėta jokių žymių a-v O skirtumo pokyčių nei ramybės, nei maksimalaus intensyvumo pratimų metu. Maksimalaus širdies išstumiamo kraujo kiekio padidėjimas visiškai priklausė nuo padidėjusio aerobinio pajėgumo treniruočių programos metu.

Dėl treniruočių įtakos padidėjusio Arterioveninio deguonies skirtumo modelis

Kaip jau buvo anksčiau minėta suaugusiųjų tyrimų duomenys rodo periferinio O išskyrimo padidėjimą palaipsniui didėjančio intensyvumo pratimų metu. Žemiausio intensyvumo lygyje vyksta didžiausias a-v O padidėjimas. Maksimalaus intensyvumo darbe suaugusiųjų sportininkų a-v O skirtumo kreivė buvo plokčios formos. Tačiau Erikssono tyrime a-v O skirtumo padidėjimo kreivė, didėjant pratimų intensyvumui, buvo linijinė.

HEMATOLOGINIAI FAKTORIAI

O pernešimas kraujyje sudaro svarbų vaidmenį perduodant O dirbantiems raumenims. Hemoglobino koncentracijo pokyčiai, bendras hemoglobino kiekis, kraujo tūris ir hemoglobino-O disociacijos kreivė todėl gali įtakoti aerobinio vaikų pajėgumo vystymąsi.

Hemoglobinas

Vaikystės laikotarpiu hemoglobino koncentracija kraujyje didėja lėtai. Prepubertalinio periodo metu berniukų ir mergaičių hemoglobino koncentracijos reikšmės yra panašios, tačiau lytinio brendimo laikotarpiu ryškiai padidėja jaunuolių hemoglobino koncentracija, tuo tarpu kai merginų jis yra tolygus. Dallman ir Siimes sudarė vaikų hemoglobino procentines kreives ( iš 10 000 tiriamųjų- 0,5 iki 16 metų amžiaus). Iš šių tyrimų galima spėti, kad 2 metų berniuko ar mergaitės hemoglobino koncentracijos rodiklis 12,6g/dl iki 12 metų padidės iki 13,7g/dl. Ankstyvojoje paauglystėje galime pamatyti ryškų jaunuolio hemoglobino koncentracijos padidėjimą, tai vyksta tikriausiai dėl testosterono poveikio raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.
16 metų berniuko vidutinė Hg koncentracija ( 15.2 g/dl) yra 10.9% didesnė negu tokio paties amžiaus merginos (13,7 g/dl). Spėjama, kad Hg koncentracijos pokyčiai, didėjant žmogaus amžiui vyksta ne dėl kūno apimties kitimo. Subrendusių gyvūnų tyrimai atskleidė faktą, kad Hg koncentracija yra panaši visose rūšyse ir yra nepriklausoma nuo gyvūno masės. 1 gramas visiškai prisotinto Hg laiko 1.34 ml O. Išeina, kad berniukų O pernešantis hemoglobino galingumas padidėja nuo 16,8ml/100 ( būnant 2 metų ) iki 20,3 ml/100cc ( būnant 16 metų). Šis Hg koncentracijos padidėjimas nėra toks ryškus merginoms- nuo 16,8 pakyla iki 18,4 ml/100cc. Dėl vaikų maišyto veninio O kiekio tyrimų maksimalaus intensyvumo darbe nebuvimo, arterinio O kiekio poveikis O pernešimui nėra ištirtas. Jeigu suaugusiųjų veninis a-v O kiekis sekinančių pratimų metu gali sumažėti iki 2-3 ml/100ml, galima būtų daryti išvadą kad vaikai turi mažiau a-v O atsargų nei suaugusieji. Tyrimų išvados šiuo klausimu yra įvairios: nėra aišku ar yra periferinio O išskyrimo skirtumai maksimalaus intensyvumo darbe tarp prepubertalinio ir postpubertalinio amžiaus stadijų tiriamųjų.

Hemoglobino koncentracijos pokyčiai vaikystės laikotariu. Dallman 1979

Šiuo klausimu yra įdomu pastebėti, kad Erikssono tirti 11-13 metų berniukai turėjo maksimalaus a-v O skirtumus beveik tokius pat kaip ir suaugusieji, tačiau panaudodavo 86% O pernešimo galingumo, tuo tarpu suaugusiųjų jis buvo 73-77%. Tai parodo, kad sveikų vaikų mažesnė Hg koncentracija, palyginus su suaugusiasiais, nedaro neigiamos įtakos a-v O skirtumui pratimų metu. Tačiau nėra sunku iškelti hipotezę, kad periferinio O išskyrimo padidėjimo galingumas aerobinio darbo metu dėl tos priežasties gali būti apribotas prepubertaliniais tiriamaisiais. Šis apribojimas, pagrįstas žemesne kraujo Hg koncentracija, gali turėti įtakos mažesniam VO max padidėjimui pastebimam ištvermės treniruočių programų metu.

Su amžiumi susiję Hg koncentracijos pokyčiai atspindi raudonųjų kraujo kūnelių masės pakitimuose. Vidutinis hematokrito reikšmės, esant 2 metų amžiaus, yra 35,5% ir 39%, esant 12 metų amžiaus. Suaugusio vyro vidutinė hematokrito reikšmė yra 47%, o moterų- 42%.

Astrandas atskleidė glaudų linijinį ryšį tarp bendro Hg kiekio ir maksimalaus O suvartojimo visose amžiaus tarpsnių grupėse ir abiejose lytyse. Šis mokslininkas atrado, kad prepubertaliniais metais bendras Hg kiekis (kūno masei) buvo stabilus ir nepriklausomas nuo lyties. Šiuo metu Hg reikšmės buvo apie 7,7 g/kg. Pubertaliniu laikotarpiu nors ir nėra jokių Hg pakitimų mergaičių organizme, berniukuose šio rodiklio reikšmė pakilo iki 10.0g/kg.

Treniruočių įtaka

Nėra jokių įrodymų, kad vaikų kraujo Hg kiekis yra įtakojamas aerobinio pajėgumo. Tačiau vėliau bus atskleista, kad bendro Hg kiekio reikšmės dėl treniruočių įtakos padidėja. Sundbergas ir Elovainio negalėjo atrasti jokių žymesnių Hg koncentracijos skirtumų tarp 12-16 metų amžiaus ištvermės bėgikų ir nesportuojančių.

Kraujo tūris

Bendras kraujo tūris didėja vaikui augant. Kochas apibūdino vidutines kraujo tūrio reikšmes- 2.4 L ( 10 metų ), didėjančios iki 4.0 L ( 16 metų ). Ramybės būenoje kraujo tūrio 1 kg kūno masės reikšmės tarp 7- 17 metų nėra pastebima žymių pokyčių ( vidurkis- 0,0089 L/kg ).

Tyrimai su gyvūnai parodo, kad santykinis kraujo tūris nepriklauso nuo kūno svorio ir dažniausiai yra 60-70 cc/kg.

Atsakas į labai sunkius ( ištvermės ) pratimus

Cassels ir Morsas tam, kad nustatyti kraujo tūrio pokyčius, tyrė 12-17 metų amžiaus berniukus, kurie atliko sekinančius, labai daug ištvermės reikalaujančius pratimus. Šio rodiklio reikšmės nukrito iki 4,8% ir 6,9%. Jaunesnio amžiaus grupėse šis rodiklis sumažejo ne taip ryškiai. Yra sunku pasakyti ar šie tyrimų rezultatai iš tiesų parodo su amžiumi susijusius kraujo tūrio skirtumus į ištvermės pratimus. Viename atliktame teste tiriamieji atliko vidutinio intensyvumo pratimus 15 minučių. Kraujo tūrio pokyčiai pakilo nuo 4,8% ik 7,1% be jokios rryškesnės amžiaus įtakos.

Atsakas į treniruotes

Du tyrimai: ilgalaikis ( longitudinal ) ir skersinis ( cross-sectional ) parodė ryšį tarp vaikų aerobinio pajėgumo, kraujo tūrio ir bendro Hg kiekio. Erikssonas pranešė apie kraujo tūrio padidėjimą nuo 2.92 iki 3.28 L ( 12.3% ) 11-13 metų berniukuose po 4 mėnesių ištvermės treniruočių. Bendrojo Hg kiekis pakilo nuo 389 iki 428 g ( 10% ), tuo tarpu kraujo Hg koncentracija nepakito. VO max pakilo nuo 1.86 L/min iki 2.21 L/min ( 18.8 % ). Erikssono atlikto tyrimo rezultatai yra panašūs į tyrimus, atliktus su suaugusiaisiais.

Raumenų aerobinis pajėgumas

Yra randama mažai žinių apie su amžiumi susijusius periferinių raumenų ląstelių aerobinio mechanizmo skirtumus.

Gyvūnų tyrimai

Gyvūnų raumenų aerobinio pajėgumo tyrimai yra gana svarbūs, nes jie atskleidžia, kad subrendusių gyvūnų aerobinių enzimų ir mitochondrijų audiniuose koncentracija yra atvirkščiai proporcingi kūno masei. Tai visiškai nėra stebinantis faktas, nes su kūno svoriu susijęs O suvartojimas, kai gyvūnai auga- mažėja. Iš tokių rezultatų galima padaryti išvadą, kad vaikų raumenų aerobinis pajėgumas turėtų mažėti jiems augant dėl tiesioginio ryši su pagrindinio metabolizmo lygio sumažėjimu. Tačiau yra priešingai.

Raumenų aerobinio pajėgumo komponentai taip pat didėj, esant mažesniai kūno masei. Kunkel išvados teigia, kad citochromo oksidazės kiekis raumenyse yra susijęs su kūno masės sveriamuoju rodikliu- 0.24. Smith tyrimuose su žiurkėmis, triušiais, avimis, atrado, kad bendras mitochondrijų kiekis kepenyse buvo proporcingas kūno masei rodikliu- 0.72. Mathieu pranešė, kad mitochondrijų kiekis ( tiriant 13 gyvūnų rūšių ), buvo atvirkščiai proporcingas kūno svoriui. Taigi, visi šie tyrimai atskleidžia faktą, kad didėjant gyvūnų svoriui aerobinis raumenų pajėgumas ( 1 gramui raumenų masės ) mažėja.

Raumenų enzimų kiekis

Skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų yra žymiai mažesnis negu tarp gyvūnų, tačiau toks pats su mase susijęs raumenų oksidacinis pajėgumas yra ryškiai pastebimas.

Erikssonas aprašė raumenų biopsijos rezultatus, tirdamas tris grupes normaliai išsivysčiusių berniukų nuo 11-15 metų. Suksinito dehidrogenazės ( SDH ) ir fosfofruktokinazės ( PFK ) veikimas buvo apibūdintas kaip atitinkamai- aerobinės ir anaerobinės enzimų funkcijos rodiklis.

Vidutinis SDH veikimas buvo 5.3, palyginus su 4.0 umol ( g*min ), pastebėtas stebint 26 netreniruotus vyrus (24-52 metų amžiaus). PFK reikšmės buvo atitinkamai 8.4 ir 25.3 umol/ (g*min). Šie rezultatai atitinka su tyrimais, kuriuose pastebėtas ryšys tarp gyvūnų svorio ir metabolinės jų funcijos: anaerobinis pajėgumas didėja su gyvūnų svoriu, tuo tarpu kai aerobinis pajėgumas- mažėja.

Haralambie palygino vastus lateralis biopsijos aerobinių ir anaerobinių enzimų veikimą 13-15 metų paaugliuose su 22-24 metų suaugusiaisiais. Nebuvo pastebėta ryškesnių glikolinių enzimų veiklos skirtumų, taip pat ir PFK tarp šių dviejų grupių. Nebuvo pastebėta jokių ryškesnių skirtumų ir tarp lyčių abiejose tyrinėtose amžiaus grupėse (ištyrus 21 iš 22 enzimų poveikį).

Yra mažai žinoma apie raumenų aerobinio pajėgumo pokyčius dėl ištvermės treniruočių vaikystės metais. Erikssono atliktame tyrime 5 berniukai 6 savaites treniravosi aerobinio pobūdžio treniruotėse. Dėl treniruočių įtakos SDH aktyvumas padidėjo 30% (nuo 5.4 iki 7.0 umol/ g*min), tuo tarpu kai PFK aktyvumas padidėjo beveik dvigubai. Tačiau netgi treniruojantis PFK reikšmės buvo tiktai 60% netreniruotų suaugusiųjų rodiklių. Fournier tyrė 12 berniukų bėgimo treniruočių poveikį vastus lateralis enzimų veikimui postpubertalinio amžiaus grupėje (16-17 metų). Pusė tiriamųjų treniravosi sprinto treniruiotėse 3 mėnesius 4 kartus per savaitę, o kita pusė dalyvavo ištvermės treniruotėse. Tie, kurie treniravosi ištvermės reikalaujančiame bėgime VO max padidėjo nuo 58.4 iki 64.3 ml*kg*min, SDH aktyvumas, kuris parodo raumenų aerobinį pajėgumą, pakilo iki 42%, tuo tarpu kai PFK rodiklis žymiai nepakito. Sprinto rungtyje treniravusiųjų vaikinų maksimali aerobinė jėga taip pat panašiai padidėjo, nors nebuvo ryškesnių SDH pokyčių, tačiau PFK veikimas pakilo 21%. Abejos grupės buvo tiriamos vėl po 6 nesitreniravimo mėnesių: buvo nustatyta, kad dėl treniruočių poveikio padidėję VO max, SDH ir PFK rodikliai po 6 mėnesių pertraukos buvo išnykę.

Taigi iš tyrimų galima padaryti išvadą, kad raumenų aerobinis pajėgumas (kurį parodo enzimų veikimas) mažėja vaikystės metais. Ši išvada atitiktų su vaikystės metu vykstančiu metabolinio kiekio kritimu, kuris vyksta dėl kūno masės pokyčių.

Yra svarbu pažymėti, kad šis aerobinių enzimų aktyvumo sumažėjimas vyksta tuo pačiu metu kaip ir ištvermės reikalaujanti rungties rodiklis ( pvz.: 1 mylios bėgimo laikas) progresyviai didėja.

Ištvermės treniruotės ryškiai padidina raumenų aerobinį pajėgumą sirkumpubertaliniais metais. Šie pokyčiai yra žymiai didesni nei dėl treniruočiu poveikio padidėję VO max ar ištvermės atlikimo rodikliai.

Mitochondrijų tankis

Ką tik apžvelgti tyrimai suformuluotų prielaidą, kad vaikų skeleto raumenys turi didesnį mitochonrijų tankį. Tačiau vienintelis tyrimas šiam klausimui ištirti neparodė jokių žymesnių pokyčių tarp vaikų ir suaugusiųjų. Bellas tyrė 7 mergaičių ir 7 berniukų ( amžiaus viduris- 6.4 metai) vastus lateralis raumens biopsiją. Vidutinis visos grupės maksimalus O suvartojimas buvo 45,2 ml*kg*min. Vidutiniškai mitochondrijos sudarė 5.54% raumenų skaidulų bendro tūrio. Ši reikšmė yra tiktai truputį didesnė negu netreniruotų suaugusių vyrų ir moterų (4.9%).

Vaikų mitochondrijų tankumas ryškiai koreliavo su lėtai susitraukiančių skaidulų procentiniu kiekiu ( r=0.69). Tačiau nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp VO max ir mitochondrijų tankumo (r=0.39).

Raumenų skaidulų tipas

Lėtai ir greitai susitraukiančių vaikų raumenų skaidulų kompozicija buvo tiriama keleto tyrinėtojų. Ortelis tyrė mirusiųjų raumeninių skaidulų tipą ( 113 tiriamųjų nuo 1 savaitės iki 20 metų amžiaus). I-o tipo raumeninių skaidulų santykis padidėjo nuo 40% (gimimo metu) iki 60%(2 gyvenimo metais). Tuo metu santykinis 1 ir 2 raumeninių skaidulų tipo santykis išliko pastovus.

Bello atliktas raumenų biopsijos tyrimas parodė, kad 59% raumeninių skaidulų buvo lėtai susitraukiančios, 20%-greitai susitraukiančios ir 21% buvo greitai susitraukiančios, naudojančios deguonį. Buvo pastebėta svarbi koreliacija tarp mitochondrijų tankio ir lėtai susitraukiančių raumeninių skaidulų pasiskirstymo. Lundbergo vastus lateralis raumenų biopsijos tyrimo rezultatai- 59% 1 tipo raumeninių skaidulų ( tyrus 25 sveikus vaikus nuo 2 mėn. Iki 11 metų). Panaši lėtai susitraukiančių raumeninių skaidulų kiekį buvo rastas ir Erikssono ( 16 berniukų nuo 12 iki 15 metų).

Šie tyrimai atskleidžia tikrai pastovų vaikų vastus lateralis raumenų 60% lėtai susitraukiančių skaidulų santykį. Ši reikšmė yra didesnė nei tirtų suaugusiųjų (dažniausiai nuo 35-45%, tačiua panaši į tirtus ištvermės suaugusių sportininkų (52-61%). Costill nustatė, kad tarp geriausių pasaulio ilgų nuotolių bėgikų lėtų raumeninių skaidulų tankis buvo 90-98%.

Norėtusi daryti išvadą, kad nesportuojančiuose vaikuose didesnis lėtai susitraukiančių skaidulų kiekis, palyginus su suaugusiaisiais, atspindi didesnį raumenų aerobinį pajėgumą prepubertalinio amžiaus tarpsnio tiriamųjų. Ištikrųjų, šis atradimas papildo tiek su gyvūnais, tiek ir su žmonėmis atliktais tyrimų rezultatus, kurie parodo didesnį aerobiniųenzimų aktyvumą mažesnį kūno svorį turinčiuose individuose. Tačiau raumeninių skaidulų tipų pasiskirstymas laikomas genetiškai nulemtu veiksniu, nes dauguma tyrimų neparodė dėl treniruočių poveikio atsiradusių pasiskirstymo pokyčių. Aukštas geriausių pasaulio suaugusiųjų sportininkų lėtai susitraukiančių raumeninių skaidulų kiekis yra, todėl siejamas su paveldėjimo veiksniu, o ne treniruotės poveikiu.

Išvada

Dar daug lieka sužinoti apie periferinius veiksnius, kurie įtakoja vaikų aerobinį pajėgumą. Mažas tyrimų kiekis vis dėlto leidžia padaryti keletą intriguojančių išvadų apie augančio vaiko periferinių faktorių vystymąsi (pokyčius). Šie pokyčiai gali labai žymiai įtakoti tiek O metabolizmą, tiek ir ištvermės pratimų atlikimą.

Keletas vieno tyrimo išvadų sakinių teigia, kad vaikui augant raumenų ląstelių aerobinė “ugnis” silpniau dega. Tai, žinoma, atitinka su bendro O suvartojimo reikšmių kūno masei mažėjimu vaiko augimo laikotarpiu. Aerobinių enzimų aktyvumas pasirodo yra didesnis vaikų nei suaugusiųjų, ir tai atitinka su gyvūnų tyrimais, kurie parodo, kad oksidatyviųjų enzimų veikimas yra priešingas kūno svoriui. Raumenų kraujo tekmė treniruočių metu gali būti didesnė vaikų nei suaugusiųjų. Mažas biopsijos ir autopsijos tyrimų kiekis taip pat nurodo, kad lėtai susitraukiančios, deguonį naudojančios raumeninės skaidulos, yra didesnės vaikų nei suaugusiųjų.

Kita vertus, kraujo Hg koncentracija žmogui augant, ypatingai vyrų lytinio brendimo metu, turėtų pagerinti O pernešimą. Daugumos tyrimo rezultatų išvados teigia, kad jaunam vaikui mažesnis arterinis O kiekis netrukdo, nes a-v O skirtumas tiek ramybės, tiek pratimų metu yra nepriklauomas nuo amžiaus. Tačiau yra įmanoma, kad mažesni vaikų VO max padidėjimai, treniruojantis ištvermės treniruotėse, gali atspindėti ribotą sugebėjimą pagerinti periferinio O iškvėpimą.

Leave a Comment