nedarbas

Šiuo laikotarpiu turbūt niekam nekyla klausimas: kas tai yra nedarbas. Su šia problema susiduria kas aštuntas Lietuvos pilietis. Tokia liūdna statistika. Nedarbo grėsmė gali iškilti dėl įvairiausių priežasčių: išsilavinimo bei kvalifikacijos stokos, nepopuliarios specialybės, etatų mažinimo ar net silpnos sveikatos. Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogui trūksta pinigų. Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu – ir darbdavys, ir dirbantysis. Kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Kiekvienoje nepalankioje situacijoje reikia ieškoti galimų sprendimo būdų. Aš tikiu, kad su gerais norais, iniciatyva ir darbštumu galima išvengti nedarbo problemos. Manau reikia dėti visa pastangas, kad Lietuvoje darbą gautų pirmiausia nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Tačiau užsieniečiai samdomi dėl to, kad jie tam tikrą darbą atlieka efektyviau. Esama darbų, kurių Lietuvos gyventojai nenori dirbti už siūlomą atlyginimą, bei darbų, kur jiems trūksta kvalifikacijos. Kaip ten bebūtų, bet moterims susirasti darbą yra sunkiau nei vyrams. Taip pat ir vyrų darbo užmokesčio vidurkis yra didesnis nei moterų. Tyrimai rodo, kad daugumai moterų šeima yra pirmoje vietoje, ir jos rečiau orientuotos į karjerą, nei vyrai. Moteris mažiau domina atliekamo darbo pobūdis bei kilimo jame galimybės.

Įdarbinimas – pagrindinis darbo biržos tikslas. Tačiau įdarbinimo bei įsidarbinimo galimybės yra ribotos. Be darbo biržų šiuo metu yra labai daug įsikūrusių privačių įdarbinimo agentūrų, kurios taip pat tarpininkauja su darbdaviais ir bedarbiais. Esminis skirtumas tas, jog norintieji gauti darba turi mokėti. Įstaigos konsultuojančios ar suteikiančios paslaugas susijusias su įdarbinimu daugeliui Lietuvos piliečių tapo antrais namais. Nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą. Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti. Manau situacija darbo rinkos srityje pasikeistų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Tuomet Lietuvos piliečiai, kaip ir ES šalių piliečiai turėtų teisę laisvai judėti Bendrijos ribose, ieškoti norimo darbo bei įsidarbinti. Bet tai tik ateities perspektyva, kurios tikslai, norisi tikėti, bus įgyvendinti.