Nedarbas apskrityse

ĮVADAS

Bedarbiai – 15-74 m. amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites prradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos.
Vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu, nuo 1996 m. kovo mėn. bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
Šio kursinio darbo problema- bedarbystė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Paanevėžio apskrityse.
Aktualu , kad šiais laikais labai sunku susirasti darbą. Todėl nedarbo lygis kiekvienais metais auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių labai sunku pasakyti, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų. O ir

r kiekviena prestižinė firma nori gerai kvalifikuotų ir turinčių ne mažą stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įsigyti stažą labai sunku ir taip jau jis įstoja į bedarbių gretas.
Objektas- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių bedarbiai.
Tikslas- išanalizuoti ir įvertinti apskričių bedarbių kiekybinius rodiklius.
Uždaviniai – išanalizuoti turimą literatūrą ir jos pagalba išsiaiškinti pagrindines bedarbystės sąvokas; išnagrinėti instrumentų panaudojimą nagrinėjamos temos analizei atlikti; išsiaiškinti bedarbių struktūra ir jos kitimą; įrodyti, kad bedarbiai yra išties opi šiuolaikinės visuomenės problema; remiantis išskirtomis esminėmis tendencijomis bei naudojant atrinktus metodus – atlikti analizę.

1. BEDARBIAI

Pagal tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:

1) Tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos.

2) Per paskutines keturias savaites aktyviai ieškojo darbo.

3) Jeigu buus pasiūlytas darbas, pasiruošę dirbti dviejų savaičių laikotarpiu.
TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys asmenys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 1998 m. Buvo pakeistos bedarbio statuso suteikimo sąlygos. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų da

arbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Patikslintas bedarbio statuso apibrėžimas leidžia išvengti bedarbių apskaitos dviprasmiškumo ir netikslumų.
Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai:
1) bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose;
2) Statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai.
Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų skirtingu bedarbiu sąvokos apibrėžimu. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba.

1.1. Bedarbių struktūra

Tiriant darbo jėgos ir pasiūlos tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai skirstomi pagal amžių, išsilavinimą, lytį, profesiją, nedarbo trukmę, darbo paieškos būdus ir kitus struktūrinius požymius.

Nedarbas pagal amžiaus grupes yra aukščiausias tarp jaunimo iki 25 metų. Tai labiausiai pažeidžiama ir ypatingo dėmesio reikalaujanti socialinė gyventojų grupė. Darbo jėgos išsilavinimas Lietuvoje yra pakankamai aukštas, bet jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, nei vyresniojo amžiaus žmonių tarpe. Tokią padėtį lemia, kad santykinai didelė jaunimo dalis palieka mokyklą net neįgiję pagrindinio iš

šsilavinimo, kas yra sąlygota socialinės – ekonominės aplinkos.
Jaunimo darbo dinamikoje gali būti išskirti dar du faktoriai:
1) Vis daugiau jaunų žmonių, įgiję žemesnįjį vidurinį išsilavinimą, ryžtasi tęsti studijas profesinėse mokyklose, kur įgyja ne tik profesiją, bet ir aukštesnįjį vidurinį išsilavinimą. Siekdami nuolat tobulėti ir įgyti reikalingų praktinių įgūdžių, jauni žmonės vis dažniau ir dirba, ir mokosi.
2) vis daugiau jaunų žmonių (dažniausiai dar iki 16 metų amžiaus), stengdamiesi užsidirbti pinigų, pradeda dirbti net neįgiję žemesniojo vidurinio išsilavinimo. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia blogos jų šeimų socialinės ir/ar ekonominės gyvenimo sąlygos, dėl kurių nebūna galimybės vaikams užtikrinti tinkamas mokytis sąlygas. Todėl, neturint išsilavinimo ir pakankamai profesinių įgūdžių, netekusiems darbo jauniems žmonėms vėl pradėti dirbti yra labai sunku. Šiai grupei žmonių galimybių konkuruoti, nuolat besikeičiančioje ir aukštus reikalavimus keliančioje, darbo rinkoje beveik nebuvo. Didelė jų dauguma galėjo tikėtis tik laikino ir, aukštų reikalavimų nekeliančio, darbo.
Ilgalaikiai bedarbiai – tai pakankamai didelė ir viena iš labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių, kuri ne visada objektyviai suvokia savo padėtį darbo rinkoje. Ilgalaikiai bedarbiai – tai asmenys, kurie neturi darbo 12 ar daugiau mėnesių. Dažniausia žemas ilgalaikių bedarbių išsilavinimo lygis, atotrūkis nuo darbo rinkos, kvalifikacijos stoka, pasyvumas sąlygoja ilgalaikio nedarbo problemos sprendimo sudėtingumą. Ilgalaikis nedarbas gali būti pasyvesnio gyvenimo būdo, socialinės izoliacijos, darbo motyvacijos praradimo priežastimi. Ta
ai yra pavojingas reiškinys, kadangi ilgą laiką nedirbantis asmuo pripranta prie sąlygų, kurios yra priešingos darbo rinkai, prie pinigų stygiaus. Tuo tarpu darbas leidžia žmogui būti naudingam visuomenei, suteikia galimybes bendradarbiauti, atskleisti savo kūrybines galias, įgyti pasitikėjimą savimi.
Darbdaviai, skelbiantys laisvas darbo vietas, kelia aukštus reikalavimus būsimų darbuotojų kvalifikacijai, darbo patirčiai. Svarbiausi kriterijai, kuriais jie vadovaujasi, ieškant naujų darbuotojų: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija bei papildomi profesiniai gebėjimai – kompiuterinis raštingumas, užsienio kalbų mokėjimas, verslumo įgūdžiai. Tuo tarpu į darbo biržas daugiausia kreipiasi nepasirengę darbo rinkai asmenys, įgiję nepaklausias darbo rinkoje profesijas, neturintys darbo patirties arba turintys ilgesnę kaip 1 metų darbo pertrauką. Tokie asmenys tampa potencialiais ilgalaikiais bedarbiais. Viena iš neigiamų darbo rinkos raidos tendencijų yra susijusi su nepasirengusiais darbinei veiklai bedarbiais. Jų skaičius nuolat didėja. Iki 1994 m. Lietuvos teritorinėse darbo biržose daugiausiai registravosi kvalifikuoti, atitinkantys darbdavių reikalavimus darbuotojai. Jie buvo praradę darbą dėl įmonės bankrutavimo, etatų mažinimo ar savo noru. Tačiau nuo 1994 m . teritorinėse darbo biržose pradėjo registruotis pradedantys darbinę veiklą žmonės turintys darbo stažą, bet ilgą laiką nedirbę ir jau praradę turėtą kvalifikaciją asmenys. Pradedantys darbo paiešką vaikinai ir merginos neturėjo reikiamos išsilavinimo ir profesinių žinių, o ilgą laiką nedirbę žmonės reikalavo psichologinės pagalbos ir perkvalifikavimo.

Neturėdami reikiamo išsilavinimo, darbo įgūdžių ir patyrimo, jauni žmonės dažnai priversti imtis nekvalifikuotų, neprestižinių ir sunkaus fizinio darbo reikalaujančių veiklų. Įvairios nedarbo problemą nagrinėjančios studijos ir ataskaitos rodo aiškią tendenciją, kad socialinių atskirties grupių mokymosi problemos Lietuvoje tampa vis aštresnėmis (kasmet apie 20% jaunų žmonių neįgyja pagrindinio išsilavinimo, nekvalifikuoti bedarbiai sudaro 30% visų bedarbių, 45% ilgalaikių bedarbių yra be profesinio pasirengimo). Neįgydami pagrindinio bei profesinio išsilavinimo, neišsiugdydami bendrųjų gebėjimų bei nesusiformuodami bendrųjų vertybių sistemos, šie asmenys negali sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje ir toliau lieka socialiai atskirti arba papildo šią grupę, o tai reiškia – reikalauja socialinių garantijų.

Konkurencijai darbo rinkoje aštrėjant, mažai kvalifikuotas ir nekvalifikuotas darbas vis labiau pakeičiamas aukštos kvalifikacijos intelektualine veikla. Per atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį (1990 – 2000) šuoliškai pakito reikalavimai darbuotojų išsilavinimui, universalumui, kūrybinei iniciatyvai. Kuo labiau išvystytos šios darbo jėgos savybės, tuo greičiau prisitaikoma prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Oficiali statistika teigia, kad turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai sudaro mažiausią bedarbių dalį, nes sugeba be didesnio vargo papildyti profesines žinias ar persikvalifikuoti.
Tiriant konkrečią rinkos situaciją, svarbu žinoti, kokių bedarbių yra daugiausiai pagal jų ankstesnę ekonominę veiklą ir profesiją. Tai išsiaiškinus, galima pasirinkti efektyviausias darbo rinkos politikos priemones parengiant darbui ar perkvalifikuojant darbą praradusius žmones.
Ieškodami darbo vietos, ekonomiškai aktyvūs gyventojai išbando įvairius darbo paieškos būdus. Vieni bedarbiai pasikliauja darbo biržos paslaugomis, kiti tikisi susirasti darbo vietą savarankiškai.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija ( MRT), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindu ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo darbo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „Pilną užimtumą “, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3- 6 % šalies darbo jėgos.
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5 – 6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose“ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to , naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos“ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo.

3. NEDARBO NUOSTOLIAI

Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius.
Ekonominiai nuostoliai:
1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos;
2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas;
3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis viršija natūralaus nedarbo lygį;
4. Nedarbo augimas mažina mokesčių skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių;
5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Socialiniai nuostoliai:
1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa;
2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis;
3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys;
4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti;
5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų;
6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

4. PAGALBA NEDIRBANTIEMS

Pagal Bedarbių paramos įstatymą (1991), bedarbiu yra laikomas darbingo amžiaus, tačiau nedirbantis, nors nestudijuojantis, ir valstybinėje darbo biržoje užregistruotas kaip ieškantis darbo, ir/arba, pasiruošęs persikvalifikuoti, žmogus. Bedarbiui Vyriausybės yra teikiamos šios paramos priemonės:
 nemokamas profesinis orientavimas ir konsultavimas, bei nemokamai teikiama informacija apie laisvas darbo vietas darbo rinkoje;
 nemokamos darbo biržos paslaugos (ieškantiems darbo);
 nemokami profesiniai apmokymai (nedirbantiems);
 galimybė dirbti viešuosius ir, Darbo fondo apmokamus, darbus (nedirbantiems);
 bedarbio pašalpa.
Jauniems asmenims iki 18 metų amžiaus dar yra numatomos specialios laisvų darbo vietų kvotos, taip pat skiriamos darbo vietos, kuriose dirbant (12 mėnesių), valstybė jaunam žmogui gali išmokėti iki 12 minimalių mėnesio atlyginimų sumą.
Žmonės, kurie prieš tapdami bedarbiais, buvo tam tikrą laiką dirbę, turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Tam tikrais atvejais bedarbio pašalpa gali būti mokama ir, neturintiems darbo stažo, asmenims (pabaigusiems universitetus, aukštesniąsias ar profesines mokyklas asmenims; asmenims, kurie prieš tai atliko privalomąją karo tarnybą; darbdavio iniciatyva atleistiems, darbuotojams; moterims arba vienišiems tėvams, auginantiems vaiką iki 8 metų amžiaus ir t.t.). Oficialaus darbo stažo neturintiems, asmenims bedarbio pašalpa gali būti mokama, jeigu jie dirba viešuosius, arba, Darbo fondo apmokamus, darbus, taip pat, jei jie yra išklausę specialų, darbo biržos siūlomų, profesinių apmokymų kursą. Vienkartinė mėnesio pašalpa yra mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Minimali bedarbio pašalpa yra lygi 135 litams per mėnesį, maksimali – 250 litų per mėnesį. Jeigu bedarbis/bedarbė atsisako jam/jai siūlomo, jo/jos profesiją, kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančio, darbo, pašalpa yra sumažinama 50. Pašalpa gali būti sumažinta ir atsisakius išklausyti nemokamų profesinių apmokymų kursą.
Egzistuoja aplinkybių, kurios reikalauja: aiškiai apibrėžti tam tikrų valstybės institucijų atsakomybę už užimtumo politikos įgyvendinimą, išryškinti ir įtvirtinti užimtumo politikos įgyvendinimo priemonių struktūrą, bei nustatyti politikos įgyvendinimo finansavimo šaltinius. Taip pat turi būti reguliuojamas ir organizuojamas laikinas bedarbių darbas, kartu sudarant sąlygas bedarbiui darbo ieškotis pačiam. Be to, turi būti sukurtos geresnės jaunimo, ilgai nedirbusiųjų, ir, kitoms padidintos rizikos grupėms priklausančių, žmonių įsidarbinimo galimybės. Darbo rinkos politika turėtų užtikrinti darbo aktyvinimo priemonių efektyvumą.

5. TYRIMO METODOLOGIJA

5.1. Rodikliai

Šioje kursinio darbo dalyje apibūdinsime rodiklius, kuriuos naudosime tyrime.
Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais) ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą: darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną (pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.
Užimtieji kaime yra ir darbingo amžiaus smulkūs ūkininkai, kurie neturi kito pragyvenimo šaltinio, o tik tą žemę, nesvarbu, ar joje užaugintą produktą panaudoja savo reikmėms ar dalį parduoda.

Bedarbiai – 15-74 m. amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos.

Nedarbo lygis – bedarbių ir darbo jėgos santykis.

5.2. Duomenų bazės

Tyrimui naudojome 2000 – 2003m. duomenis. Duomenis ėmėme iš šių duomenų bazių: Lietuvos darbo biržos – www.ldb.lt, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – www.socmin.lt/, Statistikos departamento – www.std.lt.

5.3. Tyrimo metodai

Šiame darbe analizei naudosime kiekybinę lyginamąją analizę. Pasitelksime koreliacijos, regresinę, dispersinę, aprašomąją statistinę, laiko eilučių analizes ir indeksų metodą.

Vienas iš statistikos instrumentų, kurį naudosime tai yra statistinės lentelės, kuriose išdėstomi statistinio suvedimo ir grupavimo rezultatai. Taip pat neapseisime be grafinio informacijos vaizdavimo, t.y., grafiko, kuris yra antrasis vartojamas statistikos instrumentas, atliekant statistinį tyrimą. Bedarbystės analizei naudosime:
• santykinius dydžius: dinamikos, intensyvumo ir ekonominio išsivystymo;
• vidutinius dydžius: aritmetinį paprastą vidurkį;
• kiekybinius požymio variacijos rodiklius: variacijos užmojį, dispersiją, vidutinį kvadratinį nuokrypį, variacijos koeficientą;
• prognozavimas naudojant trendą.

6. BEDARBYSTĖS STATISTINIS TYRIMAS APSKRITYSE

6.1. Bedarbių ir nedarbo lygio pagal apskritis analizė

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskričių bedarbių analizei naudosime keletą lentelių – tai bedarbiai pagal apskritis ir bedarbiai pagal lyti.

1 lentelėje matome, kaip bedarbiai ir nedarbo lygis pasiskirsto apskrityse. Nesunku pastebėti, kad didžiausias bedarbių skaičius buvo Vilniuje , tačiau Vilniaus apskritis yra didžiausia, todėl negalime sakyti, kad nedarbas didžiausias ten. Nedarbo lygio rodikliai mums teikia visai kitokią informaciją, matome, kad didžiausias nedarbo lygis vyravo Šiauliuose ir Panevėžyje.

1 lentelė
Bedarbiai ir nedarbo lygis pagal apskritis, tūkst. ir %.
Apskritys 2000 2001 2002 2003

Bedarbiai, tūkst. nedarbo lygis, % Bedarbiai, tūkst. nedarbo lygis, % Bedarbiai, tūkst. nedarbo lygis, % Bedarbiai, tūkst. nedarbo lygis, %
Vilniaus apskritis 43,1 9,2 46,3 10,0 38,6 8,7 33,2 7,6
Kauno apskritis 32,0 9,2 33,8 9,7 30,3 8,8 26,1 8,5
Klaipėdos apskritis 19,8 10,0 21,7 11,0 20,1 10,0 17,9 9,8
Šiaulių apskritis 31,3 16,3 31,4 16,5 26,4 14,2 20,2 11,8
Panevėžio apskritis 22,6 14,6 25,6 16,4 23,8 15,5 18,5 13,3
Iš viso: 148,8 – 158,8 – 139,2 – 115,9 –
*Gyventojų užimtumas ir nedarbas, www.std.lt

Pagal 1 lentelėje pateiktus duomenis grafiškai pavaizduosime, kaip 2000-2003m. keitėsi apskrityse bedarbių skaičius (1 pav.):

1 pav. Bedarbių skaičius apskrityse, tūkst.

Analizuojant 1 lentelės duomenis ir 1 paveikslą pastebime, kad bedarbių skaičius šiose penkiose apskrityse 2001m. išaugo palyginus su 2000m. ypatingai Vilniuje, siekė net 43,1tūkst.bedarbių, o nuo 2002m. sparčiai mažėjo visose apskrityse ir jau 2003m. Vilniuje siekė tik 33,2 tūkst., Kaune – 20.1 tūkst., Klaipėdoje – 17,9 tūkst., Šiauliuose – 20,2 tūkst., Panevėžyje – 8,5 tūkst. bedarbių.

Kadangi visos šios apskritys yra ne vienodo dydžio ir turi ne vienodą skaičių gyventojų, taigi tiksliai negalime pasakyti, kurioje iš jų vyravo didžiausias bedarbių skaičius, taigi, todėl, grafiškai atvaizdavome nedarbo lygio pasiskirstymą apskrityse 2000-2003m. laikotarpiu. Analizuojant 2 pav., matome, kad didžiausias nedarbo lygis analizuojamu laikotarpiu buvo Šiaulių ir Panevėžio apskrityse, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse buvo maždaug vienodas.

Remdamiesi 1 ir 2 pav. Duomenimis galime sakyti, kad nors bedarbių skaičius Vilniuje buvo didžiausias, tačiau nedarbo lygis jame nebuvo didžiausias. Didžiausias nedarbo lygis vyravo Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. Iš grafiko matome, kad didžiausias bedarbių skaičius ir nedarbo lygis visose apskrityse buvo 2001m.

2 pav. Nedarbo lygis apskrityse 2000-2003m.

6.2. Apskričių bedarbių dinamikos santykinių dydžių apskaičiavimas ir analizė

Dabar išanalizuosime dinamikos bazinius ir grandininius santykinius dydžius, naudodamiesi formulėmis: S dinamikos bazinis = (yi / y0 )* 100%, S dinamikos grandininis = (yi / yi-1 )* 100% (yi- esamojo laikotarpio dinamikos eilutė lygis, y0- bazinio laikotarpio duomenys, yi-1- prieš tai buvusio laikotarpio duomenys). Baziniais metais pasirenkame 2000m. skaičiavimus atlikome Excel programa. Apskaičiuotus santykinius dinamikos dydžius pateiksime 2 lentelėje.

2 lentelė
Apskričių bedarbių dinamikos santykiniai dydžiai
Metai Vilnius Kaunas Klaipeda

Bedarbių sk.tūkst. Baziniai % Grandininiai % Bedarbių sk.tūkst. Baziniai % Grandininiai % Bedarbių sk. tūkst. Baziniai % Grandininiai %
2000 43,10 100 * 32,00 100 * 19,80 100 *
2001 46,30 107,42 107,42 33,80 105,63 105,63 21,70 109,60 109,60
2002 38,60 89,56 83,37 30,30 94,69 89,64 20,10 101,52 92,63
2003 33,20 77,03 86,01 26,10 81,56 86,14 17,90 90,40 89,05

2 lentelės tęsinys
Metai Šiauliai Panevėžys

Bedarbių sk.tūkst. Baziniai % Grandininiai % Bedarbių sk.tūkst. Baziniai % Grandininiai %
2000 31,30 100 * 22,60 100 *
2001 31,40 100,32 100,32 25,60 113,27 113,27
2002 26,40 84,35 84,08 23,80 105,31 92,97
2003 20,20 64,54 76,52 18,50 81,86 77,73
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.
* Nėra duomenų, nes nėra su kuo lyginti.

Apskaičiavę dinamikos santykinius dydžius ir surašę į lentelę, analizuodami galime spręsti apie bedarbių skaičiaus kitimą tam tikru laikotarpiu atskirai pasirinktosiose apskrityse.
Pirmiausia aptarsime Vilniaus apskritį. Palyginę gautus dinamikos bazinius santykinius duomenis Vilniaus apskrityje matome, kiek pasikeitė bedarbių skaičius joje nuo 2000-2003m. Bedarbių skaičius palyginus su baziniais 2000m., 2001m. padidėjo 7,42%, 2002m. sumažėjo 10,44%, 2003m. sumažėjo net 22,97%. Iš apskaičiuotų grandininių santykinių dydžių matome, kad bedarbių skaičius kiekvienais metais svyravo palyginus su prieš tai buvusiais.
Sekanti analizuojama apskritis yra Kaunas. Palyginę gautus dinamikos bazinius santykinius duomenis Kauno apskrityje matome, kiek pasikeitė bedarbių skaičius joje nuo 2000-2003m. Bedarbių skaičius palyginus su baziniais 2000m., 2001m. padidėjo 5,63%, 2002m. sumažėjo 5,31%, 2003m. sumažėjo net 18,44%. Iš apskaičiuotų grandininių santykinių dydžių matome, kad bedarbių skaičius kiekvienais metais mažėjo palyginus su prieš tai buvusiais.
Palyginę gautus dinamikos bazinius santykinius duomenis Klaipėdos apskrityje matome, kiek pasikeitė bedarbių skaičius joje nuo 2000-2003m. Bedarbių skaičius palyginus su baziniais 2000m., 2001m. padidėjo 9,6%, 2002m. padidėjo 1,52%, 2003m. sumažėjo tik 9,6%. Iš apskaičiuotų grandininių santykinių dydžių matome, kad bedarbių skaičius kiekvienais metais mažėjo palyginus su prieš tai buvusiais.
Analizuodami Šiaulių apskrities dinamikos bazinius santykinius dydžius, pastebėjome, kad pasikeitė bedarbių skaičius joje nuo 2000-2003m. Bedarbių skaičius palyginus su baziniais 2000m., 2001m. padidėjo 0,32%, 2002m. padidėjo 15,65%, 2003m. sumažėjo netgi 35,46%. Iš apskaičiuotų grandininių santykinių dydžių matome, kad bedarbių skaičius kiekvienais metais mažėjo palyginus su prieš tai buvusiais.
Palyginę gautus dinamikos bazinius santykinius duomenis Panevėžio apskrityje matome, kiek pasikeitė bedarbių skaičius joje nuo 2000-2003m. Bedarbių skaičius palyginus su baziniais 2000m., 2001m. padidėjo 13,27%, 2002m. padidėjo 5,31%, 2003m. sumažėjo net 18,14%. Iš apskaičiuotų grandininių santykinių dydžių matome, kad bedarbių skaičius kiekvienais metais mažėjo palyginus su prieš tai buvusiais.
Taigi, išanalizavę kiekvieną apskritį atskirai, matome, kad bedarbių skaičius sumažėjo Šiaulių apskrityje 2003m. palyginus su kitomis apskritimis, o labiausiai išaugęs bedarbių skaičius buvo Panevėžio apskrityje 2001m. Iš grandininių santykinių dinamikos dydžių matome, kad bedarbių skaičius visose apskrityse kiekvienais metais palaipsniui mažėjo lyginant su prieš tai buvusiais, išskyrus Vilniaus apskritį, kur bedarbių skaičius 2003m. išaugo beveik 4%.

Toliau išanalizuosime, koks yra bedarbiu paplitimas pasirinktose apskrityse. Remiantis 2 lentelės bedarbių skaičiaus kitimu skirtingais metasi skirtingose apskrityse apskaičiuosime bedarbių paplitimą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskrityse. Skaičiuosime S intensyvumo = bedarbių skaičius / Apskrities ploto. Duomenis apskaičiavome Excel programos pagalba, o gautus rezultatus surašėme į 3 lentelę:

3 lentelė
Bedarbių pasiskirstymas apskrityse

Metai Vilniaus Kauno Klaipėdos

Bedarbių sk.,tūkst. Bedarbiai/tūkst.km2 Bedarbių sk.,tūkst. Bedarbiai/tūkst.km2 Bedarbių sk.,tūkst. Bedarbiai/tūkst.km2
2000 43,10 4,47 32,00 3,97 19,80 4,01
2001 46,30 4,80 33,80 4,19 21,70 4,39
2002 38,60 4,00 30,30 3,76 20,10 4,07
2003 33,20 3,44 26,10 3,24 17,90 3,62

3 lentelės tęsinys
Metai Šiauliai Panevėžys

Bedarbių sk.,tūkst. Bedarbiai/tūkst.km2 Bedarbių sk.,tūkst. Bedarbiai/tūkst.km2
2000 31,30 3,67 22,60 2,87
2001 31,40 3,68 25,60 3,25
2002 26,40 3,09 23,80 3,02
2003 20,20 2,37 18,50 2,35
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Pateiktoje 3 lentelėje, matome iš gautu duomenų, kad bedarbių paplitimo intensyvumas visose apskrityse 2001m. augo palyginus su 2000m., o kitus du pastaruosius metus mažėjo. Vadinasi, bedarbių paplitimas analizuojamu laikotarpiu kasmet kito.
Taip pat apskaičiuosime, kiek bedarbių tenka 100-ui gyventojų skirtingose apskrityse 2003m. Tam apskaičiuosime ekonominio augimo santykinius dydžius pagal formulę:
S ekonominio augimo =(bedarbių skaičius / gyventoju skaičiaus apskrityje)*100
Kadangi Vilniaus apskrityje 895000 gyventojų, tai :
2003m. S ekonominio augimo = (33,2/ 895)*100 = 3,7

Kauno apskrityje – 749000 tūkstančiai gyventojų, tai:

2003m. S ekonominio augimo = (26,1/ 749)*100 = 3,5

Klaipėdos – 172500 gyventojų, tai:

2003m. S ekonominio augimo = (17,9/ 172,5)*100 = 10,3
Šiaulių – 367,1 tūkstančių gyventojų, tai:
2003m. S ekonominio augimo = (20,2/ 367,1)*100 = 5,5

Panevėžio – 320800 gyventojų, tai:
2003m. S ekonominio augimo = (18,5/ 320,8)*100 = 5,7.

2003m. Vilniaus ir Kauno apskrityse 100- ui gyventojų teko beveik po 4 bedarbius, beje, šiose apskrityse tenka bene mažiausiai bedarbių 100- ui gyventojų. Klaipėdos apskrityje 2003m. 100- ui gyventojų teko 10 bedarbių, tai apskritis kurioje 100- ui gyventojų tenka daugiausiai bedarbių, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse100- ui gyventojų teko beveik po 6 bedarbius, t.y. daugiau negu Vilniaus ir Kauno apskrityse, tačiau mažiau negu Klaipėdos apskrityje.

6.3. Bedarbių vidutinių rodiklių apskaičiavimas apskrityse

Vidutinį bedarbių skaičių kiekvienoje apskrityje atskirai analizuojamam metų laikotarpiui apskaičiuosime pagal formulę X= ∑xi / n. (xi – bedarbių skaičius, n – metų skaičius).

Paskaičiuosime statistinius vidurkius apskritims, kad suvoktume realią padėtį kiekvienoje apskrityje. Vidurkius apskaičiuosime Excel programa, naudodami 1 lentelės duomenis ir gautus rezultatus pateiksime 4 lentelėje.

4 lentelė
Vidutinis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis
Apskritys Vidutinis bedarbių skaičius, tūkst. Vidutinis nedarbo lygis, %
Vilniaus apskritis 40,3 8,9
Kauno apskritis 30,6 9,1
Klaipėdos apskritis 19,9 10,2
Šiaulių apskritis 27,3 14,7
Panevėžio apskritis 22,6 15,0
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Kaip matome iš 4 lentelės duomenų vidutinis bedarbių skaičius analizuojamu laikotarpiu, t.y. 2000-2003m. didžiausias buvo Vilniaus apskrityje, o mažiausias Klaipėdos apskrityje. Vidutinis nedarbo lygis Vilniaus apskrityje mažiausias, o Panevėžio apskrityje – didžiausias, nors nedaug skiriasi ir Šiaulių apskrityje.

6.4. Bedarbių variacijos matavimas apskrityse

Norint visapusiškai apibūdinti bedarbių visumą pskrityse be vidutinių lygių, būtini rodikliai rodantys požymio variacijos lygį ir laipsnį. Variacijos rodikliai skaičiuosime tam, kad galėtume nustatyti kokiu laipsniu (%) vidutinė reikšmė yra nutolusi nuo visų duotų požymio reikšmių. Apskaičiuosime variacijos užmojį pasirinktosioms apskritims. Variacijos užmojo apskaičiavimui naudosime šią formulę: R= xmax – xmin (xmax – didžiausia požymio reikšmė, xmin – mažiausia požymio reikšmė.).

Vilniaus apskrityje: R = 46,3 – 33,2 = 13,1

Kauno apskrityje: R = 33,8 – 26,1 = 7,7

Klaipėdos apskrityje: R = 21,7 – 17,9 = 3,8

Šiaulių apskrityje: R = 31,4 – 20,2 = 11,2

Panevėžio apskrityje: R = 25,6 – 18,5 = 7,1

Plačiausiai apibūdinant požymio variaciją statistikoje, naudojama dispersija ir vidutinis kvadratinis nuokrypis ir variacijos koeficientas. Jiems apskaičiuoti naudosime šias formules: Dispersija : σ2
Vidutinis kvadratinis nuokrypis: σ =
Variacijos koeficientas: V= (σ/ vidurkis) * 100, %

Dispersija neturi matavimo vienetų. Apskaičiuotas vidutinis kvadratinis nuokrypis rodo, kiek vidutiniškai bedarbių reikšmės nutolusios nuo vidurkio. Skaičiavimus atlikome Excel programa ir rezultatus pateikėme 5 lentelėje.

5 lentelė
Bedarbių variacijos rodikliai apskrityse

Metai Variacijos rodikliai
Apskritys 2000 2001 2002 2003 Vidutinis bedarbių skaičius, tūkst. Dispersija Vidutinis kvadratinis nuokrypis, tūkst.žmonių Variacijos koeficientas %
Vilniaus apskritis 43,1 46,3 38,6 33,2 40,3 24,29 4,93 12,23
Kauno apskritis 32 33,8 30,3 26,1 30,6 8,13 2,85 9,33
Klaipėdos apskritis 19,8 21,7 20,1 17,9 19,9 1,82 1,35 6,79
Šiaulių apskritis 31,3 31,4 26,4 20,2 27,3 21,01 4,58 16,76
Panevėžio apskritis 22,6 25,6 23,8 18,5 22,6 6,81 2,61 11,54
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Atlikę skaičiavimus gavome, kad didžiausia dispersija yra Vilniaus ir Šiaulių apskrityse, o mažiausia – Klaipėdos apskrityje, ji siekia tik 1,82.
Mūsų atveju vidutinis bedarbių skaičius Vilniaus apskrityje svyruoja tokiu intervalu: 45,23 < vidurkis < 35,37 (tūkst.); Kauno apskrityje: 33,45 < vidurkis < 27,75, (tūkst.); Klaipėdos apskrityje: 21,25 < vidurkis < 18,55 (tūkst.); Šiaulių apskrityje: 31,88 < vidurkis < 22,72 (tūkst.); Panevėžio apskrityje: 25,21 < vidurkis < 19,99 (tūkst.).
Apskaičiavę variacijos koeficientus gavome, kad Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse jie yra atitinkamai lygūs 12,23%, 11,54% ir 16,76%, tai reiškia, kad variacija vidutinė, taigi galima teigti, kad aritmetinis vidurkis tiksliai parodo nagrinėjamą visumą. Kauno ir Klaipėdos apskrityse variacijos koeficientai lygūs 9,33% ir 6,79%, tai reiškia, kad variacija maža ir aritmetinis vidurkis gana tiksliai parodo nagrinėjamą visumą.

6.5. Bedarbių skaičiaus prognozavimas apskrityse naudojant trendą

Analizuojant bedarbių skaičiaus pokyčius apskrityse, svarbu nustatyti bendrą bedarbių skaičiaus kitimo kryptį (trajektoriją) apskrityse bei ją kiekybiškai aprašyti, t.y. gauti jos modelį, kuris leistų įvertinti bedarbių skaičiaus apskrityse lygį ateityje. Prognozavimui pasirinkome tiesinio trendo metodą, jį apskaičiuosime Excel programa. Bedarbių skaičiaus prognozavimą 2004 – 2005 metams apskaičiuosime kiekvienoje pasirinktoje apskrityje atskirai.
Pirmiausiai prognozuosime bedarbių skaičių Vilniaus apskrityje. Laiko charakteristikos (t) parenkamos taip, kad ∑ t = 0, t.y. laiko eilės numerių skaičiavimo pradžia perkeliama į nagrinėjamo laikotarpio vidurį. Skaičiavimai pateikti 6 lentelėje.

6 lentelė
Bedarbių skaičiaus prognozavimo rezultatai Vilniaus apskrityje

Apskaičiuoti dydžiai
Metai Bedarbių skaičius, tūkst. t y*t t2 yt │yi –yt / yi │
2000 43,1 -3 -129,3 9 45,91 0,0652
2001 46,3 -1 -46,3 1 42,17 0,0892
2002 38,6 1 38,6 1 38,43 0,0044
2003 33,2 3 99,6 9 34,69 0,0449
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Koeficientus apskaičiavome pagal formules: a =∑y / n, b = ∑ ty / ∑t2 . Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a=40,3, b=-1,87. Tuomet lygtis yra y=40,3-1,87t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004-2005 metų bedarbių skaičių.
Y2004= 40,3 – 1,87t= 40,3 – 1.87 *5=30,95 (tūkst).
Y2005= 40,3 – 1,87t= 40,3 – 1.87*7=27,21 (tūkst.)
Prognozuojame, kad bedarbių skaičius 2004 metais sieks 30,95 tūkstančių, 2005m. – 27,21 tūkstančių. Prognozė rodo, kad Vilniaus apskrityje bedarbių skaičius mažės. Rezultatų tikslumui įvertinti naudosime formulę μaproksimacijos=1/n * ∑│yi –yt / yi │*100. Apskaičiavę Excel programa gauname 5,09%. Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.

7 lentelė
Bedarbių skaičiaus prognozavimo rezultatai Kauno apskrityje

Apskaičiuoti dydžiai
Metai Bedarbių skaičius, tūkst. t y*t t2 yt │yi –yt / yi │
2000 32 -3 -96 9 27,37 0,1447
2001 33,8 -1 -33,8 1 29,49 0,1275
2002 30,3 1 30,3 1 31,61 0,0432
2003 26,1 3 78,3 9 33,73 0,2923
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a= 30,55, b=-1,06, tuomet lygtis yra y =30,55-1,06t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004-2005 metų bedarbių skaičių.
Y2004=30,55-1,06t = 30,55-1,06 * 5= 25,25 (tūkst).
Y2005=30,55-1,06t,21= 30,55-1,06 * 7= 23,13 (tūkst.)
Prognozuojame, kad bedarbių skaičius Kauno apskrityje 2004 metais sieks 25,25 tūkstančių, 2005m. – 23,13 tūkstančių. Prognozė rodo, kad Kauno apskrityje bedarbių skaičius mažės. Rezultatų tikslumui įvertinti naudosime formulę μaproksimacijos=1/n * ∑│yi –yt / yi │*100. Apskaičiavę Excel programa gauname 15,2%. Paklaida viršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais negalima pasitikėti. Todėl galime teigti, kad prognozuojamais metais nebūtinai bus mūsų apskaičiuotas bedarbių skaičius.

8 lentelė
Bedarbių skaičiaus prognozavimo rezultatai Klaipėdos apskrityje

Apskaičiuoti dydžiai
Metai Bedarbių skaičius, tūkst. t y*t t2 yt │yi –yt / yi │
2000 19,8 -3 -59,4 9 20,97 0,0591
2001 21,7 -1 -21,7 1 20,24 0,0673
2002 20,1 1 20,1 1 19,51 0,0294
2003 17,9 3 53,7 9 18,78 0,0492
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a= 19,875, b=-0,365, tuomet lygtis yra y = 19,875-0,365t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004-2005 metų bedarbių skaičių.
Y2004=19,875-0,365t = 19,875-0,365 * 5= 18,05 (tūkst).
Y2005=19,875-0,365t = 19,875-0,365 *7 = 17,32 (tūkst.)
Prognozuojame, kad bedarbių skaičius Klaipėda apskrityje 2004 metais sieks 18,05 tūkstančių, 2005m. – 17,32 tūkstančių. Prognozė rodo, kad Klaipėda apskrityje bedarbių skaičius mažės. Rezultatų tikslumui įvertinti naudosime formulę μaproksimacijos=1/n * ∑│yi –yt / yi │*100. Apskaičiavę Excel programa gauname 5,13%. Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.

9 lentelė
Bedarbių skaičiaus prognozavimo rezultatai Šiaulių apskrityje

Apskaičiuoti dydžiai
Metai Bedarbių skaičius, tūkst. t y*t t2 yt │yi –yt / yi │
2000 31,3 -3 -93,9 9 33,07 0,0565
2001 31,4 -1 -31,4 1 29,24 0,0688
2002 26,4 1 26,4 1 25,41 0,0375
2003 20,2 3 60,6 9 21,58 0,0683
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a= 27,325, b= -1,915, tuomet lygtis yra y = 27,325-1,915t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004-2005 metų bedarbių skaičių.
Y2004= 27,325-1,915t= 27,325-1,915* 5= 17,75 (tūkst).
Y2005= 27,325-1,915t = 27,325-1,915*7 = 13,92 (tūkst.)
Prognozuojame, kad bedarbių skaičius Šiaulių apskrityje 2004 metais sieks 18,05 tūkstančių, 2005m. – 17,32 tūkstančių. Prognozė rodo, kad Šiaulių apskrityje bedarbių skaičius mažės. Rezultatų tikslumui įvertinti naudosime formulę μaproksimacijos=1/n * ∑│yi –yt / yi │*100. Apskaičiavę Excel programa gauname 5,78%. Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.

10 lentelė
Bedarbių skaičiaus prognozavimo rezultatai Panevėžio apskrityje

Apskaičiuoti dydžiai
Metai Bedarbių skaičius, tūkst. t y*t t2 yt │yi –yt / yi │
2000 22,6 -3 -67,8 9 24,74 0,0947
2001 25,6 -1 -25,6 1 23,33 0,0887
2002 23,8 1 23,8 1 21,92 0,0790
2003 18,5 3 55,5 9 20,51 0,1086
Pastaba: lentelė sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistikos duomenimis.

Apskaičiuoti koeficientai lygūs: a= 22,625, b= -0,705, tuomet lygtis yra y = 22,625-0,705t. Pagal gautą formulę prognozuojame 2004-2005 metų bedarbių skaičių.
Y2004= 22,625-0,705t = 22,625-0,705* 5= 19,1 (tūkst).
Y2005= 22,625-0,705t = 22,625-0,705*7 = 17,69 (tūkst.)
Prognozuojame, kad bedarbių skaičius Panevėžio apskrityje 2004 metais sieks 19,1 tūkstančių, 2005m. – 17,69 tūkstančių. Prognozė rodo, kad Panevėžio apskrityje bedarbių skaičius mažės. Rezultatų tikslumui įvertinti naudosime formulę μaproksimacijos=1/n * ∑│yi –yt / yi │*100. Apskaičiavę Excel programa gauname 9,28%. Paklaida neviršija 10%, todėl prognozavimo rezultatais galima pasitikėti.
Atlikus prognozavimą pagal trendą, puikiai matome, kad prognozuojamas bedarbių skaičius 2004-2005 metais visose apskrityse mažės, tačiau negalime tiksliai pasakyti, kad Kauno apskrityje bus būtent toks prognozuojamas bedarbių skaičius, kadangi ten aproksimacijos paklaida viršija 10%. Visose kitose apskrityse gauti prognozavimo duomenys yra gana patikimi, nes aproksimacijos paklaida neviršija 10%.

IŠVADOS

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse bedarbių skaičius 2001m. išaugo palyginus su 2000m. ypatingai Vilniuje, siekė net 43,1tūkst.bedarbių, o nuo 2002m. sparčiai mažėjo visose apskrityse ir jau 2003m. Vilniuje siekė tik 33,2 tūkst., Kaune – 20.1 tūkst., Klaipėdoje – 17,9 tūkst., Šiauliuose – 20,2 tūkst., Panevėžyje – 8,5 tūkst. bedarbių. Kadangi visos šios apskritys yra ne vienodo dydžio ir turi ne vienodą skaičių gyventojų, taigi tiksliai negalime pasakyti, kurioje iš jų vyravo didžiausias bedarbių skaičius. Didžiausias nedarbo lygis analizuojamu laikotarpiu buvo Šiaulių ir Panevėžio apskrityse, o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse buvo maždaug vienodas.
Taigi, išanalizavę kiekvieną apskritį atskirai, matome, kad bedarbių skaičius sumažėjo Šiaulių apskrityje 2003m. palyginus su kitomis apskritimis, o labiausiai išaugęs bedarbių skaičius buvo Panevėžio apskrityje 2001m. Iš grandininių santykinių dinamikos dydžių matome, kad bedarbių skaičius visose apskrityse kiekvienais metais palaipsniui mažėjo lyginant su prieš tai buvusiais, išskyrus Vilniaus apskritį, kur bedarbių skaičius 2003m. išaugo beveik 4%.
Bedarbių paplitimo intensyvumas visose apskrityse 2001m. augo palyginus su 2000m., o kitus du pastaruosius metus mažėjo. Vadinasi, bedarbių paplitimas analizuojamu laikotarpiu kasmet kito.
2003m. Vilniaus ir Kauno apskrityse 100- ui gyventojų teko beveik po 4 bedarbius, beje, šiose apskrityse tenka bene mažiausiai bedarbių 100- ui gyventojų. Klaipėdos apskrityje 2003m. 100- ui gyventojų teko 10 bedarbių, tai apskritis kurioje 100- ui gyventojų tenka daugiausiai bedarbių, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse100- ui gyventojų teko beveik po 6 bedarbius, t.y. daugiau negu Vilniaus ir Kauno apskrityse, tačiau mažiau negu Klaipėdos apskrityje.
Bedarbių skaičius analizuojamu laikotarpiu, t.y. 2000-2003m. didžiausias buvo Vilniaus apskrityje, o mažiausias Klaipėdos apskrityje. Vidutinis nedarbo lygis Vilniaus apskrityje mažiausias, o Panevėžio apskrityje – didžiausias, nors nedaug skiriasi ir Šiaulių apskrityje.
Apskaičiavę variacijos koeficientus gavome, kad Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse jie yra atitinkamai lygūs 12,23%, 11,54% ir 16,76%, tai reiškia, kad variacija vidutinė, taigi galima teigti, kad aritmetinis vidurkis tiksliai parodo nagrinėjamą visumą. Kauno ir Klaipėdos apskrityse variacijos koeficientai lygūs 9,33% ir 6,79%, tai reiškia, kad variacija maža ir aritmetinis vidurkis gana tiksliai parodo nagrinėjamą visumą.
Atlikus prognozavimą pagal trendą, puikiai matome, kad prognozuojamas bedarbių skaičius 2004-2005 metais visose apskrityse mažės, tačiau negalime tiksliai pasakyti, kad Kauno apskrityje bus būtent toks prognozuojamas bedarbių skaičius, kadangi ten aproksimacijos paklaida viršija 10%. Visose kitose apskrityse gauti prognozavimo duomenys yra gana patikimi, nes aproksimacijos paklaida neviršija 10%.

LITERATŪRA

1. Apynis A., Stankus E. Elementarus matematikos taikymas matematikoje. Vilnius. 1997;
2. Rimka A., Socialekonominė statistika: teorija ir metodai. Kaunas 1993;
3. Kunigelytė L. ir kt. Bendrosios statistikos teorija. VU. 1987;
4. Martišius S. Statistiniai ekonominio tyrimo metodai. Vilnius. 1986;
5. Martišius S. ir kt. Aprašomoji statistika. VU. 1994;
6. Martišius S., Vaičiūnas G. P. Taikomoji statistika ekonomistams ir vadybininkams. Šiauliai. 2001;
7. Čekanavičius V. Statistika ir jos taikymai. I knyga. TEV. 2000;
8. www.ldb.lt
9. www.std.lt

Leave a Comment