ĮVADAS
Pereinamuoju laikotarpiu visuomenėje atsiranda nauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams. Šio darbo tikslas – panagrinėti socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, viešuosius ir remiamus darbus, ar valstybės parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje. Darbe šie klausimai nagrinėjami daugiausia remiantis Lietuvos Laisvosios rinkos instituto Lietuvos socialinės politikos, kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimo analitine ataskaita.
1. SOCIALINĖS GRUPĖS
Visuomenės socialinėje struktūroje pagal grupavimo kriterijus ir tikslus galima išskirti gana daug socialinių grupių. Yra natūralūs grupavimo kriterijai, kaip lytis, amžius, išsimokslinimas, tautybė ir panašiai. Tačiau darbo rinkoje galima išskirti tokias funkcionuojančias grupes: darbdaviai, savarankiškai dirbantys, samdomieji darbuotojai ir bedarbiai. Pirmosios trys grupės yra santykinai stabilios sudėties, nors ir joms būdingas tam tikras socialinis mobilumas. Trečioji grupė – bedarbiai – yra specifinė mobilumo prasme. Ji nuolat pasipildo dažniausiai iš darbuotojų bei savarankiškai dirbančių ir taip pat nuolatos jas papildo. Rinkos ekonomikoje didesnis ar mažesnis nedarbas yra natūralus reiškinys, todėl bedarbių socialinė grupė nuolat egzistuoja. Socialiniu požiūriu ji yra gana nevienalytė. Tapus bedarbiu iš esmės keičiasi žmogaus socialinis statusas. Jis išstumiamas iš pagrindinės gyvenimo raiškos sferos ir netenka natūralaus pragyvenimo šaltinio. Tai yra pakankamas pagrindas išskirti bedarbius į atskirą socialinę grupę. Tačiau tai ypatinga socialinė grupė, pasižyminti dideliu mobilumu ir socialiniu nevienalytiškumu. Pastaroji aplinkybė lemia tai, kad atskirų bedarbių konkurencingumas darbo rinkoje yra labai skirtingas . Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą.
2. SKURDAS, JO PRIEŽASTYS Vertinant skurdo lygį Lietuvoje dažnai pabrėžiama, kad „po nepriklausomybės atgavimo turtinė diferenciacija smarkiai išaugo“. Ši frazė naudojama su neigiama potekste, teigiant, kad sovietiniais metais diferenciacija buvo mažesnė ir kad auganti diferenciacija didina skurdo lygį. Pirmiausia kyla klausimas, ar korektiška lyginti šiandieną su sovietiniu laikotarpiu? Juk sovietinės santvarkos metais diferenciacija tarp privilegijuotų ir paprastų žmonių buvo ypatingai didelė. Ji ne visuomet turėjo turtinę išraišką, kurios juo labiau neatspindėjo oficiali statistika. Kitaip ir negalėjo būti, nes planinėje ekonomikoje žmogaus turtas yra statusas, o rinkos ekonomikoje – kapitalas. Tačiau žmogaus gyvenimo kokybės prasme, kuria čia ir žvelgiama į skurdą, galimybių diferenciacija buvo akivaizdi. Kartais linkstama manyti, kad žmonių gradacija pagal statusą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo atsitiktinis reiškinys, iš esmės nebūdingas socialistinei sistemai, kuri pagal apibrėžimą buvo skirta žmonių lygybei sukurti. Tačiau ir teorija, ir praktika byloja, kad planinė ekonomika egzistuoti be piliečių statuso diferenciacijos negali, nes, nesant privačios nuosavybės ir laisvų kainų, nėra kitų kriterijų kaip padalinti gėrybes, kurios visuomet yra ribotos. Esant rinkos santykiams turtinė diferenciacija yra neišvengiama, nes žmonės dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nevienodai pasinaudoja šios santvarkos sukuriamomis galimybėmis. Diferenciacija buvo ir yra, tačiau keičiantis santvarkai pasikeitė kriterijai, pagal kuriuos ji nustatoma, ir išsiplėtė jos skalė dėl išaugusių galimybių turtėti. Rinkos ekonomikos doktrina teigia, jog nelygybė veiklos laisvės prasme yra nepriimtina iš esmės, o antroji – materialinė nelygybė – egzistuoja neišvengiamai, kad ir kaip mums tai nepatiktų. Taigi formuojant skurdo prevencijos ir socialinės apsaugos politiką, į diferenciaciją tenka atsižvelgti kaip į faktą, nulemtą žmonių kaip gyvų būtybių ir jų gyvenimo aplinkos įvairovės. Todėl tikslas sumažinti diferenciaciją skiriasi nuo tikslo sumažinti skurdą, kurio sprendimas aktualus visiems žmonėms ir visoms demokratinėms valdžioms.
Išnykus geležinei uždangai, skyrusiai mus nuo pasaulio, to pasaulio gyvenimo standartai pasklido labai greitai. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdas vertinamas subjektyviai. Kodėl žmonės nenori ir kodėl negali įgyti tiek lėšų, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius ir nesijaustų skurdžiais? Pirmas klausimas skamba beveik naiviai. Tačiau nenorinčiųjų yra. Ši problema ypač matyti gerovės valstybėse, nes skaičius žmonių, kurių poreikiams patenkinti užtenka pašalpos, auga kartu su pašalpų dydžiu. O pašalpų dydžiai auga kylant gyvenimo standartams (greta žmogaus teisės į gyvybės ir nuosavybės saugumą bei žodžio laisvę atsiranda teisės į darbą, poilsį, internetą ir pan.). Standartai kyla augant gerovei. Kažkada pasiekiama riba, kai gerovė nebegali augti, nes iš jos gyvenantieji, bet nekuriantieji pasidaro per didelė našta. Tuomet ateina metas reformoms. Lietuvoje socialinės pašalpos (išskyrus pašalpas daugiavaikėms šeimoms) nėra didelės, tačiau, atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas, ypač miesteliuose ir kaime, pajamos iš socialinės paramos yra vertingos, juolab kad gaunamos pinigais, ne natūra. Taigi jos yra paskata formuotis sluoksniui gyventojų, kurių veiksmai nukreipti ne į darbo ar savo verslo paieškas, ne į paieškas darbo toliau esančiame mieste ar užsienyje, o į gyvenimą iš pašalpų. Tuomet į valstybės paramos sistemą žvelgiama tarsi į darbdavį, kuris, duodamas užmokestį-pašalpą, kelia tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, neturėti daugiau nei x pajamų, y kvadratinių metrų būsto, turėti daugiau nei z vaikų, būti registruotam tokioje institucijoje, bet neregistruotam kitokioje institucijoje ir pan. Šių reikalavimų vykdymu žmogus ir yra užsiėmęs, tarsi būtų įsidarbinęs. Tokios paskatos veikia žmonių elgesio motyvus ir labiausiai atsiliepia šeimai ir vaikams, kuriuos socialinė politika taip mėgsta remti žodžiais. Lietuvoje, kur tik dešimt metų mokomės būti atsakingi už savo darbą ir pajamas, sunku išskirti būtent paramos priemonių nulemtus iškreiptos motyvacijos vaisius, nes visos vadinamosios mentaliteto problemos, kurios išryškėja pereinant visuomenei iš socializmo į kapitalizmą, yra tokios iškreiptos motyvacijos padariniai. Kapitalistinėse gerovės valstybėse su socialinių programų tradicijomis, pastarųjų vaisiai itin gerai pastebimi. Antai Švedijoje visuomenė susirūpinusi tuo, jog gausiai remiamas ir be išlygų finansuojamas jaunimas labai vėlai suvokia, kad ateina laikas pasirūpinti savimi patiems. Todėl Švedija jau apribojo studijų paskolų teikimo sąlygas. JAV jau seniai vyksta plati diskusija dėl pašalpų vienišoms mamoms įtakos šeimos statusui ir vaikų galimybėms turėti abu tėvus. Suprantama, visada bus žmonių, kurie nenorės įdėti pastangų, kad įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai – tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamos paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė, savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai nunyko privati parama ir kontrolė, ir pasidarė rimta problema atskirti negalinčius nuo nenorinčių savimi pasirūpinti žmonių. Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jie – mokesčių lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės . 3. NEDARBASVadovaujantis “Baltijos tyrimų” apklausos duomenimis, tiek Lietuvos žmonės, tiek ekspertai mano, kad viena didžiausių žmonių problemų yra nedarbas. Paklausti, ar ši problema gresia jiems asmeniškai, 37 procentai respondentų atsakė, kad ateityje gali netekti darbo (1992 metais taip manė net 51 procentas), o 41 procentas teigė, kad nedarbas jiems negresia. 39 procentams pačių apklaustųjų ir 31.4 procentų respondentų šeimos nariams yra tekę ieškoti darbo. Tik 1.8 procentai respondentų galvoja, kad jiems netekus darbo valstybė suteiks savalaikę ir kvalifikuotą pagalbą, tuo tarpu net 38.6 procentai teigia, jog valstybės jiems jokios pagalbos nesuteiks. Socialinių išmokų gavėjų tarpe pasitikėjimas savalaike ir kvalifikuota valstybės pagalba dar mažesnis – tik 1 procentas. Kaip, beje, ir visiškas nepasitikėjimas – 29.6 procentai socialinių išmokų gavėjų mano, kad valstybė nesuteiks jiems jokios pagalbos. 22.7 procentai patirties socialiniuose reikaluose turinčių socialinių išmokų gavėjų apie valstybės pagalbą nedarbo atveju mano, kad pagalba bus suteikta, tačiau bus nepakankama . “Baltijos tyrimų” atlikta ekspertų apklausa patvirtina, kad į Darbo biržą kreipiamasi būtent dėl pašalpos mokėjimo, o ne dėl darbo suradimo. “Baltijos tyrimų” atlikta žmonių apklausa rodo, kad ieškodami darbo (o jo teko ieškoti net 39 procentams respondentų), žmonės linkę pasikliauti savo jėgomis. Net 40.8 procentai visų respondentų ieškojo darbo patys, 26.8 procentams padėjo draugai ir pažįstami ir tik 7.7 – Valstybinė darbo birža. Netekę darbo Lietuvos žmonės visų pirma kreiptųsi į draugus, pažįstamus bei pasikliautų savo jėgomis . Tinkamų sąlygų darbo santykiams sudarymas arba nesudarymas labai įtakoja socialinius reiškinius. Be to, paprastai deklaruojama, jog darbo santykių reglamentavimu siekiama spręsti socialines problemas, šį tikslą dažnai iškeliant net prieš kitus privatinei teisei būdingus tikslus – sąlygų laisviems susitarimams sudarymą. Lietuvos gyventojai nedarbo ir mažo darbo užmokesčio (bei pensijų ir pragyvenimo lygio bendrai) problemas įvardina kaip pagrindines socialines problemas.
1 lentelė. Nedarbo lygisNedarbo lygis, proc. 2002-01-01 2003-01-01 2004-01-01Šalyje 12,9 10,9 9,8Moterų 12,2 10,8 10,5Vyrų 13,5 11,0 9,0Jaunimo 18,7 13,4 11,8
Svarbiomis nedarbo priežastimis pripažįstama tikroji karo tarnyba, mokymasis mokymo įstaigose (tik valstybinėse ar savivaldybių), pensinis amžius, invalidumas, gydymasis stacionarinėje gydymo įstaigoje (ne trumpiau kaip mėnesį), šeimos nario ar giminaičio slauga (slaugomasis turi būti I ar II grupės invalidas, vaikas invalidas, neveiksnus asmuo), moterų nėštumas.
3.1. Bedarbiai
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsniu bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šis bedarbio apibrėžimas pakeitė anksčiau galiojusį apibrėžimą, kuomet bedarbiais buvo laikomi darbingi piliečiai neturintys uždarbio dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių ir užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą arba pasirengę mokytis bei persikvalifikuoti. Remiantis šiuo apibrėžimu, bedarbiais yra laikomi ir oficialiai nedirbantys bei niekur nesimokantys asmenys, tačiau turintys pragyvenimo šaltinį, taip pat asmenys, užsiimantys verslu. Bedarbiu laikomas ne asmuo, kuris neturi darbo plačiąja prasme (neturi pajamų), o asmuo, kuris neturi darbo siaurąja prasme – nėra įforminęs darbo santykių, neturi personalinės įmonės ar nėra išsipirkęs veiklos patento (t.y. nedirba savarankiškai). Tokiu būdu apibrėžtas bedarbio statusas apima ne tik valstybės remtinus asmenis- asmenis, neturinčius pragyvenimo šaltinio bei turto. Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Ši nuostata nėra tiesiogiai įtvirtinta, ji išaiškėja tik teisės aktų tekste ar taikomose programose. Siekiant pagrįsti valstybės poziciją, būtina tiksliai įvardinti tuos asmenis, kurie gali pretenduoti į valstybės paramą, o taip pat nurodyti, kokia parama teikiama bedarbiams, kuri – potencialiems ar neformaliems bedarbiams, kuri – visiems asmenims. Tuomet būtų aišku, jog valstybės parama yra taikoma tikslingai ir planuotai, o ne atsitiktinai. Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Bedarbiai gali pretenduoti į socialinę pašalpą tuomet, kai jie yra registruoti darbo biržoje ir gauna išmokas (bedarbio pašalpą, užmokestį už viešuosius darbus), arba kai šių išmokų laikas jau pasibaigęs. Taigi, tie bedarbiai, kurie neturi teisės į nedarbo išmokas arba atsisako dirbti viešuosius darbus ar mokytis, socialinės pašalpos gauti negali.
3.2. Bedarbio pašalpa Vadovaujantis bedarbių rėmimo įstatymu, bedarbio pašalpą gali gauti asmenys, kurie per pastaruosius 3 metus turi ne mažesnį kaip 2 metų socialinio draudimo stažą. Tokio draudimo stažo neturintys dėl svarbių priežasčių (atleistiems darbdavio iniciatyva ir valia ir kitiems, įvardintiems įstatymo 16-1 straipsnyje) taip pat įgyja teisę į bedarbio pašalpą. Atrodytų, jog bedarbio pašalpa yra draudiminio pobūdžio išmoka. Tačiau nagrinėjant pašalpos dydžio nustatymą, paaiškėja, kad draudiminio principo nesilaikoma: pašalpos dydis priklauso ne nuo sumokėtų draudimo įmokų sumos, o nuo bedarbio draudimo stažo ir darbo netekimo priežasties, be to, nustatytos minimali ir maksimali pašalpos ribos. Jei asmuo neturi reikalaujamo draudimo stažo, jam skiriama bedarbio pašalpa lygi valstybės remiamų pajamų dydžiui, t.y. draudiminis principas apskritai netaikomas. Iki 1996 metų vasario 1 dienos bedarbio pašalpa priklausė nuo darbuotojo gauto vidutinio atlyginimo ir sudarė 70, 60 ir 50 vidutinio atlyginimo procentų per pirmuosius du, antruosius du ir tolimesnius nedarbo mėnesius atitinkamai. Nors pagal seniau galiojančią tvarką draudiminė išmoka (bedarbio pašalpa) nebuvo skaičiuojama aktuariškai, tačiau ji netiesiogiai siejosi su sumokėtų įmokų dydžiu. Apibendrinant, pagal Bedarbių rėmimo įstatymo bedarbio pašalpos mokėjimo principus ir tvarką, bedarbio pašalpos pagalba mėginama atlikti dvi funkcijas, pasiekti dviejų tikslų. Viena vertus bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, mokama atsitikus draudiminiam įvykiui – netekus darbo, jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo, kita vertus, tai yra socialinė pašalpa, mokama netekusiam darbo asmeniui, kad jis išgyventų, kol ras kitą pragyvenimo šaltinį. Kadangi nei vieno principo nėra laikomasi nuosekliai ir iki galo, bedarbio pašalpa nepasiekiama jai keliamų tikslo: pašalpa neužtikrina pajamų lygio jų neturinčiam asmeniui. Jei bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, ji turi būti mokama tik draustiems nuo nedarbo asmenims pagal draudimo taisykles ir priklausyti nuo draudimo stažo bei įmokų (buvusio uždarbio). Jei būtų pasirinktas šis draudiminis principas, palaipsniui turėtų būti pereinama nuo privalomo valstybinio prie privataus savanoriško draudimo nuo nedarbo. Jei tai socialinė pašalpa, tuomet jos skyrimas turi būti siejamas su gavėjo kitų pajamų bei turto dydžiu. Pastaruoju atveju tai nebūtų bedarbio pašalpa, o iš bendrų biudžeto lėšų mokama socialinė pašalpa tuo atveju, jei šeimos nario pajamos yra mažesnės nei valstybės remiamos pajamos. Būtina atsižvelgti, jog abu keliai veda prie to paties galutinio varianto ir skiriasi tik pereinamojo laikotarpio ilgis bei pobūdis. Pastarasis atvejis, kuomet faktiškai atsisakoma bedarbio pašalpos, o iš karto pereinama prie socialinės pašalpos mokėjimo pajamų neturinčiam asmeniui yra priimtinesnė alternatyva socialinės politikos požiūriu. Kadangi draudimas nuo nedarbo ar kitų pajamų netekimo atveju gali būti pelno siekiantis verslas ir geriausiai gali būti atliekamas privataus sektoriaus, valstybei nederėtų, tegu ir laikinai, užimti šios nišos, be to tai daryti neefektyviai naudojant besidraudžiančiųjų lėšas (neefektyvumas užprogramuotos dėl nuosavybės pobūdžio). Valstybė turi vykdyti ne verslą ar jo imitaciją, o socialinę politiką, kurios esmė – paramos teikimas tiems, kurie patys savimi nepasirūpino arba negalėjo pasirūpinti. 3.3. Profesinis mokymas ir perkvalifikavimas Bedarbiai, kuriems darbo birža negali pasiūlyti jų kvalifikaciją ir sveikatos būklę atitinkančio darbo, o taip pat neturintys jokio profesinio pasirengimo, darbo biržos gali būti siunčiami mokytis paklausios rinkoje profesijos arba tobulintis. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama 1.3 bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti 2 MGL. Asmenims, neturintiems teisės į bedarbio pašalpą mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa. Bedarbių mokymas finansuojamas ne ilgiau nei 6 mėnesius, tačiau šis terminas gali būti pratęstas iki 10 mėnesių. Profesinis mokymas gali būti organizuojamas ne tik bedarbiams, atitinkantiems įstatyme pateiktą apibrėžimą, bet ir potencialiems bedarbiams, t.t. asmenims, įspėtiems apie darbo sutarties nutraukimą. Bedarbių ir potencialių bedarbių mokymą organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Detaliau profesinio mokymo organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, be kita ko numatantis darbo rinkos profesinio mokymo tikslus bei SADM kompetenciją.3.4. Viešieji ir Užimtumo fondo remiami darbai Užimtumo fondo remiami darbai pradėti vykdyti nuo 1996 metų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai įsakymu Nr.39 patvirtinus “Įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarką”. Vadovaujantis šia tvarka, remiamų darbų tikslas – sudaryti galimybę įgyti pirminius darbo įgūdžius, nustatyti ir papildyti kvalifikacinių žinių trūkumą, įsitvirtinti darbe. Remiami darbai gali būti organizuojami bet kokios nuosavybės formos įmonėse, tačiau tik tuomet, jei pastarosios 6 mėnesius atitinka nurodytas sąlygas – pagal neterminuotą darbo sutartį dirba ne mažiau nei 6 darbuotojai, įmonė vysto aktyvią ūkinę veiklą (didino gamybos ar paslaugų apimtis), deklaravo pajamas ir mokėjo mokesčius, nemažino darbuotojų skaičiaus ir neturėjo gamybos prastovų. Remiamų darbų tikslas yra paremti darbo neturintį asmenį, tai tik šio tikslo ir turi būti siekiama. Įmonėms nustatomi reikalavimai, nesusiję su šios paslaugos atlikimo kokybe, sumažina pagrindinio tikslo pasiekimo galimybes. 1998 metų vasario 10 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Viešųjų darbų atlikimo tvarka, kuri išplėtė asmenų, galinčių dirbti viešuosius darbus, ir vietų, kuriose viešieji darbai gali būti atliekami, ratą, o taip pat nustatė “socialiai naudingų” darbų sritis. Viešųjų darbų atveju, užimtumo fondas padengia pusę minimalaus darbo užmokesčio. Viešųjų darbų tikslas nėra deklaruojamas, tačiau tikėtina, kad jis yra suteikti asmeniui galimybę laikinai užsidirbti ir sumažinti darbdavio darbo jėgos kaštus. Atsižvelgiant į tai, kad darbo jėgos kainą reguliuoja valstybė, nustatydama minimalią algą, tokia darbo kaštų sumažinimo priemonė esamos sistemos rėmuose yra pateisinama. Tačiau būtina turėti galvoje, jog ji nesprendžia pajamų netekimo problemos, kaip tokios, o tik siekia kompensuoti neigiamas kitų socialinės politikos priemonių pasekmes. Pagrindinės viešųjų darbų “užsakovės” yra savivaldybės institucijos, t.y. valstybinės įmonės. Viešieji darbai nesprendžia sezoniškumo problemos, jie nesumažina darbo jėgos kaštų, nes jei darbo nėra, tai jo nėra apskritai. Dauguma darbo vietų didelio nedarbo vietovėse yra ne kuriančios, o gyvenančios iš perskirstymo, t.y. valstybinės. Viešieji darbai tam tikra prasme stabdo natūralų darbo jėgos judėjimą ten, kur jos reikia, kur jos trūksta.. Viešieji darbai taikomi nekvalifikuotam darbui, o laikinų pajamų suteikimas, dirbant kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, suteikia klaidingą informaciją besinaudojantiems viešaisiais darbais, kad jų nekvalifikuotas darbas yra reikalingas. Tai iš dalies mažina paskatas persikvalifikuoti.3.5. Socialinės pašalpos mokėjimas Socialines pašalpas moka savivaldybės iš savo biudžeto lėšų. Šiuo metu Socialinė pašalpa skiriama ne tik apskaičiavus šeimos pajamas, bet ir įvertinus jos gyvenimo sąlygas. Tai atlieka savivaldybių institucijos. Be to jos gali savo sprendimu pašalpą skirti kitiems, teisės aktuose nepaminėtiems vienišiems asmenims bei šeimoms; gali skirti ne visiems šeimos nariams, o tik kai kuriems; tam tikrais atvejais gali tęsti pašalpos mokėjimą, pasibaigus įstatyme numatytam pašalpos mokėjimo laikui; jei šeima pašalpą leidžia ne pagal paskirtį, savivaldybė turi teisę spręsti pašalpos panaudojimo paskirtį; ji gali visai neskirti pašalpos, nutraukti pašalpos mokėjimą, nustatyti papildomas pašalpos skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Tokie dideli savivaldybių įgaliojimai, skiriant socialines pašalpas, argumentuojami skurdo priežasčių individualumu ir prielaida, kad pareigūnai, esantys “arčiau žmonių”, gali teisingiau įvertinti, kam ir kokia pašalpa skirtina. Tačiau reikia nepamiršti, kad tokiu būdu labai išauga vietinių socialinių darbuotojų įgaliojimai (o atsakomybės neapibrėžtos), subjektyvumo lygis, atsiranda didelės piktnaudžiavimo galimybės. Pavyzdžiai, dažnai pasitaiko atvejai, kai pašalpa skiriama apsileidusiems ir savo neturtą demonstruojantiems (dažnai asocialiems) asmenims. Tuo tarpu tiems, kurie patys stengiasi įveikti skurdą, pašalpa dažnai neskiriama, argumentuojant palyginti geromis gyvenimo sąlygomis, kurios tėra asmens padorumo įrodymas, o ne pasiturinčio gyvenimo liudijimas. Būtų tikslinga testuoti ne šeimos pajamas ir gyvenimo sąlygas, bet pajamas ir turtą. Testavimą vykdyti centralizuotai, savivaldybėms paliekant kontrolės funkciją. Tokiu būdu būtų užtikrintos lygios galimybės gauti socialinę pašalpą visiems šalies gyventojams. O taip pat būtų išnaudotas savivaldybių privalumas gaunant operatyvią informaciją. Socialinė pašalpa yra skirta skurdo prevencijai, sąlygos ją gauti neturi priklausyti nuo kitų socialinių rizikų (invalidumo, nedarbo, vaikų gimimo ir kt.) buvimo ar nebuvimo. Todėl socialinė pašalpa šeimai ar vienišam asmeniui turi būti siejama tik su pajamų bei turto dydžiu ir nesiejama nei su šeimos sudėtimi, nei su darbo pobūdžiu. Socialinė pašalpa turi iš tiesų atlikti skurdo prevencijos vaidmenį. 4. ŠIANDIENINĖ PADĖTIS DARBO RINKOJE Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Juntamai pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei padėčiai, per šiuos metus darbdaviai teritorinėse darbo biržose užregistravo 145 tūkst. laisvų darbo vietų. Į jas, taip pat ir ankščiau užregistruotas darbo vietas, tarpininkaujant teritorinėms darbo biržoms buvo įdarbinta 148 tūkst. asmenų arba vidutiniškai 11,4 tūkst. kas mėnesį. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis didėja gyventojų užimtumas ir mažėja nedarbas. 2 lentelė. Gyventojų užimtumas 2001 2002 200315 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje, tūkst. 2800,4 2816,0 2829,6Darbo jėga 1635,8 1630,3 1641,9– Užimtieji 1351,8 1405,9 1438,0– Bedarbiai 284,0 224,4 203,9Nedarbo lygis (proc.) 17,4 13,8 12,4– Jaunimo (15-24 m.) (proc.) 31,1 23,0 25,0– Moterų (proc.) 14,7 12,9 12,2– Vyrų (proc.) 19,9 14,6 12,7Užimtumo lygis 15-64 m. amžiaus gyventojų, (proc.) 57,2 59,6 60,9 Nuo 2002 metais didėja užimtųjų skaičius. 2003 metais palyginti su 2002 metais įvairiose veiklos srityse užimtųjų skaičius padidėjo 32 tūkst., arba 2 proc. ir vidutinis 2003 metų skaičius sudarė 1438 tūkst. Iš lentelės matome, didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. 2003 metais palyginti su 2002 metais 15 metų ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis šalyje išaugo 1,3 proc. ir vidutinis 2003 metų užimtumo lygis buvo 60,9 proc. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis vidutinis 2003 metų nedarbo lygis buvo 12,4 proc. (moterų – 12,2 proc., vyrų – 12,7 proc.). Tai pats žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius 6 metus. 2001 metais nedarbo lygis buvo 17,4 proc. 2003 metais kas keturioliktas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, t.y. neturėjo darbo, norėjo dirbti ir įvairiausiais būdais ieškojo darbo. 2001 m. kas dešimtas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, o 2002 metais – kas tryliktas. Mažėjant bedarbių skaičiui, kasmet mažėja ilgalaikių bedarbių. 2001 metais bedarbiai, kurie be darbo buvo 1 m. ir ilgiau, sudarė 59 proc. visų bedarbių, o 2003 metais jų dalis sumažėjo iki 49 procentų. Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje nedarbo lygis buvo 7,9 proc., stojančiosiose šalyse – 14,3 proc. Didėjant gyventojų užimtumui, mažėja bedarbių skaičius. Lietuvos darbo biržoje 2004 m sausio 1 d. buvo registruota 159 tūkst. bedarbių. Per metus bedarbių skaičius sumažėjo 32,3 tūkst. arba 17 proc. 2003 m. pradžioje vyrų ir moterų skaičius bedarbių struktūroje buvo beveik lygūs, tačiau metų eigoje palaipsniui didėjo bedarbių moterų lyginamoji dalis. 2004 m. sausio 1 d. tarp bedarbių moterys sudarė 53,6 proc .IŠVADOS
Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdas vertinamas subjektyviai. Nedarbo ir mažo darbo užmokesčio (bei pensijų ir pragyvenimo lygio bendrai) problemos įvardina kaip pagrindines socialines problemas. Socialinė pašalpa yra skirta skurdo prevencijai, sąlygos ją gauti neturi priklausyti nuo kitų socialinių rizikų (invalidumo, nedarbo, vaikų gimimo ir kt.) buvimo ar nebuvimo. Todėl socialinė pašalpa šeimai ar vienišam asmeniui turi būti siejama tik su pajamų bei turto dydžiu ir nesiejama nei su šeimos sudėtimi, nei su darbo pobūdžiu. Socialinė pašalpa turi iš tiesų atlikti skurdo prevencijos vaidmenį. Bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, mokama atsitikus draudiminiam įvykiui – netekus darbo, jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo, bet tai yra socialinė pašalpa, mokama netekusiam darbo asmeniui, kad jis išgyventų, kol ras kitą pragyvenimo šaltinį. Ji neužtikrina pajamų lygio jų neturinčiam asmeniui. Viešieji darbai taikomi nekvalifikuotam darbui, o laikinų pajamų suteikimas, dirbant kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, suteikia klaidingą informaciją besinaudojantiems viešaisiais darbais, kad jų nekvalifikuotas darbas yra reikalingas. Tai iš dalies mažina paskatas persikvalifikuoti. Būtina valstybės paramą teikti tik tiems, kuriems nepavyko išspręsti savo problemų savarankiškai.
Nors didėja gyventojų užimtumas ir mažėja bedarbių, tačiau šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis, kad būtų užtikrintos sąlygos žmonėms patiems savimi pasirūpinti, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. Efektyviausia priemonė tam yra kliūčių darbui ir ekonominei veiklai panaikinimas. Taip įvardinus bendriausius socialinės politikos tikslus, socialinė parama siaurąja prasme turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi privačių priemonių savimi pasirūpinti.
LITERATŪRA1. Socialinės grupės: raiška ir ypatumai. – Vilnius, 1998.2. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – Vilnius, 2000.3. Steponavičienė G. Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti//Laisvoji rinka. 2002. Nr.24. http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Socialin/index.phtml (2004-02-27)5. http://www.socmin.lt/?1844081124 (2004-03-17)6. http:/ www.std.lt (2004-03-17)