Nedarbas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA....................5
1.1 Nedarbo rūšys ir tipai..............................6
1.2 Natūralus nedarbo lygis.............................9
2. NEDARBO PRIEŽASTYS PAGAL RINKOS TEORIJAS...........10
3. NEDARBO PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ.......................12
4. NEDARBO PASEKMIŲ TRAKTAVIMAS....................14
5. NEDARBO MAŽINIMO PROBLEMA.....................16
5.1 Nedarbo prevencija..............................17
IŠVADOS..............................19
LITERATŪRA..............................20

ĮVADAS

Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje vienas iš svarbiausių “sveikatos” indikatorių šalia infliacijos yra nedarbo lygis. Dėl to užimtumas įgyja globalinį mastą. Viena iš pagrindinių ūkio stabilizavimo politikos užduočių iki minimumo mažinti nedarbą. Tai svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ji taip pat yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ir ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vi ieną ekonomikos sureguliavimo rodiklių. Tyrinėjant nedarbą, nustatomas jo lygis, priežastys, pasekmės ir nuostoliai. Iš to seka rengiama ir tobulinama vyriausybės politika.
Nedarbas turi tendenciją didėti ne tik Lietuvoje. Tokiose Europos valstybėse kaip Vokietija, Ispanija, Suomija, Italija ir Prancūzija paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbo lygis smarkiai išaugo. Nedarbas tapo įprastu reiškiniu. Dėl to aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt.
Kalbant apie nedarbą labai svarbu žinoti nedarbo neišvengiamumo priežastis, kas le emia jo lygį, dinamiką ir kokios yra nedarbo formos? Kodėl svarbu žinoti natūralųjį nedarbo lygį?
Dėl nedarbo visuomenė patiria daug nuostolių. Jų žalingų pasekmių dydis siekia plačius mastus, o likvidavimas glaudžiai siejasi su nedarbo mažinimo būdais. Vyriausybės planų dėl užimtumo didinimo įg

gyvendinimas – viena opiausių, sudėtingiausių ekonomikos gerinimo problemų. Todėl nagrinėjant šią ekonomikos gerinimo pusę, kurios pagalbą atskleidžiami ekonominės politikos trūkumai, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius variantus, o vyriausybei pasirinkti optimalius sprendimus.
PROBLEMA: BEDARBYSTĖ LIETUVOJE – PLATAUS MASTO SOCIALINĖ PROBLEMA.

Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Šio metu registruotų darbo biržoje bedarbių yra 15000. Tai nėra realus skaičius, nes darbo biržoje registruojasi ne visi norintys įsidarbinti. Dauguma darbo ieško individualiai. Nedarbo lygis lietuvoje šiuo metu yra 11,5 proc. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, jis žemesnis negu vidutinis.
Nedarbas yra struktūrinis, tai reiškia, kad darbuotojai neatitinka naujos ekonominės sistemos keliamų reikalavimų. Pernelyg mažas darbuotojų mobilumas. Lietuvoje yra vietų, kuriose nedarbas siekia 5 proc., kitur jis sudaro 14 proc., o bedarbiai ( tiesa, neretai dėl ob bjektyvių priežasčių) dar nesiryžta keliauti į kitą rajoną jo ieškoti. 15-20 proc. nedarbas yra kaina, kurią mokame už ekonominės sistemos pasikeitimą.

Teoriškai viskas teisinga. Tačiau taip kalbėti galima tol, kol ši problema nepaliečia konkrečios šeimos ir nesukuria užburto problemų rato, iš kurio dažnas Lietuvos pilietis nepajėgia išsikapstyti.
TYRIMO OBJEKTAS: NEDARBAS LIETUVOJE.
Lietuvos darbo biržos suvestinėse užfiksuota tūkstančiai bedarbių ir. tūkstančiai darbo vietų. Kodėl darbas su bedarbiu nesueina? Šiuo metu nepasirengusių darbo rinkai žmonių skaičius pakankamai didelis. Blogėjanti padėtis ir nepilnas darbo rinkos institucijų finansavimas verčia da
arbo neturinčius žmones savarankiškai spresti iškilusias darbo paieškos problemas. Daugelis iš jų nesikreipia į darbo biržas.Todėl oficialus nedarbas neatitinka realaus.
TYRIMO DALYKAS: NEDARBO LIETUVOJE SOCIALINĖS PRIEŽASTYS IR GALIMI JO SPRENDIMO BŪDAI.
Vienas pagrindinių nedarbo šaltinių Lietuvoje – bankrutuojančios mažos įmonės, nes įstatymais supaprastinta bankroto procedūrų tvarka dar daugiau žmonių pastatė į bedarbių gretas.
Netikėtai išaugusi terminuoto darbo pasiūla rodo, kad darbdaviai pasiryžę darbuotojus priiminėti bandomajam laikotarpiui, vėliaus juos gražinti į darbo biržą ir pakeisti kitu, kuriam nereikėtų didelių išlaidų.
Bedarbystės mastą plečia per didelis lietuvių sėslumas ir nenoras prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Postsovietiniais laikais darbai buvo skirstomi į prestižinius ir neprestižinius. Aukštąjį mokslą baigusiam žmogui buvo neprestižas dirbti nekvalifikuotą darbą. Toks mąstymo stereotipas tebeegzistuoja, žmogus iki šiol nebegali peržengti šio barjero.
TIKSLAS: IŠTIRTI NEDARBO SOCIALINES PRIEŽASTIS, BEI JO PASEKMES LIETUVOJE IR PATEIKTI REKOMENDACIJAS KAIP SPRĘSTI IŠKILUSIAS PROBLEMAS.

1. NEDARBO SAMPRATA IR STRUKTŪRA

Nedarbo sąvoka neatsiejama nuo kitų su ja glaudžiai susijusių sąvokų.Viena jų darbo jėga.Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis – šalies gyventojai.Gyventojus sudaro nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Aktyvūs gyventojai – tai tokia gyventojų dalis, kuri sudaro darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.
Aktyvūs gyventojai gali būti už

žimti, turėti darbą ir būti bedarbiai. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
Reiškinys, kai žmogus neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, vadinamas nedarbu. Ši sąvoka dažniau vaartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.
Nemažiau svarbūs būtų nedarbo ir jo lygio aspektai: gyventojų ekonominio aktyvumo lygis ir užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Jis apskaičiuojamas remiantis jėgos tyrimų dyomenimis. Užimtumo lygis – tai tų gyventojų ir tiriamo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Šie rodikliai gana dinamiški.
Įvairiose šalyse gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai dažniausiai skiriasi. Esant aukštesniam gyventojų aktyvumo lygiui paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.Tačiau nedarbo lygio ir ekonominio aktyvumo lygio rodikliai tokios priklausomybės neturi.
Bendrų nedarbo lygio rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:
1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;
2) darbo paieškų laiko trukmės;
3) nuo paieškų kriterijaus;
4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;
5) naujai įeinančių į darbo ri
inką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo.
Besivystančiose šalyse gana dažnai skirtingai interpretuojamos sąvokos dirbti ar “aktyviai ieškoti darbo”. Šiose šalyse daug žmonių dirba ne visą darbo dieną arba yra užimti neproduktyviu darbu, pavyzdžiui, prekyba gatvėse ir t.t. Nors ne visai užimti šie žmonės, laikomi dirbančiais. Kitas būdingas bruožas, darantis įtaką nedarbo lygiui besivystančiose šalyse, yra žemas moterų ekonominis aktyvumas (dauguma jų užimtos darbu namuose ir į užimtumo rodiklius nepatenka); dar yra didelė dalis “nusivylusių”, kurie darbo nebeieško, nes nesitiki jo
rasti; esama didelio neoficialaus užimtumo, kurio oficiali statistika neapima – tai šešėlinė ekonomika.
Išsivysčiusiose šalyse duomenys apie nedarbą irgi kartais interpretuojami skirtingai. Net ir pakilus kainoms 8-o dešimtmečio viduryje, kai dėl to daugelyje šalių nedarbas smarkiai išaugo, kitose šalyse pakito nežymiai. Tačiau šio fenomeno vien šalių ekonomikos uždarumu paaiškinti negalima, tai lemia ir kitos aplinkybės.
Lietuvos darbo biržos informacija irgi neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliuose arba privačiose darbo biržose ir taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius.Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybines darbo biržas. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį.
Nedarbas yra dinamiškas nuolat besikeičiantis reiškinys. Nedarbo mastas kyla, kai naujas bedarbių skaičius viršija žmonių, gaunančių darbą, skaičių. Be to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa.

Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedardo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbą, intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsilieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

1.1. Nedarbo rūšys ir tipai

Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas.
Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Aukštas nedarbo lygis sutirkdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.

Nedarbo lygio padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Bedarbystės pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama:
1) kai kurie kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes, jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima, netikrinant jo tikrosios situacijos;
2) kiti teigia, kad kai darbą labai sunku rasti, žmonės nusivilia ir nebeieško jo.
Todėl jie ir nepriskiriami darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo savo tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtina ir darbo išteklių dinamikos stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumaas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai, užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku , vis daugiau žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Nusivylę darduotojai yra tie, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie darbingi žmonės neįtraukiami nei į darbo išteklių, nei į bedarbių kategoriją.

Nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba nepilną darbo dieną.Tai vadinama daline bedarbyste.Ji nefiksuojama oficialioje statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja paprastas darbo valandas ir įtraukia jas įdarbo laiko nuostolius. Dalinė bedarbystė būna tada, kai:
1) dirbantieji gali įsidarbinti nevisą darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo laiką;
2) dirbantieji dirba nepilną darbo laiką, nors jie gauna visą atlyginimą, sumažijus firmos produkcijos paklausai.
Darbo našumas – tai vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų kiekio santykiu.
Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis paauglių tarpe yra žymiai auktesnis negu tarp suaugusiųjų.
Nedarbo tipai. Skiriami trys nedarbo tipai – laikinasis migracinis, struktūrinis ir ciklinis arba nepakankamos paklausos nedarbas. Laikinasis (migracinis) nedarbas atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas. Tuo poačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba grįžta į senajį, kiti išeina iš darbo ir prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarrbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad
konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darrbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas
nuolat išlieka, nors ir yra gana dinamiškas. Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinaas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokąmą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Darbo “ieškojimo” teorija laikinajį nedarbą laiko socialiai vertiga ir produktyve veikla.
Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos salygomis. Ekonomikos plėtojimąsį, augimą visada lydi struktūriniai pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, eknominių ryšių spartus plėtojimasis.
Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės – minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsajungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl to dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, ypač moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatyminis darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.
Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgudžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai bedarbiai” negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi (susidaro recesinis tarpsnis). Šis bedarbystės tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu.
Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks glėtų būti nedarbo lygis ir ką galėtų reikšti “visiškas užimtumas”.
Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplitimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos išplitimas sąlygotų produktyvumo kilimą, nes, visų pirma, į ūkinę veiklą būtų įjungti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.
Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukeltti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų toks: visiškas užmtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.
Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje. Pavyzdžiui jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama gaminti, daug produktų, tai ir migracio ir struktūrinio nedarbo lygis gali būti aukštas.

1.2. Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo yra toks nedarbo lygis, kuri susidaro esant galimam (potencialiam) BNP ir apima migracinį bei struktūrinį nedarbą. Natūralaus nedarbo lygio sąvoką reikia patikslinti dviem aspektais.
Primas aspektas – šis terminas nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja esant naturaliam nedarbo lygiui ir tuo pačiu realizuoja savo gamybinį potencialą. Ekonominio ciklo nuosmukio fazėje nedarbas viršija natūralų lygį. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.
Antras aspektas – natūralus nedarbo lygis nėra pastovus, jis peržiūrimas keičiantis sąlygoms.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS PAGAL RINKOS TEORIJAS

Ekonomikos tyrinėtojai svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis skiria į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis, turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoretiškai tai bus lygis, kurį pasiekus , darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškaas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą, kaip savanorišką reiškinį, nes, jo vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas, norintis dirbti, gali rasti darbą, esant nustatytam darbo užmokesčiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.
Lūkesčių nedarbas – tai toks nedarbas, kuris atsiranda dėl nelankstaus darbo užmokesčio rezultato.
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą ir už šį darbo užmokestį.
Pirmąja nedarbo priežastimi laikoma, Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtinimas, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prrekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrąjai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ir investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvikščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas.

Antroji nadarbo priežastis – vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.

Trečia, gana svarbi nedarbo priežastis būtų ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais . Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.

Ketvirta nedarbo dinamikos priežastis – netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į mietus, kur didesnė darbo jėgos paklausa ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.

Penktaja priežastimi galima būtų laikyti – draudimo nedarbo atveju sistemą. Bedarbio pašalpos dabar mokamos visose išsivysčiusiose šalyse. Nors pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygos gali skirtis įvairiose šalyse, dalis bedarbių jas gauna. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Kai kurie teoretikai, pavyzdžiui M.Frydmenas, mano, kad nedarbo pašalpas reikia mažinti, norint paskatinti bedarbius spartinti darbo paieškas. Pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei. Nedarbo trukmė, šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimo trukmės. Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindinis rodiklis, paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis.

Šeštoji priežastis veikiantį nedarbo lygį – darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šėšėlinės ekonomikos vystymąsį ir neoficialaus užimtumo augimą.

Nedarbo priežastys yra labai įvairios, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias.

3. NEDARBO PRIEŽASTČIŲ ANALIZĖ

Pradinis Lietuvos ekonominių reformų etapas.
Lietuvos darbo rinka formavosi sudėtingomis intensyvios ir esminės perėjimo į rinkos ekonomiką reformos sąlygomis. Pradedant 1990 m., Lietuvos ekonomika pergyveno infliacijos augimo, gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukio, ypač išryškėjusio 1992 m., laikotarpį.

Šalies ūkio struktūra, primestinai suformuota komandinės ekonomikos laikotarpiu, iš esmės buvo nukreipta didelės šalies (Sovietų sąjungos) poreikiams tenkinti ir visiškai priklausoma nuo jos žaliavų ir produkcijos rinkų. Atsiskyrus nuo Sovietų sąjungos daugelis Lietuvos ekonominių ryšių nutrūko arba susilpnėjo. Tuo tarpu, esant palyginti siaurai Lietuvos vidaus rinkai ir ribotoms galimybėms, dalyvauti pasaulinėje rinkoje ekonomiškai netikslinga tapo stambių, siaurai specializuotų ūkio kompleksų funkcionavimas.Juose mažėjo ir smuko gamybos apimtys, neefektyviai buvo panaudojami esami įrengimai ir darbuotojai.

Nuo ekonominės reformos pradžios Lietuvoje dėl gimimų skaičiaus mažėjimo ir dalies gyventojų emigracijos nuolat mažėjo gyventojų skaičius. Tai lėmė gyventojų senėjimo procesą ir tuo pačiu nedarbingo amžiaus gyventojų lyginamosios dalies didėjimą. Pereinant prie rinkos ekonomikos, atsirado šio laikotarpio ekonomikai būdinga gyventojų užimtumo ir bedarbystės problema.. Ją dar labiau paaštrino bendra šalies ekonomikos būklė ir gamybos nuosmukis.

Daug didelių įmonių ir žemės ūkio bendrovių faktiškai bankrutavo, nors apie jų bankrotą nebuvo skelbiama. Likviduojant senas struktūras prasidėjo žemės grąžinimas buvusiems žemės savininkams. Beveik visos šeimos gavo iki 3 ha žemės ir tokių šeimų buvo daugiau nei 600 tūks.. Vykdant žemės ūkio reformą, keitėsi žemės ūkio subjektų sudėtis ir ūkininkavimo sąlygos. Suirus žemės ūkio bendrovėms dalis gyventojų neteko nuolatinio darbo. Dėl žemo kaimo gyventojų mobilumo, juose sisiformavo iš esmės uždara, savarankiška, specifinė darbo rinka.

Gamybos smukimas, neišvengiamai įtakojo darbo vietų ir dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą. 1991-1995 metais bendras dirbančiųjų skaičius sumažėjo 254 tūkst. arba 15%.

1990 m. gruodžio mėnesį, priimtu Gyventojų užimtumo įstatymu, valstybė garantavo gyventojams nemokamas darbo biržos paslaugas, nemokąmą perkvalifikavimą nedarbo atveju, bedarbystės pašalpas. Įstatymu nustatyta darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarka, reglamentuotojo ir darbdavio teisės, pareigos ir atsakomybė.

Pastarojo laiko etapas.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu nedarbo lygis nemažėja yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalie ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus neplaninėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios.
Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų be modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas mažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
Kita priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje tik didėja. Kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi ir darbo vietas).
Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir kai kurios ekonominės krizės bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai muomonei, nebuvo lemiantis. Kad šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Kaip matome, nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą. Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti.

4. NEDARBO PASEKMIŲ TRAKTAVIMAS

Nedarbo pasekmes siaurąja prasme dar kitaip būtų galima pavadinti mikroekonominiais nuostoliais – tai tokie nuostoliai, kurie yra padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui, Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems nemažiau kaip 24 mėnesių socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01 – 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01 – 250 Lt). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį, o prieš pensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus ar remiamus darbus, baigus profesinį mokymą.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir k.t. Ekonominio nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.

Nedarbas plačiaja prasme – makroekonominiai nedarbo nuostoliai arba tokie nuostoliai, kuriuos patiria visa šalies ekonomika.

Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijnatis natūralų nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepatenkina visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių galimybių kreive.
Kodėl nedarbui išaugus nors vienu procentu virš natūraliojo nedarbo lygio, visuomenė patiria didžiulių nuostolių ? Pirmiausia yra todėl, kad dalis darbo netekusių asmenų, nusivilia darbo paieškomis ir jau nebėra darbo jėga. Dėl to visuomenė praranda jų uždarbius ir pajamų mokesčius, kuriuos jie būtų mokėję dirbdami. Antra, nuosmukio metu žymiai sumažėja viršvalandinio darbo, o tada, sumažėja darbuotojų pajamos. Trečia, sumažėja verslininkų pelnas, jei firmos pasilieka darbuotojus, kurie nuosmukio metu faktiškai nereikalingi. Ketvirta, vyriausybė patiria nuostolių, kadangi sumažėja įplaukos į valstybės iždą. Tuo tarpu valstybės transferinės išmokos, padidėjus nedarbui, išauga.

Viena didžiausių nedarbo pasekmių – neoficialusis užimtumas. Tai darbo rinkos elementas, apie kurį turima mažiausiai informacijos. Apytikriai šiuo metu šalyje
nelegalaus darbo prevencijos ir kontrolės stiprinimo planas vienas iš organizacinių siūlymų – sudaryti nelegalų darbą kontroliuojančių institucijų veiksmus koordinuojančią komisiją. Taip pat siūloma ištirti tikrąją šešėlinės ekonomikos ir nelegalaus darbo padėtį, stiprinant prevencines pajėgas įteisinti neetatinio inspektoriaus statusą, racionaliau paskirstyti kontroliuojančių institucijų išteklius ir funkcijas. Siūloma tobulinti ir teisės aktus – pavyzdžiui, parengti Įmonių įstatymo pataisų projektą, numatant įmonės savininko prievolę nurodyti ūkinės veiklos vietą, nes sunku kontroliuoti, kai dabar dažnai įmonės yra įregistruojamos privačiose valdose, o dirbama, kitur, siūloma taikyti baudžiamąją atsakomybę darbdaviams, efektyvesnes ekonomines sankcijas įmonėms už nelegalaus darbo naudojimą, taip pat visaip skatinti visuomenę aktyviai padėti išaiškinti nelegalaus darbo atvejus.

Dar viena gana ryški pasekmė ta, kad Lietuva praranda geriausius savo specialistus. Lietuvai tapus ES nare, ją dėl įvairių priežasčių vis dažniau palieka ne tik braškių skinti susirengę studentai, bet ir kvalifikuoti specialistai. Vokietijoje jau dirba geriausi matematikai, šalies informatikai, Didžioji Britanija vilioja geriausius pedagogus, o pensinio amžiaus sulaikę profesoriai išvyksta į kitų Europos šalių universitetus, kur jiems sudaromos geresnės darbo sąlygos.

Kaip vieną iš pasekmių galime traktuoti ir jaunimo iki 25 metų nedarbą. Kas ketvirtas besikreipentis į darbo biržą bedarbis – iki 25 metų. Už šių faktų slypi ir neigiama jaunų bedarbių realybė. Mokslininkai išaiškino vieną stebinančią tendenciją – vis menkėjantį jauno bedarbio išsimokslinimą. Kas antras iš jų neturi jokios profesijos, o 6 proc. (iš daugiau kaip 60 tūkst. jaunų bedarbių) yra nebaigę net pagrindinės mokyklos. Jų išsimokslinimas – tik pradinis. Gąsdinanti neigiama tendencija ta, kad jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų. Tai degraduojančios intelektualiai visuomenės požymis.

5. NEDARBO MAŽINIMO PROBLEMA

Beveik kiekvienos šalies tautos ūkis susiduria su nedarbo mažinimo problema. Kai užimtumas krenta žemiau apibrėžto lygio, šalies ekonomika netenka dalies nacionalinio produkto, kuris lieka nepagamintas. Nedarbu išeikvojama darbo jėga yra negrįžtamai prarastas resursas – kas galėjo būti pagaminta, tarkime 1995 metais, žmonių, kurie negalėjo gauti darbo, niekada nebus kompensuota.

Kovos su per dideliu nedarbu problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Išmokos iš nedarbo draudimo fondo lėšų smarkiai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, bet jų išmokėjimas turi griežtas išlygas, o išmokų apimtis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio.

Dalis nedarbo mažinimo priemonių orientuotas į konkrečius nedarbo tipus.

Migracinio (frikcinio) nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos informacinei tarnybai. Šios tarnybos operavimo kaštai turėtų būti padengiami nauda, kurią duoda darbo vietų paieškų trukmės mažinimas.

Struktūrinio nedarbo minimizavimo problema sprendžiama dviem būdais: pirma, švelninat, pristabdant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, nustatant juos.

Ciklinis nedarbas, atsirandantis susidarant nepakankamai paklausai, pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis paklausos augimą. Iš pažiūros paprastos ir efektyvios šios priemonės turi vieną pavojingą savybę – skatiną infliaciją.

5.1. Nedarbo prevencija

Nagrinėjant nedarbą, jo priežastis, pasekmes, svarbiausias uždavinys yra nedarbo prevencija. Kaip užkirsti kelią nedarbui, kaip sukurti daugiau darbo vietų, kaip suteikti jauniems specialistams galimybę dirbti? Ką Vyriausybei reikėtų numatyti šiuo klausimu. Bedarbių gretų didėjimas ”nepuošia” Lietuvos, ypatingai įstojus į Europos Sąjungą. Tai ne tik ekonominė ir socialinė problema, bet ir politiškai labai aktuali problema. Besvarstant nedarbo atsiradimo priežastis, lengviau rasti kelią jam užkirsti. Pagrindinių priežasčių pašalinimas ir ateities poreikių įvertinimas, suteiktų naujų galimybių nedarbo išnaikinimui. Visiškas išnaikinimas neįmanomas, bet būtinas sumažinimas iki minimumo, pertvarkant ekonominę situaciją į palankią gyventojų užimtumo pusę.

Tai tampa aktualu dėl besikeičiančios globalinės situacijos. Akivaizdu, kad sumažėjo darbo migracija krašto viduje, o į užsienio valstybes migracijos srautų vis stiprėjanti kryptis yra Vakarų šalys. Šiuo požiūriu būtina konstruktyviai įvertinti gyventojų senėjimą, išsimoklinimo didėjimą bei technologinės pažangos tempus. Taip pat būtina konstruktyviai įvertinti ūkio globalizavimo esmę, kai aukštos kvalifikacijos specialistų ieškoma užsienio šalyse, Lietuva turi įvertinti įvairias grėsmes taip pat, kaip ir privalumus, kuriuos suteikia darbo rinkos globalizavimas. Bet kokiu atveju būtina aiški šių grėsmių prevencija.

Lietuvoje susiformavo pakankamai aukštas ir toliau didėjantis nedarbo lygis, kuris Europos Sąjungos fone, įgyja ekonominę, socialinę ir politinę prasmę. Ekonominiam fone tikėtinas dviejų nelygiaverčių darbo jėgos srautų formavimasis, kvalifikuotų darbuotojų išvykimas į Vakarus, atvykstant į Lietuvą nelygiavertei darbo jėgai. Objektyviai susiformavo poreikis užtikrinti tokį nedarbo prevencijos efektyvumą, kuris ateityje neleistų augti nedarbui virš natūralios ribos. Būtina bendroji nedarbo prevencija, siejant ją su šalies ekonominės sistemos valdymo tobulinimu. Kartu būtina ir antrinė nedarbo prevencija, orientuota į atskirų socialinių grupių (arba rizikos grupių) rėmimą. Sudėtingos ekonominės situacijos sąlygomis tai pati problemiškiausia nedarbo prevencijos realizavimas, palaikant įmonėse konkurentabilią darbo jėgą ir nemažinant darbo vietų skaičiaus. Būtina realiai sumažinti nedarbą, programuoti jo sumažėjimą ateityje, įgyjant geresnį išsimoklinimą, pasiruošiant pokyčiams, formuojant reikšmingas vertybines orientacijas.

Šiuo aspektu labai svarbi asmens ugdymo šeimoje ir mokykloje reikšmė. Būtina šeimai numatyti didesnes socializacijos ir socialinės integracijos galimybes. Valstybė turėtų kryptingiau rūpintis, kad kuo mažiau vaikų patirtų socializacijos nesėkmes ir socialinio elgesio sutrikimus. Tai negali būti atsiejama nuo mokyklos veiklos, kur, be asmens ugdymo atliekama sistemingesnė jauno žmogaus socialinė ir profesinė orientacija. Turi būti ugdomas nuolatinio mokymo poreikis, visavertis bedarbių mokymas.

Pradedančius verslininkus, ypač gyvenančius regionuose, kuriuose nedarbo lygis didžiausias, būtina skatinti kurti smulkias ir vidutines, šeimos, individualias “mikro įmones”. Čia slypi bene daugiausiai neišnaudotų naujų darbo vietų kūrimo galimybių.

Naujų darbo vietų kūrimąsi turėtų paskatinti ir investicijos. Kol kas jas pritraukti į regionus sekasi sunkiai. Problemiškiausiuose regionuose, kurie neatrodo labai viliojantys investuotojams, numatoma skatinti vietinio užimtumo iniciatyvas. Vietiniai gyventojai turėtų imtis savų užimtumo projektų. Lietuvai tapus ES nare, regionams atsivėrė didžiulės galimybės pasinaudoti struktūrinių fondų parama, tačiau ne visi vietiniai žmonės tam pasirengę.

Užimtumo galimybes turėtų padidinti ir lankstesnės darbo organizavimo ir apmokėjimo formos. Lietuva šiuo požiūriu palyginti su kitomis Europos valstybėmis, yra gana inertiška. Ir darbdaviai, ir darbuotojai sunkiai įsivaizduoja kitokią darbo dieną nei aštuonios valandos penkias dienas per savaitę. Darbo kodekse numatoma įteisinti darbo vietos skaidymą naudojant nepilną darbo dieną bei atsisakant viršvalandžių, lanksčiau organizuoti darbą pamainomis, įteisinti terminuotą, namudinį, distancinį darbą, savarankišką užimtumą, patarnavimą, sezoninį darbą, darbo vietų rotaciją.

IŠVADOS

Šio darbo tikslas ištirti nedarbo socialines priežastis bei pasekmes Lietuvoje. Mokslininkų nuomone nedarbo priežastys yra labai įvairios, dažnai jų būna visas kompleksas.
Pastaruoju laikotarpiu nedarbo lygis, palyginti su kylančia ekonimika mažėja nežymiai. Daugiau laisvų darbo vietų atsirado Lietuvai įsrojus į Europos Sąjungą, kadangi nemaža dalis žmonių išvyko į turtingiasnes Europos šalis. Tačiau toks nedarbo lygio mažėjimas nedžiugina, nes baiminamasi “protų nutekėjimo”, kai jauni, perspektyvūs žmonės palieka savo šalį. Lietuvos darbo biržos teigimu 2005 metais nedarbas Lietuvoje tutėtų sumažėti 7,7 proc. Mat tikimasi pritraukti daugiau užsienio investicijų, skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau padarė pirmuopsius žingsnius socialinės politikos reformoje – pakeistos bedarbių pašalpų ir socialinių lengvatų gavimo sąlygos.

LITERATŪRA

1. Makroekonomika / Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė, Jadvyga Čiburienė, Aldona Juozapavičienė, Virginija Kavaliauskienė, Reda Keršienė, Aldona Markauskienė, Bronė Mrazauskienė, Valentinas Navickas, Violeta Pukelienė, Gražina Startienė, Julius Urbonas. Kaunas, Technologija, 2001
2. www. lrinka.lt
3. Martinkus B. Darbo ekonomika/ B. Martinkus, A. Savanevičienė. Kaunas. Technologija, 1996
4. www. ldb.lt

Leave a Comment