nedarbas

TURINYS
Įvadas 3
1.Ugdymo įstaigos analizė 4
2.Socialinio pedagogo veiklos analizė 6
3.Vieno rizikos grupės nario x ir jo socializacijos analizė 8
4.Įstaigoje vykdomos prevencinės veiklos aprašas. 9
5.Praktikos dienoraštis 10
6.Literatūros socialinės temomis studijos .11
7.Kursinio darbo temos numatymas .11

8.Praktikos kokybės analizė .11

1) rūkymas..............................12

2) alkoholis..............................14

3) alkoholizmas..............................16

4) narkotinės medžiagos..............................17

5) gydimo metodai..............................20
9.Išvados..............................22
10.Naudota literatūra..............................23

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, noorėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų beveik visose pasaulio valstybėse. Šiuo metu vien Europos Sąjungai priklausančiose valstybėse yra per 14 mln. bedarbių.

Lietuvoje nedarbo problema taip pat viena iš aktualiausių. Lapkričio 1 d. šalyje buvo 150,2 tūkst. registruotų bedarbių. Nedarbo lygis – 9,2 proc. Per mėnesį jų skaičius beveik nepakito. Lyginant su praeitų metų lapkričio 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 32 tūkst. arba 17,6 proc.

Nedarbo ekkonominės ir socialinės pasekmės sunkiai nusakomos, bet jos tiesiogiai susijusios su šalies ekonomikos rezultatais, nes, kylant ekonomikos potencialui, didėja gyventojų užimtumas, tenkinami gyvenimo poreikiai, iki minimumo mažėja žmonių psichologinis ir socialinis nuosmukis. Todėl gyventojų užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas – pagrindinė ša

alies ekonominės politikos užduotis (3, P.375).

Savo darbe aptarėme nedarbo esmę, nusakėme nedarbo tipus, taip pat apibūdinome kas tai yra natūralus nedarbo lygis. Nagrinėjome nedarbo priežastis, socialines, ekonomines, psichologines pasekmes ir nedarbo mažinimo priemones. Daugiau dėmesio skyrėme nedarbo problemoms Lietuvoje aptarti. Pateikėme statistinius duomenis, išnagrinėjome nedarbo problemas tarp atskirų gyventojų grupių, taip pat atkreipėme dėmesį į darbo galimybes Lietuvai įstojus į ES. Darbas apima 34 puslapius; pateikta teorinė medžiaga, lentelės, diagramos, darbo pabaigoje – priedai. Rėmėmės literatūros šaltiniais, kurie pateikti darbo gale.

1. NEDARBO ESMĖ

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Lietuvoje, kuriančioje naują ekonominių ir socialinių santykių tipą – rinkos ekonomika, darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo metodologinės, teorinės ir praktinės problemos tampa vis aktualesnės.
Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekkonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas.
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie be

edarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti.
Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga). Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu.

1 pav. Nedarbo masto schema

Šaltinis: Schema sudaryta pagal: Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas, 2002. – p.75.

1 pav. Schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – pasiekia pensinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

1.1 Nedarbo tipai
Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo ti

ipus:
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Šis terminas vartojamas kalbant apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp durų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir tie jauni žmonės, kurie ieško darbo pirmąsyk gyvenime. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net naudingas. Daugelis žmonių, netekę darbo savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas visada egzistuoja.
Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos technikos lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuminės paklausos darbo ištekliams sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o kitų profesijų, įskaitant ir naujas, paklausa išauga.
Technologijos pokyčiai – ne vienintelė st
truktūrinio nedarbo priežastis. Ilgalaikiai vartotojų pirmumo teikimo pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo išteklių struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad „tekamojo nedarbo” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, tekamasis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu (4, P. 74-79).

1.2 Natūralus nedarbo lygis
Kadangi tekamojo ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas.
Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka. Ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.
Natūralus nedarbo lygis (Un) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.
Jį galima apskaičiuoti. Natūralus nedarbo lygis yra tekamojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga.
Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime darbo rinkos modelį (1.2 pav.).
Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialus bendrasis nacionalinis produktas. Grafike (žiūrėti 1.2 pav.) žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N0, o realusis darbo užmokestis w0. Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbo lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra.

w AJ

LF

E
w0 F

LD

0 N0 N
1.2 pav. Darbo rinkos modelis

Šaltinis: Grafikas sudarytas pagal: Makroekonomika (redaktoriai Snieška V., Čiburienė J.). – Kaunas, 2002. – p.399.

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3-4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose.
Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato, naudodami kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kuriuo ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV, dažniausiai remiasi 7-o dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą.
Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt. (3, P.398-400).

1.3 Trumpalaikis ir ilgalaikis nedarbas

Trumpalaikį nedarbą galime apibrėžti kaip nedarbą, kuris yra neišvengiamas, pavyzdžiui mokantis, studijuojant ir yra nesudaroma galimybė dirbti studijuojant, taip pat asmenys, kurie laikinai nedirba dėl techninių ar ekonominių priežasčių savo darbo vietoje arba eina terminas, kada jie yra pakeliami tarnyboje, ar įmonė ar įstaiga restruktūrizuojama. Prie jų galima priskirti ir moteris, išėjusias motinystės atostogų. Šių asmenų „atskirtis”, jei viskas gerai pasiseka būna trumpalaikė, juos be didesnio vargo vėliau yra nesunku integruoti į darbo procesą.

Šio tipo bedarbiai- nepraranda taip būtinų darbo įgūdžių.

Ilgalaikiu nedarbu apibrėžiama bedarbystė, trunkanti ilgiau nei metus. Ilgalaikis nedarbas mūsuose nebuvo labai plačiai tyrinėtas. Tiriant ilgalaikį nedarbą, svarbu ne tik įvertinti jo mąstą, bet ir giliau išnagrinėti šį reiškinį, įvertinant ekonomines, socialines bei psichologines ilgalaikio nedarbo pasekmes. Tai svarbu, ruošiant ir įgyvendinant ilgą laiką nedirbančių reintegravimo į darbo rinką bei ilgalaikio nedarbo minimizavimo problemas.

Statistiniam vidurkiui apskaičiuoti imamas bendras ilgalaikių bedarbių skaičius, šios grupės socialinė-demografinė struktūra, bei pasiskirstymas įvairiuose rajonuose (14).

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Padidėjusį nedarbą įprasta aiškinti tuo, kad sumažėjo visuminė paklausa. Taigi „kaltas“ čia gali būti bet kuris iš veiksnių, formuojančių visuminę paklausą, pavyzdžiui, ribinis investicijų efektyvumas arba polinkis vartoti. Priešingai negu infliacijos atveju, nedarbas kyla nebūtinai tada, kai tie veiksniai kinta nepaliaujamai. Pavyzdžiui, jei vyriausybės išlaidos sumažėjo ir liko mažesnės, nedarbas padidės ir kurį laiką bus didelis.
Pasiūlos šokai taip pat gali sukelti nedarbą. Kai našumas krinta, darbo jėgos paklausa sumažėja, jei realusis darbo užmokestis nesikeičia. Ilgai trunkantis našumo mažėjimas — retas dalykas. Bet jei našumas didėja lėčiau negu buvo manyta, sudarant darbo sutartis, tada realusis darbo užmokestis didės per greitai ir užimtumas sumažės. Panašų poveikį gali padaryti importo kainų didėjimas. Kainoms kylant, norėdami apsaugoti savo realiuosius atlyginimus, darbininkai reikalaus didesnio nominaliojo darbo užmokesčio. Tačiau jų darbo našumas nebus atitinkamai padidėjęs, todėl darbdaviai, mokėdami didesnį darbo užmokestį, samdys mažiau žmonių. Jungtinėse Valstijose tokie pasiūlos veiksniai, matyt, nesukels didelio nedarbo iš dalies dėl to, kad profsąjungos čia silpnos, o iš dalies dėl to, kad jos daugiausia rūpinasi nominaliuoju, o ne realiuoju darbo užmokesčiu. Tuo tarpu Europoje samdomieji darbuotojai daugiausia rūpinasi realiuoju darbo užmokesčiu, ir profsąjungos yra stipresnės. Todėl ten nesaikingi realiojo darbo užmokesčio reikalavimai yra kur kas labiau galima (nors irgi ginčijama) didesnio nedarbo priežastis.
Vienu požiūriu nedarbą beveik visada galima kildinti iš nesaikingų reikalavimų didinti piniginį, darbo užmokestį. Įsivaizduokime, kad nominalusis darbo užmokestis yra visiškai laisvai kintantis, ir darbo neturintys žmonės sutinka dirbti už bet kokį atlyginimą. Ir tarkime, kad tokioje ekonomikoje pinigų kiekis sumažėja 10 procentų. Sumažėjus visuminei paklausai, pradeda plisti nedarbas, bet kai 10 procentų sumažėja ir darbo užmokestis, ir kainos, nedarbas išnyksta. Taip pat atsitiks ir jei sumažės ribinis kapitalo efektyvumas; tada tam tikru mastu sumažės atlyginimai bei kainos, dėl to tiek padidės pinigų pasiūla ir tiek sumažės palūkanų norma, kad vėl grįžtų visiškas užimtumas. Kita vertus, galima teigti, kad beveik visada nedarbas atsiranda laisva valia, kadangi didžioji bedarbių dalis už tam tikrą atlyginimą galėtų gauti darbo. Tai nereiškia, jog meluoja tie, kurie neturi darbo — tai tereiškia, jog dalis tiesos nutylima. Bedarbiai neturėtų sakyti, kad jie negali rasti darbo, jie turėtų sakyti, kad negali rasti darbo su tokiu atlyginimu, kurį laiko priimtinu.

Daugelis ekonomistų tai laikys vien semantine ekvilibristika. Nedarbas, jų manymu, yra tada, kai žmogus negali rasti darbo su atlyginimu, kuris iš esmės atitiktų anksčiau gautąjį atlyginimą, žmogaus patirtį bei kvalifikaciją. Be to, pabrėš jie, darbuotojo galimybes sutikti su mažesniu atlyginimu riboja ir minimalaus darbo užmokesčio įstatymas (5, P. 363-364).

3. NEDARBO PASEKMĖS

3.1 Ekonominės nedarbo pasekmės

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.

Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis .

3.2 Psichologinės bedarbystės pasekmės

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia- žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę.

Svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami psichologiniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir t.t. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

Stresui nedarbo situacijoje būdingi 4 išgyvenimo etapai. Pirmiausia, netekęs darbo žmogus gali išgyventi šoką, arba labai stiprų stresą, kartais jis net negali patikėti, kad su juo taip galėjo atsitikti. Šiuos išgyvenimus pakeičia emocionaliai priešingas optimizmo laikotarpis, netgi ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima susitvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, kitiems užsiėmimams. Tuo metu žmogus optimistiškai tikisi, kad jo bedarbystė yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, kad jam būtinai turi pasisekti. Trečias yra pesimizmo laikotarpis, kai išnyksta viltis labai greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas darbo paieškose, blogėja finansinė šeimos padėtis. Paskutinis – paklusimo likimui etapas, susitaikymas su savo padėtimi, kai žmogus „įsitvirtina” bedarbio vaidmenyje, prisitaiko prie žemo pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia rasti darbo.

Patirties praradimas nedarbo atveju irgi turi neigiamas puses. Tai vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja ir atrofuojasi ir įgytieji sugebėjimai, žinios.

Oponuojanti nuomonė teigia, kad nedarbas yra kaip tik naudingas, nes be pašalpos žmogus gauna laisvalaikį ir kai kurie žmonės tiki, kad atsisakę vieno darbo gaus geriau apmokamą darbą, po kiekvienos darbo pertraukos.

3.3 Socialinės nedarbo pasekmės

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl nedarbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt. (1, P.58-60).

4. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

4.1 Didinančios darbo pasiūlą nedarbo mažinimo priemonės
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui — jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

4.2 Didinančios darbo paklausą nedarbo mažinimo priemonės
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį „stok – eik“ ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas „stok – eik“ tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.

Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas „nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką“. Pastarajai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimų kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija.

Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. (4, P.85-87)

5. NEDARBAS LIETUVOJE

5.1 Statistiniai duomenys

Naujausiais, lapkričio 1 d. duomenimis:

Nedarbo lygis – 9,2 proc.
Moterų – 10,3 proc.
Vyrų – 8,2 proc.
Jaunimo – 12,2 proc.

Lapkričio 1 d. šalyje buvo 150,2 tūkst. registruotų bedarbių. Per mėnesį jų skaičius beveik nepakito. Lyginant su praeitų metų lapkričio 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 32 tūkst. arba 17,6 proc. Vidutinis bedarbių skaičius 2003 m. yra 30 tūkst. mažesnis negu 2002 m.

5.1 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas

Šaltinis: Grafikas paimtas iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx

Tarp registruotų bedarbių, kaip ir prieš mėnesį, 55,4 proc. sudarė moterys, 44,6 proc. – vyrai. Jaunimo dalis tarp bedarbių sumažėjo nuo 12,4 iki 11,9 proc., spalio pabaigoje šalyje buvo registruota beveik 18 tūkst. bedarbių iki 25 m. amžiaus. Priešpensinio amžiaus bedarbiai sudarė apie 9 proc. visų bedarbių, jų buvo per 13 tūkst. Kas ketvirtas registruotas darbo biržoje bedarbis darbo ieškojo ilgiau kaip 12 mėnesių.

Spalio pabaigoje 12 proc. arba 18,2 tūkst. bedarbių gavo bedarbio pašalpas, o 13,4 tūkst. asmenų, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne ilgiau kaip dveji metai – priešpensines pašalpas.
Nuo metų pradžios į valstybinę darbo biržą, ieškodami darbo, kreipėsi 204,8 tūkst. bedarbių. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, darbo jėgos pasiūla šalyje sumažėjo 1,3 proc.

Nedarbo lygis sumažėjo iki 9,2 proc.

Spalio mėnesį nedarbo lygis šalyje nežymiai sumažėjo ir lapkričio 1 d. sudarė 9,2 proc. Prieš metus registruotas nedarbas buvo 1,2 procentinio punkto didesnis. Lyginant su 2003 m. sausio 1 d., nedarbo lygis sumažėjo 1,7 procentinio punkto.

Moterų ir vyrų nedarbo lygiai per spalio mėnesį nepakito ir atitinkamai sudarė 10,3 proc. ir 8,2 proc. Jaunimo nedarbas per mėnesį sumažėjo 0,5 proc. punkto iki 12,2 proc.

Druskininkuose nedarbas vėl siekia 22 proc.

Per spalio mėnesį nedarbo lygis 31 šalies savivaldybėje padidėjo, 23 savivaldybėse sumažėjo, šešiose išliko nepakitęs.

Nedarbo lygis Druskininkuose, metų viduryje sumažėjęs iki 20,2 proc., rudenį vėl pradėjo sparčiai augti ir lapkričio 1 d. pasiekė 21,9 proc. Šiuo metu tai vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kurioje nedarbas viršija 20 proc. Aukštas nedarbo lygis yra Mažeikių (19,6 proc.) ir Šalčininkų (18 proc.) rajonuose.

Mažiausias, iki 5 proc. nedarbo lygis lapkričio 1 d. buvo registruotas Elektrėnų (4,2 proc.), Kretingos (4,5 proc.), bei Trakų ir Molėtų (po 4,9 proc.) rajonų savivaldybėse.

Didžiausių šalies miestų savivaldybėse registruotas nedarbo lygis buvo: Vilniuje – 5,2 proc., Kaune – 7,3 proc., Klaipėdoje – 8,2 proc., Šiauliuose – 7,6 proc. ir Panevėžyje – 10,4 proc. (Nedarbo žemėlapis pateiktas 1 priede).

Darbo jėgos paklausa sumažėjo

Spalio mėnesį, lyginant su rugsėju, darbo vietų pasiūla sumažėjo 5,7 proc. Darbo biržos siūlė 15,4 tūkst. darbo vietų, į kurias buvo įdarbinta 11,8 tūkst. asmenų. Per dešimt šių metų mėnesių darbo biržai tarpininkaujant buvo įdarbinta 112,7 tūkstančių ieškančių darbo asmenų. Tai 2,3 tūkst. arba 2 proc. mažiau negu praeitais metais per tą patį laikotarpį.

Iš visų darbo pasiūlymų spalio mėnesį beveik 82 proc. sudarė darbo vietos nuolatiniam darbui ir tik 18 proc. – terminuotam darbui. Prieš dvejus metus, 2001 m. spalio mėnesį terminuoto darbo vietos sudarė 36 proc., pernai – 31 proc. visų registruotų darbo vietų.

Per dešimt šių metų mėnesių, lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, neterminuotas įdarbinimas išaugo 6,3 proc., o terminuotas sumažėjo penktadaliu.

Šiais metais papildomai darbo rinkoje remiamiems bedarbiams buvo įsteigta daugiau kaip 1900 subsidijuojamų darbo vietų, iš kurių per 150 – I ir II grupės invalidams.

Veiklą pagal lengvatinius patentus spalio mėnesį pradėjo daugiau kaip 1100 bedarbių, 12 proc. daugiau negu spalio mėnesį. Nuo metų pradžios savo verslu užsiėmė 12,7 tūkst. bedarbių.

Laikino užimtumo priemonėse dalyvauja kas šeštas bedarbis

Spalio mėnesį į aktyvias darbo rinkos politikos programas buvo nukreipta per 12 tūkst. asmenų. Daugiau kaip 40 proc. programų dalyvių lankė Darbo klubų užsiėmimus. Kas ketvirtas dalyvis dirbo viešuosiuose darbuose arba buvo nukreiptas į įvairias mokymo programas. Lyginant su praeitų metų spalio mėnesiu, nukreipimų į programas skaičius išaugo 7 proc., o nuo metų pradžios – daugiau kaip 17 proc.

Tarp darbo rinkos programų dalyvių beveik pusę sudarė darbo rinkoje papildomai remiami bedarbiai, du iš penkių dalyvių buvo ilgalaikiai bedarbiai. Dauguma, net 82 proc. šių asmenų, yra nepasiruošę darbo rinkai.

Spalio mėnesio pabaigoje laikino užimtumo priemonėse dalyvavo per 28,4 tūkst. bedarbių. Tai leido sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje 1,8 procentinio punkto.

Lietuvos darbo birža rengiasi tapti EURES nare

Lietuva, rengdamasi narystei Europos Sąjungoje, derybinėje pozicijoje “Laisvas asmenų judėjimas” įsipareigojo nuo įstojimo į ES dienos būti visiškai pasirengusi įgyvendinti laisvo darbuotojų judėjimo – vienos iš keturių Europos Bendrijos vieningos rinkos laisvių – nuostatas.

Valstybinę gyventojų užimtumo politiką Lietuvoje įgyvendinanti Lietuvos darbo birža nuo 2004 m. gegužės 1 d. taps EURES – Europos užimtumo tarnybų tinklo – nare.

Lietuvos darbo biržoje jau įkurta EURES koordinatoriaus tarnyba ir 8 EURES biurai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Utenos ir Tauragės darbo biržose, kuriuose dirba būsimi EURES patarėjai. Be to, kiekvienoje teritorinėje darbo biržoje dirba EURES patarėjų padėjėjai.
Šie specialistai teiks informaciją ir konsultacijas visais su darbo jėgos migracija susijusiais klausimais: ieškantiems darbo asmenims apie įsidarbinimo galimybes, gyvenimo, darbo bei mokymosi sąlygas Europos Sąjungos valstybėse; taip pat darbdaviams, ieškantiems darbuotojų iš kitų Europos šalių (12).

5.2 Nedarbo ir užimtumo dinamika

Gyventojų užimtumas ir santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos ekonomikos privalumais ir ekonomikos reformų rezultatais, taip pat trukdančių mažinti skurdą ir socialinius skirtumus
1990 – 2002 m. Lietuvos darbo rinka labai pasikeitė: atsirado naujų problemų, tokių, kaip nedarbas, neoficialus užimtumas, paslėptas nedarbas ir pan.; susiformavo darbo rinkos struktūra: oficialus užimtumas, registruotas nedarbas, neoficialus užimtumas, paslėptas nedarbas; susiformavo socialinės ekonominės pagalbos darbo netekusiems asmenims sistema ir t.t.
Šiuo laikotarpiu pagrindinės tendencijos išryškėjusios Lietuvos darbo rinkoje yra tokios:
Bendro gyventojų užimtumo sumažėjimas. Tikslinga išskirti tris etapus: iki 1994 m., 1994-1998 m., 1998-2002 m. Pirmajame etape (iki 1994 m.) labai sumažėjo bendroji pramonės produkcijos apimtis, padidėjo infliacija. Dėl ekonomikos nuosmukio daugelis įmonių atleido dalį savo darbuotojų. Todėl užimtųjų skaičius sumažėjo nuo 1897.6 tūkst. (1991m.) iki 1643.6 tūkst. (1995 m. ( žr. 5.2.1 lentelė, 2 priedas). Nuo 1994 m. (antrajame etape) dauguma makroekonominių rodiklių pradėjo keistis teigiama linkme: sumažėjo infliacija, pradėjo didėti bendrosios pramonės produkcijos apimtys, ir kt. Pradėjus kilti ekonomikai, užimtųjų skaičius pradėjo po truputį didėti ir 1997 m. pasiekė 1669.2 tūkst. ( žr. 5.2.1 lentelė, 2 priedas). Nuo 1998 m. užimtųjų skaičius vėl pradėjo mažėti nuo 1656.1 tūkst. iki 1586.0 tūkst. (2001 m.) (tai įvyko dėl Rusijos krizės, taip pat dėl bendro ekonomikos nuosmukio).

Išaugo gyventojų užimtumas privačiame ir sumažėjo valstybiniame sektoriuje. Labai pasikeitė užimtųjų gyventojų pasiskirstymas pagal atskirų nuosavybės formų įmones, įstaigas bei organizacijas. Jau nuo 1990 m. pradėjo pastebimai mažėti užimtųjų gyventojų valstybiniame, o daugėti privačiame sektoriuje. Jei 1989 m. valstybiniame sektoriuje dirbo 80 proc., o privačiame 20 proc. visų užimtų gyventojų, tai 2002m. valstybiniame sektoriuje dirbo tik 31,2 proc., o privačiame 68,8 proc. visų užimtų gyventojų. Ypač staigiai keitėsi užimtųjų struktūra valstybiniame ir privačiame sektoriuje iki 1996 m. (užimtųjų skaičius valstybiniame sektoriuje sumažėjo dėl valstybinių įmonių privatizacijos, o ne dėl realios užimtųjų kaitos). Nuo 1996 m. iki 2002 m. užimtų gyventojų struktūra plačiame ir valstybiniame sektoriuje pakito nedaug palyginus su 1996 m.
Aukštas užimtumas žemės ūkyje. Lyginant su ES šalimis, Lietuvai būdingas aukštas užimtumas žemės ūkyje. Jeigu 1999 m. ES šalių žemės ūkyje vidutiniškai dirbo 4,4 proc., tai Lietuvoje 20. 1 proc. visų užimtų gyventojų. Tikėtina, kad ateityje Lietuvos žemės ūkyje užimtųjų skaičius turėtų mažėti. Tačiau šis procesas gali iššaukti didelį nedarbo lygį, todėl reikėtų siekti, kad užimtumo sumažėjimas žemė ūkyje neaplenktų naujų darbo vietų kūrimo tempų Lietuvos kaime.
Nedarbo lygio augimas. Lietuvoje pirmieji bedarbiai buvo registruoti 1991 m. kovo 1 d., kai savo veiklą pradėjo teritorinės darbo biržos. 1991-1992 m. bedarbių registravosi mažai, o po to su šiokiais tokiais svyravimais nuolat didėjo, ( žr. 5.2.1 lentelė, 2 priedas). Nedarbo dinamikoje galime išskirti du periodus: vienas 1991-1993; m., antras 1994-2002 m. Minėtiems periodams būdingos skirtingos tendencijos:
• mažėjo tarnautojų, o daugėjo darbininkų besikreipiančių į teritorines darbo biržas, dalis;
• didėjo jaunimo nedarbas (nuo 4 proc. 1992 m. iki 12,2 proc. 2003 m.)
• per visą nagrinėjama laikotarpį (1991-2002 m.) vis daugėjo asmenų, neturinčių profesinio pasirengimo arba jį praradusių (nuo 25 proc. 1991-1993 m. iki 63 proc. 1998-2000 m.);
• didėjo ilgalaikių bedarbių (nuo 3 proc. 1991 m. iki 27,6 proc. 2000 m.);

Kaip matyti iš apžvelgtų Lietuvos darbo rinkos tendencijų, aktualiausios darbo rinkos problemos yra šios: aukštas nedarbo lygis, aukštas jaunimo nedarbo lygis, didelis ilgalaikis nedarbas, didelis užimtumas žemės ūkyje lyginant su ES šalimis

Pastaraisiais metais gerėjantys makroekonominiai Lietuvos ūkio raidos rodikliai daro poveikį užimtumui ir darbo rinkos procesams. Šalies ekonominė būklė lėmė nedarbo augimą. 2001m. pabaigoje nedarbas siekė 12,5 proc. lygį – aukščiausią rodiklį per visą dešimtmetį.

5.2.2 pav. Nedarbo lygio kitimas 2000-2003m., proc.

Šaltinis: Diagrama paimta iš Lietuvos statistikos departamento duomenų bazės internete. Prieiga per internetą: http://www.std.lt/web/main.php

Lietuvos ekonomikos plėtros strategijoje numatytas veiksmų planas, kaip praktiškai įgyvendinti užimtumo didinimo ir nedarbo mažinimo tikslus. Siekiant objektyvumo, pateikti įvairūs prognozių variantai. Detaliai išanalizuota kiekviena prognozės pozicija, tai – dirbantys pensinio amžiaus žmonės, galintys dirbti darbingo amžiaus žmonės ir kt., įvertinti įvairūs socialiniai ir ekonominiai pasikeitimai. Ekonomikos situacijos modeliai yra pateikiami kaip optimistinis ir pesimistinis variantai.

Optimistinis variantas – sėkmingas Lietuvos ūkio integravimas į Rytų ir Vakarų rinkas. Šiuo atveju visu pajėgumu turėtų dirbti Lietuvos energetika ir pramonė. Būtų natūraliai likviduojama ekonomiškai neefektyvi ir technologiškai pasenusi gamyba. Susidarytų prielaidos aktyviai socialinei politikai vykdyti ir antiinfliacinėms priemonėms įgyvendinti.

Pesimistinis variantas – Lietuvos ekonominiai ryšiai smarkiai susiaurėja; pramonės ir energetikos pajėgumai tenkina tik pačiu būtiniausius valstybės ir gyventojų poreikius; bendradarbiavimas su Vakarais menkas; ūkio struktūra neužtikrina ekonominio mobilumo; vyksta sparti kūrybinės inteligencijos ir verslo įmonių migracija į Vakarus ir Rytus; Lietuva atsiduria tarp silpnai išsivysčiusių šalių (10, P. 194-199).

5.3 Gyventojų nedarbas pagal lytį

Tarp registruotų bedarbių lapkričio mėn. duomenimis 55,4 proc. sudarė moterys, 44,6 proc. – vyrai. Jaunimo dalis tarp bedarbių sumažėjo nuo 12,4 iki 11,9 proc., spalio pabaigoje šalyje buvo registruota beveik 18 tūkst. bedarbių iki 25 m. amžiaus. Priešpensinio amžiaus bedarbiai sudarė apie 9 proc. visų bedarbių, jų buvo per 13 tūkst. Kas ketvirtas registruotas darbo biržoje bedarbis darbo ieškojo ilgiau kaip 12 mėnesių.

5.3.1 Moterų nedarbo problema

Pernai per pirmąjį pusmetį Darbo biržoje buvo registruota 5,8 tūkst. bedarbių moterų, o šiemet – 5,9 tūkst. Minimu laikotarpiu prieš metus buvo įdarbintos 1508 moterys, o šiemet – 2519, t.y. 1,7 karto daugiau. Šiuo metu Darbo biržoje yra 882 laisvos darbo vietos, kurių net 60 proc. tinka moterims. Nežiūrint palankios moterims darbo pasiūlos ir įdarbinimo statistikos, ieškančių darbo moterų gausėja – dabar jos sudaro pusę registruotų Darbo biržoje bedarbių. Tai truputį daugiau nei pernai.

Anot Darbo biržos specialisčių, sunkiausia įsidarbinti absolventėms ir priešpensinio amžiaus moterims. Tokią padėtį sąlygoja įvairūs šiandienos veiksniai: darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykis, bedarbės moters noras ar nenoras gilinti specialybės žinias ar persikvalifikuoti, šeimos finansinė padėtis, savęs vertinimas ir prisistatymas darbdaviui, pašalpų, lengvatų, kompensacijų sistema ir kt.
Moterys ir merginos iki 25 metų amžiaus sudaro 14 proc., o priešpensinio amžiaus – 26 proc. visų ieškančių darbo moteriškos lyties atstovių. Priešpensinio amžiaus moterys ilgiausiai ieško darbo – jų skaičius sudaro 38 proc. visų ilgalaikių bedarbių, – tačiau joms įsidarbinti galimybių vis vien yra.
Anot Darbo biržos specialisčių, priešpensinio amžiaus moterys pati patikimiausia darbuotojų grupė, nes labai vertina gautą darbo vietą, stengiasi gerai dirbti. Deja, tik 12 proc. priešpensinio amžiaus moterų turi aukštąjį išsilavinimą.
Minėtos amžiaus grupės moterų paklausa darbo rinkoje yra labai sumažėjusi. Todėl jos jaučiasi tarsi būtų įspraustos į gyvenimo kampą, nes ne visos turi būtinąjį darbo stažą, neturi galimybių uždirbti net minimalios sumos. Joms Darbo birža siūlo realią galimybę persikvalifikuoti čia organizuojamuose kursuose.
Dabartinė moterų padėtis šalies darbo rinkoje paveldėta dar iš sovietmečio, kai buvo susiklosčiusios „Visiško” moters užimtumo tendencijos. Didelis moterų profesinis aktyvumas buvo laikomas bene pagrindiniu lyčių lygiateisiškumo įrodymu. Deja, jau tada formavosi gana vienpusiška moterų profesinė specializacija: jos buvo orientuotos į prekybą, kultūrą, švietimą, paslaugų sferą, socialini darbą, sveikatos apsaugą. Tokia pat situacija iš esmės lieka ir dabar.

Kadangi dauguma vaikus auginančių šeimų patiria finansinių sunkumų, moterys į profesinę veiklą dažniausiai linkusios žiūrėti per šeimyninių santykių ir pareigų prizmę. Deja. Suderinti šias sritis nėra taip paprasta. Nors įstatymais yra įteisinta lyčių lygybė ir darbo rinkoje, bet niekas negali įsakyti darbdaviui priimti į darbą būtent moterį. O darbdavys puikiai žino, kad priimdamas į darbą moterį jis drauge prisiima ir dalį jos šeimos rūpesčių, susijusių su motinyste. Suprantama, kad jam kur kas paprasčiau priimti vyrą (8, P.16).
Klostantis naujiems darbdavių ir darbuotojų santykiams, vis tvirčiau įsigalint rinkos ekonomikos dėsniams, kinta ir paklausa darbo rinkoje, didėja reikalavimai darbuotojams. Moterims, ypač pagyvenusioms, vis sunkiau konkuruoti su vyrais tiek modernių technologijų išmanymo, tiek mobilumo prasme, todėl jos dažnai yra priverstos tenkintis prastesnėmis darbo ir apmokėjimo sąlygomis. Santykinai daugiau moterų dirba sveikatos apsaugos (84 proc.) ir švietimo (76 proc.) srityse, kuriose vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei kitose ūkio šakose.
Prieš metus atlikto darbo jėgos atrankinio tyrimo duomenys parodė, jog dirbančių 55 metų ir vyresnių vyrų buvo beveik 31.8 proc. o moterų – tik 17.5 proc.
Nemaža kliūtis moterims išlikti darbo rinkoje arba po ilgesnės pertraukos vėl joje įsitvirtinti yra darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas.
Šiais intensyvaus modernėjimo laikais per motinystės atostogas sunkoka išsaugoti turimą kvalifikaciją, be to, ir po jų tenka lanksčiau reguliuoti darbo režimą. Todėl neverta stebėtis, jog du trečdalius bedarbių, turinčių aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, sudaro moterys
Moters padėtis Lietuvos darbo rinkoje beveik niekuo nesiskiria nuo kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių moterų padėties. Darbo ieškančioms moterims vertėtų pagalvoti ir apie savo verslo organizavimą, pačioms stengtis prisitaikyti prie darbo rinkos situacijos, nuolat gerinti profesinį pasirengimą, prireikus net pakeisti profesiją, o kartais ir gyvenamąją vietą. Sėdėti sudėjus rankas ir laukti „geresnių laikų” visai neperspektyvu. Jokia valdžia neprivers darbdavio įdarbinti moterų vien iš gailesčio. Patikėjusioms, kad joms darbą privalo surasti teritorinių darbo biržų specialistai, gali tekti ir nusivilti (6, P.13).

5.3.2 Jaunimo nedarbo problema
Lietuvos darbo biržos duomenimis, tarp visų valstybinėse teritorinėse darbo biržose bedarbiais registruotų asmenų jaunimas sudaro 11 proc. Taigi vidutiniškai kas devintas darbo biržos slenkstį minantis pilietis yra jaunas – 16-24 metų – bedarbis. Nors šie asmenys ir yra priskirti papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių grupei, tačiau juos įdarbinti nėra lengva.
Jauni žmonės – prioritetinis darbo rinkos kontingentas, todėl jų integravimui į šalies darbo rinką ir jaunimo nedarbo lygio mažinimui yra skiriamas išskirtinis dėmesys.
Statistikos departamento 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje 15-24 metų gyventojų, palyginti su 1989 metų surašymo duomenimis, sumažėjo 60 tūkst., arba 10,7 proc. Mūsų valstybėje gyveno 500 tūkst. nurodytos amžiaus grupės gyventojų, tačiau vėlesnių metų duomenys rodo jų daugėjimą. 2003 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3462,6 tūkst. gyventojų, iš kurių 520,8 tūkst., arba 15 proc., sudarė 15-24 melų amžiaus jaunimas. Palyginti su praėjusių metų pradžios duomenimis, jaunimo skaičius išaugo 9 tūkst., nors bendras gyventojų skaičius per šį laikotarpį ir sumažėjo 13 tūkst. Tokią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad į nurodytą amžiaus grupę perėjo jaunimas, gimęs 1985-1987 metais, kai Lietuvoje buvo aukšto gimstamumo laikotarpis.

Beje, Statistikos departamento atliekamų gyventojų užimtumo tyrimų duomenys byloja, jog 1997-2001 metų laikotarpiu aktyvaus jaunimo iki 25 metų amžiaus šalyje sumažėjo trečdaliu iki 175 tūkst. Jaunimo darbo jėgos lyginamasis svoris bendrame jaunimo skaičiuje, 1997 metais sudaręs 49 proc., 2001 metais sumažėjo iki 35 proc. Per nurodytą laikotarpį dirbančio jaunimo sumažėjo nuo 194 iki 123 tūkst., o jo dalis bendrame jaunimo skaičiuje –nuo 37 iki 24 proc. Šio sumažėjimo priežastimi gali būti pastaraisiais metais padidėjęs išsilavinusių žmonių prestižas. Šiemet pageidaujančių įgyti aukštąjį išsilavinimą absolventų buvo daugiausia per pastarąjį dešimtmetį. Pastebima ir kita tendencija – jaunimas atsisako dirbti mažai kvalifikuotą darbą dėl svarbesnio tikslo – įsigyti paklausią specialybę ir taip įsitvirtinti darbo rinkoje. Be to, dideli profesionalumo reikalavimai darbo rinkoje ilgina jaunimo mokymosi laikotarpį ir atitinkamai nutolina darbinės veiklos pradžią, o esamas jaunimo nedarbo lygis neigiamai veikia materialinę padėtį ir gyvenimo lygį, drauge mažindamas galimybes toliau mokytis ir blogindamas bendrą emocinę savijautą. Beje, dirba apie 1/3 bakalauro studijose studijuojančio jaunimo ir 4/5 magistrantų.
Šių metų liepos 1 dieną valstybinėse teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 16,3 tūkst. 16-24 metų amžiaus bedarbių. Jaunimo nedarbo lygis sudarė 11,1 proc. ir buvo mažiausias per pastaruosius ketverius metus, bet 1,7 procentinio punkto didesnis už bendrą nedarbo lygį šalyje. Jaunų bedarbių vyrų ir moterų santykis buvo beveik vienodas, tačiau registruotas jaunuolių nedarbo lygis buvo apie 9 proc., o merginų – apie 12 proc. Per 61 proc. jaunų bedarbių sudarė miestiečiai, likusią dalį – kaime gyvenantys. Palyginti su praėjusiais metais, kaime gyvenančių jaunų bedarbių dalis sumažėjo beveik 4 procentiniais punktais.
Turimais duomenimis, didžiausia jaunų bedarbių dalis, beveik 70 proc., turi tik vidurinį (36,0 proc.) ar pagrindinį (32,6 proc.) išsilavinimą, 5,3 proc. – aukštąjį ir 8,5 proc. –aukštesnįjį išsilavinimą. Palyginti su praėjusiais metais, daugiau kaip 2 procentiniais punktais išaugo jaunimo su viduriniu išsilavinimu dalis, beveik 2 procentiniais punktais – turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą, o turinčių tik pagrindinį išsilavinimą jaunų bedarbių dalis sumažėjo 7 procentiniais punktais.
Kas septintas jaunas bedarbis turėjo absolvento statusą, t.y. ne anksčiau kaip prieš metus buvo baigęs aukštąją, aukštesniąją ar profesinio mokymo įstaigą. Beje, rudenį šį statusą turinčių jaunų bedarbių padaugėja penktadaliu. Beveik 2/3 absolvento statusą turinčių jaunų bedarbių sudaro merginos.
Deja, jaunimo profesinė kvalifikacija yra žemesnė negu kitų bedarbių grupių. Neturintys jokios profesinės kvalifikacijos jauni bedarbiai sudaro net 46,8 proc. viso jaunų bedarbių kontingento, tačiau, palyginti su praėjusiais metais,ir šis rodiklis sumažėjo beveik 3 procentiniais punktais. Nekvalifikuoti jauni asmenys sudaro 39 proc. visų bedarbių. Užtat ilgalaikių jaunų bedarbių yra mažiau nei kitose amžiaus grupėse. Iš 16,3 tūkst. jaunų bedarbių 1,5 tūkst., arba 9,3 proc., ieškojo darbo ilgiau kaip metus, tuo tarpu iš bendro bedarbių skaičiaus buvo per 26 proc. ilgalaikių bedarbių. Palyginti su praėjusiais metais, jaunų ilgalaikių bedarbių dalis irgi sumažėjo beveik 3,5 procentinio punkto.
Prie pasirengusiam darbo rinkai jaunimui būdingų privalumų reikėtų priskirti neseniai įgytą kvalifikaciją ir paklausias profesijas, motyvaciją susirasti darbą ir pradėti profesinę karjerą, užsienio kalbų mokėjimą, darbo užsienyje patirtį, mokėjimą naudotis informacinėmis technologijomis, didesnį teritorinį mobilumą bei lankstesnį prisitaikymą prie nuolat kintančių darbo rinkos sąlygų.
Didžiausias įsidarbinimo galimybes turi paklausias šiuo metu darbo rinkoje studijų programas baigę jaunuoliai. Tai – Vakarų Europos kalbų filologija, elektronikos, statybos, mechanikos inžinerija, informacinių technologijų vadyba ir kompiuterinių tinklų administravimas, turizmo ir viešbučių vadyba bei slauga. Taip pat paklausą turi tarptautinio krovinių gabenimo vairuotojai, staliai staklininkai, padavėjai, pardavėjai bei siuvėjai.
Siekiant padėti kuo daugiau jaunų bedarbių efektyviau dalyvauti darbo rinkoje, valstybinių teritorinių darbo biržų specialistai jiems siūlo dvi priemones – įdarbinimą ir dalyvavimą aktyviose darbo rinkos politikos programose. Deja, jaunimo integravimąsi į darbo rinką stabdo darbo patirties stoka, socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties stygius. Net ir baigę studijas ar profesinio rengimo bei mokymo įstaigas, bet įgijusieji nepaklausias darbo rinkoje profesijas ne visados sugeba iš karto integruotis į darbo rinką. Pastaraisiais metais nepaklausios darbo rinkoje yra žemės ūkio specialybės, pradinio ugdymo, lietuvių ir rusų filologijos, verslo administravimo ir vadybos, buhalterinės apskaitos specialybės bei namų ūkio ekonomo ir sekretorės profesijos. Vis dėlto jauni žmonės, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, turi didesnes galimybes įsidarbinti (7, P.12).

5.4 Gyventojų nedarbo problemos kaime

Lietuvos ūkio restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominės veiklos sferose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 m. bedarbių skaičius kaime išaugo net 22%. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17 – 21%, didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius.

1994 m. žemės ūkyje dirbo daugiausia šalies užimtųjų ir šiuo požiūriu jis buvo vyraujančia ekonomine veikla. Nuo 1996 m. pastebimas užimtųjų skaičiaus žemės ūkyje mažėjimas. Tai lėmė nedarbo augimą kaime. Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija i Europos Sąjungą (ES), bei ES valstybių patirtis rodo. Kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje bendras užimtųjų skaičius mažėja, bedarbių skaičius ir nedarbo lygis auga. Per 1997-2001 m. užimtųjų žemės ūkyje sumažėjo, apie 27%. Taip pat sumažėjo kaimo gyventojų, dirbančių pramonėje ir statyboje, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse, daugėja dirbančiųjų prekybos, buitinių paslaugų, valstybės valdymo sektoriuose.

Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai, nagrinėjant juos teritoriniu aspektu, skiriasi. 1997-2000 m.. Statistikos departamento tyrimų duomenimis, darbo jėgos (užimtųjų ir bedarbių) skaičius mieste sumažėjo apie 76 tūkst., kaime išaugo – 50 tūkst. Situacija išliko nepalanki struktūriniu požiūriu: bedarbių skaičius augo sparčiau nei užimtųjų –atitinkamai 28% ir 1%.
Blogiausia užimtumo situacija kaime yra Alytaus, Utenos ir Kauno apskrityse. Jose nedarbo lygis siekia atitinkamai 21, 22 ir 18 proc.

Kaime didėja bedarbių skaičius, tarp jų ilgalaikiai bedarbiai, nedirbantys metus ir ilgiau, sudaro apie puse visų bedarbių. Dėl augančio nedarbo nusikalstamumas ir kiti negatyvūs reiškiniai kaime įgauna vis didesnį pagreitį. Mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse ypač sudėtinga demografinė, ekonominė ir socialinė situacija, apsunkinanti užimtumo problemų sprendimą. Didelis nedarbas kaime 30-34 m. amžiaus kaimo gyventojų grupėje (apie 21%) rodo, kad ekonomikos augimo laikotarpiu dažniausiai kvalifikaciją turi kelti tie bedarbiai, kurie jau turi specialybę, tačiau jiems ypač trūksta profesinių – techninių, specifinių (vadybos, buhalterinės apskaitos, užsienio kalbos ir kt.) žinių.
Daug kaimo bedarbių iki 19 m. amžiaus grupėje – apie 14%, 20 – 24 m. amžiaus grupėje -17%. Vadinasi, dauguma kaimo jaunuolių nesiekia mokslo arba neturi tinkamo profesinio išsilavinimo.
Nedarbą kaime reikėtų sieti ir su šalies bendra ekonomine situacija, Rytų rinkų praradimu bei nepakankama plėtra naujose, taip pat žaliavų kainų kilimu, verslo pelningumo mažėjimu, kapitalo stoka, nemokiu pirkėju ir t.t.
Nestabili Lietuvos žemės ūkio politika, nepalanki kreditavimo sistema netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo tema, nepakankama vidaus rinkos sauga, jos raida ir eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime. Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.

Kaip vieną svarbiausių nedarbo kaime mažinimo krypčių LAEI specialistai siūlo verslininkystės skatinimą. Sprendžiant nedarbo problemas kaime, siūloma skatinti ir remti netradicinio žemės ūkio arba žemės ūkio produktų gamybos ne maisto reikmėms plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taip pat teikti paramą investuojantiems į gamybinės ir socialinės infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse ir įdarbinantiems kaimo gyventojus.
Ūkinei veiklai paįvairinti ir jos plėtrai paspartinti svarbu gerinti šviečiamąją veiklą kaimiškuose didelio nedarbo rajonuose, stengtis surasti netradicinių produktų rinkų. Greta profesinio mokymo, daugiau dėmesio reikėtų skirti asmeninėms bei moralinėms savybėms (atsakingumui, sąžiningumui, punktualumui ir pan.) ugdyti. Kaimo bendrojo lavinimo mokyklos turėtų rūpintis moksleivių profesiniu orientavimu ir konsultavimu.
Siekiant mažinti nedarbą kaime, ypač svarbus bedarbių integravimo į darbo rinka sistemos kūrimas – pirmiausia trišalių mokymo ir įdarbinimo sutarčių skatinimas, būtinas atskirų kvalifikacijų darbuotojų paklausos-pasiūlos derinimas, priartinant profesinį mokymą prie atskirų teritorijų rinkos poreikių. Mokymo institucijos turėtų stiprinti bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kurie prisidėtų prie atitinkamam regionui reikiamų profesijų darbuotojų rengimo (9, P15-17).

6. LIETUVOS DARBO BIRŽOS VEIKLA

Lietuvos darbo birža ir jos 46 teritorinės darbo biržos savo veiklą pradėjo 1991 m. kovo 1 d. Lietuvos darbo birža, įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas (profesinį mokymą ir perkvalifikavimą, savo verslo organizavimą, įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus arba viešuosius darbus, naujų darbo vietų steigimą, darbo klubų veiklą), moka bedarbiams pašalpas.

Darbo birža:
• analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pakitimus;
• registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius;
• ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti;
• tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant;
• tarpininkauja bei pati organizuoja bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą;
• tarpininkauja Lietuvos Respublikos piliečiams ir nuolat gyvenantiems Lietuvoje asmenims įsidarbinant užsienyje;
• nustatyta tvarka disponuoja iš Užimtumo fondo gautomis lėšomis ir viešai skelbia, kip jos naudojamos, teikia pasiūlymus dėl Užimtumo fondo naudojimo;
• dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas;
• kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus, nukreipia į juos bedarbius;
• organizuoja Užimtumo fondo remiamus darbus;
• skiria bedarbio pašalpas;

Viena pagrindinių darbo biržos funkcijų – teikti bedarbiams ir ieškantiems darbo asmenims įdarbinimo paslaugas. Darbas siūlomas atsižvelgiant į užregistruotas laisvas darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus.

Bedarbiams, pasirengusiems darbo rinkai, siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę. Bedarbiams, nepasirengusiems darbo rinkai, siūlomas nekvalifikuotas darbas, atitinkantis jų sveikatos būklę. Jeigu bedarbiams negalima iš karto pasiūlyti tinkamo darbo, jų aptarnavimas vykdomas atsižvelgiant į „Įsidarbinimo planą”, kuriame numatomas dalyvavimas darbo rinkos aktyviose užimtumo priemonėse: naujų darbo vietų steigimo, remiamų darbo vietų, profesinio mokymo, savo verslo organizavimo, viešųjų darbų, darbo klubų.

Darbo biržoje gali registruotis visi ieškantys darbo asmenys: nedirbantys (bedarbiai); turintys įspėjimą apie atleidimą iš darbo; kiti asmenys: (dirbantys, besimokantys dieninėse mokymo įstaigose, pensinio amžiaus).

Šiuo metu, darbo biržos duomenimis, paklausios profesijos yra šios:
Specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą:
 Pramonės inžinerijos
 Vadybos
 Apskaitos, audito, finansų ir bankininkystės
 Civilinės inžinerijos
 Miestų ir kelių inžinerijos
 Informacinių technologijų
 Medienos inžinerijos ir technologijos
Specialistams, turintiems aukštesnįjį išsilavinimą:
 Verslo administravimo ir organizavimo
 Buhalterinės apskaitos
 Reklamos vadybos
 Baldų ir medienos gaminių technologijos
 Įstaigų, viešbučių administravimo
 Finansų

Nuo metų pradžios į valstybinę darbo biržą, ieškodami darbo, kreipėsi 204,8 tūkst. bedarbių. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, darbo jėgos pasiūla šalyje sumažėjo 1,3 proc. (12).

7. DARBO GALIMYBĖS LIETUVAI ĮSTOJUS Į ES

Nuo kitų metų gegužės 1-osios, Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, mūsų šalies gyventojai galės be jokių apribojimų legaliai įsidarbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Švedijos bei Danijos įmonėse.
7.1 lentelė
Nedarbo lygis šalyse kandidatėse į ES ( proc.) (Remiantis Lietuvos
darbo biržos duomenimis)

Valstybė 1998 1999 2000 2001 2002
Bulgarija 16.0 17.0 16.9 19.7 17.8
Čekija 6.5 8.7 8.8 8.1 7.3
Estija 9.8 12.2 13.6 12.6 10.3
Latvija 14.7 14.3 14.4 13.1 12.0
Lenkija 10.6 – 16.1 18.2 19.9
Lietuva 13.3 14.1 16.4 17.4 13.8
Rumunija 6.3 6.8 7.1 6.6 8.4
Slovakija 12.5 16.2 18.6 19.2 18.5
Slovėnija 7.9 7.6 7.0 6.4 6.4
Vengrija 7.8 – 6.4 5.7 5.8
Šaltinis: Lentelė sudaryta pagal: Lietuvos darbo biržos duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx

Šios šalys yra pareiškusios, jog netaikys jokių apribojimų darbuotojams iš Lietuvos. Tai reiškia, kad lietuviai galės įsidarbinti užsienyje tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti ES gyventojai. Tiesa, kitos ES priklausančios valstybės kol kas nesiryžta iškart įsileisti darbuotojų iš būsimų Sąjungos šalių. Suomija ketina taikyti 2 metų pereinamąjį laikotarpį. Vokietija irgi ketina dvejus metus neįsileisti darbuotojų iš naujųjų ES narių. Apribojimus taikys ir Prancūzija. Dabartinės ES narės gali taikyti iki 7 metų pereinamąjį laikotarpį, kurio metu būtų ribojamas laisvas darbo jėgos judėjimas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnai jau ruošiasi laisvam darbo jėgos judėjimui. Vienas pagrindinių pasiruošimo tikslų – tinkamai informuoti šalies gyventojus apie galimybes įsidarbinti užsienyje. Darbuotojai iš Lietuvos apribojimų netaikysiančiose šalyse gaus tokius pat atlyginimus kaip ir vietiniai gyventojai. Darbdavys, rinkdamasis darbuotoją, negalės atsisakyti jo priimti dėl tautybės. Užsienyje dirbsiančius lietuvius taip pat gins tų šalių profesinės sąjungos. Ypač bus stebima, kad darbuotojams iš naujųjų Europos Sąjungos narių nebūtų mokami mažesni atlyginimai – taip saugomasi nuo nesąžiningo konkuravimo darbo jėgos kaina.

Remiantis įvairias skaičiavimais, šiuo metu užsienyje dirba per 200 tūkst. lietuvių, didelė dalis yra įsidarbinę nelegaliai. Iš šio skaičiaus apie 100 tūkst. mūsų šalies gyventojų dirba ES šalyse. Dėl nelegaliai dirbančių lietuvių gali iškilti problemų, nes kol kas neaišku, kokia tvarka jiems reikės legaliai įsidarbinti.

Didžiausią paklausą užsienyje turės aukštos kvalifikacijos darbuotojai, todėl Lietuvai gresia kvalifikuotos darbo jėgos nutekėjimas. Nuo to mūsų šalies darbdaviai gali apsisaugoti tik keldami atlyginimus savo darbuotojams.

Manoma, jog atsiradus laisvam darbuotojų judėjimui į Vakarų Europą gali patraukti Lietuvos statybininkai – ten atlyginimai kelis kartus didesni nei mūsų šalyje. Lietuvos statybos bendrovės, norėdamos išlaikyti savo darbuotojus bus priverstos kelti jiems atlyginimus.
Lietuvos darbo jėgos ateitis, žinoma, priklausys nuo tam tikrų veiksnių. Pirmiausia – tai žemos pajamos – pagrindinis veiksnys. Antra – nedarbas, trečia – nepakankamai sutvarkyti darbo santykiai. Taip pat žemas gyvenimo lygis Lietuvoje, t.y. prasta vaikų ateities perspektyva. Taigi šie veiksniai stumia mūsų žmones ieškoti palankesnių sąlygų į ES. Tos traukos jėga yra antipodas paminėtiems veiksniams – užimtumas, aukštesnis gyvenimo lygis ir t.t. Išlaikyti balansą padės ribojantys veiksniai – pirmiausia kalba. Nors jaunai kartai šis veiksnys nebebus svarbus. Antras – socialinė, kultūrinė ir teisinė aplinka. Apie 40 proc. jaunimo, kuris mokėsi užsienyje, grįžta į Lietuvą. Tai kol kas neištirtas reiškinys (2, P.9).
Kaip galima įvertinti stojimo į ES pasekmes Lietuvos darbo rinkai? Yra teigiami ir neigiami padariniai. Tai, žinoma, prognozė, reali padėtis padėtis gali būti kitokia.
Pirmas teigiamas padarinys – nedarbo sumažėjimas. Suprantama, jei padidės išvykimų skaičius, sumažės įtampa darbo rinkoje. Galime tikėtis, kad išvykstančių vietas užims neturintys darbo arba pasyvūs žmonės, kaip buvo Ispanijoje. Šioje šalyje nedarbas sumažėjo tik 2 proc., bet labai padidėjo užimtumas. Į darbo rinką atėjo žmonės, kurie buvo pasyvūs, ypač moterys. Investicijų augimas – tai garantijos, galimybės panaudoti investicinius fondus.
Naujų technologijų ir mokslo imlios gamybos plėtra. ES tikslas nepigi darbo jėga, bet žinių ekonomikos plėtra. Mes turime mokėti dirbti naujomis technologijomis, ir tai būtų šansas mūsų ekonomikai.
Darbo užmokesčio augimas. Kalba eina apie darbo užmokesčio vidurkį. Ypač padidės gerai apmokamų specialistų algos. Todėl vidutinis užmokestis augs, tačiau neaišku kaip bus su mažiau apmokamais žemesnės kvalifikacijos specialistais. Jeigu nebus kryptingos politikos, gali būti, kad jų atlyginimai ir nedidės, gali augti turtiniai skirtumai. Todėl turi būti kompleksinė politika, užtikrinanti socialinį stabilumą.
Socialinių garantijų padidėjimas. Bedarbio pašalpa mūsų šalyje sudaro apie 21 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Pagal rekomendacijas, kurios galioja ES šalyse, šis rodiklis turėtų būti apie 40 proc. buvusio atlyginimo.
Užimtumo lankstumas. Žmonės skundžiasi, kad daugėja terminuotų sutarčių, taip pat sutrumpinto darbo laiko. Tai nėra problema, tai yra laiko iššūkis – mažėja gamybos apimtys, mažėja darbo jėgos panaudojimo galimybės. Terminuotos darbo sutartys, sutrumpintas darbo laikas – įprastos normos ES šalyse. Pagal statistiką Olandijoje 68 proc. moterų dirba sutrumpintą darbo dieną. Tačiau yra užmokesčio problema – kad už sutrumpintą darbo laiką žmogus galėtų gauti atlygį, patenkinantį jo poreikius, antra – socialinės garantijos. ES tą numato.
Neigiami padariniai. Kvalifikuotos darbo jėgos sumažėjimas – protų nutekėjimas. Jis iššaukia kitą neigiamą padarinį – sumažės gamybos veiksnių panaudojimas, trūks kvalifikuotų žmonių, ypač mokslo sferoje, pvz. medikų.
Prieš metus atlikto darbo jėgos atrankinio tyrimo duomenys parodė, jog dirbančių 55 merų ir vyresnių vyrų buvo beveik 31.8 proc.. o mote¬rų-tik 17.5 proc.

Vienas svarbiausių narystės ES tikslų – ekonominė integracija kuriant bendrąją rinką bei kliūčių panaikinimas laisvo kapitalo, prekių, paslaugų ir asmenų judėjimo srityje. Teisė laisvai keliauti po visas ES šalis, studijuoti ar dirbti ir būti socialiai apsaugotam bet kurioje iš jų yra viena pamatinių Sąjungos laisvių. Ja, Lietuvai įstojus į ES, galės naudotis kiekvienas Lietuvos pilietis (11, P.6-7).

8. IŠVADOS

 Nedarbas – viena svarbiausių makroekonominių problemų.Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą. Darbas be pagrindinio uždarbio, suteikiančio pragyvenimo galimybes, turi kitų funkcijų, kurios užtikrina asmens ryšius su realybe. Darbas suteikia galimybę numatyti ir siekti asmeninių tikslų, suteikia nuolatinio bendravimo su kitais galimybę, skatina bendrą aktyvumą.
 Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: tekamasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas.
 Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą (tobulinant darbo rinkos paslaugas, mažinant pajamų mokestį ir kt.) ir didinančias darbo paklausą (visuminis paklausos didinimas, papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą ir kt.).
 Šiuo metu Lietuvoje nedarbo lygis 9,2 proc. Lyginant su praeitų metų lapkričio 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 32 tūkst. Galima teigti, kad Lietuvos ekonominė būklė gerėja.
 1990 – 2002 m. Lietuvos darbo rinka labai pasikeitė: atsirado naujų problemų, tokių, kaip nedarbas, neoficialus užimtumas, paslėptas nedarbas ir pan.; susiformavo darbo rinkos struktūra: oficialus užimtumas, registruotas nedarbas, neoficialus užimtumas, paslėptas nedarbas; susiformavo socialinės ekonominės pagalbos darbo netekusiems asmenims sistema ir t.t.
 Pernai per pirmąjį pusmetį Darbo biržoje buvo registruota 5,8 tūkst. bedarbių moterų, o šiemet – 5,9 tūkst. Minimu laikotarpiu prieš metus buvo įdarbintos 1508 moterys, o šiemet – 2519, t.y. 1,7 karto daugiau. Nepaisant to, ieškančių darbo moterų gausėja – dabar jos sudaro pusę registruotų Darbo biržoje bedarbių. Vadinasi, moterų nedarbo problema Lietuvoje yra itin aktuali.
 Tarp visų valstybinėse teritorinėse darbo biržose bedarbiais registruotų asmenų jaunimas sudaro 11 proc.Vidutiniškai kas devintas darbo biržos slenkstį minantis pilietis yra jaunas – 16-24 metų – bedarbis. Todėl vyriausybė turėtų skirti ypatingą dėmesį jaunimo nedarbo problemai.
 Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17 – 21%, didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius.
 Nuo kitų metų gegužės 1-osios, Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, mūsų šalies gyventojai galės be jokių apribojimų legaliai įsidarbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Švedijos bei Danijos įmonėse. Teisė laisvai keliauti po visas ES šalis, studijuoti ar dirbti ir būti socialiai apsaugotam bet kurioje iš jų yra viena pamatinių Sąjungos laisvių. Ja, Lietuvai įstojus į ES, galės naudotis kiekvienas Lietuvos pilietis.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Beržinskienė D., Martinkus B. Nedarbas ir ekonominės bei socialinės jo pasekmės // Inžinerinė ekonomika, 2001 – Nr. 2. – P.57-60.
2. Dubauskas M. ES atveria duris darbo jėgai iš Lietuvos // Lietuvos rytas, 2003 10 01 – P.9.
3. Makroekonomika (redaktoriai Snieška V., Čiburienė J.). – K.: Technologija, 2002. – 635p.
4. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – K.: technologija, 2002. – 221p.
5. Mayer T., Duesenberry J. S., Aliber R. Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. – V.: Alma Litera, 1995. – 639p.
6. Petrauskas A. Ar silpna silpnoji lytis? // ESU, 2001 – Nr. 13. – P.13.
7. Petrauskas A. Nedirbantis jaunimas: įsidarbinimo kliūtys ir perspektyvos // Lietuvos aidas. – 2003.09.05. – P.12.
8. Skučaitė V. Moterų nedarbo paradoksas // Kauno diena, 2001.08.20. – P.16.
9. Stanikūnas D. Nedarbo problemos kaime // Lietuvos ūkis, 2002 – Nr. 3-4. – P.15-17.
10. Stankevičienė A. Pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje 1990-2002 metais // Verslas, vadyba ir studijos ‘ 2002: mokslinės konferencijos medžiaga (2002 11 29-30; Vilnius); T 2. – V.:Technika, 2002. – 219p.
11. Šalkauskienė D. Lietuva Europos Sąjungoje – naujos galimybės darbo jėgai // Darbo biržos naujienos, 2003 – Nr. 6. – P.6-7.
12. Lietuvos darbo biržos duomenų bazė internete: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx [žiūrėta 2003 11 15]
13. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė internete: http://www.std.lt/web/main.php [žiūrėta 2003 11 12]
14. Lietuvos žemės ūkio ministerijos duomenų bazė internete: http://zum.lt/min/ [žiūrėta 2003 11 10]

PRIEDAI

1 PRIEDAS

Šaltinis: Žemėlapis sudarytas pagal: Lietuvos darbo biržos duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/ldb_site/index.aspx?cmp=lastsit&nr=1〈=2&menu_id=43

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Gyventojai (tūkst.) 3741,7 3741,7 3730,2 3720,8 3714,8 3709,5 3705,6 3702,4 3699,8 3696,7 3487,0 3475,6 3462,5
Darbo jėga (tūkst.) 1902,8 1879,3 1859,3 1740,7 1752,6 1783,5 1773,7 1769,8 1796,2 1671,5 1635,8 1630,3
Užimti gyventojai (tūkst.) 1897,6 1855,2 1778,2 1675,0 1643,6 1659,0 1669,2 1656,1 1647,5 1586,0 1351,8 1405,9
Užimtumo lygis (proc.) 66,7 65,1 62,5 58,8 57,6 58,0 58,1 57,4 56,8 55,1 48,3 49,9
Bedarbiai (tūkst.) 5,2 24,1 81,1 65,7 109,0 124,5 104,5 113,7 148,7 204,9 284,0 224,4
Nedarbo lygis (proc.) 0:3 1,3 4,4 3,8 6,1 7,1 5,9 6,4 8,4 11,5 12,5 10,7 9,2

2 PRIEDAS
5.2.1 lentelė Darbo rinkos rodikliai 1991 – 2002

Šaltinis: Lentelė sudaryta pagal: Stankevičienė A. Pokyčiai Lietuvos darbo rinkoje 1990-2002 metais // Verslas, vadyba ir studijos ‘ 2002: mokslinės konferencijos medžiaga (2002 11 29-30; Vilnius); T 2. – Vilnius, 2002. –p.195.

Leave a Comment