Jei nežinai, ar tai, ką darai, – jau neištikimybė ar dar ne, paklausk sutuoktinio. Jam tikrai viskas pasirodys kur kas aiškiau nei tau. Jis ir pasakys… Žiūrint iš šalies, visa tai atrodo beprotybė: kaip kas nors gali paaukoti visą laimingą, gražų, ilgai kurtą ir galiausiai sukurtą gyvenimą vardan trumpo (o dažnai ir abejotino) malonumo? Kur čia šuo pakastas?
Atsitiktinė neištikimybė
Neplanuota ir nelaukta, ji tiesiog ištinka. Pavyzdžiui, padauginai alkoholio, suklydai ir buvai užkluptas (-a) per patį klaidos įkarštį. Bloga diena, ir tiek. Atsitiktinumas. Tiesa, kai kurie žmonės tam „atsitiktinumui“ jautresni, be to, yra situacijų, kuriose seksualinio nuotykio tikimybė didesnė. Kai kurie vyrukai donžuano karjerą pradeda visai atsitiktinai – pavyzdžiui, išvykę į užsienio komandiruotę su „labiau patyrusiu“ vyresniu kolega, kuris, beribio širdies gerumo paskatintas, užsako į viešbučio numerį dvi merginas („Taigi ko taip stebiesi? Aaa, pirmą kartą komandiruotėje! Sakai, vedęs? Nieko tokio, aš irgi. Kaip manai, ar durininkas žino tavo žmonos mobiliojo numerį? A, tiesa, jis gi net nežino, kad tamsta vedęs… Na, jei vis tiek nenori, abi mergaitės bus mano, ar ne, pupos?..“).
Padorus, ištikimas vyras griežtai atsisakytų. O ką daryti, kai kolega – skyriaus viršininkas? Firmos generalinis, su kuriuo santykiai vos tik pradėjo šilti?.. Ir užsienis – išties tolimas…Tokios atsitiktinės neištikimybės gana dažnai būna lydimos (kvailoko) mandagumo: „Pasakysiu NE ir paliksiu draugą (bosą, kolegą) vieną su tomis mergomis… Negražu. Nekolegiška. Ai, pasiaukosiu.“
Apie tai, kad aukojama kur kas daugiau, niekas nepagalvoja. Galantiškai pasielgiama su esančiuoju šalia, tačiau labai žiauriai – su ta, kuri liko gimtinėje.Į atsitiktinius seksualinius nuotykius vienodai dažnai įsipainioja ir vyrai, ir moterys. Tačiau yra tam tikri „rizikos veiksniai“, būdingi nusidėjėliams: jie vartoja alkoholį, dažnai išvyksta, nesugeba pasakyti „ne“, nevertina savo santuokos kaip rimto ryšio, o jų draugai tik ir šaudo akimis, kad susigautų ką nors vienai nakčiai.
Kai ištinka atsitiktinė neištikimybė, žmonės renkasi (sąmoningai ar nelabai) vieną iš šių išeičių:
- Nusprendžia, kad seksas su kitu buvo prastas pasirinkimas, pasistengia tai pamiršti ir imasi priemonių, kad ateityje to nenutiktų.
- Pamano, kad nuotykis – ne taip ir blogai, juk santykiai su teisėtu sutuoktiniu jau seniai nebeteikia širdies ramybės, o eina tik blogyn. Grįžta namo ir viską sugriauna.
- Prisiekia sau, kad slaptas pasimylėjimas išliks paslaptis, apie kurią niekam nebus prasitarta, o kadangi nebuvo nieko smerktino ir niekas nenukentėjo, tai kodėl gi viso šito nepakartojus? (šiuo atveju neištikimybė tampa savotišku hobiu).
- Nusprendžia, kad jokios neištikimybės – atsitiktinės ar ne – nebūtų, jei laiku būtų susituokęs su „tuo tikruoju“ žmogumi. Įtikina save, kad myli ne namie paliktą žmoną (vyrą), o tą keistą nepažįstamąją (-ąjį), miegančią (-tį) šalia.
Romantiškoji neištikimybė
Beprotiškiausia ir destruktyviausia neištikimybės forma – įsimylėjimas. Ir „įsimyli“ ne tuomet, kai sutinki idealų žmogų (idealūs žmonės nemiega su vedusiais vyrais ar ištekėjusiomis moterimis), o tuomet, kai patiri gyvenimo krizę (negali gyventi taip, kaip gyvenai iki šiol, o kaip gyventi – dar nežinai. Žudytis irgi nepriimtina išeitis). Romanas su tuo, kas labai skiriasi nuo tavęs, – dešimtmečiu vyresnis ar jaunesnis, priklausomas ar verčiantis paklusti tave, o gal sprendžiantis problemas, kur kas didesnes, nei kada galėjai įsivaizduoti, – veikia kaip narkotikas. Pagaliau imi kažką jausti, užuosti kvapus, matyti spalvas. Be abejo, tai meilė!.. Jei tik nepaisytume to fakto, kad tarp ekstazės akimirkų jautiesi dar sunkiau ir vienišiau nei iki vadinamojo „įsimylėjimo“.
Idealus romantinio įsimylėjimo objektas – koks nors problemų užspeistas, menko realybės jausmo žmogelis, kurį mūsų įsimylėjusios akys paverčia kenčiančia, pasaulio nesuprasta poeto siela. Romantiškoji neištikimybė dažnai lydima skyrybų, savižudybių ar (ir) žmogžudysčių (jei atrodo, kad teiginys per stiprus, įsijunkite TV ir susipažinkite su Lietuvos kaimo meilės istorijų pasekmėmis).
Tik, deja, sėkmingos antrosios santuokos retos. Netgi labai retos. Ir nesvarbu, kiek vardan šio įsimylėjimo paaukosi tu, tavo šeima ar vaikai. Jis sudegs iš vidaus ir mirs kaip tik tą akimirką, kai jau nebeliks ko aukoti. O tada nebus kitos išeities, kaip tik pažvelgti į akis depresijai, vienatvei ir nusivylimui, nuo kurių bėgai.
Vienas iš sutuoktinių dažniausiai „įsimyli“ tuomet, kai gyvenime kažkas labai keičiasi – gimsta ar iš namų išeina vaikai, miršta tėvai, tenka keisti gyvenamąją vietą, darbą, postą, atsikratyti priklausomybės. Žodžiu, tai bet kokia situacija, kai aplinkybės iš mūsų reikalauja tvirtai stovėti ant žemės, realiai mąstyti ir augti dvasiškai. O tai yra sunku. Kur kas lengviau sprukti ir „įsimylėti“.
Romantiška neištikimybė sėkmingas santuokas ištinka kartais net dažniau nei nenusisekusias. Matyt, dėl to, kad nenusisekusių pernelyg tvirtai stovima ant žemės. Romantiškoji neištikimybė gresia abiem lytims, tačiau moterys dažniau linkusios visas savo padarytas kvailystes aiškinti meile. Įsimylėjusios moterys mato ir suvokia, kas vyksta ir kokia viso to kaina. Įsimylėję vyrai absoliučiai pameta galvas – jie gali paaukoti ir padaryti bet ką.
Neištikimybė kaip santuokos ramstis
Visos santuokos netobulos. Tačiau tas netobulumas – greičiau realybės ženklas, nei žalia šviesa pasikelti sijoną prieš žavų kaimyną. Žinoma, yra santuokų, suteikiančių vyrui ir žmonai šilumą, pasitikėjimą, seksą, emocinį bei finansinį saugumą. Tačiau būna tokių, kurios kaip rakštis vienoj vietoj – ir skauda, ir ištraukti neišeina. Būna, kad santuokos jau mirusios iš vidaus, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių negali būti nutrauktos. O kartais skyrybų procesas užsitęsia taip beviltiškai ilgai, kad belieka tik… susirasti meilužį ir gyventi dvigubą gyvenimą!
Tai, žinoma, sugriautų gerą santuoką, tačiau tokią, kuri kliba nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo, sustiprina. Sustiprina ne žmonių ryšį, o pačius žmones – tiek vyras, tiek žmona jaučiasi tvirtesni, kai turi į ką atsiremti už nestabilios šeimos sienų, kai turi vietą ir erdvę savo jausmams auginti ir puoselėti. Tačiau į tokį romaną įsipainioję neištikimautojai nesugeba nei susikurti gyvenimo be problemų, nei išspręsti jau esamų – gyvena pusiau pakarti, pusiau paleisti.
Įsivėlusieji į suplanuotą neištikimybę nebūtinai yra nenusisekusių santykių aukos (kaip gali būti „auka“ kažko, ką pats ir kuri?). Vyrai dažnai susiranda meilužę tam, kad patirtų romantišką ir erotišką ryšį, o žmona šiuo atveju užtikrina komfortą bei stabilumą. Kai pastaroji neapsikentusi išeina, toks gudruolis susiranda kitą ir toliau gyvena dvigubą patogų gyvenimą.
Rita ilgai draugavo su vedusiu vyru, kol galiausiai jai atsibodo laukti, kol šis išsiskirs, ir ji ištekėjo už kito. Meilužiui ji nepasakė apie vedybas, vyrui – apie romaną (tik nemanykite, kad vestuvės buvo pakankamai svari priežastis jam nutraukti!). Nepraėjo nė kelios savaitės – ir abu vyriškiai ją „įvarė į kampą“. Rita nė kiek nesutriko ir žaismingai klapsėdama blakstienomis pabandė įrodyti, kad taip kur kas geriau – juk ir vienas, ir kitas gali džiaugtis jos draugija! Ji nesuprato, kodėl abu vyriškiai pasijuto išduoti ir nesutiko priimti jos pasiūlymo.
Tokia suplanuota neištikimybė vienodai gresia tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau vyrai yra linkę nesantuokinius ryšius saugoti paslaptyje ir paprastai apsvarsto „praktinę reikalo pusę“ (pvz., kur kas racionaliau pasimylėti su sekretore per pietų pertrauką, nei kankinti pervargusią žmoną). Moterys įsisvajoja apie seno ryšio nutraukimą ir naujo sukūrimą. Daugelis šeimų ilgus metus taip ir gyvena pusiaukelėje tarp santuokos ir skyrybų – vyras, niekaip nesiryžtantis mesti išduotos žmonos, ir moteris, kantriai laukianti, kol jos romanas virs rimtais santykiais.
Neištikimybės tipų aprašymo tęsinį rasite čia.
