Kiek trunka meilė (2 dalis)

Pirmoje straipsnio dalyje jau aptarėme kelis aspektus, dėl kurių santykiai atšąla ir stumia porą išsiskyrimo link. Taigi pratęskime šį sąrašą. Galbūt žinojimas.

Negatyvūs bendravimo įpročiai

Užtenka to, kad ji, nutaisiusi apatišką miną, atsidūsta ir lyg sau pasako „ir vėl.“, ir jam tai skamba kaip didžiausias priekaištas, visiškai išvedantis jį iš pusiausvyros. Kai ji pradeda kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus, jis lyg niekur nieko pakyla ir nueina atsigerti vandens arba patikrinti, ar nėra praleistų žinučių telefone, na, besiklausydamas. Jai tiesiog kraujas užverda!

Kiekviena pora turi savvus, nuolat pasireiškiančius tuos pačius konfliktų užuomazgų „kabliukus“. Dažniausiai tai arba ne vietoj, ne laiku ir / ar netinkamai išsakoma kritika (jos atveju), arba kokia nors silpnybė, nesuvokimas, kad tam tikras elgesys iš tiesų nemaloniai veikia kitą žmogų (jo atveju). Tačiau eiga tokia pati: vienas suirzta, kitas arba ginasi, arba puola irgi suirzęs. Taip uždaro rato istorija ir kartojasi.

Galbūt, žiūrint iš šalies, tai atrodo nereikšminga, tokių nesutarimų visiems pasitaiko. Tai tiesa, tačiau nepastebimai toks bendravimas gali dažnėti ir atimti iš poros tikkro intymumo, malonių potyrių, mėgavimosi buvimu drauge valandėles, vesti į susvetimėjimą.

Būkite atidūs!

Ką daryti? Iš dalies toks nepakantumas vienas kitam gali išsivystyti dėl nuoskaudų, kurias nešiojamės viduje. Apie tai, ką su jomis daryti, jau kalbėjome. Tačiau tokie ydingi bendravimo įpročiai susiformuoja dar ir

dėl kasdienio sąmoningumo stokos, nesugebėjimo pamatyti, kad tam tikri pasakymai ar veiksmai tik pakursto nepakantumą ir neišvengiamai veda į konfliktą, net jei tai atrodo tik smulkmenos.

Didžioji dalis tokių santykių klaidelių yra bendražmogiškos. Bendravimą tyrinėjantys psichologai klasikines bendravimo klaidas jau seniai yra įvardiję ir davę nuorodas, kaip ir kodėl reikėtų išmokti jų nedaryti. Todėl verta pasidomėti bendravimo psichologija.

Žinoma, ir patiems galima tuos bendravimo „virusus“ atpažinti bei mokytis jų atsikratyti. Nors ir nelengva būti savo paties sekliu, bet jei jau pasisekė užčiuopti vieną ar kitą savo „bendravimo klaidą“, reikia būti pasirengusiems, kad atsikratyti jos greičiausiai pavyks ne iš karto, tam prireiks laiko. Pravartu susitarti, kad tas, kuris pastebės, jog vėl pasireiškia jums būdingas konflikto „kabliukas“, ne reaguotų į situaciją, bet sustotų ir pasakytų: „Paalauk, sustokim, mes vėl darom tą „klaidą“, ir padėtų abiems pamatyti save iš šalies. Sklandaus, pagarbaus bendravimo menas nėra lengvai įvaldomas, bet mokytis verta.

Apsipratimas ir tikėjimo santykiais stoka

Santykiai su artimu žmogumi tuo ir žavūs, kad gali būti natūralus, be kaukės. Tai gražioji tam tikro apsipratimo pusė. Tačiau dabar noriu pakalbėti apie kitokį, perdėtą apsipratimą, kai sakoma „žinau jį kaip nuluptą“ arba „aš ją pažįstu, ji to tikrai nesugebės padaryti“. Iš vienos pusės tokiu pasakymu, rodos, deklaruojamas artimumas žmogui, bet tai – a

apgaulinga, nes mes niekada nepažįstame vienas kito iki galo. Pažindami tik dalį ir įsivaizduodami, kad tai ir yra viskas, paprasčiausiai užtveriame kelius tolesniam vienas kito pažinimui.

Padėkite vienas kitam atsiskleisti

Dažniausiai, mes ir elgiamės taip, kaip iš mūsų tikimasi, tačiau jei jaučiamės įsprausti į rėmus, anksčiau ar vėliau įvyksta sprogimas. Pernelyg dažnai nutinka taip, kad artimą žmogų tikrai įvertinam, kai jis ilgam laikui išvažiuoja, palieka mus ar numiršta. Kad ir kaip būtų gaila, net artimiausiems santykiams dažnai tinka pasakymas „savam kaime pranašu nebūsi“, nors, rodos, kaip tik mylimasis galėtų būti žmogus, kuriam esi tas pranašas, net jei kiti to ir nemato.

Sąmoningai ar nesąmoningai iš savo išrinktojo ar išrinktosios tikimės būtent šito: kad būdami su juo ar ja, o ne kitu žmogumi, labiausiai atsiskleisime kaip vyras, kaip moteris, kaip asmenybė ir taip pat atsiskleis jis ar ji. Ne kartą esu stebėjusi situaciją, kai kokiame nors susibūrime vienas iš poros pasakoja savo išgyvenimus, o kitas visiškai tuo nesidomi. Nors esu tikra, kad pastarasis klausytųsi susidomėjęs, jei kalbėtų kas nors kitas. Arba kitas paplitęs variantas: klausomasis su tam tikru nervingumu, vis pataisant, pakritikuojant, nutildant partnerį, lyg gėdijantis. Toks elgesys ypač būdingas partneriams, kurie drauge jau ilgą laiką.

Naujos galimybės su tuo pačiu partneriu

Gyvenant kartu, neišvengiamai tenka daug ben

ndrauti paviršutiniškai, aptarinėti kasdienius reikalus, rūpesčius. Tampame tarsi „per arti vienas kito padėti“, kad tikrai pamatytume vienas kitą, matymas susiaurėja, lyg būtume tik tos kasdieniškos būtybės ir kažko ypatingo jau nebesitikime. Nauji santykiai patraukia tuo, kad atrodo kaip nauja galimybė būti kitokiam: vyriškesniam, moteriškesnei, kūrybingesniam, gyvybingesnei. Bet tai ne visada reiškia, kad tos pačios galimybės tikrai nėra įmanomos su savo partneriu. Yra, tik jos nebematome.

Todėl žinant, kad mums būdingas toks artimo žmogaus matymo susiaurėjimas verta:

  • Kartkartėmis priminti sau, kad abu esame „daugiaspalvės“ asmenybės ir neprarasti tikėjimo, kad mūsų laukia dar daug atradimų ir nepatirtų išgyvenimų drauge.
  • Retkarčiais vienam nuo kito atsitraukti, psichologiškai ar fiziškai, kad galėtume pasiilgti ir vėl pažiūrėti vienas į kitą nauju žvilgsniu.
  • Ne laukti, kol kas nors atskleis mūsų potencialą, bet imtis to patiems, nes kai iš savo partnerio per daug tikimės, neišvengiamai nusiviliame. Svarbu patiems ieškoti būdų, kaip atskleisti savo kūrybingumą, geriau save pažinti, gryninti sąmonę, „maitinti“ savo moteriškumą ar vyriškumą. Galbūt tai, ką pats sau atrasiu, nustebins ir įkvėps ne tik mane patį, bet ir mylimąjį ar mylimąją.

Vis tik vienas esminių dalykų santykiuose – abipusiškumas. Vienas gali tikėti meile, domėtis mylimuoju ir stengtis rasti naujų jausmų išraiškų, bet kol tai vienpusiška, išsipildymo nėra. Kartais mums tenka vienas kito palaukti, nes pas

sitaiko, kad kuris nors „užstringa“ ir nebeauga arba tarsi „nuaugame į skirtingas puses“. Kiek esu pasiruošęs laukti, kiek nutolti, kad vėl suartėčiau, – tai gali pasakyti tik mano paties širdis.

Amžinasis klausimas

Vienas mano bičiulis, nemažai laiko praleidęs Irane, pasakojo, kad žmonės ten mėgsta būriuotis, ilgiau drauge pavakaroti ir diskutuoti įvairiausiomis temomis. Egzistuoja savotiška tradicija: kad ir kokio pobūdžio diskusija vyktų – rimta, akademinė, intelektualų ar meninkų pokalbis, o gal šiaip vakarėlyje susibūrusių žmonių pašnekesys, – jai išsisėmus, galiausiai vienas iš dalyvių tradiciškai paklausia, kas yra meilė, Ir pokalbis vėl atgyja. Kaskart klausimas užduodamas vis tas pats, o galutinio atsakymo tarsi ir nesistengiama surasti, nes esmė yra pats jo ieškojimas. Todėl kalbėti apie tai niekada nenuobodu, klausimas niekad nepraranda aktualumo.

Galbūt ir mums dažniau reikia užduoti sau šį klausimą: „Kas yra meilė?“, ir kaskart nuoširdžiai ieškoti atsakymo. Tiesiog suvokti, kad, pamilus žmogų, meilės paieškos tik prasideda, o ne baigiasi. Skirtumas tas, kad po to, kai savo mylimąjį sutinkame, meilės paieškos vyksta ne tiek horizontaliai, kiek vertikaliai (ieškome nebe ką mylėti, o kaip, vėl ir vėl). Ieškoti meilės reikia ne tik tada, kai jautiesi galutinai nusivylęs santykiais ir vienišas, bet ir tada, kai nuobodulys dar tik bando atsėlinti, kai nepajėgi ar net nenori suprasti savo mylimojo, kai santykiai tampa kasdieniški, viskas – per daug pažįstama. Ieškoti įvairiausių meilės išraiškų ir atspalvių – ne tik kitų, bet ir savo. Kaip poetas mistikas O. Milašius yra rašęs: „Juk tai ir reiškia – myli, juk tai ir reiškia – meilė, kada su meile ieškai meilės.“

0 thoughts on “Kiek trunka meilė (2 dalis)”

  1. Labai svarbus dalykas užčiuoptas. Ieškoti meilės giliau, kai viskas tampa kasdieniška. Ieškoti naujų meilės apraiškų ir galimybių. Manau, kad tai ir yra išmintis. Ne pabėgti pas kitą, bet iš naujo atrasti tą patį žmogų.

    Reply
  2. Agne gal gali pateikt gyvenimisku pavyzdziu “Ieškoti naujų meilės apraiškų ir galimybių. ..bet iš naujo atrasti tą patį žmogų” kaip tai padaryti? ka reik padaryt kad atrast atrodo pazistama zmogu? nors sutinku kad net pragyvene iki pat senatves niekad nesuzinosim apie kita zmogu visko.

    Reply

Leave a Comment