Kodėl ir kaip mes pavyduliaujame, kaip tvarkytis su savo pavyduliavimu, kaip reaguoti į pavydų partnerį?
Atsako p. Dalia Lapinienė:
Ar įmanomi meilės santykiai be pavydo? Kokia pavyduliavimo kilmė? Ar užtenka papudruoti pavyduliavimo apraiškas – tegu ir auksu, sidabru ar kitais brangiausiais metalais?
Kai prisiliečiame prie meilės paslapties, tampame nepaprastai pažeidžiami. Vieną akimirką jaučiamės tokie laimingi, atviri, priimantys mylimąjį ir mylimi, kitą akimirką mus aplanko baimė. O kas gi toliau? Mes kažkam atsivėrėme. Bet juk viduje nesijaučiame tokie jau netobuli.
Meilė lyg kaukė
Ir dar – ar daugelis iš mūsų išties jaučiamės verti meilės? Štai čia ir prasideda mūsų istorija. Mūsų meilės istorija, kai norisi pabėgti, užsidaryti, neparodyti savo silpnųjų pusių… Juk jei mylimasis ar mylimoji sužinos, koks aš esu iš tikrųjų… Vargu ar tai žada ką nors gera.
Ir štai išaušta diena, kai nusprendžiame užsidaryti nuo meilės. Sutikime, meilė mus taip traukia. Ir ne mažiau gąsdina. Meilė apšviečia tuos tamsius ir apleistus kampus, kuriuos mes taip ilgai slėpė po įvairiomis kaukėmis: “Aš toks kietas vaikinas”; “Aš Sniego Karalienė”; “Aš nesuprastas menininkas”.
O meilė egzistuoja tarytum saulė, galinti apšviesti tai, kas slypi po visomis šiomis kaukėmis, po kuriomis dažniausiai slepiasi vienišas, sužeistas ir trapus vaikas. Vidinis vaikas. Mes užaugome. O mūsų vidinis vaikas vis dar gyvena mumyse. Jis kartais atgyja. Ir reikalauja dėmesio.
Kaip mes su tuo tvarkomės?
Vienas labiausiai paplitusių variantų – kurti santuokas, kurios, praėjus medaus mėnesiui, tampa nebegyvos. Tai reiškia: mano kaukė sėkmingai bendrauja su tavo kauke. Mes vienas kitą gerai pažįstame. Aš priklausau tau. Tu priklausai man.
Puiku. Saugu. Tikimės vienas iš kito meilės ir ištikimybės visą gyvenimą. Apie idealias poras, t.y. kaip įvaizdis bendrauja su įvaizdžiu, galima paskaityti, pvz. “Stiliaus” žurnale. Po metų ar pusmečio skaitome apie jų skyrybas. O santuoka buvo pateikta kaip ideali. Abu lyg iš kalėdinių atvirukų. Ir meilė, rodėsi, truks iki gyvenimo pabaigos.
Kas toliau? Gimdome vaikus. Mylime vaikus. Gyvename dėl vaikų. Kodėl gi ne? Juk jie tokie gyvi. O to gyvybingumo, to požiūrio į gyvenimą, kuris savo skaidrumu panašus į ryto rasą, savo originalumu – į meno šedevrus, mums taip trūksta. Mūsų kaukės apdulkėjo, kaip apdulka visi negyvi daiktai. Mus užvaldo nuobodulys.
Štai tada pasirodo Nuostabioji Dama. Arba Nuostabus Riteris. Ir staiga mes vėl atgyjame. Pagaliau sutikome žmogų, kuris mus supranta. Nusimetame akimirkai kaukes. Vėl tampame spontaniški. Gyvi. Mums išauga sparnai. Net nekyla mintis, kad istorijos paprastai kartojasi.