Kiek trunka meilė? (1 dalis)

Jie tokie gražūs ir įsimylėję. Šalia šypsosi kaip princesė išpuošta dukrelė. Laimingųjų porelė tiesiog nenustygsta norėdami pasidalinti savo džiaugsmu su kitais ir deklaruoti savo meilę. Tai – dar viena laimingos meilės (arba tiksliau – jos pradžios) istorija, kurių apstu populiariuose žurnaluose. Žiūrint į tokią istoriją iliustruojančias nuotraukas, kyla dvejopas jausmas: noras pasidžiaugti kito laime ir skeptiškumas. Kyla klausimas: kiek ilgai ši graži meilė truks šį kartą? Po kiek laiko taip pat jausmingai vėl bus kalbama apie šią porą, tik ne apie jų meilę, o apie netikėtas skyrybas?

Ne vienas esame linkęs netikėti gražios istorijos tęstinumu. Žmonės tuokiasi ir skiriasi. Vieniems pakanka tik metų–dvejų, kad paaiškėtų, jog gražiausi jausmai palaipsniui išgaravo, o kiti, žiūrėk, ilgus metus drauge nugyveno, atrodė tiesiog neatskiriami, bet netikėtai, kurios nors vienos pusės iniciatyva, santykiai iširo.

Natūraliai formuojasi suvokimas, kad meilė yra nuo mūsų pačių nepriklausantis jausmų antplūdis, realiai gyvenime trunkantis ribotą laiko tarpą – tik šiek tiek ilgiau nei įsimylėjimas. Jei tik pora sugeba išlikti drauge, vėliau, romantiškiems jausmams atslūgus, meilė geriausiu atveju perauga į prisirišimą ir draugystę. Ne veltui pastaruoju metu taip dažnai kartojamas posakis: „meilė trunka trejus metus“.

Kurgi dingsta meilė?

Visgi, ir žiūrėdami į savo pačių gyvenimą, ir į kitų besipinančias meilės istorijas, dažnai nustembame, suglumstame, atsidūstame: kas atsitinka, kad tokia kaitri liepsna išblėsta, toks stiprus ryšys nutrūksta ir taip gražiai vienas kitą mylėję žmonės vėl ieško meilės, tik jau ne kartu? Nejau kitaip ir būti negali?
Neištikimybė, pykčio proveržiai ar tiesiog susvetimėjimas paprastai būna tos deklaruojamos arba nutylimos meilės kelio baigties priežastys. Tačiau tai, kas įvardijama kaip priežastys, dažniausiai būna jau ilgą laiką trukusio santykių atšalimo pasekmės.

Taigi rašysiu apie priežastis, pavojus ir nepaliaujamas meilės paieškas, bet ne naujuose, o tuose pačiuose santykiuose. Nėra visiems atvejams tinkančių receptų, kaip išsaugoti meilę. Tačiau noriu įvardyti ir apmąstyti keletą pavojų, su kuriais susiduria daugelis ne vienerius metus kartu gyvenančių porų. Tai – tokios grėsmės, kurios ne taip akivaizdžiai matomos, jomis viešai nesipiktinama, tačiau jos veikia santykius lėtine griaunamąja galia. Tai „drungnumas“, nuoskaudos, negatyvūs bendravimo įpročiai ir tikėjimo santykiais stoka.

„Drungnumas“

Neseniai žiūrėjau vieną pokalbių laidą, kurioje buvo gvildenamas santuokinės meilės klausimas. Viena protinga ir simpatiška vyresnio amžiaus moteris, gražiai kalbėjusi apie vyro ir moters draugystę, paklausta, ar tarp jos ir jos vyro vis dar liepsnoja meilė, atsakė: „Na, nežinau, ar tai Ta meilė. Kai tiek metų pragyveni kartu, gal ji tampa tiesiog prisirišimu?..“

Sutinku, atsakymas nuoširdus ir tikrai jau ne kartą girdėtas kalbant meilės tema, tačiau, klausantis tokių žodžių, darosi graudu. Nejučia prisimenu rašytoją M. Bulgakovą, kuris prieš mirtį savo žmonai sakė: „Tu buvai mano žmona, pati geriausia, nepakeičiama, žavinga. Kai girdėdavau tavo kulniukų kaukšėjimą… Tu buvai geriausia moteris pasaulyje. Mano dievybė, mano laisvė, mano džiaugsmas. Aš tave myliu! Ir jeigu man dar bus lemta gyventi, mylėsiu tave visą gyvenimą!“ Šie aistringos meilės kupini žodžiai išties priešingi santykių „drungnumo“ paveiktam teiginiui, kad meilė ilgainiui tampa tiesiog prisirišimu.

Kas yra „drungnumas“? Tai per laiką išvystytas paviršutiniškas pakantumas įsisenėjusioms problemoms. Tai – gyvenimas kartu, bet nusisukus vienam nuo kito. Dabartinėje visuomenėje toks ne vienerius metus drauge gyvenančios poros santykių „drugnumas“ tapo norma, tarsi taip ir turi būti.

“Galima gyventi…”

Paprastai logika tokia: „Jis nei geria, nei smurtauja. Na taip, dažnai nesusikalbame ir nesutariame, bet juk visiems taip būna, gyventi su tuo galima.“ Arba: „Vis dar pasimylim. Ji – rūpestinga mama. Jau tiek metų kartu pragyvenom, galima gyventi ir toliau.“

Būtent tas „galima gyventi“ ir yra tikra grėsmė santykiams. Pasitenkinimas atšalusiu bendravimu stabdo judėjimą, siekimą, gilesnį vienas kito supratimą. Santykiai paliekami merdėjimo būsenos, nes taip tiesiog paprasčiau: nereikia gydyti kito žaizdų, dėti didelių pastangų, stengiantis pažinti ir suprasti vienas kitą, nereikia „sukramtyti“ ir priimti nemalonios tiesos, nebūtina keistis, augti. O pasiteisinimas paprastas – juk dauguma taip gyvena.

Kitokių santykių ilgesys vis tik lieka širdyje ir, kai vieną kurią pusę supurto jausmų antplūdis, tik jau ne savo išrinktajai (ar išrinktajam), o trečiam asmeniui, tuomet tampa akivaizdu, kad šiems santykiams labai trūko gyvybės. Todėl sveika šiek tiek nerimti: ieškoti, domėtis, klausti, spręsti ir nesijausti pernelyg patogiai, – nesielgti taip, lyg meilė būtų pyragaitis, kartą pateiktas ant lėkštutės, kurį suvalgius ir patogiai įsitaisius tereikia virškinti.

Kitas kraštutinumas – bet kokio „drungnumo“ baimė (maksimalizmas). Kaip teigia analitinės krypties psichoterapeutė ir rašytoja K. P. Estés, ir fiziniame, ir dvasiniame, ir santykių pasauliuose nuolat kartojasi ciklas: gimimas, raida, nuosmukis, mirtis ir vėl gimimas. Jei pirmuoju, „drungnumo“, atveju santykiai tarsi užstringa nuosmukio viduryje, tai antruoju – maksimalizmo – užstringama esant gimimo stadijai. Taip kiekvieni santykiai ištveria tik vieną gimimo–mirties ciklą, prarasdami galimybę „užaugti“.

Išmintinga ne bijoti laikino santykių atvėsimo, o priimti tai kaip pereinamąjį ciklo etapą, tuo pačiu išlaikant budrumą ir laiku savęs paklausiant, ar tas „drungnumas“ netapo nuolatine būsena, netikra užuovėja. Jei reikia, geriau pačiam tuos santykius supurtyti: kalbėti apie tai, imtis iniciatyvos, įvardyti, ko jiems trūksta, ieškoti problemos sprendimo, stengtis paįvairinti kasdienybę, labiau suprasti partnerį.

Nuoskaudos

Kad ir kaip to nenorėtume, mes skaudiname vienas kitą. Kartais tai darome tikrai iš piktumo, kartais gindamiesi ar iš baimės, o retkarčiais visai nesąmoningai, nevalingai. Bet kokiu atveju, padaroma trumpalaikė ar ilgalaikė žala, kuri palieka nuosėdas. Jei tos nuosėdos neišvalomos, jos kaupiasi kažkur povandeninėje santykių sferoje tol, kol taip apkartina buvimą drauge, kad galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma: „Gana, noriu išsilaisvinti iš kartėlio ir atversti naują lapą.“ Deja, dažnai tas naujas lapas atverčiamas jau su kitu žmogumi.

Nuosėdas palieka ne tik nuoskaudos, bet ir kaltės jausmas. Jei nuoskauda yra negalėjimas iki galo atleisti kitam, tai kaltė – negalėjimas atleisti sau pačiam.

Reikšmingą terapinį vaidmenį čia gali atlikti krikščioniškasis išpažinties sakramentas: tai galimybė išsilaisvinti ir iš nuoskaudos, ir iš kaltės bei atversti naują puslapį ten, kur esi, su tuo pačiu žmogumi.

Ne mažiau terapiška yra ir atgaila. Daug kas atgailą galbūt supranta kaip bausmę sau. Iš tiesų atgaila – tai empatijos aktas, nuoširdus pajautimas to, ką tavo įskaudintas žmogus jaučia. Žinoma, daug lengviau nuo šio patyrimo bėgti, jo nematyti ir visaip gintis, nes juk pats ir esi skausmo sukėlėjas. Tačiau, būtent per empatiją ar, kitaip sakant, per atgailą, gali suprasti kitą žmogų, ką jis jaučia ir kodėl elgiasi atitinkamai kaip įskaudintas žmogus. Supratimas veda į suartėjimą.

Tikrai atleisti – kita medalio pusė. Viena – atleisti „dėl šventos ramybės, kad būtų galima toliau kartu gyventi“. Kita – atleisti ir iš tiesų pamiršti, nesitempti tos nuoskaudos naštos nei sąmoningai, nei (kiek įmanoma) nesąmoningai ir „neišsitraukti“ kaip šalto ginklo kaskart, įvykus rimtesniam konfliktui.

Atsiprašyti ir atleisti svarbu esant ir nedideliems nesutarimams, nes gebėjimas susitaikyti ugdo pakantumą kito silpnybėms, jos tada nebe taip sureikšminamos. Todėl verta mokytis tiesiog nenueiti miegoti susipykus, dieną užbaigti santarvės gaidele.

Kitas dalykas – išsilaisvinti iš tikrai didelės nuoskaudos: atleisti patirtą melą, asmenybės įžeidimą, agresijos protrūkį, nusigręžimą tada, kai to žmogaus labiausiai reikia, neištikimybę. Tam dažnai reikia laiko – išgyti, atgauti pasitikėjimą mylimuoju.

Kiekvienas pats nusprendžia, kiek jis gali atleisti. Kas gali padėti? Išpažintis, terapija ar paties susikurtas atleidimo ritualas. Bet kokiu atveju svarbu aiškiai sau įvardyti tai, už ką nori atleisti, iš kokios nuoskaudos išsilaisvinti. Gerai, jei šį apsisprendimą atleisti patvirtiname simbolišku veiksmu – tai gali būti nuoskaudą simbolizuojančio medžio nuolaužos įmetimas į laužą ar tokio akmens išmetimas į vandenį. Taip pat vertinga apsisprendimą tikrai atleisti aiškiai išsakyti ir tam, kuris įskaudino, – palengvinti jo ar jos atleidimą sau.

Galiausiai, atleidimas iš tiesų suartina.