Kiek trunka meilė? (1 dalis)

Jie tokie gražūs ir įsimylėję. Šalia šypsosi kaip princesė išpuošta dukrelė. Laimingųjų porelė tiesiog nenustygsta norėdami pasidalinti savo džiaugsmu su kitais ir deklaruoti savo meilę. Tai – dar viena laimingos meilės (arba tiksliau – jos pradžios) istorija, kurių apstu populiariuose žurnaluose. Žiūrint į tokią istoriją iliustruojančias nuotraukas, kyla dvejopas jausmas: noras pasidžiaugti kito laime ir skeptiškumas. Kyla klausimas: kiek ilgai ši graži meilė truks šį kartą? Po kiek laiko taip pat jausmingai vėl bus kalbama apie šią porą, tik ne apie jų meilę, o apiie netikėtas skyrybas?

Ne vienas esame linkęs netikėti gražios istorijos tęstinumu. Žmonės tuokiasi ir skiriasi. Vieniems pakanka tik metų–dvejų, kad paaiškėtų, jog gražiausi jausmai palaipsniui išgaravo, o kiti, žiūrėk, ilgus metus drauge nugyveno, atrodė tiesiog neatskiriami, bet netikėtai, kurios nors vienos pusės iniciatyva, santykiai iširo.

Natūraliai formuojasi suvokimas, kad meilė yra nuo mūsų pačių nepriklausantis jausmų antplūdis, realiai gyvenime trunkantis ribotą laiko tarpą – tik šiek tiek ilgiau nei įsimylėjimas. Jei tik pora sugeba išlikti drauge, vėliau, romantiškiems jausmams atslūgus, meilė geriausiu atveju perrauga į prisirišimą ir draugystę. Ne veltui pastaruoju metu taip dažnai kartojamas posakis: „meilė trunka trejus metus“.

Kurgi dingsta meilė?

Visgi, ir žiūrėdami į savo pačių gyvenimą, ir į kitų besipinančias meilės istorijas, dažnai nustembame, suglumstame, atsidūstame: kas atsitinka, kad tokia kaitri liepsna išblėsta, toks sti

iprus ryšys nutrūksta ir taip gražiai vienas kitą mylėję žmonės vėl ieško meilės, tik jau ne kartu? Nejau kitaip ir būti negali?

Neištikimybė, pykčio proveržiai ar tiesiog susvetimėjimas paprastai būna tos deklaruojamos arba nutylimos meilės kelio baigties priežastys. Tačiau tai, kas įvardijama kaip priežastys, dažniausiai būna jau ilgą laiką trukusio santykių atšalimo pasekmės.

Taigi rašysiu apie priežastis, pavojus ir nepaliaujamas meilės paieškas, bet ne naujuose, o tuose pačiuose santykiuose. Nėra visiems atvejams tinkančių receptų, kaip išsaugoti meilę. Tačiau noriu įvardyti ir apmąstyti keletą pavojų, su kuriais susiduria daugelis ne vienerius metus kartu gyvenančių porų. Tai – tokios grėsmės, kurios ne taip akivaizdžiai matomos, jomis viešai nesipiktinama, tačiau jos veikia santykius lėtine griaunamąja galia. Tai „drungnumas“, nuoskaudos, negatyvūs bendravimo įpročiai ir tikėjimo santykiais stoka.

„Drungnumas“

Neseniai žiūūrėjau vieną pokalbių laidą, kurioje buvo gvildenamas santuokinės meilės klausimas. Viena protinga ir simpatiška vyresnio amžiaus moteris, gražiai kalbėjusi apie vyro ir moters draugystę, paklausta, ar tarp jos ir jos vyro vis dar liepsnoja meilė, atsakė: „Na, nežinau, ar tai Ta meilė. Kai tiek metų pragyveni kartu, gal ji tampa tiesiog prisirišimu?..“

Sutinku, atsakymas nuoširdus ir tikrai jau ne kartą girdėtas kalbant meilės tema, tačiau, klausantis tokių žodžių, darosi graudu. Nejučia prisimenu rašytoją M. Bulgakovą, kuris prieš mirtį savo žmonai sakė: „Tu

u buvai mano žmona, pati geriausia, nepakeičiama, žavinga. Kai girdėdavau tavo kulniukų kaukšėjimą. Tu buvai geriausia moteris pasaulyje. Mano dievybė, mano laisvė, mano džiaugsmas. Aš tave myliu! Ir jeigu man dar bus lemta gyventi, mylėsiu tave visą gyvenimą!“ Šie aistringos meilės kupini žodžiai išties priešingi santykių „drungnumo“ paveiktam teiginiui, kad meilė ilgainiui tampa tiesiog prisirišimu.

Kas yra „drungnumas“? Tai per laiką išvystytas paviršutiniškas pakantumas įsisenėjusioms problemoms. Tai – gyvenimas kartu, bet nusisukus vienam nuo kito. Dabartinėje visuomenėje toks ne vienerius metus drauge gyvenančios poros santykių „drugnumas“ tapo norma, tarsi taip ir turi būti.

“Galima gyventi.”

Paprastai logika tokia: „Jis nei geria, nei smurtauja. Na taip, dažnai nesusikalbame ir nesutariame, bet juk visiems taip būna, gyventi su tuo galima.“ Arba: „Vis dar pasimylim. Ji – rūpestinga mama. Jau tiek metų kartu pragyvenom, galima gyventi ir toliau.“

Būtent tas „galima gyventi“ ir yra tikra grėsmė santykiams. Pasitenkinimas atšalusiu bendravimu stabdo judėjimą, siekimą, gilesnį vienas kito supratimą. Santykiai paliekami merdėjimo būsenos, nes taip tiesiog paprasčiau: nereikia gydyti kito žaizdų, dėti didelių pastangų, stengiantis pažinti ir suprasti vienas kitą, nereikia „sukramtyti“ ir priimti nemalonios tiesos, nebūtina keistis, augti. O pasiteisinimas paprastas – juk dauguma taip gyvena.

Kitokių santykių ilgesys vis tik lieka širdyje ir, kai vieną kurią pusę supurto jausmų antplūdis, tik jau

u ne savo išrinktajai (ar išrinktajam), o trečiam asmeniui, tuomet tampa akivaizdu, kad šiems santykiams labai trūko gyvybės. Todėl sveika šiek tiek nerimti: ieškoti, domėtis, klausti, spręsti ir nesijausti pernelyg patogiai, – nesielgti taip, lyg meilė būtų pyragaitis, kartą pateiktas ant lėkštutės, kurį suvalgius ir patogiai įsitaisius tereikia virškinti.

Kitas kraštutinumas – bet kokio „drungnumo“ baimė (maksimalizmas). Kaip teigia analitinės krypties psichoterapeutė ir rašytoja K. P. Estés, ir fiziniame, ir dvasiniame, ir santykių pasauliuose nuolat kartojasi ciklas: gimimas, raida, nuosmukis, mirtis ir vėl gimimas. Jei pirmuoju, „drungnumo“, atveju santykiai tarsi užstringa nuosmukio viduryje, tai antruoju – maksimalizmo – užstringama esant gimimo stadijai. Taip kiekvieni santykiai ištveria tik vieną gimimo–mirties ciklą, prarasdami galimybę „užaugti“.

Išmintinga ne bijoti laikino santykių atvėsimo, o priimti tai kaip pereinamąjį ciklo etapą, tuo pačiu išlaikant budrumą ir laiku savęs paklausiant, ar tas „drungnumas“ netapo nuolatine būsena, netikra užuovėja. Jei reikia, geriau pačiam tuos santykius supurtyti: kalbėti apie tai, imtis iniciatyvos, įvardyti, ko jiems trūksta, ieškoti problemos sprendimo, stengtis paįvairinti kasdienybę, labiau suprasti partnerį.

Nuoskaudos

Kad ir kaip to nenorėtume, mes skaudiname vienas kitą. Kartais tai darome tikrai iš piktumo, kartais gindamiesi ar iš baimės, o retkarčiais visai nesąmoningai, nevalingai. Bet kokiu atveju, padaroma trumpalaikė ar ilgalaikė žala, kuri palieka nuosėdas. Jei tos nuosėdos neišvalomos, jos

s kaupiasi kažkur povandeninėje santykių sferoje tol, kol taip apkartina buvimą drauge, kad galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma: „Gana, noriu išsilaisvinti iš kartėlio ir atversti naują lapą.“ Deja, dažnai tas naujas lapas atverčiamas jau su kitu žmogumi.

Nuosėdas palieka ne tik nuoskaudos, bet ir kaltės jausmas. Jei nuoskauda yra negalėjimas iki galo atleisti kitam, tai kaltė – negalėjimas atleisti sau pačiam.

Reikšmingą terapinį vaidmenį čia gali atlikti krikščioniškasis išpažinties sakramentas: tai galimybė išsilaisvinti ir iš nuoskaudos, ir iš kaltės bei atversti naują puslapį ten, kur esi, su tuo pačiu žmogumi.

Ne mažiau terapiška yra ir atgaila. Daug kas atgailą galbūt supranta kaip bausmę sau. Iš tiesų atgaila – tai empatijos aktas, nuoširdus pajautimas to, ką tavo įskaudintas žmogus jaučia. Žinoma, daug lengviau nuo šio patyrimo bėgti, jo nematyti ir visaip gintis, nes juk pats ir esi skausmo sukėlėjas. Tačiau, būtent per empatiją ar, kitaip sakant, per atgailą, gali suprasti kitą žmogų, ką jis jaučia ir kodėl elgiasi atitinkamai kaip įskaudintas žmogus. Supratimas veda į suartėjimą.

Tikrai atleisti – kita medalio pusė. Viena – atleisti „dėl šventos ramybės, kad būtų galima toliau kartu gyventi“. Kita – atleisti ir iš tiesų pamiršti, nesitempti tos nuoskaudos naštos nei sąmoningai, nei (kiek įmanoma) nesąmoningai ir „neišsitraukti“ kaip šalto ginklo kaskart, įvykus rimtesniam konfliktui.

Atsiprašyti ir atleisti svarbu esant ir nedideliems nesutarimams, nes gebėjimas susitaikyti ugdo pakantumą kito silpnybėms, jos tada nebe taip sureikšminamos. Todėl verta mokytis tiesiog nenueiti miegoti susipykus, dieną užbaigti santarvės gaidele.

Kitas dalykas – išsilaisvinti iš tikrai didelės nuoskaudos: atleisti patirtą melą, asmenybės įžeidimą, agresijos protrūkį, nusigręžimą tada, kai to žmogaus labiausiai reikia, neištikimybę. Tam dažnai reikia laiko – išgyti, atgauti pasitikėjimą mylimuoju.

Kiekvienas pats nusprendžia, kiek jis gali atleisti. Kas gali padėti? Išpažintis, terapija ar paties susikurtas atleidimo ritualas. Bet kokiu atveju svarbu aiškiai sau įvardyti tai, už ką nori atleisti, iš kokios nuoskaudos išsilaisvinti. Gerai, jei šį apsisprendimą atleisti patvirtiname simbolišku veiksmu – tai gali būti nuoskaudą simbolizuojančio medžio nuolaužos įmetimas į laužą ar tokio akmens išmetimas į vandenį. Taip pat vertinga apsisprendimą tikrai atleisti aiškiai išsakyti ir tam, kuris įskaudino, – palengvinti jo ar jos atleidimą sau.

Galiausiai, atleidimas iš tiesų suartina.

0 thoughts on “Kiek trunka meilė? (1 dalis)”

  1. Taip gražiai pasakyta apie santykių ciklus: gimimas, raida, nuosmukis, mirtis ir vėl gimimas. Turbūt sunkiausia artėjant mirties stadijai išlaikyti viltį, kad vėl bus gimimas.

    Reply
  2. Elena, manau, kad pradžioje romantiška meilė yra malonumas, o daug metų gyvenant kartu ji iš tiesų tampa ir darbu.

    Reply
  3. Neveltui sakoma, susituoke zmones pagyveno 3 men laimingai, o po to tik ilgai 🙂 Istikro keista kazkaip, atrodo ir vyrai ir moterys nori topaties, bet kazkodel dazniausiai neiseina ilga laika palaikyti to kas buna is pradziu…

    Reply
  4. “Būtent tas „galima gyventi“ ir yra tikra grėsmė santykiams. Pasitenkinimas atšalusiu bendravimu stabdo judėjimą, siekimą, gilesnį vienas kito supratimą. Santykiai paliekami merdėjimo būsenos, nes taip tiesiog paprasčiau: nereikia gydyti kito žaizdų, dėti didelių pastangų, stengiantis pažinti ir suprasti vienas kitą, nereikia „sukramtyti“ ir priimti nemalonios tiesos, nebūtina keistis, augti.”
    bet kai pradedi gydyti tas zaizdas, kartais buna dar blogiau… kartais reikia palikti tas zaizdas kad laikas jas uzgydytu. kazkokio konkretaus sprendimo nera, viskas priklauso nuo aplinkybiu. jeigu tu matai kad tos zaizdos negali isgydyti, tai ir negydyk.
    tos problemos atsiranda kai perdaug laiko yra praleidziama kartu, nemokejimas atsipalaiduoti, kvailu minciu virtine galvoje. reguliariai reikia iseiti su draugais atsipalaiduoti, bet kad antroji puse neturetu preteksto supykti.

    Reply
  5. Nezinau , perskaiciau visa straipsni, taip ir nesupratau kas ta meile, iki siol galvojau kad meile yra mano busena, mano vidinis pasaulis, mano jausmai. Mano busena keiciasi, kaip ir viskas aplinkui, ir jai su zmogumi as jauciuosi kitaip, nematau problemu,paleisti zmogu ir tapti paciam laisvam. O kodel meile turi buti amzina ? Atgaila is vis nesuprantama, kam gailetis tas, kas jau ivyko, tai patirtis ir kokia ji bebutu ,ji mano nepakartojama ir as ja vertinu.

    Reply
  6. tas pats Bulgakovas turejo 1 teiseta meiluze salia zmonos ir dar neaisku kiek… tik liezuvis gerai buvo pagalastas, ant tokiu ciulbejimu ir pasimauna kvailos meiles istroskusios moterytes, o ka gauna/ surogata, zodelius, kurie sakomi visoms ir visomis progomis…
    sirdimi jausti reikia meile, o ne ciulbejimais/ulbejimais ja imituoti…

    Reply
  7. Puikus straipsnis.
    Aš visada žaviuosi tom gražiom porom, kur jau anūkai suaugę, o jie kartu eina… į parduotuvę ir į kiną. Matyt, kad kažkas visgi yra, ne tik žodžiuose, kaip Bulgakovo. Nors kas ten žino, kaip jis ten tas kitas mergas mylėjo…

    Reply
  8. Kiek suerzino paskutine dalis. Su buvusiu vaikinu issiskyriau, nes buvo per daug nuosedu, per daug barniu, neistikimybes, melo ir nepagarbos man. tai negi turejau viska atleist ir toliau gyvent kaip skudurelis, i kuri jis tik kojas sluoste? nene… Sitam straipsnyje pamirsta apie ta zmoniu tipa, kurie nemoka kitu atsiprasyt, nemoka prieiti prie kompormiso, o ta ju “antroji puse” galiausiai neiskentus tokio elgesio turi iseiti.

    Reply
  9. Geras straipsnis o ir pasisakymai geri. Norint kad butu atgimimas sito turi noreti abu,deja… Ir vis delto dar norisi tiket,kad yra tokiu,kurie is kibirksteles ABU ipus liepsna

    Reply
  10. skaudu tai, kad nugyvenus su zmogum daug metu supranti, kad jis pasuko ne tuo keliu kuriuo eidavo kartu su antraja puse, kad nusprende pasijutes bogai begti pas kita moteri, o ne bandyti issaugoti tai ka turi, taip sutinku, santykiai dabar kaip permastau, tai tikrai buvo toje stadijoje „Drungnumas“ , bet nesuprantu kodel zmones pirma padaro o paskui sedi ir galvoja ka padare, o taip darydami ir galvodami tik skaudina visus aplinkinius, taip deje as viena is tu iskaudintu, viena is tu kuri palikta nes pasidare per daug “drungna”, tik vat jus man pasakykite, kodel nieko nedaro tie kas pajaucia ta drungnuma, kodel turi stengtis tas kitas, kuris nieko neitare nes buvo tiek naivus kad tikejosi padorumo, istikimybes, kuris mane kad seima tai vertybe, o ne siaip sau pereinamas laikotarpis, joooo straipsnis teisingas, bet nieko jis nemokina, ir bendrai paemus, straipsniai visi kaskodel pritaria skyryboms, psichologai irgi pritaria skiryboms, gal ir neverta visai seimos kurti, jei jau taip svarbu tik tai ka jauciu as o ne tai kaip jausis kiti po tavo veiksmu, jei negalvojama, o tik daroma

    Reply

Leave a Comment