Konkurencija

TURINYS

ĮVADAS 3
1.. KONKURENCIJOS SAMPRATA 4
1.1.Tobula konkurencija. 4
1.2.Netobula konkurencija 6
1.3. Konkurencijos vaidmuo rinkoje 6
2. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS 8
2.1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas 8
2.2. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje 8
2.3. Konkurencijos įstatymo projektas 10
2.4. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai: 10
2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas 11
2.6 Nesąžininga konkurencija 11
2.7 Konkurencijos institucija 12
2.8 Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus 13
3. KONKURENCIJOS TARYBA 15
IŠVADOS 16
LITERATŪRA 17ĮVADAS
Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią prrodukciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga koonkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.
Darbo objektas –Konkurencija.
Darbo tikslas – Apžvelgti ko

onkurencijos ypatumus .
Uždaviniai:
1. Apibrėžti konkurencijos sampratą.
2. Aptarti konkurencijos įstatymą.
3. Aptarti konkurencijos tarybos veiklą.
Darbo metodika — mokslinės literatūros analizė.1.. KONKURENCIJOS SAMPRATA
Pagrindinis veiksnys nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją mažina. Neatsitiktinai ji vadinama rinkos ekonomikos varikliu, nes konkurencija yra efektyvios rinkos pagrindas.
Terminas „konkurencija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susidūrimas, varžymas. Yra daug šios sąvokos aiškinimų. Štai keletas iš jų:
Konkurencija – automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka.
 Konkurencija – tokia rinkos sandaros forma, kurioje firmų, aptarnaujančių naują rinką, skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – toks reiškinys, kai firmos konkuruoja viena su kita dėl savo prekių pirkėjų.
 Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų pardavėjų, kai egzistuoja laaisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas.
 Konkurencija – tai tokia rinkos sandaros forma, kurioje įmonių aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, taip pat gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. (Pass Ch.,1997 m.)1.1. Tobula konkurencija.
Tobula konkurencija – teorinis ekonomikos modelis, kuriam esant laisvosios rinkos taisyklės yra visuomenei optimalios ir užtikrina efektyviausius gerovės kūrimo kelius (Pareto optimumas). Tobulos konkurencijos atveju turi būti teisingi arba labai artimi ti
iesai tokie teiginiai:
• Ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai mažas.
• Skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.
• Kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių gamintojų siūlomas pardavimo kainas.
• Visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų apribojimų).
• Naujas gamintojas gali įeiti į rinką be jokių rimtų apribojimų, įėjimo barjeras yra pakankamai žemas. (Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997)
Tobulos konkurencijos atveju gamintojas negali ilgą laiką pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos sąnaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina kainą iki minimalios.Realioje rinkoje šis teorinis modelis niekada nebūna visiškai teisingas, tačiau kai kuriais atvejais teoretikai teigia, jog stebimi skirtumai pernelyg menki kad įtakotų teorinės laisvosios rinkos procesų analizės išvadas. Žymiai šių sąlygų netenkinanti padėtis vadinama iškreipta konkurencija. Iškreiptai konkurencijai tobulos konkurencijos modelis nebetinka.
Nors tobulos konkurencijos dėsningumai daugelio ekonomistų pripažįstami, kai kurios alternatyvios, labiau liberalios teorijos gali remtis ir kitokiais modeliais
Tobulos konkurencijos atveju paklausos kreivė (horizontali) kerta vidutinės savikainos kreivę (raudona parabolė, AC) žemiausiame taške. Paklausos kreivė yra horizontali, nes kiekvienai konkrečiai kainai ji yra pa
astovi ir nepriklauso nuo už tą kainą parduodamų prekių kiekio. Vidutinė savikaina, priešingai, nuo kiekio priklauso, todėl matoma kaip parabolė. Kreivė MC yra AC išvestinė, ji dar vadinama ribine kaina. (Luis M. B. 2000)
Tobula konkurencija 1 pav.

Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1. Daug firmų ir pirkėjų, t. y. didelis skaičius nepriklausomai veikiančių firmų ir pirkėjų; kiekviena firma ir pirkėjas yra pakankamai smulkūs, kad galėtų daryti įtaką parduodamo produkto kainai.
2. Vienarūšiai produktai, t. y. konkuruojančių firmų siūlomi produktai, kurie yra vienodi ne tik fizinėmis ypatybėmis, bet taip pat laikomi vienodais pirkėjų, neteikiančių pirmenybės skirtingų gamintojų produktams.
3. Laisvas įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos, t. y. nėra kliūčių įeiti naujoms firmoms arba trukdymų esamiems pardavėjams išeiti.
4. Visiškas pirkėjų ir pardavėjų rinkos pažinimas.Kiekviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas, kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus. (prieiga per internetą: www.lrinka.lt [žiūrėta 2006 – 11– 19]).1.2. Netobula konkurencija
Netobula konkurencija arba monopolinė konkurencija – tai konkurencija, kai atskiras pirkėjas arba pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Sakoma, kad toks pirkėjas arba pardavėjas turi rinkos galią. Kainų konkurencija yra pagrindinis konkurencijos būdas, tačiau dažnai naudojami ir kiti būdai. Gamintojas, siekdamas nukonkuruoti savo varžovą, gaminio kainos gali ir nemažinti. Jis gali gerinti jo kokybę, dizainą, pakuotę, pasiūlyti papildomų paslaugų ir pa

an. Taigi bendriausiu atveju konkurencija gali būti suvokiama kaip ūkio subjektų veikla, kuri riboja galimybes daryti vienpusišką ir lemiamą įtaką atitinkamo produkto rinkoje.( Davulis G., 2003)1.3. Konkurencijos vaidmuo rinkoje
Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą.
Rinkos ūkis garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis, pajamas ir pelnus.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų,visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, anksčiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti.
Konkurenciją Lietuvoje prisimenama nuolat, ir ne tik kalbant apie konkurencijos įstatymą ar konkurencijos tarybą. Dažni Lietuvoje priimami įstatymai – reglamentuojantys mokesčius, įmonių veiklą, valstybės lėšų panaudojimą, nustatantys valstybinius reguliavimus – yra grindžiami atrodytų svariu argumentu: jais siekiama paskatinti arba išsaugoti konkurenciją. Šiuose įstatymuose įtvirtinamos vadinamos konkurenciją skatinančios priemonės, pradedant mažesniais mokesčiais atskiroms įmonių grupėms, baigiant visiškai individualiomis veiklos sąlygomis atskiroms įmonėms.
Laisvos konkurencijos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą. (Tamašauskienė Z. 1998)2. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS
Šiuo įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Letuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis.2.1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas
LR Konkurencijos įstatymas numato priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:
1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2) padarytos žalos atlyginimo;
3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. (Cairus W. 1999)2.2. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje
Šiuo metu turime kelių metų patirtį, kai pakankamai didelė mūsų ūkio dalis vystosi rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ūkis, skirtingai negu centralizuota planinė ekonomika, garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Šie pasikeitimai mūsų ekonominį gyvenimą papildė žodžiu „konkurencija“. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis (rinkos dalį), pajamas ir pelnus. Jeigu dar papildomai pridursime, kad „konkurencija – tai pirkėjo teisė rinktis“ ir kad „pralaimėjęs konkurencinėje kovoje – pasitraukia“, turėsime tą konkurencijos sampratą, kuri šiuo metu yra gana plačiai paplitusi. Empirinis konkurencijos supratimas nėra blogas dalykas, tačiau dažnai lieka mažai suvokiama kita konkurencijos santykių pusė, kurią ypač vertina ekonomistai. Šia prasme turime kalbėti apie konkurencijos įtaką ne tik konkrečiam ūkio subjektui, bet ir ekonomikai kaip visumai.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų mokią paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai. Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą ir veikiančią ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos. Tenka tik apgailestauti, kad konkurencijos problemos pagrindiniu ekonominės politikos objektu tapo tik XX amžiuje, visų pirma JAV. Europoje – tik po Antrojo pasaulinio karo. Šio amžiaus pabaigoje pasaulinį pripažinimą įgavusioje Naujosios ekonominės politikos doktrinoje konkurencijai ir ekonomikos savireguliacijai skiriamas pagrindinis vaidmuo, užtikrinant efektyvų ūkio veikimą bei ekonomikos augimą.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Tačiau ar ūkinės veiklos laisvė yra pakankama konkurencijos garantija? Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, ankščiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Istoriškai palyginus anksti susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją nesąžiningos konkurencijos teisė, kuri atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje. Žymiai daugiau reikėjo laiko, kol ekonominės politikos ir ūkinės teisės lygmenyje buvo suvokta, kad ūkinės veiklos laisvė nebūtinai garantuoja konkurenciją. Jeigu konkurencija visuomenės intereso požiūriu duoda didžiausią naudą ūkiui, tai atskiro ūkio subjekto ar jų grupių interesų prasme, konkurencija visuomet susijusi su tam tikra rizika ir dėl to yra gana nemalonus dalykas.
Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taup.yti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti. Tai tarsi maratonas be pabaigos, kur pralaimėjęs pasitraukia, dažniausiai be galimybės sugrįžti. Todėl noras monopolizuoti rinką ar nors sulėtinti tą maratono bėgimą yra amžinas ūkinės veiklos laisvės palydovas. Ūkio vystymosi istorijoje daugeliui valstybių teko patirti monopolių ir kartelių ekonomikos pasekmes, kurios neapsiribodavo vien tik visuomenės ekonominės gerovės sumažėjimu, bet, kaip šiuo metu dažnai vertinama, buvo viena iš svarbiausių ekonominio, socialinio ir politinio vystymosi krizių priežastimi. Iš tiesų ūkio istorijai teko daug ko patirti, kol suvokimas, kad būtina apsaugoti konkurenciją, tapo ekonominės politikos ir teisės dalyku. Pasauliui žengiant į XXI amžių jau neabejojama dėl būtinybės teisinėmis priemonėmis apsaugoti konkurenciją. Ekonominių ir teisinių diskusijų objektu tapo nebe ieškojimas atsakymo į klausimą, ar reikia saugoti konkurenciją, bet bandymai rasti teisingą atsakymą į klausimą, kaip reikia apsaugoti konkurenciją. Grįžtant prie konkurencijos teisės objekto, dažniausiai minimi du pagrindiniai tikslai, kurie turi būti garantuoti. Pirma, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios užkerta kelią nesąžiningų konkurencinės kovos būdų ir priemonių panaudojimui ir atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje (nesąžiningos konkurencijos teisė). Antra, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios apsaugo ekonomiką nuo bet kokių veiksmų, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos panaikinimas, iškraipymas ar apribojimas ir kurios atsako į klausimą kaip negalima apriboti konkurencijos rinkoje (konkurencijos teisė). Nesąžiningos konkurencijos teisė ir konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi vykti laisvoji konkurencija.2.3. Konkurencijos įstatymo projektas
Rengiant naują Konkurencijos įstatymo projektą buvo keliami du pagrindiniai tikslai:
1. Sukurti konkurencijos teisės pagrindus, įgalinančius veiksmingai apsaugoti konkurenciją.
2. Siekti suderinamumo su ES konkurencijos teise.
2.4. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai

Kaip ir šiuo metu galiojančiame įstatyme, naujas Konkurencijos įstatymo projektas numato valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valdymo institucijoms, vykdančiom ekonomikos reguliavimą, draudžiama priimti sprendimus, galinčius iškreipti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti, vykdant įstatymais numatytus reikalavimus.
Konkurencijos įstatymo projekto 5 straipsnio pirmoji dalis draudžia susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Šio straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• draudžiami susitarimai, skelbiami negaliojančiais nuo jų sudarymo momento;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas išplečiamas ir apima horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus) ir vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis), kartu numatant bendrųjų ir atskirųjų išimčių taikymo galimybę;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas netaikomas susitarimams, kuriuos sudaro nedidelę rinkos dalį turintys ūkio subjektai.2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas
Konkurencijos įstatymo projekto 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant bet kokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai suvaržo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Šiame straipsnyje pateikiamas ir draudžiamų veiksmų pavyzdinis sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• kolektyvinio dominavimo samprata, numatanti kad dominuojančią padėtį tam tikroje atitinkamoje rinkoje gali užimti keletas ūkio subjektų;
• išplėsta piktnaudžiavimo koncepcija, kuri apima ne tik dominuojančios įmonės elgesį, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras silpninant konkurenciją, panaudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis ir dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas, bet ir nesąžiningus ar nepagrįstus dominuojančios įmonės veiksmus savo partnerių ar vartotojų atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo;
• panaikinta išimčių suteikimo galimybė.2.6 Nesąžininga konkurencija
Konkurencijos įstatymo projekte praplėstas nesąžiningos konkurencijos skyrius. Lyginant su galiojančiu įstatymu atsiranda šios naujos teisės normos:
• įvedama bendra teisės norma draudžianti nesąžiningos konkurencijos veikas;
• praplečiamas pavyzdinis draudžiamų nesąžiningos konkurencijos veikų sąrašas;
• numatomas teisminis nesąžiningos konkurencijos bylų nagrinėjimas;
• išplečiamos ūkio subjektų, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veikomis, teisės;
• numatoma visuomeninių verslo ir vartotojų teises ginančių organizacijų teisė skųsti teismui nesąžiningos konkurencijos veikas.
Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią su prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais vaiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.( Rakauskienė O.G., 1997)2.7 Konkurencijos institucija
Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius taip pat turi naujų elementų. Išskiriame šiuos pagrindinius Konkurencijos institucijos organizavimą ir veiklą apibūdinančius principus:
1. Konkurencijos įstatymą įgyvendina kolegialiai balsų dauguma sprendimus priimanti Konkurencijos taryba, turinti savo administraciją;
2. Konkurencijos tarybos teisinė autonomija, garantuojanti priimamų sprendimų bešališkumą;
3. Konkurencijos tarybai suteikiami platesni įgalinimai, reikalingi Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui;
4. Konkurencijos tarybos ir jos administracijos pareiga saugoti ūkio subjektų komercinę paslaptį.
5. Konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesas
Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius yra naujas lyginant su galiojančiu įstatymu. Išskiriame šiuos pagrindinius konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesą apibūdinančius principus:
• ūkio subjektų teisė reikalauti atlikti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą;
• tyrimą atliekančių pareigūnų teisė gauti informaciją ir atlikti patikrinimus;
• laikinojo pobūdžio priemonių taikymo galimybė;
• tyrimo veiksmų ir laikinojo pobūdžio priemonių teisminis sankcionavimas;
• ūkio subjekto, įtariamo Konkurencijos įstatymo pažeidimu, teisės į gynybą;
• teisė skųsti teismui Konkurencijos tarybos nutarimus.2.8 Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus
Konkurencijos įstatymo projekte, lyginant su galiojančiu įstatymu, siūloma įvesti keletą naujų teisės normų, numatančių atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Išskiriami šie pagrindiniai principai:
• įpareigojimas nutraukti neteisėtą veiklą ir atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes ar atstatančius ankstesnę padėtį;
• už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos, įskaitant baudas u ž kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną;
• už paskirtų sankcijų nevykdymą galimi ūkinės veiklos apribojimai;
• skiriamų baudų diferencijavimo pagrindai;
• atleidimo nuo baudos galimybė;
• žalos , padarytos dėl įstatymo pažeidimų, atlyginimas.
Konkurencijos įstatymo projekto 1 straipsnis nurodo, kad šio įstatymo tikslas yra „saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų užtikrinama ekonominė pažanga ir visuomenės gerovė“. Tokia formuluotė leidžia teigti, kad įstatymo projektas apibrėžia savo tikslą kaip dviejų priešybių – privataus ir viešo intereso – suderinimą ekonomikos sferoje. Iš vienos pusės minima „konkurencijos laisvė“, kuri geriausiai atspindi privačius interesus, tačiau iš kitos pusės pabrėžiama, kad ši laisvė turi būti „sąžininga“, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama „ekonominė pažanga“ ir „visuomenės gerovė“, kas neabejotinai sudaro viešąjį interesą.
Tenka pripažinti, kad moderniame pasaulyje daugelis klasikinių teisės principų neteko savo absoliutumo susidūrę su nuolatos augančiu valstybės vaidmeniu ekonomikoje. Sutarties laisvė – pagrindinis sutarčių teisės principas, neišvengiamas laisvos konkurencijos palydovas, – yra geriausias pavyzdys. Vargu, ar kas nors dabar prieštarautų, kad praktikoje yra įmanoma neribota sutarties laisvė. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie laisvą konkurenciją. Vis dėlto, nepaisydami tam tikrų objektyvių šių principų apribojimo viešojo intereso naudai, negalime paneigti fakto, kad privačius ir viešuosius interesus reikia derinti, nustatant ir įtvirtinant jų pusiausvyrą.
Čia iškyla natūralus klausimas: ar konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės tokią pusiausvyrą nustatyti ir išlaikyti?
Skaitant šį įstatymo projektą kartais galima buvo susidaryti įspūdį, kad įstatymo rengėjai, taisydami galiojančio Konkurencijos įstatymo trūkumus, iš esmės stengėsi palengvinti Konkurencijos tarybos darbą, o ne siekti harmonijos tarp laisvos konkurencijos ir rinkos reguliavimo.
Geriausias tokio teiginio patvirtinimas galėtų būti konkurencijos institucijos (Konkurencijos tarybos) ir ūkinių subjektų padėties palyginimas.
Konkurencijos įstatymo projektas suteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams iš tiesų didelius įgaliojimus tirti konkurencijos normų pažeidimus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti projekto 26 straipsnį, kuris nurodo, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:
1) įeiti į visas tikrinamo ūkio subjekto administracines ir gamybines patalpas, įskaitant nuomojamas, teritoriją ir transporto priemones, apie tai pranešę iš anksto arba be išankstinio pranešimo;
2) peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti ir kopijuoti susijusius su darbine veikla ūkio subjekto darbuotojų užrašus, taip pat informaciją, esančią kompiuteriuose, magnetinėse laikmenose;
3) apieškoti tikrinamo ūkio subjekto patalpas, teritoriją ir transporto priemones;
4) paimti dokumentus ir daiktus, turinčius įrodomosios reikšmės tiriant bylą.3. KONKURENCIJOS TARYBA
Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.IŠVADOS
1. Ekonomikoje konkurencija ir rinka yra vienas nuo kito neatsiejami. Rinkai ir jos vystymuisi bei funkcijoms didelę įtaką daro konkurencija. Rinkos ekonomikai būtina veiksminga konkurencija. Pastaroji mažina kainas, kelia kokybę ir plečia vartotojų pasirinkimą. Konkurencija padeda suklestėti technologinėms naujovėms.
2. Neįmanoma sukurti ir užtikrinti konkurencijos vienu – Konkurencijos – įstatymu. Konkurencijos sąlygų sudarymui visi be išimties priimami teisės aktai turi būti neutralūs, neelastingi konkurencijai.
3. Konkurencijos esmės supratimas užduoda tikslą – visuomenėje turi būti tokia sistema, kuri nevaržytų ūkio subjekto galimybės gaminti ir parduoti, pirkėjo galimybės pirkti arba nepirkti.
4. Konkurencijos tarybai numatoma suteikti labai plačius įgaliojimus šias taisykles įgyvendinti, todėl yra tikimybė, kad dėl patirties stokos ar kitokių faktorių konkurencijos institucijos pareigūnai gali piktnaudžiauti savo teisėmis, kas, be abejonės, turėtų neigiamos įtakos konkurencijai.LITERATŪRA
1. Cairus W. 1999. Europos sąjungos teisės įvadas. Vilnius. P 243 – 259.
2. Davulis G., 2003. Ekonomikos teorija, Vilnius P 360
3. Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997 Mikroekonomika. – Vilnius. P 62.
4. Luis M. B. 2000, Cabral. Introduction to Industrial Organisation, Massachusetts Institute of Technology Press, P. 84–85
5. Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1997Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius
6. Rakauskienė O.G., 1997. Firma konkurencinėje rinkoje, Vilnius P 74 – 78.
7. Tamašauskienė Z. 1998. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai, Šiauliai P 38 – 44.
8. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/ [žiūrėta 2006 – 11– 19].

Leave a Comment