Graiku dievai. Dėstytojas įvertino 10.

Pasaulio ir dievų atsiradimas

Iš pradžių buvo Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas iš ko atsirado – pasaulis ir nemirtingi dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Po Žeme gimė ir niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos.
Iš Chaoso gimė Meilė – Erotas. Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą – Erebą ir Tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.
Tada Žemė pagimdė dangų – Uraną , kalnus ir jūrą – Pontą. Iš Gaajos ir Ponto kilo įvairios jūrų dievybės, kurių maloniausias buvo Nerėjas. Jisai turėjo penkiasdešimt dukterų – nereidžių
Gajos ir Ponto sūnus Taumantas pagimdė vaivorykštės deivę Iridę, taip pat sukūrė ir harpijas – pabaisas, kurių pusė kūno – moters, o kita pusė – paukščio.
Uranas – Dangus – įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė Žemę, Jie pagimdė tris penkiasdešimtgalvius milžinus šimtarankius (hekatonkheirus): Kotą, Briarėją ir Gigį. Jiems gimus, pasaulį ištiko žemės drebėjimai, baisios audros ir potvyniai. Prieš jų jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė. Uranas , išsigandęs jų galios, nuubaudė juos – ištrėmė giliai po Žeme ir uždraudė grįžti į pasaulį.
Žemė pagimdė dar tris milžinus – kiklopus su viena akimi kaktoje: Brontį (Perkūną), Steropą (Žaibą) ir Argą (Spindintį). Bet ir jie sulaukė savo brolių likimo.
Šešeto sūnų ir šešeto dukterų – titanų – susilaukė Gaja ir

r Uranas. Jie, priešingai nei jų broliai buvo teisingi ir teisingai valdė pasaulį. Titanai buvo Okeanas, Kojas, Krejas, Hiperionas, Japetas ir Kronas, o titanidės – Tėja, Rėja, Temidė, Mnemosinė, Febė ir Tetija.
Jų sūnus titanas Okeanas, ir deivė Tetidė pagimdė visas upes, kurios įteka į jūrą ,ir jūros deives – okeanides. Okeanidžių buvo trys tūkstančiai.
Titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę – Heliją, Menulį – Selenę ir Aušrą – rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, ir vėjus: šiaurės veją Borėją, rytų vėją Eurą, drėgnąjį pietų vėją Notą ir vakarų vėją – Zefyrą, genantį lietaus debesis.
„Nauja gyvybė dabar pradėjo rastis žemėje. Lig tol plika ir išdeginta Gajos pluta, virš kurios driekėsi vien rūko tumulai ir tvyrojo amžina tamsa, dabar nušvito nuo saulės spindulių, sužaliavo joje kaukai, suošė girios, prražydo lankose kvapnūs žiedai. Žalių miškų tankynėse prisiveisė žvėrių visokių, aukšto dangaus žydrynėje suskambo paukščių balsai. Tuo metu atsirado ir pirmieji žmonės“
Urano sūnus Kronas, nuvertė tevą nuo sosto. Vedė Rėją – Urano ir Gajos dukterį, kuri vėliau pagimdė daug dievų, tarp jų ir Dzeusą. Nugalėjęs tėvą ir užėmęs sostą, Kronas išleido šimtarankius bei kiklopus, o paskui, titanų pritariamas, ėmė valdyti pasaulį.
Tačiau deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę blogio dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives – Kėres, mi
iego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kurį valdė Kronas.
O ir Kronas turėjo dėl ko nerimauti,mat Uranas, nuverstas nuo sosto jį prakeikė:
„- Nedėkingasis, už savo nusikaltimą susilauksi tokios pat lemties!“
Kad neišsipildytų tėvo prakeiksmas, Kronas ėmė ryti ką tik gimusius savo vaikus. O vyresniuosius brolius – šimtarankius ir kiklopus – vėl nugrūdo į pragaro bedugnę. Jis prarijo Poseidoną ir Hadą, o po to ir Demetrą, Herą ir Hestiją.
Laukdamasi šeštojo vaiko, Rėja pasiryžo žūt būt jį išgelbėti. Patariama Motinos Gajos, ji susuko į drobę akmenį ir davė jį praryti Kronui, sakydama, kad tai naujagimis sūnus. Nė neįtardamas klastos, Kronas prarijo tą akmenį. Tuomet Rėja pasislėpė Kretos saloje, ir ten gimė Dzeusas. Rėja jį atidavė globoti kalnų nimfoms.
Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus Krono vaikus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai
Vėliau Kronas, susitikęs su Dzeusu, valdė Palaimintųjų salose. Krono valdymo laikas vadintas Aukso amžiumi.
Graikų dievai.

Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr.m.r. pabaigoje. Šituo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai bu

uvo nemirtingi, jie neseno ir nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių; kaip alkį ir troškulį jie numalšindavo ambrozija (gardžiakvapis dievų maistas) ir nektaru.
Olimpo dievai), graikų mitologijoje, buvo vyriausi Graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje.(Olimpas – aukščiausias kalnas Graikijoje, kurio aukštis 2917 m.).Viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami Olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu.
Kronas (Kronus), – jauniausias iš titanų, Gajos ir Urano sūnus, motinos paprašytas pjautuvu iškastravo tėvą, kad šis daugiau neturėtų vaikų. Kronas vedė seserį Rėją ir su ja turėjo vaikus: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą, Poseidoną ir Dzeusą, o su nimfa Filira – kentaurą Cheironą. Kronas buvo laikomas nepermaldaujamu laiko simboliu.
Dzeusas – Krono sūnus, vyriausias, dangaus, griaustinio, žmonių ir dievų tėvas, Olimpo valdovas.
Hera – Krono duktė. Santuokos globėja. Vyriausia deivė, Dzeuso žmona.
Poseidonas – Krono sūnus, jūrų dievas. Hado ir Dzeuso brolis, vienas iš viršiausių Olimpo dievų, bet daugiausiai laiko praleidžia ne Olimpo kalne, o savo vandens valdose.Vedė Nerėjo dukterį – jūros nimfą Amfitritę. Jis buvo vienas iš pagrindinių Olimpo dievų. Dzeusas – viršiausias dievas valdė dangų, Hadas – požemio karalystę, mirusiųjų pasauli. O Poseidonas – visus vandenis. Dažniausiai vaizduojamas ilgabarzdis, rankoje laiko trišakį žeberklą.

Arėjas – karo dievas. Dzeuso ir Heros sūnus.Vaizduojamas kaip gražus ir negailestingas. Dažniausiai vaizduojamas su kruvina ietimi rankoje. Sakoma, kad jo sostas ant Olimpo ka

alno buvo aptrauktas žmogaus oda.
Hermis – Dzeuso ir Majos sūnus.Keliautojų, piemenų, oratorių, literatų, poetų, atletų globėjas, tarpininkas tarp žmonių ir dievų. Jo simbolis – lazda, arba kadukėjus. Iš pradžių tai buvo gluosninė lazda , perpinta kaspinais, tradicinis heraldikos simbolis. Bet galiausiai kaspinai buvo vaizduojami kaip gyvatės. Pasak mitologijos, Hermis kadukėjumi išskyrė dvi besikaunančias gyvates, kurios tuoj pat susitaikiusios susipynė viena su kita. Hermis gabeno mirusiujų sielas į požeminį pasaulį. Kaip keliautojų globėjas jis pasirodydavo su plačiakrašte šiaudine skrybėle.
Hefaistas – kalvių, amatininkų, meistrų, skulptorių globėjas, metalo, metalurgijos ir ugnies dievas. Pasižymėjo tuo , kad buvo šlubas, pats negražiausias iš visų dievų, bet ir pats nagingiausias. Jis šlubas dėl to, kad jam gimus, jo motina jį numetė nuo Olimpo kalno.Hefaistas sukūrė pirmają moterį – Pandorą.
Afroditė – Hefaisto žmona, meilės ir grožio deivė.Taip pat buvo jūreivių globėja. Hesiodas teigė, kad ji gime iš jūros putos, o Homeras – kad ji buvo Dzeuso ir Heros dukra.
Atėnė – išminties, strategijos ir karo deivė. Atėnų globėja. Dėl Atėnų globėjos vardo ji rungėsi su Poseidonu. Kad patvirtintų savo vertę, Atėnė pasodino alyvos šakelę Akropolyje. Poseidonas bandė ją nugalėti daužydamas į žemę su savo trišakiu, ir užliejo vandeniu. Bet, kadangi jis buvo jūrų valdovas, vanduo buvo sūrus. Atėnės dovana žmonėms kur kas labiau patiko, taigi ji tapo Atėnų globėja.
Apolonas – nelaimių, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, poezijos, pranašyščių, muzikos,šokių ir proto dievas. Kaip muzikos dievas jis dažnai vaizduojamas grojantis lyra. Jis neišrado šio muzikos instrumento, o gavo jį iš Hermio kaip kompensaciją už pilies apvogimą. Kai kas sako, kad Apolonas neišrado liutnios, ir kad jis geriausiai mokėjo groti lyra.
Artemidė – medžioklės, laukinių žvėrių, gyvybės, skaistybės deivė. Apolono sesuo. Buvo Dzeuso ir Letos vaikai. Mitas teigia, kad Artemidė gimusi pirma, ir padėjusi motinai priimti Apoloną. Artemidė vaizduojama kaip jauna moteris, apsirengusi elnio odos drabužiais, turinti lanką ir strėlinę.
Hestija – židinio, švelnumo, šeimos deivė. Krono dukra. Hestija užimdavo Dionyzo vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones.
Demetra – žemdirbystės deivė. Dzeuso sesuo ir Persefonės motina. Ji dažniausiai vaizduojama nešanti javų pėdą.
Dionyzas – vyno dievas. Dzeuso ir mirtingosios didvyrės Semelės sūnus. Dionyzas išgelbėjo Ariadnę, kai ją paliko Tesėjas. Taip pat jis išgelbėjo savo motiną iš Hado karalystės, kai Dzeuas parodęs jai tikrą audros galią nutrenkė ją žaibu. Dionyzas dažniausiai vaizduojamas su vyno taure rankoje.
Hadas – požeminio pasaulio, mirties dievas. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis.
Dzeusas,Hera, Arėjas, Hermis, Hefaistas, Afroditė, Atėnė, Apolonas, Artemidė nuolatos buvo ant Olimpo. Hestija, Demetra, Dionyzas ir Hadas nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dionyzo vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso (Dzeusas vadovavo pergalingam karui dėl valdžios prieš titanus) dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais; kiti Olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

IŠVADOS

Graikų religija ir tuo pačiu mitologija turėjo milžinišką įtaką Romos religijos ir mitologijos formavimuisi. Romėnai net perėmė daugumą graikų dievų. Tuo būtų galima pasakyti apie jos aukštą mintį bei didelį poveikį žmonėms. Graikų religija, o tuo pačiu ir kultūra turėjo įtakos ir Vakarų Europos kultūros vystimuisi, keletą jos elementų perėmė ir krikščionybė. Ypač tai pastebima renesanso epochoje. Daugelis to meto meninkų savo kūriniuose naudojo antikinius motyvus: dievus, dievybes, kultus ir t.t. Jos pėdsakų galima aptikti ir šiais laikais. Graikų dievų vardais yra pavadinami kažkokie tai didingi statiniai ir t.t. Daug metaforų taip pat yra kilę iš Antikos laikų: “kietas kaip titanas”, “achilo kulnas” ir t.t.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.Kunas N. “Senovės Graikijos legendos ir mitai” – Kaunas, 1984 m.,
2.Mitologijos enciklopedija. – Vilnius, 1997 m.,
3.Pasaulio religijos. Populiarus žinynas. – Vilnius, 1997 m.

Leave a Comment