Lyginamasis darbas
Graikai tikėjo, kad gamta ir žmonės yra priklausomi nuo dievu valios. Jie įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės, gyvena kasdienį gyvenimą,bet turi nepaprastų galių. Dauguma graikų mitų pasakoja apie dievus, jų darbus ir gyvenimą.
Graikai turėjo daug dievų. Jie įsivaizdavo dievus stiprius, gražius, nemirtingus ir amžinai jaunus. Graikai manė, kad dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje., kad jie gali padėti ar pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose. Graikų manymu, iš pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Svvarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Taip pat Graikų dievai buvo Poseidonas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis ir Afroditė.
Graikai tikėjo, kad dievai yra labai galingi. Jų grėsminga galia kėlė žmogui baimę ir pagarbą. Ta dievų galia skatino melstis, maldauti, garbinti, prisiekti, atnašauti aukas. Dievų garbei būdavo statomi aukurai ir šventyklos, rengiamos šventės su eisenomis ir šokiais, giedami himnai. Visoje Graikijoje garsėjo Dzeuso šventyklos Dodonijoje ir Olimpijoje, Apolono Šventykla Delfuose, Atėnų Partenonas. Delfus graikai laikė visatos centru. Čiia per žynę Pitiją žyniai aiškino dievo Apolono valią. Delfų orakului graikų poliai veždavo aukas. Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su prašymu į kurį no
O Baltų religija vadinama tautų ikikrikščioniškų neteistinių tikėjimų ir kultų visuma. Apie pradinę jos formavimosi stadiją galima spręsti tik iš archeologinių radinių, o apie vėlesnę raidą dar ir iš folklore bei rašytinių šaltinių – metraščių, kronikų. Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio ir mirties jėgomis. Tai egzistencijos religija. Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai šviesa, ugnis, garsas, dangaus kūnai Saulė, Mėnulis, žvaigždės ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šiių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas. Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas, atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo Žemyna, miškų – Medeina, laukus saugojanti dievybė arba dvasia – Lauksargis, Laukpatis, žemę ir namus serginti būtybė – Žemėpatis, Dimstipatis. Mirties ir blogio jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu. Lietuviams ir latviams žinomos personifikuota likimo deivė Laimė, Laima, kuri budi gimstant žm
Tai tiek apie baltų ir garaikų religijas.