Induizmas

Turinys

1.Turinys 1
2.Įvadas 2
3.Induizmo raida Indijoje 3

3.1.Induizmo įtaka žmonių gyvenimui 3

3.2.Induizmo formatavimasis Indijoje 3
4.Reinkarnacija ir karma 4
5.Luomai ir kastų visuma Indijoje 5

5.1.Socialiniai papročiai kastose 6
6.Kitų religijų judėjimas Indijoje 6

6.1.Brahmanos 7

6.2.Gyto trys keliai į išsigelbėjimą 8

6.3.Tikėjimas į Krišną 9
7.Šventikų luomai ir dievai 9

7.1.Vedų laikotarpio dievai 9
8.Induistų maldos ir šventės 10
9.Išvados 11
10.Literatūra 12

Įvadas

Aštuoniasdešimt penki pasaulio gyventojai iš šimto priklauso kokiai nors religijai. Dvidešimtajam amžiui pereinant į dvidešimt pirmąjį globaliniame kaime gyvena daugiau kaip penki milijardai religingų žmonių. Religijos nemiršta; jos plinta ir auga, yra galingos ir įtakingos. Dievas , gamta ir žmonija sudaro dievišką vienovę.

Induistai taip pat gamtą ir dievybę laiko vienove.Tačiau induistų pasaulėvaizdis daaug adokratiškesnis nei daugumos pirmykščių kultūrų. Klasikinis induizmas gamtą ir dievybę visiškai sutapatina.

Tam tikra prasme indų mąstymas kyla veikiau iš sielos nerimo negu iš intelektualinio smalsumo- tai ir veda prie pasaulio neigimo. Filosofija indams negali būti intelektualinis žaidimas, kuris izoliuotas nuo gyvenimo.Pažinimas privalo būti transformuotas į „ viziją “, į realybės supratimą.

Vakarietiškas mąstymas ( nerelyginėmis savo formomis) vertiną žmogų kaip visų daiktų matą ir todėl yra linkęs į individualumą, o induizmo tikėjimas žmoniją laiko kosminės visumos dalimi; tokia nuostata implikuoja pagarbą gyvybei, visoms jos formoms. Atskirą nuuo kitų gyvybę, induizmas laiko gyvybės dezintegracijos apraiška.

Indų gyvenimui neretai būdingas pasyvumo elementas, nors tai nereiškia jog atsisakoma reikalauti laisvės ar pasiduodama fatalizmui. Šios nuostatos padarinys ir tai, jog tradiciškai indų kultūra gana abejinga moksliniam pažinimui ir materialiniai pažangai.

Griežta religinė pr

raktika glaudžiai susijusi su kraštutiniu jautulingumu, su nežabotais netramdomais kultais, nepaisančiais jokių suvaržymų.

1.Induizmo raida Indijoje
1.1.Induizmo įtaka žmonių gyvenimui

Kad ir kokių būta religinio protesto bangos priežąsčių, jos jėga labiausiai juntama Indijoje„Vedos“, „Brachmanai“, „Upanišados“, pirmųjų budistų ir džainistų raštai su nepaprastu aiškumu, prilygstančiu Biblijai, rodo kas vyko Indijoje. Indijos gyvenimą tvarkė braminai. Per tūkstantį metų, pradėję nuo primityvaus aukojimo, jie išplėtojo sudėtingą apeigų sistemą. Išsisklaidę į skirtingas mokyklas su savo literatūra, galėdami naudotis storomis rimtomis knygomis, jie lengvai ėmė valdyti paprastus žmones. Jie, tiktai jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės kalbos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Jų godumas buvo nepakenčiamas. Kiekviena proga: gimimo, iniciacijos, vedybų, karo, mirties, pažeidus ritualinius įstatimus, braminai reikalavo dakšinos ( piniginės doovanos).

Visa tai dar buvo galima iškęsti, bet kai jie ėmė atkakliai kištis į politiką, kšatrijų ( karių, didikų , kunigaikščių) kastos nepasitenkinimas pasidarė toks didelis, jog protestas tapo neišvengiamas.

Kai kas iš kšatrijų kąstos tapo ateistais( čiarvakais). Induistų dvasininkai tebesilaiko riyualų, aprašytų Vedose. Giedodami himnus sauskrito kalba, šie žyniai atlieka ugnies ritualą , kuris garantuoją gerą derlių.

1.2.Induizmo formavimasis Indijoje

Religinė tradicija, kurią vadiname induizmu, formavosi ne mažiau kaip 5000 metų. Induizmas kilęs iš Persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia „Indijos “, „indiškas“. Patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mo

okymu ar įstatymu, Sanatana dharma, tuo pabrėždami, kad ją išpažįstama relygija yra apreikšta „duota “.
Induizmas neturi nei įkurėjo , nei pranašo, nei jokios konkrečios institucinės sistemos. Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. Radhakrišnanas, buvęs Indijos prezidentas, kartą pasakė: „ Induizmas veikiau kultūra, nei tikėjimas “.
Induizmo religija neatsiejama nuo Indijos tradicijų, visuomenės sistemos ir istorijos.
Visa Indijos gamta alsuote alsuoja gyvybe – medžiai , uolos ir kriokliai yra tapę šventais simboliais, virtę šventyklomis, kuriose maldininkai atranda gyvenimo prasmę. Kalnai ir miškai Indams byloja apie jėgas, pastojančias kelią žmogaus pastangoms, primena amžiną dieviškųjų ir demoniškųjų galių kovą. Jogai maldininkai leidžiasi į tolimas keliones, į nuošalius pakraščius ieškodami „tikrovės “, vis tiek paramos bei dvasinės galios šaltinis pirmiausia jiems yra upės.
Šventoji Gango upė ne tik palaisto žemę; pats vanduo laikomas nenutrūkstančios gyvybės simboliu. Šimtai tūkstančių indų kasdien veržiasi prie Gongo krantų atliktį ritualinio apsiplovimo ir siurbtelėti bent lašelio iš jo gyvybę teikiančios srovės. Varanasis prie; Gongo – šventasis indų miestas, ten svajoja numirti kiekvienas indas. Tada kūnas sudeginamas, pelenai išbarstomi viršum šventosios upės vandenų – ir gyvenimas plaukia toliau .!
Indijos gyventojų dauguma toli gražu nevienalytė. Kiekvienas kraštas turi savo kalbą ir papročius, savo religinę praktiką. Didžioji dalis gyventojų dirba žemę. Daugiausia Indijos žmonių gyvena mažuose kaimeliuose.
Seniausioji kultūra išsilaikė keturiose pietinėse valstijose, kurių ka
albos priskiriamos „dravidų “ grupei. Šiaurė 2 t – mečio pr. Kr. Viduryje buvo užpulta arijų , tad čia susiformavo kita giminingų kalbų grupė.

Reinkarnacija ir karma

Indijos pusiasalyje apie 400 milijonų žmonių laikomimi induistais. Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų. Induizmas jungia daugelį kultų ir papročių, šis tikėjimas – tikras „idėjų ir dvasinių aspiracijų koliažas “
Mūsų laikais visam induizmui būdinga reinkarnacijos arba trausmigcijos samprata. Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia , kad svarbu dorai nugyventi vieną šį gyvenimą , išganymą sieja su atskiru individu, nepaneigdamas grupės ar visumos, o induistų gyvenimo koncepcija – tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų. Būtent tai ir išreiškia sansaros sanpratą, ji nusako šį gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties, o tuomet vėl naują gimimą.Sarmos sanprata susijusi su karmos koncepcija. Tiesiogiai karma reiškia „darbas “ ar „poelgis “. Karmos įstatymas yra vienas iš trijų visiems induistams būdingų bruožų. Rainkarnacija ir karma – tai lyg dvi tos pačios monetos pusės. Reinkarnacija yra tikėjimas, jog po mirties asmens siela iš naujo atgims kitoje būtybėje. Atgimsta atmanas , ne asmuo. Reinkarnacijų cikle dalyvauja ir gyvūnai. Tad kitame gyvenime atmanas asmens, kurio karma ne tokia gera, gali gimti gyvūno pavidalu, pvz., šakalo arba driežo. Panašiai ir gero gyvūno atmanas gali reinkarnuotis žmogiškoje būtybėje.
Dėl tikėjimo, kad reinkarnacijos cikle kartu su žmonėmis dalyvauja ir gyvūnai, induizmas rodo didelę pagarbą gyvūno gyvybei. Žu

udyti gyvūnus draudžiama; Indijoje gyvenantis džainistai nurodo kad žmogaus kieme skraidžiojantys uodai labai realiai gali būti jo protėvio reinkarnacija . Daugelis induistų dėl savo tikėjimo yra vegetarai.
Šiame gyvenime atlikti žmogaus darbai nulemia kokiame kūne, padėtyje ir kastoje jis atgims ateinantį gyvenimą. Dabartinė jo kasta priklauso nuo jo karmos praėjusiame gyvenime. Perėjimas iš žemesnės kastos į aukštesnę įmanomas tik po mirties per reinkarnaciją į aukštesnę kastą. Žmogaus veiksmai keičia žmogaus sielą, ir nuo to priklauso jo statusas bei kūnas, kuriame jis atgims kitame gyvenime. Karma yra gamtos įstatymas, kurio niekaip negalima palenkti ar pakeisti. Karma – tai lyg ranka, mojuojanti teniso rakete, o siela yra kamuoliukas. Atleidimas negali pakeisti žmogaus poelgių ir pasekmių. Siekdami nuopelnų žmonės atlieka gausybę religinių ritualų.
Gera karma reiškia paklusnumą savo kastos įstatymams. Tad būdas pagerinti savo lemtį yra ne tik piktintis savo padėtimi, o sutikti su savosios kastos lūkesčiais. Šitaip įgyjama gera karma pastūmėsianti sielą į geresnę padėtį kitame gyvenime.

3.Luomai ir kastų visuma Indijoje

Šiais laikais kai kurias kastų sistemas Indijos vyriausybė paskelbė neteisėtomis, kastos vis tiek išlieka kaip sudėtinė Indijos visuomeninio gyvenimo dalis. Visiems induistams daro įtaką kastų sistema . Tikėtina, kad nuo paties jų atsiradimo praėjo apie tris su puse tūkstančio metų.
Maždaug 1500 m. pr. Kr. Klajokliai arijai prasiveržė per kalnus į šiaurinę Indijos subkontinėnto periferiją. Šitaip prasidėjo ilgas karinis ir politinis valstiečių žemdirbių įsikūrusių Indijos upių slėniuose , pavergimas. Vietiniai žemdirbiai, žinomi dravidu vardu, buvo sukūrę pažangią civilizaciją, kurią arijai perėmė ir iš kurios gavo naudos jau tada , kai dar tik plėtė savo galią šiame krašte.
Atvykusieji arijai buvo baltieji. Vietinių dravidų oda buvo tamsiai rudos spalvos. Atsiradus mišrioms santuokoms, užkariautojai ėmė netekti savo spalvos , nes mišrių šeimų vaikai buvo visokių rudos spalvos atspalvių. Rasių grynumui išsaugoti buvo sukurtos tam tikros taisyklės, kuriomis santuoka tarp arijų ir dravidų buvo uždrausta. Praėjus penkiems šimtmečiams nuo arijų invazijos kastų sistema jau buvo gerai išplėtota.
Kastos buvo vadinamos varnomis ( spalva). Arijai užėmė aukštesnes kastas, dravidai – žemesniąsias. Susidarė keturios pagrindinės kastos, einančios tokia tvarka; 1. brahmanai, dvasininkų kasta; 2. kšatrijai, karių ir valdovų kasta; 3. vaišijai, pirklių ir ūkininkų kasta; 4. šudrai, tarnų kasta. Bekasčiai galėtų būti laikomi penktąją pagrindine kasta.
Kastų sistema reiškė, jog kiekvienas žmogus turi savo vietą. Tačiau visi vaikai, gimę iš dviejų skirtingų kastų sąjungos , tapdavo atstumtaisiais kuriems šioje sistemoje nebuvo vietos .
Induistų raštai palaiko įsitikinimą, jog kasta yra sakralinė socialinė sistema, nes jos kilmė dieviška. Keturios varnos pirmą kartą paminėtos Rigvedoje. Jos kilo iš pirmykščio dieviško milžino Purušos kūno. Brahmanai kilę iš jo burnos, kšatrijai iš rankų, vaišijai iš šlaunų, o šudrai iš pėdų.

Socialiniai papročiai kastose
Kastų sistemoje atsispindi socialinė santvarka yra antokratinė. Dievybė ir į kastas suskirstyta visuomenės sudaro vienovę. Tad kastos kritikuoti negalima – ji dieviška. Savosios kastos tyrumo išlaikymas Indijoje tapo manija. Aukštoji kasta, brahmanai, šiai sistemai paremti ir paaiškinti pasitelkė religiją ir filosofiją, išreikšta tikėjimu tokiais dalykais kaip karma ir reikarnacija.
Siekiant garantuoti kastų grynumą, susiformavo tam tikri socialiniai papročiai. Tėvai sužieduodavo savo vaikus, kol jie dar nesugalvojo susituokti su kuo nors iš kitos kastos. Mergaites buvo galima atiduoti į žmonas dar joms nesubrendus. Tėvai santuoką neretai laikydavo kontraktu vaikų labui, kuris juos apsaugo nuo pasibaisėtinos galimybės susituokti ne su savo kastos atstovu ir tokiu būdu tapti atstumtaisiais.
Tarp kastų atsiradimo Indijoje ir apartheido susiformavimo Pietų Afrikoje esama panašumų . Daugiau kaip prieš tris amžius arijų tauta ėmė emigruoti į pietinę Afriką. Tarp jų ir vietinių tamsaus gymio gyventojų ėmė kurtis mišrios šeimos . Kad išlaikytų savo padėtį ir rasės grynumą imigrantai iš europos primetė tam tikras taisykles, turėjusias reguliuoti santykius tarp Pirtų Afrikos visuomenių. Dabartiniais laikais Pietų Afrikos apartheidos sistemoje tapo įteisintos keturios pagrindinės klasės – baltieji, indai , spalvotieji ir juodieji. Apartheidui paremti buvo pasitelkta religija, nors pasaulinė krikščionių bendruomenė ir viešai pasmerkė tokį tikėjimą bei praktiką, paskelbusi juos biblinio tikėjimo iškraipymais . Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Pietų Afrikos valdžia pradėjo griauti apatheido sistemą. Dalyvavimas šiuolaikinio globalinio kaimo gyvenime parodė šią sistemą esant netinkamą.

Kitų religijų judėjimas Indijoje

Indijos kastų sistema yra neįtikėtinai lanksti ir gali apimti naujas bendruomenes, tačiau visada jas įtraukdama į savąją sistemą. Kasta induizmui padeda pačiu patogiausiu būdu išspręsti pliuralizmo klausimą . Ši pasaulėžiūra siekia kiekvieną naują bendruomenę įterpti į dar vienos kastos kategoriją.
Visos imigrantų bendruomenės, tokias kaip Tibeto budistai ir naujieji religiniai judėjimai, pavyzdžiui musulmonų ahmadija, induismo laikomi smulkesniais kastos porūšiais – jati . Kiekviena tokia bendruomenė funkcionuoja savo pačios etose. Iš naujos kastos tikimasi, kad ji laikysis nustatytų sąntykių su kitomis kastomis.Induizmo pluiralizmas saugo kiekvienos grupės etosą, tačiau priešinasi visų šių skirtingų kultūrų susimaišymui.
Daugiau kaip prieš du tūkstančius kasta sužlugdė ir budistų sangos ( vienuolių bendruomenės) viltis ir prisidėjo prie jos nustelbimo Indijoje.
Ir musulmonai , ir krikščionys tiki , kad uma ir Bažnyčia privalo peržengti kastų ribas. Tai tarpkastinės arba bekastinės bendruomenės. Tą patį galimą pasakyti ir apie budistų sangą. Pati šių bendruomenių prigimtis reikalauja priimti visų kastų žmones.
Tačiau induizmui priėmus misionierišką bendruomenių, pavyzdžiui, budizmą, apibrėžiant ją kaip kastą, tolesnis naujų narių priėmimas į šią bendruomenę tampa neįmanomas. Jei budistų sanga, krikščionių Bažnyčia arba musulmonų uma tampa kastomis, tuomet perėjimas iš kitų kastų į bet kurią iš šitų bendruomenių nėra galimas. Kasta yra kasta , iš vienos į kitą pereitį neįmanoma.
4.1.Brahmanos
Induistų kastų sistemą remia tikėjimas ir reikarnavimas. Taip pat ją palaiko ir tikėjimas, kad visi matomi fenomenai yra Brahmanas. Brahmanas yra neutralus ir beasminis – visos egzistencijos pradžia, priežastis. Induistų įsitikinimas, jos visa tikrovė yra Brahmanas. Brahmano pažinti neįmanoma . Apie jį galima kalbėti kaip apie personifikuotą dievybę . Indams atrodo naturalu, kad dievybės atributai arba funkcijos reiškiasi daugybe formu . Dieviškųjų vardų yra begalės, tačiau jie visi apibūdina tą patį Brahmaną.
Induistų išminčiai matomą tikrovę vadina maja . Bet kokie matomi fenomenai yra iliuzija, tik visuotinis Brahmanas yra tikrovė.
Todėl mirtis yra iliuzija . Mirtis išlaisvina dieviškąjį atmatą ( sielą) , įkliuvusį į individualaus asmeniškumo iliuziją. Šis išlaisvinimas yra malonė: jis pagreitina reinkarnacijos procesą, galutinai išvaduoją atmaną , kad šis galėtų būti absorbuotas į visuotinį Brahmaną. Brahmanas, atmanas ir maja susiją su kasta arba konkrėtaus žmogaus gyvenimo situacija. Sąsajų esama keleto:
Pirma, kadangi visa yra Brahmana, kastų sistema taip pat yra dievybė. Niekas negali pretenduoti į dievišką autoritetą ar kritikuoti kastų sistemą pats būdamas už jos ribų.
Antra , kadangi atmato ( individualios sielos) tikslas yra palikti beprasmį atgimimų ratą ir ištirpti Brahmane, žmogus turėtu ištikimai praktikuoti savo kastos dharma (kelią). Tokiu būdu jis sugeria gerą karmą, padėsiančią jį išstumti iš atgimimo rato į asmens išnykimą ištirpstant visuotiniame Brahmane.
Trečia, kadangi visi matomi fenomenai yra maja, gyvenimo nepatogumai ir tragedijos iš tiesų tėra tik iliuzija.
Induistinė pasaulėžiūra tvirtina , kad asmens individualumas yra tragiškas įvykis, iliuzija, kurią reikia nugalėti. Visa istorija ir sukūrimas yra graudus nelaimingas atsitikimas.Kaip asmuo atmanas yra susietas su gimimų ir atgimimų ciklu, taip ir visa istorija bei gamtos egzistencija yra įtraukta į didžiulį beprasmybės ciklą, vadinama kalpa. Kiekviena kalpa trunka milijonus metų.
Į šiuos milžiniškus egzistavimo ir neegzistavimo ciklus įeina keturios laiko eros, kiekviena su savo būdingomis savybėmis; sukūrimas, saugojimas, sunaikinimas ir išnykimas, kai visi fenomenai nurimsta Brahmane. Kiekviena šio ciklo dalis yra dieviška; Brahma sukuria, Višnus išlaiko, Šyva sunaikina. Kiekvienas asmuo yra šio ciklo manifestacija, o kiekvienos sielos reinkarnacijos – mini ciklas didžiajame kalpos rate.
Bhagavadgyta skatina jogą kaip efektyvų būdą pasiekti išsigelbėjimą, tai yra išsivadavimą iš individualios egzistencijos. Induizmo jogos tikslas yra pagelbėti individui šiam absorbuojantis į visuotinį Brahmaną, kad jis galėtų prarasti klaidingą individualaus asmeniškumo jausmą.
4.2.Gyto trys keliai į išsigelbėjimą
Bhagvadgyta patvirtina tris induizmo dimensijas, kurias jais apžvelgėme; kastą, karmą į Brahmaną. Šių trijų induizmo pusių kontekste Gyta kalba apie tris kelius į išsigelbėjimą.
Išsigelbėjimas ( mokša ) yra ištrūkimas iš tragiškų atgimimų ciklų. Trys keliai vedantys į išsigelbėjimą yra piramidės formos.
Pirma , piramidės apačioja yra pamaldumo savo pasirinktai (bhakčio) kelias. Šis kelias pasiekiamas kiekvienam. Nuostabą kelia tai , kad Gyta užsimena apie atleidimą, kurį žmogų galį gauti iš savo pasirinktos dievybės. Toks požiūris prieštarauja induizmo sanpratai apie nepalenkiamus karmos įstatymus. Nenuostabu , kad šimtai milijonų sveikina stulbinantį Bhagavadgytos kvietimą ieškoti dievo atleidimo.
Antra, yra paklusnumo savo kastos įstatymams kelias, ( dharma), jo žmogus įgyja gerą karmą, būtiną išsigelbėjimui. Bhagavadgytoje dharma suprantama kaip geras veiksmas toks kurio siekiama teisumo ir teisingumo. Šį teisų darbą Gyta suvokia žmogaus kastos įstatymų kontekste. Vis dėl to kai kurie induistų reformatoriai , tokie kaip Gandkis, išplėtojo Bhagavadgytos kvietimą siekti teisingumo.
Trečia, į išsigelbėjimą vedančios piramidės viršuje yra jogos kelias. Joga yra disciplina, reikalinga nušvitimui (mukčiui) patirti, tai suvokti, jog asmuo yra viena su visuotiniu Brahmanu.
Brahvadgyta kviečia induistus ieškoti išsigelbėjimo per vieną iš šių trijų arba visus kelius; dhatkti karmą ir jogą. Visa tai vyksta trijų dimensijų – kastos , karmos ir Brahmano – pasaulėžiūroje, apimančioje visus induistus.
Pagrindinės klasikinio induizmo sampratos yra veiksmas, poelgis ( karma) ir pareiga (dharma).Karma, kaip gerų ir blogų poelgių sankaupa, nulemia žmogaus likimą, tačiau nėra būdų teigiamai karmai įgyti.
4.3.Tikėjimas į Krišną

Plačiai paplitusi ir istorija apie Krišną. Krišna tikina, kad žmogus privalo pildyti kastos priedermes, o pareigą užtraukia kaltės, jeigu ji vykdoma su neprisirišimo nuostata. Krišna kalba, kad į išsilaisvinimą veda pažinimas, darbas, pasiaukojimas.
Religiniame mene jis vaizduoja kaip putlus gyvybe trykštantis kūdikis. Tai , kad Krišna paprastai vaizduojamas kaip piemuo, reiškia, kad jo garbinimą galima sieti su senoviniu Motinos deivės kultu. Karvė yra gyvas Motinos Žemės ir tos gausos, kuria ji apdovanoja žmones, simbolis. Karvės šėrimas tolygus garbinimo aktui. Net karvės šlapimas laikomas šventu, ritualo metu juo apsišvarina sulaužiusieji kastų draudimus. Nors indai valgo mėsą, tarp jų nemažai vegetarų, juk pagarba karviai reiškia pagarbą visiems gyvuliams.!
Sakoma, jog margą induizmo išpažinėjų minią vienija pagarba karviai. Kodėl karvės laikomos šventomis, niekas gerai nežino, tačiau joms leidžiama vaikščioti kur nori , ėsti ką nori.

5.Šventikų luomas ir dievai

Šventikų luomas įgyja pranašumą dėl lemtingos reikšmės, teikiamos aukojimui, magiškiems burtams ir užkeikimams. Tik per šventikus žmonės galėjo kreiptis į kosmines galias, tik jie užtikrindavo gyvybės tęstinumą. Dvasininkų luomas iškilo ir įsitvirtino ne iš karto, nes ilgą laiką viešpatavo valdovų kasta. Tobulėjant ritualui ir ceremonijoms, dvasininkai įgyja vis didesnę galią. Kuo sudėtingesnės darėsi garbinimo apeigos, tuo svarbiau turėti prityrusį šventiką- specialistą.
Vedose suskamba ir dvejonių gaida, kuri vėliau pereis į Upanišadas ( Vedanta arba Vedų pabaigą), užbaigsiančia apreikštąjį žodį. Ankstyvajame kūrimo mite.
5.1.Vedų laikotarpio dievai
Agnis – gamtos gyvybės teikėjas, ugnies ir aukojimo dievas.
Indra – dangaus valdovas, karo dievas.
Varūna – kosminės tvarkos saugotojas , turi teisę bausti ir apdovanoti.

6.Induistų maldos ir šventės

Arijų laikotarpiu induizmo išpažinėjai melsdavosi atvirame ore, dažniausiai susirinkę aplink šventąją ugnį. Paprotys melstis šventykloje atsirado sekant ankstyvosiomis Indo slėnio religijomis. Pirmąsias šventyklas induistai rentė iš medžio, todėl jos neišliko. Vėlesniąsias jau statydavo pagal karališkųjų rūmų modelį. Induistai tikėjo , kad dievai gyvena kalnuose , tai šventyklas statydavo kalnų būsto stiliumi.
Kad įtiktų reikliesiems dievams, maldininkai pirmiausia privalo atlikti apsišvarinimo ritualą, o tik paskui artintis prie dievo. Pavyzdžiui, dievo Vaišvanito rytinį pagarbinimą sudarė šešiolika ritualinių veiksmų, tokių kaip kojų nusimazgojimas, burnos išsiskalavimas, maudymasis, rengimasis, kvėpinimasis bei valgymas. Atliekant šiuos ritualus, būdavo giedami himnai, skambinama varpais, smilkomi smilkalai ir grojama ritualinė muzika. Paskui maldininkai pradėdavo pudžą, pirma pagarbindavo dievą ir paprašydavo jo malonių, o tada jau patys dalyvaudavo dieviškoje puotoje – dalindavo vandenį ir prašadą ( maistą kuris pirmiausia paaukojamas dievybei, o paskui padalijamas maldininkams). Paprastai pagrindinę šventyklos statulą dievą valgydindavo ir girdydavo gaivinančiais gėrimais, o naktį guldydavo į lovą!
Statula yra dievo buvimas namuose, ir pačių namų simbolis.
Maldose kartais dalyvauja ir šventikas, kuris susirinkusiems garbintojams paskaito ištrauką iš Vedų.
Taip pat ir kiekvienas „ antrasyk gimes “ indas ( priklausąs pirmosioms trims kastoms) turi teisę paskaityti maldas ir mantras. Pasimeldęs tikintysis palieka šventykloje auką – gėlių arba pinigų, apeina aplink altorių, pasisukęs į jį dešiniuoju petim. Maldos šventykloje nėra griežtai kongregacinės, jos labai individualios. Todėl atlikti ritualus namuose beveik tas pats kaip pasimelsti šventykloje.
Induistų šventės daugiausia susijusios su metų laikų kaita, tačiau į jas įtraukiami ir mitai iš Ramajamos, pasakojimai apie Krišnos darbus.
Populiariausia šventė – Holi . tai pavasario šventė, skirta Krišnai; jos metu užmirštami visi kitų draudimai, negalioja jokie tabų.
Divadi – rudens šventė. Susijusios su deivėmis Kali ir Lakšmi. Tarsi atkartodami dievų gyvenimo ciklus į šventas vietas traukia maldininkai, šimtai tūkstančių jų susirenka religiniuose miestuose – Vrindabanas ( Krišnos kulto centras) , Varanasis bei Alahabadas.

Išvados
1. Induizmas Veikiau gyvenimo , o ne mąstymo būdas.
2. Visa Indijos gamta alsuote alsuoja gyvybe – medžiai , uolos ir kriokliai yra tape šventais simboliais, virtę šventyklomis.
3. Induistų gyvenimo koncepcija – tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų.
4. Reinkarnacija ir karma – tai lyg dvi tos pačios monėtos pusės.
5. Kastų sistema reiškė , jog kiekvienas žmogus turi savo vietą.
6. Bet kokie matomi fenomenai yra iliuzija, tik visuotinis Brahmanas yra tikrovė.
7. Pagrindinė klasikinio induizmo samprata yra veiksmas, poelgis ( karma) ir pareiga ( dhama) .

Literatūra

1.Knyga ; Pasaulio religijos – Vilnius, 1994- (42-43p.) (170-196p.)
2.Knyga ; David W. Shenk – Pasaulio dievai – Šiauliai 2001- (93-107p.)

Leave a Comment