Budizmas

Referatas
BUDIZMAS

Vilnius 2005

Turinys

1. Turinys.............................2
2. Budizmo kilmė..........................3
3. Budizmo problema.......................13
4. Šventyklos..........................14
5. Šventraščiai..........................17

BUDIZMO KILMĖ

Budos istorija

“Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį,
pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį,
kuri įžvelgia irimą. Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau,
žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose;
į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai,
kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo.”

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama.

Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai paasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių “teisingų” istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

Pirmieji jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau, kaip praėjus 200 metų nuo jo mirties. Mūsų amžiuje jau neabejojama, kad “istorinis” Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas apipintas legendomis; trradicija mums išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.

Tokiu būdu, iš visų tų šaltinių neįmanoma sudaryti visiškai vientiso Budos gyvenimo vaizdo. Todėl iš pradžių pasistengsime “nubrėžti” išorinį kontūrą – išvardinti įvykius, nurodytus daugumoje ša

altinių, o po to savo schemą papildysime vaizdingomis detalėmis.

Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje ir buvo pavadintas Sidharta. Jis išaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. 29 metų sulaukęs, Sidharta paliko namus ir po ilgų ieškojimų pasiekė nušvitimą. Nuo tada iki pat mirties jis mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną.

Tačiau prieš “tobulai ir visiškai nubusdamas”, Buda buvo bodisatva, “būtybė, kuriai buvo pažadėtas nubudimas”.

Budistams ir daugybei tų, kurie mano, kad kiekvienas veiksmas gali turėti gerų ar blogų pasekmių, ir tiki būtybių persikūnijimu, istorinis Buda tėra tik užbaigimas ilgos, labai ilgos moralinės bodisatvos raidos, tai yra raidos “būtybės, kuriai skirta nubusti” ir kuuri pasiekė visais požiūriais išskirtinę “visiškai ir galutinai nubudusio” budos būseną.

Manoma, kad legendinio pobūdžio Buddhavamsa pasakoja 24 budų, Gautamos pirmtakų, istoriją ir pranašauja ateisiant būsimųjų laikų budą – Budą Metėją (Maitrėją).

Neatmenamais laikais, kai dar gyveno Buda Dipankara, pirmasis iš 24 pirmtakų, Gautama buvo brahmanas Sumeda. Gyvendamas kaip asketas, vieną dieną atsidūręs prieš Dipankarą, Sumeda paklojo savo plaukus po jo kojomis, kad šis vaikščiodamas nesusipurvintų, ir nusižeminęs bei atsidavęs, nusprendė pasiekti budos sąmonės būseną. Dipankara, apdovanotas visažiniams budoms būdingu gebėjimu žinoti ir at
tsakyti į visus klausimus, minios klausytojų akivaizdoje užtikrino, kad jis “taps Buda šiame pasaulyje”. Ši pranašystė turėjo būti patvirtinta visų 23 praeities budų, Dipankaros palikuonių, o būsimasis Gautama buvo ir brahmanas, ir karalius, netgi jakšų vadas, nagų karalius ar net liūtas.

Džatakos pasakoja net 547 ankstesnius Bodisatvos “gimimus”. Štai Krokodilo džataka pasakoja apie Bodisatvos, tuomet gimusio beždžione, kivirčus su krokodilu (šis yra ne kas kitas kaip būsimasis Devadata) ir jo žmona Činča, ta pačia, kuri bandys sukompromituoti Budą Džetavanoje.

“Kitados, kai Bramadata karaliavo Baranasyje, Bodisatva reinkarnavosi į beždžionę Himavantą. Tapęs stiprus kaip dramblys, kupinas energijos ir gražus, jis įsikūrė miške ties Gango vingiu,” – pasakoja džataka.

Garsiausioji Vesantros džataka aukština dosnumą, pasiekusį kraštutinę ribą. Čia Bodisatva – princas Vesantra (Višvantara). Sulaukęs 8 metų, Vesantra davė įžadą atlikti didžius dovanojimus. 16 metų vedęs princesę Madi, jis susilaukia su ja 2 vaikų. Norėdamas patenkinti 8 brahmanų prašymą, Vesantra pirmiausia padovanoja savo baltąjį dramblį, tradiciškai laikomą karalystės klestėjimo garantu: dėl to dosnumo jis ir jo šeima ištremiami. Jis išdalija visus savo turtus. Po 4 mėnesių pas juos ateina Džudžaka ir pareikalauja, kad jie padovanotų savo vaikus. Pagaliau Vesantra turi padovanoti žmoną – to reikalauja jau dievai, pats Sakra (Indra), apsimetęs brahmanu. Tačiau dovanojimo akimirką jis leidžia save atpažinti ir sugrąžina Vesantrai Madi bei suteikia 8 malones. Sa
avo ruožtu karaliui Siviui pavyksta išpirkti vaikaičius iš Džudžakos, kuris netrukus mirs nuo lėbavimo. Tremtiniai sugrįžta prabangiu kortežu į sostinę, kur Vesantra, karūnuotas karaliumi, ir toliau nenuilstamai rodo savo dosnumą.

Po mirties Vesantra atgimsta dievų Tušitų danguje: pagal nustatytą dėsnį visi bodisatvos gimsta ten savo priešpaskutiniam gyvenimui. O pastarasis labai ilgas, nes, pasak kanoninio teksto, 400 mūsų pasaulio metų tėra viena diena Tušitų danguje; Ramiųjų gyvenimas trunka 4000 metų.

Kai atėjo laikas pasirodyti žemėje Budai, 10000 pasaulių dievai susirinko prašyti Bodisatvos gimti paskutiniam gyvenimui tarp žmonių. Kaip jie jau darė visų praeities budų atžvilgiu ir darys visų ateities budų atžvilgiu, jie atėjo maldauti Švetaketu (“Baltą ir švytinčią dvasią” – taip vadinamas Bodisatva Tušitų pasaulyje), kad jis malonėtų atgimti tarp žmonių.

Penkiomis Didžiosiomis Įžvalgomis Bodisatva pats pasirenka savo gimimo laiką, žemyną, vietą, giminę ir motiną. Pasirinko jis tą istorinį laikotarpį, kai žmonių gyvenimas trunka 100 metų – nei per ilgai, nei per trumpai, tiek, kiek reikia, kad žmonės suvoktų jo mokymą. Vieta gimti jis išsirinko šiaurės Indiją, kuri tada laikyta pasaulio centru. Motina jis pasirinko Mają, ankstesnėse egzistencijose per 100000 pasaulio amžių pasižymėjusią skaistybe ir kitomis dorybėmis. Dabar jis jau pasirengęs pasitikti artimiausius įvykius, užsibaigsiančius nubudimu ir atvesiančius į gerąjį mokymą, kurio laukia visos būtybės.

Apsisprendęs Bodisatva išdėsto dievams Tušitoms &#
#8220;penkis šimtus švytinčių mokymo vartų” ir pristato jiems tą, kuris bus būsimųjų laikų buda, Bodisatvą Metėją. Dabar Bodisatva gali palikti Tušitų dangų. Tačiau kitur sakoma, kad Buda turėjęs tik vieną gyvenimą.

VI a. pr. Kr. šiaurės rytų Indija buvo vienas didžiausių pasaulio intelektualinės ir dvasinės veiklos centrų. Netoli Himalajų priekalnių tuo metu gyvavo nedidelė Kapilavastu karalystė. Joje gyveno šakjų gentis, o jų karaliai kildino save iš valdovo Manu. Jų giminė vadinosi Gautama, “kilusi iš Gotamos”, kuris buvo vienas jų protėvių, brahmanas, šventasis ir išminčius.

VI a. pr. Kr. šalį valdė teisingumu pagarsėjęs radža Šudodana, o jo pirmoji žmona buvo savo grožiu ir dorovinėmis bei protinėmis savybėmis išsiskirianti moteris, gavusi Majos pravardę. Apie 560 m. pr. Kr. (20 metų tikslumu) jie susilaukė sūnaus. Tai buvo paskutinė jo motinos galimybė susilaukti vaiko.

Kadangi karalius Šudodana ir karalienė Maja tuomet buvo bevaikiai ir laikėsi skaistybės, Bodisatvos prasidėjimas laikomas nekaltu. Vieną naktį ji susapnavo, kad į jos įsčias pro dešinįjį šoną įėjo baltas dramblys. Lalitavastara Bodisatvos prasidėjimą pasakoja kitaip. Maja-Devi, apsupta žmonių ir dievų, “pasirodė sode, ir visas sodas, palaistytas kvapniu vandeniu, pražydo dieviškomis gėlėmis, o visi medžiai <.>, nors buvo žiemos metas, išskleidė lapus ir sunokino vaisius <.>. Tuomet Maja – Devi <.> ėjo nuo vieno medžio prie kito <.>, kol priėjo Plakčą <.>. Tada tas Plakčos medis, paveiktas Bodisatvos šlovės galios, palinko ją pasveikindamas. Tuomet Maja-Devi tarytum žaibo blyksnis danguje ištiesė dešiniąją ranką, sugriebė Plakčos šaką palaiminimo ženklan ir, žiūrėdama į dangaus aukštybes, nusižiovavo ir sustingo. Tą akimirką iš Kamavačaros dievų tarpo priekin žengė 60000 apsarų, kad jai padėtų ir sudarytų garbės palydą. Tokios antgamtiškos galybės akivaizdoje Bodisatva įžengė į motinos įsčias.”

Legendos sako, kad jį nekaltai pradėjęs saulės spindulys, ir motinos įsčios tapusios tokios skaidrios, kad ji galėjusi matyti dar negimusį kūdikį. Dar pasakojama, kad jis užaugo ne motinos gimdoje, bet brangaus akmens dėžutėje.

Po dešimties (mėnulio) mėnesių nuo prasidėjimo karalienė, lydima jaunesniosios sesers ir palydovių, išvyksta iš Kapilavastu aplankyti tėvų. Lumbinio giraitėje, šviečiant pilnačiai, stovėdama po medžiu, į kurio šaką įsitvėrė, ji pagimdo Bodisatvą. Vaikas išeina iš dešiniojo savo motinos šono, jos nesužeidęs, “įgijęs atmintį ir žinojimą, nesuteptas motinos įsčių, kaip neatsitiko nė vienam kitam, nes visi kiti buvo sutepti įsčių dėme” (Lalitavistara). Nepaliestas jokio žmogaus, jis buvo pirmiausia priimtas dievybių.

“Vos gimęs Bodisatva nusileido ant žemės. Ir vos tik Bodisatva Mahasatva ant jos nusileido, žemę prarėžė ir pasirodė didžiulis lotosas. Nanda ir Upananda, abu Nagų karaliai, išniro iki pusės iš dangaus žydrynės ir, ištrykšdinę dvi karšto ir šalto vandens sroves, numaudė Bodisatvą.<.> Dievai numazgojo jo kūną įvairiausiais kvapniais vandenimis ir apdengė ką tik nuskintomis gėlėmis. Ore pasirodė du Čanarai ir brangus skėtis. O jis, sėdėdamas ant didžiulio lotoso, nužvelgė 10 erdvės taškų liūto žvilgsniu, didžio žmogaus žvilgsniu. <.> Atsivėrė dieviškoji Bodisatvos akis <.>, jis išsyk išvydo visus 3000 didžiųjų tūkstančių pasaulių <.>. Jis iš karto suprato žmonių mintis ir elgesį, o supratęs apsižvalgė į visas puses. <.> Nepamatė nieko sau lygaus. <.> Niekieno nepalaikomas Bodisatva pasisuko veidu į rytus ir, žengęs 7 žingsnius, pasakė: “Aš būsiu tas, kuris žengia visų mokymų, išaugusių iš dorybės, priekyje.”<.> Kur tik pastatydavo Bodisatva koją, ten išdygdavo lotosas,” – pasakoja Lalitavistara. Taip pat jis žengė ir į kitas pasaulio puses bei į žemesniąją ir aukštesniąją sritį, žadėdamas būti neprilygstamu, vertu aukojimų, nutraukti kančią, sunaikinti pragarus ir pan.

Visas pasaulis, nuo dausų iki pragarų, švenčia tą įvykį. Tuo pat metu gimsta būsimoji Bodisatvos žmona, jo ginklanešys, žirgas, įvairūs karaliai.

Po 7 dienų Maja mirė, nes pagimdžiusiai Budą šioje žemėje nebeliko, ką veikti.

Netrukus po gimimo Bodisatva su dievų palyda iškilmingai pervežamas į Kapilavastu. Pagal šakjų paprotį jis pristatomas į Abajos (“bebaimio”), juos globojančios dievybės, šventyklą. Kai būsimasis Buda pirmą kartą apsilankė šventykloje, dievų statulos pakilo ir sukniubo prieš jį. Karalius jam suteikia Sidhartos (“to, kuris sulaukia sėkmės ir klestėjimo” arba “pasiekusiojo tikslą”) vardą, o gal Sirvatasidhartos – “tobulo visuose dalykuose” vardą. Jo pasirinktas antras vardas – Gautama, kuriuo jis pagerbė induizmo mokytoją, kurio pasekėju laikomas.

Tądien, kai Bodisatva atėjo į pasaulį, pasirodė daugybė gerų ženklų. Tuomet karalius Šudodana sukvietė žynius ir tarė jiems: “Štai ką tik gimė kūdikis; kokiomis geromis ir blogomis savybėmis jis bus apdovanotas?” Tada žyniai sudarė jo horoskopą ir ištyrė 32 išskirtinio žmogaus žymes ir 48 antrinius ženklus, kuriais jis apdovanotas ir kurie liudija anksčiau įgytus nuopelnus. Vaiko tėvui buvo išpranašauta (žynio, trijų jogų, išmintingų senolių, o gal atsiskyrėlio Asitos), kad berniukas tapsiąs arba didžiu valdovu (Čakravarčio karaliumi), jeigu liks namie, arba benamiu klajūnu, kuris pradės religinį gyvenimą ir įgys tobulą protą, jeigu paliks namus. Buvo pasakyta, kad jei berniukas įžvelgs nelaimę, persmelkiančią bet kurią sąlygotą būseną, visko išsižadės ir pasidalins su pasauliu savo prašvitusia sąmone. Išminčiui Asitai (Šudodanos žyniui ir jo mokytojui, anot kai kurių versijų) teks atskleisti, kad vaikas taps “visiškai ir galutinai nubudusiu” Buda.

“Tais laikais didysis rišis (išminčius) Asita gyveno karališkuosiuose Himalajų kalnuose su Naradata, savo sesers sūnumi, ir buvo apdovanotas 7 antgamtiškomis savybėmis. Gimus Bodisatvai, jis išvydo daugybę stebuklų ir kitokių neįtikėtinų dalykų. Padangėse dievų sūnūs džiūgaudami lakstė pirmyn atgal mosuodami savo šaliais. Pamatęs tai, jis tarė sau: “Nagi reiktų apsidairyti.” Apžvelgęs dieviškuoju žvilgsniu visą Indiją, jis pastebėjo, jog dideliame mieste, Kapiloje, karaliaus Šudodanos namuose, gimė mažytis princas, žėrintis šimtais šventų spindulių, šlovinamas visos visatos ir apdovanotas 32 žymėm, būdingomis didžiam žmogui” (Lalitavistara). Pasitelkęs magiją, jis atskrenda į Kapilavastu. Čia, įžvelgęs, kad princas Sidharta, be jokios abejonės, pasieks Aukščiausiąjį Protą ir “įsuks Mokymo Ratą”, jis aprauda savo senatvę, dėl kurios nebegalės būti viso to liudininku.

Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahapradžapati kuo didžiausioje prabangoje ir turte. Šudodana neleido savo sūnui nė žvilgtelėti į pasaulį. Jo vaikystė bėgo gimtųjų laukų prieglobstyje. Čia medžių šešėlyje jis dažnai apmąstydavo įvairius dalykus, o kartu jį supo neįtikėtina prabanga. Sidharta pastebimai išsiskyrė iš bendraamžių tarpo. Kitur sakoma, kad jis iš motinos paveldėjo fizinį grožį, o jo charakteris išsiskyrė romumu, gerumu ir mąslumu. Septintaisiais metais per karaliaus surengtą “šventos vagos” ceremoniją jis įgijo “pirmąją meditacijos stadiją”.

Kai vaikystė prabėgo, jaunąjį princą ėmė mokyti humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, rūpestingai mankštinti kūną. Jis greitai įsisavindavo mokslus, pasireiškė jo įvairiapusiai gabumai. Jis įvaldo “64 menus”. Bodisatva čia rodo stebuklus, pranoksta savo paties mokytojus. Regis, tuo metu ir pasireiškia jo pusbrolio Devadatos pavydas Bodisatvai ir noras su juo varžytis. Visi tekstai stengiasi pateikti tuos bjaurius polinkius kaip blogą “naštą”, kurią Devadata nešasi iš vieno gyvenimo į kitą. Kai princas rungėsi jėgomis su šakjais, savo miklumu visuose menuose ir gausybe talentų nurungė visus kitus. Jis jau rengėsi išvykti džiaugsmo kupina širdimi. Vežėjas atvedė jam dramblį. Devadata, didžiavęsis savo jėga, paklausė vežėjo, kam tas dramblys. Sužinojęs jis, apimtas įtūžio, partrenkė dramblį ant kelio, ir nebebuvo galima praeiti. Sidharta paklausė, kas taip nedorai pasielgė, kas užmušė dramblį. Kai jam atsakė, kad tai Devadata padarė, norėdamas užtverti miesto vartus, princas pakėlė ir sviedė oran dramblį, o šis nulėkė už miestą juosiančio griovio.

Tėvas augančiam princui davė viską, kas džiugina jauną, stiprų vyrą: paskyrė jam dalį savo valdų, apsupo 500 puikių moterų, buvo sudarytos geriausios sąlygos lavinti kūną ir protą. Užteko nurodyti geidžiamą daiktą, ir jis jį turėdavo. Pagal budistų raštus, vėliau jis prisipažino: “Aš buvau sugadintas, labai sugadintas. Kvėpindavausi tik Varanasio sandalmedžiu, rengdavausi tik Varanasio drabužiais. Dieną naktį viršum manęs laikydavo baltą skėtį nuo saulės. Žiemą praleisdavau vienuose rūmuose, vasarą būdavau kituose, lietinguoju metų laiku – trečiuose.”

Kai Sidhartai sukako 16, tėvas nusprendė jį apvesdinti ir į žmonas išrinko gražuolę Jašodarą. Vėliau jis turėjo dar 2 žmonas ir sugulovių. Antroji žmona, Gopa, priklausė šudrų kastai, nes Sidharta pareikalavo išrinkti jam protingą ir dorą žmoną, nepaisant jos kilmės. Kitur pasakojama, kad princą apvesdinti nutarė Šakjų taryba. Kadangi visi praeities budos kurį laiką gyveno santuokoje, jis irgi neatsisakė santuokos, tik patikslino, kokiomis savybėmis turi pasižymėti būsimoji nuotaka. Karaliaus žynys pats suranda Gopą (arba Bimbą, Jašodarą). Išskyrus ją iš jaunų merginų būrio, Bodisatva, kad būtų išrinktas jaunikiu, turi nugalėti pretendentus varžybose ir įtempti savo protėvio Sinhahanu lanką, kurio niekas neįstengia net pakelti.

Santuoką atšventus, karalius mėgina įtraukti Sidhartą į karalystės valdymą, parūpina jam gausybę pramogų ir kaip įmanydamas stengiasi, kad jis išvengtų viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio. Būgnai, varpeliai, arfos, tambūrinai ir fleitos skleidžia malonius garsus, kol jis būdrauja; ir gausybė moterų švelniais balsais neleidžia užmigti savo melodijų akordais ir koncertais.

Sukurti tam, kad Sidharta išvengtų bet kokio skaudaus reginio, karaliaus sugalvoti pramogų sodai atskleis ar veikiau sužadins per įvairius gyvenimus Bodisatvą persekiojantį skausmą. Pasakojama, kad dar būdamas keturiolikos jis kartą išvažiavo iš miesto ir keturiuose parkuose sutiko senį, ligonį, laidotuvių procesiją ir vienuolį. Išvažiavęs pro rytinius vartus, rytiniame parke Sidharta išvydo paliegusį, paniekintą, niekieno neglobojamą, nieko nesugebantį senį, kuris sunkiai žengė į priekį pasiramsčiuodamas lazda. Tada Bodisatva važnyčiotojo paklausė, kas tai per žmogus, ir kai jam buvo atsakyta, kad čia senis, jis paklausė, ką vadina seniu. “Jis nugyveno daugybę metų, jis geba daryti vis mažiau ir mažiau ir mažiau, jo išorė pasikeitė, jo skaistus veidas nubluko. Kai jis atsisėda, jam sunku atsikelti, jis turi labai mažai gyvybinių jėgų”,- atsakė vežėjas. Taip princas sužinojo apie senatvę ir kad jos neišvengs nė jis. Jis labai nuliūdo ir vis galvojo apie senatvės dėsnį. Išsigandęs karalius pasistengė dar daugiau malonumų parūpinti sūnui. Bet po kiek laiko Sidharta vėl išvyko iš miesto, šį kartą pro pietinius vartus. Sode jis netyčia sutiko išsekusį ligonį, beglobį, be namų, priėjusį mirties slenkstį, kuris buvo sulysęs bei nusilpęs ir sunkiai kvėpavo atsirėmęs į vartus. Tada Bodisatva paklausė, kas yra ligonis, ir jam atsakė, kad tai žmogus, “kurio keturi didieji pradai čia stiprėja, čia menkėja, ir jis nebegali nei gerti, nei valgyti, jo kvėpavimas nusilpęs, retėja, jo gyvybines jėgas naikina jame glūdintys nešvarumai”. Supratęs, kad dar neišsivadavo iš senatvės ir ligos dėsnių, princas dar labiau nuliūdo, o jo tėvas dar labiau susirūpino. Trečiąkart išvažiavęs pro miesto vartus į vakarus, Bodisatva pamatė numirėlį, kurį nešė vyrai, o iš paskos ėjo nuliūdę giminaičiai. Vežėjas paaiškino, kad numirėlis yra tas, kuris “liovėsi kvėpavęs, jį apleido protas, jis nieko nebesuvokia, jis paliko tuščią kaimą, jis visiems laikams išsiskyrė su savo tėvais”. Nieko nelaukęs, princas grįžo namo. Prisiminęs visuomet tarpusavy susijusias senatvę, ligą ir mirtį, jis įsipareigojo galvoti apie išsivadavimą. Išsivadavimą Sidharta atranda, kai grįždamas šiauriniame sode sutinka vienuolį, nusiskutusį plaukus ir barzdą, laikantį rankose dubenėlį. Paklaustas vežėjas pasakė, kad keliaujančiu vienuoliu vadina tą, kuris “susitvardo, oriai elgiasi, visuomet yra kantrus ir užjaučia kitus”. Vienuolis, pasiekęs ramybės būseną, nejausdamas nei meilės, nei neapykantos, tik prašydamas išmaldos, žingsniavo akis įsmeigęs į kelią. Tada Sidharta suprato, kad religijos išpažinimas ir dorovinis tobulėjimas yra naudingas ir sau, ir kitiems. Jis labai nudžiugo ir, išlipęs iš vežimo, pareiškė pagarbą vienuoliui. Grįžtant viena moteris pasakė, kad Sidharta patirs nirvaną, tada jis dar labiau nudžiugo. Karalius nujausdamas, kad pranašystės pildosi, rengė vis daugiau švenčių jam išblaškyti ir dar akyliau sūnų saugojo.

Nors jau jaunystėje Sidharta ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, bet karalius jį stengėsi apsaugoti nuo to sunkaus kelio ir nuolat sūnų apiberdavo visų penkių juslių malonumais. Dykaduoniškas gyvenimas, prabanga ir malonumai slėpė tikrovę ir trukdė apsispręsti. Sidharta kančias išvydo taip vėlai, kad patyrimas smogė jam visa jėga. Toliau gyvendamas prabangoje, jis pajuto beprasmybę ir nuobodulį. Sidhartą apniko nepasitenkinimas savo gyvenimu. Vienintelį sūnų jis pavadino Rahula (“saitu, grandinėmis”), tėvystę suprasdamas kaip dar vieną prisirišimo šaltinį. O 29 gyvenimo metais jis išgyveno gilią dvasinę krizę, lūžį, dėl kurio pasuko ieškojimų keliu. Jis nusprendė palikti savo rūmus, naujagimį sūnų ir pasitraukti į vienatvę, tam, kad apmąstytų blogio priežastį ir rastų priemonę, jei ne panaikinsiančią, tai nors sumažinsiančią šį blogį.

Taigi per savo dvidešimt devintąjį gimtadienį, naktį Bodisatva nusprendžia palikti šeimą. Paprašęs tėvą leidimo ir mąsliai pastovėjęs prie miegančių žmonos ir sūnaus, jis paslapčia palieka rūmus, sėda ant žirgo Kantakos ir, lydimas savo ginklanešio Čandakos, išvyksta. Dievai padeda jam pabėgti, panardindami miestą į miegą, atverdami vartus ir prilaikydami žirgo kanopas, kad jis nekeltų triukšmo. Tuo metu visoje visatoje vyksta stebuklai. Juk pats Didysis Išvykimas laikomas stebuklu: Bodisatva gimsta religiniam gyvenimui.

Šudodanai, siejusiam garbėtroškiškas viltis su savo paveldėtojo likimu, šis sprendimas negalėjo patikti. Taip pat jis nepatiko ir visai išdidžiai šakjų genčiai, kuri į atsiskyrėlius žiūrėjo su panieka ir visai negerbė jų. Pats Buda vėliau sakė, kad tokios pagarbos iš kšatrijų palikuonių, aukštakilmės ir didingos giminės, negalima ir reikalauti.

Kai kurie mokslininkai manė, kad pasitraukimas iš gimtinės ir klajonių pradžia galėjo būti susijusi ir su istorinėmis aplinkybėmis. Jie manė, kad ši tremtis nebuvo savanoriška, o susijusi su politiniais kunigaikštysčių konfliktais.

Šiaip ar taip, Bodisatva patraukia į pietryčius ir persikelia per Anomos upę, nors jam labai priešinasi Mara, galingas blogio dievas. Tada, patvirtindamas savo pasirinkimą bei atmesdamas savo kastos privilegijas ir stodamas į klajojančių vienuolių kelią, jis nusikerpa plaukus, kuriuos dievai nuneša į Indros dangų. Savo ieškojimus Sidharta pradėjo neturėdamas nieko. Jis išsiuntė savo ginklanešį drauge su žirgu ir karališkaisiais papuošalais atgal į Kapilavastu. Ten jie paliudija neatšaukiamą pasikeitimą, ir Kantaka miršta iš liūdesio ir atgimsta Indros danguje. Tuo tarpu Sidharta apsikeičia drabužiais su vienu medžiotoju ir keliauja toliau, teturėdamas geltoną (karališkos spalvos) medžioklinį apsiaustą.

Tapęs keliaujančiu vienuoliu Gautama, jis mėtėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Turėjo kelis mokytojus. Pagal vieną versiją, Sidharta savo kelią pradėjo askeze, pagal kitą – dar prieš nusivildamas askeze, jis pasuko meditacijos keliu su pasekėjų bendruomenėmis, kurioms vadovavo Udraka ir Arada. Sakoma, kad tik tapęs vienuoliu, Sidharta pamažu keliaudamas pasiekė Vaišalį ir prisijungė prie Arados Kalapos mokinių: šis mokytojas teigė, kad substancija išvis neegzistuoja. Jis siekė beaistrės būties, pasiekiamos sielą pratinant prie tvirtos, nedrumsčiamos ramybės.

Toks gyvenimo būdas Sidhartai patiko. Jis pasiekė tobulumą. Bet šis mokymas (šio būdo prasmė sujungti “aš” Atmaną su pasaulio pradžia ir prasme Brahmanu) nepatenkino jo; Sidharta nesutiko su svarbiausiu principu, kad siela nepasikeičia, kildama meditavimo pakopomis ir kad giliausiai pasinėrus į meditaciją, kai bet koks vyksmas sieloje nurimsta, “aš” vis dar galėjo egzistuoti. Greitai perpratęs doktriną, Gautama suvokė, kad ji negali visiškai išvaduoti iš kančių. Tada jis iškeliauja į Radžagrihą ieškoti kito mokytojo. Čia Gautama prisijungia prie Udrakos Ramaputros mokinių. Bet ir šis mokymas neatliepia jo lūkesčių. Lydimas penkių kitų mokinių, jis vėl pasitraukia ir iškeliauja link Gajos, ieškodamas malonios ir tinkamos meditacijai vietos. Nesuradęs mokytojo, Gautama, tapęs Šakjamuniu, Šakjų išminčiumi, nusprendžia pats surasti kelią į išsivadavimą.

Taigi jis nutaria klajoti vienatvėje. Jis keliauja į tolimą vietovę, į miškus netoli Uruvelos, kur apsistoja ir atsiduoda meditacijoms.

Tačiau pasakojama ir tai, kad Uruveloje Bodisatva pradėjo praktikuoti askezę. Kaip ir kiti Indijos išminčiai, jis ėmėsi pratybų ir disciplinos, artimos jogai, praktikavo kvėpavimo sulaikymą, įkvėptą hatajogos – “jėgos jogos” ir derino tai su ilgu kūno marinimu. Taip jis darė šešerius metus. Ši sunkiai pakeliama askezė Bodisatvą taip išsekino, kad dėl jo išsigando net jo penki bendražygiai, o susirūpinę dievai pranešė apie tai tarp jų atgimusiai jo motinai ir tėvui, kuris nė girdėti nenori apie sūnaus nesėkmę. Tęsiant šias pratybas Bodisatvos sugebėjimai nublanko, o kūnas prarado išskirtinio žmogaus žymes. Jį vėl aplanko Mara ir ragina prisipažinti pralaimėjus. Ir kai Gautamai telieka “viena tūkstantoji gyvybinių jėgų”, jam pasirodo Indra ir grodamas tristyge liutnia įrodo, kad kaip tik tinkamai įtempta styga gali skambėti maloniai, taip ir tas, kuris moka išvengti kraštutinumų, pasiekia norimą tikslą.

Bet kokį mokymą Sidharta greitai peraugdavo, nes jis žinojo daug apie tai, kas vyksta prote, tačiau nieko apie viršlaikę prigimtį to, kas patiria visus tuos reiškinius. Taip Sidharta atmetė ir askezę, nes suvokė, jog šituo keliu eidamas vargu ar išsivaduos iš reinkarnacijos ciklo. Nepakanka vien pasiruošti išoriškai, marinant kūną, būtina įžvelgti pačią tikrovės esmę. Be to, privalu visiškai pakeisti pagrindinę žmogiškąją nuostatą – godų kabinimąsi į gyvenimą.

Tik prisiminęs sėkminga savo pirmąją meditaciją – dar namuose, po obelim, Sidharta pasiryžo atsidėti šiai praktikai ir pasiekti šventumo būseną. Jis pagalvojo: “Kitados, kai dar gyvenau pas savo tėvą karalių, sėdėjau kartą po džambo medžiu ir bandžiau atsikratyti minčių apie geismus ir kitus blogus bei ydingus dalykus, buvau paskendęs pirmojoje meditacijoje, pilnoje džiaugsmo, laimės, darnių minčių.” Tada jis suprato, kad taip galima išsekinti kentėjimo šaltinį ir, panaudojęs savo energijos galią, jis ėmė ugdyti ir praktikuoti šį žinojimą. Ir dar jis suprato, kad tik geismų atsisakęs patirs laimę, o ne versdamas kentėti kūną. Gautama nusprendžia galutinai atsisakyti askezės, vis dar nusilpęs, jis stengiasi susigrąžinti jėgas. Netrukus Bodisatva visiškai atsisakė griežto badavimo, kurį praktikavo iki šiol ir suvalgė truputį ryžių bei pakepintų grūdų viralo. Iš vieno lavono drobulės (ar merdinčiosios skarmalų) jis pasisiuvo vienuolio drabužį ir dabar jau gali prašyti išmaldos. Kaimiečiai duoda jam maisto, ir jis beregint atgauna savo išvaizdą ir sugebėjimus.

Bodisatvos bendražygiai jo nesuprato ir manė, kad tai išdavystė. Nusivylę jie paliko jį, sakydami vienas kitam: “Asketas Gautama yra beprotis, kvailas, jis pametė Kelią. Nejaugi nėra Tiesos Kelio?” O Bodisatva patraukė prie ožkaganio medžio toliau medituoti. Čia Sudžata, manydama, kad prieš ją medžio, į kurį kreipėsi su prašymu, dievybė, paaukojo jam skanėstą iš grietinėlės ir ryžių auksiniame dubenyje. Jis auką priėmė.

Naktį Bodisatva susapnavo penkis pranašingus sapnus, kad netrukus jis neišvengiamai nubus. Taigi jis pradeda ruoštis nubudimui. Nusimaudęs Nairandžanoje, jis gautą maistą padalino 49 dienoms, kurių prireiks nubudimui įtvirtinti. Auksinį dubenį jis įmetė upėn, kur šis stebuklingai plaukdamas prieš srovę, pasiekė nagų karaliaus namus ir atsitrenkė į kitų trijų budų, Gautamos pirmtakų, išmestus dubenis. Likusį laiką, kol pasijuto pasirengęs suvokti nubudimą, Bodisatva praleido miške. O tada iškeliavo į Bodimandą – mistiškąjį Žemės centrą, kuris vienintelis tegali atlaikyti budų nubudimą (jo meditavimo vieta vėliau pavadinta Bodigaja – Nubudimo vieta). Vienas dievų atskleidė jam, kad jis nubus tik prie ypatingo medžio – Bodi (išminties medžio – figmedžio) ar tiesiog pipalos. Po juo jis ir įsitaiso – veidu į rytus, ant paklotos ant žemės kušos žolės.

Nubusti galima tik tada, kai dorybės įveikia visus žemiškuosius saitus. Gautamai šią užduotį sunkino dar ir Maros, troškimų pasaulio dievo-demono gundymai. Maros viešpatavimui nesibaigiančių atgimimų rato panaikinimas sukeltų milžinišką grėsmę, todėl šis nusprendė Bodisatvos ketinimus sužlugdyti. Tačiau per savo 35ąjį gimtadienį Gautama visiškai ir galutinai nubunda ir tampa Buda.

Įvairiai pasakojama apie tai, kiek gi laiko teko Gautamai medituoti, kad pasiektų nubudimą. Kartais sakoma, kad jam prireikė kelių dienų, kartais – kad užteko ir vienos nakties. Šių meditacijų metu Gautamai atsivėrė daugybė visatos paslapčių, tačiau negalima sakyti, kad tam turėjo reikėti ilgesnio ar trumpesnio laiko tarpo, nes pats nubudimas vyko ne laike ir ne erdvėje, kurie tėra mūsų juslių iliuzijos. Galbūt Sidharta nubudimą pasiekė po 6 dienų ir naktų, 7ąją dieną. Tada kiekvieną dieną ir naktį jis pažindavo naujas tiesas. Pavyzdžiui, 1ąją naktį jis pamatė visus savo gyvenimus, 2ąją naktį – pažino reinkarnacijos ciklą ir jį valdančius dėsnius. Tačiau galbūt Gautamai pakako ir trijų meditacijų – budėjimų per vieną naktį. Pirmasis budėjimas atvedė jį į absoliutų nedrumsčiamos ramybės ir budrumo tyrumą, išvaduodamas jo protą iš visų saitų. Antrasis budėjimas atvėrė dieviškąją akį ir leido pamatyti visus tiek savo, tiek kitų būtybių gyvenimus. Gautama pamatė visą begalinių pasikartojimų nykumą, beviltiškumą ir kančią. Per trečiąjį budėjimą Bodisatva suprato dvyliką pagrindinių priežasčių ir pasekmių, vedančių į kančią, ir Keturias Tiesas, kurios padeda išsivaduoti iš kančių.

Įdomu, kad net Gautamai galutinai nubudus ir tapus Buda, Mara nepasiduoda. Dar tebebūdamas Bodisatva, Buda įveikė Marą ir tik po šios pergalės galėjo nubusti. Dabar, kai jau tapo Buda, “nušvitusysis” Sidharta Gautama buvo išsilaisvinęs ir būtų galėjęs tuoj pat įžengti į nirvaną. Mara gundė jį nedelsiant tą padaryti. Mara pasinaudojo jo nusilpimu, nes kol suvokė dharmą, Buda neteko jėgų. Pirmąsias savaites jis turėjo pratintis prie galingos prašvitimo energijos. Tačiau net ir nusilpęs, Buda jautė pareigą atverti ir kitoms būtybėms kelią, kuris leistų padaryti galą samsaros ratui ir atvestų į nenusakomą ne-atgimimo būseną – nirvaną. Dėl pareigos skleisti mokymą Buda atsisakė nedelsiant pereiti į nirvaną ir taip įveikė paskutinįjį Maros gundymą.

Marai pasitraukus, Budos pagarbinti grįžta kiti dievai. Dar septynias savaites Buda išbus netoliese, šioje ypatingoje vietoje besipratindamas prie naujos energijos, įtvirtindamas naująjį žinojimą meditacijomis ir religinėmis pratybomis. Ir per tą laiką ateis dar daug dievų prašyti jo palaiminimo ir prieglobsčio, o kartu ir padėti jam įtvirtinti nubudimą. Pasakojama, kad pirmą savaitę Buda tiesiog meditavo, antrąją – patvirtino savo nubudimą dievams ir kontempliavo Bodi medį, po kuriuo ir nubudo, trečiąją – vaikštinėjo pirmyn atgal iki Bodi medžio, taip simboliškai aplankydamas pasaulio centrus. Ketvirtąją savaitę Buda jau rengėsi grįžti į normalų gyvenimą. Jis apmąstė doktriną ir svarstė, kokius darbus reiks nuveikti, kaip skleisti mokymą. Nelengva buvo nuspręsti kaip ir kam perteikti savo žinojimą, todėl dar porą savaičių Buda atsideda meditacijoms. Šeštąją savaitę jam bemedituojant, atslenka šaltis ir liūtys, meditaciją leidžia tęsti tik nago Mučilindos, prie kurio ežero Buda tąsyk buvo apsistojęs, pagalba. Nagas apsivyniojo Budos kūną, o jo galvą pridengė savo išskleistu gobtuvu. Paskutinę meditaciją baigęs, Buda jau gali priimti maistą, kurį jam pasiūlo du broliai keliauninkai kupranugarių varovai. Tačiau Buda nusprendžia, kad jis gali maitintis tik iš išmaldos dubens, todėl atsisako keturių pasaulio šalių dievų-sargų paaukotų jam brangių dubenų, o vietoje jų paima akmeninius, kuriuos sujungia į vieną, atsidėkodamas visiems dievams už šią auką.

Broliai keliauninkai tampa pirmaisiais jo pasekėjais, ir tai dar labiau sutvirtina pasiryžimą skleisti mokymą. Tačiau jis dar neapsisprendė, kaip reikia mokyti. Budos žinojimas reikalingas visoms gyvoms būtybėms, kenčiančioms nuo samsaros, bet suvokti jį be galo sunku. Tik Brahmos Sahampačio sukelta žydinčių lotosų vizija padeda jam nuspręsti, kad mokyti reikia tuos, kuriems “tik mažmožio trūksta, kad pražystų”, t.y. ieškančius kelio, dvejojančius, kuriems išgelbėti tereikia mažmožio. Buda pirmaisiais savo klausytojais nusprendžia pasirinkti savo buvusius mokytojus: Udraką ir Aradą, bet dieviškoji jo akis atskleidžia, kad abu neseniai mirė. Tada jis pagalvoja apie tuos penkis bendražygius, kurie jį paliko atsisakius askezės. Buda patraukia į Mrigadavą (Gazelių giraitę) prie Benareso, kur glaudžiasi tas penketas, sakyti savo pirmojo pamokslo.

Pasakojama, kad šviečiamoji Budos veikla prasidėjusi nesėkme. Jo nesuprato sutikti žmonės – nei asketas, kuriam Buda apsiskelbė esąs nugalėtoju, nei keltininkas, atsisakęs perkelti Budą. Viešas pamokslas nepavyko, iš Budos atvirai šaipėsi klausytojai, sakydami kad “karaliaus sūnus išprotėjo”. Sutikti giminaičiai irgi jo neklausė, priekaištavo jam dėl nepastovumo ir lengvabūdiškumo. Jie įrodinėjo, esą Buda dar neturi nei autoriteto, nei kitų pamokslininkų patyrimo. Nors yra ir tokių pasakojimų, kurie teigia, kad pirmasis pamokslas tapo dar vienu didžiuoju Budos stebuklu, ir penketas tapo jo ištikimais mokiniais. Pagal šią versiją, penketas nors iš karto ir nepastebėjo visiškos Budos permainos, bet šiam priėjus arčiau, jie pasijuto nejaukiai ir jau nesugebėjo apsimesti buvusio bendražygio nepastebintys. Buda jiems paskelbė apie savo atrastą mokymą ir kad jie taps pirmaisiais laimingaisiais, kurie išgirs jį.

Sakydamas Benareso pamokslą, Buda išdėstė Keturias Tiesas – įsuko mokymo ratą. Šiam pamokslui jis pasirinko naktį, kai švietė mėnulio pilnatis (kaip ir jo nubudimo naktį), po mėnesio nuo jo nubudimo. Pirmąjį budėjimą Buda tyli, ir tik antrojo metu jis paaiškina, kodėl reikia vengti perdėtos askezės ir rinktis vidurio kelią. Trečiojo budėjimo metu išdėstoma doktrina. Vienas iš penketo sugebėjo iš karto suvokti mokymo reikšmę ir tapo arhatu – šventuoju, sugebančiu pasiekti nirvaną. Kitiems Buda pamokslauja dar kelias dienas, kol ir jie suvokia esmę.

Nors neretai minima, kad be penketo iš “laimingųjų būrio” pirmojo pamokslo klausėsi ir dievai, taip skatindami Budą ir toliau skleisti mokymą bei kartu semdamiesi iš šio mokymo dvasinių jėgų, bet tai tebuvo lašas jūroje. O Budai buvo svarbu, kad kuo daugiau žmonių jį išgirstų, nes daugelis kitaip gyvenime pasiklys, nes jiems būtina mokymo dovana, kurią teikti yra budisto pareiga. Be to, kaip jau buvo minėta, kartais sakoma, kad pirmieji pamokslai Budai iš viso nepavyko. Taigi jam buvo svarbu patraukti dėmesį, pakeisti viešąją nuomonę. O tai jis galėjo padaryti tik patraukdamas į savo pusę autoritetingus žmones, asketus ir mokytojus. Netrukus po pirmojo pamokslo susibūrė apie šešiasdešimties vienuolių grupė. Atsirado ir keli pasauliečiai pasekėjai. Tačiau visi jie buvo iš žemesniųjų kastų. Pirmieji du atsivertėliai – kupranugarių varovai – net neaišku, ar buvo indai. Pirmasis po pamokslo atsivertęs pasaulietis, Jašas, priklausė vaišijų kastai. Netrukus prisidėjęs Upalis, kuris vėliau tapo vienu iš didžiųjų mokinių, buvo net šudra. Ir nors tai parodė, kad naujasis mokymas plinta nepaisydamas kastų sistemos, kad jis skirtas visiems, ir tik viena svarbu – kad jis būtų suprastas, bet šis faktas nepridėjo žmonių pagarbos ir pasitikėjimo. Padėtis pasikeitė tik Uruvilvoje, į kurią Buda atkeliavo po liūčių sezono.

Taigi liūčių sezoną, kai keliauti tapo sunku, Buda mokė savo suburtus pasekėjus, o atėjus geresniems orams, jis paragino mokinius išsiskirstyti ir keliauti bei kuo plačiau skleisti mokymą visų žmonių gerovei. Pats Buda iškeliavo į Uruvilvą. Pakeliui jis atvertė grupę jaunų lėbautojų, pakvietęs juos “ieškoti savęs”. O Uruvilvoje prie jo mokinių prisideda broliai Kašjapos, žymūs brahmanai. Apie Kašjapas pasakojama įvairiai. Sakoma, kad tai buvę trys broliai. Nors kitur minimas tik vienas asketas Kašjapa – ugnies garbintojas. Šiaip ar taip, Buda buvo priimtas šaltai, atstumtas. Tačiau ilgainiui per ilgus draugiškus pokalbius ir disputus Buda sugebėjo pasiekti Kašjapų bei jų mokinių draugystę ir pasitikėjimą. Taigi tokiu būdu Buda atverčia didelę bendruomenę – minima, kad mokytojai į jo būrį atsivesdavo nuo 500 iki 3500 mokinių. Be to prisijungus Kašjapoms, o ir pačiam Budai sakant pamokslus bei darant stebuklus, prie jo prisideda vis daugiau pasekėjų. Ypač stipriai paveikė klausytojus Ugnies pamokslas – tada visi klausiusieji patyrė arhatą.

Net ir taip pagausinęs savo pasekėjų būrį, Buda nusprendė ir toliau keliauti bei skleisti mokymą. Buda nubudimą pasiekė trisdešimt šeštaisiais savo gyvenimo metais. Likusius keturiasdešimt penkerius metus jis su savo mokiniais klajojo po Indiją, visiems be išimties dėstydamas savo mokymą ir neprašydamas atlyginimo, priimdamas tik išmaldą – kasdieninį maistą. Po Uruvilvos didesniu jo kelionės tikslu tapo Radžagriha, kur jis karaliui Bimbisarai buvo pažadėjęs apsilankyti ir išdėstyti tiesą, kai tik ją suras. Taigi giraitėje prie miesto, kur jis su savo mokiniais apsistojo, juos sutiko ir į rūmus vaišėms pakvietė pats karalius. Jiems buvo paskirta bambukų giraitė, kurioje Budos bendruomenė išbuvo porą mėnesių, skleisdama mokymą. Čia prie Budos prisidėjo Šariputra, Maudgaljajana ir Mahakašjapa (šis, tikriausiai, prisijungė jau anksčiau – žr. ankstesnę pastraipą), vėliau tapę didžiaisiais Budos mokiniais. Atsivertimų taip pagausėja, kad kilo sumaištis, ir miestiečiai pradėjo nesutarti su vienuoliais. Budai teko raminti žmones ir aiškinti, kad niekas neverčiamas stoti į jo bendruomenę.

Svarbi buvo ir kelionė į gimtinę – Kapilavastu. Ši kelionė minima ne visuose tekstuose, o ir kelionės motyvai bei aplinkybės skirtingai pasakojamos. Viena iš versijų – pamokoma, bet šalta – yra ta, kad Budos tėvas, karalius Šudodana, sužinojo apie sūnaus šlovę. Ir tada šis panoro vėl pamatyti sūnų, todėl išsiuntė pas jį pasiuntinius. Tačiau net devynis kartus karalius bergždžiai siuntė savo žmones. Šie nesugrįždavo atgal, nes išklausę Budą atsiversdavo ir prisijungdavo prie Bendruomenės. Ir tik dešimtasis pasiuntinys – karaliaus žynio sūnus ir Budos jaunystės draugas Udajinas – sugebėjo įkalbėti mokytoją vykti į Kapilavastu. Šį kartą Buda sutinka, nes jaučia, kad ir šeima jau pasirengus išklausyti jo mokymą.

Didingai Buda atvyko į gimtinę. Dviejų mėnesių kelionėje jį lydėjo dvidešimt tūkstančių vienuolių, tačiau visa ši minia buvo apskurusi, keliavo elgetaudama. Karalius Šudodana, nekantriai laukęs sūnaus, pasijautė įžeistas ir atsisakė savo ketinimo pats pasitikti Budą. Vienuoliai apsistojo už miesto, Banjano giraitėje. Ir nežinia, ar giminaičiai būtų susitaikę, jei ne minėtas pasiuntinys Udajinas. Jis įtikino karalių, kad būti Budos tėvu yra ne mažiau garbinga, nei būti visatos valdovo tėvu. O ir pats Buda stengėsi neskaudinti išdidžių giminaičių. Kad jiems netektų nusilenkti klajojančiam vienuoliui, Buda savo artimiesiems pasirodė aukštai virš žemės iškilusioje dengtoje galerijoje. Tuo pat metu jis pademonstravo “antrininko” stebuklą, įtikindamas visus savo galiomis. Praėjus dienai po susitikimo, beveik visa giminė atsivertė, priimdama Budos mokymą.

Ši istorija nelabai dera su budizmui būdingu vaikų pareigų tėvams sureikšminimu. Šeimos gyvenimą budizmas aukština. Tėvai yra šventi, o vaikai juos turi garbinti visą jų gyvenimą ir net po mirties. Todėl daug gražiau skamba kita versija, anot kurios, Buda į Kapilavastu sugrįžta ne tam, kad atverstų savo užsispyrusius giminaičius, o išgirdęs apie gresiančią tėvų mirtį. Kartais net pasakojama, kad susirūpinęs Buda ne įprastai keliavo, o pakilo į aukštesnįjį pasaulį ir akimirksniu atsidūrė pas tėvus. Jis budėjo prie tėvo, laikydamas jam ant kaktos ranką ir pasakodamas mokymo tiesas. Tai buvo ir paskutinė pamoka, kurios dėka karalius Šudodana prieš mirtį pasiekė tobulumo būseną – arhatą. Jis buvo pirmas pasaulietis, kuriam tai pavyko, ir tik mylinčio sūnaus dėka. Kai tėvas mirė, Buda dalyvavo laidotuvėse ir pats uždegė laidotuvių laužą.

Aišku gali būti, kad šie du pasakojimai vaizduoja ne dvi skirtingas tų pačių įvykių versijas, bet yra apie du skirtingus įvykius. Mat kartais pasakojama, kad Šudodaną mirtis ištiko praėjus ketveriems metams po jo atsivertimo.

Kaip ten bebūtų, po to, kai pats karalius priėmė Budos mokymą, apie aštuoniasdešimt tūkstančių gentainių pasiekė jo pavyzdžiu. Tarp jų ir netikras Budos brolis Nanda, kuriam prieš tai buvo pažadėtas sostas. O taip pat ir Budos sūnus Rahula (Raula), kuriam jau buvo maždaug septyneri metai. Šie du įstojo į bendruomenę, atsisakydami visų žemiškų malonumų, nors abu galėjo tapti karaliais. Beje, galbūt tokios garbės troškimo vedama kadaise palikta Budos žmona ir atvedė pas jį sūnų. Motina vaiką pamokė prieiti prie tėvo ir paprašyti savo palikimo. Tačiau Buda, išsižadėjęs visų pasaulietinių dalykų, vietoje to, kad patvirtintų sūnaus teisę į sostą, perdavė vaikui tikrąjį savo palikimą – Mokymą. Ir Rahula nusekė paskui tėvą.

Budizmo problema

Religijotyrai aktuali vadinamoji “budizmo problema”. Mat pats budizmas laužo įprastą religijos sampratą ir paplitusius apibrėžimus. Budos mokymas kartais aiškinamas kaip “ateistinis”, ir išties, ankstyvasis budizmas dievų neturėjo, o Budai hinajanos išpažinėjai taipogi nesimeldžia. Tuo tarpu, religijos apibrėžimuose dažnai vartojama dievo ar dievų sąvoka. Anot P. Tillich, “religijos sąvoką galima susiaurinti iki cultus deorum (“dievų garbinimo”), bet šitaip iš apibrėžimo išskirsime ikimitologines ir pomitologines religijos stadijas, taigi iš vienos pusės tas, kuriose dievų dar nebuvo, iš kitos – kuriose dievų jau nebuvo, atitinkamai, pvz. Šamanizmą kaip pirmosios stadijos atstovą, dzen- budizmą – kaip antrosios.” Ortodoksinis budizmas, hinajana (iš dalies ir dzen – budizmas) neturi dievo sąvokos, joms “nereikalingi” ir dievai – tačiau hinajana be jokios abejonės yra religija. Bet kai kurie autoriai suprasdami, kad budizmui jų apibūdinimai netinka bando ir tai neigti. Pavyzdžiui Anwanderis postulavo, esą ankstyvasis budizmas tebandė įveikti vien kančios problemą, tad jis tebuvo mistinė filosofija, o ne religija. Tuo tarpu religija tapo tik vėlyvesnė budizmo forma. Dar kiti žūt būt bandė įsprausti budizmą į jau nustatytus rėmus. Windengrenas sako, kad šiuo atveju, kalbėjimas apie likimą kontroliuojančią galią ar galias apima ir budistinę dharmą, kuri kaip tik ir “lemia likimą”.

O ką mano patys budistai? Lama Ole Nydahl`as, Tibeto budizmo atstovas, teigia, kad tarp religijos ir budizmo yra esminis skirtumas, nes religija turėtų iš naujo mus atvesti prie kažko tobulo. Tačiau budizme nėra nieko, su kuo galima būtų vėl susijungti, nėra rojaus, iš kurio kadaise buvome išmesti. Viskas, ką kalba Buda yra logiška, ir tai galima patirti.

Jei jau budizmo problemą taip sunku išspręsti mokslininkams, tai ką apie šią religiją galvoja eiliniai žmonės? Ole Nydahl`as teigia, kad bet kokia sistema pasirodo per maža budizmui.

Dažnai manoma, kad budizmas – filosofija. Iš vienos pusės tai tiesa. Dvasinis skaidrumas yra natūrali budistinio vystymosi pasekmė. Bet filosofija veikia sąvokų ir vaizdinių lygmenyje, o Budos mokslas dirba su mumis kaip su visuma. Dėl to nuolat keičiamės, kadangi duodamas raktas nuo to, kas kasdien vyksta mūsų viduje ir visur aplink.

Bet ir čia slypi pavojus. Atkreipę dėmesį į vidinio poveikio, vystymosi idėją, kai kurie teigia, kad budizmas yra psichologija. Bet budizmas įžengia tik tada, kai žmonės pasiekia tam tikrą vidinį stabilumą ir erdvę mato kaip turtą, o ne kaip atskyrimą. Kada išgyvenantis tai, kas išgyvenama, ir pats išgyvenimo procesas nebejaučiami kaip besiskiriantys tarpusavyje, pirmiausiai ateina išlaisvinimas, o po to prašvitimas. Nors psichologija mus keičia, iš tikrųjų ji veda į tašką, kuriame budizmas prasideda.

Tačiau Dalai Lama teigia, kad budizmas – tai ir religija, ir praktika, ir filosofija sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, suteikia prieglobstį, padeda jiems tapti budomis, nubudusiomis būtybėmis.

Ole Nydahl`as mano, kad budizmą geriausiai apibūdina žodis dharma. Žinoti sąryšius, kurie jungia reiškinius, yra raktas į kiekvieno laimę. Budizmas yra mokymas, o pats Buda – mokytojas, pavyzdys, bičiulis.

Šventyklos

Budizmas, išskyrus jo tantriškąsias atmainas, nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Teravados budizmas atmeta visus ritualus ir atvaizdų net Budos statulų garbinimą; juk melstis Budai beprasmiška, jis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną. Ankstyviausios žinomos “religinės apeigos” buvo vienuolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant.

Mahajanos budizmas pripažįsta ir leidžia kur kas daugiau kultų bei ritualų negu teravados. Nors kulto laikymasis, tarkim, kurio nors iš budų garbinimas, ir nėra taip vertinamas kaip sekimas pačiu Budos mokymu, toks kelias į šventimą irgi pripažįstamas tiems, kurie savo tikėjime silpnesni.

Mahajana išplėtojo apeigų sistemą. Čia suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos prieš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokymo principams. Budai net priskiriami žodžiai: “Aš netikiu laime, pasiekta per kitų kančias.” Budistai kartodavo Mokymo išpažinimo formules, garsiai kartodavo Mokymo tekstus, garbindavo Mokytoją ir giedodavo giesmes. Jiems svarbus buvo individualus santykis, todėl būtinas buvo susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas net ir mahajanoje išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos – garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas.

Budos gimimo, o teravados šalyse jo nušvitimo ir mirties laikas yra minimas ir vadinamas vesaku. Ruošiantis vesaku Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepiančiu vandeniu. Į vienuolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Lietaus sezono metu paprastai vyksta vasa (meditacija vienumoje). Budos laikais tuo metu buvo nekeliaujama. Vienuoliams buvo įsakoma nesitraukti iš vietos, mokytis ir medituoti. Vasos metu paprasti žmonės taip pat stengiasi rasti laiko mokymuisi ir meditacijai. Vasos pabaigoje žmonės aukoja vienuoliams naujus drabužius. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.

Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbiimas. Saugomi ir garbinami šventųjų (ir paties Budos) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai. Šri Lankoje švenčiama šventojo Danties šventė, kai vienas iš Budos dantų iškilmingai nešamas gatvėmis.

Išplito tų vietovių, pastatų, giraičių, medžių, kurie kaip manoma buvo susiję su Budos ar jo pasekėjų biografija, garbinimas. Pagrindinės budistų šventosios vietos susijusios su svarbiausiais Budos gyvenimo momentais. Tai jo gimimo vieta (Lumbini giraitė), jo nušvitimo vieta (Bodigaja), pirmojo pamokslo vieta (Benaresas ar jo apylinkės) ir mirties vieta (Kušinagaras). Šventosios vietos buvo išpuoštos šventyklomis, stupomis, paveikslais ir statulomis. Jos sutraukdavo minias maldininkų, taip pat ir iš kitų šalių. Budizmui plintant, vienuolynai gražėjo ir turtėjo, nors paprotį imti iš tikinčiųjų dovanas auksu ir pinigais pasmerkė dar Vaišalio susirinkimas. Buvo statomi dideli vienuolynai, paminklai, primenantys šventus įvykius, kuriami meno kūriniai.

Mahabodi vietovė Bodigajoje – Nubudimo vieta – laikoma svarbiausia visiems budistams maldininkams. Būtent čia visi budos, tiek praeities, tiek ateities, įveikia Marą ir jo blogio jėgas ir “visiškai nubunda”. Dabartinės šventovės vietoje III a. pr. m. e. Ašoka pastatydino mažytę šventyklėlę. Didžioji šventykla, kurios statyba priskiriama vienam Šri Lankos karaliui, buvo pastatyta maždaug V-VI a. XII a. ji buvo sugriauta musulmonų, vėliau restauruota, atstatyta ir kelissyk perstatinėjama daugiausia Birmos budistų, kurie suteikė jai dabartinį pavidalą.

Sarnate, toje vietoje, kur buvo pasakytas Pirmasis pamokslas, Ašoka iškeldino monolitinį kokių 15 m. aukščio stulpą. Apatinė jo dalis tebestovi, o kapitelis saugomas Sarnato muziejuje. Kapitelis vaizduoja keturis stilizuotus liūtus, nešančius ant nugaros ratą,- tai viena garsiausių kolonų. Sarnathas taip pat garsus budistų kulto paminklais, kurie priskiriami įvairiems šios religijos istorijos laikotarpiams. Čia greta ankstyvųjų viharų – komplekso įrenginių, kuriuose gyvendavo ir atlikdavo religines apeigas budistų vienuoliai, – yra naujais laikais pastatytas Mūlangandhakuti – Viharas. Tame pačiame Sarnathe išliko griuvėsiai stupų – Džagat Singho, kuris buvo pastatytas lyg ir toje vietoje, kur buvo pasakytas pirmasis pamokslas, ir Dhamekšo kaip pasakojama legendoje, šioje vietoje 500 budistų vienuolių pasinėrė į nirvaną.

Svarbiausia budistinė šventykla, relikvijorius ir memorialinis statinys, garbinamas tikinčiųjų, – stupa – vis dėl to buvo sukurtas ne budizmo ir ne budizmui. Stupos, kupolo formos pastatai, kurių pagrindą sudaro kvadratinis postamentas, kildinami iš supiltinio kapo, arba pilkapio – tumulus, taigi siekia bronzos ir geležies amžių. Senesniais laikais tai buvo masyvus plytų ar akmens pastatas, turintis cokolį ir iškeltą ant stulpo kupolą bei špilį, kuris iš pradžių padalytas skėtiniais ir bažnytinių vėliavų aukštais, krikščioniškosios eros pradžioje įgavo stupai būdingą kūginį, dažniausiai varpo pavidalą. Stupos stilius kito priklausomai nuo regiono. Išsivystė tibetietiška čorteno forma, Tailande pirmykštė formulė buvo išrutuliota į aukštį. Šiuolaikiniai statiniai gali būti dekoruojami tapytais vaizdais. Puikus senovinės stupos pavyzdys yra Didžioji Sančio stupa, pastatyta II a. pr. m. e. ant Ašokos karaliavimo laikų stupos liekanų. Jos akmeninė baliustrada su keturiais monumentaliais portalais buvo iškalta I a. pr. m. e. pabaigoje, o jos skulptūros, dovanotos pamaldžių donatorių, – medžio ir dramblio kaulo drožėjų bei metalo liejikų kūriniai. Sukurtos tęstinio pasakojimo principu, jos vaizduoja gausybę personažų. Džatakos, pagrindinė senosios mokyklos tema, retai iliustruojamos; labiau mėgstamos Budos gyvenimo ir budizmo istorijos scenos. Priešais, vakariniame portale ant piliorių pavaizduotas Pirmasis pamokslas, kurį simbolizuoja Ratas, ir trys stupos, primenančios relikvijų pasidalijimą. Architravuose pavaizduotas Maros pralaimėjimas, Nubudimas po Bodi medžiu, karas dėl relikvijų ir Kušingaros sostas.

Stupos buvo statomos vietose, susijusiose su Budos gyvenimu ar jo mokymu, ir buvo taip pat skiriamos relikvijoms saugoti (Budos kaulai, dantys, plaukai, pelenai iš jo laidotuvių laužo). Vaikščiodami aplink stupą lankytojai atiduoda Budai pagarbą. Mažos stupos buvo statomos čaitjo viduje. Vėliau imta statyti didelius pastatus, kuriuos aptverdavo tvora su 4 vartų (pagal pasaulio šalis). Stupas statydavo ir legendinių budizmo platintojų kapavietėse, netoli nuo jų gyvenviečių, – tai buvo užmūryti kupolo formos statiniai. Aplink juos išaugo kiti pastatai, taip atsirado ir vienuolynai.

Patys seniausi žinomi budizmą šlovinantis meno kūriniai sukurti Ašokos viešpatavimo laikotarpiu. Nedaug kas liko iš stupų, pastatytų didžiųjų piligrimysčių vietose, tačiau keletas ten iškeltų stulpų gerai žinomi; pavyzdžiui, stulpo, iškelto Pirmojo pamokslo vietoje, kapitelis “su liūtais” (dabar saugomas Sarnato muziejuje). Ankstyvajame budistų mene paties Budos figūrų nerandame, jas pakeičia vaizdai įvairių daiktų, susijusiu su Gautamos gyvenimo istorija ar mokymu, pav., Bodi medžio, simbolinio rato, lotoso ir panašiai. III a. pr. m. e. karalius Ašoka pavertė Bodi medį tikru garbinimo objektu, jis aptvėrė jį tvora su galerija ir akmens plokštėje, vaizduojančioje Nubudimo sostą, liepė iškalti skulptūras. XII a. medis sunyko. Kai budizmas įsigalėjo Šri Lankoje, viena jo gyvatšakė buvo ten nugabenta, ir iš jos atsodintas medis, kurį šiandieną matome Mahabodi vietovėje. Įprastas budizmo simbolis – gėlė lotosas, kurios šaknys auga giliai tvenkinio dugne. Budistai sako, kad žmogus turi stengtis būti panašus į lotosą. Tyras jo žiedas simbolizuoja nušvitimą. Vienas seniausių budistų garbinimo objektų – simboliniai Budos pėdos atspaudai. Budos pėdos ar pėdų atspaudo, veikiau archeologinių radinių ženklo paskirtis – priminti, kad Buda ir Mokymas garantuoja globą. Mokymo Ratas – Budos doktrinos ir mokymo simbolis. Medituojant Budai pavyko suvokti gimimų ir mirčių ciklą, tikrą ydų ratą. Na o mokymas suteikia galimybę apeiti šį kančių ratą Vidurio keliu. Išjudinti Mokymo Ratą – kitu ratu, tai yra žinių ciklu, sulaužyti pragariškąjį ratą. Kartais labai didelis (beveik 2 m. skersmens), jis vaizduojamas iškeltas ant stulpo, paprastai apsupto gazelių (aliuzija į pirmąjį pamokslą). Kai kurie ratai ir kai kurie stulpai turi užrašus, suteikiančius visą informaciją apie Budos doktriną. Senosios indų Maurjų valstybės klestėjimo laikotarpiu (III a. pr. m. e.), kuriame labai paplito budizmas, būdingi skulptūromis apvainikuotų memorialinių kolonų pavidalo paminklai. Prabangus dekoras ir skulptūros, puošiančios stulpus, pirmiausiai vaizduoja Budą ir jo mokymą. Kompozicijos simbolika, pradedant Budos pėdų atspaudais ir baigiant Mokymo Ratu su Trimis Brangenybėmis ir skėčiu – tai pati Budos ir jo mokymo esmė. Toks vaizdavimas būdingas vediškai tradicijai ir parodo, kodėl taip greitai paplito mahajana. Ašokos viešpatavimo laikais, nuo V-VI a. Indijoje ratas nebevaizduojamas.

Visose budizmą išpažįstančiose šalyse yra šventyklų, bet čia jų vaidmuo nėra labai svarbus.Kai kurių budistų pastatai vadinami pagodomis. Pagodos, ypač Japonijoje ir Kinijoje dažnai yra kelių aukštų bokšto formos. Pagodos ir stupos dažnai stovi už šventyklų. Čaitjas (šventykla – maldos namai, turintys kokią nors relikviją) yra pailga salė, kurios vidus suskirstytas kolonomis ir baigiasi apsida. Kadangi buda laikomas kiekvienas, pasiekęs nušvitimą, tai čia gali būti šimtai statulų (pavyzdžiui, Po šventovėje Bankoke – 394 paauksuotos budų statulos).

Šventraščiai

Buda po savęs nepaliko jokių rašytinių kūrinių; už jo mokymo išsaugojimą turime būti dėkingi jį lydėjusiam Anandai ir kitiems mokiniams.

Kai tik buvo sudegintas Budos kūnas, susirinkimas Radžagrihoje nusprendė užfiksuoti Palaimintojo žodžius ir Mokymą pirmiausia žodine tradicija. Susirinkimas įvyko prasidėjus kitam liūčių sezonui po Mahaparinirvanos Radžagrihoje, Vaiharos kalno oloje, sušauktas mokinio Mahakašjapos, užėmusio Budos vieta. Jame Ananda apkaltintas 5 ar 10 klaidų, kurias tarnaudamas Budai padarė. Nusišalinęs ir patyręs arhato būseną, Ananda vėl prisijungė prie Susirinkimo, kur viešai atliko išpažintį. Anandos atsakymai doktrinos klausimais tapo sutrų pagrindu. Manoma, kad Ananda išsaugojo Budos moralės taisykles ir aforizmus. Drausmės (Vinajos) klausimais pasisakė Upalis. Po susirinkimo Mahakašjapa Budos pavyzdžiu išvyko tęsti kelionių į šventas vietas ir mokyti (kai kurie jo teiginiai vėliau figūruos kanoniniuose tekstuose). Manoma, kad jis surinko ir išsaugojo visą Budos metafiziką. Tų teiginių visuma raštiškai įforminta tik prieš pat krikščioniškos eros pradžią (o pagal kitas versijas – dar vėliau), tačiau vaizdiniai paliudijimai garantuoja, kad iš esmės Tekstų pintinė (Sutrapitaka) jau buvo nusistovėjusi. Visų budizmo padavimų, legendų ir pamokymų buvo mokomasi atmintinai ir perduodama žodžiu. Teigiama, kad net pirmieji budizmo pasekėjai buvo vadinami “klausytojais”, o sutros visada prasideda formule: “Taip aš girdėjau.”

Po 100 – 120 metų Vaišalyje įvykęs susirinkimas buvo nukreiptas prieš neleistinas Vaišalio bendruomenės priimtas praktikas. Nuosprendis, pasmerkęs vaišaliečių praktiką, buvo paremtas “Pratimokša”, nekanoniniu mokymo rinkiniu.

Pirmuosius rašytinius tekstus, susijusius su budizmu, pateikia archeologija. Tai Ašokos įrašai ir senosios stupos. Vienas toks įrašas vardina šventus kūrinius, kuriuos vienai bendruomenei Ašoka siūlo skaityti ir gerbti. Vieno jų – “Pakylėtojo pamokymai Rahulai apie melą” – pavadinimas sutampa su Pali kanono knygos pavadinimu. Taigi, daroma išvada, kad Ašokos valdymo metais budizmas jau buvo raštu užfiksuotas, bet tos knygos neišliko.

Ašokos valdymo metais ir paties valdovo įsakymu sušauktas ir trečiasis susirinkimas Pataliputroje. 1000 vienuolių 9 mėnesius tikrino, tobulino ir klasifikavo iš praeities paveldėtas tradicijas. Kai kas teigia, kad jau Ašokos įsakymu “Tripitaka” buvo surašyta ant palmių lapų, tačiau dabartinis mokslas to nepatvirtina. Pasaulio Religijų žinyne rašoma, kad iš viso, pirmieji budistų tekstai buvo užrašyti tik I a. pr. m. e. Ceilono saloje. Šiaip ar taip, Pali kanonas, pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, raštiškai užfiksuotas Šri Lankoje I a. pr. m. e.

Apibendrinant šį laikotarpį, galima sudaryti schemą:

Pali kanone išdėstyta konservatyviųjų teravados budistų mokymo esmė. Jis žinomas “tripitakos” (trijų pintinių, indų) pavadinimu. Visi tekstai suskirstyti į 3 dalis – pitakas: Disciplinos, arba Drausmės, Tvarkos (Vinaja), Tekstų, Kalbų (Sutta) ir Trumpo mokymo pakartojimo (Abhidharma). Kiekviena šių pitakų savo ruožtu susideda iš atskirų traktatų ir skirtingų žanrų kūrinių, vadinamų nikajomis.

Vinaja pitaką sudaro medžiaga apie Budos gyvenimą, apie vienuolijų atsiradimą. Taip pat ji nustato vienuolių elgesio taisykles ir vienuolijų tvarką. Svarbi jos dalis “Pratimokša” – savotiškas baudžiamasis vienuolių kodeksas, nurodantis ir bausmes prasikaltusiems.

Sutta pitaka – tai Budos ir vienuolių mokymas (sutta – tai sanskrito žodžio “sutra” pali forma, reiškianti gaires, vadovą). Čia daugybė pasakojimų apie atskirus Budos gyvenimo epizodus. Džatakų knygoje yra šimtai pasakojimų apie ankstesnius Budos įsikūnijimus.

Džatakos, arba “Gimimai” – tai pasakojimai, legendos arba pasakos, vaizduojančios pažangą siekiant “tobulumo”, bet drauge ir blogus polinkius, išliekančius visuose gyvenimuose. Džatakos yra religinio auklėjimo pagrindas ir dažnokai tikintieji su jomis geriau susipažinę, nei su daugeliu svarbių Budos gyvenimo faktų. Tai 547 legendinio pobūdžio pasakojimai apie ankstesnius Bodisatvos “gimimus”, pagal strofų skaičių tie pasakojimai sugrupuoti į 22 skirsnius. Kiekviena džataka baigiasi trumpu paaiškinimu, kur Buda siūlo sutapatinti savo amžininkus su veikėjais, tuo pabrėždamas, jog moraliniai ketinimai lemia naują gimimą. Džatakos parodo, kad bodisatvos, kaip ir visos būtybės, per jų žmogiškus, gyvūniškus ar dieviškus gyvenimus, pamažu bręsdamos, privalo griežtai laikytis 10 esminių dorybių ir jas tobulinti.

Kitas Pali kanono tekstų sąvadas, pasakojantis Bodisatvos gyvenimo istoriją – Buddhavamsa, arba Budos pirmtakai. Legendinio pobūdžio Buddhavamsa pasakoja 24 Budų, Gautamos pirmtakų, istoriją ir pranašauja ateisiant būsimųjų laikų Budą Metėją (Maitrėją).

Abu šie kūriniai surašyti palyginti vėlai ir laikomi paties Budos pasakojimų ir aiškinimų aprašymu. Nuo pat sukūrimo jų populiarumas milžiniškas ir nemažėja.

Šioje pitakoje, kuri skirta ir pasauliečiams, ir vienuoliams, taip pat yra giesmių. Jos eiliuotos kaip ir Dhammapada pavadinta nikaja.

Dhammapada, “Eilės apie Mokymą” – vienas garsiausių budistinių tekstų, svarbių tiek savo literatūrine verte, tiek jame keliamomis pamokomomis temomis.

Abhidharma pitaka (dar vadinama Aukščiausiojo mokymo arba Mokymo pakartojimo pintine) parašyta sausu akademišku stiliumi specialistams. Čia yra pamokslai etikos ir abstrakčiomis filosofinėmis temomis. Tai metafizinis Budos mokymas, pasiekiamas tik aukščiausio dvasinio ir dorovinio lygio žmonėms.

Be Pali kanono, yra ir kitų svarbių budistinių tekstų pali, sanskrito, kinų ir kitų Azijos tautų kalbomis. Garsiausi iš jų – “Karaliaus Milindos klausimai” (I a.); dogmatiškas veikalas “Kelias į tyrumą”, kurį V a. parašė Budagosa; ir “Aukštojo mokymo reikšmės santrauka”, sukurta Amirudos XI a.

Mahajanos budistai pripažįsta kur kas daugiau autoritetingų tekstų, nei tradiciškesni teravados budistai. Ypač svarbi vieta mahajanos literatūroje tenka traktatams, skirtiems Išminties tobulinimui. Manoma, kad jie atsirado Indijos pietuose, nors išliko šiaurės Indijos kraštuose. Tie traktatai labai įvairaus dydžio – nuo 125000 strofų iki vos kelių skiemenų. Tarp jų minėtini “Gerojo Įstatymo lotosas”; “Sukavati rojaus aprašymas”; “Mokymo apreiškimas Lankoje”; ir svarbiausias – “Tobulos išminties vadovas”, detaliai išaiškinantis nušvitimo būseną. Kai kurie šių tekstų yra praktiniai, kiti filosofinio pobūdžio. Ištisos filosofinės mokyklos susibūrė įvairių vadovų, arba sutrų, pagrindu, o paskui jau rašė savas knygas, šastras, kur stengėsi nuodugniai pagrįsti budizmą ir papildyti jo interpretacijas.

Leave a Comment