Induizmas

AMŽINASIS MOKYMAS: INDUIZMAS

Religinė tendencija, kurią vadiname induizmu, formavosi ne mažiau kaip 5000 metų. Tačiau toks jo pavadinimas žinomas tik maždaug nuo 1200, kai užpuolikams musulmonams teko atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo. Induizmas kilęs iš persų kalbos žodžio hindu, kuris reiškia “Indijos”, “indiškas”. Tačiau patys indai savo tikėjimą laiko amžinu mokymu ar įstatymu, sanatana dharma, tuo pabrėždami, kad jų išpažįstama religija yra apreikšta, “duota”.

Religija be įkūrėjo, religija be dogmos
Induizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei jokios konkrečios ekleziastinės ar institucinės struktūros, iššdėstytų pažiūrų sistemos. Pabrėžiamas veikiau gyvenimo, o ne mąstymo būdas. Radhakarišnanas, buvęs Indijos prezidentas, kartą pasakė: “Induizmas-veikiau kultūra bei tikėjimas”.
Ne kiekvienas, kas gimęs Indijoje, yra praktikuojantis induistas. Tačiau tvirtinama, kad “visi jie yra induistai, nes gimę indais”. Pavadinimas rodo, kad visus induizmo išpažinėjus jungia jų indiška kilmė.

Motina Indija
Induizmo religija neatsiejama nuo Indijos tradicijų, visuomeninės sistemos ir istorijos. Indijos pusiasalis turi aiškias geografines rimbas. Jis trikampio formos, iš abiejų pusių skalaujamas vandenyno, o iš šiaurės stūkso neįžengiamų Himalajų kalnų grrandinės. Šios žemės apybraižos patiems indams primena motinos figūrą ir byloja jiems apie “Motiną Indiją”.
Didumą krašto užima sodri derlinga lyguma. Todėl neįkainojamas turtas indams yra kalnai ir iš jų trykštančios upės. Šiaurėje lygumą drėkina upės, pietuose musoniniai lietūs – tad ištisus me

etus indai džiaugiasi gausiu derliumi.
Visa Indijos gamta pilna gyvybės – medžiai, uolos ir kriokliai yra tapę šventais simboliais, virtę šventyklomis, kuriose maldininkas atranda gyvenimo prasmę. Kalnai ir miškai indams byloja apie jėgas, pastojančias kelią žmogaus pastangoms, primena amžiną dieviškųjų ir demoniškųjų galių kovą.
Nors jogai maldininkai leidžiasi į tolimas keliones, į nuošaliausius pakraščius ieškodami “tikrovės”, vi tiek paramos bei dvasinės galios šaltinis pirmiausia jiems yra upės.

Šventoji upė
Šventoji Gango upė ne tik palaisto žemę; pats jos vanduo laikomas nenutrūkstančios gyvybės simboliu. Šimtai tūkstančių indu kasdien veržiasi prie Gango krantų atlikti ritualinio apsiplovimo ir siurbtelėti bent lašelio iš jo gyvybę teikiančios srovės. Kas dvylika metų apie 10 milijonų žmonių susirenka į maudynes per didžiąją Kumb Melos šventę Alhabade, kur susilieja Gango ir Džamnos upių vandenys. Varanasis prrie Gango – šventasis indų miestas, ten svajoja numirti kiekvienas indas. Tada kūnas sudeginamas. Pelenai išbarstomi viršum šventosios upės vandenų – ir gyvenimas plaukia toliau.

Įvairovė
Indijos gyventojų dauguma toli gražu ne vienalytė. Kiekvienas kraštas turi savo kalbą ir papročius, taip pat savo religinę pakraipą. Didžioji dalis gyventojų dirba žemę, ir nors didieji miestai tankiai gyvenami, daugiausia Indijos žmonių gyvena mažuose kaimeliuose, kurių skaičius siekia beveik 700 000. dar ir dėl to stambiems regionams būdinga vietų įvairovė.
Seniausioji kultūra išsilaikė keturiose pietinėse valstijose, kurių ka

albos priskiriamos “dravidų” grupei. Šiaurė II t-mečio pr. Kr. viduryje buvo užpulta arijų, tad čia susiformavo kita giminingų kalbų grupė, tarp kurių vyrauja hindi. Iš šiaurrytinių valstijų reikšmingiausia Bengalija, kuri ariju įtaką patyrė vėliau.
Indijos pusiasalyje apie 400 milijonų žmonių laikomi induistais. Tačiau net ir tie, kurie iškeliavo iš Indijos, išsinešė su savimi jos kultūrą ir religinę praktiką.

Tikėjimas – vienas ar daugelis?
Induizmas apima daugybę religinių įsitikinimų.
• Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki.
• Kai kurie induistai įsitikinę, kad pagarba visoms gyvoms būtybėms reikalauja maitintis vegetariškai; kiti aukoja gyvulius šventyklose ir upės pakrantėje džiaugsmingai dalijasi kepta mėsa.
• Kai kurie induistai garbina Šyvą, kiti Višnų ar jo inkarnacijas, avatarus, dažniausiai Krišną ir Ramą, treti – šventyklų deives.
• Vieno kaimo gyventojai nebūtinai garbina dievą taip pat kaip kaimynai.
• Vienas induistas garbina vienatinį dievą, kitas – keletą, o gal ir daugelį, o trečias – nė vieno.
• Neretai induistai tiki vieną dievą ir kartu išpažįsta keletą dievų – kaip šio apraiškas.
• Induisto aukščiausios dievybės samprata gali būti įasmeninta, gali būti visai beasmenė.
Sakoma, kad induizmas jungia daugeli kultų ir papročių, šis tikėjimas – tikras “idėjų ir dvasiniu aspiracijų koliažas”.

Po vienu skėčiu
Induizmą, kaip ir kai kurias kitas religines tradicijas, taikliausiai apibūdintume “skėčio” terminu – tai tikėjimas, nereikalaująs vi

ienarūšiškumo. Tad jei ir induizmas aprėpia “religinių įsitikinimų šeimą”, privalome identifikuoti tai, ką galėtume pavadinti indų religijos “etosu”.

Gyvenimo tėkmė
Mūsų laikais visam induizmui būdinga reinkarnacijos arba transmigracijos samprata. Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia, kad svarbu dorai nugyventi vieną šį gyvenimą, išganymą sieja su atskiru individu, tegul ir nepageidaujamas grupės ar visumos, o induistų gyvenimo koncepcija – tai nepaliaujama gyvybės tėkmė per daugelį egzistencijų. Būtent tai ir išreiškia sansaros samprata, ji nusako šį gyvenimo bangavimą nuo gimimo iki mirties, o tuomet vėl į naują gimimą. Tokia samprata ribotą istorinį akimirksnį pailgina iki begalės metų.
Sansaros samprata susijusi su karmos koncepcija. Tiesiogiai karma reiškia “darbas” ar “poelgis”, tačiau ji nusako ir vienos egzistencijos poelgių padarinius, kurie pereina į kitą egzistenciją ir taip ją įtakoja – tad ši grandinė niekuomet nenutrūksta. Todėl induistai trokšta išsilaisvinti iš šios grandinės, arba ciklo, trokšta mokšos.
Kita visus induistus vienijanti nuostata yra jų požiūris į visuomenę.

INDUIZMO RELIGIJOS PLĖTOTĖ

Šiandieninio induizmo šaknys per ištisus tūkstantmečius driekiasi atgal į senovę.

Šventyklos-citadelės
Ankstyviausi liudijimai atėję iš 1922 Pandžabe ir Indo slėnyje vykdytų archeologinių kasinėjimų. III t-metyje pr. Kr. buvo sukurta vieninga miestų kultūra, apie ką ir byloja du atkasti miestai – Harapa, priešistorinė Pandžabo sostinė ant Ravi upės kranto, ir Mohendžas Daras už 400 mylių nuo Sindo, indo upės slėnyje.
Upės Indijos gyventojams turėjo gyvybinę svarbą, nes po

otvynių vandenimis drėkindavo plačias derlingas lygumas. Senovės gyventojai labai žiūrėjo ritualinės švaros, ritualinis apsiplovimas įėjo ir į šventyklų ceremonijas (taip yra ir dabar). Apsiplovimo ritualas buvo atliekamas ne tik šventovės voniose. Tikintieji apsiplaudavo ir upėse, kurias laikė bendruomenės gyvastingumo versmėmis. Upes garbino kaip šventas, kaip gyvybės davėjas.
Šventyklų-citadelių radiniai byloja apie didžią politinio ir religinio gyvenimo vienovę. Tokia visuomenes struktūra panaši į sakralinę Babilono karalystę, kur valdovai buvo laikomi “dievybės sūnumis”, – ir čia, ir ten Motina – deivė buvo vaisingumo, gyvenimo tėkmės simbolis. Rasta daug statulėlių, ženklinančių gyvybės pradžią (nėščios figūra) ar maitinimo funkciją, gyvybės nenutrūkstamumą. Visi radiniai rodo egzistavus matriarchalinę visuomenę, iš kurios ir kilo tiek daug šiandieninės Indijos deivių. Kiekvienas kaimas turi savo deivę, kurią garbina kaip gyvybės ir vaisingumo teikėją. Plėtojantis induizmui, šios deivės galėjo būti ir moteriškojo prado, vadinamojo šakti, įsikūnijimas.
Rasta ir vyriško dievo statulėlių, jis su ragais ir trimis veidais. Dievas vaizduojamas jogos poza (praktikuoja jogą kaip savidrausmės būdą), kontempliacijos būsenoje. Kartais jis būna apsuptas gyvulių, tai rodo, kad statulėlė vaizduoja didįjį Šyvą, kartais vadinamą “gyvulių viešpačiu”.atrodo, kad senosios Indo slėnio civilizacijos turėta tokių bruožų, kurie dar ir šiandien gajūs Indijos religijoje.

Arijų tikėjimas
II t-mečio pr. Kr. viduryje arijų tautos įsiveržė į Indiją, atsinešdamos savo kalbą ir tradicijas, giliai įtakodamos senąsias religijas, idėjas ir praktiką, nors jų neišstūmė. Arijų kalba Indijoje išsirutuliojo į sanskritą – kalbą, analogišką graikų, lotynų ir kitoms indoeuropiečių kalboms. Paaiškėjo, kad ir jų religija panaši į Homero laikų graikų tikėjimą. Arijų panteono dievai primena “Iliados” ir “Odisėjos” dievus, įkūnijančius gamtos reiškinius.
Indo slėnio senosios religijos atstovai pripažino jogą, askezę ir apsivalymo ritualą – visa tai praktikavo Indijos “šventieji žmonės”, – tačiau arijams, atrodo, kur kas labiau rūpėjo įsitvirtinti pasaulyje. Jie buvo klajokliai, o atkilo turbūt iš Baltijos kraštų. Jie mėgino laisvę atviroje gamtoje – mėgo medžius, laukus, dangų. Kaip ir Homero graikai, jie aukodavo gamtos jėgoms. Būdingas arijų religinės praktikos bruožas buvo gyvylių aukojimas.
Iki arijų atkilimo indai garbindavo dievus prie upių; arijai rinkdavosi aplink ugnį, čia atlikdavo savo ritualus: berdavo į ugnį grūdus, mesdavo sviesto, prieskonių.

Išminties giesmės: Rigveda
Rigveda yra seniausias Indijos rašytinis šaltinis. Dauguma šių religinių himnų galėjo būti sukurti tuomet, kai Vedų tautos dar tebegyveno Centrinėje Azijoje. Tačiau daug giesmių siekia arijų atsikėlimo į Indiją laikotarpį. Vėliau himnai jau laikomi žodiniu pavidalu to apreiškimo, kurį išminčiai rišiai gavę iš Brahmano – visos būties įkvėpėjo. Tikėta, jog išminčiai apdovanoti galia suvokti amžinąją ir dieviškąją išmintį. Vėliau religinė tradicija atskiria apreiškimą, šruti, nuo atminties, smirti, kuri nėra tiesioginė, bet antrinė, atėjusi kaip įkvėpimas.

Dievai
Rigvedą sudaro daugiau kaip 1000 himnų. Paprastai jie skiriami vienam dievui, nors juose vaizduojama dešimtys skirtingų dievų. Populiariausias iš jų Indra, kuris piešiamas kaip kariūnas, įveikęs blogio jėgas ir sukūręs pasaulį. Dievas Agnis įasmenina aukojimų ugnį, jis sujungia žemę ir dangų, nuneša dievams šventiko į liepsnas sumestas dovanas. “tegu dievas Agnis, kurs garbinamas nūnai jį reginčiųjų ir regėjusių senovėje, sukviečia čionai dievus”.
Dieviškieji gimdytojai, dangus ir žemė, simbolizuoja gamtos erdves. Jų santuoka išreiškia neperskiriamą saitą tarp dviejų pasaulių – dangiškojo ir žemiškojo. Varūna yra iš dievų vyriausias, nes jis tvarko ceremoniją bei ritualą, ritą, ir vykdo įstatymą, dharmą. Jo valdžioje kosmoso tvarka, jis stebi, kad nei kosminė, nei žmogiška būtybė nepažeistų dorovės ir teisingumo.
Vedose atskiriama Pasaulio siela, puruša, ir substancija, medžiaga, prakritis. Pasaulio siela suvokiama kaip kosminė auka, kurios dėka atsiranda gyvybė ir tvarka. Be aukos negali rastis gyvybė, o Pasaulio sielos atskiros dalys suprantamos kaip visuomenės tvarkos pagrindas. Burna – tai šventikų kasta (braminai) , rankos – valdovai (radžanijai), šlaunys – žemvaldžiai, pirkliai ir bankininkai (vaišijai), o pėdos – tarnai (šudrai). Atrodo, kad šudrai ir buvo tie krašto gyventojai, kuriuos pavergė nukariautojai arijai.

Galingieji šventikai
Šventikų luomas įgijo pranašumą dėl lemtingos reikšmės, teikiamos aukojimui bei magiškiems burtams ir užkeikimams. Tik per šventikus žmonės galėjo kreiptis į kosmines galias, tik jie užtikrindavo gyvybės tęstinumą. Dvasininkų luomas iškilo ir įsitvirtino ne iš karto, nes ilgą laiką viešpatavo valdovų kasta. Tačiau tobulėjant ritualui ir ceremonijoms, dvasininkai įgyja vis didesnę galią. Kuo sudėtingesnės darosi garbinimo apeigos, tuo svarbiau turėti prityrusį šventiką – specialistą.
Tačiau Vedose suskamba ir dvejonių gaida, kuri vėliau pereis į Upanišadas (Vedantą, arba Vedų pabaigą), užbaigsiančias apreikštąjį žodį. Ankstyvajame kūrimo mite Indra vaizduojamas personifikuotai, kaip kuriantis būtų iš nebūties. Vėliau “Vienatinis Dievas”, kuris buvo vaizduojamas personifikuotai, užleidžia vietą “Veiniui” – beasmenei kūrimo galiai.

Luomai ir kastos
Iš keturių luomų aprašymo sukūrimo giesmėje kilo idėja, kad hierarchinė visuomenės struktūra yra dieviškojo plano dalis.
Klasės vėliau pasidalijo į gausias grupes pagal prigimtį , tačiau kur kas dažniau buvo skirstomos ir pagal bendruomenėje atliekamą darbą.
Nors šiais laikais kastų sistemos aspektus Indijos vyriausybė paskelbė neteisėtais, kastos vis tiek išlieka kaip sudėtinė Indijos visuomeninio gyvenimo dalis. Santuoka ir maitinimasis ir toliau siejama su kastomis. Pirmosios trys kastos skiriasi nuo ketvirtosios tuo, kas jų atstovai laikomi “antrąkart gimusiais”, arba “inicijuotaisiais”. Jie dėvi šventas juostas, pabrėžiančias jų panašumą. Be to, prigimtinės grupės diferencijuojamos pagal “švarumą” – “nešvarumą”, pabrėžiant ritualinės švaros svarbą, nurodant, jog susitepama bendraujant su žemesne kasta. Atrodo , kad atėję arijai pirmiausiai paniekino šudrus, kaip priklausančius prie prastesnės spalvos (varnos), – mat šie buvę tamsiaodžiai, o ne šviesūs kaip jie. Atgimimų ciklo samprata jau vėliau nurodo, kad šudrai gali tikėtis išsilaisvinimo tik būsimajame gyvenime, nes šiame jie dar nėra “inicijuoti”.
Diferenciacija į kastas padėjo dvasininkams tvirtai laikyti visuomenę savo rankose. Tačiau tai negalėjo trukti amžinai.

Sukilimas šventykloje
Šiaurės Indijoje apie 600 pr. Kr. viešpataujanti dvasininkų padėtis visuomenėje jau buvo įprastas dalykas. Dvasininko atliekamas ritualas bei jį atitinkanti mantra, garinė išraiška, kaip nurodyta vadovuose dvasininkams, tapo nepakeičiama aukojimo apeigų dalimi. Kaip tik šiuo laikotarpiu induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipia Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygoja induizmo atsinaujinimo ir transformacijos procesą.

Džainistai
Ir Mahavyra, džainizmo įkūrėjas, ir Buda, budizmo pradininkas, iškilo mažose respublikose, miestuose – valstybėse, kurios susiformavo arijų genčių junginių periodu. Jie buvo iš “kilmingų” šeimų, priklausančių valdovų luomui ir kitados dominavusių bendruomenėje.
Džainistai įsitikinę, kad Mahavyra buvo dvidešimt ketvirtasis “brastos bridėjas” šioje kosminio nuopuolio eroje. Mahavyra, kaip ir vėliau Buda, nuo trisdešimties metų klajojo ieškodamas “išsilaisvinimo, išsivadavimo”. Būdamas keturiasdešimt dviejų, jis pasiekė tikslą, tapo tobulą siela, kevalinu, ir nugalėtoju, džina (iš šio žodžio kilęs ir “džainistas”). Jis mirė Pavoje, netoli Pantos Bihare, mokęs trisdešimt metų.
Mahavyra buvo kur kas racionalesnis negu brahmanistai. Jis nepripažino apreiškimo, savo religinę schemą grindė logika ir patirtimi. Jo požiūris į žmogaus situaciją buvo pesimistinis, o jo tikslas – iš šios situacijos išsilaisvinti. Mahavyros įsitikinimu, siela yra suteršta ir apsunkinta materijos; kad ji pasiektų nemirtingumą, privalo atgauti pirmapradį savo tyrumą. Siela gali išsilaisvinti tik nusimesdama poelgių ir jų padarinių slegiančią naštą. Kiekviena siela laikoma nepriklausoma esybe.
Nors džainizmas atvirai neneigia antgamtinių būtybių egzistavimo, jo bendra nuostata iš esmės ateistinė, atmetanti ir sukūrimo koncepciją, ir bet kokią apvaizdos veikimo pasaulyje prielaidą. Svarbu surasti tikrą kelią į pažinimą, todėl džainizmas svarsto, kas yra teisingas ir doras elgesys. Pirmoji iš penkių dorybių – nesipriešinimas blogiui prievarta, ahimsa, tai, ką Albertas Švarcnegeris pavadino “pagarba gyvybei”. Šią nuostatą perėmė budizmas, o mūsų laikais ji yra tapusi esminiu induizmo elementu. Kitos džainizmo skelbiamos dorybės – tiesos sakymas, sąžiningumas, skaistumas, neprisirišimas prie šio pasaulio daiktų.

Buda
Atsijoję istoriją nuo legendos, jau žinome, kad Buda, Sidharta (jo asmens vardas) Gautama (jo šeimos vardas), atmetė aukojimo kultus bei kastų sistemą ir parodė naują kelią į išsilaisvinimą, kurį pats nusakė kaip “užgesimą”, nirvaną. Užgesinti reikia troškimą gyventi, kuris ir laiko žmogų prikaustęs prie gimimų rato paties žmogaus poelgių padariniais. Jei troškimas yra toji priežastis, dėl kurios žmonija sielvartauja ir kenčia, aišku, jog tik užgesinus šį troškimą, įmanoma išsilaisvinti ir pasiekti nirvaną.
It gydytojas Buda ne tik analizavo ligos simptomus, bet ir paskyrė gydym1. Išgyti galima tik pasukus “vidurio keliu”, kurį jis pažino iš savo patirties. Jam paaiškėjo, kad nei pasauliečio pataikavimas savo pojūčiams, nei kraštutinis vienuolio asketizmas negali suteikti jam to, ko jis trokšta. Savo mokymu jis nurodo Aštuongubą taurųjį kelią i nirvaną.
Budos mokymą įamžino jo mokinių bendruomenė, budizmas greitai paplito į Indijos pietus, o iš ten – į Šri Lanką ir Birmą. Susikūrė įvairių budizmo mokyklų, o nuo I a. pr. Kr. atsiskyrė mahajanos budizmas, “didžioji važiuoklė”.
Mahajanos budizmas stengėsi atsigręžti į induizmą, jie vienas kitą gerokai įtakojo. Buda laikytas aukščiausiojo Budos inkarnacija šiame amžiuje. Didysis budistų mąstytojas Nagardžuna įvedė pritaikyto mokymo sampratą, leidžiančią gausybę religinių nuostatų, kadangi atskirai nė viena iš jų visos realybės neaprėpia. Visos jos išreiškė “Budos prigimtį”, tačiau tiesą reikalavo suvokti intuityviai, ne kaip empirinę jutiminę patirtį.

Krišnos ciklas
Plačiai paplitęs ir istorijų apie Krišną ciklas. Ciklą pradeda pasakojimas apie Krišną kaip Judavo genties valdovą, įstabios istorijos apie jo gimimą ir vaikystę. Religiniame mene jis vaizduojamas kaip putlus gyvybe trykštantis kūdikis.
Jaunystėje Krišna pasprunka nuo savo pusbrolio Kansos ir gyvena pas Vrindavano piemenis. Istorijos iškalbingai byloja apie jo meistriškumą griežimą fleita, apie pokštus, kuriuos krečia piemenų žmonoms ir dukterims, suviliodamas jas mikliau už patį Don Žuaną. Teigiama, kad jo garbintojams Krišna yra tėvas, draugas, vyresnysis brolis, bet kartu ir mylimasis bei vyras. Seksualiniai susijungimo su Krišna įvaizdžiai kalba apie visišką tikinčiojo artumą Dievui – tai bakčio bruožas, akcentuojamas induizme. Krišnos nutikimų nedera suprasti tiesiogiai, kaip skatinančių su juo varžytis.

Šventoji karvė
Tai, kad Krišna paprastai vaizduojamas kaip piemuo, reiškia, jog jo garbinimą galima sieti su senoviniu Motinos Deivės kultu. Karvė yra gyvas Motinos Žemės ir tos gausos, kuria ji apdovanoja žmones, simbolis. Karvės šėrimas tolygus garbinimo aktui. Net karvės šlapimas laikomas šventu, ritualo metu juo apsišvarina sulaužiusieji kastų draudimus. Nors indai valgo mėsą, tarp jų nemažai vegetarų, juk pagarba karvei reiškia pagarbą visiems gyvuliams.

INDUIZMO SĄVOKOS

Absoliutas
Brahmanas yra neutralus ir beasmenis- visos egzistencijos pradžia, priežastis ir pagrindas.
Jame telpa:
• Grynoji būtis (sat)
• Grynasis protas (čit)
• Grynasis džiaugsmas (anada).
Brahmano pažinti neįmanoma. Vienintelis jo aptarimo būdas- kalbėti apie jį kaip apie personifikuotą dievybę. Indams atrodo natūralu, kad dievybės atributai arba funkcijos reiškiasi daugybe formų. Vedų himnuose dievai nepanašūs į žmogiškas būtybes. Dievai čia- gamtos ar kosmoso jėgų apraiškos. Dieviškųjų vardų yra begalės, tačiau jie visi apibūdina tą patį Brahmaną. Tad nors jis gali turėti beribį skaičių pavidalų, iš esmės jis laikomas vienu.
Induizmui neprieštarauja ir tai, kad kiekvienas kaimas turi savo dievybę arba kelias dievybes. Šis daugybiškumas netapatus politeizmui, kadangi Brahmanas yra vienas. Dievai tėra tie keliai, kuriais priartėjama prie tobulybės, aukščiausiojo.

Vedų dievai
Indra-dažniausiai Vedose minimas dievas, yra daugybė pasakojimų apie narsius jo žygius. Savo žaibais jis nukovęs drakoną, užgrobusį gyvybės vandenis. Jis pasirodo kaip saulės nukariautojas, išlaisvinęs saulės įkalintą aušrą. Vaizduojamas raitas ant dramblio, pasipuošęs brangakmeniais, su karališku turbanu ar tiara ir žaibais rankoje. Kaip ir kitos dievybės, turi moteriškąjį atitikmenį- Indranį ar Šači.
Agnis- ugnies ir aukojimo dievas, suvienija žemę, dangų, atmosferą.Jis yra toji jėga, kuri teikia gamtai gyvybę.Rigvedoje jis sveikinamas, nes ,,grąžina gyvybę visoms būtybėms”, per jį ,,viskas atgimsta”.
Vyriausiasis iš Vedų dievų- Varūna, kosminės tvarkos sergėtojas. Vaizduojamas apsisiautęs auksine mantija, dažnai tapatinamas su Mitra (petra religijos Mitra- mitraizmo dievybe).
Yra daugelis kitų dievų ir deivių, simbolizuojančių saulę, mėnulį, žvaigždes, taip pat Djauspitras- ,,dangaus tėvas” (romėnų religijoje Jupiteris, graikų- Dzeusas). Vajus- vėjas, Pradžiapatis- visų dievų (dievas), visų demonų (ašūras) ir visų sukurtų būtybių tėvas.
Tačiau Vedų panteona charakterizuoja ir kitokia dievybių hierarchija, atspindinti kitus nei arijų šios religijos elementus. Kito dievybių išsidėstymo viršūnėje- dieviškoji triada, Trimurti, kurios funkcijos sutampa su aukščiausiojo dievo Išvaros, simbolizuojančio Brahamaną, vaidmeniu:
• Brahma- kūrėjas,
• Višnus- saugotojas,
• Šyva- griovėjas.
Ši trejopa triados veikla atitinka pasaulio ritmą. Pirmiausia pasaulis išeina iš Brahmos, paskui išsiskleidžia visomis savo formomis, tada vėl absorbuojamas Brahmos grįžta į tą laiką, kuriuo prasideda naujas periodas. Kūrimas, kaip ir istorija, cikliškas, jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Pradžia yra pabaiga, o pabaiga- nauja pradžia.

Brahma
Nors jam ir priklauso kūrėjo funkcija, Brahma išlieka abstraktus. Jis kildina daugybiškumą ten, kur būta pirminės vienybės. Jo moteriškoji antrininkė-Sarasvati, Brahmos išspinduliuojamos energijos simbolis. Ji identifikuojama su kalba, ji- šventų upių deivė, ji taip pat mokslo ir ,,tiesos vandenų” simbolis.
Brahma dažnai vaizduojamas keturveidis, apimąs keturias pasaulio šalis, su keturiomis rankomis, kuriose laiko keturias Vedas. Kartais vaizduojamas jojąs ant gulbės, kartais sėdintis ant lotoso- tai byloja, kad jis išėjęs pats iš savęs, kad jis nėra pradėtas.

Višnus
Višnus- didysis saugotojas. Manoma, jog jis sergsti žmonijos likimą. Paprastai vaizduojamas simboliškai, pasirėmęs ar užsnūdęs prie okeano, kuris reiškia chaosą, taip pat kaip tūkstantgalvė gyvatė. Jis vadovauja ir dangaus teismui. Arba kaip saulės simbolis pasirodo ant dangiško erelio Garudos ir skrodžia dangaus sferas. Višnaus kultas turi daug pasekėjų. Jis- dieviškosios meilės simbolis, kartais sykiu su savo moteriškąja antrininke Lakšmi vaizduojamas kaip grožio ir sėkmingos dalios simbolis. Dažnai jis maloningai prisiartina prie žmonijos per dešimtį savo ,,nusileidimų”, inkarnacijų, kai kurios iš jų laikomos dalinėmis. Krišna, ligi šiol populiariausia Višnaus inkarnacija, reikšmingas tuo, kad jame įsikūnijusi visa Višniaus esybė. Tie, kas garbina Ramą, panašiai tiki, kad jame taip pat Įsikūnijusi Višnaus pilnatvė.

Šyva
Trečiasis Trimurti narys- Šyva. Tai dievybė, kurioje susitinka ir susijungia į fundamentalią vienumą visos priešybės. Nors jo simbolis yra falas, linga, o jis savaime tapatinamas su tokiomis vyriškojo prado funkcijomis kaip vaisingumas, gyvybės davimas, visgi neretai Šyva vaizduojamas kaip amžinai skaistus. (Daugybėje Šyvos šventyklų yra buliaus statula- vyriškos jėgos simbolis.)
Šyva naikina gyvybę, bet ir vėl ją kuria. Jis baisus, tačiau ir švelnumu nerasi jam lygių. Jame glūdi lyčių skirtingumas, tačiau ir visus skirtumus peržengianti vienybė. Jis kartu ir blogio ir gėrio šaltinis.
Nuo XII a. ir vėliau mene jis vaizduojamas kaip šokėjų karalius- kosminės energijos įkūnytojas.

Kali
Šyva, kaip ir kiti dievai, turi savo moteriškosios lyties antrininkę, kuriai pereina ir jo galia. Šioji vadinama įvairiais vardais, išreiškiančiais gausias ,,Didžiosios Motinos” savybes. Žinomiausi iš jos vardų- Durga arba Kali. Nuo seno jai skirta ypatinga vieta.
Kali vaizduojama gana paradoksaliai. Kai pabrėžiama jos griaunamoji jėga, jos galia teisti, valdyti mirtį, ji dėvi kaukolių girliandą, nukapotų rankų sijoną. Siekiant parodyti didingą rimtį, ji tapatinama su nakties poilsiu, santarve tarp pasaulio kūrimo ciklų. Kali gali būti intensyvaus ir aistringo garbinimo objektu.
Dievybių portretai jokiu būdu nėra reprezentuojamieji. Skirtingai nuo graikų, kurie savo dievus vaizduoja kaip žmogiškas būtybes, indų menas pabrėžia, kad jų dievybės kur kas daugiau nei žmonės. Jėga išreiškiama daugybe rankų, o dieviška išmintis (kaip Šyvos) – trečia akimi vidury kaktos.Kartais dėl to dievai tapatinami su gyvuliais.Ganešas vaizduojamas su dramblio galva ir viena iltimi. Tai byloja apie jo gebėjimą apginti kitus.

Kelias į išsilaisvinimą
Didysis induisto siekinys yra mokša. Šis žodis reiškia išsivadavimą, išsilaisvinimą, pagaliau laisvę. Neigiama šio žodžio prasmė- ,,atsikratyti ko”, ,,nusimesti ką, kas nepageidaujama”, – pavyzdžiui, nusikratyti gimimų rato ir prisirišimo prie materialaus pasaulio. Teigiama prasme šis žodis nusako tolerantišką požiūrį, ramybės ir saugumo jausmą, žinių ar tikslo siekimą, galėjimą būti bei veikti. Dažniausiai šis tikslas- išsilaisvinti- apibūdinamas neiginiais, kaip blogio, sielvarto, irimo neigimas.

KAIP MELDŽIASI IR ŠVENČIA INDUISTAI

Arijų laikotarpiu induizmo išpažinėjai melsdavosi atvirame ore, dažniausiai susirinkę aplink šventąją ugnį. Paprotys melstis šventykloje tikriausiai atsirado sekant ankstyvosiomis Indo slėnio religijomis. Pirmąsias šventyklas induistai rentė iš medžio, todėl jos neišliko. Vėlesniąsias jau statydavo pagal karališkųjų rūmų modelį. Kadangi induistai tikėjo, kad dievai gyvena kalnuose, tai šventyklas daugiausia statydavo kalnų būsto stiliumi. Šie statiniai turėdavo bokštą ir sienas, jų centre stūksodavo dievybių atvaizdai, o šiuos supdavo daug kitų dvasinio pasaulio gyventojų simbolių.

Šventykloje
Kad įtiktų reikliesiems dievams maldininkai pirmiausia privalo atlikti apsišvarinimo ritualą, o tik paskui jau artintis prie dievo. Pavyzdžiui, dievo Vaišnavito rytinį pagarbinimą sudarė šešiolika ritualinių veiksmų, tokių kaip kojų numazgojimas, burnos išskalavimas, maudymasis, rengimasis, kvėpinimasis bei valgymas.
Atliekant šiuos ritualus būdavo giedami himnai, skambinama varpais, smilkomi smilkalai ir grojama ritualinė muzika. Paskui maldininkai pradėdavo pudžą, pirma pagarbindavo dievą ir prašydavo malonių, o tada jau patys dalyvaudavo puotoje- dalindavosi vandenį ir prasadą (maistą, kuris pirma paaukojamas dievybei, o paskui dalijamas maldininkams).
Maldose kartais dalyvauja ir šventikas, kuris paskaito ištrauką iš Vedų. Taip pat kiekvienas ,,antrąsyk gimęs” indas turi teisę paskaityti maldas ir mantras. Pasimeldęs tikintysis palieka šventykloje auką- gėlių arba pinigų ir apeina aplink altorių, pasisukęs į jį dešiniuoju petim.Atlikti ritualus namuose beveik tas pats kaip ir pasimelsti šventykloje.

Namuose
Tikinčiojo priedermės namuose skiriasi, nelygu kokiai jis priklauso kastai: uoliausiai religines priedermes atlieka braminų kastos dvasininkai. Daugely namų pudžai būna atskira vieta su altorėliu. Kai kurie turi ir mandalą, simbolinį visatos atvaizdą. Apsišvarinama vandeniu bei ugnimi, aukojamas maistas, smilkalai, bei spalvoti milteliai pasipuošti.
,,Antrąsyk gimę”induistai atlieka ritualus tris kart per dieną.Jie dėvi šv. Juostą, be to, kiekvienas nešioja kastos žymę ant kaktos, o kartais ant rankų ar kitų kūno vietų.
Tikintysis meldžiasi iki juosmens apsinuoginęs, basas, sėdėdamas sukryžiavęs kojas ant žemės, akis įsmeigęs į savo nosies galelį, atsukęs veidą į tekančią saulę. Tada jis gurkšteli vandens ir pakartoja Dievo vardą, paskui išpurškia vandenį aplink tą vietą, kur sėdi. Jis paliečia šešias savo kūno dalis tuo paženklindamas Dievo buvimą savyje, tada vėl kartoja maldas, medituoja, padeklamuoja Gajatri mantros žodžius. Šventųjų atvaizdams paaukoja vandens ir pakartoja eilutes iš Vedų. Panašios ir vakarinės apeigos tik jos trumpesnės. Vidudienio maldų metu kartais pasišnekama su mokytoju (guru). Kai pudžos apeigas atlieka guru, tai šventikai, šeimų vyresnieji ir asketai, sadhu, pritaria joms tam tikromis pozomis, gestais bei tariamais garsais.

Šventės
Šventės daugiausia susijusios su metų laikų kaita, tačiau į jas įtraukiami ir mitai iš Ramajanos bei pasakojimai apie Krišnos darbus.
• Populiariausia iš visų yra Holi šventė. Tai pavasario džiaugsminga šventė, skirta Krišnai; jos metu užmirštami visi kastų draudimai, negalioja jokie tabu.
• Divali- rudens šventė, šviesos, žiburių šventė. Susijusi su deivėmis Kali (Šyvos žmona) ir Lakšmi (Višnaus žmona)

Vietinės šventės
Atskiros vietovės bei miestai švenčia daug savo švenčių. Kai kurios iš jų skirtos didžiųjų dievų, tokių kaip Šyva ar Sarasvati, garbei. Per metines šventes garbinami vietiniai dievai. Tam tikru metų laiku į šventas vietas ima traukti maldininkai, lydimi iškilmingų šventinių ceremonijų.

Leave a Comment