Turinys
Įvadas 2
Socialinių faktorių įtaka savižudybėms
3
Savižudybėmis Lietuvoje
6
Verterio efektas 7
Savižudybė ir psichikos sutrikimai
9
Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės
10
Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11
Savižudžių dvasinė būsena
12
Mitai apie savižudybes
13
Apklausos apibendrinimas
14
LITERATŪRA 17
ĮVADAS
Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuva kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visoje
Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.
Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys.
Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje.
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.
Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau, nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi, nesigilinama į patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogus yra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtaką savižudybei.
Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą
SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS
Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą savižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.
Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys.
Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.
Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors priklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tada nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į neviltį, depresiją ir savižudybę.
Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau susijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinė bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybių efektą.
Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiška mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kad katalikiškuose Europos kraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose, nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip pat yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.
Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų savižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo, altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.
Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –
susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir mažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją.
Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį į savižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominės krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta ne vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius, žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenės ryšius.
Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinės savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus gyvenimas yra per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturi jokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvo senaisiai laikais.
Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuo metu gana plačiai buvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. Pats
Durheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus.
1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba paklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.
Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti taip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kai ligonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėl jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina nusižudyti.
2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis nebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskas atrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net detalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs.
3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei relių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios regimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, nors ir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat prislėgti.
4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.
Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tam priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per turėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią.
Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yra nemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai.
Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių savižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama, kad kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas.
Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas iš jų –
žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Taipogi šeiminė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Labiausiai įrodyta irstančių šeimos ryšių įtaka savižudybėms. Daugumoje šalių ryšys tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių rodiklių labai akivaizdus. Tokį pat statistiškai reikšminga ryšį tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių matome ir
Lietuvoje (D. Gailienė, V. Domanskienė, V. Keturakis, 1995).
Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligos atveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –
padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymiais. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo –
depresijos atveju savižudybės dažnumas siekia tik 30%, šizofrenijos – iki
10%. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausia išryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijos sumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tik išėję iš gydimo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimos išyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos ir neįmanomos priemonės sustabdyti alkoholiko smukimą išmėgintos. Apskritai sergantys alkoholizmu dažnai yra patekę į užburtą ratą. Nusižudantys alkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutinius vienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbaus ryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą.
Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai, kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų.Savižudžiais tampama tada, kai juos apima neviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi kad nekontroliuoja situacijos ir savo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys, sunkiai gydomi pacientai. Sergantys šizofrenija irgi dažniausiai nusižudo ne dėl psichotinių simptomų. Labiau linkę nusižudyti tie, kurie yra depresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Tai dažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenime aktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ne viskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti.
Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama.
Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio palaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais.
SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE
Savižudybės mieste ir kaime: Kaime dažniau negu mieste žudosi ir vyrai, ir moterys: vyrai kaime nusižudo 2 kartus daugiau negu mieste, moterys – 1,5
karto. Taigi savižudybės rizika Lietuvoje gyvenantiems kaime didesnė negu mieste (1-2pav.).
1.pav Savižudybės kaime 2,pav Savižudybės mieste
Vyrų ir moterų savižudybės: Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug.
Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai.
Visose šalyse vyrų visada nusižudydavo daugiau negu moterų.
Vyrų ir moterų savižudybių santykis mieste ir kaime nevienodas. Nors moterų Lietuvoje nusižudo kelis kartus mažiau nei vyrų, jų savižudybių rodikliai vis tiek yra labai aukšti, lyginat su kitų šalių rodikliais.
Lietuvos moterų savižudybių rodiklis, kartu su Vengrijos, yra aukščiausias
Europoje, o vyrų savižudybių rodiklis šiuo metu yra pats aukščiausias
Europoje.
VERTERIO EFEKTAS
Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas „Įžymių romėnų ir graikų aprašymuose“. Mildeto mieste staiga masiškai ėmė žudytis jaunos moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito.
Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga paguldyta rotušės aikštėje. Tik tai padėjo sustabdyti staiga kilusią epidemiją.
Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi Goethe‘s knyga
„Jaunojo Verterio kančios“. Aprašęs nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio, savižudybę, poetas jautėsi pasigydęs ir išsivadavęs iš jį kamuojančių juodų minčių, nes tuo metu ir pats buvo nelaimingai įsimylėjęs. Tačiau netrukus jam teko su nuostaba pripažinti, kad kai kurie skaitytojai mane, jog kūrybą reikia įgyvendinti gyvenime, ir patys nusižudydavo. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kai kur tą knygą uždraudžiama pardavinėti. Pats Goethe irgi stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos leidimo pradžioje jis įdeda ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu“.
Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną parašė Durheimas. „Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę užkrečiama“. D. P. Phillipsas šį savižudybės perdavimo fenomeną pavadino
Verterio efektu. Pamėgdžiojimu paaiškinamos ištisos savižudybių grandinės šeimose – Drukheimo nuomone, čia veikia ne genetinė predispozicija, o pavyzdžio jėga. Žinoma šeimų, kuriose nemaža narių karta po kartos nusižudo tuo pačiu būdu. Net yra pavyzdžių, kai tas pats ginklas tarnavo šeimai daug metų – juo nusišaudavo vis naujos kartos atstovai. Taigi pirmiausia krinta į akis, kad „užkrėtimas“ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą.
Gana gausių tyrimų duomenis rodo, jog „užkrėtimas“ veikia trimis būdais:
1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas metodas;
2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t..y. perduodama motyvacija nusižudyti;
3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.
Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio į savižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Lietuvoje dvigubai dažniau mėgina nusižudyti arba kuria savižudybės planus tie moksleiviai, kurie savižudybę vertina kaip galimą išeitį iš sunkios situacijos.
Taigi Lietuvoje esama tikros grėsmės vis labiau įsisukant „užburtam ratui“: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus. Savižudybės „užkrėtimas“ labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų individų pažeidžiamumo.
Mokslinėje suicidologijoje savižudybės užkrėtimas dažniausiai aiškinamas remiantis socialinio mokymosi teorija, nagrinėjančia tarpasmeninį modeliavimą – indetifikacjos, imitacijos, mokymosi stebint mechanizmus, kurie yra labai svarbūs formuojantis žmogaus nuostatoms, vertybėms ir elgesiui.
Savižudybė ir psichikos sutrikimai
Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse išaiškino du dalykus.Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:
· visų formų depresijos;
· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė, pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);
· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas);
· schizofrenija;
· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
· kiti psichikos sutrikimai.
Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatos priežiūros darbuotojams. Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas, liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina.
Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą, tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi depresijos požymiai:
· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;
· nebedomina įprastinė veikla;
· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai –
didėja;
· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;
· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;
· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;
· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;
· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.
Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydyti yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių priežasčių:
· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai laikoma silpnumo požymiu;
· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi liga;
· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors somatine (kūno) liga;
· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių
SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIŽUDYBĖ
Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.
Tokios ligos yra:
· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);
· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis;
pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);
· vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;
· ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina savižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas.
Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:
· cukraligė;
· išsėtinė sklerozė;
· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;
· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;
· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;
· lytinės funkcijos sutrikimai;
· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.
SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAI
Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.
Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.
Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei turintys partnerį.
Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.
Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu bedarbio statusas.
Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į kitą regioną.
Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:
· tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;
· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;
· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;
· darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją, finansiniai sunkumai;
· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai;
· įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.
Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės prevencijos strategija.
Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai, kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.
SAVIŽUDŽIŲ DVASINĖ BŪSENA
1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.
2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai.
Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.
3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.
Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.
Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.
Mitai apie savižudybes
Mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.
Teisybė: Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.
Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikėta.
Tikrovė: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi savižudžiai visada apie tai užsimena.
Mitas: Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.
Tikrovė: Dauguma savižudžių būna neapsisprendę, ar jie nori gyventi, ar mirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.
Mitas: Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.
Tikrovė: Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.
Mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos nebėra
Tikrovė: Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo „pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir jausmams įvykdyti
Mitas: Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai
Tikrovė: Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji labai „demokratiška” ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuose sluoksniuose
Mitas: Savižudybė paveldima
Tikrovė: Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
Mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada psichotiško individo veiksmas.
Tikrovė: Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors savižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis ligonis.
Apklausos apibendrinimas
Klausimai: Atsakymo variantai: Atsakymą pasirinko:
1. Jūsų lytis? a) Vyras 19
b) Moteris 15
2. Jūsų amžius? 18 metų 12
19 metų 16
20 metų 2
21 metai 3
24 metai 1
3. Ar esate galvojęs (-usi) apie savižudybę?
a) Taip 16
b) Ne 18
4. Kaip manote, kurios iš šių priežasčių labiausiai skatina savižudybes?
a) Nepasitikėjimas savimi 10
b) Liūdesio ir nevilties būsena 24
c) Smurtas 10
d) Vienatvė 9
e) Alkoholizmas ir narkomanija 17
f) Artimo netektis 10
g) Baimė dėl ateities 5
h) Sunki finansinė padėtis 15
5. Kaip manote, kokio amžiaus tarpsnyje žudomasi dažniausiai?
a) 10 – 19 metų 16
b) 20 – 40 metų 18
c) 40 – 60 metų 0
6. Ar „Jaunimo linija“ ir panašios organizacijos padeda išvengti savižudybių?
a) Taip 22
b) Ne 12
7. Kaip manote, ar žiniasklaida gali turėti įtakos savižudybėms?
a) Taip 21
b) Ne 13
8. Kaip manote, dėl ko Lietuvoje nusižudoma dažniausiai?
a) Sunkios ekonominė spadėties 27
b) Nelaimingos meilės 13
c) Alkoholizmo 6
d) Vienatvės 7
9. Ar pažįstate žmonių, kurie yra mėginę žudytis?
a) Taip 24
b) Ne 10
Apklausoje dalyvavo isvisoje dalyvavo 19 vaikinų ir 15 vaikinų, respondentų amžius nuo 18 iki 24 iš jų 18 galvojo apie savižudybę. Apklausę respondentus nustatėme pagrindines priežastis. Kaip ir galima buvo tikėtis labiausiai savižudybes skatina liūdesio ir nevilties būsena, alkoholizmas ir narkomanija, bei sunki finansinė padėtis. Tai rimciausia šiuo metu yra problema kuria dar galima sutvarkyti ir neleisti žmonėms žudytis dėl tokios beprasmiškos priežasties.
Pagal mmūsų atlikta paklausą respondentai mano,kad žudosi jauni ir iki 40 metų žmonės, pagal statistinius duomenis kaime nusižudžiusių žmonių amžiaus vidurkis apie 60, o mieste paie 30. Mieste žudosi jaunesni žmonės, kadangi negali atrasti save, negali susirasti darbo, juos apima neviltis ir išto kyla mintis apie savižudybę. Kaime žudosi pagyvenę žmonės nesigebantys išlaikyti savo ūkio, dažniausiai jie prasigeria ir galu gale pasikaria. Pagal statistinius duomenis kaime 80% savižudžių pasikaria.
22 apklausti respondentai teigia, kad krizės linijos padeta išvengti savižudybių. Bandantys nusižudyti nevisada gali išsipasakoti kas juos kamuoja tai jie gali padaryti paskambine ir krizės linijas, pvz.
„Jaunimo linija“, ji labiau orientuota į jaunimą.
21 respondentas reigia kad žiniasklaida turi įtakos savižudybėms. Galima į tai pažiūrėti kitaip pačios savižudybės duoda peno apie jas rašyti ir kalbėti.taipogi ir žiniasklaida kalta ji iškelia visas problemas i viešumą.
Visur akcentuojama tai, kad dabar labai sunku gyventi.
Anketoje buvo klausimas apie priežastis, dėl kurių nusižudoma dažniausiai, mūsų respondentai mano, kad daugiausiai nusižudoma dėl sunkios ekonominės padėties. Šiuo metu tai tikrai opi problema. Savižudžiai mano, kad tai yra geriausia išeitis atsikratyti problemų.
LITERATŪRA
Savižudybė? Ne!– Danutė Gailienė. – Tyto alba, Vilnius,1996 m.
Socialinė psichologija – A. Suslavičius, G. Valickas, LTU, 1999
Psichologija – D. G. Myers, Kaunas, 2000
Psichologija – M.Furst. Vilnius: Tyto Alba, 2002.
http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp http://www.lsveikata.lt/index2.php3?nav1=placiau&str_id=704&rub_id=23
http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=420
http://www.vpsc.lt/suicidai_.htm
http://www.savizudybes.lt