Visuomenės problema – savižudybės

by

Turinys

Įvadas 2Socialinių faktorių įtaka savižudybėms3Savižudybėmis Lietuvoje6Verterio efektas 7Savižudybė ir psichikos sutrikimai9Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės10Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11Savižudžių dvasinė būsena12Mitai apie savižudybes13Apklausos apibendrinimas14LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarųšalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose permetus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumuiužtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, otaip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuvakol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visojeEuropoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje. Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kadžmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilėsįvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitieįvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumaspalaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apiesavo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausiojestadijoje. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios norsvienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių,genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunkupaaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašiojear net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėltogalima išvengti. Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau,nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi,nesigilinama į patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami

savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinębūseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogusyra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtakąsavižudybei. Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrąsavižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybėsišraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę irpolitinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatosapsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys. Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijossusilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje. Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam norspriklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogusnebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apimaprislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tadanutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasigyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis įneviltį, depresiją ir savižudybę. Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiaususijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenėsyra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinėbendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybiųefektą. Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiškamirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kadkatalikiškuose Europos kraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose,nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip patyra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka

šią funkciją. Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėlper stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenėspapročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonųsavižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo,altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kassvarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštaiiškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti. Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupęištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna,o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidosanominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visosvisuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, irmažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją. Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį įsavižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominėskrizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažinasocialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta nevargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius,žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenėsryšius. Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kadšis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinėssavižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogausgyvenimas yra per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturijokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvosenaisiai laikais. Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuometu gana plačiai buvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės
ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. PatsDurheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus. 1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų irpsichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arbapaklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudytitaip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kailigonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėljam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietiniskareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojauneišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketinanusižudyti. 2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jisnebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskasatrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęskaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, netdetalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs. 3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, neirelių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokiosregimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, norsir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovotisu tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolatprislėgti. 4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tampriemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka perturėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad
kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią. Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yranemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai. Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmoniųsavižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama,kad kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas.Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas iš jų –žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Taipogi šeiminė padėtis,priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimasvisuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Labiausiaiįrodyta irstančių šeimos ryšių įtaka savižudybėms. Daugumoje šalių ryšystarp skyrybų rodiklių ir savižudybių rodiklių labai akivaizdus. Tokį patstatistiškai reikšminga ryšį tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių matome irLietuvoje (D. Gailienė, V. Domanskienė, V. Keturakis, 1995). Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligosatveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligųpožymiais. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo –depresijos atveju savižudybės dažnumas siekia tik 30%, šizofrenijos – iki10%. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomųpaūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuojpo išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas galikritiškai įvertinti savo sutrikimą. Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausiaišryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijossumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tikišėję iš gydimo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimosišyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos
ir neįmanomos priemonės sustabdyti alkoholiko smukimą išmėgintos. Apskritaisergantys alkoholizmu dažnai yra patekę į užburtą ratą. Nusižudantysalkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutiniusvienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbausryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą. Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai,kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų.Savižudžiais tampama tada, kai juos apimaneviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi kad nekontroliuoja situacijos irsavo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys,sunkiai gydomi pacientai. Sergantys šizofrenija irgi dažniausiai nusižudone dėl psichotinių simptomų. Labiau linkę nusižudyti tie, kurie yradepresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Taidažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenimeaktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos neviskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti. Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama.Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialiniopalaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais.

SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE

Savižudybės mieste ir kaime: Kaime dažniau negu mieste žudosi ir vyrai, irmoterys: vyrai kaime nusižudo 2 kartus daugiau negu mieste, moterys – 1,5karto. Taigi savižudybės rizika Lietuvoje gyvenantiems kaime didesnė negumieste (1-2pav.).

1.pav Savižudybės kaime 2,pav Savižudybės mieste

Vyrų ir moterų savižudybės: Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug.Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai.Visose šalyse vyrų visada nusižudydavo daugiau negu moterų. Vyrų ir moterų savižudybių santykis mieste ir kaime nevienodas. Nors

moterų Lietuvoje nusižudo kelis kartus mažiau nei vyrų, jų savižudybiųrodikliai vis tiek yra labai aukšti, lyginat su kitų šalių rodikliais.Lietuvos moterų savižudybių rodiklis, kartu su Vengrijos, yra aukščiausiasEuropoje, o vyrų savižudybių rodiklis šiuo metu yra pats aukščiausiasEuropoje.

VERTERIO EFEKTAS

Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačiojevietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausiųpasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas „Įžymių romėnų irgraikų aprašymuose“. Mildeto mieste staiga masiškai ėmė žudytis jaunosmoterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito.Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuogapaguldyta rotušės aikštėje. Tik tai padėjo sustabdyti staiga kilusiąepidemiją. Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi Goethe‘s knyga„Jaunojo Verterio kančios“. Aprašęs nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio,savižudybę, poetas jautėsi pasigydęs ir išsivadavęs iš jį kamuojančių juodųminčių, nes tuo metu ir pats buvo nelaimingai įsimylėjęs. Tačiau netrukusjam teko su nuostaba pripažinti, kad kai kurie skaitytojai mane, jog kūrybąreikia įgyvendinti gyvenime, ir patys nusižudydavo. Pamėgdžiojimas įgavotokį mastą, kai kur tą knygą uždraudžiama pardavinėti. Pats Goethe irgistengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygosleidimo pradžioje jis įdeda ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyrasir nesek mano pavyzdžiu“. Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomenąparašė Durheimas. „Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybęužkrečiama“. D. P. Phillipsas šį savižudybės perdavimo fenomeną pavadinoVerterio efektu. Pamėgdžiojimu paaiškinamos ištisos savižudybių grandinės

šeimose – Drukheimo nuomone, čia veikia ne genetinė predispozicija, opavyzdžio jėga. Žinoma šeimų, kuriose nemaža narių karta po kartos nusižudotuo pačiu būdu. Net yra pavyzdžių, kai tas pats ginklas tarnavo šeimai daugmetų – juo nusišaudavo vis naujos kartos atstovai. Taigi pirmiausia krintaį akis, kad „užkrėtimas“ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą. Gana gausių tyrimų duomenis rodo, jog „užkrėtimas“ veikia trimisbūdais: 1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamasmetodas; 2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos,t..y. perduodama motyvacija nusižudyti; 3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemųsprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo. Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio įsavižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Lietuvoje dvigubai dažniaumėgina nusižudyti arba kuria savižudybės planus tie moksleiviai, kuriesavižudybę vertina kaip galimą išeitį iš sunkios situacijos. Taigi Lietuvoje esama tikros grėsmės vis labiau įsisukant „užburtamratui“: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip įpriimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dardidesnio savižudybių skaičiaus. Savižudybės „užkrėtimas“ labai priklausonuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuovisuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirųindividų pažeidžiamumo. Mokslinėje suicidologijoje savižudybės užkrėtimas dažniausiaiaiškinamas remiantis socialinio mokymosi teorija, nagrinėjančiatarpasmeninį modeliavimą – indetifikacjos, imitacijos, mokymosi stebintmechanizmus, kurie yra labai svarbūs formuojantis žmogaus nuostatoms,vertybėms ir elgesiui.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse

išaiškino du dalykus.Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikossutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškainesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

· visų formų depresijos;

· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė,pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);

· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyviųmedžiagų vartojimas);

· schizofrenija;

· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

· kiti psichikos sutrikimai.Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau netir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatosspecialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatospriežiūros darbuotojams. Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurieįvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas,liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina.Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą,tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausidepresijos požymiai:

· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;

· nebedomina įprastinė veikla;

· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai –didėja;

· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;

· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;

· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;

· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;

· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.

Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydytiyra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šiųpriežasčių:

· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tailaikoma silpnumo požymiu;

· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomiliga;

· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia norssomatine (kūno) liga;

· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemaloniųpojūčių

SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIŽUDYBĖ

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.Tokios ligos yra:

· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas irlėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprinapiktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);

· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis;pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);

· vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Jidaugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozėsnustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;

· ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažninasavižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj podiagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas.Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:

· cukraligė;

· išsėtinė sklerozė;

· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;

· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;

· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;

· lytinės funkcijos sutrikimai;

· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAILytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.

Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.

Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau neiturintys partnerį.

Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.

Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai,veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negubedarbio statusas.

Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba įkitą regioną. Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug

sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

· tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimosnariais, draugais, meilužiais;

· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;

· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;

· darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją,finansiniai sunkumai;

· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiaipokyčiai;

· įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.

Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai irpriemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokiųpriemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybėsprevencijos strategija.

Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai,kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juospačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

SAVIŽUDŽIŲ DVASINĖ BŪSENA

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiuprieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruojakaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujamapabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Daugumasavižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikusparamą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja. 2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet kokskitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka keliasminutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai.Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūrosdarbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti,riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surastikokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip norskitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa taiyra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visamepasaulyje esti beveik vienodos.

Mitai apie savižudybes

Mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.Teisybė: Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstiniusžodinius perspėjimus apie savo ketinimus.

Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikėta.Tikrovė: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėjaaplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visisavižudžiai visada apie tai užsimena.

Mitas: Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.Tikrovė: Dauguma savižudžių būna neapsisprendę, ar jie nori gyventi, armirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiaitiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.

Mitas: Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.Tikrovė: Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaipsakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.

Mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikosnebėraTikrovė: Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo„pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims irjausmams įvykdyti

Mitas: Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšaiTikrovė: Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Jilabai „demokratiška” ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuosesluoksniuose

Mitas: Savižudybė paveldimaTikrovė: Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualusdalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei

kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybėspaveldimumo.

Mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visadapsichotiško individo veiksmas.Tikrovė: Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad norssavižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinisligonis. Apklausos apibendrinimas

Klausimai: Atsakymo variantai: Atsakymą pasirinko: 1. Jūsų lytis? a) Vyras 19 b) Moteris 15

2. Jūsų amžius? 18 metų 12 19 metų 16 20 metų 2 21 metai 3 24 metai 1

3. Ar esate galvojęs (-usi) apie savižudybę? a) Taip 16 b) Ne 18

4. Kaip manote, kurios iš šių priežasčių labiausiai skatina savižudybes? a) Nepasitikėjimas savimi 10 b) Liūdesio ir nevilties būsena 24 c) Smurtas 10 d) Vienatvė 9 e) Alkoholizmas ir narkomanija 17 f) Artimo netektis 10 g) Baimė dėl ateities 5 h) Sunki finansinė padėtis 15

5. Kaip manote, kokio amžiaus tarpsnyje žudomasi dažniausiai? a) 10 – 19 metų 16 b) 20 – 40 metų 18 c) 40 – 60 metų 0

6. Ar „Jaunimo linija“ ir panašios organizacijos padeda išvengti savižudybių? a) Taip 22 b) Ne 12

7. Kaip manote, ar žiniasklaida gali turėti įtakos savižudybėms? a) Taip 21 b) Ne 13

8. Kaip manote, dėl ko Lietuvoje nusižudoma dažniausiai? a) Sunkios ekonominė spadėties 27 b) Nelaimingos meilės 13 c) Alkoholizmo 6 d) Vienatvės 7

9. Ar pažįstate žmonių, kurie yra mėginę žudytis? a) Taip 24 b) Ne 10

Apklausoje dalyvavo isvisoje dalyvavo 19 vaikinų ir 15 vaikinų,respondentų amžius nuo 18 iki 24 iš jų 18 galvojo apie savižudybę. Apklausę respondentus nustatėme pagrindines priežastis. Kaip ir galima buvo tikėtis labiausiai savižudybes skatinaliūdesio ir nevilties būsena, alkoholizmas ir narkomanija, bei sunkifinansinė padėtis. Tai rimciausia šiuo metu yra problema kuria dar galimasutvarkyti ir neleisti žmonėms žudytis dėl tokios beprasmiškospriežasties. Pagal mmūsų atlikta paklausą respondentai mano,kad žudosi jauniir iki 40 metų žmonės, pagal statistinius duomenis kaime nusižudžiusių

žmonių amžiaus vidurkis apie 60, o mieste paie 30. Mieste žudosi jaunesnižmonės, kadangi negali atrasti save, negali susirasti darbo, juos apimaneviltis ir išto kyla mintis apie savižudybę. Kaime žudosi pagyvenę žmonėsnesigebantys išlaikyti savo ūkio, dažniausiai jie prasigeria ir galu galepasikaria. Pagal statistinius duomenis kaime 80% savižudžių pasikaria. 22 apklausti respondentai teigia, kad krizės linijos padetaišvengti savižudybių. Bandantys nusižudyti nevisada gali išsipasakoti kasjuos kamuoja tai jie gali padaryti paskambine ir krizės linijas, pvz.„Jaunimo linija“, ji labiau orientuota į jaunimą.21 respondentas reigia kad žiniasklaida turi įtakos savižudybėms. Galima įtai pažiūrėti kitaip pačios savižudybės duoda peno apie jas rašyti irkalbėti.taipogi ir žiniasklaida kalta ji iškelia visas problemas i viešumą.Visur akcentuojama tai, kad dabar labai sunku gyventi.

Anketoje buvo klausimas apie priežastis, dėl kurių nusižudomadažniausiai, mūsų respondentai mano, kad daugiausiai nusižudoma dėl sunkiosekonominės padėties. Šiuo metu tai tikrai opi problema. Savižudžiai mano,kad tai yra geriausia išeitis atsikratyti problemų.

LITERATŪRA

Savižudybė? Ne!– Danutė Gailienė. – Tyto alba, Vilnius,1996 m.Socialinė psichologija – A. Suslavičius, G. Valickas, LTU, 1999Psichologija – D. G. Myers, Kaunas, 2000Psichologija – M.Furst. Vilnius: Tyto Alba, 2002.http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asphttp://www.lsveikata.lt/index2.php3?nav1=placiau&str_id=704&rub_id=23http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asphttp://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=420http://www.vpsc.lt/suicidai_.htm

http://www.savizudybes.lt