Visuomenės problema – savižudybės

Turinys

Įvadas 2
Socialinių faktorių įtaka savižudybėms
3
Savižudybėmis Lietuvoje
6
Verterio efektas 7
Savižudybė ir psichikos sutrikimai
9
Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės
10
Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11
Savižudžių dvasinė būsena
12
Mitai apie savižudybes
13
Apklausos apibendrinimas
14
LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų
šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per
metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui
užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o
taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuva
kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visoje
Europoje, o pasaulyje tiek paat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad
žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės
įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie
įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas
palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie
savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje
stadijoje. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors
vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių,
genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku
paaiškinti, kodėl vienas žmmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje
ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto
galima išvengti.

Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau,
nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi,
nesigilinama į patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami
savižudybės problemą, pr

rivalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę
būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogus
yra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtaką
savižudybei.

Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą
savižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės
išraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę ir
politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos
apsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.
Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos
susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.

Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors
priklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus
nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima
prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tada
nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su beendruomene, jis jaučiasi
gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į
neviltį, depresiją ir savižudybę.

Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau
susijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenės
yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinė
bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybių
efektą.

Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiška
mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kad
katalikiškuose Europos kraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose,
nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip pat
yra galinga apsauga nuo savižudybės. Ju

uo ji darnesnė, juo geriau atlieka
šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl
per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės
papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų
savižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo,
altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas
svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai
iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –
susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę
ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna,
o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos
anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos
visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir
mažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją.

Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį į
savižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominės
krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina
socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta ne
vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius,
žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenės
ryšius.

Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad
šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinės
savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus
gyvenimas yra per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturi
jokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvo
senaisiai laikais.

Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuo
metu gana plačiai bu
uvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės
ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. Pats
Durheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus.

1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir
psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba
paklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.
Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti
taip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kai
ligonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėl
jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis
kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau
neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina
nusižudyti.

2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis
nebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskas
atrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs
kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net
detalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs.

3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei
relių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios
regimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, nors
ir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti
su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat
prislėgti.

4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.
Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas ta
am
priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per
turėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad
kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią.

Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yra
nemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai.

Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių
savižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama,
kad kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas.
Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas iš jų –
žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Taipogi šeiminė padėtis,
priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas
visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Labiausiai
įrodyta irstančių šeimos ryšių įtaka savižudybėms. Daugumoje šalių ryšys
tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių rodiklių labai akivaizdus. Tokį pat
statistiškai reikšminga ryšį tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių matome ir
Lietuvoje (D. Gailienė, V. Domanskienė, V. Keturakis, 1995).

Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligos
atveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –
padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų
požymiais. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo –
depresijos atveju savižudybės dažnumas siekia tik 30%, šizofrenijos – iki
10%. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų
paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj
po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali
kritiškai įvertinti savo sutrikimą.

Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausia
išryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijos
sumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tik
išėję iš gydimo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimos
išyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos
ir neįmanomos priemonės sustabdyti alkoholiko smukimą išmėgintos. Apskritai
sergantys alkoholizmu dažnai yra patekę į užburtą ratą. Nusižudantys
alkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutinius
vienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbaus
ryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą.

Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai,
kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų.Savižudžiais tampama tada, kai juos apima
neviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi kad nekontroliuoja situacijos ir
savo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys,
sunkiai gydomi pacientai. Sergantys šizofrenija irgi dažniausiai nusižudo
ne dėl psichotinių simptomų. Labiau linkę nusižudyti tie, kurie yra
depresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Tai
dažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenime
aktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ne
viskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti.

Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama.
Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio
palaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais.

SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE

Savižudybės mieste ir kaime: Kaime dažniau negu mieste žudosi ir vyrai, ir
moterys: vyrai kaime nusižudo 2 kartus daugiau negu mieste, moterys – 1,5
karto. Taigi savižudybės rizika Lietuvoje gyvenantiems kaime didesnė negu
mieste (1-2pav.).

1.pav Savižudybės kaime 2,pav Savižudybės mieste

Vyrų ir moterų savižudybės: Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug.
Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai.
Visose šalyse vyrų visada nusižudydavo daugiau negu moterų.

Vyrų ir moterų savižudybių santykis mieste ir kaime nevienodas. Nors
moterų Lietuvoje nusižudo kelis kartus mažiau nei vyrų, jų savižudybių
rodikliai vis tiek yra labai aukšti, lyginat su kitų šalių rodikliais.
Lietuvos moterų savižudybių rodiklis, kartu su Vengrijos, yra aukščiausias
Europoje, o vyrų savižudybių rodiklis šiuo metu yra pats aukščiausias
Europoje.

VERTERIO EFEKTAS

Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje
vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių
pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas „Įžymių romėnų ir
graikų aprašymuose“. Mildeto mieste staiga masiškai ėmė žudytis jaunos
moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito.
Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga
paguldyta rotušės aikštėje. Tik tai padėjo sustabdyti staiga kilusią
epidemiją.

Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi Goethe‘s knyga
„Jaunojo Verterio kančios“. Aprašęs nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio,
savižudybę, poetas jautėsi pasigydęs ir išsivadavęs iš jį kamuojančių juodų
minčių, nes tuo metu ir pats buvo nelaimingai įsimylėjęs. Tačiau netrukus
jam teko su nuostaba pripažinti, kad kai kurie skaitytojai mane, jog kūrybą
reikia įgyvendinti gyvenime, ir patys nusižudydavo. Pamėgdžiojimas įgavo
tokį mastą, kai kur tą knygą uždraudžiama pardavinėti. Pats Goethe irgi
stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos
leidimo pradžioje jis įdeda ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras
ir nesek mano pavyzdžiu“.

Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną
parašė Durheimas. „Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę
užkrečiama“. D. P. Phillipsas šį savižudybės perdavimo fenomeną pavadino
Verterio efektu. Pamėgdžiojimu paaiškinamos ištisos savižudybių grandinės
šeimose – Drukheimo nuomone, čia veikia ne genetinė predispozicija, o
pavyzdžio jėga. Žinoma šeimų, kuriose nemaža narių karta po kartos nusižudo
tuo pačiu būdu. Net yra pavyzdžių, kai tas pats ginklas tarnavo šeimai daug
metų – juo nusišaudavo vis naujos kartos atstovai. Taigi pirmiausia krinta
į akis, kad „užkrėtimas“ nulemia savižudybės metodo pasirinkimą.

Gana gausių tyrimų duomenis rodo, jog „užkrėtimas“ veikia trimis
būdais:

1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas
metodas;

2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos,
t..y. perduodama motyvacija nusižudyti;

3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų
sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.

Nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio į
savižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Lietuvoje dvigubai dažniau
mėgina nusižudyti arba kuria savižudybės planus tie moksleiviai, kurie
savižudybę vertina kaip galimą išeitį iš sunkios situacijos.

Taigi Lietuvoje esama tikros grėsmės vis labiau įsisukant „užburtam
ratui“: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į
priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar
didesnio savižudybių skaičiaus. Savižudybės „užkrėtimas“ labai priklauso
nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo
visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų
individų pažeidžiamumo.

Mokslinėje suicidologijoje savižudybės užkrėtimas dažniausiai
aiškinamas remiantis socialinio mokymosi teorija, nagrinėjančia
tarpasmeninį modeliavimą – indetifikacjos, imitacijos, mokymosi stebint
mechanizmus, kurie yra labai svarbūs formuojantis žmogaus nuostatoms,
vertybėms ir elgesiui.

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse
išaiškino du dalykus.Pirma, dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos
sutrikimą. Antra, savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai
nesveikų asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

· visų formų depresijos;

· asmenybės sutrikimai (neprisitaikanti visuomenėje asmenybė,
pasižyminti impulsyvumu, agresyvumu, dažnais nuotaikos pokyčiais);

· alkoholizmas (paauglių atveju gali būti ir/arba kitų psichoaktyvių
medžiagų vartojimas);

· schizofrenija;

· psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

· kiti psichikos sutrikimai.
Nors gana dažnai savižudžiams nustatomas psichikos sutrikimas, tačiau net
ir išsivysčiusiose šalyse dauguma iš jų nesikreipdavo į psichikos sveikatos
specialistus. Todėl lemiamas vaidmuo čia tenka pirminės sveikatos
priežiūros darbuotojams. Depresija dažniausiai diagnozuojama tiems, kurie
įvykdė savižudybę. Beje, retkarčiais dažnas gali jaustis prislėgtas,
liūdnas, vienišas ir netvirtas, bet tokia nuotaika ilgainiui praeina.
Tačiau kai toks jausmas žmogų užvaldo ir sutrikdo normalų jo gyvenimą,
tokia būsena jau nėra tik prislėgta nuotaika, o depresinė liga. Bendriausi
depresijos požymiai:

· liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;

· nebedomina įprastinė veikla;

· nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai –
didėja;

· miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;

· nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;

· menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;

· nuolat jaučiama irzlumas, nerimastingumas;

· sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;

· kartkartėmis kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.

Kodėl depresija pražiūrima? Nors vaistų depresijai gydyti
yra gana daug ir jie prieinami, liga dažnai nediagnozuojama dėl šių
priežasčių:

· žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai
laikoma silpnumo požymiu;

· jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi
liga;

· depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors
somatine (kūno) liga;

· depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių
pojūčių

SOMATINĖS (KŪNO) LIGOS IR SAVIŽUDYBĖ

Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.
Tokios ligos yra:

· neurologiniai sutrikimai (epilepsija, impulsyvumas, agresyvumas ir
lėtinė negalia sąlygoja polinkį į savižudybę; jį sustiprina
piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas);

· stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai (juo sunkesnis;
pakenkimas, tuo savižudybės rizika didesnė);

· vėžys – paskutinėse ligos stadijose didėja savižudybės rizika. Ji
daugiau būdinga vyrams, praėjus tam tikram laikotarpiui po diagnozės
nustatymo (per pirmuosius penkerius metus), taip pat chemoterapijos metu;

· ŽIV / AIDS – tos ligos požymiai, prognozė ir pats pobūdis padažnina
savižudybes tarp užsikrėtusiųjų žIV. Didžiausias jų pavojus esti tuoj po
diagnozės nustatymo, kol pacientas dar nebuvo po testo konsultuotas.
Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus:

· cukraligė;

· išsėtinė sklerozė;

· lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;

· kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;

· kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;

· lytinės funkcijos sutrikimai;

· judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

SOCIODEMOGRAFINIAI IR APLINKOS VEIKSNIAI
Lytis – vyrai dažniau įvykdo savižudybę, moterys dažniau bando nusižudyti.

Amžius – dažniausiai jaunimas (15-35 metų) ir vyresni kaip 75 metų asmenys.

Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys žudosi dažniau nei
turintys partnerį.

Gyvenantys vieni arba atskirai nuo šeimos yra labiau pažeidžiami.

Profesija – statistikos duomenimis, dažniau nusižudo gydytojai,
veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

Bedarbystė – pats darbo netekimas labiau provokuoja savižudybę negu
bedarbio statusas.

Migracija – labiau pažeidžiami žmonės, persikėlę iš kaimo į miestą arba į
kitą regioną.

Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug
sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

· tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos
nariais, draugais, meilužiais;

· atstūmimas, nereikalingumo jausmas , pvz., netekus šeimos ir draugų;

· praradimai, pvz., finansiniai nuostoliai, artimųjų netektis;

· darbo ir pinigų problemos – darbo praradimas, išėjimas į pensiją,
finansiniai sunkumai;

· visuomeninės krizės, pvz., spartūs politiniai ir ekonominiai
pokyčiai;

· įvairūs kiti stresoriai – gėda, apkaltinimo grėsmė.

Lengvai prieinamos priemonės – nesunkiai prieinami savižudybės būdai ir
priemonės yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę nusižudyti. Tokių
priemonių prieinamumo apribojimas yra ypač veiksminga savižudybės
prevencijos strategija.

Suicido demonstracija – nežymią savižudžių dalį sudaro jautrūs paaugliai,
kurie stebėjo suicidą gyvenime arba žiniasklaidoje, ir tai paskatino juos
pačius pasekti tokiu pavyzdžiu.

SAVIŽUDŽIŲ DVASINĖ BŪSENA

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu
prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja
kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama
pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma
savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus
paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks
kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias
minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai.
Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros
darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.
3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti,
riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti
kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors
kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai
yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.
Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame
pasaulyje esti beveik vienodos.

Mitai apie savižudybes

Mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo.
Teisybė: Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius
žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.

Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikėta.
Tikrovė: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja
aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi
savižudžiai visada apie tai užsimena.

Mitas: Savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.
Tikrovė: Dauguma savižudžių būna neapsisprendę, ar jie nori gyventi, ar
mirti. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai
tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.

Mitas: Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.
Tikrovė: Tie, kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip
sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.

Mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos
nebėra
Tikrovė: Dažniausiai žmonės nusižudo per 3 pirmuosius mėnesius nuo
„pagerėjimo” pradžios – tada, kai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir
jausmams įvykdyti

Mitas: Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai
Tikrovė: Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji
labai „demokratiška” ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuose
sluoksniuose

Mitas: Savižudybė paveldima
Tikrovė: Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus
dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei
kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės
paveldimumo.

Mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada
psichotiško individo veiksmas.
Tikrovė: Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors
savižudis – be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis
ligonis.

Apklausos apibendrinimas

Klausimai: Atsakymo variantai: Atsakymą pasirinko:

1. Jūsų lytis? a) Vyras 19

b) Moteris 15

2. Jūsų amžius? 18 metų 12

19 metų 16

20 metų 2

21 metai 3

24 metai 1

3. Ar esate galvojęs (-usi) apie savižudybę?

a) Taip 16

b) Ne 18

4. Kaip manote, kurios iš šių priežasčių labiausiai skatina savižudybes?

a) Nepasitikėjimas savimi 10

b) Liūdesio ir nevilties būsena 24

c) Smurtas 10

d) Vienatvė 9

e) Alkoholizmas ir narkomanija 17

f) Artimo netektis 10

g) Baimė dėl ateities 5

h) Sunki finansinė padėtis 15

5. Kaip manote, kokio amžiaus tarpsnyje žudomasi dažniausiai?

a) 10 – 19 metų 16

b) 20 – 40 metų 18

c) 40 – 60 metų 0

6. Ar „Jaunimo linija“ ir panašios organizacijos padeda išvengti

savižudybių?

a) Taip 22

b) Ne 12

7. Kaip manote, ar žiniasklaida gali turėti įtakos savižudybėms?

a) Taip 21

b) Ne 13

8. Kaip manote, dėl ko Lietuvoje nusižudoma dažniausiai?

a) Sunkios ekonominė spadėties 27

b) Nelaimingos meilės 13

c) Alkoholizmo 6

d) Vienatvės 7

9. Ar pažįstate žmonių, kurie yra mėginę žudytis?

a) Taip 24

b) Ne 10

Apklausoje dalyvavo isvisoje dalyvavo 19 vaikinų ir 15 vaikinų,
respondentų amžius nuo 18 iki 24 iš jų 18 galvojo apie savižudybę. Apklausę

respondentus nustatėme pagrindines

priežastis. Kaip ir galima buvo tikėtis labiausiai savižudybes skatina
liūdesio ir nevilties būsena, alkoholizmas ir narkomanija, bei sunki
finansinė padėtis. Tai rimciausia šiuo metu yra problema kuria dar galima
sutvarkyti ir neleisti žmonėms žudytis dėl tokios beprasmiškos
priežasties.

Pagal mmūsų atlikta paklausą respondentai mano,kad žudosi jauni
ir iki 40 metų žmonės, pagal statistinius duomenis kaime nusižudžiusių
žmonių amžiaus vidurkis apie 60, o mieste paie 30. Mieste žudosi jaunesni
žmonės, kadangi negali atrasti save, negali susirasti darbo, juos apima
neviltis ir išto kyla mintis apie savižudybę. Kaime žudosi pagyvenę žmonės
nesigebantys išlaikyti savo ūkio, dažniausiai jie prasigeria ir galu gale
pasikaria. Pagal statistinius duomenis kaime 80% savižudžių pasikaria.

22 apklausti respondentai teigia, kad krizės linijos padeta
išvengti savižudybių. Bandantys nusižudyti nevisada gali išsipasakoti kas
juos kamuoja tai jie gali padaryti paskambine ir krizės linijas, pvz.
„Jaunimo linija“, ji labiau orientuota į jaunimą.
21 respondentas reigia kad žiniasklaida turi įtakos savižudybėms. Galima į
tai pažiūrėti kitaip pačios savižudybės duoda peno apie jas rašyti ir
kalbėti.taipogi ir žiniasklaida kalta ji iškelia visas problemas i viešumą.
Visur akcentuojama tai, kad dabar labai sunku gyventi.

Anketoje buvo klausimas apie priežastis, dėl kurių nusižudoma
dažniausiai, mūsų respondentai mano, kad daugiausiai nusižudoma dėl sunkios
ekonominės padėties. Šiuo metu tai tikrai opi problema. Savižudžiai mano,
kad tai yra geriausia išeitis atsikratyti problemų.

LITERATŪRA

Savižudybė? Ne!– Danutė Gailienė. – Tyto alba, Vilnius,1996 m.
Socialinė psichologija – A. Suslavičius, G. Valickas, LTU, 1999
Psichologija – D. G. Myers, Kaunas, 2000
Psichologija – M.Furst. Vilnius: Tyto Alba, 2002.
http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp
http://www.lsveikata.lt/index2.php3?nav1=placiau&str_id=704&rub_id=23
http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=420
http://www.vpsc.lt/suicidai_.htm

http://www.savizudybes.lt

Leave a Comment