tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)
Vadybos ir verslo administravimo SAVIŽUDYBIŲ
Kursinis darbas DĖSTYTOJA
R.LEKAVIČIENĖ VILNIUS, 2004 Turinys
ĮVADAS 31. Savižudybės senovėje 5 1.1. Senosios civilizacijos 5 1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 72. Savižudybės 9 2.1. Savižudybės priežastys 9 2.2. Pavojaus ženklai 11 2.3. Reakcijos 12 2.4. Savižudybių mąstai 133. Prevencija 15 3.1. Tikslai 15 3.2. Numatomi rezultatai 16 3.3. Prevencija Lietuvoje 164. Lietuvoje 17 4.1. Statistika 17 4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17 4.3. Tyrimas 17 Rezultatai 185. Vaikų ir paauglių savižudybės 216. Pagalba 24Literatūra 25
Įvadas
Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukiaiš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumopriežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičiusžmonių.
Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosifilosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzųfilosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsųdėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvasuždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yraįmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbusudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviaigydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)tarptautinė programa.
Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamągyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apiesavižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.
Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apimatrijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdasišspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėlsituacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyseatlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicideand Life-Threatening Behavior, 6 (1977))
Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiauaugantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantįgebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai: 1) Mintys apie savižudybę.
2) Ketinimas nusižudyti.
3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).
MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokiamintis.
KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškotimirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvotiapie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.
VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasidedaapsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Galipagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etapegalime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskasgali vykti itin greitai.
Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas,tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypačtai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėlšiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelėspriežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėlskirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vienisugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galimaišvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūrospersonalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį,teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.
Savižudybės senovėje
1 Senosios civilizacijos
EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kadsavižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonėsžudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėjeįeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikaisžmones žudydavosi, norėdami tuo pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnesir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tikmasiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikosžmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloridedozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugosbūdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavomažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo
išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingosgyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybiųepidemiją.KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiaupadažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl senižmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo įbedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavogimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kadžmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu atveju savo gyvybės atėmimas neatrodotoks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovėskeltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėlsavo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas irsuprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritainepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.
GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievustodėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.
Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėlskurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jisteisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.
Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvoperėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovėsfilosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavosavižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romojepasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karųmetu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėltonebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romosimperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apiesavo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvosuherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesniųlaikų menininkų.
Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina vėliau virtonerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiaivertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybiųskaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęssavižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsusžmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojopasaulio į šviesias dangiškas platybes.
INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovėsbrahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėljie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, taidievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visųkančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūnonelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučiąpalaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso josielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas irgyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilietisu Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymųšeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukiaanūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetaisu savo senoliais iškrėsdavo kažką panašaus). Jeigu gyvenant asketiškaimirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybėspagalba.
JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojamaJaponijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumoįrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavęoloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai busįvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitąsavižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusįjaponų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metuatsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytaskodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje
(“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesniųvisuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeistajų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami taikaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimasreikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajustuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavoveidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėrapadėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis išbet kokios padėties.KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuokančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiamspavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtųmisti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslopasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsiasknygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniaiKinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustasžmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą antjį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemovartų…
ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjobūti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuojo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaussielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, betir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškaibevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybėsatvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečiųantpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjokito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautąlaikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet irtūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmėsavižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjasprisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jismaterialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė,kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitusmirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryjearba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.
2 Savižudybės viduramžiais bei naujaisiais laikais
Tik viduramžiais, krikščionybei įsigalėjus, savižudybės sumažėjo. JauIV ir V amžiuje savižudybė buvo smerkiama krikščionių. Bet vėliau, ligi Xšimtmečio, savižudybių atsitikimų žymiai padaugėjo, net vienuolių tarpevienuolynuose.
Nuo XII iki XV amžiaus, įvykus socialiniams, literatūros ir menoperversmams, vėl grįžtama į senovės mokslus, palaikančius savižudybę, vėlsavižužių skaičius padaugėja, nors ir religijų ir valstybiniai įstatymaisavižudybes drausdavo.XVI, XVII ir XVIII šimtmečiuose, įsigalėjus laisvėsidėjoms, taip pat nebuvo užmirštos senovės idėjos, stojikų, kuriesavižudybę laikė didelę išmintimi. Montesquieu, Rousseau, Voltaire idėjosbuvo susijusios su senovės idėjomis, ir tada savižudybė būdavo kaip tamtikro patriotizmo reiškinys arba egoizmo, indiferenintizmo ir skepticizmoišvada.
XIX amžiuje, pasižymėjusiame didžiausiais gamtininkų tyrimais,pradeda vis daugiau vyrauti žmogaus gyvybės branginimo idėjos ir pats jausumažėjusių savižudybių reiškinys moksliškai tiriamas.
Pasikėsinimus nusižudyti Brierre de Boismont, Morselli ir kitistengėsi išaiškinti moraline asmens būtimi, kuri pasireiškiančia dėl asmensbūdo, jo auklėjimo, jam artimų asmenų įtakos ir t. p. nestigo ir „moraliniųstatistikų“, kuriomis norėjo rasti savižudybių priežastis bei motyvus.Pastebėta, kad žymiai daugiau žudosi jaunimas. Atkreiptas dėmesys į mokyklųįtaką savižudybėms. Netgi imta kliniškai tiri savižudžius ir pastebėta, jogtarp jų yra daugiau psichikos sutrikimus turintys žmonės negu sveiki.
Savižudybių klausimas tampa vis aktualesnis. XIX amžiaus pabaigoje Morsellimėgino savižudybes aiškinti net kaip sociališkai fiziologišką reiškinį,kuris kiekvienai tautai yra neišvengiamas, kaip gimimai, mirtys, ligos,nusikaltimai ir kitaSavižudybės
1 Savižudybės priežastys
Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškinodu dalykus:
Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.
Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikųasmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:
• Visų formų depresijos;
• Asmenybės sutrikimai;
• Alkoholizmas;
• Šizofrenija;
• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;
• Kiti psichikos sutrikimai.
Depresija:
Svarbiausi požymiai tai:liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.
Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonėsnepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti,kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti,taigi savižudybės galima išvengti.
Alkoholizmas:
Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuoalkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigiagyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliamssavižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomispsichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labaididina savižudybės pavojų.
Šizofrenija:
Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijaibūdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos irelgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiaiišsiskiriantis iš kitų.
• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:
• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.
• Tokios ligos yra:
• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).
• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai
• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)
• Aids/Živ
• Cukraligė
• Sklerozė
• Lytinės funkcijos sutrikimai
Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusiliguista būsena.
Socialiniai veiksniai ir savižudybė
Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAVatlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęssu silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmoniųprocentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu,protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracijaarba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson.Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)
Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei.Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšįtarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos)bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačiosgrupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtinasilpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriaiintegruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims.Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams,pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiaiapibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atvejugali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galimaaltruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiaiapibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminėsavižudybė.
Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemianaujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręstiproblemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškaibeviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti išsunkumų.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaipsocialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymasnusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudytiasmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į savedėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveikvisuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.
Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:
• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando nusižudyti.
• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų asmenys
• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys
• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai, veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.
• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:
1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais šeimos nariais, draugais, meilužiais;
2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar
draugo)3. Praradimai (finansiniai)
4. Darbo ir pinigų problemos
5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)
2 Pavojaus ženklai
Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jauyra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie,kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.
Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės,dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”.Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartaiskalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnaiužbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingusdaiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičiatestamentą.
Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiumasavižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogustaip pat gali sirgti depresija.
Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvisavaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų: • Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas; • Pakinta apetitas, svoris; • judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti ar sulėtėja; • įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo; • sumažėjęs lytinis potraukis; • ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją; • žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia; • sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti, sutelkti dėmesį; • ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.
Kiti svarbūs požymiai, rodantys, kad depresija sergantis žmogus ketina nusižudyti: • ligonis labai neramus, blaškosi, niršta; • piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu; • puola į neviltį; • yra sirgęs somatinėmis ar psichikos ligomis.
Atkreipkite dėmesį, jei:
• vaiko ar paauglio elgesys tampa neįprastas;
• kyla nesutarimų su draugais, tėvais, nutrūksta buvę artimi ryšiai;
• asmuo blogiau mokosi;
• sutrinka dėmesys;
• pastojusi paauglė dėl to labai sielvartauja;
• vaikas bėga iš namų;
• konfliktuoja;
• įtariate, kad vartoja narkotikus ar alkoholį;
• skundžiasi įvairiais negalavimais;
• pasikeičia valgymo ir miego įpročiai;
• dalija savo labiausiai vertinamus daiktus;
• rašo apie mirtį;
• jau yra bandęs žudytis;
• nors ir juokaudamas, kalba apie savižudybę, teigia, kad niekam nerūpi, kad tai jau paskutinis lašas ir pan. (apie ketinimą žudytis prasitarė net keturi iš penkių nusižudžiusių asmenų).
3 Reakcijos
Artimųjų reakcijos
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžiusvaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laikusuvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo irsupratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltėsjausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų.Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam.Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jogsavižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni neiatitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip patrodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių posavižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of SocialProblems. – Prentice Hall, 1988)
4 Savižudybių mąstai
• 2004 m. pasaulyje galėtų nusižudyti milijonas žmonių
• Kas 40 sek. Pasaulyje nusižudo 1 žmogus
• Kas 3 sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis
• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35 metų amžiaus žmonių grupėje
• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms
1. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15 – 24 metų asmenų 1991 – 1993 metais
| |Vyra|Motery|Vyrų/moterų santykis || |i |s |(suapval.) ||Graikija |3.8 |0.8 |5 ||Portugalija |4.3 |2.0 |2 ||Italija |5.7 |1.6 |4 ||Ispanija |7.1 |2.2 |3 ||Olandija |9.1 |3.8 |2 ||Švedija |10.0|6.7 |1 ||Japonija |10.1|4.4 |2 ||Izraelis |11.7|2.5 |5 ||Jungtinė |12.2|2.3 |5 ||karalystė | | | ||Vokietija |12.7|3.4 |4 ||Danija |13.4|2.3 |6 ||Prancūzija |14.0|4.3 |3 ||Bulgarija |15.4|5.6 |3 ||Čekija |16.4|4.3 |4 ||Lenkija |16.6|2.5 |7 ||Ukraina |17.2|5.3 |3 ||Vengrija |19.1|5.5 |3 ||Austrija |21.1|6.5 |3 ||Airija |21.5|2.0 |11 ||Jungtinės |21.9|3.8 |6 ||valstijos | | | ||Baltarusija |24.2|5.2 |5 ||Kanada |24.7|6.0 |4 ||Šveicarija |25.0|4.8 |5 ||Australija |27.3|5.6 |5 ||Norvegija |28.2|5.2 |5 ||Estija |29.7|10.6 |3 ||Suomija |33.0|3.2 |10 ||Latvija |35.0|9.3 |4 ||Slovėnija |37.0|8.4 |4 ||Naujoji |39.9|6.2 |6 ||Zelandija | | | ||Rusijos |41.7|7.9 |5 ||Federacija | | | ||Lietuva |44.9|6.7 |7 |
Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995
Prevencija
1 Tikslai
Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:
• numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;
• parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas psichikos sveikatos specialistams;
• pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu tarnybas ir tobulinti jų veiklą;
• siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;
• sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių
psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas, specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;• padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;
• išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;
• skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti;
• nuolat teikti informaciją apie savižudybių prevenciją švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojams, įstaigų, organizacijų vadovams, dvasininkams, visuomenės informavimo priemonių, religinių bendruomenių atstovams;
• nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas, susidariusias dėl sparčių socialinių bei ekonominių pokyčių;
• reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų artimaisiais.
• Tolesniojo laikotarpio tikslai yra šie:
• iki 2010 metų sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio, šiuo tikslu stiprinti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtaką svarbių psichikos sveikatos sprendimų priėmimui;
• vykdyti visuose Lietuvos rajonuose veiksmingiausias savižudybių ir psichologinių krizių prevencijos programas;
• vykdyti savižudybių ir krizių prevenciją, intervenciją ir postvenciją visoje Lietuvoje;
• išugdyti konstruktyvų požiūrį į gyvybę, žmogaus vertingumą ir konfliktų sprendimą;
• diegti sveiką gyvenseną ir neigiamą požiūrį į žalingus įpročius;
• nustatyti didesnių socialinių problemų grupes ir teikti joms reikiamą socialinę, psichologinę ir medicinos pagalbą;
• užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenantiems krizes, patyrusiems smurtą;
• reguliariai skleisti informaciją apie psichologinę pagalbą teikiančias organizacijas ir pagalbos sau būdus;
• sukurti fizinės, psichologinės ir psichiatrinės reabilitacijos įstaigų, galinčių suteikti pagalbą ištiktiesiems krizės bet kuriuo paros metu;
• vertinti programos rezultatus, prevencinių priemonių poreikį, veiksmingumą, tikslinti veiklos kryptis.
2 Numatomi rezultatai
Numatomi šie programos įgyvendinimo rezultatai:
• pagerės savižudybių prevencija, pagalbos ketinantiesiems nusižudyti prieinamumas;
• sustiprės psichikos sveikatos specialistų, socialinių paslaugų, nevyriausybinių organizacijų, švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojų, įstaigų, organizacijų vadovų, religinių bendruomenių atstovų, visuomenės informavimo priemonių vaidmuo vykdant savižudybių prevenciją;
• pradės veikti specializuotos telefono linijos, visą parą teikiančios profesionalią pagalbą ir informaciją;
• bus sukurti įvairūs bandomieji savižudybių prevencijos modeliai, tinkamiausi galės būti diegiami visoje Lietuvoje.
3 Prevencija Lietuvoje
Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19metų. Per 13 nepriklausomybės metų į Anapilį iškeliavo 20 tūkst.savižudžių, tarp kurių būta ir moksleivių. Vienas iš dažniausiai minimųveiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas irnesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniaikaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamasspecialybės rinkimosi metas, konfliktai. Ypatingą nerimą kelia paaugliųsavižudybės, kurių per pastaruosius 10 metų padaugėjo 55,8 proc., ir tai,kad savižudybė yra viena iš 3 dažniausiai pasitaikančių mirties priežasčių15 – 35 m. žmonių grupėje, ir kad kiekviena savižudybė skaudžiai paliečiamažiausiai dar 6 žmones.
Lietuvoje
1 Statistika
Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvybiškai svarbūs dalykai,kurie glaudžiai susiję ir priklauso vienas nuo kito. Suvokiant šįtarpusavio ryšį, aiškėja, kad psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenįkuriant bendrą žmonių, visuomenės gerovę. Psichikos ligos nėra tik vienožmogaus trūkumas, paskaičiuota, kad psichikos ir elgesio sutrikimai sudaro12 proc. visų ligų pasaulyje. Lietuvoje gyventojų sergamumas psichikosligomis didėja ir nuo 1997 metų iki 2002 metų sergamumas psichikos ligomisišaugo beveik 590 atvejų 100 000 gyventojų.
2 Būdai susiję su demografine padėtimi
Savižudybių skaičius Lietuvoje nuo 1995 m. stabilizavosi, tačiauautodestrukcinio elgesio epidemija tęsiasi. Savižudybių skaičius, tenkantis100 tūkst. Gyventojų, mūsų šalyje 2001 m. buvo apie keturis kartus didesnisnegu Europos Sąjungos ir tris kartus didesnis negu Šiaurės šalyse.Savižudybių paplitimas iš dalies priklauso nuo savižudybių būdų bei jųprieinamumo. Kiekvienoje šalyje turi būti žinoma, kokiais būdais žmonėsatima sau gyvybę, nes, sumažinus dažniausiai pasirenkamų savižudybių būdųprieinamumą, gali sumažėti ir jų skaičius. Kitų toksinių medžiagų , pvz.,pesticidų prieinamumo mažinimas dujų detoksikacija (anglies monoksidopašalinimas iš buityje naudojamų gamtinių bei išmetamųjų dujų), griežtašaunamųjų ginklų kontrolė (įstatymų dėl šaunamųjų ginklų išdavimo beilaikymo tobulinimas, saugaus elgesio su ginklais mokymas ir kt.) – taipriemonės, kurios sąlygojo savižudybių skaičiaus mažėjimą daugelyje šalių.Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktose rekomendacijose savižudybiųskaičiui mažinti teigiama, kad būtina įvertinti savižudybių būdus irmažinti jų prieinamumą.
Įvairiose šalyse vyraujantis savižudybių būdai skiriasi, tačiaulabiausiai paplitę yra pasikorimas. Vokietijoje, Izraelyje, Slovakijoje,Vengrijoje, Estijoje vyraujantis savižudybės būdas – pasikorimas,
Šveicarijoje, Suomijoje – pasikorimas ir nušovimas. JAV dažniausiassavižudybės būdas – nušovimas, kuris pastaraisiais metais dažnėja, oŠvedijoje vyrauja nusinuodijimas. Azijoje, ypač kaimo vietovėse, taip patpaplitę tyčiniai susižalojimai nušokus nuo aukšto pastato, tilto. Lietuvojeoficiali mirties priežasčių statistika savižudybių būdų neskelbia, ospecialūs tyrimai fragmentiški, atliekami tik pavienių autorių.3 Tyrimas
Tyrimo medžiaga ir metodai
Tyrimas apėmė 1993 – 2002 metus. Atliekant tyrimą, naudotasi Lietuvosstatistikos departamento kompiuterine duomenų apie mirusiuosius baze, kurisudaroma remiantis įrašais mirties liudijimuose. Statistiniai mirtiespriežasčių duomenys Lietuvoje kompiuterizuojami nuo 1998 metų. Tačiauretrospektyvusis savižudybių būdų tyrimas buvo galimas tik nuo 1998 metų,nes iki šių metų mirties priežastys buvo koduojamos pagal sutrumpintąTarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijosdevintosios redakcijos variantą, kur savižudybėms buvo skirtas 173 kodas,atitinkantis E951 – 959 kodus TLK-9 nediferencijuojant jų pagal savižudybiųbūdus: E950 – tyčinis nusinuodijimas kietomis ir skystomis medžiagomis;E951 – tyčinis nusinuodijimas buitinėmis dujomis; E952 – pasikorimas irt.t. Nuo 1998m. mirčių priežastis imta koduoti pagal TLK – 10 kuri gerokaipakeitė savižudybių būdų kodavimą. Šioje mirties priežasčių klasifikacijojetyčiniams susižalojimams bei jų būdams skirti X60 – X84 kodai. Norėdamipalyginti savižudybių būdus, 1993 – 1997 ir 1998 – 2003m. jų grupessujungėme į didesnes.
|TLK- kodas |Savižudybių būdas ||TLK – 9 |TLK – 10 | ||E950-E952|X60 – X69|Nusinuodijimas kietomis ir skystomis || | |medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis ||E953 |X70 |Pasikorimas ||E954 |X71 |Pasiskandinimas ||E955 |X72 – X75 |Nusišovimas ir tyčinis susižalojimas || | |sprogstamosiomis medžiagomis ||E956 |X78 |Nusižudymas aštriais daiktais ||E957 |X80 |Nusižudymas nušokus nuo aukšto pastato, || | |tilto ir t.t ||E958,E959|X76, X77, |Nusižudymas kitais būdais || |X79, | || |X81 – X84 | |
Lietuvoje 1993 – 2002m. nusižudė 16147 gyventojai. Per pirmąjį tyrimolaikotarpį (1993 – 1997) nusižudė 8324 žmonės (6864 vyrai ir 1460 moterys),o per antrąjį (1998 – 2002) – 7823 (6455 vyrai ir 1368 moterys).Analizavome savižudybių būdų priklausomumą nuo lyties, amžiaus,gyvenamosios vietos (miestas, kaimas). Savižudžius pagal amžių suskirstėmeį tris grupes: 10 – 19, 20 – 64, 65m ir vyresnius. Į pirmąją grupę patekotrys vaikai, nesulaukę 10m.(du-9 ir vienas 7 metų). Skirstant mirusiuosiusnuo tyčinio susižalojimo į miesto ir kaimo gyventojus, vadovavomės įrašaismirties liudijimuose.
Rezultatai
Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje- pasikorimas, kurio dalis tarpkitų savižudybės būdų nuo 1993 – 1997m. iki 1998-2002m. padidėjo nuo 87,3iki 90,1 proc.; p < 0,05. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys.Tarp vyrų antrą vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais irsprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų- nusinuodijimas kietomis arskystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterųpalyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą,pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir t. t.
| | |1993 – 1997m. |1998 – 2002m. ||Eil. |Savižudybės | | ||Nr. |būdas | | || | |vyrai |moterys |abi |vyrai |moterys |abi || | | | |lytys | | |lytys || | |abs. |abs. sk.|abs. |abs. |abs. sk.|abs. || | |sk. |proc. |sk. |sk. |proc. |sk. || | |proc. | |proc. |proc. | |proc. ||1. |Nusinuodijimas | | | | | | || |kietomis ir |190 |156 |346 |145 |123 |268 || |skystomis |2,7* |10.6 |4.2 |2.2* |9.0 |3.4 || |medžiagomis, | | | | | | || |buitinėmis ir | | | | | | || |kitomis dujomis| | | | | | ||2. |Pasikorimas |6134 |1129 |7263 |5921 |1130 |7051 || | |89.4* |77.3 |87.3 |91.7* |82.6 |90.1 ||3. |Pasiskandinimas|37 |48 |85 |19 |28 |47 || | |0.5* |3.3 |1. |0.3* |2.0 |0.6 ||4. |Nusišovimas |257 |7 |264 |181 |4 |185 || | |3.7* |0.5 |3.2 |2.8* |0.3 |2.4 ||5. |Nusižudymas |86 |11 |97 |62 |15 |77 || |aštriais |1.3 |0.8 |1.2 |1.0 |1.1 |1.0 || |daiktais | | | | | | ||6. |Nusižudymas |108 |88 |196 |77 |55 |132 || |kitais būdais |1.6* |6.0 |2.4 |1.2* |4.0 |1.7 ||7. |Nusižudymas nuo|52 |21 |73 |50 |13 |63 || |aukštų pastatų |0.8 |1.5 |0.9 |0.8 |1.0 |0.8 || |Iš viso |6864 |1460 |8324 |6455 |1368 |7823 || | |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |
*p < 0.05 palyginus vyrų ir moterų savižudybės būdus.
Iš visų nusižudžiusiųjų kas dešimta moteris nusinuodijo. Vyrai šį savižudybės būdą rinkosi retai (apie 2 proc.). Skyrėsi ir nusinuodijimui naudotos medžiagos: moterys dažniau negu vyrai nuodijosi raminamaisiais, migdomaisiais, psichotropiniais vaistais, bei kitais medikamentais, o vyrai – įvairiomis dujomis ir garais. Lyginant abu tiriamuosius laikotarpius, vyrai šaunamąjį ginklą, kaip savižudybės būdą, pradėjo naudoti rečiau. Šį savižudybės būdą, tik gerokai rečiau, naudoja ir moterys.
Išvados:
Pasikorimą, kaip savižudybės būdą, dažniau pasirenka visų amžiaus grupių vyrai negu moterys. Šį savižudybės būdą dažniausiai pasirenką kaimo gyventojai. Pasikorimai, pasižymintys didelių mirštamumu ir lengvu žudymosi priemonių prieinamumu, yra svarbus veiksnys, sąlygojantis didelį savižudybių dažnį Lietuvoje. Tarp paauglių, ypač mergaičių, palyginti su suaugusiais dažnesni nusinuodijimai įvairiomis medžiagomis.
Vaikų ir paauglių savižudybės
Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikosduomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvimokyklos klases. Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodojaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu.
Psichologinės krizės yra natūralus reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime,tačiau tai negali būti priežastis, kuri nulemtų vaiko pasitraukimą iš
gyvenimo. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jo išsaugojimą.Siekime, kad įvairių savižudiško elgesio formų vaizdavimas ir vertinimasvisuomenėje, žiniasklaidoje bei meno kūriniuose neskatintų vaikų tuo sekti.Neskirstykime jų pagal elgseną: nėra “sudėtingų”, “sunkių” vaikų, yravaikai, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys, psichologinė parama.Suaugusieji dažnai linkę nepaisyti vaikų jausmų, o tai gali turėti lemiamųpasekmių. Dvasinė vienatvė bei visuomenę apėmęs bejėgiškumo pojūtis yraviena pagrindinių savižudybių, nusikaltimų, žalingų įpročių priežasčių. Šiųreiškinių negali įveikti atskira žinyba ar institucija – tam reikalingossutelktos valstybės struktūrų ir visuomenės pastangos.
Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15 – 34 metų amžiaus) mirtiespriežastis. 10 – 19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybėsužima 2 – 3 vietą tarp mirties priežasčių.
Vaikai iki 5 – erių metų amžiaus žudosi labai retai. Turintys polinkįžudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytislinkusių vaikų.
Vaikų savižudybes dažnai tenka vertinti kaip savitą protestą. 80 proc.atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100bandymų baigiasi mirtimi. Apklausus 14 – 21 metų amžiaus jaunuoliuspaaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29 – 60 proc. asmenų, ketino žudytis7,5 – 9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti. Įvairių tyrimųduomenimis, bandymų žudytis būna 50 – 200 kartų daugiau nei savižudybių.
Savižudybių daugėjimą lemia įvairūs veiksniai. Vis didesniusreikalavimus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui kelia socialiniaiekonominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėlgeresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas.Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Jaunam žmogui sunkuspręsti kylančias problemas.
Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialusjos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nariosavižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiaipasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai.
Dar viena problema – tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų,vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc.apklaustų vaikų teigė, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ignoruoja,kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi.
Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausužiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėjaasocialių ir antisocialių smurtinį elgesį propaguojančių grupių, plintasmurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiekį gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patįsave.
Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsiasmedžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūsasmenys.
Žudytis gali paskatinti ir pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė.Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudoje,netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu. Po nelaimingo atsitikimobendraamžių savižudybės rizika padidėja 6 – 7 procentais.
Savižudybių padaugėjo ir dėl to, kad gyvenimas tapo įtemptas, pernelygspartus ir sudėtingas, sustiprėjo konkurencija, padaugėjo smurto, o ryšiaitarp žmonių labai susilpnėjo. Tėvai ir vaikai svetimėja, žmonėms trūkstaatidumo vienas kitam, savitarpio supratimo, užuojautos. Savižudžiųproblemos būna įvairios, bet jų išgyvenimai labai panašūs. Paauglys žudosinesuvokdamas, kad savižudybė nieko neišsprendžia, ir dažnai netneįsisąmoninęs, jog jo žingsnis negrįžtamas ir yra visko pabaiga.Dažniausiai jis nori tik pakeisti situaciją, bet ne mirti. Mirtis yra tikpriemonė nepalankioms aplinkybėms paveikti.
Labiausiai ir šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtįrenkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar netnesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kadpenkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikamsiki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. DaktarėJ. Vrono teigia per dvidešimt metų susidūrusi tik su maždaug 40 tokiųvaikų. Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jisnemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčiatikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis įgerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jamsvarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jistampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenėsnariu.
Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo
draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėljų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmėsskatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimąišoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamastaip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąsvisateisis šeimos narys. Specialistai teigia, kad iki dešimties metųpasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinįdirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų irimpulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kurissuaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.Baisiausia, jog šiandien mirtis tampa šou ir tai labai lengvaipaveikia vaiko psichiką. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas,išvertus iš anglų kalbos, būtų „Pragaras žemėje“, nusprendė savo koncertometu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui. Daugybėžurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau tiksli koncertovieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos valstijos pareigūnainežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios roko grupės lyderistikina, esą tai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti iš gyvenimo. Grupėsgerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus veržiasi minios.Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties bausmes.
Kaip elgtis ir bendrauti su bandžiusiais žudytis ar linkusiais į savižudybępaaugliais?
• Į grasinimus nusižudyti reikia reaguoti rimtai, net jeigu jie išreikšti ne visai tiesiogiai. • Stengtis suvokti pagrindines problemas ir pasišnekėti apie jas. • Siūlyti kitokius problemų sprendimo variantus. • Labai svarbu optimizmo palaikymas ir parama. • Jei atvejis labai sunkus, patarti kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičiųpirmauja pasaulyje (kartu su Naująja Zelandija ir Suomija).
Pagalba
Psichologinė pagalbaNuo šiol, vietoje trijų skirtingų numerių, visoje Lietuvoje į “Jaunimoliniją” galima prisiskambinti numeriu 8 800 28888. “Vaikų linijos”konsultantai atsiliepia paskambinus naujai įvestu bendru numeriu 8 80011111.22 psichologinę pagalbą telefonu veikiančias linijas jungianti Lietuvostelefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) visuomenępasieks ir internetu. Šios organizacijos informacija pateikiama naujameinterneto puslapyje: www.klausau.lt
JAUNIMO PSICHOLOGINĖS PARAMOS CENTRAS:http://www.jppc.lt/parama/jl/index.phpINFORMACINĖ – ŠVIETIEJIŠKA SVETAINĖ IR PSICHOLOGINĖ PAGALBA INTERNETU:www.psichoterapija.ot.ltKAUNO JAUNIMO LINIJA: nemokama psichologinė pagalba telefonu kasdien nuo19.00 – 7.00VILNIAUS JAUNIMO LINIJA:
Darbo dienomis 16.00 – 7.00val
Šeštadieniais, sekmadieniais – visą parą 8 800 28888 (telefonas nemokamas)
VILNIAUS PSICHOTERAPIJOS IR PSICHOANALIZĖS CENTRAS: www.psychotherapy.lt
Literatūra
1. Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui /. ISM. Kaunas: ISM, 2004.2. Algirdas Kriščiūnas / Psichiatrija / Vilnius 20023. Savižudžio sąmonė / Edvin S. Shneidman / Vilnius 20024. Savižudybė per laiko prizmę / Mindaugas Gabrėnas / MG 1999/105. http://www.kvsc.lt6. http://www.savizudybes.lt7. http://www.sveikata.su.lt8. http://www.takas.lt9. http://www.psichika.lt/10. http://www.mip.lt