Savižudybes

tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (ism)

Vadybos ir verslo administravimo

SAVIŽUDYBIŲ

Kursinis darbas

DĖSTYTOJA

R.LEKAVIČIENĖ

VILNIUS, 2004

Turinys

ĮVADAS 3
1. Savižudybės senovėje 5

1.1. Senosios civilizacijos 5

1.2. Savižudybės viduranžiai bei naujaisiais laikais 7
2. Savižudybės 9

2.1. Savižudybės priežastys 9

2.2. Pavojaus ženklai 11

2.3. Reakcijos 12

2.4. Savižudybių mąstai 13
3. Prevencija 15

3.1. Tikslai 15

3.2. Numatomi rezultatai 16

3.3. Prevencija Lietuvoje 16
4. Lietuvoje 17

4.1. Statistika 17

4.2. Būdai susija su demografine padetimi 17

4.3. Tyrimas 17

Rezultatai 18
5. Vaikų ir paauglių savižudybės 21
6. Pagalba 24
Literatūra 25

Įvadas

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia
iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo
priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius
žmonių.

Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senovės domėjosi
filosofai, tteologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų
filosofo Albero Kamiū (Camus), tai vienintelė svarbi filosofijos problema
(”Sizifo mitas”). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų
dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas
uždavinys. Kaip atrodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra
įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu
sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai
gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius.
Savižudybių prevencijai 1999 metais buvo sukurta SUPRE (Suicide PREvention)
tarptautinė programa.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą
gyvenimo situaciją. Nors daugybė žžmonių retkarčiais pagalvoja apie
savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima
trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas
išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl
situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas i

ir mintyse
atlieka savižudybės aktą. (E.Ringel. The Presuicidal Syndrome. / Suicide
and Life-Threatening Behavior, 6 (1977))

Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau
augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį
gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:

1) Mintys apie savižudybę.

2) Ketinimas nusižudyti.

3) Bandymas nusižudyti (veiksmas).

MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę.
Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia
mintis.

KETINIMAS. Žmogus ne tik nori numirti, bet ir pradeda ieškoti
mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti
apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda
apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali
pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape
galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes.
Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas
gali vykti itin greitai.

Konkretus savižudybės veiksmas ppaprastai įvyksta per 48 valandas,
tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač
tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl
šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės
priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių ,genetinių,
psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Mes nežinome kodėl
skirtingi žmonės skirtingai elgiasi skirtingose situacijose ir kodėl vieni
sugeba įveikti sunkumus, o kiti ne. Taigi vis dėlto savižudybių galima
išvengti, bet kaip? Čia mums gali padėti pirminės sveikatos priežiūros
personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įv

vertinti potencialų savižudį,
teisingai su juo elgtis ir surasti jam pagalbą.

Savižudybės senovėje

1 Senosios civilizacijos

EGIPTAS. Pažvelgus į savižudybių istoriją, pastebėsime, kad
savižudybės daugiausia buvo įsigalėjusios gilioje senovėje, kada žmonės
žudydamiesi manė, kad daro gera savo Dievams. Todėl savižudybės senovėje
įeidavo į religijos kultą. Egipte Marko Aurelijaus ir Kleopatros laikais
žmones žudydavosi, norėdami tuo pareikšti savo valdovams ypatingą pagarbą.
Tada buvo steigiamos net draugijos, kurios rūpindavosi surasti tinkamesnes
ir malonesnes nusižudymo proemones. Egiptą valdant Kleopatrai ne tik
masiškai išplito savižudžių epidemija, bet buvo įsteigta speciali
“Sinanotanumenono” akademija, atliekanti beveik tą patį, ką JAV atlieka
1980 m. įkurta “Hemlock Society” su Džeku Kevorkianu (Jack Kevorkian)
priešakyje. Į “Hemlock” draugiją, atliekančią eutanazijos paslaugas,
renkasi potencialieji savižudžiai, dažniausiai – destabilizuotos psichikos
žmonės, intravenine adata gaunantys thiopental sodium ir potassium chloride
dozes. “Kleopatros” akademijoje rinkdavosi panaši publika, čia paslaugos
būdavo suteikiamos ne tokiais civilizuotais būdais, ko gero, net kainuodavo
mažiau. Pati Kleopatra po mylimojo Antonijaus savižudybės nesugebėjo
išsaugoti karalienės karūnos, todėl nusižudė, manoma, įgelta nuodingos
gyvatės. Tas faktas savižudžių akademijoje sukėlė tikrą savižudybių
epidemiją.

KELTAI. Keltų viešpatavimo laikais savižudybės dar labiau
padažnėjo, nes jų laikais mirti namie, lovoje buvo laikoma gėda. Todėl seni
žmonės, kad nemirtų namie, artimųjų akivaizdoje, dažniausiai šokdavo į
bedugnę arba į upę. Tada mirties dieną žmonės linksmindavosi, o apverkdavo
gimimo dieną, kaip įėjimą į „ašarų pakalnę“. Senovės keltai tikėjo, kad
žmogaus siela nemirtinga. Jam mirus įvyksta reinkarnacija. Tai, ko gero,
nėra blogai, tai teikia vilčių. Tokiu at

tveju savo gyvybės atėmimas neatrodo
toks pragaištingas, baigtinas reikalas. Tačiau su viena sąlyga. Senovės
keltai, kaip, beje, ir galai ar kinai, nepaprastai vertino laisvę, todėl
savo gyvybės atėmimas laisvės vardan buvo savotiškai pateisinamas ir
suprantamas dalykas. Taigi laisvė – būtina sąlyga. Keltai apskritai
nepasižymėjo žemiškojo gyvenimo vertinimu.

GRAIKAI ir ROMĖNAI. Graikai ir romėnai taip pat didžiavosi savižudybe.
Plinijus laikydavo žmogų kilnesniu už gyvulius ir net už pačius Dievus
todėl, kad žmogus bet kuriuo metu savo valia gali nutraukti savo gyvenymą.

Jei Platonas smerkdavo tuos savižudžius, kurie žudydavosi dėl
skurdo, ateities baimės arba dėl valdžios įsakymų žudytis, tai jis
teisindavo tuos, kurie žudėsidėl savo įsitikinimų.

Stojikai nustatė net savižudybėms dogmas. Tad pačias dogmas buvo
perėmę ir romėnai. Skepticizmas ir epikurėjizmas, įsigalėjęs senovės
filosofijoje, buvo linkęs kovoti net su religijomis, kurios smerkdavo
savižudybę. Iki Punų karų (264-146 m.pr.Kr.) savižudybių Romoje
pasitaikydavo retai. Dauguma romėnų, tokių kaip Markas Regulas, Punų karų
metu sužeistas ir Kartaginoje kentęs neapsakomus skausmus, o vis dėlto
nebandęs pasitraukti iš gyvenimo, taip pat nesigriebdavo šios priemonės.
Galima būtų paminėti Lukrecijos, Tarkvinijaus Kolatino žmonos, atvejį.
Lukrecija Romoje buvo laikoma gražuole; ją išprievartavo paskutiniojo Romos
imperatoriaus Tarkvinijaus Išdidžiojo vyresnysis sūnus. Prisipažinusi apie
savo gėdą vyrui, iš nevilties ji nusiduria kardu. Ši savižudybė buvo
suherojinta ir populiari tiek tarp Romos imperijos, tiek tarp vėlesnių
laikų menininkų.

Romoje plintanti epikūrininkų ir stoikų kryptis transformavosi.
Graikijoje gimusi santūri ir asketiška epikūrininkų doktrina v

vėliau virto
nerūpestingo gyvenimo sinonimu (epikūrininkas – žmogus, labiausiai
vertinantis malonumus). Taigi išplitus šiai krypčiai Romoje savižudybių
skaičius pastebimai išaugo. Net Markas Tulijus Ciceronas, šiaip smerkęs
savižudybes, pateisino jas esant nežmoniškiems fiziniams skausmams.
Visagaliai dievai nenori, kad žmonės savavališkai paliktų šį gyvenimą,
tačiau jeigu dievų dėka atsirado begalinis noras mirti, tokiu atveju drąsus
žmogus turi mokėti su džiaugsmu “persikraustyti” iš tamsaus žemiškojo
pasaulio į šviesias dangiškas platybes.

INDIJOJE. Požiūris Indijoje į savižudybes nebuvo griežtas. Senovės
brahmanai tikėjo, kad mirtis – tarsi gyvenamosios vietos pakeitimas, todėl
jie su stebinančia ramybe visada būdavo pasirengę atimti sau gyvybę.
Tūkstančiai žmonių Indijoje kasmet aukodavosi Dievui Džaganathai, tai
dievus darydavo atlaidesnius žmogui, mat pagal brahmanų mokymą kūnas – visų
kančių priežastis, todėl siela nuolat stengiasi išsivaduoti iš kūno
nelaisvės ir taip susilieti su Brahmanu. Tačiau kad pasiektų absoliučią
palaimą, siela turi daug keliauti, o nuo paties žmogaus ir priklauso jo
sielos būsimų kelionių laikas: jei žmogus aktyviai studijuos Vedas ir
gyvens dvasingą, asketišką gyvenimą, jo sielai bus mažiau “vargo” susilieti
su Brahmanu, teigia dar II a. pr. Kr. atsiradę Manu įstatymai. Šių įstatymų
šeštojoje knygoje užsimenama apie labai įdomų paprotį: kai tėvas sulaukia
anūkų, jis privalo pasitraukti į mišką ir ten baigti savo dienas (masagetai
su savo senoliais iškrėsdavo kažką panašaus). Jeigu gyvenant asketiškai
mirtis neskuba, Manu įstatymai “siūlo” paskubinti mirtį savižudybės
pagalba.

JAPONIJA. Bene laisviausiai savižudybė buvo interpretuojama
Japonijoje – ten ji buvo praktikuojama atvirai kaip drąsos ir vyriškumo
įrodymas. Yra žinoma, kad ištikimiausi dievo Amido garbintojai užsidarydavę
oloje, kur ir mirdavo badu, laikydami tai pasiaukojimu, kuris tikrai bus
įvertintas. Ko gero, Japonija – vienintelė šalis, turinti savitą
savižudybės kultūrą, dogmų, taisyklių rinkinį, gyvenime ne kartą pravertusį
japonų riteriui – samurajui ar paprastam žmogui. Tai – charakiri, pažodžiui
“pjauti pilvą”. Feodalizmo atsiradimo ir vystymosi Japonijoje metu
atsiradęs charakiri buvo glaudžiai susijęs su Busido. Tai nerašytas
kodeksas, reglamentuojantis samurajaus elgesį feodalinėje visuomenėje
(“busi” – karys, samurajus; “do” – kelias). Samurajus ir kiti aukštesnių
visuomenės klasių atstovai įvykdo savižudybę tuo atveju, jei buvo įžeista
jų garbė, jei yra atlikę negarbingą poelgį, savo siuzereno mirties atveju,
arba, papročiui visiškai susiformavus, teismo nuosprendžiu įvykdydami tai
kaip bausmę už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajaus privilegija,
įrodymas, kad jis gali spręsti savo likimą, mat pilvo persirėžimas
reikalavo vyriškumo ir ištvermės. Kartais persipjovęs sau pilvą samurajus
tuo pačiu peiliu persirėždavo ir gerklę, kad greičiau numirtų.
Pasitaikydavo, kad prieš pasidarydamas charakiri samurajus susipjaustydavo
veidą, kad priešas neturėtų trofėjaus – jo sveikos galvos. Yra sakoma: nėra
padėties be išeities. Taip ir charakiri – kuo universaliausia išeitis iš
bet kokios padėties.

KINIJA. Pasak senovės kinų, mirtis – sielos išlaisvintoja nuo
kančių ir žemiškųjų vargų. Savižudybės Kinijoje buvo stebėtinai paplitusios
(neabejotinas Rytų požymis), sakoma, kad pats Buda davė savižudžiams
pavyzdį, atėmęs sau gyvybę šalį apėmusio bado metu, kad alkanieji galėtų
misti jo kūnu (vien tik kinų kanonas turi apie 15 Budos (Sidharta Gautama)
biografijų. Pagal Pali kanoną Buda mirė apsinuodijęs sugedusiu maistu).
Žinoma ir garsi 500 filosofų, Konfucijaus (apie 551-479 m. pr. Kr.) mokslo
pasekėjų savižudybė. Jie negalėję ištverti skausmo, sudeginus šventąsias
knygas, ir nusiskandino jūroje. Moraliniu aspektu įdomus dar visai neseniai
Kinijoje gyvavęs paprotys, kai labai įžeistas ar smarkiai nuskriaustas
žmogus, norėdamas atkeršyti savo skriaudėjui, persipjaudavo sau pilvą ant
jį įskaudinusio žmogaus namo slenksčio arba tiesiog pasikardavo ant kiemo
vartų.

ŽYDAI. Tarp žydų savižudybė nebuvo populiari. To priežastis galėjo
būti ir religija. I Mozės knygoje rašoma: “Aš apginsiu ir jūsų kraują,
kuriame jūsų gyvenimas. Apginsiu ir žmogaus sielą nuo žmogaus rankos, nuo
jo brolio rankos”. Iš žodžių suprantama, kad kalba eina ne tik apie žmogaus
sielą, bet apie visą žmogų, taigi ir jo kūną: bus apginta ne tik siela, bet
ir kraujas, kuriame – gyvenimas. Judėjui materialus kūnas nėra visiškai
bevertis, jis nėra “sielos balastas”. Todėl hebrajų istorijoje savižudybės
atvejų nėra daug. Galima paminėti Samsono atvejį, kuris nuo filistiniečių
antpuolio gindamas aplink Dagono šventyklą susibūrusius žydus, neturėjo
kito pasirinkimo, kaip tik savo galingomis rankomis nugriauti skliautą
laikiusią koloną ir po šventyklos griuvėsiais palaidoti ne tik save, bet ir
tūkstančius filistiniečių. Ar galima teigti, kad tikėjimo tiesos lėmė
savižudybių nepopuliarumą tarp žydų? Taip, tačiau ne tik. Judėjas
prisirišęs prie savo gyvenimo (kaip, beje, ir ikiaristipinis graikas), jis
materialus, nemato prasmės savižudybėje (tai abstraktu). Gal tai ir lėmė,
kad gimė tradicija savižudžius laidoti mažiau iškilmingai negu kitus
mirusius, kad jie turi būti laidojami saulei nusileidus, kapinių patvoryje
arba visai už tvoros, norint parodyti jam deramą nepagarbą.

2 Savižudybės viduramžiais bei naujaisiais laikais

Tik viduramžiais, krikščionybei įsigalėjus, savižudybės sumažėjo. Jau
IV ir V amžiuje savižudybė buvo smerkiama krikščionių. Bet vėliau, ligi X
šimtmečio, savižudybių atsitikimų žymiai padaugėjo, net vienuolių tarpe
vienuolynuose.

Nuo XII iki XV amžiaus, įvykus socialiniams, literatūros ir meno
perversmams, vėl grįžtama į senovės mokslus, palaikančius savižudybę, vėl
savižužių skaičius padaugėja, nors ir religijų ir valstybiniai įstatymai
savižudybes drausdavo.XVI, XVII ir XVIII šimtmečiuose, įsigalėjus laisvės
idėjoms, taip pat nebuvo užmirštos senovės idėjos, stojikų, kurie
savižudybę laikė didelę išmintimi. Montesquieu, Rousseau, Voltaire idėjos
buvo susijusios su senovės idėjomis, ir tada savižudybė būdavo kaip tam
tikro patriotizmo reiškinys arba egoizmo, indiferenintizmo ir skepticizmo
išvada.

XIX amžiuje, pasižymėjusiame didžiausiais gamtininkų tyrimais,
pradeda vis daugiau vyrauti žmogaus gyvybės branginimo idėjos ir pats jau
sumažėjusių savižudybių reiškinys moksliškai tiriamas.

Pasikėsinimus nusižudyti Brierre de Boismont, Morselli ir kiti
stengėsi išaiškinti moraline asmens būtimi, kuri pasireiškiančia dėl asmens
būdo, jo auklėjimo, jam artimų asmenų įtakos ir t. p. nestigo ir „moralinių
statistikų“, kuriomis norėjo rasti savižudybių priežastis bei motyvus.
Pastebėta, kad žymiai daugiau žudosi jaunimas. Atkreiptas dėmesys į mokyklų
įtaką savižudybėms. Netgi imta kliniškai tiri savižudžius ir pastebėta, jog
tarp jų yra daugiau psichikos sutrikimus turintys žmonės negu sveiki.
Savižudybių klausimas tampa vis aktualesnis. XIX amžiaus pabaigoje Morselli
mėgino savižudybes aiškinti net kaip sociališkai fiziologišką reiškinį,
kuris kiekvienai tautai yra neišvengiamas, kaip gimimai, mirtys, ligos,
nusikaltimai ir kita

Savižudybės

1 Savižudybės priežastys

Tyrimai tiek išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose šalyse išaiškino
du dalykus:

Dauguma savižudžių turi diagnozuojamą psichikos sutrikimą.

Savižudybė ir suicidinis elgesys dažnesni tarp psichiškai nesveikų
asmenų. Štai tie sutrikimai, pradedant didžiausios rizikos grupe:

• Visų formų depresijos;

• Asmenybės sutrikimai;

• Alkoholizmas;

• Šizofrenija;

• Psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo;

• Kiti psichikos sutrikimai.

Depresija:

Svarbiausi požymiai tai:
liūdesys,vienišumo,irzlumo,nerimastingumo,nuovargio jausmas.

Žmogaus nebedomina įprastinis gyvenimas, veikla. Dažniausiai žmonės
nepastebi depresijos, nes jausmai susiję su depresija, yra tokie įprasti,
kad net nelaikomi liga. Depresiją sunku diagnozuoti, bet galima pagydyti,
taigi savižudybės galima išvengti.

Alkoholizmas:

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo
alkoholio, net gi 5 – 10 proc. Piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų baigia
gyvenimą savižudybe. Daugelis nusižudo būdami neblaivūs. Bet paaugliams
savižudžiams vis dažniau nustatomas piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis
psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholizmo ir depresijos sutapimas labai
didina savižudybės pavojų.

Šizofrenija:

Apie 10 proc. sergančių šia liga galų gale nusižudo. Šizofrenijai
būdinga kalbos, minčių, garsų ir vaizdų padrikumas, asmens higienos ir
elgesio visuomenėje normų nepaisymas. Jų mintys ir elgesys ryškiai
išsiskiriantis iš kitų.

• Somatinės (kūno) ligos ir savižudybė:

• Sergant kai kuriomis kūno ligomis būdinga dažnesnės savižudybės.

• Tokios ligos yra:

• Neurologiniai sutrikimai (epilepsija).

• Stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai

• Vėžys(daugiau būdinga vyrams)

• Aids/Živ

• Cukraligė

• Sklerozė

• Lytinės funkcijos sutrikimai

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi
liguista būsena.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV
atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs
su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių
procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu,
protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija
arba socialinio ryšio trūkumu. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson.
Sociology of Social Problems. – Prentice Hall, 1988)

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei.
Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897
metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį
tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos)
bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios
grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina
silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai
integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims.
Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams,
pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai
apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju
gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima
altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai
apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anoniminė
savižudybė.

Savižudybė beveik visada susijusi su padidėjusia socialine izoliacija.
Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia
naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti
problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai
beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš
sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip
socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas
nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti
asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save
dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik
visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Socialdemografiniai ir aplinkos veiksniai:

• Lytis – vyrai dažniausiai įvykdo savižudybę,bet moterys dažniau bando

nusižudyti.

• Amžius – dažniausiai jaunimas (15 – 35)metų ir vyresni kaip 75 metų

asmenys

• Šeimos padėtis – išsiskyrę, našliai ir vieniši asmenys

• Profesija – pagal statistikos duomenis ,dažniausiai nusižudo gydytojai,

veterinarai, farmacininkai ir fermeriai.

• Gyvenimo stresai – dauguma nusižudžiusių buvo patyrę daug sukrėtimų per

paskutinius 3 mėnesius iki savižudybės. Tai:

1. Tarpasmeninės problemos – kivirčai su sutuoktiniais, kitais

šeimos nariais, draugais, meilužiais;

2. Atstūmimas, nereikalingumo jausmas (netekus šeimos nario ar

draugo)

3. Praradimai (finansiniai)

4. Darbo ir pinigų problemos

5. Įvairus kiti stresoriai (gėda, apkaltinimo grėsmė)

2 Pavojaus ženklai

Ankstesni bandymai žudytis: 20 – 50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau
yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie,
kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.

Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės,
dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena:  “Be manęs šeimai bus geriau”.
Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais
kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai
užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus
daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia
testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma
savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.
Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus
taip pat gali sirgti depresija.

Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi
savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:

• Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;

• Pakinta apetitas, svoris;

• judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti  ar sulėtėja;

• įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;

• sumažėjęs lytinis potraukis;

• ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;

• žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;

• sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti,

sutelkti dėmesį;

• ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.

Kiti svarbūs požymiai, rodantys, kad depresija sergantis žmogus

ketina nusižudyti:

• ligonis labai neramus, blaškosi, niršta;

• piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu;

• puola į neviltį;

• yra sirgęs somatinėmis ar psichikos ligomis.

Atkreipkite dėmesį, jei:

• vaiko ar paauglio elgesys tampa neįprastas;

• kyla nesutarimų su draugais, tėvais, nutrūksta buvę artimi ryšiai;

• asmuo blogiau mokosi;

• sutrinka dėmesys;

• pastojusi paauglė dėl to labai sielvartauja;

• vaikas bėga iš namų;

• konfliktuoja;

• įtariate, kad vartoja narkotikus ar alkoholį;

• skundžiasi įvairiais negalavimais;

• pasikeičia valgymo ir miego įpročiai;

• dalija savo labiausiai vertinamus daiktus;

• rašo apie mirtį;

• jau yra bandęs žudytis;

• nors ir juokaudamas, kalba apie savižudybę, teigia, kad niekam

nerūpi, kad tai jau paskutinis lašas ir pan. (apie ketinimą žudytis

prasitarė net keturi iš penkių nusižudžiusių asmenų).

3 Reakcijos

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius
vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku
suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir
supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės
jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų.
Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam.
Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog
savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei
atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat
rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po
savižudybės. (P.B.Horton, G.R.Leslie, R.F.Larson. Sociology of Social
Problems. – Prentice Hall, 1988)

4 Savižudybių mąstai

• 2004 m. pasaulyje galėtų nusižudyti milijonas žmonių

• Kas 40 sek. Pasaulyje nusižudo 1 žmogus

• Kas 3 sek. Pasaulyje kas nors bando žudytis

• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35

metų amžiaus žmonių grupėje

• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems

žmonėms

1. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100

tūkstančių 15 – 24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

|  |Vyra|Motery|Vyrų/moterų santykis |
| |i |s |(suapval.) |
|Graikija |3.8 |0.8 |5 |
|Portugalija |4.3 |2.0 |2 |
|Italija |5.7 |1.6 |4 |
|Ispanija |7.1 |2.2 |3 |
|Olandija |9.1 |3.8 |2 |
|Švedija |10.0|6.7 |1 |
|Japonija |10.1|4.4 |2 |
|Izraelis |11.7|2.5 |5 |
|Jungtinė |12.2|2.3 |5 |
|karalystė | | | |
|Vokietija |12.7|3.4 |4 |
|Danija |13.4|2.3 |6 |
|Prancūzija |14.0|4.3 |3 |
|Bulgarija |15.4|5.6 |3 |
|Čekija |16.4|4.3 |4 |
|Lenkija |16.6|2.5 |7 |
|Ukraina |17.2|5.3 |3 |
|Vengrija |19.1|5.5 |3 |
|Austrija |21.1|6.5 |3 |
|Airija |21.5|2.0 |11 |
|Jungtinės |21.9|3.8 |6 |
|valstijos | | | |
|Baltarusija |24.2|5.2 |5 |
|Kanada |24.7|6.0 |4 |
|Šveicarija |25.0|4.8 |5 |
|Australija |27.3|5.6 |5 |
|Norvegija |28.2|5.2 |5 |
|Estija |29.7|10.6 |3 |
|Suomija |33.0|3.2 |10 |
|Latvija |35.0|9.3 |4 |
|Slovėnija |37.0|8.4 |4 |
|Naujoji |39.9|6.2 |6 |
|Zelandija | | | |
|Rusijos |41.7|7.9 |5 |
|Federacija | | | |
|Lietuva |44.9|6.7 |7 |

Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995

Prevencija

1 Tikslai

Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:

• numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;

• parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės

sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas

psichikos sveikatos specialistams;

• pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams

ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu

tarnybas ir tobulinti jų veiklą;

• siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo

programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;

• sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių

psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas,

specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;

• padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios

būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų

nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;

• išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;

• skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą,

kad savižudybės galima išvengti;

• nuolat teikti informaciją apie savižudybių prevenciją švietimo,

teisėsaugos struktūrų darbuotojams, įstaigų, organizacijų vadovams,

dvasininkams, visuomenės informavimo priemonių, religinių bendruomenių

atstovams;

• nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas,

susidariusias dėl sparčių socialinių bei ekonominių pokyčių;

• reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų

artimaisiais.

• Tolesniojo laikotarpio tikslai yra šie:

• iki 2010 metų sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio, šiuo

tikslu stiprinti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtaką

svarbių psichikos sveikatos sprendimų priėmimui;

• vykdyti visuose Lietuvos rajonuose veiksmingiausias savižudybių ir

psichologinių krizių prevencijos programas;

• vykdyti savižudybių ir krizių prevenciją, intervenciją ir postvenciją

visoje Lietuvoje;

• išugdyti konstruktyvų požiūrį į gyvybę, žmogaus vertingumą ir konfliktų

sprendimą;

• diegti sveiką gyvenseną ir neigiamą požiūrį į žalingus įpročius;

• nustatyti didesnių socialinių problemų grupes ir teikti joms reikiamą

socialinę, psichologinę ir medicinos pagalbą;

• užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems

emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenantiems krizes,

patyrusiems smurtą;

• reguliariai skleisti informaciją apie psichologinę pagalbą teikiančias

organizacijas ir pagalbos sau būdus;

• sukurti fizinės, psichologinės ir psichiatrinės reabilitacijos įstaigų,

galinčių suteikti pagalbą ištiktiesiems krizės bet kuriuo paros metu;

• vertinti programos rezultatus, prevencinių priemonių poreikį,

veiksmingumą, tikslinti veiklos kryptis.

2 Numatomi rezultatai

Numatomi šie programos įgyvendinimo rezultatai:

• pagerės savižudybių prevencija, pagalbos ketinantiesiems nusižudyti

prieinamumas;

• sustiprės psichikos sveikatos specialistų, socialinių paslaugų,

nevyriausybinių organizacijų, švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojų,

įstaigų, organizacijų vadovų, religinių bendruomenių atstovų, visuomenės

informavimo priemonių vaidmuo vykdant savižudybių prevenciją;

• pradės veikti specializuotos telefono linijos, visą parą teikiančios

profesionalią pagalbą ir informaciją;

• bus sukurti įvairūs bandomieji savižudybių prevencijos modeliai,

tinkamiausi galės būti diegiami visoje Lietuvoje.

3 Prevencija Lietuvoje

Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19
metų. Per 13 nepriklausomybės metų į Anapilį iškeliavo 20 tūkst.
savižudžių, tarp kurių būta ir moksleivių. Vienas iš dažniausiai minimų
veiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas ir
nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai
kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas
specialybės rinkimosi metas, konfliktai. Ypatingą nerimą kelia paauglių
savižudybės, kurių per pastaruosius 10 metų padaugėjo 55,8 proc., ir tai,
kad savižudybė yra viena iš 3 dažniausiai pasitaikančių mirties priežasčių
15 – 35 m. žmonių grupėje, ir kad kiekviena savižudybė skaudžiai paliečia
mažiausiai dar 6 žmones.

Lietuvoje

1 Statistika

Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata yra gyvybiškai svarbūs dalykai,
kurie glaudžiai susiję ir priklauso vienas nuo kito. Suvokiant šį
tarpusavio ryšį, aiškėja, kad psichikos sveikata vaidina lemiamą vaidmenį
kuriant bendrą žmonių, visuomenės gerovę. Psichikos ligos nėra tik vieno
žmogaus trūkumas, paskaičiuota, kad psichikos ir elgesio sutrikimai sudaro
12 proc. visų ligų pasaulyje. Lietuvoje gyventojų sergamumas psichikos
ligomis didėja ir nuo 1997 metų iki 2002 metų sergamumas psichikos ligomis
išaugo beveik 590 atvejų 100 000 gyventojų.

2 Būdai susiję su demografine padėtimi

Savižudybių skaičius Lietuvoje nuo 1995 m. stabilizavosi, tačiau
autodestrukcinio elgesio epidemija tęsiasi. Savižudybių skaičius, tenkantis
100 tūkst. Gyventojų, mūsų šalyje 2001 m. buvo apie keturis kartus didesnis
negu Europos Sąjungos ir tris kartus didesnis negu Šiaurės šalyse.
Savižudybių paplitimas iš dalies priklauso nuo savižudybių būdų bei jų
prieinamumo. Kiekvienoje šalyje turi būti žinoma, kokiais būdais žmonės
atima sau gyvybę, nes, sumažinus dažniausiai pasirenkamų savižudybių būdų
prieinamumą, gali sumažėti ir jų skaičius. Kitų toksinių medžiagų , pvz.,
pesticidų prieinamumo mažinimas dujų detoksikacija (anglies monoksido
pašalinimas iš buityje naudojamų gamtinių bei išmetamųjų dujų), griežta
šaunamųjų ginklų kontrolė (įstatymų dėl šaunamųjų ginklų išdavimo bei
laikymo tobulinimas, saugaus elgesio su ginklais mokymas ir kt.) – tai
priemonės, kurios sąlygojo savižudybių skaičiaus mažėjimą daugelyje šalių.
Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktose rekomendacijose savižudybių
skaičiui mažinti teigiama, kad būtina įvertinti savižudybių būdus ir
mažinti jų prieinamumą.

Įvairiose šalyse vyraujantis savižudybių būdai skiriasi, tačiau
labiausiai paplitę yra pasikorimas. Vokietijoje, Izraelyje, Slovakijoje,
Vengrijoje, Estijoje vyraujantis savižudybės būdas – pasikorimas,
Šveicarijoje, Suomijoje – pasikorimas ir nušovimas. JAV dažniausias
savižudybės būdas – nušovimas, kuris pastaraisiais metais dažnėja, o
Švedijoje vyrauja nusinuodijimas. Azijoje, ypač kaimo vietovėse, taip pat
paplitę tyčiniai susižalojimai nušokus nuo aukšto pastato, tilto. Lietuvoje
oficiali mirties priežasčių statistika savižudybių būdų neskelbia, o
specialūs tyrimai fragmentiški, atliekami tik pavienių autorių.

3 Tyrimas

Tyrimo medžiaga ir metodai

Tyrimas apėmė 1993 – 2002 metus. Atliekant tyrimą, naudotasi Lietuvos
statistikos departamento kompiuterine duomenų apie mirusiuosius baze, kuri
sudaroma remiantis įrašais mirties liudijimuose. Statistiniai mirties
priežasčių duomenys Lietuvoje kompiuterizuojami nuo 1998 metų. Tačiau
retrospektyvusis savižudybių būdų tyrimas buvo galimas tik nuo 1998 metų,
nes iki šių metų mirties priežastys buvo koduojamos pagal sutrumpintą
Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos
devintosios redakcijos variantą, kur savižudybėms buvo skirtas 173 kodas,
atitinkantis E951 – 959 kodus TLK-9 nediferencijuojant jų pagal savižudybių
būdus: E950 – tyčinis nusinuodijimas kietomis ir skystomis medžiagomis;
E951 – tyčinis nusinuodijimas buitinėmis dujomis; E952 – pasikorimas ir
t.t.

Nuo 1998m. mirčių priežastis imta koduoti pagal TLK – 10 kuri gerokai
pakeitė savižudybių būdų kodavimą. Šioje mirties priežasčių klasifikacijoje
tyčiniams susižalojimams bei jų būdams skirti X60 – X84 kodai. Norėdami
palyginti savižudybių būdus, 1993 – 1997 ir 1998 – 2003m. jų grupes
sujungėme į didesnes.

|TLK- kodas |Savižudybių būdas |
|TLK – 9 |TLK – 10 | |
|E950-E952|X60 – X69|Nusinuodijimas kietomis ir skystomis |
| | |medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis |
|E953 |X70 |Pasikorimas |
|E954 |X71 |Pasiskandinimas |
|E955 |X72 – X75 |Nusišovimas ir tyčinis susižalojimas |
| | |sprogstamosiomis medžiagomis |
|E956 |X78 |Nusižudymas aštriais daiktais |
|E957 |X80 |Nusižudymas nušokus nuo aukšto pastato, |
| | |tilto ir t.t |
|E958,E959|X76, X77, |Nusižudymas kitais būdais |
| |X79, | |
| |X81 – X84 | |

Lietuvoje 1993 – 2002m. nusižudė 16147 gyventojai. Per pirmąjį tyrimo
laikotarpį (1993 – 1997) nusižudė 8324 žmonės (6864 vyrai ir 1460 moterys),
o per antrąjį (1998 – 2002) – 7823 (6455 vyrai ir 1368 moterys).
Analizavome savižudybių būdų priklausomumą nuo lyties, amžiaus,
gyvenamosios vietos (miestas, kaimas). Savižudžius pagal amžių suskirstėme
į tris grupes: 10 – 19, 20 – 64, 65m ir vyresnius. Į pirmąją grupę pateko
trys vaikai, nesulaukę 10m.(du-9 ir vienas 7 metų). Skirstant mirusiuosius
nuo tyčinio susižalojimo į miesto ir kaimo gyventojus, vadovavomės įrašais
mirties liudijimuose.

Rezultatai

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje- pasikorimas, kurio dalis tarp
kitų savižudybės būdų nuo 1993 – 1997m. iki 1998-2002m. padidėjo nuo 87,3
iki 90,1 proc.; p < 0,05. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys.
Tarp vyrų antrą vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir
sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų- nusinuodijimas kietomis ar
skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų
palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą,
pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir t. t.

| | |1993 – 1997m. |1998 – 2002m. |
|Eil. |Savižudybės | | |
|Nr. |būdas | | |
| | |vyrai |moterys |abi |vyrai |moterys |abi |
| | | | |lytys | | |lytys |
| | |abs. |abs. sk.|abs. |abs. |abs. sk.|abs. |
| | |sk. |proc. |sk. |sk. |proc. |sk. |
| | |proc. | |proc. |proc. | |proc. |
|1. |Nusinuodijimas | | | | | | |
| |kietomis ir |190 |156 |346 |145 |123 |268 |
| |skystomis |2,7* |10.6 |4.2 |2.2* |9.0 |3.4 |
| |medžiagomis, | | | | | | |
| |buitinėmis ir | | | | | | |
| |kitomis dujomis| | | | | | |
|2. |Pasikorimas |6134 |1129 |7263 |5921 |1130 |7051 |
| | |89.4* |77.3 |87.3 |91.7* |82.6 |90.1 |
|3. |Pasiskandinimas|37 |48 |85 |19 |28 |47 |
| | |0.5* |3.3 |1. |0.3* |2.0 |0.6 |
|4. |Nusišovimas |257 |7 |264 |181 |4 |185 |
| | |3.7* |0.5 |3.2 |2.8* |0.3 |2.4 |
|5. |Nusižudymas |86 |11 |97 |62 |15 |77 |
| |aštriais |1.3 |0.8 |1.2 |1.0 |1.1 |1.0 |
| |daiktais | | | | | | |
|6. |Nusižudymas |108 |88 |196 |77 |55 |132 |
| |kitais būdais |1.6* |6.0 |2.4 |1.2* |4.0 |1.7 |
|7. |Nusižudymas nuo|52 |21 |73 |50 |13 |63 |
| |aukštų pastatų |0.8 |1.5 |0.9 |0.8 |1.0 |0.8 |
| |Iš viso |6864 |1460 |8324 |6455 |1368 |7823 |
| | |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |100.0 |

*p < 0.05 palyginus vyrų ir moterų savižudybės būdus.

Iš visų nusižudžiusiųjų kas dešimta moteris nusinuodijo. Vyrai šį

savižudybės būdą rinkosi retai (apie 2 proc.). Skyrėsi ir nusinuodijimui

naudotos medžiagos: moterys dažniau negu vyrai nuodijosi raminamaisiais,

migdomaisiais, psichotropiniais vaistais, bei kitais medikamentais, o

vyrai – įvairiomis dujomis ir garais. Lyginant abu tiriamuosius

laikotarpius, vyrai šaunamąjį ginklą, kaip savižudybės būdą, pradėjo

naudoti rečiau. Šį savižudybės būdą, tik gerokai rečiau, naudoja ir

moterys.

Išvados:

Pasikorimą, kaip savižudybės būdą, dažniau pasirenka visų amžiaus grupių

vyrai negu moterys. Šį savižudybės būdą dažniausiai pasirenką kaimo

gyventojai. Pasikorimai, pasižymintys didelių mirštamumu ir lengvu

žudymosi priemonių prieinamumu, yra svarbus veiksnys, sąlygojantis didelį

savižudybių dažnį Lietuvoje. Tarp paauglių, ypač mergaičių, palyginti su

suaugusiais dažnesni nusinuodijimai įvairiomis medžiagomis.

Vaikų ir paauglių savižudybės

Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos
duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi
mokyklos klases. Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodo
jaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu.

Psichologinės krizės yra natūralus reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime,
tačiau tai negali būti priežastis, kuri nulemtų vaiko pasitraukimą iš
gyvenimo. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jo išsaugojimą.

Siekime, kad įvairių savižudiško elgesio formų vaizdavimas ir vertinimas
visuomenėje, žiniasklaidoje bei meno kūriniuose neskatintų vaikų tuo sekti.
Neskirstykime jų pagal elgseną: nėra “sudėtingų”, “sunkių” vaikų, yra
vaikai, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys, psichologinė parama.
Suaugusieji dažnai linkę nepaisyti vaikų jausmų, o tai gali turėti lemiamų
pasekmių. Dvasinė vienatvė bei visuomenę apėmęs bejėgiškumo pojūtis yra
viena pagrindinių savižudybių, nusikaltimų, žalingų įpročių priežasčių. Šių
reiškinių negali įveikti atskira žinyba ar institucija – tam reikalingos
sutelktos valstybės struktūrų ir visuomenės pastangos.

Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15 – 34 metų amžiaus) mirties
priežastis. 10 – 19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės
užima 2 – 3 vietą tarp mirties priežasčių.

Vaikai iki 5 – erių metų amžiaus žudosi labai retai. Turintys polinkį
žudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytis
linkusių vaikų.

Vaikų savižudybes dažnai tenka vertinti kaip savitą protestą. 80 proc.
atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5
iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100
bandymų baigiasi mirtimi. Apklausus 14 – 21 metų amžiaus jaunuolius
paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29 – 60 proc. asmenų, ketino žudytis
7,5 – 9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti. Įvairių tyrimų
duomenimis, bandymų žudytis būna 50 – 200 kartų daugiau nei savižudybių.

Savižudybių daugėjimą lemia įvairūs veiksniai. Vis didesnius
reikalavimus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui kelia socialiniai
ekonominiai visuomenės pokyčiai. Moksleiviai varžosi tarpusavyje dėl
geresnių pažymių, didėja reikalavimai stojantiems į aukštąsias mokyklas.
Netikrumo dėl ateities jausmą lydi nuolatinė įtampa. Jaunam žmogui sunku
spręsti kylančias problemas.

Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus
jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario
savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai
pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai.

Dar viena problema – tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų,
vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc.
apklaustų vaikų teigė, kad tėvai jų nesupranta, juos atstumia ar ignoruoja,
kai jie ieško tėvų paramos bei užuojautos, jaučiasi nelaimingi.

Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu
žiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėja
asocialių ir antisocialių smurtinį elgesį propaguojančių grupių, plinta
smurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiek
į gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patį
save.

Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichoaktyviąsias
medžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs
asmenys.

Žudytis gali paskatinti ir pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė.
Tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu išsamiai aprašomi mūsų spaudoje,
netiesiogiai tapdami sektinu pavyzdžiu. Po nelaimingo atsitikimo
bendraamžių savižudybės rizika padidėja 6 – 7 procentais.

Savižudybių padaugėjo ir dėl to, kad gyvenimas tapo įtemptas, pernelyg
spartus ir sudėtingas, sustiprėjo konkurencija, padaugėjo smurto, o ryšiai
tarp žmonių labai susilpnėjo. Tėvai ir vaikai svetimėja, žmonėms trūksta
atidumo vienas kitam, savitarpio supratimo, užuojautos. Savižudžių
problemos būna įvairios, bet jų išgyvenimai labai panašūs. Paauglys žudosi
nesuvokdamas, kad savižudybė nieko neišsprendžia, ir dažnai net
neįsisąmoninęs, jog jo žingsnis negrįžtamas ir yra visko pabaiga.
Dažniausiai jis nori tik pakeisti situaciją, bet ne mirti. Mirtis yra tik
priemonė nepalankioms aplinkybėms paveikti.

Labiausiai ir šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį
renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net
nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad
penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams
iki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Daktarė
J. Vrono teigia per dvidešimt metų susidūrusi tik su maždaug 40 tokių
vaikų. Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis
nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia
tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į
gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam
svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jis
tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenės
nariu.

Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo
draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl
jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės
skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą
išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas
taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs
visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, kad iki dešimties metų
pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį
dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir
impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris
suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.

Baisiausia, jog šiandien mirtis tampa šou ir tai labai lengvai
paveikia vaiko psichiką. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas,
išvertus iš anglų kalbos, būtų „Pragaras žemėje“, nusprendė savo koncerto
metu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui. Daugybė
žurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau tiksli koncerto
vieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos valstijos pareigūnai
nežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios roko grupės lyderis
tikina, esą tai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti iš gyvenimo. Grupės
gerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus veržiasi minios.
Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties bausmes.

Kaip elgtis ir bendrauti su bandžiusiais žudytis ar linkusiais į savižudybę
paaugliais?

• Į grasinimus nusižudyti reikia reaguoti rimtai, net jeigu jie

išreikšti ne visai tiesiogiai.

• Stengtis suvokti pagrindines problemas ir pasišnekėti apie jas.

• Siūlyti kitokius problemų sprendimo variantus.

• Labai svarbu optimizmo palaikymas ir parama.

• Jei atvejis labai sunkus, patarti kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičių
pirmauja pasaulyje (kartu su Naująja Zelandija ir Suomija).

Pagalba

Psichologinė pagalba
Nuo šiol, vietoje trijų skirtingų numerių, visoje Lietuvoje į “Jaunimo
liniją” galima prisiskambinti numeriu 8 800 28888. “Vaikų linijos”
konsultantai atsiliepia paskambinus naujai įvestu bendru numeriu 8 800
11111.
22 psichologinę pagalbą telefonu veikiančias linijas jungianti Lietuvos
telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) visuomenę
pasieks ir internetu. Šios organizacijos informacija pateikiama naujame
interneto puslapyje: www.klausau.lt

JAUNIMO PSICHOLOGINĖS PARAMOS CENTRAS:
http://www.jppc.lt/parama/jl/index.php
INFORMACINĖ – ŠVIETIEJIŠKA SVETAINĖ IR PSICHOLOGINĖ PAGALBA INTERNETU:
www.psichoterapija.ot.lt
KAUNO JAUNIMO LINIJA: nemokama psichologinė pagalba telefonu kasdien nuo
19.00 – 7.00
VILNIAUS  JAUNIMO LINIJA:

Darbo dienomis 16.00 – 7.00val

Šeštadieniais, sekmadieniais – visą parą 8 800 28888 (telefonas nemokamas)

VILNIAUS PSICHOTERAPIJOS IR PSICHOANALIZĖS CENTRAS: www.psychotherapy.lt

Literatūra

1. Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui /. ISM. Kaunas:

ISM, 2004.
2. Algirdas Kriščiūnas / Psichiatrija / Vilnius 2002
3. Savižudžio sąmonė / Edvin S. Shneidman / Vilnius 2002
4. Savižudybė per laiko prizmę / Mindaugas Gabrėnas / MG 1999/10
5. http://www.kvsc.lt
6. http://www.savizudybes.lt
7. http://www.sveikata.su.lt
8. http://www.takas.lt
9. http://www.psichika.lt/
10. http://www.mip.lt

Leave a Comment