Vaikų savižudybės

1 Turinys

1 TURINYS 2
2 ĮVADAS 3
2.1 TIKSLAS 3
2.2 UŽDAVINIAI 3
3 SAVIŽUDYBĖ 4
4 VAIKŲ SAVIŽUDYBĖS 7
4.1 VAIKŲ SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS 8
4.2 POŽYMIAI 10
4.3 PAGALBA, PREVENCIJA 12
4.4 MITAI IR TIESOS APIE SAVIŽUDYBĘ 13
4.5 IŠGYVENUSIEJI ARTIMŲJŲ SAVIŽUDYBĘ 14
5 SAVIŽUDYBĖS IR ŽINIASKLAIDA 16
6 IŠVADOS 18
7 REKOMENDACIJOS 19
8 LITERATŪRA 202 Įvadas
Kadaise žmonės manė, kad vaikai – nerūpestingi linksmuoliai. Paaiškėjo, kad tai netiesa. Vaikai kenčia ne mažiau jautriai, nei suaugę. Ir bando žudytis bei nusižudo.. Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams iki dešimties metų tenka palyginti ne edidelis procentas savižudybių. Šiuo metu didelis dėmesys sutelktas į suaugusiųjų savižudybes, tačiau renkant madžiagą šiam darbui įsitikinau, kad savižudybių vaikų amžiuje problema taip pat nesuvaldomai auga. Nusprendžiau nagrinėti būtent šią temą, nes norėjau išsiaiškinti kokio masto ši problema Lietuvoje, kur glūdi vaikų suicidinio elgesio priežastys, ar vaikų savižudybes sukelia tie patys veiksniai kaip ir suaugusiųjų savižudybes? Ar įmanoma kaip nors tam užkirsti kelią? Kaip? Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų/vaiką skubantį į mirtį? Šiuos ir daugybę kitų man rūpimų klausimų bandžiau atsakyti sa avo darbe.2.1 Tikslas
1. Išsiaiškinti, kas tai yra savižudybė.
2. Išsiaiškinti, kodėl vaikai renkasi mirti ir kas juos skatina.
3. Išsiaiškinti kaip galima užkirsti kelią suicidiniam elgiasiui.
2.2 Uždaviniai
1. Išanalizuoti literatūrą.
2. Apibendrinti surinktą informaciją ir aprašyti.
3. Pateikti metodines rekomendacijas.

3 Savižudybė

Savižudybė (suicidas) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t. y. mirtis, ištikusi dėl tyčinio sa

avęs sužalojimo.
Savižudybė nėra naujas reiškinys. Nuo neatmenamų laikų žmonės nutraukdavo sau gyvybę, bandydami ar ketindami žudytis. Tai suicido problema yra sena kaip pasaulis.
Pats natūraliausias klausimas, kylantis kalbant ar galvojant apie savižudybę, yra „kodėl“? Kodėl žmonės nusižudo? Bet nors kiek rimčiau pradėjus į jį gilintis, tampa aišku, jog tai ir pats sunkiausias klausimas, į kurį beveik neįmanoma aiškiai atsakyti.
Savižudybė – sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys. Jį vienokiu ar kitokiu laipsniu visada lemia biologiniai, kultūriniai, sociologiniai, tarpasmeniniai, loginiai, sąmoningi ir nesąmoningi, filosofiniai/egzistenciniai veiksniai. Įvairios teorijos, kurios mėgina paaiškinti savižudišką elgesį, dažniausiai orientuojasi į kurį vieną jo aspektą, nes pritaikyti teorinį modelį visam savižudybės daugiabriauniškumui labai sunku. Anot vieno žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų E. Shneidmano, tokios savižudybės teorijos, kuri paaiškintų savižudybės fenomeną taip, kad jis visiškai atitiktų šio sa avidestruktyvaus elgesio įvairumą ir sudėtingumą, sukurti neįmanoma.
Vilniaus universiteto Klinikinės ir socialinės psichologijos katedros docentė Danutė Gailienė apibendrinusi labai įvairius duomenis apie socialinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, teigė, kad siekiant paaiškinti savižudybės procesą būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją – socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekviena savižudybė – tai neatsiejama abiejų šios grupės veiksnių vienovė. Savižudybė priklauso nuo visuomenės, kurioje individas gyvena, struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu. Tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis.
E. Shneidman, penkiasdešimt profesinės veiklos me
etų skyrė savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šį skausmo atmainą jis pavadino psichologiniu skausmu, jį kildindamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių. Savižudybės esme jis laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena.
Lenkų psichologė Zenomena Plužek skiria daug laiko ir jėgų moksliniam suicido tyrimui. Ji susistemino savižudybių motyvus, nagrinėdama įvairių tautybių kultūrų amžiaus ir socialinių sluoksnių žmones. Ir priėjo išvados, kad SAVIŽUDYBĖS:
I. TIKSLAS – problemos sprendimo būdas;
II. UŽDAVINYS – atimti iš savęs sąmonę (jos netekti), kad nereikėtų galvoti;
III. PROVOKUOJANTIS VEIKSNYS – nepakeliamas fizinis skausmas (sielvartas);
IV. STRESORIAI – frustruojantys psichiniai poreikiai (neviltį įvarantis negalėjimas įveikti sunkumus);
V. VIDINIS POŽIŪRIS – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu (prieštaringų emocinių būsenų dvilypumas);
VI. EMOCINĖ BŪSENA – bejėgiškumo ir beviltiškumo pajautimas;
VII. PAŽINTINĖ VEIKLA – susiaurėję interesai;
VIII. DARBINGUMAS – bėgimas nuo veiklos;
IX. BENDRAVIMAS – atsargus arba atviras pranešimas apie ketinimą nusižudyti.
Savižudybės esti trijų tipų:
Ų tikrasis suicidas, norintis atimti sau gyvybę. Šio tipo savižudžiai ryžtasi savižudybei egzistencinės krizės metu. Kartais sprendimas nutraukti gyvybę atsiranda iš karto tačiau neretai tokia mintis vystosi ir stiprėja tolygiai tam, kaip griūva ikitolinė vertybių sistema.
Ų tariamasis suicidas, darant prielaidą, kad mirtis galima. Šiuo atveju žudomasi todėl, kad asmuo pasijuto nesaugus, nes staiga neteko labai didelės vertybės, tikslo, svarbiausiojo gyvenimo motyvo. Atsiranda bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir žudomasi siekiant nuo jų pabėgti. Kartais tai būna reakcija į ž.mogų apėmusią visišką neviltį.
Ų suicidinis gestas (pseudosuicidas), kai žmogus mi
irties bijo ir neva žudydamasis ko nors siekia.
Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas išleido knygą „Savižudybė“, kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. E. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.
Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą.
Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.
Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip so
ocialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

4 Vaikų savižudybės

Žmogaus išėjimas iš šio pasaulio visada sujaudina jo draugus, artimuosius. Liūdesys netekties jausmas, širdgėla apgaubia kiekvieną laidotuvių procesiją kiekvieną naują kauburėlį kapinėse ir dar ilgai keliauja po pasaulį apraudojusiųjų velionį širdyse. Jei žmogus išeina iš gyvenimo savo valia, tai dar labiau pribloškia, priverčia artimą jam asmenį kankintis klausimu, kodėl jis taip padarė, ieškoti savo kaltės. Na, o jeigu taip pasielgia vaikas? Tokiu atveju abejingų neliks net tarp mažai jį pažinojusių.
Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.
Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į šį reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.
Turime suprasti, kad savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems tai beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis veiksmas. Nusprendęs nusižudyti vaikas patiria vis didesnį sielvartą, jo jausmai ir mintys susimaišo, jam atrodo, kad jis negali įveikti jį užgriuvusių sunkumų.
Savižudybės procesą sudaro trys etapai:
1. mintys apie savižudybę;
2. sprendimas nusižudyti;
3. bandymas nusižudyti (veiksmas).
Konkretu.s savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga paaugliams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Nusprendę iš gyvenimo pasitraukti, miesto ir kaimo vaikai renkasi skirtingus būdus. Kaime populiaresni „liaudiški“ metodai, mieste – dominuoja medikamentai. Neletalinį žudymosi būdą, pasirinkusius dažniau pavyksta išgelbėti. Baisu, kad mūsų visuomenėje savižudybė pamažu tampa „priimtinu ir teisingu“ problemų sprendimo būdu.

4.1 Vaikų savižudybių priežastys

Kokios priežastys verčia vaikus pasitraukti iš gyvenimo? Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Įvairiose teorijose akcentuojamos skirtingos priežastys. Vienose ieškoma biologinių ir genetinių šaknų, kitose – psichologinių, kai po patirtos stiprios, netikėtos traumos užsitęsia situacija, kurią vaikas vertina kaip neišsprendžiamą problemą ir kuri sukelia stiprų dvasinį skausmą.
Galima būtų nurodyti daugybę savižudybių priežasčių. Ministras J. Olekas net atkreipė dėmesį į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų.
Pasak O. Davidonienės, nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Ji pateikė tokius užsienio kolegų duomenis: „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti“ daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė..“
Pasak specialistės, vertinant Lietuvoje atliktus gana lokalius savižudybių priežasčių tyrimus, galima atkreipti dėmesį į pačius būdingiausius reiškinius: „Kauno medicinos universitete buvo atliktas bandžiusių žudytis nepilnamečių tyrimas. 12-13 metų amžiaus grupėje vyravo prieštaringi santykiai su motina arba tėvu, taip pat baimė arba kaltės jausmas. 16-mečių grupėje, be tų pačių priežasčių, atsiranda ir santykis su savimi, t.y. nepasitenkinimą savo vieta supančioje aplinkoje ar tuo, kokie jie yra..“

Tarp daugelio savižudybės priežasčių yra ir ganėtinai keistų. Pasak O.Davidonienės, jei žiniasklaidoje pasirodo informacija apie kokios nors „žvaigždės” savižudybę ar tik bandymą tai padaryti, neišvengiamai atsiranda ir sekėjų..
Suicidologai („suicidium“ – savižudybė) sutaria, kad savižudybė – daugiaveiksmis reiškinys, dažniausiai kylantis dėl susikaupusių problemų – vaiką užgriūva daugybė problemų. Paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje.
Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys:
• Patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje)
• Egzaminų baimė
• Artimo žmogaus mirtis
• Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė
• Tėvų skyrybos
• Nelaiminga meilė
• Neviltis sprendžiant problemą: vaikas negali jos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menka gyvenimo patirtis ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujų nemalonumų, vis mažiau pasitikima savimi
Be abejo, ne kiekvienos skyrybos, tėvų mirtis ar kitos išvardytos priežastys, net jei jos susikaupia kelios, skatina save žalojantį elgesį. Didelės reikšmės turi vaiko būdo savybės, jo santykiai su aplinka. Svarbiausia – vaiko moralinės nuostatos, tikėjimas patirtis. Psichologai išskiria keletą rizikos grupių, kurioms priklausantys vaikai gali dažniausiai patirti savižudybės krizę. Rizikos faktoriai gali būti:
ü nepilna šeima;
ü nedarni šeima;
ü labai griežti tėvai;
ü tai kad vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas nereikalingas abiem ar vienam iš tėvų;
ü vaikas patyrė daug stresinių situacijų;
ü ankstesni bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs);
ü išgyvenama depresija;
ü menkas savęs vertinimas;
ü mokymosi negalė ir mokymo.si sunkumai.
Duomenys apie asmenybės bruožus ir ypatumus, būdingus besižudantiems, yra labai prieštaringi. Kai kurie besižudantys vaikai gali būti agresyvūs o kiti – visai ne. Dar kiti turi rimtų emocinių sutrikimų. Nedidelė dalis vaikų kontroliuoja savo veiksmus tuo tarpu kiti yra impulsyvūs ir antisocialūs. Kai kurie vaikai yra užsidarę, o kitų socialiniai santykiai yra labai geri arba bent pakenčiami.
Tokie skirtingi duomenys rodo, jog noras nusižudyti priklauso ne vien nuo asmenybės bruožų. Vis dėl to vaikai, kurie žudosi, skiriasi nuo vaikų su kitais emociniais sutrikimais. Kodėl kai kurie vaikai „pasirenka“ savižudybę, o ne depresija, antisocialų elgesį ar psichozę? Iš dalies atsakymą į šį klausimą duoda šeimos vidinės dinamikos analizė. Skiriamos keturios šeimų grupės, kurios skatina vaikų suicidines tendencijas.
Pirmoje grupėje – šeimos su daugybinėmis problemomis. Jose nuolatiniai sunkumai ir krizės nutraukia normalų vaiko augimą ir nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Daugelis šeimos narių apimti didelio nerimo, piktnaudžiauja alkoholiu, dažnai vienas iš šeimos narių yra bandęs nusižudyti. Tokiose šeimose tėvai yra užsiėmę savo problemomis ir neturi laiko auginti vaikų, kai kurie vaikai būna fiziškai puolami ir skriaudžiami.
Antra grupė iš dalies susijusi su pirma. Šeimos įvairiais būdais perduoda savo potencialioms aukoms „mirtį nešantį pranešimą“. Taip atsitinka tose šeimose, kur vaikas yra nenorimas ar atstumiamas. Atstūmimas dažnai prasideda labai anksti – net iki vaikui gimstant. Šeimos atstūmimas sudaro pagrindą „mirtį nešančiam pranešimui“: „Aš tavęs nenoriu, išeik“. Vaikas gauna žinią, jog jis turi pasitraukti. Tokiu būdu vaiko suicidas – galutinis paklusimas tėvų norui.
Trečiai grupei būdingi nedramatiški, tačiau vis dėl to griaunantys bendravimo bruožai. Šeimos nariai yra labai priklausomi vienas nuo kito. Kiekvienas šeimos narys jaučiasi pilnavertis tik būdamas emociškai susiliejęs su kitais. Šeimos stengiasi atskirti savo narius nuo aplinkinio pasaulio. Tokios šeimose tėvai dažnai neleidžia savo vaikams išreikšti jausmų, dėl to pyktis auga, kartais virsdamas kitų arba savęs žalojimu. Vaikai jaučiasi vieniši, atskirti nuo kitų ir už šeimos ribų, ir jos viduje juos apima didelė atskyrimo baimė: vaikai jaučia, jog jie negali gyventi atskirai nuo šeimos. Tai destruktyviausias simbiozės rezultatas, kuris gali baigtis vaikų savižudybe.
Ketvirtai grupei priskirtinos šeimos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai normalios. Tai tipiškos šeimos, kur tėvai lyg ir skiria savo vaikams daug dėmesio ir laiko juos svarbiais. Tėvai bando įteigti vaikams laimėjimų siekimą, bet šį siekimą dažnai lydi perdėta nesėkmės baimė. Vaikas pradeda jausti, kad visi jo teigiami ryšiai su tėvais priklauso nuo jo laimėjimų. Jis bijo, kad jį mylės tol, kol jis viską darys gerai. Dėl ryšio tarp laimėjimų ir pripažinimų šeimoje net maža nesėkmė kelia vaikui stresą. Jam atrodo lengviau nusižudyti, negu nuvilti savo tėvus arba pajusti jų nepasitenkinimą. Savižudybe vaikai protestuoja prieš tai, kad tėvai laukia iš jų tik teigiamų rezultatų.
Šeimoje vykstantys procesai turi milžinišką įtaką vaikų suicidinėms tendencijoms atsirasti. Norint nustatyti tikrąją savižudybės motyvą, reikia atsižvelgti į visumą, turint galvoje visą asmenybę, jos aplinką ir jos sugebėjimą įveikti sunkias situacijas.

4.2 Požymiai

Nors ne visi savižudybės atvejai yra nuspėjami, daugelį jų galima įtarti įvyksiant. Efektyviausias būdas išvengti artimųjų savižudybės – tai išmokti pastebėti pavojaus ženklus, tinkamai juos įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.
Sukrečiančios nepilnamečių savižudybės beveik visuomet būna netikėtos jų artimiesiems, draugams ir mokytojams. Specialistai teigia, kad yra bent keliolika požymių, pagal kuriuos galima pažinti artėjančią nelaimę.
Paprastai linkę žudytis vaikai sąmoningai ar nesąmoningai duoda įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniau.siai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad vaikas garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.
Reikia atkreipti dėmesį, jei:

• vaiko ar paauglio elgesys tampa neįprastas;
• kyla nesutarimų su draugais, tėvais, nutrūksta buvę artimi ryšiai;
• asmuo blogiau mokosi;
• sutrinka dėmesys;
• pastojusi paauglė dėl to labai sielvartauja;
• vaikas bėga iš namų;
• konfliktuoja;
• įtariate, kad vartoja narkotikus ar alkoholį;
• pasikeičia valgymo ir miego įpročiai;
• dalija savo labiausiai vertinamus daiktus;
• rašo apie mirtį;
• jau yra bandęs žudytis;
• nors ir juokaudamas, kalba apie savižudybę, teigia, kad niekam nerūpi, kad tai jau

paskutinis lašas ir pan.
Visi turi mokėti ne tik pastebėti savižudiško elgesio ženklus, bet ir įvertinti rizikos dydį (kiek įmanoma tiksliau kiekvieno konkretaus žmogaus). Svarbiausi savižudybės grėsmės signalai yra šie:
• Ankstesni mėginimai žudytis. Ankstesnis mėginimas žudytis reiškia, jog panašus įvykis gali pasikartoti, ypač jei po pirmo mėginimo nebuvo gauta reikalinga pagalba. Tačiau ne visi mėginusieji žudosi ar mėgina tą padaryti dar kartą.
• Kalbos signalai. Tiesioginiai galimos savižudybės signalai gali būti, kai vaikas išsitaria: „Man nusibodo gyventi“, „Aš nusižudysiu“, „Nebegaliu daugiau gyventi“, „Noriu mirti“, „Aš einu susitikti su savo (mirusia) mama“ arba „Aš visuomet maniau, kad mirsiu jauna“.
• Mąstymo ženklai. Į pasaulį žiūrima siauresniu masteliu, pasirinkimų skaičius mažėja, mažiau mąstoma, nuolat vis mažiau pastebima. Dažnai vartoja žodžius „tik“, „visada“, „niekada“ ar „amžinai“. Pavyzdžiui, „Tik mama mane mylėjo“, „Manęs niekas niekada nemylės“ ar „Niekam aš nereikalingas..“
• Emocinės užuominos. Į savižudybę linkęs vaikas ar paauglys dažnai būna labai sutrikęs, išsiblaškęs, sunerimęs, galbūt net susijaudinęs. Išgyvena beviltiškumo, bejėgiškumo jausmus, išreiškia tai žodžiais: „Niekas nepasikeis. Taip bus visada“, „Aš nieko negaliu padaryti..“ Paaugliams, kurie galvoja žudyti, atrodo, kad jie yra nevykėliai, niekam tikę.
• Netikėti elgesio pokyčiai. Pavojus gali kilti paprastai linkusiam bendrauti žmogui, kuris staiga tampa uždaras ar izoliuotas, ir paprastai santūriam žmogui, kuris staiga ima labai daug bendrauti arba ieškoti pavojingų nuotykių. Staiga pablogėjęs mokymasis. Paskutinių reikalų tvarkymas, daiktų dovanojimas, staigus susidomėjimas mirtimi, skaitymas ir kalbos apie ją.
• Gyvybei pavojingas elgesys. Pvz.: 1. Vaikas žaidė su ginklu nors jis buvo užtaisytas. Apie pavojų buvo perspėtas tėvų. 2. Jaunuolis važiavo slidžiu keliu žinodamas, kad jo stabdžiai prastai veikia.
• Savižudžių užrašai. Išgyvenantiems savižudybes krizę užrašuose yra savižudiškų minčių, užuominų. Jie dažnai perskaitomi ir pamirštami. Taip pat meno, dailės dirbiniai, dienoraščiai, muzika ir kiti asmeniniai dokumentai gali būti laikomi panašiomis užuominomis.
Nors ne visi jaunuoliai palieka raštelius ar daro kitas užuominas, dauguma kaip nors parodo savo ketinimus, o tada mes turime atsiliepti – efektyviai jiems padėti!.4.3 Pagalba, prevencija
Paaugliai ir net vaikai žudosi. Mokykla ir visuomenė turėtų susirūpinti. Ką gali padaryti tėvai, mokytojai, direktoriai ir kiti asmenys? Ką jie turėtų žinoti ir kaip galėtų padėti į savižudybę linkusiam vaikui? Dažniausiai jauną gyvybę įmanoma išgelbėti.

„Savižudybių problemos jokios injekcijos ar tabletės neišsprendžia, – sako J. Olekas. – Turime rasti veiksmingas priemones ir, matyt, pirmiausia per informacijos srautą, kad jis pasiektų visus tuo suinteresuotus ar paveiktus žmones.”
Mokytojai, direktoriai ar kiti mokyklų darbuotojai turi unikalią padėtį ir gali pastebėti savižudybės grėsmę bei imtis veiksmų jai sustabdyti. Mokytojai gali turėti ypač didelę įtaką gelbstint gyvybę. Todėl visuose mokyklose turėtų būti savižudybių prevencijos programa. Savižudybių prevencijos programos švietimo sistemoje nėra. Šis klausimas niekada nebuvo iškeltas ir sprendžiamas. Blogiausia, kad ir valstybės mastu nėra savižudybių prevencijos strategijos – ką daryti, kur ir kam pirmiausia jėgas skirti.
Taigi, geriausia, ką galima padaryti, kai kieno nors elgesyje pastebimas galimos savižudybės pavojus – tai susidomėti, imti rūpintis ir suteikti paramą. Atvirai ir nuoširdžiai apie tai pasikalbėti.
Visi, kurie nori išvengti savižudybės, turi:
1. Patikėti, kad vaikui gali grėsti pavojus. Žiūrėti į tai rimtai. Neatmesti tos galimybės vien todėl, kad manoma, jog vaikai ir paaugliai nesižudo.
2. Pasišnekėti su kitu žmogumi (mokyklos direktoriumi, tėvais ar mokytojais) ir pasitikslinti ar jam irgi taip atrodo. Gali tiesiai paklausti paties vaiko.
3. Išlikti ramiems. Nepanikuoti. Panika tik padidins vaiko nerimą.
4. Išklausyti vaiką. Paskatinti išsakyti savo jausmus ir mintis. Tik svarbiausia, neteisti jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėti, kad viskas greitai susitvarkys. Ir svarbiausia nesileisti priverčiamam pažadėti, kad niekam nesakys.
5. Parodyti vaikui, kad yra neabejingas ir norit padėti.
6. Ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vaikas pagalbos atsisako, turi padėti patys. Savižudybės rizika didelė, todėl svarbiausia nepalikti vaiko vieno. Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsiant iškviesti greitąją pagalbą ir policiją.
Pagrindinė taisyklė – ieškoti pagalbos ir veikti nedelsiant.

4.4 Mitai ir tiesos apie savižudybę

Visuomenėje egzistuoja daug neteisingų įsitikinimų, vadinamų mitų apie savižudybes. Tai labai trukdo laiku padėti. Štai keletas tokių mitų.
Ų Mitas: Vaikai, paaugliai nesižudo.
Faktas: Deja, žudosi ne tik suaugę žmonės.
Ų Mitas: Savižudybės paveldimos.
Faktas: Dažniausiai nebūna žudytis linkusių šeimų. Tai individualus dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
Ų Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikėta.
Faktas: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi savižudžiai visada apie tai užsimena.
Ų Mitas: Visi savižudžiai iš tikrųjų nori mirti.
Faktas: Dauguma savižudžių nebūna apsisprendę, ar jie nori gyventi, ar mirti. 9 iš 10 šaukiasi pagalbos. Kalbant apie jaunesnius negu 12 metų vaikus, reikia žinoti, kad dauguma jų mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį. Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti, o gal ne.
Ų Mitas: Jei vaikas linkęs žudytis, tai toks ir liks.
Faktas: Tie kurie nori žudytis, taip jaučiasi tik tam tikrą laiką. Kitaip sakant, beveik visada vaikas tik laikinai nori žudytis.
Ų Mitas: Prieš savižudybę nebūna jokių ženklų.
Faktas: Dauguma savižudžių nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, bet mes ne visada pastebime ar sugebame iššifruoti tuos įspėjamuosius ženklus.
Ų Mitas: Klausinėdami vaiko apie jo savižudiškas mintis, galime paskatinti jį žudytis.
Faktas: Priešingai. Paskatinę vaiką kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kurios jis nebepajėgia ištverti, bet labai svarbu, kad prakalbinę vaiką, n.epaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume.
Ų Mitas: Vaikams ketinantiems nusižudyti yra sunku ir jie neturi kitos išeities.
Faktas: Kiekvieno vaiko gyvenime gali būti frustracinių būsenų, bekraščio liūdesio akimirkų, bet jas įveikęs vaikas sustiprėja. Išeitys yra, tik savižudybės metu vaikas jų nepastebi.

4.5 Išgyvenusieji artimųjų savižudybę

Išgyvenusieji savižudybę – tai nusižudžiusiojo artimieji: šeimos nariai, bendramoksliai ir draugai, mokytojai.
Netektis dėl savižudybės sukelia stiprius išgyvenimus, kurie pereina keturias pagrindines pakopas: šoką arba nejautrumą, ilgesį ir neviltį, bejėgiškumą arba sumišimą ir galiausiai grįžtama į būseną, kuri buvo prieš krizę. Bet vieno principo bandant padėti išgyvenusiems savižudybę būtina laikytis – visada turėti galvoje, kad nėra taisyklių, nes kiekvienas gedėjimo procesas yra labai unikalus.
Po savižudybės mokyklose dažnai nesiimama jokių veiksmų, nes nežinoma kaip elgtis ir bijomasi pabloginti situaciją. Kartais priešingai – blaškomasi, karštligiškai griebiamasi įvairių veiksmų, visas dėmesys skiriamas nusižudžiusiajam. Jis šlovinamas, idealizuojamas, ieškoma kaltųjų.
Daugeliui moksleivių savižudybė mokykloje gali būti pirmasis sąlytis su mirtimi. Savižudybė sutrikdo dvasinę pusiausvyrą, sukelia vidinę sumaištį. Moksleiviai reaguoja į įvykį. Labai dažnai tai pasireiškia pykčiu, kuris būna nukreiptas į suaugusius, susijusius su nusižudžiusiuoju, mokytojus, bendraamžius. Dažnai vaikai ieško kaltų ir pagrindiniais kaltininkais laiko save (Jeigu aš būčiau daugiau su juo pasikalbėjęs). Savižudybė sukelia nesaugumo jausmą: jei, slegiamas sunkių išgyvenimų, galėjo nusižudyti, ar tai reiškia, jog tą patį galiu padaryti ir aš ar kas nors iš mano artimųjų? Išsekus emociniams protrūkiams, moksleiviai įsisąmonina netektį ir pradeda jausti liūdesį.
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų.
Nusižudžiusių paauglių tėvai dažniausiai įtaria, kodėl jų vaikai taip pasielgė. Vienus tėvus vaikų mirtis labai prislegia, kiti eilę metų užsispyrę bando įrodyti, kad pats paauglys negalėjo nusižudyti. Psichologų įsitikinimu, pastarieji tėvai taip bando išpirkti praeities kaltes. Jiems dažnai stinga motyvacijos ir energijos dirbti, mokytis ar susikaupti ties kuo kitu, išskyrus velionį. Labai greitai jie ima kelti dažniausią klausimą – kodėl jų šeimoje atsitiko tokia tragedija.
Savižudybė dažniausiai labai traumuoja šeimos narius ir draugus, nepaisant to, kad vaikai, kurie žudosi, galvoja kad niekas jais nesidomi. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi, gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia dėmė apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu ir priverčia juos taip pat jaustis vienišais.
5 Savižudybės ir žiniasklaida

Tyrimų duomenys rodo, kad jaunuoliai gana dažnai susiduria su savižudybės pavyzdžiais žiniasklaidos priemonėse, ypač laikraščiuose ir televizijoje, nemaža jų dalis jaučia, kad kai kurie iš tų pavyzdžių juos taip smarkiai paveikia, kad net sukelia mintis apie imitaciją. Labiausiai tokios informacijos yra paveikiami paaugliai – beveik dvigubai dažniau nei studentai. Jaunų žmonių, ypač paauglių itin didelis polinkis kopijuoti savižudišką elgesį ne kartą patvirtintas suicidologinių tyrimų.
Labai svarbu žinoti tai, kad savižudybė užkrečiama. Ypač paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas sprendimų būdas. Tokį įsitikinimą gali sustiprinti ir artimųjų požiūris į savižudybę, kai savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas, išskirtinis poelgis. Tai būdinga šiandienos žiniask.laidai. Vaikui – tai patrauklus, sektinas pavyzdys, būdas susigrąžinti tėvų, bendraamžių, artimųjų meilę, rūpestį ar bent jau dėmesį. Be to, turime žinoti apie pamėgdžiojimo efektą – “Verterio efektą”. Paaugliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes. Mūsų amžiuje savižudybių protrūkius sukėlė tokių įžymių žmonių, kaip S. Jesenino, E. Hemingway, M. Monroe ir kt. savižudybės.
Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 170 vaikų iš įvairių Lietuvos mokyklų, metu išsiaiškinta jog, savižudiško elgesio atvejų jaunuoliai randa visuose paminėtuose informacijos šaltiniuose. Dažniausiai apie savižudybes jie sužino iš laikraščių (tai nurodė 62.3% apklaustųjų) ir televizijos (58.2%), kiek mažiau – kine (48.3%), iš knygų (44.2%), per radiją (32.8%). Paaiškėjo, kad beveik ketvirtadalis (24.1%) tyrime dalyvavusių vaikų nurodo, jog minėtieji savižudiško elgesio pavyzdžiai juos smarkiai sukrėtė ir skatino mintis apie imitaciją. Tačiau dar stipriausi pavyzdžiai veikia paauglius – stiprų poveikį nurodė 42.1% penkiolikmečių, 40.5% trylikmečių ir 36.6% vienuolikmečių.
§ Nėra įstatymo, draudžiančio žiniasklaidai rinkti informaciją apie savižudybę. Kiekvienam žmogui, kalbančiam ar rašančiam apie savižudybes, visų pirma svarbi jo paties nuostata savižudybės atžvilgiu. Jeigu žurnalistas mano, kad tai visai galima išeitis iš sunkios situacijos, kad tai netgi herojiška (tik labai stiprus žmogus gali tai padaryti!), jeigu jis giliau nepamąsto, kokie paviršutiniški daugelis savižudybę pateisinančių argumentų, žinoma, jo darbuose tai vis tiek atsispindės – tiesiogiai ar netiesiogiai.
Svarbu pateikti pozityvią informaciją:
§ į savižudybę linkusiam vaikui galima padėti, krizė, vedanti į savižudybę, sunki, bet laikina būsena;
§ alternatyvų savižudiškam elgesiui būtų galima rasti;
§ nurodyti pagalbos vietas ir telefonus;
§ aiškinti, kad depresija turi būti gydoma, nurodyti kur ir kaip;
§ aiškinti kaip pažinti, jog žmogui gresia savižudybės krizė, ir ką tada reikėtų daryti;
§ parodyti, kaip žmonės yra įveikę sunkias krizes.
Aišku, negalima tvirtinti, jog visi paveiktieji žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių kada nors būtinai mėgins nusižudyti. Kauzaliniai ryšiai savižudiškame elgesyje yra sudėtingi, svarbi genetinė predispozicija, ir asmenybės savybės, ir situacijos ypatumai, ir kt. Bet socialinis mokymasis taip pat yra vienas iš svarbių etiologinių savižudybės veiksnių. Pagal socialinio mokymosi teoriją, norint išmokti naują elgesio būdą, nebūtinas praktinis pastiprinimas. Stebėtojas labai ilgai išlaiko modelio elgesio simbolinę reprezentaciją kaip įmanomą elgesio formą individualiame elgesio „repertuare“. Stebintysis nebūtinai turi pasinaudoti šia elgesio forma – tai labiausiai priklauso nuo motyvacijos. Kaip parodė Europos parasuicidų studija, pusė mėginusiųjų nusižudyti nurodo turėję savižudiško elgesio modelius, bet modelio savižudybės metodą pamėgdžioja tik nedidelė dalis, taigi modelis greičiau prisideda prie savižudiškų nuostatų formavimo, negu yra tiesiogiai, tuoj pat kopijuojamas.

6 Išvados
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti, tačiau reikalinga prevencijos programa, kuri padėtų užkirsti kelią tolimesniam plitimui. Taip pat tėvai, mokytojai ir visi suaugusieji turėtų daugiau laiko skirti vaikams, jų problemoms. Jie neturėtų pamiršti, kad ir mažas žmogutis gali turėti sunkumų.
Gyvendami mes dažnai nepastebime svarbių dalykų. Jei kavą išliejame ant stalo, pastebime ir reaguojame, o kai matome nuo virvės randą ant kaklo ar nelaimingą veidą – bijom reaguoti. Nepastebėti, nesureaguoti, nepaklausti – socialinio gyvenimo norma. Artimi žmonės (tėv.ai, draugai, mokytojai) negali likti abejingi, tylėti. Jie privalo kalbėtis. Skaudžiausius dalykus reikia ne „užglostyti“, o paskatinti vaiką apie juos prabilti.
Manau, jog nėra ne vieno vaiko, kuris nenorėtų kalbėti – yra tik nenorintys girdėti suaugusieji.7 Rekomendacijos
1. Pagaliau skirti lėšų savižudybių prevencijos programai įgyvendinti.
2. Pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams ir paaugliams, šiuo tikslu pertvarkyti pagalbos telefonu tarnybas ir tobulinti jų veiklą;
3. Steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, tarnybas, kurios būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;
4. Siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;
5. Supažindinti ir išmokyti mokytojus, tėvus, moksleivius atpažinti savižudybės pavojų;
6. Mokyklose steigti socialinio darbuotojo ir psichologo etatus, kad būtų užtikrinama pagalba vaikams išgyvenantiems krizę;
7. Skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti;
8. Reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų artimaisiais, mokymo įstaigos kolektyvu (mokytojais ir mokiniais).

8 Literatūra

1. Babkauskienė I., Kasmet didėja jaunimo nuo 15 iki 19 metų savižudybių skaičius, Respublika. 1999, gegužės 1d.
2. Bagdonas V. Jaunų žmonių savižudybių grėsmingai daugėja, psichologinės pagalbos trūksta, Lietuvos Aidas, 2000, rugpjūčio 17d.
3. Baranauskaitė Z., Gyvenimas kaip televizorius – įjunk!, Šiaurės Atėnai, 1995, lapkričio 4d.
4. Budvytienė G., Kelionei į nebūtį – žalia šviesa, Kauno diena, 2003, lapkričio 15d.
5. Gailienė D., Savižudybių prevencijos idėjos, Vilnius, 2001.
6. Gailienė D., Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje, Vilnius, 1998.
7. Gailienė D., Žemaitienė N., Trofimova J., Misiukaitė A., Žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams, Psichologija, 19
8. Gailienė D., Savižudybė? Ne!, Vilnius, 1996
9. Gailienė D., Savižudybės Lietuvoje, Psichologija Tau, 1998, Nr. 5.
10. Ibianska V., Bandymų nusižudyti motyvai, Artuma, 1999, Nr. 4.
11. Jaunystės nuosprendis sau, Kauno diena, 2003, kovo 4d.
12. Markovienė M. Vaikai, kurie nenori gyventi., Psichologija Tau. 1997, Nr. 2
13. Mikelevičiūtė A., Meilė – leisti vaikui augti, Dialogas, 1999, sausio 22d.
14. Petraitytė A., Kasmet nusižudo dvi klasės, Dialogas, 2002, lapkričio 1d.
15. Pivorienė R.V., Vaikų savižudybės, www.DELFI.lt 2002, balandžio 16d.
16. Polukordienė K. O., Ką reikia žinoti ir daryti, įvykus savižudybei mokykloje?, Psichologija Tau, 2002, Nr. 3.
17. Robsonas D., Gyvenimas ant bedugnės krašto, Šiauliai, 2001.
18. Shneidman E. S., Savižudžio sąmonė, Vilnius, 2002.
19. Trofimova J., Savižudybės krizė. Kas tai ir kaip galima padėti?, Psichologija Tau, 1999, Nr. 5.
20. Valantinienė, Vaikų savižudybės, Vakaro žinios, 2000, birželio 14d.
21. www.jppc.lt
22. www.savižudybės.lt
23. www.straipsniai.lt

Leave a Comment