Verterio efektas

Turinys

Įvadas 3
Pagrindiniai paauglių savižudybių rizikos veiksniai 4
Verterio efekto istorija 5
Šiuolaikiniai Verterio efekto tyrinėjimai 6
Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai 7
Verterio efekto tyrimai Lietuvoje 8
Rekomendacijos žurnalistams 9
Kurto Cobaino savižudybė. Pavyzdys, kaip žiniasklaida gali prisidėti prie Verterio efekto prevencijos 10
Išvados 13
Literatūra 14Įvadas
Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Savižudybių skaičius – šalies dvasinės sveikatos rodiklis. Šia prasme Lietuva kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių rodiklis pats aukščiausias Europoje. Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o 10 kartų daugiau, t.y. per 1700, kasmet mėgina nusižudyti. Kasdien Lietuvoje nusižudo 4-5 žmonės (duomenys iš D.Gailienės kn. “Jie neturėjo miirti:savižudybės Lietuvoje”, V., 1998m., 5psl.).
Visuomenėje šiuo metu vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas jaunimo tarpe. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kita: savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Vidutiniškai per metus Lietuvoje nusižudo apie 60 mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių (duomenys iš N.Žemaitienės ir L.Jaruševičienės kn. “Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir pagalbos principai”, K., 2001m., 12psl.).
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją sukelia genetinių, biologinių, psichologinių, kultūrinių ir socialinių veiksnių visuma. Šiame reeferate didžiausią dėmesį skirsime Verterio efektui (suicidiško elgesio pamėgdžiojimui), turinčiam didelę įtaką paauglių savižudybių skaičiui.Pagrindiniai paauglių savižudybių rizikos veiksniai
1. Rizikinga elgsena. Paaugliai gali būti linkę elgtis rizikingai. Rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, agresija, ankstyvi ir nesaugūs lytiniai santykiai dažniausiai yra susiję, su

udarydami bendrą rizikingo elgesio sindromą. Toks elgesys labiau būdingas suicidiškiems paaugliams. Psichotropines medžiagas vartojantys paaugliai dažnai turi bendravimo sunkumų. Nepritapę prie bendraamžių, vieniši ir nelaimingi paaugliai patenka į tokių pat kaip ir jie atstumtųjų ir nepritapusiųjų bendriją. Priklausymas tokiai grupei dar labiau skatina jų desocializaciją. Bendraujant su tokia grupe perimamos nepageidaujamo elgesio formos, sumažėja galimybė užmegzti naujus tvirtus tarpasmeninius santykius, įgyti socialinių įgūdžių. Tai sukelia dažnas frustracijas ir gali sąlygoti vėlesnį asmenybės nesugebėjimą adaptuotis esamose sąlygose.
2. Šeima. Sutrikęs bendravimas tarp šeimos narių neretai laikomas viena svarbiausių savižudybių priežastimi. Suicidinės rizikos veiksniams priskiriama tėvo ar motinos netektis, skyrybos, alkoholizmas ir kt. Jau bandę žudytis paaugliai dažnai teigia nesulaukę iš tėvų reikiamos paramos ir supratimo, nesutariantys su tėvu ar motina; jų tėvai nepripažįsta, kad paaauglystė gali būti sumaišties ir streso laikotarpis, kategoriškai draudžia paauglių priešiškumą, kategoriškumą ir nepaklusnumą. Suicidiško elgesio tikimybė ypač padidėja, jei paauglys šeimoje patiria smurtą.
3. Mokykla. Nesėkmės moksle kelia frustraciją ir didina įtampą. Aišku, vien tik blogi mokymosi rezultatai nelemia savižudybės, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms ar kartu veikiant dar ir kitiems suicidogeniniams veiksniams, jie gali suvaidinti gana svarbų vaidmenį. Vienas negatyviausių mokyklinių reiškinių – patyčios. Patiriamos patyčios yra susijusios su depresija bei su mintimis apie savižudybę.
4. Psichinė sveikata. Depresija yra vienas pagrindinių suicidinės rizikos ve
eiksnių. Paauglystėje depresija labai dažnai pasireiškia “paslėpta” forma. Tokie vaikai būna dirglūs, priešiški, agresyvūs. Neretai pasižymi asocialiu elgesiu, hiperaktyvumu, piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais, nenori mokytis. Paaugliams, kaip ir suaugusiesiems, gali būti pastebimi asmenybės pokyčiai, vyrauja liūdesys, dažnai lydimas kaltės ir savigarbos praradimo jausmų. Tokie paaugliai vengia bendrauti, siekia izoliacijos, emocinio neliečiamumo. Suicidiški paaugliai dažniausiai skundžiasi liūdesiu, nervine įtampa, irzlumu, bloga nuotaika, neigiamai vertina savo sveikatą. Paauglių suicidiniai polinkiai taip pat siejasi su vienišumo, atstūmimo, bejėgiškumo jausmais, nepasitikėjimu savimi.
5. Požiūris į savižudybę. Visuomenėje vyraujantis savižudybės vertinimas atlieka informatyvinį vaidmenį ir gali turėti įtakos savižudybių ir suicidiško elgesio apimčiai. Savižudybės, kaip priimtino sprendimo, vertinimas gali paskatinti suicidišką elgesį. Kai daug kalbama ir rašoma apie savižudybes nekeliant prevencinių tikslų, ima atrodyti, kad tai priimtina ir suprantama išeitis daugeliui žmonių. Tokia nuostata paplitusi ir tarp paauglių; daugelis jų mano, kad savižudybė tam tikrose sudėtingose situacijose yra visiškai priimtinas jų problemos sprendimo būdas. Palankiau teisę į savižudybę vertinantys moksleiviai dažniau turi suicidinių polinkių..
6. Suicidiško elgesio pamėgdžiojimas – Verterio efektas. Vaikai ir paaugliai yra linkę mokytis elgesio stebėdami kitus. Suicidiškai elgtis gali būti išmokstama stebint savižudiškus šeimos narių, artimųjų ir draugų veiksmus arba išgyvenant artimų žmonių netektį. Paaugliai, turėję sąlytį su savižudybe, pasižymi tolerantiškesniu požiūriu į ją kaip į priimtiną problemų sprendimo galimybę. So
ocialinio išmokimo šaltiniu gali būti ne tik realiai stebimas tiesioginis elgesys, bet ir įvairus simbolinis modeliavimas: per televiziją, radiją, spaudą, knygas ir kitus informacijos šaltinius. Paaugliai, pasižymintys suicidiniais polinkiais, teigia, kad yra buvę atvejų, kai pasakojimai ar aprašymai apie savižudybę juos labai sujaudino ir vėliau jie svarstė .galimybę pasielgti taip pat.Verterio efekto istorija
Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas “Įžymiųjų romėnų ir graikų gyvenimo aprašymuose”. Mileto mieste staiga ėmė masiškai žudytis jaunos moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito. Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga paguldyta rotušės aikštėje. Tai padėjo: savižudybių epidemija buvo sustabdyta.
Japonijoje į savižudybes visais laikais buvo žiūrima palankiai. Bet net ir čia sykį teko griebtis draudimų dėl kilusios savižudybių epidemijos. XVIII a. pradžioje, pasirodžius Chikamatsu Monzaemono melodramoms, prasidėjo masinės įsimylėjėlių savižudybės (vadinamosios johshi). Valdžia, siekdama sustabdyti johshi, uždraudė laidoti savižudžius, jų kūnai būdavo trims dienoms viešai paguldomi ant Nikonbashio tilto. Jei mėginant nusižudyti vienas iš įsimylėjėlių likdavo gyvas, jis būdavo apkaltinamas žmogžudyste.
Kai kurias savižudybių epidemijas antikoje sukėlė jų propaguotojai. Filosofas Hegesijas, pramintas Peisithanatos (gr. “įkalbinėjantis mirti”), buvo ištremtas iš Aleksandrijos, nes savo kalbomis sukėlė savižudybių pr
rotrūkį, ypač plitusį tarp jaunų žmonių.
Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi J.W.Goethe’s knyga “Jaunojo Verterio kančios”, kurioje buvo aprašyta nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio savižudybė. Šis kūrinys taip paveikė skaitytojus, kad kai kurie iš jų, manydami, kad kūrybą reikia įkūnyti gyvenime, patys nusižudė. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kad kai kur tą knygą buvo uždrausta pardavinėti. Pats J.W.Goethe irgi stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos leidimo pradžioje jis įdėjo ketureilį, kuris baigėsi žodžiais: “Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu”. Vėliau (1974m.), remdamasis šiuo pavyzdžiu, D.P.Philipsas savižudybės perdavimo fenomeną pavadino Verterio efektu.
Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną parašė É. Durkheim. Savižudybės pavyzdžio įtaigumą jis pavadino moraliniu užkratu ir nurodė, kad jis gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina laikraščiai. Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs įtaigai pasiduodą individai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems telieka tik pakartoti kieno nors poelgį.Šiuolaikiniai Verterio efekto tyrinėjimai
Šiuolaikiniuose Verterio efekto tyrinėjimuose svarbiausias klausimas yra “Kas perduodama vadinamuoju užkrėtimo būdu?”. Iš šio pagrindinio klausimo kyla daugybė kitų, keliamos įvairios hipotezės: ar kiti savižudžiai, kuriuos žmogus mato arba apie kuriuos sužino gyvenime ar patiria iš žiniasklaidos, nulemia tik savižudybės metodo pasirinkimą, kitaip tariant, paveikia vien tik tuos žmones, kurie jau pasirinko savižudybę, o pavyzdys tik “pasufleruoja” savižudybės būdą, ar kito žmogaus nusižudymas arba savižudybės aprašinėjimas spaudoje, literatūroje, rodymas kine, per televiziją gali tapti kitų savižudybių priežastimi? Jei taip, tai kokius žmones tie pavyzdžiai paveikia? Kiekvieną? Ar tik tuos, kurie išgyvena ypatingą krizę, ir savižudybės pavyzdys jiems esti “paskutinis lašas perpildytoje taurėje”, pastūmėjantis į mirtį?
Tyrimų duomenys rodo, kad “užkrėtimas” veikia trim būdais:
1. Skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas metodas;
2. Skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t.y. perduodama motyvacija nusižudyti;
3. Diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.
Laikas tarp susidūrimo su savižudybės pavyzdžiu ir reakcijos į jį gali būti gana ilgas, bet gali trukti tik valandas ar net minutes. Yra dvi grupės vadinamųjų “respondentų”, t.y. pamėgdžiojančių savižudybės pavyzdį:
1. Impulsyvieji, tuoj pat reaguojantys į modelio elgesį ir pasirenkantys tą patį savižudybės metodą;
2. Vėluojantys. Jiems savižudybės pavyzdžiai formuoja atitinkamą nuostatą, ir jie žudosi tik praėjus kiek laiko ir nebūtinai tuo pačiu metodu.
Imliausi šiam užkrėtimui yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai ir psichiniai ligoniai.Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai
Didelę elgsenos dalį žmogus išmoksta vadinamuoju modeliavimo, arba pamėgdžiojimo, būdu – stebėdamas kitų elgesį. Tai ypač būdinga vaikams ir paaugliams. Neapibrėžtose situacijose, nežinodamas ką daryti, žmogus (vadinamasis stebėtojas), matydamas kitų (jie vadinami modeliais) elgesio pavyzdžius, išmoksta naujų elgesio būdų – pavyzdžiui, pamato, kad susiklosčius tam tikriems sunkumams galima nusižudyti. Pamėgdžiojimą ypač skatina įžymių, garsių, patrauklių asmenybių poelgiai.
Modelio elgesys gali ne tik išmokyti naujų elgsenos būdų, bet ir sustiprinti jau esamą žmogaus polinkį į tam tikras reakcijas, kurios dėl kokių nors priežasčių buvo slopinamos. Pavyzdžiui, psichologinę krizę ar depresiją išgyvenančiam žmogui modelio savižudybė gali turėti “paskutinio lašo perpildytoje taurėje” efektą – galutinai paskatinti jį nusižudyti. Ir priešingai – stebint modelio elgesį, gali būti prislopinamos anksčiau išmoktos elgesio formos. Stebėtojo veiksmus labiausiai įtakoja tai, kokias modelio veiksmų paskatas – nuobaudą ar paskatinimą – jis mato.
Jeigu savižudžio elgesys žiniasklaidos yra idealizuojamas (t.y. sukelia, stebėtojo požiūriu, norimą aplinkinių reakciją), jis gali tapti efektyviu, sektinu elgesio modeliu kitiems. Taip pat sektini gali atrodyti ir mėginimai nusižudyti, jei stebėtojas mato, kad toks elgesys sukelia, jo požiūriu, norimą kitų reakciją (dėmesį, reikšmingų jam žmonių buvimą šalia). Kita vertus, savižudybės mėginimo modeliai, kurie aplinkinių traktuojami kaip peiktini, pavyzdžiui, manipuliaciniai paniekinama prasme, būna neefektyvūs. Tyrimai rodo, kad masinės fanatiškų religinių sektų savižudybės nesukelia Verterio efekto, nes visi suvokia, kad jos ne pasirinktos savo noru, o įteigtos.
Modeliavimo efektas priklauso ir nuo modelio, ir nuo stebėtojo savybių. Kad išmokimas stebint modelį būtų sėkmingas, modelio savybės turi būti susijusios su stebėtojo savybėmis. Svarbus yra amžiaus ir lyties panašumas, t.y. stebintįjį labiau patrauks tos pačios lyties bei panašaus amžiaus modelis. Taip pat labai svarbu ir modelio socialinis statusas, kompetencija bei jėga. Kad išmokimas būtų efektyvus, modelis stebėtoją šiomis charakteristikomis turi pranokti, bet ne per dideliu laipsniu. Savižudybės imitavimo požiūriu itin patrauklūs būna įžymybių, autoritetingų asmenybių pavyzdžiai. Jaunuolius itin veikia jaunų “žvaigždžių” – dievinamų muzikantų, aktorių, top modelių ir pan. – savižudybės.
Kita vertus, svarbios ir stebėtojo savybės, įtakojančios modeliavimą – ypač jo savigarba, polinkis būti priklausomam, ankstesni paskatinimai (apdovanojimai) už konformišką elgesį. Menkos savigarbos ir menkai save vertinantys žmonės labiau linkę “mėgdžioti” modelio elgesį negu tie, kurie gerai save vertina. Asmenys, anksčiau teigiamai įvertinti už kieno nors elgesio imitavimą, irgi labiau linkę pasiduoti modelio įtakai.
Socialinio išmokimo šaltinis gali būti ne tik realiame gyvenime matomas kitų elgesys, bet ir vadinamųjų simbolinių, arba fiktyvių, modelių elgesys – kino filmuose, per televiziją ir kitose žiniasklaidos priemonėse parodyti ar aprašyti pavyzdžiai. Verterio efekto tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje paauglių savižudybių rodikliai yra labai aukšti. Kyla grėsmė vis labiau įsisukti “užburtam ratui”: daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus.
D.Gailienė (1998) klausė jaunuolių apie žiniasklaidos priemonėse skaitytus ar matytus savižudybių pavyzdžius: “Ar yra buvę, kad tokie aprašymai ar pavaizdavimai būtų Jus labai smarkiai sukrėtę ir kad Jūs kada nors vėliau (pvz., išgyvendama(-s) krizę) būtumėt svarstę irgi taip pat padaryti?” Apie 20% atsakė “taip”. Nuo kitų jaunuolių jie skyrėsi savo labiau teigiama nuostata savižudybės atžvilgiu, jie jau buvo galvoję apie savižudybę kaip apie išeitį.
D.Gailienė savo habilitaciniame darbe “Savižudybės Lietuvoje: socialiniai – psichologiniai paplitimo aspektai ir prevencijos modelis” (VDU, 2000 m.) teigė, kad spaudos skatinamas Verterio efektas priklauso ne tiek nuo straipsnių apie savižudybes kiekio, kiek nuo juose pateikiamų savižudiško elgesio vertinimų, nuo jo aprašinėjimo ypatumų, kurie daro savižudybę itin patrauklią ir skatina imitacijos efektą. Svarbūs yra ir formalieji (straipsnio antraštės turinys ir dydis, straipsnio pozicija leidinyje, nuotraukų pateikimas,.), ir turinio aspektai – kaip aiškinamas savižudiškas poelgis, kaip jis vertinamas, ar skiriama dėmesio savižudybių prevencijai ir galimai pagalbai ir pan. Pamėgdžiojimo tikimybę mažina santūrūs, objektyvūs pranešimai, taip pat tokios publikacijos, kuriose kartu su įvykio aprašymu suteikiama ir informacija apie suicidinio pavojaus ženklus, galimos pagalbos vietas, parodomos neigiamos savižudybių pasekmės.
Šalyse su aukštais savižudybių rodikliais (Lietuva, Vengrija) savižudybės dažniau aprašomos kaip tragedija, sensacija, politinis protestas, herojiškas poelgis; straipsnių antraštės dažniau romantiškos, miglotos (“Savižudybė pavasario naktį”, “Dažniausiai nusižudoma alyvoms žydint” ir pan.). Apie savižudybę dažniau kalbama netiesiogiai, metaforomis, o tai labiau skatina įsijausti, pamėgdžioti. Lietuvos laikraščių straipsniai ypač išsiskiria moralizavimu, sensacingais aprašymais, tragedijos pabrėžimu.
Šalyse, kurių savižudybių rodikliai maži (Vokietija, Austrija), apie savižudybes rašoma daug santūriau, dalykiškiau, vengiama romantizavimo ir mįslingų, paslaptingų, daugiaprasmių formuluočių, pateikiama daugiau mokslinių tyrimų duomenų, žinių apie savižudybių prevenciją, savižudybė dažniau vertinama kaip psichinės ligos, psichologinės krizės pasekmė. Manau, vertėtų pasinaudoti šių šalių patirtimi. Siekiant suamžinti aprašomų savižudybių imitavimo tikimybę, Lietuvos žurnalistams derėtų keisti rašymo apie jas stilių ir taip prisidėti prie Verterio efekto prevencijos.Rekomendacijos žurnalistams
Neįmanoma pasiekti, kad apie savižudybes nebūtų rašoma ir kalbama. Bet visi turėtų žinoti, kad rašymas ir kalbėjimas apie savižudybes gali jas sukelti. Vienaip jas pateikiant, galima išprovokuoti kitų žmonių nusižudymus, kitaip – apsaugoti nuo jų. Svarbu ne pats faktas, kad apie tai rašoma, bet kaip rašoma.
Įvairiose šalyse sudaromos rekomendacijos žurnalistams, kaip išvengti Verterio efekto. Didelė grupė Europos šalių, siekdamos parengti vieningas rekomendacijas žiniasklaidos priemonėms, yra sudariusios bendrą programą, į ją įsijungusi ir Lietuva.
Dažniausiai rekomendacijose, kaip išvengti savižudybės imitacijos, žurnalistai prašomi:
1. Vengti supaprastinimo. Savižudybė yra sudėtingas procesas, ji įvyksta susidėjus daugeliui priežasčių, todėl niekada negalima nurodyti vienos priežasties, vieno motyvo – pvz., “nusižudė dėl meilės”, “patyrė spaudimą”. Lietuvoje tokių publikacijų būna itin daug. Kartais net straipsnių antraštėse savižudybė pateikiama kaip neišvengiama išeitis kokioje nors situacijoje (pvz., “Žmonės, negalintys išmokėti skolų, nusižudo”, “Tėvas nusižudė, nesulaukęs dukros žūties kaltininko teismo”, “Gatvėje nesuvaldęs mašinos vairuotojas pasikorė”, “Sūnaus laidotuvių dieną motina puolė po autobuso ratais”, “Darbo netekęs vyras nenorėjo būti našta”, “Sostinėje vis daugiau vaikų bando žudytis dėl konfliktų šeimose ir nelaimingos meilės”, “Po nelaimingos meilės – šūvis sau į galvą”).
2. Nenutylėti psichikos sveikatos sutrikimų (jei nusižudžiusysis jų turėjo). Dažnai pasakojamos tų žmonių gyvenimo istorijos ir jų filosofija, tarsi tai būtų tikrosios savižudybės priežastys, bet nutylima, kad herojus sirgo depresija, alkoholizmu, narkomanija ir pan., kad jau ne vieną kartą buvo mėginęs nusižudyti ir t.t.
Taip pat reikėtų nenuslėpti ir kartais ištinkančių mėginimo nusižudyti pasekmių (smegenų pakenkimo, paralyžiaus ir pan.), bet nedramatizuoti jų tiek, kad tai taptų patrauklu siekiantiems aukos statuso.
3. Vengti sensacingo savižudybės pateikimo – pirmame puslapyje, su nuotraukomis, dėmesį patraukiančiomis antraštėmis.
Vengti labai išsamių savižudybės arba mėginimo nusižudyti metodo aprašymų, nes tai gali nurodyti tinkamas priemones tiems, kurie galvoja apie savižudybę. Lietuvos žiniasklaida labai dažnai smulkiai aprašo, kaip buvo nusižudyta. Dažnai nurodoma, kokius vaistus, kokiais kiekiais, kokias jų kombinacijas nusižudžiusieji vartojo, kokie nusinuodijimo būdai pasirodė veiksmingiausi. Televizijos laidose teismo medicinos ekspertas smulkiai pasakoja, kaip pasikariama be specialaus pasiruošimo, naudojant po ranka turimas buitines priemones. Kitas specialistas detaliai aiškina apie pavykusį nusižudymą peiliu. Kalbantieji ir rašantieji net nenumano, darą ką nors netinkama, bet iš tikrųjų tai irgi gali skatinti imitacijos efektą.
4. Vengti taip kalbėti apie nusižudžiusiojo žavesį, kad net savižudybė taptų to žavesio dalimi (stipri herojiška asmenybė, paslaptinga menininko prigimtis, ypatingas, daug žadantis, niekieno nesuprastas jaunas žmogus ir pan.).
5. Stengtis pateikti ir pozityvią informaciją:
• kad į savižudybę vedanti krizė yra sunki, bet laikina būsena, tokiam žmogui galima padėti;
• kokių alternatyvų žmogus būtų galėjęs rasti;
• nurodyti pagalbos vietas ir telefonus;
• aiškinti, kad depresija turi būti gydoma ir kaip;
• aiškinti, kaip atpažinti žmones, kurių savižudybės rizika didelė, ir ką tada reikėtų daryti.
Lietuvoje itin aktualu nuolat kelti klausimą, kas ir kokių savižudybių prevencijos priemonių imasi, kas daroma, kad gerėtų žmonių psichologinė ir psichinė sveikata, kiek gyventojams žinoma ir kiek prieinama psichinės sveikatos specialistų pagalba, ir ne tik didmiesčiuose, bet ir nuošalesnėse vietovėse.Kurto Cobaino savižudybė. Pavyzdys, kaip žiniasklaida gali prisidėti prie Verterio efekto prevencijos
1994m. balandžio 5d. Sietle (JAV), nusižudė roko muzikos žvaigždė, muzikos grupės “Nirvana” lyderis Kurtas Cobainas. Jis buvo nepaprastai populiarus, tiesiog garbinamas jaunimo ir, aišku, daug kam buvo identifikacijos objektas, mėgdžiojamas ir sekamas idealas. Todėl logiška buvo būgštauti, kad garbinamo herojaus pavyzdys gali patraukti daug jaunų žmonių ir sukelti labai stiprų Verterio efektą.
Kurtas Cobainas buvo talentingas muzikantas, tačiau nuo pat vaikystės turėjo daug psichologinių sunkumų. Jis buvo hiperaktyvus vaikas ir sunkiai sukalbamas paauglys. Likus vos kelioms savaitėms iki mokyklos baigimo, ją metė, nes jau tada buvo visas pasinėręs ne tik į muziką, bet ir į narkotikus bei nusikaltimus. Narkotikai ir depresija kamavo jį visą neilgą gyvenimą. Vedęs jis nepajėgė narkotikų atsisakyti, vartojo juos kartu su žmona. Depresija ir mintys apie savižudybę atsispindėjo ir K.Cobaino muzikoje. Pavyzdžiui, viena jo daina taip ir vadinasi: “Aš nekenčiu savęs ir noriu mirti”.
Žinia apie Kurto Cobaino savižudybę žaibiškai apskriejo pasaulį, apie ją kalbėjo radijas ir televizija, buvo nuolat transliuojama jo muzika, visi laikraščiai ir žurnalai tai pateikė kaip didžiausią sensaciją.
Jo gerbėjai neapsakomai gedėjo. Sietlo krizių kliniką užplūdo žurnalistų skambučiai. Žurnalistai klausinėjo, kaip tai veikia žmones, ką sako skambinantys pagalbos telefonu. Krizių klinikos darbuotojai nurodė visoms savižudybėms būdingus grėsmės signalus, kurie buvo akivaizdūs ir K.Cobaino atveju. Svarbiausia, jie informuodavo, kad klinikoje galima gauti pagalbos, išgyvenant nusivylimą, neviltį, stresą. Buvo nurodomi klinikos telefonų numeriai, juos žurnalistai pateikdavo savo straipsniuose. Į gedulingą renginį, į kurį susirinko Kurto Cobaino gerbėjai, buvo pakviestas ir Krizių klinikos direktorius, jis aiškino apie savižudybės krizės ypatumus ir nurodė krizių linijos telefoną. Visur buvo kviečiami psichinės sveikatos specialistai, jie surengė spaudos konferenciją, visą laiką stengėsi teikti visuomenei kvalifikuotą informaciją apie savižudybės krizę ir galimą pagalbą.
Buvo tirta, ar padaugėjo K.Cobaino gyvenamoje vietovėje savižudybių. Pasirodė, kad ne. Pirmosiomis dienomis užfiksuotas vienas atvejis, kai nusižudęs žmogus akivaizdžiai buvo paveiktas Kurto Cobaino. Jis nusišovė (kaip ir K.Cobainas) grįžęs po gedulingo renginio. Jaunuolis buvo jo gerbėjas, smarkiai piktnaudžiavo narkotikais, buvo vienišas ir depresiškas, jam kildavo suicidinių minčių, jo tėvas taip pat buvo nusišovęs.
Krizių klinikos pastangos informuoti ir šviesti žmones, čia pat pasiūlyta pagalba davė gerų rezultatų. Klinikoje labai pagausėjo skambučių dėl savižudybės grėsmės, bet savižudybių nepadaugėjo.
Žiniasklaidos priemonės šią savižudybę nušvietė labai profesionaliai ir atsakingai. Svarbiausia, visi stengėsi atskirti Cobainą muzikantą nuo Cobaino depresiško narkomano ir savižudžio. Pagrindinė mintis, kurią siekta įteigti, buvo: “.didis menininkas, puiki muzika, .kvailas poelgis, nedarykite taip, štai kur galima paskambinti ir gauti pagalbos. Cobainas buvo žmogus, kurį mes visi labai mylėjome, jis buvo labai žavus ir talentingas, jo muzika teikė mums džiaugsmo. Tačiau tai, ką jis padarė, yra kvailystė! Tai spjūvis visiems jį mylėjusiems. Jis apvylė mus visus – savo gerbėjus, draugus, žmoną, savo dukrelę, Dievą”. Šį poelgį buvo siekiama deromantizuoti. Jei apie jį būtų buvę rašoma supaprastintai, pavyzdžiui, tik pabrėžiant Cobaino jautrumą muzikai ir jo muzikos poveikį, bet nebūtų parodyti rizikos faktoriai – jo emocinės problemos, šeimos sunkumai, narkomanija, – išvengti Verterio efekto būtų buvę sunku.Išvados
Lietuvoje savižudybė – pagrindinė paauglių mirčių priežastis. Tai rimta problema, neturinti vienos pagrindinės priežasties. Savižudybę lemia genetinių, biologinių, psichologinių, kultūrinių ir socialinių veiksnių visuma.
Kadangi paaugliai yra linkę mokytis elgesio stebėdami kitus, Verterio efektas (savižudiško elgesio pamėgdžiojimas) turi didelės įtakos paauglių savižudybių skaičiui. Socialinio išmokimo šaltiniu gali būti:
• Realiai stebimas tiesioginis elgesys (šeimos narių, artimųjų, draugų savižudybė).
• Įvairus simbolinis modeliavimas (žiniasklaidos priemonių pateikiama informacija apie savižudybes – dažniausiai jaunų “žvaigždžių”: dievinamų dainininkų, aktorių ir pan.). Labiausiai Verterio efektas pasireiškia, kai modelis ir stebėtojas panašūs: tos pačios lyties, panašaus amžiaus. Labai svarbu ir modelio socialinis statusas, kompetencija bei jėga: kad išmokimas būtų efektyvus, modelis stebėtoją šiomis charakteristikomis turi pranokti, bet ne per dideliu laipsniu.
Verterio efektas “veikia” trimis kryptimis:
• Skatina pasirinkti tokį patį kaip ir modelio nusižudymo būdą.
• Skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sudėtingos situacijos.
• Formuoja nuostatą, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas.
Lietuvoje dažnai paaugliai imituoja spaudoje aprašytas ar per TV parodytas savižudybes. Žinoma, neįmanoma pasiekti, kad apie savižudybes nebūtų rašoma ir kalbama. Bet norint sumažinti Verterio efekto tikimybę, žurnalistai turėtų prisilaikyti tokių taisyklių:
• Vengti supaprastinimo: negalima nurodyti vieno savižudybės motyvo (pvz., “Žmonės, nagalintys išmokėti skolų, nusižudo”) – juk savižudybė įvyksta susidėjus daugeliui priežasčių.
• Nenutylėti psichinės sveikatos sutrikimų, jei nusižudžiusysis jų turėjo; nenuslėpti kartais ištinkančių mėginimo nusižudyti pasekmių (smegenų sutrenkimo, paralyžiaus ir pan.).
• Vengti sensacingo savižudybės pateikimo – pirmame puslapyje, su nuotraukomis, dėmesį patraukiančiomis antraštėmis.
• Vengti išsamių savižudybės ar mėginimo nusižudyti metodo aprašymų, nes tai gali nurodyti tinkamas priemones tiems, kurie galvoja apie savižudybę.
• Vengti taip kalbėti apie nusižudžiusiojo žavesį, kad net savižudybė taptų to žavesio dalimi.
• Pateikti informaciją, kaip atpažinti žmones, kurių savižudybės rizika didelė, kaip jiems padėti, nurodyti pagalbos vietas ir telefonus.Literatūra
1. Durkheim É. „Savižudybė“. Vilnius, „Pradai“, 2002m.
2. Gailienė D. „Užburtame rate: savižudybių paplitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo“. „Psichologija“, 31 t. Vilnius, „VU leidykla“, 2005m.
3. Gailienė D. „Savižudybės Lietuvoje: socialiniai – psichologiniai paplitimo aspektai ir prevencijos modelis“. Habilitacinis darbas. Kaunas, VDU, 2000m.
4. Gailienė D., Trofimova E. „Savižudybių pateikimas pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose 1994 ir 1996 metais“. „Psichologija“, 19 t. Vilnius, „VU leidykla“, 1999m.
5. Gailienė D., Trofimova J., Žemaitienė N., Miliukaitė A. „Žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių įtaka paaugliams ir jaunuoliams“. „Psichologija“, 19 t. Vilnius, „VU leidykla“, 1999m.
6. Gailienė D. „Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje“. Vilnius, „Tyto alba“, 1998m.
7. Gailienė D., Bulotaitė L. Sturlienė N. „Aš myliu kiekvieną vaiką“. Vilnius, “Valstybinis leidybos centras“, 1996m.
8. Shneidman E. S. „Savižudžio sąmonė“. Vilnius, “Via Recta“, 2002m.
9. Vasiljeva R. „Laiškas giminingai sielai (jaunimo krizių prevencija)“. Klaipėda, „Klaipėdos universiteto leidykla“, 2004m.
10. „Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir pagalbos principai“. Projekto autorės N.Žemaitienė, L.Jaruševičienė. Kaunas, „Lututė“, 2002m.
11. „Savižudybių prevencijos idėjos“. Sudarytoja D.Gailienė. Vilnius, „Tyto alba“, 2001m.
12. „Kas gresia tavo vaikui?“. Projekto vadovas K.Andriuškevičius. Vilnius, „Dvasinės paramos namai“, 2000m.
13. Kusta A. „Savižudybių aprašymai gali paskatinti savižudybei“ http://www.jppc.lt/straipsniai/krizes/ziniaskl_savizh.php Žiūrėta 2005m. spalio 24d.
14. Rožėnas J. „Žiniasklaidos hienų infekcijos“
http://www.bernardinai.lt/index.php?-1631914332 Žiūrėta 2005m. spalio 24d.
15. Pocevičius D. „Kodėl lietuviai žudosi?“ http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=699&kas=straipsnis&st_id=2614 Žiūrėta 2005m. spalio 24d.
16. Čepulkauskaitė I. „Visuomenės problema: savižudybė“ http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp Žiūrėta 2005m. spalio 24d.

Leave a Comment