Paauglių savižudybės ir suicidinis elgesys

Turinys

Įvadas ..............................2
1. Paauglių savižudybė – reiškinys, įgaunantis globalinį pagreitį......4
2. Požymiai, signalizuojantys apie galimą savižudybę...........5
2.1. Bendra savižudybių charakteristika ................5
2.2. Savižudžiams ypač būdingi bruožai................6
2.3. Požymiai, būdingi paauglių (vaikų) savižudybėms........7

3. Priežastys, paskatinančios paauglį rinktis savižudybę, kaip išeitį.....7

4. Prevencija..............................10Įvadas
Kažin, ar tiek jau daug žmonių, paklausti, ar jie laimingi, atsakytų nesusimąstydami “Taip”. Daugumą iš mūsų kamuoja buitiniai, materialiniai rūpesčiai, nesklandumai ir šimtai kitokių dalykų, neleidžiančių jaustis gerai ir drąsiai tvirtinti, jog iki pilnos laimės jau nieko nebetrūksta. Tačiau sutelkę visas jėgas ir pasitelkę artimųjų paramą bei supratimą, bandome įveikti užgriuvusius sunkumus. Pasisekus- džžiaugiamės sėkme, o nepavykus- sutelkiame naujas jėgas ir vėl bandome grumtis su gyvenimiškomis problemomis bei spręsti iškilusias dilemas. Ne vienas stabtelėjęs pagalvoja „Dieve, kada pasibaigs visos tos negandos?“. Dažnam trumpa atokvėpio minutė leidžia mobilizuoti jėgas, tačiau dalai mūsų visuomenės narių toks pamąstymas sukelia visai kitokių minčių, kurios ne tik nepadeda kovoti su sunkumai, bet pasiūlo kitą išeitį- viską užbaigti-čia ir dabar, nes daugiau kovoti su savimi ir gyvenimu, atrodo, nebėra jėgų, prasmės ar tikslo. Tada žmogus renkasi mirtį. Paprastai žmonės biijo mirties taip, kaip vaikas bijo tamsos. Mirtis- bauginanti realybė, kurios nesugebame suvokti, tačiau intuityviai jaučiame, kad tai kažko pabaiga. Normaliai mąstantį žmogų baugina nežinia „o kas bus po mirties?“. Edwinas Shneidmanas bejėgiškumą ir nevilties pojūtį pateikia kaip bendrą visoms sa

avižudybėms būseną. [6 ].
Atrodytų, kad neviltis turėtų būti kaip paskutinis taškas ilgoje, sunkioje ir nuožmioje kovoje. Tam, kad patirti visišką bejėgiškumą turi turėti nemažą ir karčią gyvenimišką patirtį. Taip mąstant, savižudybės turėtų būti lyg ir vyresnių, daug gyvenimo mačiusių žmonių problema. Tačiau savižudybių statistika byloja ką kitą: daugiausia nusižudo 15-19 ir 20-24 metų amžiaus žmonių [ 6] .
Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi mokyklos klases. Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodo jaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu. [11]. Kas gi yra savižudybė? Kaip ją suprasti ir neleisti jai įvykti? E.S.Shneidman, garsus pasaulyje Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyręs savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Nejaugi mes, suaugusieji taip nesuprantame paauglių, kad savo abejingumu ar netinkamu elgesiu juos skaudiname, privesdami juos prie savižudybės slenksčio? Nejaugi suaugusioji visuomenės dalis nebesugeba pasirūpinti savo jaunimu ir geriau imasi spręsti savižudybės ar kitas psichosocialines problemas, nei būna dėmesingi ir tolerantiški savo vaikams, kada jiems to labiausiai reikia? [2].
Savižudybių tema nėra dažnai eskaluojama žiniasklaidoje. Pasigendama žiniasklaidoje pozityvios bei analitinės informacijos, susijusios su savižudybių problema. Šis reiškinys dažniausiai pateikiamas „sausai” ar net ne
eetiškai aukos bei jos artimųjų atžvilgiu. Vaikų ir paauglių savižudybės bendrame šio reiškinio kontekste yra atskira problema, reikalaujanti gana specifiškų sprendimo būdų. Šiame darbe bus pabandyta apžvelgti informaciją, sutinkama populiaresniuose leidiniuose, kurie yra lengviau prieinami bet kuriam skaitytojui. Todėl referate bus nedaug mokslinių problemos interpretacijų ir darbas atspindės visuomenės nuomonę, kuri gali susidaryti studijuojant populiariuosius leidinius. Pasaulyje plačiau savižudybės problemą studijavo Kalifornijos universiteto Los Anžele Medicinos fakulteto tanatologijos profesorius E.S.Shneidman, Henry A.Murray knygoje “Explorations ir Personality” (1938).

Šio darbo tikslas:
 Aprašyti bendriausius savižudybių ir suicidinės elgsenos bruožus;
 Nusakyti požymius, signalizuojančius, kad paauglys balansuoja ant apsisprendimo ribos;
 Atspindėti priežastis, pastūmėjančias jaunuolį (paauglį) link savižudybes;
 Numatyti prevencinius veiksmus, kurie padėtų sugniuždytą jauną žmogų pasukti nuo savižudybės slenksčio link perspektyvaus mąstymo.
Darb.e žodžiai „vaikas“ ir „jaunuolis“ vartojami, kaip sąvokos „paauglys“ sinonimai
Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir naudotos literatūros sąrašas1. Paauglių savižudybė – reiškinys, įgaunantis globalinį pagreitį
Daugelį žmogaus išgyvenimų gaubia paslaptingumo ir neįprastumo aureolė. Vienas iš tokių išgyvenimų yra savižudybė arba bandymas atimti sau gyvybę. Savižudybių raidą Lietuvoje apžvelgęs Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Algirdas Dembinskas pateikė šiurpią statistiką: pagal savižudybių skaičių (44,1 – 100 tūkst. gyventojų) „lyderiaujame“. Tuo tarpu Europos Sąjungoje šis skaičius yra 13,88, o tarp šalių kandidačių – 24,16. Tarpukario Lietuvoje šis rodiklis buvo 10. Psichologinės autopsijos tyrimais išsiaiškinta, kad trečdaliu at

tvejų ranką prieš save pakelia afekto būsenos žmogus, o ne dėl psichikos patologijos.
Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.
Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas pripažįsta, jog „Šiuo metu pagal savižudybių statistiką aiškiai pirmaujame pasaulyje ir neatrandame veiksmingų priemonių, kaip tą skaičių reikšmingai sumažinti“. [3]
• Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus;
• Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis;
• Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje;
• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms;
• Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei. [7].
Statistika tampa dar šiurpesne, kai susiduriame su paauglių savižudybių atvejais. Kaip stipriai turi būti geidžiama mirties, jei jaunas žmogus, atrodytų, pačiame fizinių ir psichinių jėgų žydėjime, kada prieš jį veriasi gyvenimo vartai, už kurių slepiasi daug naujo, viliojančio, ima ir nugali stiprų gyvybės instinktą ir ryžtasi pakelti ranką prieš save? Suaugusieji neretai mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai (paaugliai) gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema. Statistikos duomenimis, kasmet netenkame beveik tiek vaikų, kad jie galėtų sudaryti dvi mokyklos klases [11].
Susidūrę su paauglio sa
avižudybės atveju, dažniausiai linkstame į pačius paprasčiausius paaiškinimus: nelaiminga meilė, priklausomybė narkotikams, fanatizmas, per skurdus ar per „geras“ gyvenimas. Tačiau savižudybė- gerokai sudėtingesnis reiškinys, ne vien socialinių, ekonominių ar kultūrinių ir dvasinių faktorių nulemtas dalykas. Tai individualus poelgis, nulemtas daugelio sąlygų. „Svarstydami apie savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas“- teigia kun. Juozas Barkauskas [1].
Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Apsisprendimas įvykdyti suicidinį aktą neįvyksta staiga, vieną gražų rytą atsikėlus iš lovos Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje. Paprastai žudomasi ne dėl vienos priežasties ar vieno kaltininko. Nors konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems paaugliams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau. Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti.2. Požymiai, signalizuojantys apie galimą savižudybę
Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimą. Bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti. Visoms savižudybėms bendra emocinė būsena – bejėgiškumas ir nevilties pojūtis. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija – potraukiai gyventi ir negyventi susilygina. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė – horizontų susiaurėjimas: galvojama tik apie save, savo begalinį skausmą, nematoma išeities iš susidariusių aplinkybių. Visose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis – pasitraukimas. 2.1. Bendra savižudybių charakteristika
Psichiatrai tvirtina, kad nedaug savižudžių savo gyvybės siūlą nutraukia ūmiai – didžiai susijaudinę, iškilus konfliktui ir pan. Absoliuti dauguma žmonių savižudybei rengiasi ilgai, svarsto, laukia pagalbos iš aplinkinių:
Savižudybės procesą sudaro trys etapai:
1. Mintys apie savižudybę.
2. Ketinimas nusižudyti.
3. Bandymas nusižudyti ( konkretus veiksmas).
Bet kurioje savižudybėje slypi:
 Noras mirti (autoagresija, noras save nužudyti);
 Agresija, nukreipta į kitus (noras nubausti, atkeršyti artimiems žmonėms, pasauliui, Dievui, likimui ar pan.);
 Pagalbos šauksmas (savižudybė tampa komunikacijos priemone – tai nevilties šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį);
 Pabėgimas (noras ramybės, bėgimas nuo sunkumų).
2.2. Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:
1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.
2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.
3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas. Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos. [7].
Įspėjamuosius ženklus, nepriklausomai nuo to, ar savižudis paauglys ar suaugęs, siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti. Savižudžiams būdingas keistas dvilypumas – jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos.
Yra vienas požymis, kurį labai sunku nuslėpti. Tai dėmesio siaurėjimas, išryškėjantis kasdienėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą, dichotomišką savižudžio mąstymo būdą. E.S.Shneidman nuomone, suicidologijoje vienu iš pavojingiausių yra žodelis “tik”. 2.3. Požymiai, būdingi paauglių (vaikų) savižudybėms
Nors Edeinas Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinių suicidologijos kūrėjų, pateikia charakteristikas, būdingas visoms savižudybėms, nepriklausomai nuo kultūrų įvairovės, galima išskirti bendresnius bruožus [9 :189], būdingus tik paauglių savižudybėms.
Paauglio ketinimą nusižudyti galima pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos:
• Ypatingai suaugusieji turi būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Paauglys gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.;
• Einančių savižudybės link paauglių pasisakymuose galima išgirsti užuominas apie nenorą gyventi, beviltiškumą, bejėgiškumą, vienišumą (neretai tokias mintis galima rasti rašiniuose, piešiniuose, išgirsti diskusijose), neįprastus atsisveikinimus. Emocinėje būsenoje pasireiškia: nerimas, dirglumas, pyktis, susikaustymas, netikėti emocijų protrūkiai, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdnumas, prislėgtumas. Galima pastebėti, kad supančią aplinką, save patį ir savo gyvenimišką situaciją vaikas mato ir vertina labai vienpusiškai, siaurai, pvz. ”niekas manęs nesupranta”, ”niekas nepasikeis”, “jie visuomet taip elgsis” ir t.t. Sutrinka miegas ir apetitas.3. Priežastys, paskatinančios paauglį rinktis savižudybę, kaip išeitį.
Bandymas žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nebepajėgia susidoroti su eile įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Paprastai žmonės bando žudytis, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą. Anot Henry A.Murray, pirminiu psichologinio skausmo šaltiniu laikomi nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Dažnai bandymas žudytis būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jos yra ir kitų pasirinkimų. Savižudžiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kurios galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Mintys apie savižudybę, toli gražu nereiškia, kad žmogus yra pamišęs ar būtinai dvasiškai serga. Dažniausiai bandantys nusižudyti smarkiai kenčia, ir daugumai jų yra kažkokio lygio depresija. Tai gali būti reakcinė depresija, kuri yra absoliučiai normali reakcija į sunkias aplinkybes.
Paauglystė- sudėtingas amžiaus tarpsnis. Atėjus paauglystės periodui, žmogus pradeda daugiau užsisklęsti savyje, nusigręžti nuo pasaulio ir apskritai nebepasitikėti savimi ir kitais (ypač suaugusiais). Vytautas Černius teigia, kad paauglystė nėra lengvas amžius, atvirkščiai- tai sunkiausias laikotarpis. Nepaisant to, kad paauglystė- jausmų atradimo laikotarpis ir paaugliai džiaugsmingai suvokia, kad jie tampa suaugusiais, gerą nuotaiką staiga keičia bjaurūs laikotarpiai, kurie, anot V.Čeriaus „<.>pasireiškia pykčio protrūkiais ar ilgu verksmu.“ [5:73]. Pasikartojantys „juodieji“ periodai perauga liūdesį, nusivylimą, depresiją, kuri gali tapti nuolatine būsena. Vaikui reikalinga suaugusiojo patirtis ir pagalba, kad būtų išspręstos jo juokingos (suaugusių akimis) problemos. Deja, paaugliui, dėl žinojimų ir patirties stokos, tos problemos tampa gyvybės ir mirties klausimu. Menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja vaiko pasirinkimą ir gramzdina į neviltį išspręsti vieną už kitą sudėtingesnes problemas. Kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.
Išskirtos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:
 Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis);
 Psichiniai sutrikimai. Šeimos psichinių sutrikimų istorija;
 Nepilna šeima;
 Nedarni šeima.
Zenomena Plužek analizuodama dažniausius jaunuolių mėginimo nusižudyti motyvus pastebi, kad ir vaikinai, ir merginos nurodo vienodas savižudybių priežastis. Verti dėmesio du faktai: pirma, kad žmogus galėtų reikiamai funkcionuoti, labai svarbu geri tarpusavio santykiai. Todėl nenuostabu, jog dažniausiai mėginama žudytis dėl konfliktų šeimoje, konfliktų su sutuoktiniais arba mylimaisiais. Kitas dėmesio vertas faktas – nemažai savižudybių įvyksta dėl to, kad žmonės suabejoja gyvenimo verte arba praranda jos pojūtį, jaučiasi pasimetę. Čia dar prisideda tikėjimo, pasaulėžiūros krizės, suabejojimai šventomis tiesomis ir prasmės ieškojimai neturint vilties ką nors rasti. Visa tai dar sustiprina menkavertiškumo jausmas, kai žmonės mano turį vien neigiamų bruožų, o teigiamų nepastebi.
Papildomi aplinkos faktoriai labiau pažeidžiamą jaunuolį pastūmėja link suicidinio elgesio:
 Patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų;
 Artimo žmogaus mirtis: nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutrūkimą lydintis sielvartas, kuris susijęs su negalėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais, aktualiais individais poreikį bei poreikiui globoti;
 Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė;
 Nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamu ir kartu kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius;
.
 Vaikas patyrė daug vieną paskui kitą sekančių stresinių situacijų;
 Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs);
 Išgyvenama depresija, pažeistas savojo “aš” suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, pralaimėjimo ir paniekos, kuris susiję su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos;
 Menkas savęs vertinimas bei prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti, kuri susijusi su negalėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomišku, suprastu;
 Pyktis, įtūžis, priešiškumas, kuris susijęs su negalėjimu patenkinti dominavimo, agresijos ir atoveikio poreikius.
 Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai.
 Somatinės ligos;
 Tėvų skyrybos;
 Egzaminų baimė;
 Labai griežti tėvai;
Ne kiekvienos skyrybos, tėvų mirtis ar kitos išvardintos priežastys, net jei jos susikaupia kelios, skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia kiekvieną vaiką. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka. Svarbu, kokios yra vaiko nuostatos, tikėjimas, patirtis. Galima būtų nurodyti dar daugybę savižudybių priežasčių. Ministras J.Olekas net atkreipė dėmesį į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų.
Pasak O.Davidonienės, nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Ji pateikė tokius užsienio kolegų duomenis: „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti” daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė.”
Tarp daugelio savižudybės priežasčių yra ir ganėtinai keistų. Pasak O.Davidonienės, jei žiniasklaidoje pasirodo informacija apie kokios nors „žvaigždės” savižudybę ar tik bandymą tai padaryti, neišvengiamai atsiranda ir sekėjų. [7].

Atsižvelgiant į minėtus faktorius, galima pastebėti, kad sunku yra nuspėti ir įvertinti, kokie aplinkos veiksniai bus lemtingi vienam ar kitam paaugliui, susidūrusiam su sunkumais. Vis dėl to mūsų, suaugusiųjų, pareiga iš anksto numatyti galimus poveikius paaugliams, kurie galėtų juos pastūmėti link savižudybės.

4. Paauglių savižudybių ir suicidinio elgesio prevencija

Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas. Psichologinės krizės yra natūralus reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau tai negali būti priežastis, kuri nulemtų vaiko pasitraukimą iš gyvenimo. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už jo išsaugojimą. Mes privalome siekti, kad įvairių savižudiško elgesio formų vaizdavimas ir vertinimas visuomenėje, žiniasklaidoje bei meno kūriniuose neskatintų vaikų tuo sekti. Suaugusieji neturi teisės skirstyti vaikų pagal elgseną: nėra “sudėtingų”, “sunkių” vaikų, yra vaikai, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys, psichologinė parama. Deja, šią išmintį „dideli žmonės“ dažnai pamiršta ir leidžia sau pabūti galingais „surūšiuodami“ vaikus pagal savo išgalvotus kokybės kriterijus.
Suaugusieji dažnai linkę nepaisyti vaikų jausmų, o tai gali turėti lemiamų pasekmių. Dvasinė vienatvė bei visuomenę apėmęs bejėgiškumo pojūtis yra viena pagrindinių savižudybių, nusikaltimų, žalingų įpročių priežasčių. Šių reiškinių negali įveikti atskira žinyba ar institucija – tam reikalingos sutelktos valstybės struktūrų ir visuomenės pastangos.

„Savižudybių problemos jokios injekcijos ar tabletės neišsprendžia, – sako J.Olekas. – Turime rasti veiksmingas priemones ir, matyt, pirmiausia per informacijos srautą, kad jis pasiektų visus tuo suinteresuotus ar paveiktus žmones.”. [7].
Prevencinis darbas turėtų prasidėti nuo požiūrio keitimo: savižudybė nėra vien suaugusių problema. Vaikai irgi žudosi. Reikėtų įsidėmėti. paprastą taisyklę: savižudybės tikimybę galima sumažinti palengvinant skausmą, kančią, nerimą. Nesvarbu – žodžiu ar vaistais, kad tik žmogus nesijaustų toks sutrikęs.
Noras nusižudyti nėra nepajudinamas. Norėdami padėti paaugliui, dažniau turėtume paklausti, ką jam skauda? Kas su juo darosi? Ką, jo nuomone, reikėtų pakeisti ar nusikratyti? Ar jis nori padaryti sau ką nors bloga? Kokie tai planai? Ko reikia, kad jis galėtų toliau gyventi? Ar anksčiau buvo atsidūręs panašioje situacijoje? Kaip pavyko rasti išeitį tada? O svarbiausia – reikia padėti žmogui įžvelgti kitokius negu savižudybė gyvenimo problemų sprendimo būdus ir veikimo kryptis. Tai yra pagrindinė, labai paprasta ir labai sudėtinga užduotis dirbant su savižudiškų polinkių turinčiu vaiku- paaugliu.
Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus, reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.
Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis. Todėl dažnas ir nuoširdus bendravimas su vaiku neleis „praslysti pro akis“ užuominoms apie galimą sąskaitų suvedimą su gyvenimu, pilnu neišsprendžiamų problemų.
Reikia nepamiršti, kad bendras savižudybių tikslas- rasti problemos sprendimo būdą; užduotis- atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti; dirgiklis- dirgiklis, kuris teikia nepakeliamą skausmą; stresorius- frustruoti psichiniai reiškiniai; emocinė būsena- bejėgiškumas ir nevilties pojūtis. Visa tai sudaro žmogaus vidinę dramą. Aplinkiniams reikia tik patikėti, kad vaikas taip pat turi teisę į gilius ir skausmingus išgyvenimus ir pripažinti, kad pavojus rimtas.
Patarimai, pajutus paauglio savižudybės pavojų;
 Niekada nereikia atmesti savižudybės galimybės. Teorija „man taip jau neatsitiks“ seniai paneigta gyvenimiškais faktais;
 Jei jaučiama savižudybės grėsmė, reikia tiesiai paklausti, ką paauglys galvoja apie savižudybę. Papasakoti jam, kas mums kelia susirūpinimą. Prisiminti, kad kalbėjimas apie savižudybę nėra skatinimas tai daryti;
 Artimieji privalo išlikti ramūs ir nepulti į paniką. Priešingu atveju iškyla rizika padidinti savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus nerimą ir sumažinti galimybes padėti;
 Stengtis išklausyti ir nevertinti: leisti išsikalbėti, išsakyti savo jausmus ir mintis;
 Vengti netikrų pažadų, kad viskas susitvarkys tuoj pat arba savaime;
 Leisti pajausti, kad nuoširdžiai juo rūpinatės. Būti atviram, tačiau nesiimti atsakomybės už kito žmogaus sprendimus: padėti žmogui galima, bet gyventi už jį- ne;
 Ieškoti pagalbos: nepalikti vieno, kreiptis į specialistu;
 Neįkalinkime vaikų vienatvėje. Būkime su jais, kalbėkimės, jauskime atsakomybę, pasitikėkime jais ir gerbkime jų pasitikėjimą;
 Netoleruokime smurto, patyčių, prievartos, girtavimo vaikų aplinkoje;
5. Mitai apie paauglių savižudybes
Visuomenėje egzistuoja gana daug neteisingų įsitikinimų, taip vadinamų mitų apie savižudybes, kurie trukdo laiku padėti. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Štai pagrindiniai iš jų, kuriuos pateikia psichologė Roma Vida Pivorienė DELFI‘yje:
– Mitas – Vaikai, paaugliai nesižudo.
Faktas – Deja, žudosi ne tik suaugę žmonės.
– Mitas – Žudosi tik psichiškai nesveiki vaikai ( apskritai žmonės).
Faktas – Besižudantis vaikas – labai nelaimingas, kenčiantis, bet nebūtinai psichiškai nesveikas.
– Mitas – Savižudybė yra paveldėta.
Faktas – Tai nėra šeimos ar giminės tradicija, o individualus dalykas.
– Mitas – Kas kalba apie savižudybes, tas nenusižudo.
Faktas – Iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra pakankamai aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.
– Mitas – Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.
Faktas – Dauguma savižudžių nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, tik aplinkiniai ne visada pastebi ar sugeba i.ššifruoti tuos įspėjamuosius ženklus.
– Mitas – Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.
Faktas – Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti. 9 iš 10 atvejų tai – pagalbos šauksmas. Kalbant apie jaunesnius negu 12 metų vaikus (be abejo tai priklauso ir nuo konkretaus vaiko patirties), reikia žinoti, kad dauguma jų mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį, pilnai neįsisąmoninę jos negrįžtamumo.
– Mitas – Kas kartą bandė nusižudyti, tas vis tiek vėl tai darys.
Faktas – Apskritai žmonės, taip pat ir vaikai apie savižudybę galvoja tik tam tikrais gyvenimo momentais.
– Mitas – Pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo. Faktas – Dauguma pakartotinių savižudybių įvyksta maždaug per 3 mėnesius po prasidėjusio “pagerėjimo”.
– Mitas – Klausinėdami žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.
Faktas – Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam darosi nebepakeliama. Tik labai svarbu, kad prakalbinę žmogų, nepaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume. Dar vienas svarbus faktas – savižudybė – “užkrečiama”, ypatingai paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas problemų sprendimo būdas. [8].

Išvados:
 Paauglių savižudybės tapo rimta socialinė problema.
 Nemažėjantis vaikų ir paauglių savižudybių skaičius rodo jaunų žmonių nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu;
 trečdaliu atvejų ranką prieš save pakelia afekto būsenos žmogus, o ne dėl psichikos patologijos.
 Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.
 Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus.
 Įspėjamuosius ženklus, nepriklausomai nuo to, ar savižudis paauglys ar suaugęs, siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių.
 Paauglio ketinimą nusižudyti galima pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos.
 Psichologinės krizės yra natūralus reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau tai negali būti priežastis, kuri nulemtų vaiko pasitraukimą iš gyvenimo;
 Suaugusieji dažnai linkę nepaisyti vaikų jausmų;
 Prevencinis darbas turėtų prasidėti nuo požiūrio keitimo;
 Noras nusižudyti nėra nepajudinamas.
 Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis;
 Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus, reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.
 Bejėgiškumas ir nevilties pojūtis bendra visoms savižudybėms būsena;
 Visuomenėje egzistuoja gana daug mitų apie savižudybes, kurie trukdo laiku padėti.

Literatūra

1. Barkauskas J. Savižudybės problema. Bažnyčios žinios. 1997 spalio 15, Nr.19;
2. Bučelytė N. Savižudybės fenomenas. http://media.search.lt/GetFile.php?OID=79704&FID=231053.
3. Čekutis R. Abejingumo testas arba savižudybių pamokos. “Atgimimo” straipsniai. 2004 m. sausio 30 d. Nr. 4 (781)
4. Čepulkauskaitė I. Visuomenės problema: savižudybė. Internetinis žurnalas. Vilniaus universitetas http://www.sociumas.lt/Lit/Nr6/savizudybe.asp
5. Černius V.J. Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. K., Poligrafija ir informatika. 1997;
6. Jackevičienė K. Kodėl vieni bijo, o kiti. nori nebūti? Apie mirties baimę. http://lux.lcn.lt/archyvas/200312/kodel/
7. Pasaulinės sveikatos organizacijos atmintinė. Savižudybės prevencija http://www.jppc.lt/straipsniai/atmintine.html;
8. Pivorienė V.R. Vaikų savižudybės. http://media.search.lt/GetFile.php?OID=79704&FID=
231053
9. Pluzek Z. Pastoracinė psichologija,-42. V., Amžius. 1996;
10. Savižudybės prevencijahttp://www.jppc.lt/straipsniai/atmintine.html;
11.. Seimas. Sveikatos apsaugos ministras ragina visuomenę gelbėti vaikus nuo savižudybės. 2003-10-09;
12. Trofimova J. Savižudybės krizė. Psichologija tau 99‘5: 12;

:

Leave a Comment