Įžanga
Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių. Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip atsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas.Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį. Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar dėl daugelio įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje stadijoje. Kadangi tai gali būti labai sunku, šis straipsniukas yra bandymas pagilinti žinias apie savižudybes, kad galėtume lengviau suprasti ir padėti kitiems žmonėms krizės metu, o taip pat kaip patiems ieškoti pagalbos arba priimti geresnius sprendimus.
Savižudybė
Kodėl žmonės bando nusižudyti? Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai. Dauguma savižudžių duoda įspėjamuosius ženklus tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti, nes jų noras yra baigti emocines kančias, o ne mirti.
A. Savižudybių procesas vyksta keliais etapais:
Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma. Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.
Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Aplinkiniai gali padėti, laiku ir teisingai įvertinę gresiančio pavojaus ženklus. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.Savižudybės procesas
B. Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus:
kalba arba juokauja apie savižudybę; perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis; rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.); staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais; ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus; staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja; nebegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus; netenka intereso įprastinei veiklai; atitolsta nuo draugų ir šeimos; atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas; sutrinka miegas, apetitas; žmogus neigiamai vertina save.
C. Ką daryti, jeigu nujaučiate, kad jums artimas asmuo ketina nusižudyti?
Patikėkite. Pripažinkite, kad jūsų artimajam gali grėsti pavojus. Žiūrėkite į tai rimtai. Neatmeskite tos galimybės vien todėl, kad manote, jog jis / ji tikrai to nepadarys. Pasitikslinkite. Gali būti naudinga pasikalbėti su kitu žmogumi (pvz.: draugu, šeimos nariais) ir pasitikslinti, ar jam irgi taip atrodo. Galite tiesiai paklausti ir paties žmogaus, kurį įtariate galvojant apie savižudybę, ir paaiškinti iš kokių užuominų apie tai sprendžiate. Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti. Nebijokite, kad pakišite jam tokią mintį, jei pasikalbėsite.
Būkite ramūs. Nepanikuokite. Panika tik padidins asmens nerimą, prarasite galimybę veikti. Išklausykite. Negailėkite laiko išklausyti asmenį. Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite. Parodykite rūpestį. Įtikinkite asmenį, kad jį supratote ir tikrai juo rūpinatės. Parodykite, kad esate neabejingi ir tikrai norite padėti. Ieškokite pagalbos. Ieškokite profesionalios pagalbos. Jei asmuo pagalbos atsisako, imkitės padėti patys. Pasikonsultuokite su specialistais. Jei savižudybės rizika didelė, nepalikite asmens vieno. Nusiveskite jį su savimi ten, kur galima sulaukti pagalbos, arba paskambinkite į krizių centrą – ten jums patars, ką daryti. Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsdami iškvieskite greitąją ir policiją. Jei asmuo ėmėsi savo gyvybei pavojingų veiksmų, vėliau ką nors daryti gali būti vėlu.D. Savižudžių dvasinė būsena
Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.3. Rigidiškumas – savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.
Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.Jausmai MintysLiūdesys, prislėgta nuotaika Nenoriu gyventiVienatvė Nieko nepakeisiuBejėgiškumas Nebegaliu ištvertiNeviltis Esu nevykėlis ir naštaNereikalingumas Kitiems bus geriau be manęs
E. Savižudybė: mitai ir faktai
Mitai FaktaiŽmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo Dauguma nusižudžiusiųjų kokiais nors ženklais išreikšdavo savo ketinimus Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti Dauguma iš jų yra ambivalentiški, dvejojantys Savižudybė įvyksta be įspėjimo Daug savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus pasidaro energingesnis ir žvalesnis Pagerėjimas po krizės reiškia, kad savižudybės pavojaus nėra Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais veiksmaisVisoms savižudybėms kelio neužkirsi Teisybė. Bet daugumai iš jų – galima Savižudis visada išlieka savižudžiu Suicidinių minčių gali iš naujo kilti, bet jos nėra pastovios ir kai kuriems niekad nepasikartoja
F. Artimųjų reakcijos
Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.
Savižudybės riziką didinantys faktoriai
Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E.Durkheim teigė, kad savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, o reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Prielaidos savižudybei atsiranda tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Tai patvirtina labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų: didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Situacija šeimoje. Tyrimai patvirtina, jog dažnai nusižudo žmonės, išgyvenantys krizinę situaciją šeimoje: artimojo mirtį, skyrybas, rimtus konfliktus. Taip pat tie, kurių šeimose dažna fizinė, seksualinė ar emocinė prievarta, piktnaudžiaujama alkoholiu ar narkotikais bei nariai tų šeimų, kuriose yra buvę psichikos ligų ar savižudybių atvejų. Darbo situacija. Su savižudybėmis susijusi ir darbo situacija. Pasirinkti mirtį gali įtakoti tiek konfliktai darbe, finansiniai sunkumai, tiek darbo pakeitimas. Tačiau dažniau nusižudo darbo neturintys asmenys. Reikšmingas ir tas momentas, kai visą gyvenimą dirbusiam žmogui tenka išeiti į pensiją. Psichikos sutrikimai. Daugelio autorių nuomone, savižudybių rizika didesnė žmonėms, turintiems psichikos ar asmenybės sutrikimų. Dažniau nusižudo ribinės, asocialios asmenybės, kurioms būdingi nuotaikos pokyčiai, agresyvumas, impulsyvumas, atsiribojimas nuo aplinkinių. Iš savižudybės galimybę didinančių psichikos ar priklausomybių ligų dažniausiai minimos klinikinė depresija, alkoholizmas, narkomanija, schizofrenija, psichikos sutrikimai dėl organinio galvos smegenų pakenkimo. Tačiau D.Gailienės nuomone, nors psichikos sutrikimai – depresija, schizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., schizofrenijos – iki 10 proc.. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.
Somatinės ligos. Manoma, kad savižudybėms įtakos turi ir sveikatos būklė, lėtinės, sekinančios, skausmingos ar neišgydomos somatinės ligos – tačiau dažniau ne pati ligos klinika, o tai, kaip sergantysis suvokia savo situaciją. Ligos, kuriomis sergant, savižudybių skaičius didėja, yra epilepsija, stuburo ir galvos smegenų pakenkimai, insultai, ŽIV / AIDS, cukraligė, išsėtinė sklerozė, lėtiniai inkstų, kepenų ar virškinamojo trakto sutikimai, kaulų ir sąnarių ligos, kardiovaskuliarinės ir neurovaskuliarinės ligos, lytinės funkcijos sutrikimai, judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.Ankstesni bandymai žudytis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai apie 30 – 50 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja. T.Shocket duomenimis, 12 proc. iš visų tai daro per ateinančius trejus metus (1970). Savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje. Sociologas E.Diurkheim teigė, kad „nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama“. Savižudybės pavyzdžio įtaigumas gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina laikraščiai. Vėliau šis savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu. Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai (D.Gailienė, 1996) ir psichiniai pacientai, jau turį polinkį į savižudybę, ir jiems lieka tik pakartoti kieno nors poelgį. Kultūrinės nuostatos. Tarp daugelio faktorių, lemiančių savižudybes, minimas ir sociokultūrinis faktorius. Kai kurie suicidologai mano, kad kultūrinė nuostata savižudybės atžvilgiu, susiformavusi per daugybę kartų, įtakoja savižudybių mastą ir pobūdį visuomenėje.Savižudybės Lietuvoje
SAVIŽUDYBĖS PREVENCIJA: PROBLEMOS MASTAI• 2000 m. pasaulyje gali nusižudyti milijonas žmonių • Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus• Kas 3 sek. pasaulyje kas nors bando žudytis • Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15-35 metų amžiaus žmonių grupėje
• Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms • Sunku išmatuoti psichologines, socialines bei finansines savižudybės pasekmes šeimai ir bendruomenei.Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.Savižudybė dabar yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų. Pirminės sveikatos priežiūros personalo išmokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti potencialų savižudį, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą ir būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją. Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force of Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.
Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais Vyrai Moterys Vyrų/moterų santykis (suapval.)Graikija 3.8 0.8 5Portugalija 4.3 2.0 2Italija 5.7 1.6 4Ispanija 7.1 2.2 3Olandija 9.1 3.8 2Švedija 10.0 6.7 1Japonija 10.1 4.4 2Izraelis 11.7 2.5 5Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5Vokietija 12.7 3.4 4Danija 13.4 2.3 6Prancūzija 14.0 4.3 3Bulgarija 15.4 5.6 3Čekija 16.4 4.3 4Lenkija 16.6 2.5 7Ukraina 17.2 5.3 3Vengrija 19.1 5.5 3Austrija 21.1 6.5 3Airija 21.5 2.0 11Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6Baltarusija 24.2 5.2 5Kanada 24.7 6.0 4Šveicarija 25.0 4.8 5Australija 27.3 5.6 5Norvegija 28.2 5.2 5Estija 29.7 10.6 3Suomija 33.0 3.2 10Latvija 35.0 9.3 4Slovėnija 37.0 8.4 4Naujoji Zelandija 39.9 6.2 6Rusijos Federacija 41.7 7.9 5Lietuva 44.9 6.7 7Nors Lietuvoje savižudybių mažėja, tačiau pagal savižudybių rodiklį Lietuva vis dar užima vieną pirmaujančių vietų pasaulyje. Europoje 100 tūkst. gyventojų tenka 25 savižudybės, tuo tarpu Lietuvoje – 44, ir tai vienas aukščiausių rodiklių pasaulyje. Šių metų balandį Vyriausybė patvirtino Savižudybių prevencijos 2003-2005 metams programą, kurios pagrindinis tikslas – iki 2010 metų Lietuvoje sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinio Europos šalių vidurkio. Programos vykdytojai – Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Teisingumo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Vilniaus universitetas, Vaikų ir jaunimo psichologinis centras, Teisės universitetas, psichikos sveikatos centrai, Valstybinis psichikos sveikatos centras, Lietuvos suicidologų asociacija, Žiegždrių psichiatrijos ligoninė, Kauno medicinos universitetas, Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacija, greitoji medicinos pagalba, Socialinių tyrimų institutas ir kiti. Programos tikslai Artimiausiojo laikotarpio tikslai yra šie:1. numatyti prevencijos priemones didžiausios savižudybės rizikos grupėms;2. parengti savižudybių ir krizių prevencijos mokymo programas pirminės sveikatos priežiūros specialistams, kvalifikacijos kėlimo programas psichikos sveikatos specialistams;3. pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvos vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems, šiuo tikslu restruktūrizuoti pagalbos telefonu tarnybas ir tobulinti jų veiklą;4. siekti, kad visų tarnybų, kuriose dirba savanoriai konsultantai, mokymo programos sutaptų, o mokymo veikla būtų deramai koordinuojama;5. sukurti sistemą, kuri laiduotų nuolatines ir tęstines profesionalių psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir savanorių paslaugas, specialistų ir savanorių kvalifikacijos kėlimą ir išlaikymą;
6. padėti steigti naujas krizių ir savižudybių įveikimo komandas, kurios būtų socialinių ir medicininių paslaugų teikimo tarpininkai ir užtikrintų nuolatinę pagalbą esant krizinėms situacijoms;7. išmokyti krizių įveikimo komandų narius atpažinti savižudybės pavojų;8. skleisti visuomenės informavimo priemonėmis informaciją, ugdyti nuostatą, kad savižudybės galima išvengti;9. nuolat teikti informaciją apie savižudybių prevenciją švietimo, teisėsaugos struktūrų darbuotojams, įstaigų, organizacijų vadovams, dvasininkams, visuomenės informavimo priemonių, religinių bendruomenių atstovams;10. nustatyti savižudybių rizikos atsiradimo socialines-ekonomines sąlygas, susidariusias dėl sparčių socialinių bei ekonominių pokyčių;11. reguliariai dirbti prevencinį ir postvencinį darbą su nusižudžiusiųjų artimaisiais.Tolesniojo laikotarpio tikslai yra šie:1. iki 2010 metų sumažinti savižudybių iki vidutinio Europos rodiklio, šiuo tikslu stiprinti vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtaką svarbių psichikos sveikatos sprendimų priėmimui; 2. vykdyti visuose Lietuvos rajonuose veiksmingiausias savižudybių ir psichologinių krizių prevencijos programas; 3. vykdyti savižudybių ir krizių prevenciją, intervenciją ir postvenciją visoje Lietuvoje;4. išugdyti konstruktyvų požiūrį į gyvybę, žmogaus vertingumą ir konfliktų sprendimą;5. diegti sveiką gyvenseną ir neigiamą požiūrį į žalingus įpročius;6. nustatyti didesnių socialinių problemų grupes ir teikti joms reikiamą socialinę, psichologinę ir medicinos pagalbą;7. užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, turintiems emocinių, elgesio, priklausomybės problemų, išgyvenantiems krizes, patyrusiems smurtą; 8. reguliariai skleisti informaciją apie psichologinę pagalbą teikiančias organizacijas ir pagalbos sau būdus;9. sukurti fizinės, psichologinės ir psichiatrinės reabilitacijos įstaigų, galinčių suteikti pagalbą ištiktiesiems krizės bet kuriuo paros metu;10. vertinti programos rezultatus, prevencinių priemonių poreikį, veiksmingumą, tikslinti veiklos kryptis.Išvados
Suinteresuotumas, jautrumas, sumanumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi, įsitikinimas, kad gyvybę verta saugoti – tai pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo resursai, kuriais remdamasis jis gali padėti išvengti savižudybės.Svarstydami savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Savižudybę lemiančios priežastys leidžia mums konstatuoti dabartinio gyvenimo bendras negeroves, kaip jų tarpimo dirvą.
Psichologinė savižudybės priežastis yra vilties praradimas, neįžvalgumas, ateities perspektyvos stoka. Gindami gyvybę, duotą laiką net ir nepalankiomis aplinkybėmis išnaudojame pačiu kilniausiu tikslu, kuriame ateitį ir teikiame kitiems pavyzdį, kaip reikia grumtis su sunkumais. Saviįtaigos arba įtaigos būdu atsirandančias mintis apie savižudybę reikia atremti iš pat pradžių, nes įsibrovusios jos užvaldo protą, paralyžiuoja mąstymą, kol žmogus tampa bejėgis. Ne veltui mūsų senoliai sakydavo: “Vaikeli, nekalbėk: nusižudysiu, nes velnias apsės tave ir nepaleis”. Tikrai, prie savižudybių prisideda ir mūsų laikais vykstantys dideli pakitimai, kurie įvairiai palaužia jautrius žmones. Jie mato neteisybes, žmonių grumtynes, (kaip romėnai sako “po mūsų saule”), patiria skriaudų net iš artimiausių žmonių, išgyvena ne tik savo, bet ir artimųjų nesėkmes ir praranda norą gyventi, netenka jėgų kovoti prieš vyraujančią netvarką tiek savyje, tiek visuomenėje.Apskritai savižudybę mes turime pripažinti savita nervų liga, staigiu arba lėtiniu psichikos sutrikimu, proto aptemimu. Vieniems protas gali aptemti dėl garbės praradimo, kitiems dėl karjeros žlugimo, dėl turto ar mylimo žmogaus netekties, dėl supratimo, kad niekam nereikalingas, visiškai vienišas, sudužus idėjoms… Šiais ir panašiais atvejais reikia kaltinti neteisingą vertybių supratimą. Vertybėms ir gėrybėms hierarchinę tvarką turime nustatyti vadovaudamiesi ne savo subjektyvumu, bet ontine jų svarba, jų reikšme savyje. Kol šito sąmoningumo nebus, subjektyvi samprata nuolat tykos mūsų gyvenimo ir gyvybės, nes netenkame draudos kriterijų. Mes visi gyvename kintančiame pasaulyje. Norim, ar nenorim, bet jei trokštame parodyti savo didvyriškumą, gyvenimo teigimą visomis kintančio pasaulio aplinkybėmis, privalome kovoti gyvendami ir taip pateikti pasauliui savo veiklą, darbą, kad jį užvaldytume, pertvarkytume. Nesvarbu, kad tampame bejėgiai – svarbu, kad jau pačiu gyvybės išsaugojimu išreiškiame savo galybę prieš tai, kas bloga, neteisinga, nežmoniška, apgaulinga… O jei mūsų pačių blogi darbai, ydos, klaidos parklupdo mus – ne savižudybe nusilenkime joms, bet gyvybės duota galia nusigręžkime į pozityvų gyvenimą, ir tai bus nemažesnis laimėjimas. Nedera žaisti su ugnimi, bet reikia taip tvarkyti gyvenimą, kad ir kitiems jos nekūrentume jų širdyse. Jei mylėsime Dievą ir vienas kitą, atleisime kaltes vienas kitam, nukęsime nuoskaudas ir nepasisekimus, mokėsime gailėtis už savo nuodėmes – visų gyvenimas bus šviesesnis ir lengvesnis. Kartu neliks ir savižudybių. Jas nugalėsime tik bendrai sutelkę jėgas įvairiose gyvenimo srityse.Turinys
I. Įžanga. ………………………………………………………………………..1II. Savižudybė…………………………………………………………………..2Savižudybių procesas vyksta keliais etapais…………………….2Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti………………..3Ką daryti, jeigu nujaučiate, kad jums artimas asmuo ketina nusižudyti?…………………………………………………………………..3Savižudžių dvasinė būsena…………………………………………….4Savižudybė: mitai ir faktai……………………………………………..5Artimųjų reakcijos………………………………………………………..5III. Savižudybės riziką didinantys faktoriai……………………………6IV. Savižudybės Lietuvoje…………………………………………………..7V. Išvados………………………………………………………………………12