Psichozės

Psichozės
Psichozė- tai būklė, kai žmogus neteisingai suvokia realybę. Sergantysis psichoze nesugeba kritiškai vertinti savęs ir aploinkos, suprasti savo veiksmų ir jiems vadovauti, ryškiaisutrinka jo socialinė adaptacija, gali atsirasti kokybiškai nauji požymiai -haliucinacijos, kliedesiai, sutrikusi sąmonė ir kt., trukdančių adekvačiai suvokti tai, kas vyksta aplinkui. Pvz., į kabinetą įėjęs gydytojas suvokiamas kaip plėšikas; už sienos girdimi besikalbančių žmonių balsai skamba kaip pavojingi grasinimai ir U.
Tarp psichozių sutrikimų galima išskirti:
1) psichozes be sąmonės sutrikimo, kurios dažniausiai pasireiškia sergant šizofrenija arba bipoliniu sutrikimu, esant maniakinei būūklei ar organiniam smegenų pažeidimui. Jų metu išlieka teisinga orientacija aplinkoje ir laike;
2) psichozes su sąmonės sutrikimu, t.y. delyrinį sindromą.

Šizofrenija yra yptinga psichikos liga, kuri sutrikdo psichikos vientisumą, ligonio santykius su aplinkiniu pasauliu, sukelia asmenybės dezintegraciją, labiausiai pažeisdama mąstymo, emocijų, valios ir suvokimo sferas. Pagal TLK- lOskiriamos šios klinikinės formos:
1) Paprastoji šizofrenija;
2) Hebefreninė šizofrenija;
3) Katatoninė šizofrenija;
4) Paranoidinė šizofrenija;
5) Postšizofreninė depresija;
6) Nediferencijuota šizofrenija;
7) Rezidualinė šizofrenija;
8) Kitokia šizofrenija.
Ne visomis šizofrenios formomis sergantys pacientai elgiasi agresyviai. Apskritai, šizofrenija sergantys pacientai retai būna agresyvūs, dažniausiai tik įvykus ligos paūmėjimui, nes jų realybės suvokimas suutrikęs tik iš dalies – ty. tiek, kiek apima kliedesiai ar haliucinacijos. Visada išlieka ir kita, sveikoji asmenybės dalis. Agresyviausiai elgiasi hebefrenija ir katatonija sergantys ligoniai. Hebefrenine šizofrenija sergančių pacientų elgesys ir afektai labai sutrikę, todėl pastebima neadekvati jų emocijų kaita, py

ykčio priepuoliai be priežasties, nevaldomas elgesys.
Katatoninei šizofrenijai būdingi katatoninio stuporo ir sujaudinimo epizodai. Katatoninis sujaudinimas pasireiškia staiga, be jokios priežasties, ir pacientas gali viską aplinkui išdaužyti, po to lygiai taip pat staiga nurimti. Personalas su tokiais pacientais turėtų būti labai atsargus, nes neįmanoma numatyti, kada vėl prasidės sujaudinimas. Katatoninio stuporo ar sujaudinimo būsenos gali pasireikšti ir sergant organinėmis smegenų ligomis (meningitais, encefalitais, augliais, kraujotakos sutrikimais).
Agresyvaus elgesio iš šizofrenija sergančių žmonių galima išvengti vengiant ginčų ir diskusijų haliucinacijų ir kliedesių tema bei stengiantis palaikyti paciento dėmesį realybėje.
Ligoniai gali elgtis agresyviai ir esant maniakinei depresinei psichozei, kai labai ryškiai išreikšta manija ir depresija. Per manijos fazę ligoniai esti perdėm aktyvūs, veržlūs, visada skuba, turi daug nereališkų planų, labai daud ir garsiai kalba. Jiie gali greitai supykti ir tapti agresyviais, kai kas nors trukdo jų planams ir mėgina juos sustabdyti. Manijos metu sutrika ligonio mąstymas, jis negali priimti sprendimų, keičiasi elgesys, dėl to gali kilti sunkių problemų, ligonis gali patekti į keblią situaciją.
Kai kuriais sunkaus smegenų pažeidimo atvejais sutrinka psichinių funkcijų integracija ir tai pasireiškia delyriniu sindromu. Delyras – tai laikinas smegenų funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis visų pažintinių funkcijų pažeidimu ir elgesio pokyčiais. Visų pirma būdingas orientacijos vietoje ir laike sutrikimas. Orientacija savyje dažnai išlieka teisinga. Sv
varbu tai kad delyro metu sutrinka sąmonės būklė, ir sąmonės sutrikimo stiprumas per dieną keičiasi.
Delyrinis sindromas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių būsenų, kurių metu pacientas gali būti pavojingas sau ir aplinkiniams. Dėl sutrikusios orientacijos ir realybės suvokimo jis gali būti išsigandęs, pasimetęs; bėgti, gintis. Delyrinis sindromas visada yra grėsminga būsena ne tik paciento elgesio prasme, bet ir todėl, kad tai rodo gilų smegenų veiklos pažeidimą dėl intoksikacijos, hipoksijos, sunkios smegenų ligos ar sunkios bendros organizmo būklės.Dažniausiai pasitaiko alkoholio sukeltas delyrinis sindromas, tačiau dažnai kartu būna kitos sunkios ligos (plaučių uždegimas, pankreatitas, cukraligė, opaligė su vidiniu kraujavimu, infekcinis viduriavimas, traumos), kurias dėl sutrikusios psichikos sunku laiku pastebėti.
V.2. Nepsichoziniai sutrikimai, kurių metu pacientai gali būti agresyvūs.
Kai kurių lėtinių organinių smegenų ligų atvejais, pvz., po galvos traumų, po persirgto insulto, po auglių operacijų, įvairios kilmės encefalopatijų atvejais, galima pastebėti psichikos sutrikimus, kurie pasireiškia emociniu labilumu ir sunkesniu impulsų kontroliavimu.Supykęs net ir dėl smulkmenų jie sunkiai kontroliuoja savo elgesį, jiems lengviau gali prasiveržti nevaldomas pyktis ir agresija.
Po smegenų traumos pasireiškiantys sindromai paprastai yra susiję su pažeidimo stiprumu.Pacientams, kurių pažeidimas nedidelis, neurologiniai simptomai gali būti švelnūs, tokie kaip galvos skausmai, svaigimas, pablogėjęs regėjimas, taip pat neryškus kognatyvinis deficitas, pasireiškiantis dėmesio stoka ir trumpalaikiais atminties sutrikimais. Pa
acientams, patyrusiems sunkų galvos smegenų pažeidimą, tuoj po traumos paprastai pasireiškia delyras, neurologiniai židininiai simptomai ir elgesio pakitimai. Pagal tai, kokia zona pažeista, gali būti specifinių sindromų arba dažnai pasireiškiantis postkontuzinis sindromas su somatiniais, kognityviniais, elgesio ir emocijų sutrikimo simptomais. Tarp patyrusių sunkią smegenų traumą pacientų elgesio sutrikimų vyrauja ilgalaikis agresyvus elgesys, jis pasireiškia nuo 37 iki 71 proc. Atvejų
Agresija dažnai pasireiškia protiškai atsilikusiems žmonėms; dažniausiai ji yra nukreipiama į kitus pacientus, taip pat gali pasireikšti savęs žalojimu ir stereotipiniu elgesiu. Epilepsija sergantys žmonės greitai supyksta, jei kas nors jiems prieštarauja. Dėl smulkmenų prasidėjęs pyktis vis auga, stiprėja. Šie žmonės ilgai prisimena skriaudą ir gali būti kerštingi.
V 3. Demencija
Agresyviai gali elgtis ir žmonės, kuriems pasireiškia demencija. Demencija yra neabejotinai svarbi ir didėjanti visuomenės sveikatos problema.
Demencija- beprotybė, įgyta silpnaprotystė. Kai kurie autoriai išskiria daugiau nei 13 demencijos formų. Šia liga serga abiejų lyčių asmenys, moterys kiek dažniau. Tai senų žmonių liga: tarp 65 metų amžiaus žmonių-4-5 proc.sergančiųjų, 80m.-20proc., vyresnių nei 85m.-30-40 proc.
Demencija yra įvairios etiologijos smegenų ligos sindromas. Tai intelekto regresija, kai sutrinka atminties, mąstymo, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, kalbos, protavimo ir kitos funkcijos. Demenciją charakterizuoja žmonių pažintinių funkcijų praradimas. Pablogėja socialinė žmogaus adaptacija. Ryškiai sutrinka profesinė veikla. Vystosi socialinė izoliacija. Žmogus tampa visiškai priklausomas nuo globėjų.
Sergant de
emencija būna atminties, impulsų kontrolės sutrikimų, emocinis labilumas. Dėl to šių žmonių elgesys kartais gali neatitikti situacijos, pvz., būdami ligoninėje, jie vidury nakties susiruošia eiti namo ir pan. Kai slaugytojai neleidžia jiems pavojingai elgtis, pacientai priešinasi ir kartais būna labai pikti.Taip pat nustatytos situacijos, kuriose agresyvus elgesys pasireiškia ne dėl psichikos sutrikimų.
Šias situacijas taip pat galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma, kai agresyviai elgėsi žmonės, kuriems šiaip nebūdingas agresyvus elgesys, tačiau ekstremali situacija, patirtas psichologinis šokas ir frustracija išprovokuoja agresyvų elgesį. Pvz., po automobilio avarijos į ligoninės priėmimo kambarį tėvas atveža sunkiai sužalotą savo vaiką, Agresija dažnai pasireiškia protiškai atsilikusiems žmonėms; dažniausiai ji yra nukreipiama į kitus pacientus, taip pat gali pasireikšti savęs žalojimu ir stereotipiniu elgesiu. Epilepsija sergantys žmonės greitai supyksta, jei kas nors jiems prieštarauja. Dėl smulkmenų prasidėjęs pyktis vis auga, stiprėja. Šie žmonės ilgai prisimena skriaudą ir gali būti kerštingi.
Agresija dažnai pasireiškia protiškai atsilikusiems žmonėms; dažniausiai ji yra nukreipiama į kitus pacientus, taip pat gali pasireikšti savęs žalojimu ir stereotipiniu elgesiu. Epilepsija sergantys žmonės greitai supyksta, jei kas nors jiems prieštarauja. Dėl smulkmenų prasidėjęs pyktis vis auga, stiprėja. Šie žmonės ilgai prisimena skriaudą ir gali būti kerštingi.
V 3. Demencija
Agresyviai gali elgtis ir žmonės, kuriems pasireiškia demencija. Demencija yra neabejotinai svarbi ir didėjanti visuomenės sveikatos problema.
Demencija- beprotybė, įgyta silpnaprotystė. Kai kurie autoriai išskiria daugiau nei 13 demencijos formų. Šia liga serga abiejų lyčių asmenys, moterys kiek dažniau. Tai senų žmonių liga: tarp 65 metų amžiaus žmonių-4-5 proc.sergančiųjų, 80m.-20proc., vyresnių nei 85m.-30-40 proc.
Demencija yra įvairios etiologijos smegenų ligos sindromas. Tai intelekto regresija, kai sutrinka atminties, mąstymo, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, kalbos, protavimo ir kitos funkcijos. Demenciją charakterizuoja žmonių pažintinių funkcijų praradimas. Pablogėja socialinė žmogaus adaptacija. Ryškiai sutrinka profesinė veikla. Vystosi socialinė izoliacija. Žmogus tampa visiškai priklausomas nuo globėjų.
Sergant demencija būna atminties, impulsų kontrolės sutrikimų, emocinis labilumas. Dėl to šių žmonių elgesys kartais gali neatitikti situacijos, pvz., būdami ligoninėje, jie vidury nakties susiruošia eiti namo ir pan. Kai slaugytojai neleidžia jiems pavojingai elgtis, pacientai priešinasi ir kartais būna labai pikti.Taip pat nustatytos situacijos, kuriose agresyvus elgesys pasireiškia ne dėl psichikos sutrikimų.
Šias situacijas taip pat galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma, kai agresyviai elgėsi žmonės, kuriems šiaip nebūdingas agresyvus elgesys, tačiau ekstremali situacija, patirtas psichologinis šokas ir frustracija išprovokuoja agresyvų elgesį. Pvz., po automobilio avarijos į ligoninės priėmimo kambarį tėvas atveža sunkiai sužalotą savo vaiką,
tačiau gydytojas užimtas ir jiems tenka ilgokai laukti, kol vaikui bus suteikta pagalba. Natūralu, kol gelbėdamas vaiko gyvybę ir nematydamas kitokios išeities, tėvas gali griebtis gąsdinimų irgrasinimų.
Kartais agresyvų pacientų ar jų artimųjų elgesį gali išprovokuoti realūs medicinos pagalbos trūkumai, medicinos darbuotojų klaidos,aplaidumas ar grubus elgesys.Siuo atveju žmonės patiria teisėtą pasipiltinimą.
Antra grupė situacijų- kai agresyviai elgiasi žmonės, kuriems ir šiaip būdingas agresyvus elgesys ir socialinių normų nepaisymas.Tai sociopatinės asmenybės. Jie gali teisingai suprasti savo elgesio pasekmes ir yra atsakingi už savo veiksmus. Šie žmonės gąsdinimais ir smurtu siekia patenkimti savo asmeninius poreikius. Nors jų elgesys yra labai gąsdinantis, svarbu iš pat pradžių aiškiai parodyti, kad gydymo įstaigoje agresija ir smurtas nebus toleruojami, ir tuo pačiu užtikrinti, kad personalas yra pasiruošęs rūpintis pacientu bei suteikti jam reikalingą pagalbą.
Personalo reakcijos į agresyvų pacientų elgesį
Ligoninės personalo reakcija į agresyviai besielgiantį pacientą gali būti įvairi. Galima išskirti kelias tipines situacijas:
1.Agresija visada sukelia baimę, nes kyla reali grėsmė būti sužalotam. Tai gali skatinti vengti paciento. Jeigu matydami kylančią agresiją seselės ar gydytojai vengia įsikišti, vėliau situacija gali tapti nekontruoliuojama. Be to, pastebėję personalo baimę ir vengimą, agresyvūs žmonės linkę dar labiau gąsdinti ir siautėti.
2.Pyktis ir įniršis kaip pasipriešinimas smurtui. Personalas jaučia, kad jų atžvilgiu panaudotas smurtas ir, siekdami atsikeršyti, stengiasi nubausti tokius pacientus.
3.Noras nuraminti pacientą sutinkant su viskuo, ko jis reikalauja, ir pažeidžiant taisykles siekiant išvengti konfrontacijos ir pykčio prasiveržimo.
4.Kai reaguojant į agresyvų elgesį tarp darbuotojų nėra vieningos nuostatos (pvz., vieni reikalauja laikytis taisyklių, kiti nuolaidžiauja), kyla konfliktai tarp personalo, ir agresyvūs pacientai gali pasinaudoti šia situacija, kad gąsdinimais patenkintų savo reikalavimus.
Kaip elgtis su agresyviais pacientais
Agresyvaus elgesio atveju pacientas gali susižaloti pats ar sužaloti aplinkinius bei sugadinti daiktus, padaryti materialinių nuostolių.
Svarbu iš anksto numatyti agresijos galimybę ir siekti jos išvengti, padedant išreikšti nepasitenkinimą socialiai priimtinais būdais, nedarant žalos nei sau, nei kitiems. Jei agresijos sustabdyti napavyksta, personalas turi pasirūpinti apsaugoti save ir kitus ligonius nuo sužalojimo, taip pat pasirūpinti, kad tramdant ir surišant pacientą, jis nebūtų sužalotas.Galimos intervencijos:
1.Leiskite žodžiais išreikšti pyktį, parodykite, kad klausote ir stengiatės suprasti paciento jausmus.
2. Leiskite fiziškai išlieti pyktį negyviems daiktams, t.y. nestabdykite, jei pacientas daužo pagalvę ar kumščiu į sieną.
3. Stenkitės neparodyti, kad išsigandote, neatsitraukite, išlaikykite dėmesį „čia ir dabar”, palaikykite kontaktą akimis, kalbėkite ir užduokite klausimus, rodydami empatiją. Atsiminkite, kad atsitraukimas ir vengimas skatina puolimą.
4. Spręsdami problemas, koncentruokite dėmesį į specifinius klausimus, t.y. jeigu pacientas skundžiasi bloga slauga ar medicinos pagalba, stenkitės patikslinti, kas blogai, ir atkreipti dėmesį į dalykus, kuriuos galite pakeisti.
5. Jeigu matote, kad pacientas nekontroliuoja savęs, stenkitės paguldyti jį į ramesnę ir saugesnę vietą, tačiau jokiu būdu nelikite su pacientu vieni.
6. Parodykite labia aiškias ribas, kas gali būti toleruojama, o kas ne.
7. Paaiškinkite pacientui, kokios gali būti netoleruotino elgesio pasekmės, pvz.: Jeigu jūs mėginsite ką nors sužaloti, mes turėsime jums pritaikyti prievartos priemones”.
8. Kvieskite į pagalbą tuos personalo narius, kuriems geriau sekasi tvarkytis su agresyviais pacientais. Jie galėtų trumpam laikui, bet bet dažniau užeiti pas pacientą, kad patikrintų situaciją ir jį nuramintų.
9. Pasistenkite, kad paciento aplinkoje nebūtų bereikalingų dirgiklių, triukšmo, kurie didintų frustraciją ir mažintų impulsų kontrolę. Jeigu įmanoma, atidėkite tyrimo ar gydymo procedūras, kol pacientas aprims.
lO.Išlaikykite ramybę ir pasistenkite įtikinti pacientą, kad kontruoliuojate save. Kalbėkite ramiu balsu, nebardami ir be jausmingumo. Stovėkite paciento akių lygyje, nes jeigu atsidursite aukščiau už pacientą, jam tai gali pasirodyti grėsminga. Jeigu pacientas guli, geriau kalbėtis su juo iš toliau. Pasistenkite atsipalaiduoti.
11. Įėję į patalpą, išlikite tarp paciento ir durų. Jeigu galima, duris palikite atidarytas.Eidami į palatą, kur yra agresyvus pacientas, pasakykite apie tai bendradarbiams.
12.Įvertinkite, ar vyrai, ar moterys labiau nuramina pacientą. Kartais vyro buvimas padidina grėsmės ir jėgos suvokimą, skatina gintis, o kartais užtikrina situacijos kontrolę. Pacientai vyrai mažiau linkę sužaloti seselę moterį ir dažniau priima ją kaip sluagančią ir globojančią, o ne grėsmingą.
Jeigu agresijos išvengti nepavyksta, tenka pacientui pritaikyti apribojimus. Dažniausiai tokiu atveju pacientas surišamas. Jeigu yra galimybė , pacientas pririšamas prie lovos specialiais diržais arba susuktomis paklodėmis. Jeigu nėra lovos, prie kurios galima pririšti, pacientas gali būti laikinai surišamas ir paguldomas ant žemės. Tai turėtų atlikti mažiausiai 3-5 žmonės.
Vadovauti gali gydytojas arba žmogus, kuris tije situacijoje jaučiasi tvirčiausiai. Pirmiausiai reikia pranešti pacientui, kad situaciją kontroliuojate ir ką ketinate daryti. Kartais to užtenka, ir pacientas nurimsta bei paklūsta reikalavimams.
Jeigu reikia, atitraukite paciento dėmesį užmesdami ant galvos paklodę.Tada visa komanda turėtų veikti sutartinai, imti po vieną galūnę ir prispausti prie lovos ar grindų.Svarbu užtikrinti, kad diržai neatsipalaiduotų ir nebūtų per daug užveržti. Surišti reikėtų greitai ir atidžiai, be pykčio, kalbant su pacientu, parodant, kad tai daroma siekiant jį apsaugoti.
Taip surištą pacientą reikia nuolat stebėti, užtikrinti jo gyvybines funkcijas, pasiūlyti atsigerti, basoną, stebėti, kad neužspringtų ir nesutriktų kvėpavimas. Kas 30-60 min. reikia tikrinti cirkuliaciją galūnėse, atrišti vieną galūnę ir leisti pasimankštinti. Kas 1-2 vai. Reikia keisti paciento padėtį ir kvėpavimą.
Visus veiksmus, kurie buvo atliekami siekiant sustabdyti agresiją iki surišimo ir jo metu, būna įrašyti į ligos istoriją ir slaugos lapus.
Kai situacija tampa kontroliuojama, išlaisvinkite pacientą ir toliau atidžiai jį stebėkite. Perspėkite kitus personalo narius, kad pacientas jau išlaisvintas. Kartu su pacientu ir personalu nustatykite kriterijus, kada pacientas vėl gali būti sutramdytas.
Agresyvūs paciento veiksmai ir fiksacija visada yra labai nemaloni, traumuojanti patirtis personalui. Neretai darbuotojai patiria ir fizinius sužalojimus. Tai personalui gali sukelti sunkias psichologines pasekmes, kurias galima prilyginti potrauminio streso sutrikimui. Todėl po įvykio svarbu pasišnekėti su bendradarbiais, išlaikyti visus savo jausmus.
Jeigu pasitaikė kokių nors nesklandumų ar nesutarimų, reikėtų išvengti kaltinimų ir kritikos. Supraskite, kad kiekvienas toje situacijoje daro geriausiai, ką gali. Jeigu kas nors nepavyko, geriau ramiai aptarti įvykius ir iš jų pasimokyti.Kritika ir konfliktai padidina potrauminio streso galimybę, todėl ypač svarbus visų darbuotojų tarpusavio supratimas ir palaikymas.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog labiau agresyvus elgesys pasireiškia vyrams. Ne dėl psichikos sutrikimų-70%, dėl psichikos sutrikimų-30%
VI. IŠVADOS
Agresyvus elgesys yra suprantamas kaip fiziniai veiksmai, nukreipti prieš save, kitus asmenisar daiktus, grasinimas fiziniais veiksmais ar žodinė agresija. Su agresyviu elgesiu galima susidurti visur, tačiau ligoninėje jis atrodo dar nesuprantamesnis ir betikslis.
Ligoniai agresyviai elgtis gali dėl ligos- psichozių, nepsichozinių psichikos sutrikimų ir demensijos Sergantys psichoze nesugeba teisingai vertinti aplinkos ir savęs. Iš sergančiųjų psichozėmis agresija dažniausiai pasireiškia sergantiems kai kurių formų šizofrenija, maniakine depresija bei delyriniu sindromu. Delyras yra viena iš dažniausiai pasitaikančių būsenų, kurių metu pacientas gali būti pavojingas sau ir aplinkiniams.
Po galvos smegenų traumų, ypač sunkių, insulto, auglių operacijų, įvairios kilmės encefalopatijų atvejais pastebimi psichikos sutrikimai, galintys iššaukti agresyvų elgesį.
Agresyviai taip pat dažnai elgiasi ir protiškai atsilikę žmonės bei sergantys demencija, nes pasireiškia atminties, impulsų kontrolės sutrikimų, emocinis labilumas.
Agresyviai elgtis pacientai gali ne tik dėl ligos. Kartais agresyvų elgesį gali iššaukti patirtas psichologinis šokas ir frustracija, kartais-medicinos personalo klaidos ir nepakankama pagalba. Sosiopatinės asmenybės taip pat dažniausiai elgiasi agresyviai, netgi suvokdami savo elgesio pasekmes ir būdami atsakingi už savo veiksmus.
Medicinos personalo reakcija gali būti įvairi: jie gali stengtis ignoruoti ligonį nubausti jį, nuolaidžiauti. Agresyvus paciento elgesys gali sukelti konfliktą tarp personalo.
Jei pacientas elgiasi agresyviai, personalas turi pasirūpinti apsaugoti save ir kitus ligonius. Jeigu nepavyksta agresoriaus nuraminti žodžiu, nesiimant fizinių veiksmų, pacientui tenka taikyti apribojimus. Dažniausiai tokiu atveju pacientas surišamas.
Surištą pacientą reikia nuolat stebėti, užtikrinti jo gyvybines funkcijas. Kas 30-60 min. reikia tikrinti cirkuliaciją galūnėse, atrišti vieną galūnę ir leisti pasimankštinti. Kas 1-2 vai. Reikia keisti paciento padėtį, skatinti gilų kvėpavimą.
Kai ligonis nusiramina ir tampa nepavojingas aplinkiniams, jį galima išlaisvinti, tačiau reikia atidžiai stebėti.
Visus veiksmus, kurie buvo atliekami siekiant sustabdyti agresiją iki surišimo ir jo metu, būtina įrašyti į ligos istoriją ir slaugos lapus.

Naudota Literatūra

1. Lažinskienė J. Agresyvus elgesys ligoninėje // Gydymo menas. 2000 Nr. 10.
2. Mikalkevičius A. Psichikos ligos. Klinika. Gydymas. Reabilitacija. Vilnius, 1999
3. Psichologija medicinoje. Vilnius, 1981
4. www.medicine.lt
5. www.sveikas.lt

Leave a Comment