Psichologijos projektas “Paauglių narkomanija”

TURINYS
ĮVADAS 3
JAUNIMAS IR NARKOTIKAI 4
KAS GI YRA NARKOTIKAI? 5
NARKOMANŲ SUBKULTŪRA 6
KAIP TAMPAMA NARKOMANU? 7
NARKOMANIJOS PRIEŽASTYS. 8
RIZIKOS GRUPĖS PAAUGLIŲ YPATUMAI 15
APKLAUSOS DUOMENYS 17
KAIP IŠVENGTI NARKOMANIJOS? 18
LITERATŪRA 21
PRIEDAI 22
APKLAUSOS DIAGRAMOS 35Įvadas
Viena aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų yra plintanti narkomanija. Statistiniai duomenys liudija, kad Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus narkomanų skaičius išaugo beveik dešimt kartų. Narkotikai – tai ne tik narkomanija, tai – AIDS, prostitucija, savižudybės, smurtas, nusikaltimai, kontrabanda. Šalyje narkotikų paklausa ir pasiūla ypatingai išaugo per paskutiniuosius ketverius – penkerius metus. Specialistai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 250-300 žmonių. Oficialioji statistika dažniausiai neatskleidžia tikros šaalies situacijos. Paaulglių polinkis vartoti narkotines medžiagas tampa itin aktualia mūsų visuomenės problema. Kasmet vis daugiau jaunimo įsitraukia į jų vartojimą, vis ankstyvesniame amžiuje – net pradinėje mokykloje – pradedama „eksperimentuoti“ su tabakų, alkoholiu, narkotikais. Ypač šia problema yra susirūpinę tėvai, pedagogai bei kiti specialistai, atsakingi už vaikų ir paauglių ugdymą.
Suaugusieji dažnai jaučiasi bejėgiai, nežinodami, kaip užkirsti kelią paauglių įsitraukimui į narkotinių medžiagų vartojimą. Daugelis norėtų suzinoti „receptus“, kaip auklėti jaunimą, kad apsaugotų nuo priklausomybių atsiradimo, norėtų suprasti, kodėl paaugliai kartais renkasi vartoti narkotines meedžiagas, net jei gerai žino apie jų keliamą pavojų sveikatai ir gyvybei.
Šio projekto tikslas yra paanalizuoti paauglių įsitraukimo į narkotinių medžiagų vartojimą priežastis ir aptarti esmines socialines–pedagogines prevencijos gaires. Pagrindiniai projekto uždaviniai yra: apžvelgti priklausomybių vystymosi paauglystėje priežastis; išanalizuoti būdingas suaugusiųjų kl

laidas siekiant užkirsti kelią žalingų priklausomybių atsiradimui; aptarti rizikos grupei priklausančių paauglių psichosocialinius ypatumus.Jaunimas ir narkotikai
Šiandien vis garsiau suskamba balsai, prabylantys apie gresiantį pavojų – paauglių narkomaniją. Kiek pagrįstos šios baimės, pasakyti sunku, kadangi išsamių ir rimtų tyrimų Lietuvoje šia tema kol kas nėra. Aišku viena – toks reiškinys iš tiesų egzistuoja, neaiškūs tik jo mastai – galbūt jie išpūsti žiniasklaidos, o gal tokie, kokių nei žiniasklaida, nei Vyriausybė, nei tėvai bei mokytojai net neįsivaizduoja. Mes nesame kažkokie išskirtiniai – Vakaruose narkotikų, alkoholio ir cigarečių paplitimas tarp vaikų ir jaunimo aptarinėjamas jau daugelį metų. Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Vakaruose gaminamos LSD tabletės ryškiaspalvėse, animacinių herojų piešinėliais papuoštose pakuotėse; vaikai vakarėlių metu perpardavinėja pagal gydytojo receptą gautus vaistus kaip narkotikus; vaartojami gyvūnams skirti raminamieji „Ketaminas“; pernakt vykstančiuose šokių vakarėliuose, skambant „reivui“, palaikyti energiją padeda narkotikai. Tai ne naujiena ir Lietuvoje – vis daugiau paauglių patenka į ligonines, apsinuodiję narkotinėmis medžiagomis.
Pamokėlės ar valandėlės narkotikų žalos tema kažin ar gali atsverti iš supančios aplinkos gaunamą „švietimą“, kurį suteikia bendraamžiai ir populiariosios kultūros terpė. Vaikai imlūs naujovėms, ir žinių jie gauna iš kino filmų, televizijos, vaizdajuosčių, kompaktinių diskų, žurnalų, interneto svetainių, virtualių pokalbių kambarių. Mūsų šiandieninės kultūros mados ir tendencijos propaguoja kartais šokiruojančias vertybes. Vaiką ar
r paauglį supa gausybė įvairių pranešimų apie tai, kas gero „slypi“ tokiose medžiagose kaip alkoholis, tabakas ar narkotikai. TV personažai gyvena narkotikais uždirbtų pinigų sukurtoje prabangoje; interneto svetainė propaguoja pritarti marihuanos legalizavimui; mėgstamos kino žvaigždės herojus naujausiame filme nesiskiria su cigaretėmis. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susiję „pranešimai“ paauglius gali pasiekti visai netikėtai: iš žurnale išspausdintos reklamos, parduotuvėje skambančios dainos, kino filmo herojaus posakio. Šie „ženklai“ paprastai tiesiogiai neskatina vartojimo – tačiau jie tarsi kuria nuostatą, kad vartojimas yra „normalus“ dalykas. Tiesa ir tai, kad paauglystė – nelengvas žmogaus gyvenimo laikotarpis, nes tuomet jaunas žmogus pergyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikų kaitos bei nesaugumo jausmo; jis siekia išsiaiškinti, kas toks yra, bando prisitaikyti. Pasak paplitusių stereotipų, paaugliai maištingi ir linkę į pavojų, kartais – net į savęs sunaikinimą, jiems labai svarbi bendraamžių įtaka. Nekeista, kad būtent šiuo laikotarpiu daugelis jaunų žmonių pabando alkoholio, tabako ir kitų narkotikų. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimų duomenimis, vidutinis amžius, kada paaugliai pradeda rūkyti tabaką, yra maždaug 12 metų, gerti alkoholį – 13 metų, rūkyti marihuaną – 14 metų. Tiesa ir tai, kad dauguma jaunų žmonių tikrai nevartoja šių medžiagų, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie jas pradeda vartoti dar ankstyvesniame amžiuje.
Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Taigi vargu ar rasime no
ors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį – yra gėrę alkoholį, rūkę “žolės”, bandę ekstazy ar kitų narkotikų. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė., abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; “jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi”, “keli kartai tikrai nepakenks”, “žolė visai nekenkia” ir pan.Kas gi yra narkotikai?
Narkotikai – tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikais vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių fu
unkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų.
Su narkotinėmis priemonėmis žmonija pažįstama nuo seniausių laikų. Jų vartojimas pirmiausia buvo siejamas su buitiniais arba religiniais papročiais ir tradicijomis ten, kur augo augalų, turinčių narkotinių savybių. Būtent tie regionai ir tapo pirmaisiais narkotikų vartojimo židiniais: Pietryčių Azija (opijinės aguonos), Pietų Amerika (kokainas), Artimieji Rytai, Vidurinė Azija, Pietų ir Šiaurės Amerika, Šiaurės Afrika, Iranas, Pakistanas, Afganistanas, Indija (kanapės). Jei Rytų kultūroje narkotikai nuo seno buvo tradicijų, ypač religinių ritualų, dalis, tai Vakarų kultūrai narkotinių medžiagų vartojimas nebūdingas, tai gana naujas socialinis reiškinys. Europoje narkotikai pradėjo smarkiai plisti XX a. septintajame dešimtmetyje – su jais susijusi „gėlių vaikų“ laikotarpio kultūra, kuomet ore sklandė taika, meilė, darna ir kanapių suktinių dūmai. Aštuntame dešimtmetyje išpopuliarėjo heroinas, o šiandien narkotikai – aktuali socialinė problema visame pasaulyje. Lietuvoje narkotikų vartojimas neturi senų tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno buvo žinomos kaip augalai, vartojami kulinarijoje, gana dažnai minimi lietuvių tautosakoje. Šiandien mes jau baigiame tai užmiršti ir, išgirdę kalbant apie šiuos augalus, pirmiausia pagalvojame apie narkotikus. Pastaruoju metu Lietuvoje paplitę ne tik aguonos ar kanapės, bet ir amfetaminai, LSD, „ekstazi“, heroinas, kokainas.
Visus narkotikus galima sugrupuoti į dvi grupes: legalius (tabakas, alkoholis, lakiosios medžiagos ir t. t.) ir nelegalius (heroinas, LSD, marihuana, įvairūs sintetiniai narkotikai ir t. t.). Legalūs narkotikai yra laisvai ir lengvai prieinami, tik taikomi tam tikri valstybės apribojimai. Pavyzdžiui, tabakas parduodamas nuo 18 metų, alkoholiniai gėrimai – nuo 21 m. amžiaius. O nelegalių narkotikų platintojams valstybė taiko įvairias baudžiamąsias priemones (piniginės baudos, turto konfiskavimą, laisvės atėmimą bei kitas bausmes).
Narkomanų subkultūra
Narkotikus vartojančioms žmonių grupėms būdingas tam tikras juos siejantis gyvenimo stilius, laisvalaikio praleidimo būdai, apranga, bendravimo būdas, vertybinės orientacijos. Tačiau toli gražu negalima teigti, kad visiems narkotinės medžiagas vartojantiems žmonėms būdingas vienodas gyvenimo stilius. Jis iš dalies priklauso nuo to, kokiai narkomanų kategorijai priklauso konkretus asmuo. Pavyzdžiui, gana ryškiai savo išvaizdą išsiskiria vadinamieji kislotnikai, vakarėliuose paprastai vartojantys LSD, „ekstazy“, besiklausantys techno, reivo ir pan. Nuo jų išvaizda, vertybinėmis, orientacijomis skiriasi Vilniaus Senamiesčio narkomanai, kurie dažniausiai rūko „žolę“. Šios specifinės jaunimo grupės dažnai ir vis labiau keičiasi, nes plečiasi narkotikus vartojančių vaikų ir moksleivių ratas.
Narkomanas paprastai atrodo ir elgiasi taip:
 nenatūraliai siauri arba išsiplėtę vyzdžiai, sutinusios plaštakos, tamsūs, pažeisti dantys.
 nepriklausomai nuo oro sąlygų apsivilkę drabužiais ilgom rankovėm.
 nevikrus, sunkiai kalbantis, nors iš jo burnos nesklinda alkoholio kvapas.
 dažnai keičiasi jo nuotaikos.
 vengia suaugusių šeimos narių.
 šiurkštus, nemandagus.
 vogia tėvų pinigus, neša iš namų vertingus daiktus.
 įsigyja naujų draugų, apie kuriuos nelinkęs ka.lbėti, ir kurie vengia jo tėvų.
 nebevertina senųjų draugų.
 niekada nepasakoja apie savo užsiėmimus.
Asmenį, vartojantį narkotikus, galima atpažinti pagal tam tikrus požymius ir ženklus. Bet būti visiškai tikram sunku. Žmonės vartoja narkotikus dėl įvairiausiu priežasčių, skirtingi narkotikai žmones veikia įvairiai. Galima ieškoti elgesio pakitimų, bet nebūtinai kiekvieno elgesys kis vienodai. Vieni žmonės gali atrodyti labai linksmi, kiti labai liūdni.Kaip tampama narkomanu?
Narkomanija – tai dėl ilgesnio ar trumpesnio narkotikų vartojimo kylanti liga, kuriai būdinga didėjanti tolerancija narkotikui, psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo jo, besivystantys saviti psichikos pakitimai. Dažniausiai paaugliai išbando lengvesnius narkotikus, tokius kaip marihuana, dar vadinamą “žole”. Tačiau remiantis statistika, apie 60 proc. žmonių, kurie pabando marihuaną, vėliau imasi heroino. Sociologų duomenimis, 61% apklaustųjų teigia, kad narkotikus išbandė ta pačią dieną, kai jie buvo pasiūlyti; 7 proc. atsisakiusiųjų išbandė juos per sekančias 10 dienų; 12 proc. per artimiausią mėnesį, o 9 proc. dar vėliau. Iš tų, kurie neatsispyrė narkotikams pirmąją dieną, maždaug 80 proc. per sekančias 10 dienų jais svaiginosi pakartotinai.
Narkotikų poveikis kiekvienam asmeniui yra labai individualus, o įvairūs narkotikai veikia labai skirtingai. Pabandžius narkotikų, po tam tikro laiko pajuntama vadinamoji pakitusės sąmonės būsena. Tai gali būti atsipalaidavimas, visų rūpesčių nutolimas, lengvumo, ramybės, meilės ar begalinio džiaugsmo jausmas. Tai euforinė būsena. Pasibaigus narkotinės medžiagos veikimui, asmuo gali grįžti į normalią sąmonės būseną,. Kartais net ir po pirmojo bandymo asmuo patiria liūdnas to malonumo pasekmes (apsinuodijimą, kraujo užkrėtimą, abscecą, mirtį.). Kai jis grįžta į normalią sąmonės būseną ir jaučiasi pakankamai gerai, po kiek laiko, siekdamas malonumo, pabando dar kartą. Taip asmuo tampa psichologiškai priklausomai nuo narkotikų – nuolat apie tai galvoja, nori vėl ir vėl patirti malonumą, atsipalaiduoti. Psichologinė priklausomybė – tai liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nutraukti vartojimą būna labai sunku.
Po tam tikro laiko narkotinės medžiagas vartojantis asmuo jau nebegali, pasibaigus narkotinės medžiagos poveikiui, sugrįžti į normalią būseną. Narkotikui nustojus veikti, jaučiamas nerimas, įtampa, silpnumas, gali skaudėti galvą ir pan. Gydomasi jau žinomomis ir prieinamomis priemonėmis. Šiuo atveju – narkotikais, kurie ne tik nuslopina visus nemalonius kūno pojūčius, bet dar ir sukelia malonumą. Tačiau toks pat narkotinės medžiagos kiekis jau nebesukelia tokio pat malonumo. Organizmas pripranta, todėl narkotinės medžiagos dozę tenka didinti. Tai vadinamoji tolerancija narkotikui, pasireiškianti silpnėjančia organizmo reakcija į tą patį preparato kiekį. Todėl tokiam pat efektui pasiekti asmuo kas kartą suvartoja vis didesnę narkotiko dozę. Taigi palaipsniui malonumas, kurį sukelia narkotikas, mažėja, o skausmingosios pasekmės – abstinencija – didėja. Pasibaigus narkotiko poveikiui, asmuo jus vis stiprėjanti fizinį skausmą. Abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai organizmas gauna naują narkotiko dozę. Taigi, be auksčiau minėtos psichologinės priklausomybės, atsiranda ir fizinė priklausomybė. Fizinė priklausomybė – tai viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas, pasireiškiantis ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, staiga nustojus vartoti narkotiką. Pradžioje tik eksperimentavęs, paskui vystantis psichologinei, fizinei priklausomybei, žmogus tampa narkomanu. Fizinė priklausomybė atsiranda vėliau, kai narkotinė medžiaga tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyros sąlygai. Ji pasireiškia sunkiais psichikos ir fiziniais sutrikimais. Pakinta visos organizmo funkcijos, kraujyje turi nuolat cirkuliuoti tam tikras narkotiko kiekis. Narkotiko vartojimo sukeltus nemalonius reiškinius panaikina nauja dozė. Jei organizmas negauna narkotiko, prasideda abstinencijos sindromas, kuris pasireiškia nežmoniškais skausmais. Jeigu paauglys juos pajustų suvartojęs pirmąją narkotikų dozę, jis niekada netaptų narkomanu.
Paaugliams nejučiomis formuojasi požiūris į narkotikus ir jų vartojimą. Vaikai stebi aplinką, apie narkotikus sužino iš kino filmų, televizijos, vaizdo ir garso įrašų, žurnalų, interneto. Vaikas ar paauglys mato, kaip prabangiai gyvena prekiaujantys narkotikais .televizijos filmų herojai, o jam patinkanti kino žvaigždė naujausiame filme traukia cigaro dūmą; skaito interneto tinklapį, kuris skatina pritarti marihuanos legalizavimui. Su narkotikais, alkoholiu, cigaretėmis susijusi informacija paauglius gali pasiekti visai netikėtai: jos gali būti žurnale skelbiamoje reklamoje, parduotuvėje transliuojamoje dainoje, kino filmo herojaus kalboje. Tokia informacija laipsniškai formuoja nuostatą, kad svaigiųjų medžiagų vartojimas yra savaime suprantama gyvenimo norma.
Paauglystė – ypatingas gyvenimo laikotarpis, nes bręstančio organizmo funkcijų pokyčiai stipriai veikia paauglių psichiką. Jie nori atrodyti suaugę, savarankiški, labai vertina bendraamžių ir draugų nuomonę. Mėgdžiodami ne visada tinkamą suaugusiųjų elgseną, jų įpročius ar tradicijas, kad pasirodytų panašūs į juos, paaugliai pradeda rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus ar svaigintis įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, pernelyg laisvai ir šiurkščiai elgtis ar net nusikalsti. Todėl svarbu žinoti narkotikų vartojimo priežastis ir laiku užkirsti tam kelią.
Narkomanijos priežastys.
Šeimos, mokyklos ir aplinkos poveikis paaugliui.
Narkomanijos priežasčių pradėta ieškoti dar XIX a. viduryje, tačiau dar ir šiandien nesuformuluota bendra jų koncepcija. Priklausomos aamenybės tema vis dažniau atsiduria įvairių mokslininkų ir praktikų dėmesio centre. Šiuo metu egzistuoja nemažai teorijų, aiškinančių žalingų priklausomybių atsiradimo priežastis. Pasaulinėje literatūroje rastume daugybę tapimo narkomanu priežasčių. Iš tiesų vienareikšmiškai apibūdinti narkomanijos dėl jos priežasčių įvairovės, plataus pačių narkotinių medžiagų asortimento, įvairių narkotikų vartojimo būdų ir pan. neįmanoma. Kalbant apie narkotikų vartojimo priežastis, tikslinga išskirti tam tikras grupes. Bendriausiai narkomanus galima skirstyti pagal amžių – į „suaugusius“ (amžiaus vidurkis – 24 metai) ir „paauglius narkomanus“ bei pagal narkotinių medžiagų vartojimo pobūdį – į „eksperimentuojančius su narkotikais“ir „pastoviai vartojančius narkotikus asmenys“. Šios grupės susijusios – „eksperimentinis“ narkotikų vartojimas būdingesnis jaunimui. Tačiau antra vertus, Skandinavijos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad eksperimentinis narkotikų vartojimas tampa vis populiaresnis tarp vyresnio amžiaus, aukštą socialinę padėtį užimančių asmenų.
Tiriant paauglių narkotinių medžiagų vartojimo priežastis, svarbu teisingai interpretuoti asmenybės ypatybių ir socialinės aplinkos reikšmę elgesio formavimuisi. Elgesio nukrypimai turi savas priežastys. Visgi daugelis tyrinėtojų akcentuoja lemiamą socialinių veiksmų įtaką elgesio sutrikimams:
 neigiamas šeimos poveikis; neteisingas auklėjimas šeimoje; įtraukimas į asocialią, nusikalstamą suaugusiųjų veiklą;
 mokymo-auklėjimo ir pedagoginės korekcijos trūkumai mokykloje; moksleivių užimtumo ir laisvalaikio organizavimo trūkumai; nepakankamas dėmesys teisiniam auklėjimui, socializacijai, prevencijai ir t. t.
Šeima – pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Ji teigia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia išsivysto ilgalaikiai vaiko ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Vaikas išmoksta, kas yra šeimos normos bei vertybės. Kiekvieno žmogaus asmenybės ir jo „aš“ formuojasi sąveikaujant su kitais žmonėmis. Glaudūs ryšiai su tėvais, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra labai svarbūs. Galimybė užmegzti artimus, ilgalaikius ryšius yra be galo svarbi vaiko ateities gerovei. Jei vaikas nepatiria tėvų meilės ir rūpesčio, nesusiformuoja prieraišumas. Nesant prieraišumo jausmo, vystosi socialinė disfunkcija. Šie vaikai išgyvena nerimą, patiria sunkias depresijas, galvoja apie savižudybę ir žudosi, jiems vystosi psichozės ir t. t.
Dauguma linkusių į žalingus įpročius vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio sutrikim.ais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaikų ir tėvų bendravimas. Tokiose situacijose tėvai dažnai griebiasi žiaurių fizinių bausmių, nes nesugeba nustatyti pastovių, vaiko elgesį reguliuojančių taisyklių. Kitais atvejais, kai tėvai įžeidinėja, žemina vaiką, vaikui parodomas žiauraus elgesio pavyzdys, jis mokosi elgtis taip pat. Vaikai iš šeimų, kuriuose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama vaikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdamo prie jų pritapti. Tai atsitinka, kai skiriama nepakaknkamai dėmesio vaikui.
Mokykla suteikia vaikui naujų galimybių, bet kelia ir naujų reikalavimų. Vaikas patenka į aplinką, kurioje galioje tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų dėmesys. Čia vyksta intensyvus bendravimas: mokynių su mokiniais, mokinių su mokytojais. Tie santykiai dažniausiai nulemia ir mokymosi sėkmę. Jei bendravimas mokykloje yra tik individualus, t. y. kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi vien savo laimėjimais, nėra tarpusavio supratimo, pagarbos, užuojautos, tai mokiniai tada jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Mokytojas ne visada skatina moksleivių iniciatyvą, retai atsižvelgia į jų nuomonę, skatina bendravimą, sukuria pasitikėjimo atmosferą, o nuolatos ar dažnai reikalauja besąlygiškai vykdyti nurodymus. Tai, suprantama, neskatina gerų tarpusavio santykių. Kartais į mokinį žiūrima kaip į žemesnį žmogų, ne visada jis išklausomas, neatsižvelgiama į jo problemas. Nemažai moksleivių slegia mokyklos aplinka. Jie nerimauja dėl pažymių, sunkiai įveikia mokymo programą, jaučią baimę ir įtampa prieš kontrolinius darbus. Save nuvertinantys mokiniai jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys, jie neturi motivacijos veikti, pasyvūs, iš anksto orientuoti į nesekmę. Galime teigti, jog vaikui būtini jausminiai ryšiai, visų pirma su tėvais. Juos praradęs, vaikas ieško kompensacijos, santykiuose su kitais žmonėmis, dažniausiai su auklėtojais, mokytojais. Jis turi būti tikras, kad tėvai ir mokytojai su dėmesiu jį išklausys, atsakys į klausimus, paguos ir padrąsins. Jis bijo būti nesuprastas, neįvertintas, neteisingai nubaustas. Be to, vaikui būdingas poreikis išreikšti tai, ką jis mato ir išgyvena. Todėl šis poreikis dažniausiai įgauna asocialias formas. Atsiradusią emocinę tuštumą vaiko širdyje greit užpildo gatvės arba neformalios grupės įtaka.
Beandraamžių grupėje gali gėriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija negu šeimoje. Į draugo kritiką dažnai greičiau reaguojama negu į vyresniųjų priekaištus. Ir jei nori priklausyti grupei, privalai laikytis jos normų. Grupės nariai turi didesnę kompetenciją, tampa vaikams modeliu, pagal kurį jie išmoksta naudingų elgesio normų. Jei tam tikras poelgis atneša sėkmę, jis kartojamas (teigiamas įtvirtinimas), kas nepavyksta – to ateityje atsisakoma. Tačiau nepalankiomis aplinkybėmis gali išsivystyti ir neigiamos grupės normos. Jei tarp jos narių didesnis amžiaus skirtumas, gali atsirasti nesveikas priklausomumas, pasireiškiąs jėgos naudojimu bei pajungimu savo valiai. Dažniausiai paaugliai yra priimami į savo bendraamžių grupes todėl, kad sutampa jų interesai ar elgesio būdai (pavyzdžiui, važinėjimas motociklais ar kovojimas tarpusavyje), yra linkę perimti ir kitus elgesio būdus, vertybes, kurios egzistuoja toje grupėje. Tos kitos vertybės gali būti susiję su mokymusi (ir tai gali nulemti iškritimą iš mokyklos), nusikalstamu elgesiu, narkotikų vartojimu ir t. t. Tai yra, bendraamžių grupė gali būti tarpininku, vaikui perimant asocialaus elgesio modelį, Ne tik grupė daro įtaką, kad asmuo pradėtų agresyviai elgtis, bet ir kai kurie asmenys pasižymi tuo, kad yra ypač linkę tokiai įtakai pasiduoti. Šeima gali daryti įtaka tam, ar vaikas įsitrauks į bendraamžių grupes tiesiogiai ir netiesiogiai. Netiesioginė įtaka pasireiškia tuo, kur šeima gyvena, kokią mokykl.ą lanko vaikas, kokia yra šeimos socioekonominė padėtis. Tiesioginė įtaka pasireiškia tuo, kaip tėvai auklėja savo vaikus, kokią vaikų veiklą arba kokius ryšius su bendraamžiais skatina. Bendraamžių subkultūros pagrindiniai gyvenimo principai tampa besiformuojančios asmenybės dalimi ir juos pakeisti tampa labai sudėtinga. Kaip matyti iš minimų faktų, labai svarbų, kurią bendraamžių subkultūros dalį pasirinks vaikas ar paauglis, kokį pasirinks vertybinį kryptingumą. Visam tam didelę įtaką turi masinės informavimo priemonės.
Žinome, jog masinės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, mūsų požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą, yra lengvai prieinamas ir populiarus pramogų bei laisvalaikio praleidimo šaltinis ir t. t. Tarp šių priemonių išsiskiria televizija, kuri pasižymi informacijos perteikimo formų įvairove. Televizija gali nesunkiai pritraukti žiūrovų dėmesį, sukelti jiems stiprų įspūdį, įteigti ir kitaip daryti įtaką žiūrovų mintims bei elgesiui. Masinio informavimo priemonių pozicija yra dvejopa – teigiama ir neigiama įtaka. Šių priemonių teigiamas poveikis pirmiausia pasireiškia savo informatyvumu. Tačiau pastaruoju metu pastebima neigiama kai kurių televizijos, radijo laidų, spaudos įtaka vaikams, paaugliams ir apskritai jaunimui. Prie televizoriaus kasdien praleidžiama po 3-5 valandas. Nesirenkant laidų, žiūrima viskas iš eilės – pradėdant nuo animaciniais ir baigiant koviniais ir siaubo filmais. Smurto, prievartos vaizdai gali išprovokuoti jų agresyvius ir žiaurius poelgius, paskatinti siekti ankstyvos seksualinės patirties, išbandyti alkoholį, ir narkotikus, jie gali tapti nepažangūs mokykloje. Populiarios radijo stotis transliuoja įvairių tarp jaunimo populiarių muzikos grupių atlikėjų pasisakymus, kurie su pasididžiavimu kalba apie narkotinių medžiagų vartojimą, kiek ir ko išgeria, kaip linksmai ir nerūpestingai gyvena. Spaudoje aprašomi užpuolimai, kankinimai, nužudymai ar kitokie destruktyvaus elgesio pavyzdžiai. Teigiama, kad kuo dažniau vaikas susiduria su masinėse informavimo priemonėse demonstruojamu smurtu, tuo dažniau jie linkę panaudoti agresiją sprendžiant konfliktus. Masinio informavimo priemonių pateiktiamos medžiagos įtaka vaikui labai priklauso ir nuo kitų veiksnių: šeimos ir bendraamžių. Jaunesniame amžiuje priklausys nuo tėvų, kiek jie leis vaikui stebėti agresijos, smurto perpildytus filmus, menkavertes šou laidas ar diskutuos matytomis temomis. Paaugliams įtakos turės bendraamžių propaguojama subkultūros dalis, kas tuo metu yra madinga ar kuo yra domimasi.
Sunku įsivaizduoti kiek daug vidinių ir išorinių faktorių veikia augantį vaiką ir kiekvieną kartą ardo jo pasaulį. Iš tiesų, vienareikšmiškai apibūdinti narkomanijos dėl jos priežasčių įvairovės, plataus asortimento, įvairių vartojimo būdų ir pan. neįmanoma.
Pasaulinėje literatūroje rastume daugybę tapimo narkomanu priežasčių: pavyzdžiui, galimybė „nustumti“ realias problemas ir patirti malonumą, emocinis nepasitenkinimas susiklosčiusiu gyvenimu, santykių tarp kartų nutrūkimas, jaunimo protestas prieš egzistuojančias normas, smalsumas, nepalankios šeimyninės aplinkybės, asmenybės disharmonija, nesugebėjimas įgyvendinti planų, per dideli supančios aplinkos reikalavimai, grupės įtaka, psichopatinės asmens savybės, „pasiekiamumo“ lygis, kultūrinė tradicija, narkotikų vartojimo pasekmių nežinojimas. Mokslininkai mano, kad tikrosios priežastys yra kitokios. Jas lemia vaiko raida (pirmiausia ankstyvieji vaiko ir motinos santykiai), auklėjimas bei visuomeninės sąlygos.
Jei pirmaisiais gyvenimo mėnesiais motina nebūna su kūdikiu ar nesugeba empatiškai su juo bendrauti ir jo poreikiai lieka nesuprasti, atsiranda struktūrinis vystymosi defektas. Vaikas nuolat bandys kompensuoti patirtą stygių – atsiras nenumalšinamas kontakto poreikis: tai jau priklausomos asmenybės ženklas. Tokiam žmogui bus sunku palaikyti stabilius santykius. Kai tokio žmogaus noras, kad kiti skirtų visą dėmesį jam, nepatenkinamas, jis gal.i išmėginti narkotikus. Dar vieno potraukio narkotikams priežastis – žmogus vaikystėje neišmoko įveikti frustracijos. Brendimas visuomet susijęs su alkiu, susilaikymu ir nepritekliumi. Negalima vaiko lepinti, nes tuomet įsitvirtins tobulo pasaulio, kuriame viskas galima ir pasiekiama, vaizdas. Šiuo atveju lepinimas – tai dirbtinių, pasitenkinimų perteklius, kuris kompensuotų trūkstamą emocinį ryšį, užglaistytų trūkumus ir pakeistų motiną nepriekaštinga švara, maitinimu ir kitokiais dalykais.
Žalingus įpročius neretai nulemia paauglystės sunkumai, kuriuos patiria dažnas moksleivis, ir šio amžiaus tarpsnio psichologiniai ypatumai. Motyvus, skatinančius moksleivius vartoti alkoholinius gėrimus ir narkotines medžiagas, galima suskirstyti į tokias grupes;
 psichinės būsenos gerinimo,
 psichinės įtampos šalinimo,
 savęs įtvirtinimo,
 grupinės priklausomybės.
Remiantys tyrimų duomenimis, moksleiviai nurodė tokius psichinės būsenos gerinimo ir psichinės įtampos šalinimo, vartojant alkoholį, motyvus;
• įdomumas,
• neturėjimas ką veikti,
• neturėjimas gyvenimo tikslo,
• nesėkmės mokykloje.
• baimė, nerimas,
• šeimos problemos ir kt.
Savęs įtvirtinimo motyvai buvo šie;
• noras tapti suaugusiu,
• vyresniųjų pamėgdžiojimas,
• smalsumas,
• bendravimo palengvinimas,
• patinka (alkoholio, tabako) skonis.
Grupinės priklausomybės motyvas – nepatogumas atsisakyti išgerti ar nerūkyti).
Minėtieji duomenys rodo moksleivių asmenybės nebrandumą. Jie negeba realiai vertinti savo gyvenimo problemų, savarankiškai jų spręsti, nemoka atsipalaiduoti, racionaliai panaudoti savo laisvalaikio, neatsparūs blogybėms. Tai ir skatina rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą,
Tarp narkotikų vartojimo šiame amžiaus tarpsnyje motyvų svarbiausias yra paauglių veržymasis į viską, kas uždrausta ir nauja, troškimas patirti nepaprastus pojūčius, neteisingai susiformavusi nuomonė apie suaugusiųjų gyvenimą, sąmoningas arba automatiškas išgėriančių tėvų ar draugų kopijavimasn, neteisingos savęs įtvirtinimo visuomenėje formos, charakterio trūkumų kompensacija: išgėrimas „dėl drąsos“, norint pakelti nuotaiką, aktyvumą, nuslopinti nepilnavertiškumo ar nepasitenkinimo savimi jausmą, baimė „susikompromituoti“ bendraamžių draugijoje.
Apibendrinant galima teigti, jog priežasčių gali būti daug: paaugliai neturi rimto užsiėmimo, jiems nuobodu; jų draugai vartoja narkotikus, alkoholį; jie mėgsta riziką; jie nori šokiruoti tėvus ir draugus; tai yra madinga; jie nori pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų. Šiandien narkotikų nesunku gauti, tai kodėl gi neišbandžius jų poveikio? Jiems patinka „ta“ savijauta. Gana dažnai jauni žmonės narkotikų vartojimą supranta kaip protestą prieš suaugusiųjų pasaulį, prieš tėvus. Nes būtent paauglystėje būdingas noras tapti savarankišku, nepriklausomu nuo tėvų, turėti „savo“ požiūrius, vertybes, o narkotikų vartojimas tampa vienu iš būdu tai įrodyti. Neretai pagrindiniu narkotikų vartojimo motyvu tampa smalsumas, galu gale – nesugebėjimas realiai numatyti narkotikų vartojimo pasekmių. Labai svarbi, ypač pradedant vartoti narkotikus, draugų įtaka. Vartojant narkotikus ar alkoholį tikimasi panaikinti psicosomatinį diskomfortą.
Paplitę suaugusiųjų aiškinimai apie tai, kodėl paaugliai pradeda vartoti narkotines medžiagas, yra tokie:
 policija nepakankamai efektyviai dirba kovodama su narkotinių medžiagų platinimu;
 mokykla skiria nepakankamai dėmesio vaikų ir paaulių švietimui ir priežiūrai;
 kitos šeimos nepakankamai rūpinasi savo vaikais, nesidomi, ką jų vaikai veikia laisvalaikiu;
 kiti paaugliai, paauglių grupės įtraukia vaikus į sveikatai kenksmingų medžiagų vartojimą;
 kavinių ir barų savininkai sudaro sąlygas paaugliams vartoti tabaką, alkoholį, prekiauti narkotikais;
 masinės informacijos priemonės „reklamuoja“ herojus, kuriems yra natūralu vartoti tabaką, alkoholį, narkotikus;
 „žvaigždės“ – populiarios muzikos atlikėjai, vartojantys narkotikus ir pan., į kuriuos paagliai nori būti panašūs,. propaguoja nesveiką gyvenseną.
Būdingi paaugliams aiškinimai, kodėl jie pradėjo vartoti tabaką, alkoholį, narkotikus yra tokie:
 norėjau išbandyti, kaip žmonės jaučiasi vartodani;
 norėjau tiesiog pasilinksminti;
 norėjau išbandyti, kas tai yra;
 man įdomu eksperimentuoti su naujais dalykais;
 aš jau nebe vaikas, darau ką noriu;
 norėjau pasijusti tikru suaugusiuoju;
 nenorėjau išsiskirti iš kitų;
 nenorėjau atrodyti kvailai;
 nenorėjau, kad laikytų mane mažu vaiku;
 nes tai padeda prasiblaškyti, pakelia nuotaiką.
Taigi suaugusiųjų ir paauglių narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių aiškinimai labai skiriasi. Paaugliai linkę aiškinti vidinėmis priežastmis. Pasak paauglių, jie renkasi vartoti narkotines madžiagas skatinami vidinių paskatų: smalsumo, asmeninio pasirinkimo ir pan. Tuo tarpu suaugusieji yra linkę aiškinti išorinėmis priežastimis – neigiama aplinkos įtaka paaugliams.
Suaugusieji, vedini tokio narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių aiškinimo, dažniausiai yra linkę spręsti problemas mėgindami keisti išorines sąlygas: drausti vaikams susitikti su vienmečiais, neišleisti į įvairias vakarones, keisti mokyklą, gyvenamąją vietą ir pan. Deja, tokie sprendimai dažnai yra neveiksmingi.
Paauglių ir suaugusiųjų požiūrių susipriešinimas rodo, kad būtų per daug vienpusiška galvoti, jog išorinių aplinkybių keitimas užtikrins problemos sprendimą. Dargi požiūris, aiškinantis kenksmingų medžiagų vartojimą išorinėmis priežastimis, traktuoja paauglius kaip bejėgius, valdomus aplinkos jėgų. Taigi užuot suteikę jaunimui jėgų pasipriešinti, suaugusieji neretai nesąmoningai skiepija nuostatą, kad su alkoholiu ir narkotikais kovoti yra beviltiška. Šis požiūris taip pat dažnai lemia pačių suaugusiųjų neviltį ir nesiimima jokių priemonių. Praradę viltį mąsto: ar verta stengtis, gaišti laiką veltui, jei manai, kad vis viena negalėsi nieko pakeisti?
Nors aplinkos įtakos negalima neigti ir ignoruoti, tačiau paauglių priklausomybių vystymuisi lemiamą įtaką turi pačių paauglių apsisprendimas: vartoti narkotines medžiagas ar ne. Būtent šis vidinis apsisprendimas daugelių atvejų yra esminė priklausomybių atsiradimo priežastis.
Taigi, jei nei suaugusieji, nei paaugliai nėra suvaržyti neįveikiamų išorinių veiksnių ir gali kontroliuoti savo gyvenimą, problema yra įveikiama. Belieka išsiaiškinti būdus, kaip ją galima efektyviai spręsti.
Rizikos grupės paauglių ypatumai
Jeigu priklausomybių nuo narkotinių medžiagų išsivystymui lemiamą įtaką turi vidinės priežastys, kokie veiksniai lemia tai, jog vieni paaugliai renkasi vartoti narkotines medžiagas, o kiti ne? Rizikos grupės paaugliai, kurie lengviau nei kiti renkasi įsitraukti į tabako, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimą, galima suskirstyti į tris kategorijas:
1. paaugliai, stokojantys motyvacijos nebandyti vartoti narkotinių medžiagų.
2. paaugliai, patyrę traumuojančių išgyvenimų ir mėginantys išsivaduoti iš skausmingų emocijų, vartodami narkotines medžiagas.
3. paaugliai, neturintys pakankamų socialinių ir ypač atsparumo žalingai įtakai įgūdžių.
Paaugliai, kurie neturi tvirtos vidinės motyvacijos (priešingai išorinei motyvacijai – suaugusiųjų bausmės ir t.t.) nevartoti narkotinių medžiagų, lengvai pasiduoda aplinkinių, vartojančių tokias medžiagas, įtakai. Vidinės motyvacijos dažniau stokoja paaugliai, kurių tėvai ir mokytojai nesugebėjo būti vaikams autoritetais, išmanančiais aoie narkotines medžiagas, jų poveikį, platinimo kelius ir pan. Daugelis suaugusiųjų savo jaunystės metais nebuvo susidūrę su tokia didele narkotinių medžiagų įvairove ir turi labai paviršutiniškas žinias apie tai, su kuo tenka susidurti jų vaikams. Suaugusieji dažnai mažiau nei paagliai žino tiek apie pačias narkotines medžiagas, tiek apie jų platinimo kelius, tiek apie platintojų skleidžiamą klaidingą informaciją. Todėl nekompetentingi tėvų ir mokytojų pareiškimai apie narkotines medžiagasdažnai paagliams atrodo kaip nepagrįstas nusistatymas ir priešiškumas jų atžvilgiu. Kai paaugliai .jaučiasi daugiau išmaną negu suaugusieji, jie labiau linkę vadovautis savo žiniomis ir protu, jie renkasi prieštarauti ir nepaklusti.
Vidinės motyvacijos nevartoti narkotinių medžagų taip pat dažnai stokoja paaugliai, kurie savo kasdieniname gyvenime susiduria su neigiamais pavyzdžiais socialinių vaidmenų imitavimui, asmeninės tapatybės kūrimui: kurių tėvai ar kiti įtakingi artimieji yra priklausomi nuo svaigalų ar kitų narkotinių medžiagų.
Paaugliai, patyrę traumuojančių išgyvenimų, taip pat priklauso rizikos grupei. Skausmingi emociniai išgyvenimai, su kuriais susiduria nemaža dalis paauglių, tokie kaip brendimo krizė, tėvų skyrybos, smurtas, seksualinė skriauda, reketas ir pan. nepakankamus rūpinimosi savimi įgūdžius turinčius paagliusitin pažeidžia. Nemokantiems tvarkytis su netektimi, valdyti stresą reikia žymiau daugiau laiko atsistatymui po skausmingo patyrimo. Šie paaugliai dažnai nežino, kaip padėti sau patiems ir kaip, išsaugant orumą, kreiptis pagalbos į kitus asmenis, į specialistus. Jeigu paaugliams būtina parama ir pagalba laiku nesuteikiama, jie lengviau pasiduoda žalingai įtakai ir renkasi vartoti narkotines medžiagas, kad kuo greičiau nuslopintų skausmingas emocijas.
Didelę jaunimo rizikos grupės dalį sudaro paaugliai, neturintys pakankamų socialinių ir ypač atsparumo žalingai įtakai įgūdžių. Menkus įgūdžius turintys paaugliai sunkiau pergyvena stresines situacijas, jaučiasi mažiau vertingi nei jų bendraamžiai, nemoka efektyviai bendrauti, daryti sprendimus, siekti numatytų tikslų, prisiimti atsakomybę. Šie paaugliai nemoka veiksmingai pasipriešinti neigiamai aplinlinių įtakai.Apklausos duomenys
Daugiau nei pusė moksleivių apie narkotikus su tėvais nesikalbėjo, tik 10 proc. tėvų yra kalbėję su savo vaikais apie narkotikus ir jų žalą.
Mūsų apklausoje dalyvavo apie 200 žmonių, daugiausia mosleivių (virš 50 proc.) ir jaunų 18–30 metų žmonių.
Dauguma mūsų respondentų mano, kad jiems pakanka turimos informacijos apie narkotikus. Beje, atsakymus į šį klausimą įtakojo skaitytojų išsimokslinimas: kuo aukštesnis išsimokslinimas, tuo didesnė respondentų dalis mano, jog informacijos apie narkotikus jiems trūksta. Galima daryti prielaidą, jog jie norėtų sužinoti daugiau apie narkotikus ir jų poveikį.
Kaip matome, dauguma dalyvavusių apklausoje žmonių mano, kad lengviausia narkotikų įsigyti iš pažįstamų tiekėjų. Čia vėl pastebėjome išsimokslinimo įtaką; nemaža dalis neturinčių vidurinio išsimokslinimo asmenų (tai yra, moksleivių) teigia, kad narkotikų nesunkiai galima įsigyti ir mokykloje. Vyresnių respondentų nuomone, jų nesunku gauti ir diskotekoje; beje, diskoteką, kaip galimą narkotikų isigijimo vietą, nurodo gerokai daugiau moterų, nei vyrų.
Dauguma respondentų mano, kad prie narkotikų yra greitai įprantama. Čia pastebėjome amžiaus įtaką: jaunesni (iki 17 metų) žmonės mano, kad prie narkotikų įprantama greitai; tuo tarpu nemaža dalis vyresnių (18-30 metų) žmonių teigia, kad prie narkotikų greit neįprantama.
Taigi dauguma kategoriškai atmeta teiginį, kad niekada nebandęs narkotikų žmogus yra bailus. Tačiau daugiau nei trečdalis moksleivių visgi mano, kad nebandęs narkotikų žmogus – bailys. Jauni (18-29 metų amžiaus) žmonės nesutinka su šiuo teiginiu. Čia įtakoja ir išsimokslinimas – kuo aukštesnis išsimokslinimas, tuo daugiau žmonių su šiuo teiginiu nesutinka.
Dauguma respondentų linkę sutikti su teiginiu, kad dažniausiai narkotikus vartoja paaugliai. Ypač moksleiviai (tai yra, patys paaugliai) – net 79 % jų mano, kad narkotikus dažniausiai vartoja jų bendraamžiai.
Kalbant apie pripratimą, dauguma nesutinka, kad tik retkarčiais vartojant narkotikus, netapsi nuo jų priklausomas. Vėlgi įtakos turi išsimokslinimas – (o tuo pači – ir amžius) – net trečdalis nebaigusių vidurinės mokyklos žmonių mano, jog retkarčiais vartojant narkotikus, prie jų neįprasi. Kuo aukštesnis respondentų išsimokslinimas, tuo mažiau jų sutinka su šiuo teiginiu.
Kaip matome, pagrindiniai informacijos šaltiniai, iš kurių sužinoma paie narkotikus, – spauda, televizija ir draugai.
Dauguma respondentų pagalbos dėl narkotikų vartojimo kreiptųsi į narkologinį centrą. Čia vėl išsiskiria moksleivių grupė: nemaža jų dalis prašytų pagalbos pas tėvus ir draugus, o mažiausiai būtų linkę kreiptis į gydytojus ir psichologinės pagalbos tarnybas.
Apibendrinus gautus rezultatus, matome, kad dauguma respondentų mano, jog:
1. Jiems pakanka informacijos apie narkotikus
2. Narkotikų lengviausiai įsigyti iš pažįstamų tiekėjų
3. Iškilus problemos dėl narkotikų vartojimo, jie kreiptųsi į narkologinį centrą
4. Pagrindiniai informacijos apie narkotikus šaltiniai – tai spauda, televizija ir draugai
Dauguma sutinka, kad:
1. Prie narkotikų greitai įprantama.
2. Narkotikus dažniausiai vartoja paaugliai.
Dauguma nesutinka, kad:
1. Niekada nebandęs narkotikų žmogus yra bailus.
2. Tik retkarčiais vartojant narkotikus, netapsi nuo jų priklausomas.

Kaip išvengti narkomanijos?
Svarbiausia vaidmuo su narkomanija tenka tėvams. Norėdami apsaugoti savo vaikus nuo narkomanijos liūno, jie turėtų deramai juos auklėti ir rodyti gerą pavyzdį. Pirmiausia reikia stengtis išsaugoti su vaiku kuo stipresnį emocinį ryšį – mylėti jį, padėti jam, domėtis jais. Geri santykiai šeimoje apsaugo vaiką nuo klaidingų žingsnių. Ir atvirkščiai, nesutarimai su tėvais, jų abejingumas greičiau stumteli vaiką į narkotikų liūną. Antra, reikia namuose sukurti kuo jaukesnę atmosferą, leisti vaikams užsiimti mėgstama veikla, pasikviesti į namus draugų, patarti jam, su kuo draugauti nederėtų. Matant, su kuo vaikas draugauja, lengviau jį apsaugoti nuo blogos įtakos. Nors gyvenime būna ir nelengvų ak.imirkų, negalima dejuoti, ypač girdint vaikui. Nuolat girdėdamas, koks sunkus gyvenimas, kiek daug aplinkui blogų žmonių, apgaulės, vaikas gali nusivilti gyvenimu. O tai pavojinga.tad verčiau pasidžiaugti tinkama sveikata, daugiau su vaiku papramogauti, dažniau lankytis įdomiuose renginiuose. Būtina vaiką išmokyti gerbti ne tik kitus, bet ir save. Vaikai, kurie susilaukia iš suaugusiųjų daug pastabų ir kritikos, bet mažai teigiamo įvertinimo, paprastai yra menkesnės nuomonės apie save negu kiti jų bendraamžiai. Sulaukus paauglystės tai tampa didele problema. Menkai save vertinantys paaugliai labiau linkę pasitikėti aplinkinių sprendimais, vertinti kitų nuomone, bet ne savo. Kadangi suaugusiųjų vaidmuo žengus paauglystės amžių pamažu tampa vis mažiau reikšmingas, o prisitaikymas bendraamžių grupėje tampa vis svarbesnis, menkai save vertinantys paaugliai renkasi paklusti bendraamžių nuomonei ir pasiduoti jų įtakai. Jei toks paauglys atsiduria tabaką, alkoholį ar narkotikus vartojančių bendraamžių tarpe ir neturi stiprios vidinės motyvacijos šių medžiagų nevartoti, greičiausiai jis rinksis „neatsilikti“ nuo savo bendraamžių. Save gerbiantis paauglys lengviau pasakys “ne”, kai jam bus siūloma alkoholis, cigaretės ar narkotikai. O savigarbą ugdo bendra veikla, suaugusiųjų pagyrimas, jų pasitikėjimas, tam tikros pareigos namuose. Jei vaikas šeimoje jaučiasi visavertis šeimos narys, jis ima save gerbti. Dabar vaikai nuo mažens žino apie narkotikus ir tarpusavyje kalba apie juos. Bet tėvams vistiek dera pasišnekėti su savo atžalomis. Tokiam pokalbiui reikia pasiruošti iš anksto, nes vaikas turi gauti daugiau žinių. Nereikėtų vien tik bandyti įbauginti vaiką: kalbėti apie narkotikų daromą žalą, AIDS ir kitas su jais susijusias ligas. Vaikas turėtų žinoti, kad pradėjus vartoti narkotikus visiškai prarandamas savarankiškumas ir tampama narkotikų platintojų vergu. Pasitaiko, kai į narkotikus įninka kuris nors iš draugų. Todėl būtina iš anksto paruošti vaiką tokiai situacijai. Reikia patarti vaikui nesistengti pačiam jį išgelbėti, nes tai gali padaryti tik specialistai. Galima pasiūlyti draugui gydytis, pasakyti, kad su narkomanu draugauti neketinąs. Jeigu draugas nesiryžta pradėti gydytis, galima pabandyti jį įkalbėti. Jokiu būdu negalima užtarti narkomano, duoti jam pinigų, leisti nakvoti savo namuose. Vaikas turi suvokti, kad tokia pagalba draugui nenaudinga, o jam pačiam – pavojinga.
Tėvams, pedagogams, vaikų ir jaunimo sveikatos apsaugos specialistams, siekiantiems padėti paaugliams išvengti vis lengviau prieinamų narkotinių medžiagų vartojimo, yra svarbu:
 Patiems pakankamai išmanyti apie apie narkotines medžiagas, kad sugebėtų būti paaugliams autoritetais.
 Būti sektinais elgesio modeliais paaugliams rūpinimosi fizine ir psichine sveikata bei socialinių įgūdžių valdymo požiūriu.
 Pradėti priklausomybių prevenciją jau nuo vaikystės: ugdyti vaikų ir paauglių vidinę motyvaciją ir socialinius įgūdžius, galinančius veiksmingai pasipriešinti neigiamai įtakai ir padedančių užtikrinti gerą savijautą bei vidinę pusiausvyrą įvairiose sudėtingose gyvenimo ir bendravimo su aplinkiniais situacijose.
Labai svarbu nuo vaikystės puoselėti vaikuose atsakomybės jausmą. Nuo mažų dienų tėvai ir pedagogai turėtų mokyti vaikus numatyti savo elgesio pasekmes ir leisti jas patirti – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Paaugliams, sugebantiems įvairiose situacijose prognozoti savo elgesio pasekmes ir prisiimti atsakomybę, yra lengviau priimti teisingus sprendimus, susidurus su žalingos aplinkos įtaka. Svarbu paauglius išmokyti priimti teisingus sprendimus. Susidūrę su bendraamžių pasiūlymu vartoti narkotikus, paaugliai turi sugebėti teisingai apsispręsti.
Valstybė jau kelerius metus deklaruoja, kad alkogolizmo, narkomanijos, rūkymo problemos yera vienos aktualiausių ir labiausiai spręstinų. Tačiau valstybės biudžeto lėšos, skirtosšioms problemoms spręsti, nuolat mažėja. Švietimo ir mokslo ministerija prevencijos programoms 1998 m. Skyrė 4 mln. Lt, 199.9 m. – 2 mln. Lt, 2000-iais tik 1 mln. Lt. Panaši situacija ir kitose institucijose. 1999 m. Socialinių reikalų ir darbo, Švietimo ir mokslo bei Sveikatos ministerijos parengė ilgalaikę 3 metus trunkančia narkomanijos prevencijos programą, kuriai buvo numatyta skirti nuo 8 iki 12 mln. Lt,. Tačiau susidarius ekonomikos krizei Lietuvoje 1999 m., daugelis ministerijų nutraukė savo programas visuomenei, o pastaroji programa taip ir nebuvo pradėta. Todėl nagrinėti valstybės politikų narkomanijos, alkoholizmo prevencijos srityje yra ytin problemiška. Panaši situacija ir daugelyje savivaldybių. Socialinės veiklos sritis Lietuvoje yra labai apleista. Palyginus su kitomis sferomis (kultūra, sportu, laisvalaikiu.), tai yra beveik tuščia niša, kadangi nevyriausybines organizacijas bei valdžios įstaigas, dirbančias šioje srityje „galima ant pirštų suskaičiuoti“.
Narkomanija plinta nepaisydama jokių kovos su ja būdų. Net tose šalyse, kur už narkotikų kontrabandą baudžiama mirtimi yra narkotikų prekeivių ir narkomanų. Vienintelis būdas apsaugoti savo vaikus nuo šios blogybės – auklėti juos taip, kad nekiltų pagunda jais svaigintis. Jeigu jie jausis laimingi realiame gyvenime, tai nesisvaigins kvaišalais. Jaunam žmogui, ypač paaugliui, sunkiau įveikti gyvenimo sunkumus, todėl jis gali ieškoti lengvesnio būdo pasidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais.

Literatūra
DAVIDAVIČIENĖ A.; STONIENĖ L. Narkotikų vartojimo ir Živ/AIDS prevencija ugdymo įstaigose. Metodinės rekomendacijos. Švietimo ir mokslo ministerija, Vilnius, 2000 m.
www.stok.lt
www.aids.lt

Leave a Comment