Man liko gyventi 10 dienų

Laikas – tai gyvenimo upė. Pradžioje lėta, maža, pažeidžiama, o vėliau vis stiprėjanti ir galiausiai nesuvaldoma. Šiame laike ir gyvename mes, žmonės, kurie visai nesusimąsto apie laiko vertę. „Apie minutės vertę reikėtų paklausti įsimylėjelių, nekantriai laukiančių susitikimo, apie sekundės vertę išgyvenusio avariją, o apie milisekundės vertę olimpinių žaidynių sidabro laimėtoją“. Laikas visada lekia, niekada nelaukia mūsų. Juk atrodo, kai kurie iš mūsų dar visai neseniai buvo maži vaikai, o dabar jau yra suaugę. Bet neverta verkti, kad kas nors baigėsi. Reikėtų nuusišypsoti, kad tai apskritai buvo! Tuo galima mėgautis kaip sena nuotrauka, panorėjus išsitraukti ir pasižiūrėti. Juk malonu prisiminti! O gyventi tai verta, nes gal tavo mama vis dar nežino, kaip stipriai ją myli? Žmogus turėtų branginti savo gyvenimo kiekvieną minutę. Bet ar taip yra? Kiek dažnai mes sakome „kada nors“ arba „kurią nors kitą dieną“?.. Nereikėtų atidėlioti nieko, kas suteikia mums džiaugsmo. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga! Ir mes nežinome, kuri iš jų bus mums paskutinė. Niekada neereikėtų nustoti šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu – visas pasaulis.

Dar vienas, šiltas vasaros rytas..

Pramerkiu akis- visas mano kambarys nušviestas ryto saulės spindulių, už la

ango ošia žali, šilto vėjelio siūbuojami medžiai, juose paukščiai- net pro uždarą langą girdžiu jų linksmą klegesį. Pakeliu akis į aukštą, žydrą dangų- tokį tyrą! Nuostabus vasaros rytas!
Jaučiu, kaip šilti saulės spinduliai glosto man veidą.

Kol protas dar ramus..

Kol dar esu apsnūdus po nakties miego.

Kol dar rami ir laiminga.

Kol dar.
Kažkas giliai suspaudžia širdį. Po truputį į ramias mano mintis ateina skaudi gyvenimo realybė.
– Kai protas bunda.
– Kai pabunda atmintis.
– Kai susiduri su negailestinga tikrove.
– Su nepakeliama tiesa..!
– JUMS LIKO LABAI NEDAUG- GAL PORĄ SAVAIČIŲ.O GAL IR DAR MAŽIAU- DEŠIMT DIENŲ.Atleiskit, bet mes niekuo nebegalim Jums padėti.
Šaltas, bejausmis balsas.Gydytojas nuostabus žmogus- atidavė visas savo jėgas mano gerovei. Puikus žmogus , geras specialistas. Bet tą rytą neapkenčiau Jo! Jo ir jo žodžių..!

Nekenčiau jo balso.
Nekenčiau tos tiesos.
Savęs., Visko!
Pro ašaras nebematau ošančių meedžių. Tik žali raibuliuojantys siluetai. Kaip aš myliu vasarą ir šilumą. Nemėgdavau šalto rudens, tamsių vakarų. Niekada nemėgdavau, bet dabar, atiduočiau viską, kad tik galėčiau pamatyti gelstančius rudenio medžius.

Jokios vilties.
Niekada jų nebepamatysiu, o dar tiek planų turėjau, tiek visokių reikalų neišspręstų, tiek žodžių neišsakytų, artimiesiems, draugams, kolegoms ir netgi priešams( bet ar aš turėjau tokių).Tad belieka prašyti Dievo palaimos ir atsiduoti į Jo rankas. O savo mylimiausiems žmonėms , per paskutines duotas dienas pasakyčiau, Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcio Marguezo žodžiais, tai ko ne

esugebėjau ar nemokėjau pasakyti per savo trumpą gyvenimą.

“ Jei Viešpats Dievas sekundei užmirštų apie tai, kad esu skudurinė lėlė, ir padovanotų man truputėlį gyvenimo, greičiausiai nepasakyčiau visko, ką galvoju;daugiau galvočiau apie tai , ką kalbu.

Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, o pagal tai, kiek jie reiškia.

Mažiau miegočiau, daugiau svajočiau, suvokdamas, kad kiekviena minutė užmerktomis akimis-tai šešiasdešimties šviesos minučių praradimas.

Vaikščiočiau, kai kiti nuo to susilaiko, atsibusčiau, kai kiti miega, klausyčiau, kai kiti kalba. O kaip mėgaučiausi šokoladiniais ledais!

Jei Dievas duotų man truputėlį gyvenimo, rengčiausi paprastai, kelčiausi su pirmuoju saulės spinduliu, apnuogindamas ne tik kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei turėčiau širdį, sušaldyčiau savo neapykantą į ledą ir laukčiau, kada pasirodys saulė. Pieščiau šviečiant žvaigždėms kaip Van Gogas, svajočiau apie Benedetti poemą, o Serrat daina būtų man mėnulio serenada. Nuplaučiau rožes savo ašaromis, kad pajusčiau jų spyglių skausmą ir raudonų žiedlapių bučinį.
Dieve mano, jei turėčiau truputį gyvenimo. Nepraleisčiau nė dienos, nepasakydamas mylimiems žmonėms, kad juos myliu.

Įtikinėčiau kiekvieną moterį ir kiekvieną vyrą, kad jie yra mano mylimieji, gyvenčiau meilėje su meile. Įrodyčiau žmonėms, kad jie neteisūs, manydami, kad sendami jie liaujasi įsimylėti: atvirkščiai, jie sensta todėl, kad liaujasi įsimylėti!Duočiau vaikui sparnus, bet išmokyčiau skaraidyti pati. Pagyvenusius išmokyčiau, kad mirtis ateina ne dėl se
enatvės, bet dėl užmaršties. Kiek daug iš Jūsų išmokau , o žmonės.Sužinojau, kad kiekvienas nori gyventi kalno viršūnėje, neįsivaizduodamas, kad tikroji laimė laukia jo apačioje. Supratau, kad kai naujagimis pirmąkart suspaudžia mamos pirštą savo mažyčiame kumštelyje, jis čiumpa ją amžiams. Supratau, kad žmogus turi teisę pažvelgti į kitą iš viršaus tik tada, kai padeda atsistoti jam ant kojų. Aš tiek daug išmokau iš Jūsų, bet, tiesa sakant, iš viso to nedaug naudos , nes prigrūdus to pilną skrynią, nelaimei aš mirštu.”

Žodžiai išsakyti, skausmo daug , bet baisiausia, tai kad niekas nepasikeis pasauly, kai manęs nebeliks.
Viskas liks taip , kaip buvo.

Leave a Comment