VAIKŲ SAVIŽUDYBĖS IR JŲ PRIEŽASTYS

Lietuvos savižudybių rodiklis jau dešimti metai (nuo 1996 m

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

Sporto pedagogikos ir psichologijos katedra

VAIKŲ SAVIŽUDYBĖS IR JŲ PRIEŽASTYS

Darbą priėmė: A. Motejūnas

Atliko: SED II – 5gr. Studentė

Nora Šliževičiūtė

KAUNAS 2008

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………… 3

Savižudybė – kas tai?………………………………………………………………………………………………… 4

Statistika…………………………………………………………………………………………………………………… 5

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys……………………………………………………………………… 6 – 8

Šeimos įtaka suicidiam elgesiui……………………………………………………………………………………. 8 – 9

Depresija…………………………………………………………………………………………………………………… 9 – 10

Sunkumai santykiuose su bendraamžiais……………………………………………………………………….. 10 – 11

Smurtas ir prievarta…………………………………………………………………………………………………….. 11

Priklausomybės………………………………………………………………………………………………………….. 11

Mokymosi sunkumai…………………………………………………………………………………………………… 12

Žiniasklaidos įtaka savižudybei……………………………………………………………………………………. 12

Būkime pastabūs………………………………………………………………………………………………………… 13

I’vados……………………………………………………………………………………………………………………… 14

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………….. 15

Įvadas

Pati didžiausia žmogaus vertybė – gyvybė, didžiausia jo problema – gyvybės nuvertinimas, nutraukiant ją savo noru. Savižudybė – ypatingas mirties atvejis. Visais laikais ji buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys, simbolizuojantis įvairius dalykus: tragediją, šoką, siaubą, įniršį, nesupratimą, paguodą, palengvėjimą, gėdą, pagalbosšauksmą, skausmo išvengimą, protestą, neviltį, liūdesį, klaidą, nerimą, dramą, įžeidimą, neatleidimą ir kt..

Bene labiausiai mus šiandien šiurpina vaikų bei jaunuolių savižudybės. Ko gero mes, suaugusieji, net nesusimąstome apie tai, kad vaikai gali ryžtis šiam žingsniui. Vaikystė mūsų akimis – tai nerūpestingas, daug džiaugsmo ir naujovių suteikiantis gyvenimo periodas: smėlio dėžė, gatvėje ar kieme žaidžiantys draugai, kambaryje išmėtyti žaislai, pasakos prieš miegą …. Ar gali būti kas nuostabiau? Tačiau mes pamirštame keletą svarbių dalykų: šiame gyvenimo etape vaikai susiduria ir su daugeliu nežinomybių, sukeliančių įvairių baimių, abejonių. Pajutęs kokį nors pavojų, kad ir menamą, mažyliai griebiasi motinos, tėvo rankos. Ypač juos gąsdina šiurkštumas, fizinis skausmas, todėl kiekvienas mažas žmogelis kiek įmanydamas to stengiasi išvengti.

Tad kaip bijantis fizinio skausmo vaikas ryžtasi nusižudyti? Kaip jam užteko drąsos tokiam poelgiui? Pagaliau, kas gali nutikti dramatiškesnio ir skausmingesnio vaiko gyvenime nei „ rykštė“ ar „ diržas „ ? Kodėl kai kuriems jaunuoliams ar mažiems žmogučiams mirties glėbys atrodo mielesnis nei mamos ar tėvo? Juk išdrįsti pakelti ranką prieš save manyčiau nėra lengva, turi susikaupti be galo daug įvairių problemų.

Statistika šiuo klausimu verčia susimąstyti ne tik pedagogus, mokslininkus, psichologus ar tėvelius, bet ir visą visuomenę – kiekvieną mūsų. Yra pateikiami duomenis, kad Lietuvoje kasmet nusižudo apie 50 – 60 vaikų ir jaunuolių nuo 10 iki 19 metų. Vidutiniškai6 – 7 iš jų vaikai iki 10 metų, beveik -40% 11 -15 metų paauglių galvoja apie savižudybę ar kūrę konkrečius savižudybės planus ir bandė žudytis. Šis poelgis paliečia ne tik vaikus, bet ir jį supančią aplinką: tėvus, senelius, draugus….

Savižudybė – antra pagal dažnumą vaikų mirties priežastis. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų gru­pė­je ji užima 2-3 vie­tą tarp mir­ties prie­žas­čių. Šią visiems aktualią dilemą įma­no­ma spręs­ti tik įver­ti­nus so­cia­li­nes, eko­no­mi­nes, psi­cho­lo­gi­nes ir me­di­ci­ni­nes prie­žas­tis, le­mian­čias in­di­vi­do pa­si­ry­ži­mą nu­trauk­ti sa­vo gy­vy­bę.

Šiame darbe aptarsiu vaikų ir jaunuolių savižudybių priežastis.

Savižudybė- kas tai ?

Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslų : sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija, teologija ir kt. Tai sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Vienareikšmio atsakymo į klausimą „Kodėl žmonės žudosi ?“ nėra.

E. Schneidman – vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie savižudybes kūrėjų – Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas savižudybę apibūdina taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.“ Savižudybę šis mokslininkas įvardijo, kaip „ psichologinį skausmą – sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerims, vienišumas.“ Jo nuomone, šį skausmą sukelia nepatenkinti žmogaus poreikiai: ( meilės, supratimo, laimėjimo, būti globojamu, bendravimo, jaustis reikalingu ir t.t. )

Mokslininko nuomone, savižudybės turi ir bendrų bruožų:

Savižudybės prasmė– rasti problemos sprendimo būdą iš susidariusios krizinės situacijos.

Savižudybės tikslas – siekiama atimti sau sąmonę, kad būtų galima negalvoti ir nejausti.

Savižudybės veiksmas – pasitraukimas, bėgimas nuo aplinkybių ir būsenos.

Savižudybės postūmis – nepakeliamas psichikos (psichologinis, dvasinis) skausmas.

Nepatenkinti psichikos poreikiai

Emocinė būklė – bejėgiškumas ir neviltis.

Vidinė pozicija yra ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: noras gyventi ir negyventi lygūs.

Momentinis impulsyvumas – savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas.

Suvokimo (pažinimo) sferos susiaurėjimas: žmogus mato savo, kitų galimybes, situacijos, į kurią pateko, ypatumus siauriau, vienpusiškai, lyg pro „tamsius akinius“. Į sąmonės, suvokimolauką nebepatenka įsipareigojimai ir atsakomybė prieš artimus ir mylimus žmones, teigiami ir malonūs prisiminimai, vilties išgyvenimas

Visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kažkam yra pranešama apie ketinimą, planą nusižudyti.

Savižudybė – procesas, kurio pradžia dažnai glūdi dar vaikystėje, paauglystėje.

( E. Schneidman 2002 )

Pasak psichologės R. V. Pivorienės: „ Savižudybė tai – procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę; ketinimas nusižudyti; bandymas nusižudyti.“ Psichologės nuomone, vaikai linkę priimti impulsyvius veiksmus, tačiau dažniausiai nusižudymo planai bręsta ilgą laiką, nes vyksta „ sielos drama“, kurios metu ieškoma išeities iš susidariusios situacijos, o pats veiksmas gali būti įvykdytas 48 val. laikotarpyje ir greičiau. 

Savižudybė– tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus, dažniausiai tai – pagalbos šauksmas, nepakeliamo psichikos skausmo, beviltiškumo jausmo išraiška, kuriais žmogus nerado ,nesugebėjo, nemokėjo su kuo nors pasidalinti, neieškojo arba nesugebėjo rasti reikiamos pagalbos.

Blogiausia, kad šis žingsnis, klaida, padaryta silpnumo, bejėgiškumo akimirką, neatitaisoma. Ji palieka labai sunkias psichologines, dvasines pasekmes nusižudžiusiojo artimiesiems,draugams, bendradarbiams, visiems, su kuriais nusižudęs asmuo turėjo reikšmingesnius asmeninius santykius.      

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

                                                                                                                                           

Jausmai

Mintys

Liūdesys, prislėgta nuotaika

Nenoriu gyventi

Vienatvė

Nieko nepakeisiu

Bejėgiškumas

Nebegaliu ištverti

Neviltis

Esu nevykėlis ir našta

Nereikalingumas

Kitiems bus geriau be manęs

Statistika

Vaikų savižudybės pagal lytį ir amžių 2004 m. ( savižudybių skaičius 100 000 gyventojų )

Amžius

Iš viso

Mieste

Kaime

iš viso

vyrai

moterys

iš viso

vyrai

moterys

iš viso

vyrai

moterys

Iš viso

(0-17)

5,0

6,4

3,5

2,7

3,2

2,1

9,0

11,9

5,9

5-9

10-14

2,9

4,8

0,8

2,6

3,8

1,3

3,3

6,5

15-17

18,9

22,7

15,0

8,6

9,4

7,7

37,4

46,2

28,1

( Demografinės statistikos skyrius 2005 11 11)

Vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų berniukų ir mergaičiųsuicidinių polinkių dažnis, procentais ( 2002 )

0x01 graphic

* p < 0,05, ** p < 0,01, lyginant berniukų ir mergaičių grupes

( N. Žemaitienė, A. Zaborskis, 2002)

Šiose amžiaus grupėse autorės N.Žemaitienė, D.Gailienė ir kt. pastebi kad:

Vaikinų visada nusižudo kelis kartus (maždaug 5 kartus) daugiau negu merginų;

Miestuose nusižudo apie pusantro karto daugiau jaunuolių negu mažuose miesteliuose ir kaimuose;

Beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų vaikų ir paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandė žudytis.

Pagrindinėssavižudybių priežastys

Remiantis įvairiomis autorių, tyrusių savižudybių problemas, išvadomis, mintimis pasistengsiu atsakyti į opų nūdienos klausimą „Kodėl gi vaikai bando pasitraukti iš gyvenimo?

Kadangi šia dilema domimasi jau nuo seno, o domėjimosi sritys apima įvairias mokslo šakas, tai ir pateigtų teorijų, nuomonių bei jų autorių esti daug ir įvairių. Vieni mokslininkai remiasi psichoanalitiniu modeliu ir aiškina vaikų suicidines tendencijas arba agresijos internacionalizacija (D.M.Schechter), baime prarasti instinktų kontrolę (W.C.Ackerly), reakcija į kaltės jausmą dėl uždraustų impulsų (E.Furman). Kitų autorių dėmesio centre yra šeimos procesai (J.D.Sabbath, J.Richman ir kiti), o biogenetikai (J.D.Reiner, A.Roy ir kiti) ieško biologinių ir genetinių polinkio į savižudybę šaknų: paveldėjimo, nenormalios serotonino koncentracijos, žemo endorfino lygio ir t.t.

Tačiau savižudybės priežasties neįmanoma paaiškinti viena kokia nors teorija. Šį procesą dažnai lemia individualių ir socialinių veiksnių sąveika:

Socialiniai veiksniai. 1897 m. prancūzų sociologas E. Durkheim teigė, kad „savižudybių neįmanoma paaiškinti vien individualiomis priežastimis, reikia atsižvelgti ir į socialinius faktorius (visuomenės sąlygas ir žmonių santykius), nes jie pirmiausia įtakoja savižudybių paplitimą. Mintys apie savižudybę dažniausiai kyla, kai sutrikdoma socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų arba, kai atsiranda sunkumų bendrauti su aplinkiniaisir jį supančiais asmenimis, kai nepatenkinami žmogaus poreikiai – jaustis vertingu ir reikalingu, o šeimyninė padėtis, priklausymas bažnyčiai, santykiais su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse veiklose. Visuomenės stabilumui yra būtina individo ir jo moralinių normų harmonija. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas visuomenės integracijai.

( E.Durkheim. 2002 )

Individualiems veiksniams, galintiems turėti įtakos vaiko ar paauglio bandymui žudytis, priskiriami: kai kurie psichikos bei psichologiniai sutrikimai; elgsenos sutrikimai; beviltiškumas; vienišumas; žemas savęs vertinimas; socialinė izoliacija; savižudybės idealizavimas.

JAV psichologas, tiriantis vaikų savižudybių priežastis, I. Orbach teigia, kad šį drastišką poelgį žengti gali pastūmėti “neišsprendžiamos problemos”, kuriomsbūdingi sekantys bruožai:

vaikas negali pats jos išspręsti;

susiklosčiusi situacija apriboja vaiko pasirinkimą;

kiekvienas vaiko bandymas išspręsti problemas kelia vis naujų problemų;

vaiko problema slepia sudėtingą šeimyninį konfliktą.

Savaime aišku kodėl vaikas pats ne visada gali išspręsti jį užgriuvusias bėdas – per mažas gyvenimiškas patyrimas, nemokėjimas racionaliai spręsti problemų, o bandydami įveikti jas patiems grimzta į didesnį „ problemų liūną“. Todėl jiems labai svarbi pagalba ir supratimas iš aplinkos: pirmiausiai iš tėvų, po to mokytojų, draugų ir kitų jį supančių asmenų.

N. Žemaitienė, D. Gailienė, V. Pivorienė ir dauguma kitų autorių išskiria šias pagrindines vaikų suicidinio elgesio priežastis:

patirta prievarta ( seksualinė, emocinė ar fizinė );

tėvų skyrybos ar nesutarimai šeimoje;

bendravimo problemos su bendraamžiais;

nelaiminga meilė;

egzaminų baimė bei mokymosi sunkumai;

artimo žmogaus mirtis;

nesugebėjimas spręsti problemas;

depresija.

Atliktuose tyrimuose su mokiniais ( apklausti 5645 moksleiviai penktų, septintų ir devintų klasių iš 105 Lietuvos mokyklų 2002 metais kovo mėn., apklausą sudarė N. Žemaitienė – biomedicinos mokslų daktarė, lektorė ir Apolinaras Zaborskis – Biomedicinos mokslų habilituotas daktaras,

docentas ) buvo įvardintos ir kitos savižudybių priežastys: slegiančios mintys ( ypač paauglystėje ) užėmė pirmąją vietą tarp respondentų; smalsumas, norint išbandytiįvairius žudimosi būdus; ryškūs gyvenimo pasikeitimai( traumos, apakimas, sužinojimas apie įvaikinimą); materialiniai sunkumai; nepasitenkinimas gyvenimu, savo išvaizda;

Be abejonės, suicidiškas poelgis būdingas ne visiems vaikams ir ne visada papuolus į keblią situaciją ar užvirtus kalnui problemų. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka, susiformavusios vaiko nuostatos, tikėjimas, įgyta patirtis. Skiriamos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:

Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis);

Psichiniai sutrikimai, depresija ir somatinės ligos;

Nepilna, nedarni ar asociali šeima;

Labai griežti tėvai;

Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų, yra vieniši izoliuoti;

Vaikaspatyrė daug stresinių situacijų ar išgyvena sunkią psichinę traumą;

Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs);

Žemas savęs vertinimas ar nepasitikėjimas savimi;

Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai, perdėtas stropumas;

Savižudybė – “užkrečiama”, jos idealizavimas ir pamėgdžiojimas ( ypač paauglystėje );

Priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų.

Prie rizikos grupių taip pat galima priskirti ir „ gatvės“ ( beglobius), agresyvius ir bendraamžių atstumtus bei nusikaltimų padariusius vaikus.

Reikia pabrėžti, jog dauguma linkusių nusikalsti vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Šio streso šaltiniai gali būti labai įvairūs: kai kurie susiję su tame rajone gyvenančiais asmenimis ir su ekonominiais veiksniais, o kai kurie – su tėvų socialine padėtimi. Kitaip sakant, skurdas, tėvų asocialus ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – šeimos veiksniai, susiję su vaiko elgesio sutrikimais. Tokiose nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškia vaiko impulsyvumas, sutrinka bendravimas su tėvais bei bendraamžiais. Patys tėvai linkę dažnai griebtis žiaurių fizinių bausmių, kadangi kitaip nesugeba nustatyti pastovaus vaiko elgesio reguliuojančių taisyklių ir tinkamai juos auklėti, mylėti bei išklausyti, patarti. ( R.Žukauskienė, 1999 )

Kitais atvejais, kai tėvai įžeidinėja, žemina vaiką, vaikui parodomas žiauraus elgesio pavyzdys, jie mokosi elgtis lygiai taip pat. Šiai nuomonei pritaria ir lietuvių tyrėjas G. Valickas,pabrėždamas, kad ,,fizinį ir psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.” (G. Valickas, 1997)

Rizikos grupės vaikams būdingi šie bruožai:

Elgesio etikos sutrikimas ( nemandagumas, įžūlumas, nedrausmingumas);

Žemas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas savimi;

Jie jaučia baimę, nerimą, abejones, yra įsitempę, nervingi;

Susiduria su sunkumais mokykloje, bendraujant su aplinkiniais;

Būdingas nepasitikėjimas kitais žmonėmis;

Linkę į nusikaltimus, aferas, mėgsta apgaudinėti.

( R. Žukauskienė, 1999 )

Didelę reikšmę savižudybės pasirinkimui turi ir pačios mirties samprata. O ji įvairiose vaiko amžiaus tarpsniuose esti ne vienoda. Mažamečiui mirtistėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais žmonėmis – tėvais. Jis nesuvokia, kad mirtis – tai galas, o mano, kad iš čia galima sugrįžti, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. 10 – 12 m. vaikai mano, kad gyvenimas po mirties nenutrūksta, tiki prisikėlimu. Tokios mintys dažnai siejamos su norais ir bandymais pataisyti nepakeliamą jų akimis gyvenimo situaciją. Vaikai (net iki 17 metų) įsivaizduoja, kaip, jam numirus, jo visi gailės, verks, smerks save už abejingumą, šaltumą, nemeilę. Juk jie taip trokšta būti mylimi, reikalingi. Štai toks dažniausiai tikslas. O kad jo paties jau nebus ir šios svarbios problemos nebeegzistuos, – realiai nesuvokia. ( Navickas, 2003 ). Daugeliu atveju, vaikų savižudybės – tai protestas ( prieš tėvus, draugus, pažeminimą ar kt. ).

Šeimos įtaka suicidiniam elgesiui

Jautriai reaguojame į oro pasikeitimą. Pavyzdžiui, kai kambaryje 23 laipsniai šilumos, mums per karšta, kai 17 – per šalta. Taip pat tiek mūsų pačių, tiek vaikų savijautą veikia ir šeimyninio mikroklimato svyravimai. Nuotaika šeimoje gali būti slegianti arba džiaugsminga.

Daugelis atliktų tyrimų parodė, jog šeimos struktūra ir jos įtaka yra labai svarbus veiksnys jaunuolių savižudybėms ir savižudiškam elgesiui. D. Gailienė knygoje “Savižudybių prevencijos idėjos” išskiria savižudžių šeimoms būdingus bruožus:

Aiškios kartų ribos nebuvimas;

Šeimos struktūra pernelyg sustabarėjusi ir bet koks pokytis laikomas grėsmingu;

Tėvo ir vaiko santykiai simbiotiniai;

Ilgalaikėsproblemos: vieno iš tėvų nebuvimas, girtavimas, psichikos ligos, ankstesnės savižudybės.

Šeimose, kur vyrauja pernelyg sustabarėjusi tvarka, į daugelį dalykų “žiūrėjimas pro pirštus”, čia apstu paslapčių, o šeimos narių tarpusavio bendravimas menkas.

Kitose šeimose atvirkščiai – būna labai griežta disciplina. Tuomet vaikams nubrėžiamos griežtos ribos, kurių negalima peržengti, kas labai trukdo ugdyti asmens tapatybę ( ypač paauglystės laikotarpiu ar hiperaktyvių vaikų atžvilgiu ). Pavyzdžiui, neretai tėvai išardo paauglių poras ar draudžia draugystes, kas labai skaudina jų vaikus, nes bendravimas ne tik šeimoje, bet ir su bendraamžiais jiems svarbus.

Savižudžių šeimose nebūna aiškios kartų ribos, pavyzdžiui, kuris nors iš tėvų lieka pernelyg prisirišęs prie savo tėvų šeimos.Vis dažnesnis šiandienos faktas – seneliai, o ne tėvai augina vaikus.

Paskatinti žudytis gali neseniai įvykęs koks nors persitvarkymas – persikraustymas, atleidimas iš darbo, fizinė ar psichinė liga, tėvų barnis ar skyrybos.

Moksleivių nurodytus šeimoje patiriamus sunkumus galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes:

vaikų ir tėvų tarpusavio nesutarimai;

b) tėvų tarpusavio nesutarimai;

c) tėvų meilės ir dėmesio stoka.

Savo paaiškinimuose, kurie dažniausiai susideda iš trijų, keturių žodžių, nesutarimų priežastis tiesiog įvardijama sekančiai: „ kartais (dažnai) manęs nesupranta“, priekaištai“, „tėvai nepasitiki“, „nervina mama ant manęs staugia“, „nesutarimai tėvu“, „užkniso tėvas“, „tėvo rėkimas“- tai apibūdina tėvų elgesį,. Tarpusavio bendravime vyravo tokios nuostatos; „ užkniso sesė“, nervina broliai“, „dėl patėvio nebenoriu gyventi“, „nesutariu su patėviu“, „pykausi su globėjais“. Dauguma moksleivių taip pat įvardija laisvės ribojimą, kišimąsi į jų asmeninius reikalus ( draugų atrinkimas ir t.t. ), nesugebėjimą suprasti, patarti, dėmesio stoką iš tėvų pusės. Juos taip pat piktino ir slėgė nuolatiniai barniai bei išgėrimai namuose.

Tėvai turėtųbūti artimiausi žmonės, bet kodėl taip nėra?Štai vienos mergaitės, parašiusios jaunimo pagalbos linijai, laiškas, kuriame ji išliejasavo skaudžius išgyvenimus, emocijas, liūdesį, nusivylimą, vienišumą:

„Dabar sėdžiu viena namuose. Dieną buvau geros nuotaikos. Kažkaip sugebėjau būti viena su

savimi. Tačiau dabar nejučiom peržvelgiau namus… Tik tamsa… tyluma… Gal kam nors tai ir

patinka, bet ne man. Man tik 17… Aš dar nenoriu gyventi viena. Noriu, kad tėvai būtų šalia.

Tiesą sakant, aš net nepastebiu skirtumo – ar jie (tiksliau, mama) išvyksta kur nors toliau, ar

tiesiog gyvena savo gyvenimą, kuris, deja, mane mažai liečia. Nors nežinau, kartais man jau

būna keista, kai mama namie… Taip jau yra, kad ji kiekvieną naktį būna pas savo draugą… O

tėtis? Jis taip toli… Kartais atrodo, kad prie to priprantu, bet iš tikrųjų – tai tik bandymas save

įtikinti, kad man tai nerūpi. Bet štai jau pusę valandossėdžiu netvardydama ašarų… Ir kodėl?

Kad nieko nėra šalia… Tėvai turėtų būt artimiausi žmonės, tai kodėl taip nėra??? Man nereikia

tėvų tik tam, kad duotų pinigų… Man reikia kur kas daugiau… Man liūdna… Kartais draugai

sako, jog man pavydi, kad tėvų taip dažnai nebūna namie. Bet kaip galima to pavydėti??? Aš

nemėgstu eiti pas kitus į svečius vakarais, kai tėvai būna namie. Man keista… Aš negaliu žiūrėti,

kaip jie visi sėdi prie vakarienės stalo, dalinasi savo mintimis, dienos įspūdžiais. Aš nei su

mama, nei su tėčiu niekada nesišneku taip. Jie arba neturi laiko, arba, kai nori, kad pasakyčiau,

kaip man einasi, aš paprasčiausiai neturiu ką pasakyti… Tiesiog tėvai nėra tokie artimi, kad

galėčiau su jais šnekėtis. Man skaudu… Žinau, kad nei vienoj šeimoj nebūna viskas idealu,

tačiau negi aš prašau tiek daug? Man sunku užmigti, būnant vienai. Ne, man nebaisu… man tik

beprotiškai liūdna. Man tik norisi, kad kas nors dabar ateitų ir mane apkabintų. Bet, matyt, to

reiks laukti nebent tik sapne…“

(Draugo laiškai, 2004 )

Skaudžiausiai vaikai vis dėlto išgyvena tėvų skyrybas. Tuomet jie išgyvena daugybę įvairių jausmų – kaltę, nes galvoja, kad tėvai skiriasi dėl to, kad buvo negeri; pyktį ant tėvų, nuoskaudą, jaučiasi palikti, išduoti, nemylimi, neretai jaučiasi patekę į aklavietę: jie sako, kad myli abu tėvus ir nežino, kaip jiems pasielgti, kad būtų teisingi abiejų tėvų atžvilgiu:

“Penkiolikmetė Agnė skambina, nes jos tėvai skiriasi. Ji mano, kad tai gerai, nes per tuos metus, kai tėvai gyveno kartu, jie nuolatos bardavosi ir kovodavo vienas su kitu. Ji manė, kad tai pasibaigs, kai tėvai išsiskirs. Tačiau dabar Agnė turi pasirinkti su kuo gyventi, ir abu tėvai stengiasi palenkti ją į savo pusę. “Ką man daryti, jei būnu su mama, pyksta tėtis, o jei būnu su tėčiu, mama su manimi nesikalba?”

( Draugo laiškai, 2004 )

Vaikai, o ypač paaugliai, neturintys emocinio ryšio su šeima, neretai negali šio stygiaus kompensuoti klasėje, priešingai – dažnai ir klasėje patiria verbalinę agresiją, izoliaciją, pažeminimą, ignoravimą ir t.t.

Šiuolaikiniai vaikai gyvena nuolatinėje įtampoje tarp palankių vystimuisi sąlygų ir didesnės tarpusavio konkurencijos, savarankiškumo ir ekonominės priklausomybės,komercinio laisvalaikio ir saviraiškos, tradicijos ir šiuolaikiškumo. Jie vis rečiau pripažįsta autoritetus, dažnai kritiškai nusiteikę visuomenės atžvilgiu, kadangi keičiasi tradicinių vertybių sistema. Vis svarbesniu aspektu tampa supratimas ir saviraiškos galimybių užtikrinimas. Problemų, su kuriais susiduria rizikos grupės vaikas, begale.

Akivaizdu, kad nuo pat vaikystės šeimoje formuojasi kūdikio emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių vertybių supratimas, įsisavinimas, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą niekam verti, nepasitiki savimi, aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms situacijoms.

Depresija

Sa­vi­žu­dy­bės prie­žas­ti­mi ne­re­tai bū­na psi­chi­kos li­gos. Apie mir­tį ir sa­vi­žu­dy­bę gal­vo­ja dau­giau kaip pu­sė ser­gan­čių­jų dep­re­si­ja. Dažnos jos ir sergant kitomis psichinėmis bei somatinėmis ligomis.

Sa­vi­žu­dy­bių pa­dau­gė­jo dėl to, kad gy­ve­ni­mas ta­po įtemp­tas, per­ne­lyg spar­tus ir su­dė­tin­gas, su­stip­rė­jo kon­ku­ren­ci­ja, pa­dau­gė­jo smur­to, o ry­šiai tarp žmo­nių la­bai su­sil­pnė­jo. Tė­vai ir vai­kai sve­ti­mė­ja,žmo­nėms trūks­ta ati­du­mo vie­nas ki­tam, sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mo, užuo­jau­tos. Sa­vi­žu­džių pro­ble­mos bū­na įvai­rios, bet jų iš­gy­ve­ni­mai la­bai pa­na­šūs.

D. Gailienės nuomonė, nors psichikos sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas – padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų požymis. Priešingai, dauguma tokių pacientų nenusižudo. Depresijos atveju savižudybių dažnumas siekia iki 30 proc., šizofrenijos – iki 10 proc. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos progresavimu, simptomų paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali kritiškai įvertinti savo sutrikimą.( D. Gailienė, 1998 )

Apie paauglių depresiją ir polinkį į savižudybes domėjosi ir psichikos sveikatos centro darbuotojos iš Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestų. Apklaususios mokinius buvo pagrindė teiginį, kad depresijos metu daugelis bando žudytis, o mintys apie gyvybės nutraukimą aplankė daugelį moksleivių. Patys skaičiai apie polinkį į depresiškumą parodo apie nelengvą paauglių gyvenimą, nuolat lydinčią juos įtampą.

Mergaičių ir berniukų polinkis į depresiškumą ir savižudybės pavojus (apklausos duomenys absoliučiaisiais skaičiais ir procentais nuo apklaustų tos lyties paauglių skaičiaus)

Apklausos duomenys

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

mergaitės

berniukai

mergaitės

berniukai

mergaitės

berniukai

abs.sk.(proc.)

abs.sk.(proc.)

abs.sk.(proc.)

abs.sk.(proc.)

abs.sk.(proc.)

abs.sk.(proc.)

Apklausta

842(100)

683(100)

1510(100)

1049(100)

577(100)

494(100)

Linkę įdepresiškumą

556(66,0)*

341(49,9)*

823(55,3)*

503(46,3)*

324(56,2)*

189(38,2)*

Savižudybės tendencijos (mintys)

128(15,2)

73(10,6)

272(18,0)

124(11,8)

102(17,7)

60(12,1)

Bandymai žudytis

55(6,5)

32(4,7)

129(8,5)

54(5,2)

37(6,4)

24(4,8)

p<0,05 . tarp mergaičių ir berniukų miestuose.

( Teresė Ramanauskienė, Vida Matulionienė, Vaiva Martinkienė, 2002 )

Depresiją galime atpažinti iš šių simptomų: žmogaus nuotaikos ir elgesio kaitos (ji pasireiškia pradedant prislėgta nuotaika bei nedrąsa užmezgant socialinius kontaktus ir baigiant izoliacija, sunkiais miego ir valgio sutrikimais; iš kalbos ( kalbama apie nusivylimą, jautimąsi atstumtam, kaltės jausmą, apleistumą ir bejėgiškumą, minimas noras mirti,); agresyvaus elgesio, miego sutrikimų, pablogėjusio mokymosi, sumažėjusio noro bendrauti, somatinių nusiskundimų energijos stygiaus, apetito ir svorio pasikeitimų. Tačiau depresija, ypač jaunuolių, sunkai pastebima, nes dažniausiai jiems būdinga paslėpta depresijos forma, kuomet požymiais gali būti anoreksija, ištvirkimas, narkotikų vartojimas.

Su savižudišku elgesiu yra susijusios anoreksija, bulimija, diabetas, epilepsija, galvos smegenų traumos, raumenų distrofija. Iš fiziškai neįgalių žmoniųsavižudybės riziką patiria tie, kurie lieka visam gyvenimui paralyžuoti dėl stuburo sužeidimų, yra amputuotos galūnės. Didelės rizikos grupei priskiriami ir ŽIV nešiotojai bei sergantieji AIDS.

Savižudybės rizika kyla dėl daugelio veiksnių, ir vienas iš jų gali būti liga.

Sunkumai santykiuose su bendraamžiais

Skaudu, kai tave atstumia šeima – artimiausi ir mylimiausi tau žmonės. Bet nemažiau sopa, kai esi išskiriamas ir draugų tarpe. Bendravimas su bendraamžiais, lygiavertiškumas, pripažinimas vaikui lygiai taip pat svarbus, kaip ir tėvų meilė bei supratimas. Ypač tai aktualu paauglystės laikotarpyje, kai autoritetu anaiptol tampa kiemo draugai, o ne tėvai.

Moksleiviai bendravime su bendraamžiais įvardijo šiuos sunkumus, sukeliančius daugiausiai problemų, skausmo bei verčiančius susimąstyti apie savižudybę:

nelaiminga meilė;

nesutarimai, konfliktai su draugais – draugų neturėjimas („neturiu draugų“, „jaučiuosi niekam nereikalingas (-a)“; draugų praradimas („praradau geriausius draugus“, „nuo manęs nusisuko draugai“); draugų apgaulė, išdavystė („išdavė draugė“, „apgavo artimas draugas“).

„Mane paliko mergina, su ja draugavau 4 metus ir dabar niekaip negaliu jos pamiršti … Jau

pradedu manyti, kad niekada nebegalėsiu ką nors mylėti… . Negaliu pamiršti, naktimis nemiegu!

Gal man pradėti vartoti kokius raminančiuosius? Nebesinori ir gyventi!“

( Draugo laiškai, 2004 )

Atstumti ne tik šeimos, bet ir draugų vaikai pasijaučia vieniši, nereikalingi, gali pulti į neviltį, depresiją, save menkinti. O ką bekalbėti apie „širdies draugus“ ? Meilės nesėkmės skaudžiausios, jos visada palieka gilius randus ilgam ne tik vaikams, bet ir mums, suaugusiems, sukelia „jausmų audras“ ir „ proto sumaištį“.

Kaip vaikas sugeba bendrauti su aplinkiniais taip pat priklauso nuo šeimos, kur pirmiausiai ir turime išmokti bendravimo etikos.

Smurtas ir prievarta

Skaudžios vaikų tarpe yra ir įvairios patyčios, priekabės. Jos taip pat stumia beviltiškumo link silpnesnius, jautresnius vaikus, kurie dažniausiai kenčia ir nuo smurto namuose ( asocialios šeimos – vaikai dažnai išklauso įžeidimų dėl girtaujančių tėvų ir patiria izoliaciją, o namie ir nepavydėtina situacija. Viso toreziumė – vaikas gali neatlaikyt spaudimo ).

Prievarta paprastai skirstoma į tris kategorijas: emocinę, fizinę ir seksualinę. Dažniausia vaikų tarpe vyrauja emocinė ir fizinė, kurios naudojamos ne tik namie, bet ir mokyklose, draugų tarpe.

Apie fizinį smurtą šeimose paskutiniu metu girdime pakankamai dažnai. Smurtaujama vis atviriau, o to pasekmė – pažeista vaiko vystimosi fizinė ir psichinė raida, t.y., dažnai išsivysto depresijos, baimės, potrauminis stresas, paranoidinės būsenos, savęs menkinimas ir žeminimas, agresija prieš save ir aplinkinius, pyktis ir t.t.. O jei pridėsime jaučiamą pažeminimą ir skausmą ( tiek išorinį ir vidinį) ? Asocialiose šeimose dažnai taikomos visos trys prievartos grupės, labiau išsilavinę tėvai apseina su emociniu spaudimu ar lengvomis fizinėmis bausmėmis. Faktas tas, kad bet koks smurtas ir prievarta sudaro prielaidas suicidiniam poelgiui.

Priklausomybės

Iš priklausomybių šiuo metu labiausiai nerimą kelia alkoholio ir narkotikų vartojimas. Pasak L. Bulotaitės, pagal amžių, 2003 metais statistika jaunimo, vartojančio narkotines medžiagas, tarpe pasiskirstė sekančiai: iki 14 m. – 0,1 proc.; 15 – 19 m. – 7,7 proc.; 20 – 24 m. – 27,4. svaiginamasi dėl daugelio priežasčių, bet dažniausiai, norint atsipalaiduoti, dėl smalsumo, tam turi įtakos ir draugų „spaudimas“. Apklausti moksleiviai taip pat minėjo, kad dauguma žudėsi būdami apkvaišę nuo svaigalų; „ buvau pamišęs, aptemo protas“, „narkotikai, per stebuklą likau gyvas“. Ir nieko nuostabaus, nes „kvaišalai“ sutrikdonormalų mąstymą ir suaugusiems, o jaunuoliai alkoholį ir narkotikus įsisavina 3 kartus greičiau, o būdami apgirtę paišo gyvenimą juodomis spalvomis dažniau nei blaivioje būsenoje, atsiranda daugiau drąsos drastiškiems poelgiams. Todėl nenuostabu, kad ir savižudiškų minčių ir poelgių padaugėja dėl alkoholio ir narkotikų, kurių vartojimas jaunimo tarpe labai paplitęs. Ypač rizika padidėja, sergant kokia tai psichine ar somatine liga, depresija, kai susikaupę kitų problemų.

Mokymosi sunkumai

Ar galima nusižudyti dėl mokslų? Atsakymas: „ Taip`. Jau ne vienerius metu Lietuvos mokyklose kasmet daugėja dalykų, kurių vaikai privalo išmokti, vis intensyvesnės darosi mokymo programos. Tokiomis priemonėmis siekiama moksleivius kuo geriau parengti gyvenimui, suteikti platų išsilavinimą, tačiau neretai vaikai dėl pervargimo ima jausti negatyvias pasekmes. Sukrizėmis dažniausiai susiduria baigiamųjų klasių mokiniai, besiruošiantys laikyti egzaminus.

Pasak psichologės V. Pivorienės: “Mokykliniai krūviai yra dideli ir, ko gero, ne visai pamatuoti. Jie daro įtaką ne tik krizinių situacijų atsiradimui, bet ir mokymosi motyvacijos sumenkėjimui: jei vaikas mokosi ties savo galimybių riba, jis negali to daryti kelerius metus iš eilės. Jei jaunas žmogus nebepajėgia ilgiau išlaikyti tokio tempo, pervargsta emociškai ir pasiduoda”.

Kai vaikui nesiseka mokytis ir suspėti kartu su bendraamžiais, jam gali išsivystyti nepilnavertiškumo kompleksas.Jo gyvenime, atsiradus dar ir papildomoms problemoms, gali išsivystyti gili depresija.

Dažna suicidinio elgesio priežastis tampa ir pačių tėvų klaida – per didelis reikalavimas, kad vaikas mokytųsi tik labai gerai, arba pačiame vaiko asmenybėje susiformavęs laimėjimo poreikis.

Vaiko sąmonėje suformuojama nuostata, kad pagrindinis gyvenimo tikslas – įstoti į aukštąją mokyklą. Jei įstoti nepavyksta, tuomet jaunas žmogus nori nenori patiki, kad yra negabus ir nieko vertas.

Žiniasklaidos įtaka savižudybei

Mokslininkai, tvirtindami, kad savižudybės yra užkrečiamos, turi įrodymų, kad jas tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija.A. Bandura teigia: „ Didelę elgsenos dalį žmogus išmoksta vadinamuoju modeliavimo, arba, pamėgdžiojimo, būdu – stebėdamas kitų elgesį“. ( D. Gailienė, 1998 ). Ypač tai būdinga vaikams. Šį elgesį ypatingai skatina įžymių, garsių, patrauklių asmenųpoelgiai. Durkheim pritaria, kad „ mintis apie savižudybę – „ užkrečiama“.“ Tyrimais įrodyta, jogais „užkratas“ veikia 3 būdais:

skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas metodas.

Skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t.y. perduodama motyvacija nusižudyti.

Diegia požiūrį, kad savižudybė priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo. ( D. Gailienė,1998 )

Savižudybės perdavimo fenomenas buvo pavadintas Verterio efektu. Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, publikacijose apie savižudybes matyti tokie pokyčiai: 1996-2000 metais laikraščiuose straipsnių su žodžiu “savižudybė” pavadinimuose padaugėjo 1,5 karto, straipsnių su savižudžių nuotraukomis padaugėjo nuo 14,6% iki 17,6%, pirmuosiuosepuslapiuose jų padaugėjo 24,6%, smulkiai aprašinėjamos įvykio detalės.

Spaudoje, aprašant savižudybes, dažnai minima, jog nusižudęs žmogus kalbėjo apie savo ketinimus, nuotaikas, tačiau beveik neužsimenama apie svarbiausią – ką žmonės turėtų žinoti apie savižudybės grėsmės signalus, kaip reikėtų į juos reaguoti, kur ieškoti pagalbos. Taip pat neretai rašoma apie savižudybes, kaip apie moralinę problemą, laisvo apsisprendimo klausimą, svarstoma galima ar negalima žudytis.

Savižudybės perdavimui labiausiai imlūs vaikai paaugliai, jaunuoliai. Psichiniai pacientai jau turi polinkį į savižudybę, todėl jiems belieka tik pakartoti kieno nors poelgį.

Pasak D. Gailienės: „ Savižudybės užkrėtimas labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudžių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei atskirų individų pažeidžiamumo.“ ( D.Gailienė,1998 )

Būkime pastabūs

Vienaip ar kitaip savižudžiai praneša apie savo ketinimus, jei tai nėra impulsyvus veiksmas, jų elgesyje, kalboje, elgesyje galime pastebėti ženklus, kurie yra savotiški pagalbos šaukiniai. Todėl atkreipkime dėmesį jei:

vai­ko ar pa­aug­lio el­ge­sys tam­pa ne­įpras­tas;

ky­la ne­su­ta­ri­mų su drau­gais, tė­vais, nu­trūks­ta bu­vę ar­ti­mi ry­šiai;

as­muo blo­giau mo­ko­si;

su­trin­ka dė­me­sys;

pas­to­ju­si pa­aug­lė dėl to la­baisiel­var­tau­ja;

vaikas bė­ga iš na­mų;

kon­flik­tuo­ja;

įta­ria­te, kad var­to­ja nar­ko­ti­kus ar al­ko­ho­lį;

skun­džia­si įvai­riais ne­ga­la­vi­mais;

pa­si­kei­čia val­gy­mo ir mie­go įpro­čiai;

da­li­ja sa­vo la­biau­siai ver­ti­na­mus daik­tus;

ra­šo apie mir­tį;

jau yra ban­dęs žu­dy­tis;

nors ir juo­kau­da­mas, kal­ba apie sa­vi­žu­dy­bę, tei­gia, kad nie­kam ne­rū­pi, kad tai jau pas­ku­ti­nis la­šas ir pan. (apie ke­ti­ni­mą žu­dy­tis pra­si­ta­rė net ke­tu­ri iš pen­kių nu­si­žu­džiu­siųjų as­me­nų).

Savaime aišku, jog mes, suaugusieji, negalime apsaugoti vaikų nuo visų aplinkoje vykstančių baisių dalykų. Ir to net nereikia, nes jie turi patys savarankiškai išmokti tvarkytis su negandomis. Tačiau nereikia ir negalime nusisukti nuo vaikų, jei akivaizdžiai matome, jog problemų našta jam darosi per sunki, nepakeliama. Padėkime, nesvarbu, ar tai būtų mūsų pačių, ar kaimyno vaikas, neapsimeskime, kad nieko neįvyko. Pagalba iš aplinkos reikalinga ir mums, o vaikams jos reikia dar labiau, ir pirmiausiai ji turi sklisti iš šeimos.

Laiku ištiesus pagalbos ranką, galima išvengti daugumos savižudybių. Todėl, norint joms pažaboti kelią, svarbi ne tik tėvų pagalba, bet ir visos prevencinės priemonės, taikomos mokyklose, darželiuose. Reikalingas jaunuolių švietimas apie krizių įveikimą, mažinti žiniasklaidos įtaką suicidiniam elgesiui, o vaikams, turintiems psichologinių ar kitų problemų, rekomenduoti specialistų pagalbą. Schneidman pataria:

„Savižudybė apima ir vidinę sumaištį, ir mintį, kad išgelbėti gali tik mirtis.bet būtų protingiausia nedaryti neatšaukiamo veiksmo, kai sąmonė apimta laikino sąmyšio. Nereikia žudyti, kai esame sutrikdyti, o mąstymas susiaurėjęs.“

Išvados

Nusivylimo, beviltiškumo ir vienišumo jausmai gali aplankyti bet kurį žmogų, bet kuriuo metu. Kai šie jausmai įsitvirtina ir užlieja žmogų, gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – nusižudyti. Neretai vaikaiir paaugliai galvoja apie savižudybę ne dėl to, kad iš tikrųjų nori mirti, bet todėl, jog tuo metu jų savivertė būna žema, jie jaučiasi esą našta aplinkiniams. Tuomet juos kankina mintis, kad šeima būtų daug laimingesnė, jei jų nebūtų šalia. Suicidiam elgesiui gali pastūmėti daugelis veiksnių, susijusių su šeima ir socialine aplinka: bendravimo stoka su tėvais ar kitais šeimos nariais, smurtas, patyčios, izoliacija šeimoje ar draugų tarpe, slegiantys jausmai ir t.t. Rizika padidėja, jei sergama įvairiomis psichinėmis ar somatinėmis ligomis, depresija, vartojant alkoholį ar narkotines medžiagas, savižudybės idealizavimas žiniasklaidoje.

Vaikai ir paaugliai žudosi jausdami savo bejėgiškumą ir nesaugumo jausmą. Jie nežino, kaip išspręsti įvairias problemas, neturi jokių apsigynimo būdų, nes per mažai sukaupta gyvenimiškos patirties. Krizės metu gyvenimas tampa nykus, tuščias. Vaikui neaišku,į ką kreiptis, iš ko laukti patarimo. Dažnai suaugusiųjų samprotavimai apie užgriuvusias problemas vaiko neįtikina ir nenuramina. Neteisingas aplinkinių elgesys gali pastūmėti jauną žmogų į savižudybę.

Psichologų nuomone, mėginimas nusižudyti nėra galutinis problemų sprendimo būdas. Galutinį tašką padeda tik pati mirtis. Kiekvienas savižudis sprendimą mirti priima sunkiai. Jis ilgai svarsto, ar verta gyventi varginamam nepakeliamų problemų naštos, ar paprasčiau būtų pasitraukti iš gyvenimo. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo labai trapi. Paauglys sprendimą priima vadovaudamasis savo paties asmenine patirtimi, jis tikisi būti išgelbėtas.

Todėl labai svarbu, kad šalia esantys artimieji stengtųsi išklausyti jauną žmogų, suvoktų jo problemas, įsigilintų į jo išgyvenimus, sukurtų jam saugumo jausmą. Kiekviena asmenybė išgyvena psichologinę krizę savaip. Tik vieni ją įveikia patys, o kitiems reikia greta esančių paramos.

„Kai žmogaus baimė gyventi yra didesnė už natūralią baimę mirti, tuomet mirtis tampa priimtinesnė ir iškyla savižudybės grėsmė. Norint apsaugoti žmogų nuo susinaikinimo, būtina atpažinti šią grėsmę.“ (Frank J. Ayd Jr., M.D. 1961)

Galimybė nusižudyti slypi pačiose egzistencijos gelmėse, kai žmogaus šauksmas atsimuša į pasaulio tylą. Krizė gali ištikti kiekvieną. Jei būsime dėmesingesni vieni kitiems, gal išgirsime šį pagalbos šauksmą ir išgelbėsime kam nors gyvybę.

Naudotaliteratūra

1. E. S. Shneidman „Savižudžio sąmonė„ ; Vilnius: „Alk“ , 2002;

2. Gailienė, D., „ Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“. Vilnius: ”Tyto alba”, 1998;

3. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N., „Asmenybės ir bendravimo psichologija“, Vilnius: „Tyto Alba“, 2002;

4. N. Žemaitienė, Apolinaras Zaborskis „Moksleivių įvardijamos savižudiškų polinkių priežastys“; Psichologija 2004, 29;

5. L. Bulotaitė „ Narkotikai ir narkomanija“ ; Vilnius: „ Tyto alba“,2004;

6. A. Vaičiulienė „ Paauglio psichologija“; Vilnius: „ Presvika“ , 2004;

7. W. Grant „Nuo 13 iki 19“; Kaunas: „ Šviesa“, 1998;

8. G. Valickas „Psichologinės asocialaus elgesio ištakos“; Vilnius, 1997;

9. R. Žukauskienė, S. Ignatavičienė „Rizikos grupės vaikai“; Vilnius, 1999;

10. T. Ramanauskienė, V. Matulionienė, V. Martinkienė „Paauglių depresiškumas ir savižudybės pavojus“ ; Medicina (2002) 38 tomas, Nr. 4;

11. O.Kr. Polukordienė, A. Kazlauskaitė, P. Skruibis, R. Aleliūnaitė „Draugo laiškai“; Vilnius: Jaunimo psichologinės paramos centras, 2004;

12. J. Pikūnas, A. Palujanskienė „Asmenybės vystymasis“; Kaunas: „Pasaulio lietuvių kultūros mokslo ir švietimo centras“, 2001.

1

16