Gyvenimo prasmė

Juk aš niekada nepagalvojau, kad taip gali atsitikti. Man rodos, daug kas galėjo atsitikti, tik ne tai. Tai per daug žiauru. O mes buvome laimingi, nes mes mylėjome. Atimk iš gyvenimo meilę ir jis bus tuščias kaip dykuma. Ir kas norės joje gyventi? Kaip nuostabu gyventi laukimu, susitikimo džiaugsmais, net gi išsiskyrimo liūdesiu! Ir visa tai Mes patyrėm, ir visa tai Mes supratom. Mes supratom, kad negalim gyventi vienas be kito. Bet kad visuomet yra dar „bet“, kuris būtinai turi suugriauti Mūsų laime. Mes nepagalvojom, kad juodi debesys virš Mūsų galvų ir tuoj iš po jų trenks likimo žaibas. Mes per daug buvome laimingi, kad apie tai galvotume. O paskui Mes, tiksliau Aš, nutariau pasitraukti. Tam per daug buvo sunku, buvo daug kas prieš, kas trukdė Mums būti kartu. Kad ir kaip buvo sunku, Mes išsiskyrėm, bet tą lemtingą Rugsėjo 29 dieną, tai padaryti buvo be galo sunku. Ir vardan ko Aš padariau? Mes praverkėm visą naktį, nes mylėjom iki paskutinės akkimirkos ir taip išsiskyrėm. Tik Aš niekad nepagalvojau, kad tai bus paskutinis kartas, kada Aš Tave palikau, palikau amžiams. Aš pati negalėjau įsivaizduoti, kad Mes daugiau jau nebūsim kartu. Išlydėjau Aš Tave, kaip ir visuomet, ir dar pabučiavau tris kartus! Tu

u Manęs dar paklausei:
– Kam bučiuoji, jeigu palieki?
Bet Aš netikėjau, širdim netikėjau, kad Tu jau nebegrįši. O Tu išėjai. Paskui Aš išvažiavau. Manęs Tu jau nelydėjai. O Man buvo taip sunku. Praeidama pro Tavo namą vos sulaikiau ašaras ir vos nepašaukiau Tavęs. Bet nuėjau, nes tikėjausi, kad dar galim susitikti prie ežero. Bet Tavęs ten nebuvo. Autobusas dar ilgai stovėjo, o Aš kupinomis ašarų akimis žiūrėjau į kelią ir laukiau Tavęs. Jeigu Tu tik būtum pasirodęs, būčiau atsiprašius ir paprašius vėl grįžti. Bet Tavęs nebuvo. Aš išvažiavau. Ašaros, ašaros, ašaros ir taip visą savaitę, nes Manyje kažkas baisaus nutiko. Gal jautė širdis nelaimę. O trečiadienį gavau Tavo laišką. Aš verkiau. Tai buvo kraujo ašaromis rašytas laiškas, bent jau Man taip atrodė. Aš jaaučiau, kaip Tau sunku, nors ir Man ne lengviau. Bet Aš iškart neatrašiau. O tą lemtingą šeštadienį Aš buvau išėjusi su Karoliu prie ežero. Mes išbuvom visą dieną, bet Man buvo liūdna. Prie laužo Aš verkiau. Jis dar Manęs paklausė, kas atsitiko ir Aš atsakiau, kad išsiskyriau su Tavimi. Tu niekaip neišėjai Man iš galvos. Ašaros liejosi savaime. Aš to negaliu sau atleisti. Aš jaučiuosi kalta, Aš nekenčiu Savęs už tai: kaip Aš galėjau išeiti? Gal būtų to neatsitikę?
Aš parėjau na
amo ir ant širdies taip negera. Nežinau gal tuo metu šaukeisi Mano pagalbos, gal Aš Tau buvau be galo reikalinga, o Aš buvau su kitu. To negaliu sau atleisti. Man rodos, Aš nužudžiau Tave. O kur Tu ten lėkei? Kas Tavęs ten laukė? Nejaugi Tu netikėjai Mūsų meile? Nejaugi netikėjai, kad busim kartu? Aš nežinau, ką Tu galvojai apie Mane, ar iš vis galvojai? Ar buvau Aš tau viskas? Tu viską nusinešei su Savim, nepanoręs atsisveikinti su Manimi, nepasakęs paskutinio žodžio, palikęs viską spręsti Man. O Aš taip mažai žinojau. Nejau turėjo įvykti ta baisi nelaimė, kuri Tave ištiko spalio 6–sios naktį. Aš dar nežinau, kuriuo laiku tai įvyko, bet gal dar sužinosiu. Tik žinau, kad Tave rado gulintį be sąmonės ir nuvežė į ligoninę. Tu nepratarei nė žodžio, bet dar gyvenai. O sekmadienį 8 valandą nutrūko kvėpavimas. Bet dar nenorėjai atsisveikinti su gyvenimu, palikti Tau brangių žmonių, šeimos. Bet kova tarp gyvenimo ir mirties truko tik dvi valandas, 10 valandą sustojo širdis. Tu amžiams atsisveikinai su šiuo pasauliu, neprataręs nė žodžio. O Aš sužinojau tik pirmadienį, tai buvo kraupi žinia. Aš netikėjau, kaip netikiu ir iki šiol, bet man plyšo iš skausmo širdis. Aš galvojau, kad neištversiu, o kai pasiekiau Tavo namus Aš
š buvau beveik be sąmonės. Ar ten Aš sutikau Tave? Ne, Tu jau Manęs nepasitikai. Tai buvo žiauru. Aš neturėjau net jėgų liūdėti dėl Tavęs. Bet Tu tikriausiai Man atleidai, nes ir pats nematei kokia Aš buvau. O paskui, o paskui viskas baigta. Atėjo pati baisiausia diena Mano gyvenime (tai buvo trečiadienis), atsisveikinimo metas. Man norėjosi gulti šalia Tavęs, bet Tave atėmė iš Manęs. Atėmė visiems laikams. Ir Mano meilė buvo bejėgė sugrąžinti Tave. Paskutinį kartą Tau skaisčiai švietė saulė, paskutinį kartą Tau giedojo paukščiai ir vėjas švelniai glamonėjo Tave. Gėlėmis nubarstytu keliu, Mes Tave išlydėjome, atsisveikinome. Dabar Tu pasukai niekam nežinomu keliu, Tu iškeliavai į nežinomybę. Man atsisveikinant su Tavimi, rodos, laikrodis sustojo, kad pagerbtų Tave, ir visuomet Man primintų tas akimirkas skausmo ir kančių pilnas minutes, tai buvo 13.35 val. Paskui Aš dar ilgai buvau prie Tavo kapo, būčiau dar pabuvus ir nežinia dar kiek, bet nepaliko Manęs Tavo brolis. Jis nusivedė Mane į Jūsų namus. Aš atsisveikinau su Tavimi, o su Juo dar buvome Tavo kambaryje. Atleisk, Aš žiūrėjau piešinius. Jie nuostabūs, juose tiek atsidavimo, kiekvienas brūkšnelis čia turėjo savo reikšmę, bet Man buvo skaudu į juos žiūrėti. Aš žiūrėjau ir Tavo albumus, ir dabar Tu pasilikai gyventi tame kambaryje, kuriame gy
yvenai. Ir kas labiausiai Tave primins: ten liko Tavo drabužiai, kuriais Tu jau nebeapsivilksi, liko ir Tavo daiktai, Tavo knygos, kurių Tu jau nebeatversi. O Aš turėjau, išeiti. Gal dar kartą čia sugrįšiu. Todėl atleisk, jeigu ką paimsiu. Aš myliu Tave ir noriu, kad kas nors Tave Man amžinai primintų. Nežinojau, kad gali būti toks baisus mūsų išsiskyrimas. Aš pirmą kartą, taip artimai susidūriau su mirtimi. O dabar taip sunku. “13
Sapnavau, kad mes radom kelią į paslaptingą namelį. Tik Aš ir Tu. Atrodo nieko ir nebuvo. Mes nuėjome ir radome ten Justiną. Ji miegojo ir Mes nutarėme palaukti, kol Ji atsikels. Aš atsisėdau ant sofos, o Tu atsigulei ant grindų prie slenksčio. Aš paklausiau, kodėl Tu ten įsitaisei? Juk prie Manęs, va kiek vietos. Tu atsistojai ir priėjai prie Manęs, paklausei ar galima šalia Manęs atsisėst ir ištarei:
– Tu nežinai, kaip Aš Tavęs pasiilgau ir Aš noriu visada būti su Tavimi, leisk Man nors valandėlę pasėdėti šalia. O paskui viskas kažkur išnyksta ir Aš pabundu.
Kitą dieną buvo Mano vardadienis. Taip niekas ir nepasveikino, bet Tu tikriausiai tai žinojai ir buvai atėjęs Manęs pasveikinti nors ir sapne. Juk Aš vėl Tave sapnavau. Bet nelabai prisimenu ką. Žinai, kaip sunku, sunku prisiminti, kad Tavęs jau nėra, kad jau niekad nebebus. Nepalik Manęs nors dabar, kol Man taip bloga nors sapne aplankyk Mane. Man taip gera su Tavimi. Ačiū Tau, kad Tu šalia Manęs. Juk tą dieną buvo šventė ir Tu vienintelis, kuris Manęs nepamiršo. Būk ramus Aš neverksiu jeigu Tau tik bus lengviau, bet Man labai, labai bloga. Nors sako, kad žaizdos su laiku užgyja. Aš tikiu, kad taip ir bus. Nors netikiu, kad jos visai nepaliks randų. Didelę žaizdą Tu palikai Mano širdyje, kol kas apie jos užgijimą net negalvoju.
Penktadienio naktį iki vidurnakčio verkiau, nors Tau jau buvau žadėjusi neverkti. Nebežinau, per daug sunku sulaikyti ašaras, kai verkia širdis. Nes vis prisimindavau, koks Tu buvai teisus. Bet daug ką Mes suprantam po laiko. Jeigu tik viskas sugrįžtų, manau, Aš daug ką pakeisčiau, kad nepasikartotų ta neapsakoma klaida. Prikankinau Save, tikriausiai ir Tau trukdau ramybę? Todėl gal jau ir nebeprisimenu, ką sapnavau apie Tave. Atleisk Man. Tik pamenu,kad Tu atėjai atsisveikinti su Manimi, o Aš taip norėjau, kad Tu pasiliktum. O Tu norėjai išvykti. Aš net negalėjau Tavęs palydėti, nors ankščiau taip nebūdavo, Tavęs nereikėjo laikyti, net atvirkščiai. O tada Tu nuėjai. Sakei, kad būtinai turi išeiti. Kaip gaila, kad nebeprisimenu Tavo veido, nors iš vis mažai, ką prisimenu, bet žinau, kad Tu su Manimi. O tada taip norėdavosi taip daug išgirsti iš Tavo lūpų, prašau papasakok Man ką nors, juk Tu gali tai padaryti: pasitelk sapnais, tik būk geras, nepasitrauk taip staigiai.
Aš laukdavau Tavęs. Atleisk, jeigu Tau trukdau, pranešk Man kaip nors. Tada Aš Tau neberašysiu.
Laikas vis bėgo, o Tu, Man vis labiau nykdavai iš atminties. Tada Tu jau Manęs net sapnuose neaplankydavai. Tu kažkur dingdavai. Prašau, pabūk su Manimi nors tol, kol Aš pabundu, o tada galėsi nusinešti savo šešėlį su Savimi. O Aš taip daug tikėjausi, norėjau būti su Tavimi. Nors labai trumpam, kad nors akimirkai viskas sugrįžtų. Aš taip pasiilgau Tavęs. Bet to jau niekad nebebus, Tu nebesugrįši ir Aš nebebūsiu laiminga. Kaip Man buvo skaudu tai žinoti. Tu to net nežinai, kokie yra Man dabar brangūs prisiminimai apie Tave. Viskas tada buvo nepakartojama. Noriu, kad Tu sugrįžtum, nepasilik ten, juk ten nėra manęs, o be Manęs, Tau būdavo liūdna. Bet neliūdėk, Mano širdis priklauso tik Tau. Nors Aš galvoju ir dabar taip manau, kad Tu viską jauti, Tu matai Mane, būni šalia Manęs, tik Aš to nematau, bet jaučiu. Ačiū Tau už tai ir už viską. Vis klausdavau Savęs ar Tu mane vis dar tebemyli? Ak, kaip Man buvo sunku juk Tavęs jau nėra ir niekad nebebus. Nusinešei meilę, palikęs jos aidą. Tada pirmą kartą, pamenu, kaip parvažiavau namo nesitikėjau, kad Tu jau nebeateisi, kad nebūsi šalia. Važiavau namo lyg tikėdamasi. Namuose daug kas byloja apie Tave. Man skaudu žinoti, kad Tu jau nebeateisi, kad niekad Manęs neapkabinsi. Man rodėsi, kad Tu atsikelsi ir ateisi, bet taip nebuvo. Aš namuose, o Tu neateini, kodėl Man taip sunku pripažinti realybę? Nesąmoningai Aš vis tiek Tavęs laukiau. Aš miegojau Mūsų kambaryje, ten dar tebestovi Tavo dovanota rožytė, tiesa ji jau sudžiūvusi, bet man ji tiek daug reiškia, primena Tave ir Mūsų akimirkas praleistas kartu. O kitą dieną Aš nuėjau pas Tave, prie Tavo kapo, nunešiau Tau gėlyčių, perrišau jas juodu ir raudonu kaspinu, kaip simboliu Mūsų nužudytos meilės. Prie kapo buvo ir Tavo tėveliai, atleisk, bet tada Aš norėjau pabūti viena, todėl palaukiau kol Jie nueis. Jie nuėjo. Aš vėl verkiau, ašaros vėl liejosi savaime. Aš nežinau ar Tu tai jautei? Gal Tau buvo sunku? Gal Aš Tau drumsčiau ramybę? Bet Man taip sunku, širdis nerimsta, žaizda negyja. Taip buvo gera nors minutėlę pabūti su Tavimi. O kad Tu žinotum, kad Aš taip galvoju apie Tave, Tu tada tikrai būtum laimingas. Bet tada nieko Aš Tau negalėjau ir niekad negalėsiu Tau to pasakyti. Būdama šalia Tavo kapo Aš jaučiausi šalia Tavęs, mintimis buvau su Tavimi. O paskui turėjau išeiti. Kas vakarą ėjau prie Tavo kapo uždegdavau žvakę, būdavau šalia Tavęs. Ir niekaip, niekaip jau nesitikiu, kad Tu jau nebeateisi, kad nebebūsi šalia Manęs. Man rodėsi, kad Tu atsikelsi ir ateisi, bet vėl Aš klydau, Tu nepabudai ir neatėjai, o Man buvo taip skaudu tai žinoti. Tada vis dažniau ėjau aplankyti Tavo kapo, ir vis dažniau ten sutikdavau Tavo Tėvelius. Aš nesitikėjau, negalvojau, kad Mes taip suartėsim. Tik skausmas suartina žmones. Mes kalbėjome apie bejausmius, žmones ir Tave, Tavo meilę Man. Gal Tau ir trukdydavome. Atleisk, jeigu buvau neteisi, ką nors atsakydama Tavo Tėveliams. Man atrodo, kad Aš neįžeidžiau Tavęs. Bent jau niekad nenorėjau to padaryti. Sunku Man kalbėti apie Mus. Nenorėjau tada į viešumą iškelti visko, atiduoti svarstyti Savo meilę, reiškia suteršti ją, nes kiekvienas savaip viską supranta. O kas buvo tarp Mūsų, Mes turime žinoti tai tik vieni, nes tai priklauso tik Mums. Nors Man sunku ir nekalbėti apie Tave. Man rodos, Tu buvai kažkoks genijus, tik Tavęs nenorėjo suprasti.
Šiandieną suėjo lygiai metai, kai palaidojome Tave. Lygiai prieš metus Aš buvau šalia Tavęs. Dabar Aš stoviu prie Tavo kapo uždegusi žvakę, atsisveikinu ilgesniam laikui, nes turiu išvažiuoti. Tik jau Tu Manęs nebegalėsi niekada palydėti. Dabar žaizdos apgijo, bet jos paliks randus Mano širdyje visam gyvenimui. Nors dabar visą Savo laiką skiriu muzikai, net dainose išlieju Savo skausmą, neviltį ir visą džiaugsmą. Bet žinok, kad Tu ir dabar esi Mano gyvenimo dalis, Aš niekada Tavęs nepamiršiu, nes Tu Man buvai ir esi viskas, ką turėjau. Nebežinau ar tą žinojai, bet tikiuosi, kad ir Tu Mane mylėjai taip, kaip ir Aš Tave. Visada Tave mylėjau ir mylėsiu.

Leave a Comment