Alytaus kolegijaVadybos fakultetasI ĮFV
Referatas
Atliko: Neringa Revuckaitė Tikrino: J. Vitkauskienė
2004, Alytus
Įvadas. Žodžio „ne“ jėga Kodėl reikia sakyti „ne“ Geriausias būdas sugadinti santykius: sutikite su viskuo Džiaugsmas sakyti „taip“
1. Kaip pasakyti „ne“. Esmė 1.1. Pagrindiniai principai 1.2. Pasirengimas sakyti „taip“. Įkvėpimų byla
2. Kaip pasakyti „ne“ prašantiems pinigų
3. Kaip pasakyti „ne“ darbe 3.1. Keiskite esamą padėtį 3.2. Lengviausiai pakeičiamas dalykas – jūsų požiūris 3.3. Atsisakykite paplitusio požiūrio į sėkmę 3.4. Kada būna gana? „Ne“ vartotojiškumui
4. Kaip atsisakyti kvietimų į svečius ir pasimatymus bei išvengti romantiškų pančių 4.1. Kaip atsisakyti kvietimų4.2. Žinokite, kokių kvietimų atsisakyti4.3. Pagrindinės taisyklės4.4. Netinkami meilužiai. Kaip atsisakyti kvietimų į pasimatymus ir išvengti romantiškų pančių4.5. Žinokite, ko ieškote4.6. Priartinkite tai, kas jūsų mintyse4.7. Naudokitės pasimatymais kaip pažinimo laboratorija4.8. Pirmasis pasimatymas… ir žodis „ne4.9. Kaip atsisakyti antrojo ir vėlesnių pasimatymų 4.10. Kaip nutraukti ilgalaikę draugystę
Įvadas ŽODŽIO „NE“ JĖGA
Tai paprastas, trumpas žodelis. Labai lengvas ištarti. Tad kodėl žodį „ne“ mums kartais būna sunkiausia išspausti? Nes jis taip pat yra ir labai galingas. Ir, kaip bet kuris galingas daiktas, jis gali mums padėti, o gali ir pridaryti žalos. Tik pagalvokite, kokią jėgą išlaisvinate, paprasčiausiai pasakydami „ne“. Šis žodis gali išvaduoti jus nuo susitikimo, kuriame visai nenorite dalyvauti. Gali priversti žmones neeikvoti jūsų brangaus laiko. Gali pareikšti kam nors, reikalaujančiam pernelyg daug jūsų pastangų, kad metas liautis jumis piktnaudžiavus. Jis gali sutaupyti jūsų pinigus. „Ne“ yra nepakeičiamas įrankis, padedantis išsaugoti jūsų laiką ir energiją tiems dalykams, kurie jums iš tiesų svarbūs. Tačiau, būdamas toks galingas, šis įrankis gali tapti ir labai pavojingu, todėl juo naudotis reikia itin sumaniai. Juk jis gali įskaudinti ar įžeisti žmones, kurių nuomonė jums svarbi. Kaskart, kai atsisakote kvietimo ar atmetate prašymą, rizikuojate likti nesuprasti ar net sukelti konfliktą. O jeigu taip atsitinka, neretai pasijuntate labai prasikaltę. (Oi oi, dabar tai tikrai ją įžeidžiau. Sutikčiau eiti į tą vakarėlį, ir viskas būtų buvę gerai. Juk, šiaip ar taip, ketinau vakaroti namuose. Tikrai neturėjau rimtos priežasties atsisakyti…) Nepakenčiame, kai atsisakoma, todėl nemėgstame ir patys atsisakyti. Atsidūrus potencialiai kaltę skatinančioje situacijoje, daug paprasčiau pasukti mažiausio pasipriešinimo keliu. Tad nors viduje galbūt šaukiame: „Ne! Eik šalin! Nelįsk prie manęs“, vis dėlto maloniai nusišypsome ir sukuždame lemtingąjį „gerai“.Kodėl reikia sakyti „ne“Tad kas gi bloga, jeigu esame paslaugūs? Visiškai nieko. Labai malonu siūlyti pagalbą mylimiems žmonėms, padėti kaimynams arba nuveikti ką nors naudinga bendruomenei. Žinoti, jog esi svarbus kieno nors gyvenime,- išties nuostabus jausmas. Konfliktas iškyla tuomet, kai nuolatos sutinkame daryti tai, kas patinka visiems, išskyrus mus pačius, arba imamės užduočių, kurioms neturime nei laiko, nei noro. Šeimos nariai nusipelno mūsų meilės ir emocinės paramos, tačiau ne viso laiko ir energijos. Turime dirbti, kad pragyventume, bet neprivalome leistis išnaudojami, nevertinami arba žeminami. Žmonės, mėginantys ką nors mums parduoti, neturi teisės prievarta brukti prekę, kurios nenorime, net jeigu jie yra geri mūsų draugai. Kasdienis gyvenimas yra kupinas klausimų, kurie prašyte prašosi aiškaus „ne“. Ir vis dėlto pernelyg dažnai išsigąstame šio žodžio galios, užuot ja pasinaudoję. Jausdamiesi kalti arba bijodami susipykti, imamės vis naujų darbų, padedame kitiems lipti karjeros laiptais arba einame į pobūvius, iš karto žinodami, kad vėliau dėl to gailėsimės. Šitaip elgdamiesi, vertingiausius savo išteklius – laiką, jėgas, pinigus – iššvaistome tam, kas nėra mums svarbu. Kiekvieną kartą, kai be entuziazmo ir susidomėjimo kažkam pritariame, prarandame dar dalelę šio brangaus turto.Geriausias būdas sugadinti santykius: sutikite su viskuoĮpratę su viskuo sutikti tiktai tam, kad išvengtume konflikto, mes iš tikrųjų nieko nesprendžiame – tiesiog vieną problemą pakeičiame kita. Amžino nuolaidžiavimo pasekmės gali pasirodyti daug rimtesnės ir sunkiau pašalinamos negu bet koks nesusipratimas, iškilęs dėl protingai ištarto „ne“. Tarkim, brolis prašo jūsų padėti jam šeštadienį dažyti namą. Jeigu neturite kitų planų , mėgstate pabūti su broliu ir dirbti atvirame ore – ką gi, puiku! Kita vertus, jeigu ketinote pameškerioti, nuo dažų kvapo jums įskausta galvą, o brolio draugija erzina, tuomet tai jau kas kita. Ne tik bjauriai praleisite laiką, bet ir imsite dar labiau piktintis broliu, sugadinusiu jūsų savaitgalį. Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės, jeigu šitoks scenarijus kartotųsi nuolat. Galbūt mėgintumėte užgniaužti savyje pyktį, bet jis vis tiek kaskart prasiveržtų kandžiomis, nepamatuotomis replikomis. Arba užsisklęstumėte savyje , jausdamasis bejėgis, gal net kamuojamas depresijos. Galų gale visa tai jums atsibostų ir baigtųsi tikrai rimtu konfliktu. Kai nuolat leidžiate kitiems išnaudoti savo gerą būdą, jis gali labai greitai virsti nepakenčiamu. Dar blogiau, jeigu jūs jau taip įpratote būti „geras“, kad sutinkate imtis visko iš eilės, o paskui atliekate tai atmestinai arba visai neatliekate. Pažadėdamas ką nors, ko negalėsite tesėti, paspendžiate sau spąstus ir pats į juos pakliūvate. Ironiška tai, kad, iš visų jėgų mėgindamas įtikti, galų gale pelnote nevykėlio, lengvabūdžio, nerūpestingo arba atsakomybės stokojančio žmogaus reputaciją.Džiaugsmas sakyti „taip“Taigi iš tiesų gebėjimas ištarti „ne“ yra labai teigiamas dalykas. Kadangi laikas, pinigai ir energija yra tikrai didelės vertybės , privalote sugebėti išmintingai jomis naudotis. Juo daugiau šių išteklių nukreipsite į sau reikšmingus projektus, juo didesnę pilnatvę ir įkvėpimą pajusite. Liovęsi daryti tai, ko nenorite, susitikinėti su žmonėmis, kurių nenorite matyti, sugebėsite priartėti prie svarbiausių prioritetų ir troškimų. Į valdę meną sakyti „ne“, pasijusite laimingesni.
Kai atsakymas „ne“ taps patogiu įpročiu – pateisinamu dalyku, o ne sukeliančiu baimę, – pajusite išsiugdę įgūdį, nulemiantį malonesnį, džiugesnį gyvenimą. Nors galite bandyti įveikti užimtumą sudarydami darbų sąrašus bei tapdami labiau organizuoti, vis dėlto gebėjimas tikslingiau paskirstyti savo laiką neišsprendžia visų problemų. Menas pasakyti „ne“ – tai būdas sumažinti darbų ir sukurti tokį reikalingą erdvės bei ramybės pojūtį. Kiekvienam iš mūsų reikia laiko siekti asmeninės laimės, kad ir kaip suvokiame šį žodį. Tai nėra prabanga, tai – būtinybė. Gebėjimas sakyti „ne“ padės jums prie jos priartėti.KAIP PASAKYTI „NE“. ESMĖ
Tikrai nenoriu praleisti vakarą prižiūrėdama trejetą kaimynės vaikų. Bet kai ji paprašė, nesumojau, ką atsakyti. Tad tiesiog sutikau. Gaila, kad neturėjau laiko sugalvoti kokią dingstį.
Velniava! Turėjau suprasti, kad Vaidas ateis skolintis. Ir kodėl prasitariau jam apie tą premiją?
Norėdami išsiugdyti drąsą atsisakyti tikrai sudėtingose situacijose, pradėkite nuo mažo. Praktikuokitės mažiau grėsmingose situacijose, kai ant kortos pastatyta nedaug. Pavyzdžiui, pasakykite geriausiai savo draugei, kad nenorite eiti į jos pasirinktą restoraną, ir pasiūlykite kitą. Pasakykite vyrui, jog neturite noro vykti drauge su juo į ūkio reikmenų parduotuvę. Svarbiausia girdėti save sėkmingai sakant „ne“. Paskui pamažu plėskite ribas, atsakinėdami jau rimtesnėmis aplinkybėmis. Kai išsiugdysite sveiką įprotį sakyti „ne“, pajusite, jog kaskart tai daryti vis lengviau. Labai tikėtina, kad apsiribosite keliomis skirtingomis frazėmis, kurios jums tinkamos ir gali būti pavartotos situacijose, kuriose atsiduriate dažniausiai. Juo dažniau jas vartosite, juo patogiau jausitės. Po kiek laiko tarsite jas laisvai ir pasitikėdami savimi.Pagrindiniai principaiPirma, kai be kaltės jausmo sakome „ne“, visiems suinteresuotiesiems yra daug lengviau, jeigu darome tai kilniadvasiškumo kontekste. Tai reiškia, kad turime būti paslaugūs ir atidūs šeimai, draugams, bendradarbiams bei kaimynams visuomet, kada tik galime – kitaip tariant, kai tai nesukelia didelės įtampos ar nepatogumo ir sutinkame nuoširdžiai. Taip pat svarbu jaustis kilniu žmogumi. Aiškiai suvokdami daugelį dalykų, kuriuos gera valia padarėme dėl kitų, jausite daugiau pasitikėjimo ir mažesnę kaltę tais atvejais, kuomet iš tiesų norėsite jiems pasakyti „ne“. Antrasis pagrindinis principas teigia: „Mažiau reiškia daugiau“. Tvirčiausi ir efektyviausi „ne“ iš tiesų yra mažiausiai sudėtingi, tačiau daugumai mūsų yra nepaprastai sunku tiesiog mandagiai atsisakyti ir padėti tašką. Ar sakome viršininkui, kad negalime darbe užtrukti iki vėlumos, ar atsisakome pavedžioti kaimyno šunį, jaučiame pareigą pateisinti savąjį „ne“ kuo išsamesniu paaiškinimu – kartais neatitinkančiu tikrovės. Iš tikrųjų tokių įmantrybių prireikia gana retai, be to, šitaip išmušame sau iš po kojų tvirtą pagrindą. Juo smulkesnę informaciją pateikiame, juo labiau tikėtina, jog prašomas asmuo: a) mėgins rasti būdą jūsų „problemą“ išspręsti taip, kad vis dėlto įvykdytumėt tai, ko jis prašo (o jūs, suprantama, šito nenorite); b) nutars, kad atsisakymo priežastis nepakankamai rimta ir supyks; c) pagaus jus meluojant (jeigu meluojate). Kita vertus, kai tiesiog pasakote ką nors panašaus į „Atsiprašau, bet negalėsiu“ arba „Deja, šiandien esu užsiėmęs“, tai nuskamba aiškiai ir užtikrintai. Jeigu pašnekovas vis dėlto klausinėja priežasčių, tuomet jau jis užsikrauna smalsuolio naštą. Šitaip nutikus, stenkitės išvengti spąstų, nepradėkite kurti naujų dingsčių, norėdami išsamiau paaiškinti žmogui, kuriam paprastas „ne“ nėra pakankamai aiškus atsakymas. Užuot tai darę, tvirtai laikykitės savo , kartodami tiek kartų, kiek prireiks. Nepraraskite orumo, susidūręs su šiurkščiu , triukšmingu ar agresyviu asmeniu. Niekas neturi teisės reikalauti, kad atskleistumėte savo asmeninio gyvenimo smulkmenas.Pasirengimas sakyti „taip“. Įkvėpimų byla.Viena iš pernelyg užimto gyvenimo tragedijų yra ta, kad jis gali nugramzdinti užmarštin dalykus, kurie jus šiame pasaulyje iš tikrųjų jaudina. Norėdami priartėti prie savo džiaugsmo šaltinių, visų pirma privalome priminti sau, kas jie yra. Tinkamas būdas, įgalintis nepamiršti geidžiamų dalykų, yra vadinamoji įkvėpimų byla. Tai reiškia paprasčiausius užrašus segtuve, sąsiuvinyje ar stalčiuje, primenančius, kuo norėtume užsiimti, jeigu tik tam užtektų laiko ir jėgų. Rašykite sau pastabas, konspektuokite idėjas, sudarykite sąrašus, saugokite nuotraukas arba straipsnių iškarpas apie viską, kas verčia jus atsidusti ir ištarti: „O, kaip norėčiau…“ Štai neišgalvota istorija, pasakojanti, kaip nuolatinis įkvėpimo idėjų puoselėjimas padeda iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Dar prieš keletą metų Petė dirbo redaktore Manhetene, gyveno ankštame bute ir kas rytą metro važiuodavo į darbą miesto centre. Sėdėdama prie savo darbo stalo ji vartydavo kalnų mėgėjų klubo kalendorių ir žavėjosi nuostabiomis didingų viršukalnių bei šniokščiančių upių nuotraukomis. „Štai kur norėčiau nukeliauti“, – dūsaudama kartodavo ji sau. Galų gale Petė susiprotėjo , jog visai nebūtina apsiriboti svajonėmis. Juk ji galėjo įstoti į kalnų mėgėjų klubą ir savo akimis pamatyti visas gamtos grožybes. Tad taip ir padarė. Neilgai trukus ji jau beveik kiekvieną savaitgalį išvykdavo iš miesto pakeliauti Šiaurės Rytų kalnų takais. Galų gale Petės potraukis gamtai tapo toks stiprus, kad privertė ją žengti ryžtingą žingsnį. Ji išėjo iš darbo, persikėlė į Šiaurės Kaliforniją ir ėmė verstis nepriklausoma veikla, dirbdama namuose. Dabar Petei nebereikia nuotraukų – pažvelgusi pro langą nuo savo darbo stalo ji mato tikrą kalną (na, gerai, tebūnie didelę kalvą) ir gali kada panorėjusi išeiti po jį pasivaikščioti. O juk viskas prasidėjo nuo kalendoriaus… ir trupučio įkvėpimo. Galite įsivaizduoti begalę būdų, kaip gebėjimas pasakyti „ne“ pakylės jūsų gyvenimą ir priartins svajonių išsipildymą.
KAIP PASAKYTI „NE“ PRAŠANTIEMS PINIGŲ
Paskolinau dukteriai pusantro tūkstančio eurų, kad galėtų išsimokėti už namą. Tai buvo prieš penkerius metus, o ji iki šiol negrąžino nei cento.
Tas vyrukas, su kuriuo kartu dirbame, amžinai pritrūksta pinigų, kai po darbo užsukame kur nors išgerti.juk uždirba tiek pat kiek a, tai kodėl visada turiu už jį primokėti?
Ar norite išleisti šiek tiek pinigų? Tik apsidairykite aplink ir pamatysite daugybę vyrų ir moterų, pasirengusių čiupti juos tiesiog jums iš rankų. Štai prislėgtas žmogelis ant šaligatvio, kuriam praverstų truputis išmaldos. O štai balsas telefono ragelyje, aiškinantis, kodėl jo atstovaujamai organizacijai trūks plyš reikalinga jūsų parama. O ar nenorėtumėte laiduoti už giminaitį, kuris jei ne šiandien tai rytoj bankrutuos dėl skolų? Progų pasireikšti filantropui – kiek tik nori, nuo jų įvairovės svaigsta galva. Tačiau kartais ir filantropui tenka atsakyti „ne“ žmonėms, prašantiems pinigų. Jeigu dvejojate, norėdami kam nors paskolinti, labai galimas dalykas, kad nerimaujate ne dėl pačių pinigų. Labiau tikėtina, jog tikroji abejonių priežastis yra bagažas, neišvengiamai lydintis skolą. Kuomet Ketė nutarė pagelbėti kritinėje padėtyje atsidūrusiai draugei, ji nujautė, jog tikriausiai niekada nebematys savo pinigų. Jau daugelį metų jos draugė Emė, kovojanti už būtį aktorė, neįstengė susirasti nuolatinio darbo. Ji šiaip taip sudurdavo galą su galu, gaudama retus, menkai apmokamus vaidmenis, bet daugiausia padedama dosnių vieno šeimos nario bei daugelio turėtų gerbėjų. Pagaliau ši labdara išseko, ir Emės reikalai visai pakriko. Sąskaitos kaupėsi, telefonas ir elektra jau buvo išjungti, o dabar iškilo grėsmė apskritai prarasti namus. Nors, Ketės įsitikinimu, dėl tokios padėties Emė galėjo kaltinti tik pačią save, vis dėlto ji jautė pareigą padėti nelaimės ištiktai draugei, paskolindama keletą tūkstančių dolerių, nors puikiai suprato, kad Emė, jau ir be turinti daug skolų, vargu ar grąžins tuos pinigus.Žinoma, ji buvo teisi. Per keletą mėnesių Emė išsikapstė iš krizės ir sugrįžo prie pamėgto linksmo gyvenimo. Ji pradėjo susitikinėti su pasiturinčiu žmogumi, valgė prabangiuose restoranuose, pasiėmė atostogas ir didžiumą laiko praleisdavo miegodama iki vidudienio, apsipirkinėdama bei lankydama draugus. Toks draugės elgesys Ketę supykdė. Ji žinojo, kad pati atsidūrus Emės vietoje, nertųsi iš kailio – nesibodėtų bet kokio darbo, kol grąžintų skolą. Dabar Ketė atsidūrė išties nepavydėtinoje padėtyje: arba jai teks persekioti draugę, reikalaujant pinigų, arba visai apie juos pamiršti. Ji įtarė, kad, Emės nuomone, grąžinti skolą buvo visai neskubu, nes paskolinusi draugė turėjo gerai apmokamą darbą. Tuo tarpu pačiai Emei pinigų visuomet būdavo maža.Nors Ketė ir anksčiau žinojo, kokia Emė neatsakinga, vis dėlto širdies kertelėje puoselėjo optimistinę viltį, kad dėl jos draugė pasikeis. Kol pinigai neperėjo iš rankų į rankas, nerūpestingi Emės įpročiai tebuvo jos pačios reikalas, šypseną keliantis būdo bruožas, ir tiek. Tačiau kai Ketė pati tapo kreditore, norom nenorom ėmė daug griežčiau vertinti nerimtą draugės požiūrį į gyvenimą.juk dabar ji tapo suinteresuotu asmeniu. Ketės pyktis dėl draugės elgesio paveikė jųdviejų santykius, nes išnyko pagrindinis draugystės ramstis – pasitikėjimas. Nors banko sąskaitoje pinigų netrūko, Ketė jautėsi apgauta. Žeidė tai, kad Emė ja pasinaudojo, o pati nesugebėjo įvykdyti savosios sandorio dalies.Gal tiesa, o gal ir ne, kad pinigai pakeičia viską… bet žmonių santykius jie tikrai gali sugriauti. Kaip matyti iš šio pasakojimo, asmeninė skola neretai yra daugiau negu paprastas finansinis susitarimas. Jeigu vienintelis klausimas būtų pinigai, sprendimas nekeltų jokių problemų: arba turite jų pakankamai, taigi galite paskolinti, arba ne. Štai ir viskas. Tačiau gyvenime yra kitaip. Net ir turėdami devynias galybes pinigų, galite sudvejoti. Ką jaučiate žmogui norinčiam pasiskolinti? Ar tikėtina, kad jis grąžins skolą arba bent stengsis tai padaryti? Kam jam reikalingi pinigai? Tam tikra prasme, išgirdę prašymą paskolinti, jūs tampate prašančiojo teisėjais, turite įvertinti jo charakterį, iškilusį poreikį, nuspręsti, ar žmogus patikimas. Jeigu dėl kokios nors priežasties nepalankiai vertinate prašytojo elgesį – manote, kad jis pateko į bėdą dėl tinginystės ar nerūpestingumo, – tikrai netapsite jam maloniu pagalbininku.Kartais žmonės pasijunta kalti, kai nėra linkę skolinti, nors turi tam pakankamai lėšų, ypač jeigu prašytojui žinoma jų finansinė padėtis. Iš tiesų tai gana kebli situacija; nemalonu jau vien tai, kad joje atsiduriate. Tačiau rizikuojate sulaukti daug blogesnių emocijų, jeigu paskolinsite prieš savo valią.Tobulame pasaulyje niekam neprireiktų skolintis iš draugų ar giminių. Beveik tobulame pasaulyje kiekvienas pasiskolinęs būtų patikimas ir jaustų atsakomybę laiku grąžinti visą skolą su palūkanomis. Bet pasaulis nėra labai tobulas. Jeigu jums lemta gyventi tokiame, privalote išmokti atsakyti „ne“. Atsisakykite paprastai, neaiškindami savo apsisprendimo priežasčių. Ribotai pateikę informaciją, perkeliame tolesnio temos gvildenimo naštą ant pašnekovo pečių. Ne. Gaila, bet negaliu. Atleisk. Galbūt jums pasiseks, ir tuo viskas baigsis.Kai grindžiame gyvenimą kilnumu ir atjauta, atsisakydamas tam tikrais atvejais paaukoti nesukelia sąžinės graužaties. Jeigu jūs nuoširdžiai remiate vieną ar daugiau siekių, atitinkančių jūsų įsitikinimus, įtvirtinančių jūsų šio pasaulio viziją, vadinasi, turite jaustis naudingi, o ne kalti.
KAIP PASAKYTI „NE“ DARBE
Labai mėgstu savo darbą. Net jeigu rytoj laimėčiau loterijoje, vis tiek jo nemesčiau, nes kitaip mano gyvenime atsivertų praraja.
Dirbu dėl pinigų, ir tiek. (Be to, perku daugybę loterijos bilietų).
Nėra visiškai nieko blogo, jeigu turite pakankamai gerą darbą.bet tikrai blogai, jeigu nuolat leidžiate aplinkybėms (arba žmonėms) sugadinti jums nuotaiką baigiantis darbo dienai. Arba jeigu dėl pasyvumo ar baimės leidžiate darbui užvaldyti savo gyvenimą, atplėšti nuo žmonių ir įvykių, kurie jums mieli, nepalikti laiko svajonėms įgyvendinti. Kai darbe jaučiatės nelaimingi, vargu ar galite džiūgauti kitur. Štai kodėl taip svarbu išmokti meno sakyti „ne“ savo darbo vietoje.
Žinodami, kaip reikia pasakyti „ne“ darbe, – o jeigu reikia, ir pačiam darbui – jūs galite iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tai padeda valdyti kasdienę įtampą. Bet svarbiausia – protingai apribodami darbo valandas ir krūvį padidinate galimybes kurti visavertį, malonų gyvenimą ne darbo metu. Sustiprinę ryžtą sakyti „ne“, priartėjate prie visko, kam trokštate sakyti „taip“. Ar kur nors dar išliko darbas nuo devynių ryto iki penkių vakaro?dauguma įstaigų, regis, atsikratė jo kartu su rašomąja mašinėle ir kopijavimo kalke. Šiais laikais mintis apie išėjima iš darbo lygiai penktą valandą be kaltės jausmo ar „namų darbų“ užantyje atrodo lyg iliuzija iš senų, naivių laikų. Kažkokiu būdu, mums nė nepastebėjus, aštuonių valandų darbo diena vis ilgėjo ir ilgėjo, kartu įtraukdama ir mus. Iš tikrųjų darbo diena nuo devynių iki penkių tebeegzistuoja… tik dabar ji taikoma dirbantiems ne visą darbo dieną! 1998 metais New York Times rašė apie tyrimą, kuris parodė, jog maždaug trečdalis ne visai darbo dienai samdomų ir nuolatinę algą gaunančių darbuotojų praleidžia darbe mažiausiai trisdešimt penkias valandas per savaitę. Atrodo tikrai ironiška, kad tiek daug žmonių dirba vis sunkiau, kai naujos technologijos turėtų mūsų gyvenimą palengvinti. Tačiau daugeliu atžvilgių kompiuteriai, faksai, žodinis ir elektroninis paštas bei mobilusis telefonas tik didina įtampą. Dabar iš darbuotojo tikimasi daug daugiau, reikalaujama dirbti sparčiau ir be jokių asistentų (nors jeigu jums pasiseks, gal ir gausite vieną kartu su dar šešiais kolegomis). Tikra tiesa, kad darbo vietą iš esmės pakeitusios naujovės pavertė mus savarankiškesniais, įgalino keisti darbo metodus. Bet tuo pat metu elektroninė apskaita , telekomunikacijos ir kiti technikos laimėjimai nebeleidžia nė minutei atitrūkti nuo darbo. Kai taip paprasta palaikyti ryšį su savo įstaiga ir klientais, kai akimirksniu pasiunčiame dokumentą į kitą pasaulio kraštą – kas beliko neįmanoma? Šis nuostabus skaitmeninis amžius įbruka mums nešiojamąjį kompiuterį, kai vykstame atostogauti, ir dabar, užuot žvelgę i jūrą, galime rašyti pastabas. Nebesiklausome bangų mūšos, nes turime mobilųjį telefoną, tad reikia peržiūrėti gautas žinutes. Kokie mes laimingi! Siekdami vis didesnio pelno bei darbo našumo, net gerieji viršininkai kartais ima per daug reikalauti iš savo tarnautojų. Tai gali įvykti taip greitai, jog nė nepastebėsite – juk vadovai moka taip šauniai, šiltai ir draugiškai prispausti. Jie apdovanoja jus atminimo lentute su išgraviruotu kompanijos šūkiu. Sušaukia susirinkimą ir kalba apie bendrus tikslus, pabrėždami kiekvieno darbuotojo svarbą visos komandos rezultatui. O jūs, būdamas geras komandos žaidėjas, žinoma, norite tuos tikslus pasiekti. Trokštate kautis kaip didvyris ir nugalėti. Ką gi, visa tai puiku. Dirbti yra daug smagiau, kai esame kupini energijos ir nuoširdžiai tikime tuo, ką darome. Tik neleiskite, kad tos karštos kalbos išmuštų jus iš vėžių arba, dar blogiau, verstų jaustis prasikaltusiais, kai tenka pasakyti „ne“, apgauti laiką, skirtą asmeniniam gyvenimui. Sugebėsite įveikti kaltės jausmą, jeigu gerai įsivaizduosite, ką mūsų laikais reiškia kolektyvinis darbas. Tikriausiai pastebėjote, jog šiame visuotinio susmulkėjimo amžiuje nebeliko jokių garantijų. Kad ir ką jūsų viršininkai kalbėtų agitaciniuose susirinkimuose, tikrasis kompanijos rūpestis yra jos ekonominiai rodikliai, o ne jūs. Turėkite tai galvoje, kai kitą kartą imsite graužtis, jog išeinate iš darbo „ankstyvą“ penktą valandą, nes reikia parsivesti iš darželio vaikus. Ir dukart pagalvokite prieš paskirdami 110 procentų savęs darbui – šeimos, svajonių ir asmeninio tobulėjimo sąskaita.Jeigu sistema ima be saiko jus spausti, savo pačių labui turite spustelėti atgal. Ne todėl, kad kompanija, kurioje dirbate, būtų jūsų priešas, o viršininkas- žiaurus žmogus, kuriam tik ir rūpi jus išnaudoti (nors tai visai įmanoma). Paprasčiausiai jūsų nuotaika darbe priklauso nuo to, ar sugebėsite nustatyti protingas ribas ir apsiginti, kai jos bus peržengtos. Vis dėlto pirmiausia gerai pagalvokite, ar žmogus, labiausiai nusipelnęs jūsų „ne“, kartais nesate jūs pats? Ar neverčiate dirbti savęs labiau, negu įstengtų priversti bet koks viršininkas? „Ateidama į šį darbą žinojau, kad jis daug iš manęs pareikalaus,“ – sako Melani, didelės korporacijos prekybos direktorė. – „Skyriuje radau baisią netvarką, visi ryšiai strigo. Iš pradžių nutariau padirbėti viršvalandžius, kasdien užsisėdėdavau iki vėlumos. Keletą kartų dirbau net iki pirmos ar antros valandos nakties; teko užsisakyti kambarį nakvynei gretimame viešbutyje. Supratau, kad ilgai šitaip neištversiu. Darbas per smarkiai įsibrovė į mano asmeninį gyvenimą, jaučiausi netenkanti pusiausvyros. Praėjus maždaug devyniems mėnesiams, pagaliau nubrėžiau ribą. Tiesiog tariau: „Žinot ką? Mano darbo diena baigėsi. Einu namo“. Juokingiausia tai, kad šitaip pasielgusi nesukėliau jokio konflikto su viršininku. Jis nė nesitikėjo, kad ilgai laikysiuos tokio beprotiško grafiko. Užtat didžiulis konfliktas kilo manyje. Esu taip pripratusi bet kokia kaina atlikti darbą iki galo, kad nepaprastai sunku pasakyti sau: „Tai viskas, ką galiu šiandien“. Štai kaip supratau, jog reikalauju iš savęs daug daugiau negu bet kas kitas“. Nelengva būti apsėstam valdymo manijos nebevaldomoje darbo vietoje. Tačiau šiuolaikinėje įtemtoje aplinkoje nuolatinės perkrovos neretai tampa normalia būsena. Jeigu esate panašūs į Melani, jūsų reikalavimai sau gali taip išaugti, kad paprasčiausiai nieko nebespėsite. Tik supratę, kad tobulumas nepasiekiamas, ir paliovę jo vaikytis sugebėsite užgniaužti nepasitenkinimą savimi bei galimą kaltės jausmą, kai besibaigiant darbo dienai teks palikti neužbaigtą ataskaitą arba neatsakytą korespondenciją. „Kiekvieną kartą, kai pasijuntu prasikaltusi palikdama darbo vietą šeštą vakaro, – sako Melani, – tariu sau: nė vienas, gulintis mirties patale, nesigraužia dėlto, kad dirbo per mažai ar nepakankamai sunkiai. Tokia mintis padeda nuraminti sąžinę, nes žinau, jog tai tiesa.“ Taigi galimas dalykas, kad pagrindinis nepakeliamų krūvių darbo vietoje kaltininkas yra jūsų pačių vidinis prievaizdas. Kita vertus, ši „garbė“ galbūt priklauso ir jūsų viršininkui ar kitiems bendradarbiams. Jiems taip pat galite pasakyti „ne“… tik svarbu, kaip tai padarysite.
Visais laikais , kiek egzistuoja darbas, žmonės dėl jo skųsdavosi, taigi ir jūs galite turėti svarių priežasčių būti kuo nors nepatenkinti. Tačiau jeigu siekiate išmokti pasakyti „ne“, kai tai iš tiesų svarbu, amžinai nepatenkintojo reputacija taps veiksniu, nukreiptu prieš jus. Labai svarbu sukurti teigiamą kontekstą, įgalinantį sėkmingai sakyti „ne“, tad nuolatos rūpinkitės savo įvaizdžiu. Darbo arenoje jūsų asmeninis požiūris gali ir iškelti, ir sužlugdyti. Žmonėms, kurie vertinami kaip pasiaukojantys ir patikimi platesniąja prasme, daug lengviau pasakyti „ne“ ypatingais atvejais, taigi nepraleiskite progų pasirodyti gerais komandos nariais. Iš vadovų ir bendradarbių sulauksite daug mažesnio pasipriešinimo, jeigu jie žinos, kad kitą kartą galės jumis pasikliauti. Kai darbe neigiamai atsakote į kokį nors prašymą, jūsų kolegos mažiausiai nori klausytis ilgų pasakojimų apie priežastis, dėl kurių negalite jiems padėti. Paprastai geriausias būdas pasakyti „ne“ yra įsprausti atsisakymą tarp malonios frazės ir konstruktyvaus kompromisinio pasiūlymo. Štai šie trys etapai:1. Išreikškite norą būti paslaugūs.• Labai norėčiau tau padėti…• Įprastomis sąlygomis mielai imčiausi…• Hmm, suprantu tavo problemą; pačiam teko ten pabuvoti…2. Paaiškinkite paprastais žodžiais, kodėl turite atsisakyti. Laikykitės esmės ir nesinaudokite proga pasiskųsti, kokie esate užimti.• Viršininkas ką tik davė skubų projektą; teks viską atidėti, kol užbaigsiu.• Šiandien turiu išeiti penktą valandą.• Spaudžia kiti terminai, todėl nesugebėsiu iki rytojaus pateikti jums tos informacijos.3. Pasistenkite padėti rasti sprendimą. Juk galų gale visi dirbate siekdami to paties tikslo, tiesa? Pavyzdžiui:• Ar negalėtume pakalbėti apie tai trečiadienį? Tikiuosi, tada jau turėsiu pakankamai laiko.• O gal tau verta laikinai ką nors pasisamdyti, kad padėtų iš viso to išsikapstyti?• Norėčiau gauti dar vieną dieną gaminio prezentacijai. Po to galėsiu skirti šiai problemai visą dėmesį ir ką nors sugalvosiu.Keiskite esamą padėtįSakydami „ne“ tam tikrose situacijose, galite laimėti laiko, sutaupyti jėgų, įgyti savigarbos. Bet norint paversti blogą darbą geru šito negana. Ar trokštate sušukti „ne“ dėl dalykų, kuriems pasipriešinti neturite galių , nes jie yra dalis jūsų tiesioginės atsakomybės?galbūt dirbate neįtikėtinai ilgas valandas, nes to reikalauja pats jūsų verslo pobūdis? O gal jūsų darbas yra nuobodus arba reikalauja nuolat išduoti esmines vertybes? Nors ne visada įmanoma pasirinkti išsvajotą darbą, vis dėlto visi turime šiokių tokių galimybių kontroliuoti, kad jis harmoningai susilietų su gyvenimu, kokį norime gyventi. Kiekvienas nuolatos augame ir keičiamės, tad gali atsitikti, kad darbas, kuris puikiai tiko jums prieš keletą metų, dabar, pakitus prioritetams, nebetenkina. Galbūt, pavyzdžiui, sukūrę šeimą nebenorite pusės gyvenimo praleisti kelionėse. Arba šiek tiek susitaupėte ir norite turėti daugiau laiko pasidžiaugti santaupomis. Gal tiesiog jaučiatės perdegę ir ieškote naujų įkvėpimo šaltinių. Taigi ateina metas pasidairyti ko nors labiau tinkamo. Atsisakyti nepriimtino darbo yra palyginti lengva; daugeliui žmonių kur kas sunkiau apsispręsti, ką tokiu atveju derėtų pasirinkti. Tai klausimas, į kurį kiekvienas privalo atsakyti pats. Kartais nereikia nieko keisti iš esmės – pakanka perkelti jau turimus įgūdžius į malonesnę aplinką. Pavyzdžiui, slaugė, kuriai įsipyko didelės ligoninės biurokratija, gali pasijusti daug geriau, dirbdama privačioje agentūroje, užsiimančioje slauga namuose. Nelabai energingam pardavėjui galbūt labiau tiks pirkėjo vaidmuo, perėjus dirbti į vieną iš įmonių, kurioms šiuo metu parduoda. Buhalterė, pavargusi nuo darbo dideliame kolektyve, taps laimingesnė, tvarkydama pelno nesiekiančios organizacijos finansus. Be viso kito, labai svarbu įvertinti savo temperamentą. Ar mėgstate dirbti vienas, ar drauge su daugybe žmonių? Norite labai atsakingo darbo, ar tokio, kur reikalavimai sąlyginai maži, kad liktų kuo daugiau laisvo laiko? Mes iki šiol negalime atsistebėti, kokia daugybė žmonių yra visiškai neprisitaikę savo profesijai. Sutikome teisininkus, nepakenčiančius ginčų bei debatų, pradinės mokyklos mokytojus, kurie nemėgsta dirbti su vaikais. Lieka neaišku, ko jie tikėjosi, pasirinkdami tokias veiklos sritis, nes savo širdies balso tikrai nesiklausė. Pradedant ieškoti turiningesnio darbo, visų pirma reikia liautis kaltinus turimą ir prisiimti atsakomybę už savo paties laimę. Dviejų žmonių tarpusavio santykiuose kartais sunkiausia pripažinti, jog netinkate vienas kitam. Bet jeigu sugebėsite tai išspręsti – paliksite atviras duris kam nors daug geresniam. Juk tikrai neorite gyventi tylios desperacijos sklidino gyvenimo, tiesa?Lengviausiai pakeičiamas dalykas – jūsų požiūrisGalbūt jau nutarėte ieškotis kito darbo arba siekti karjeros. Visai nėra reikalo kankintis belaukiant naujo gyvenimo. Net tie, kurie nemėgsta savo darbo, gali mėgti tai, dėl ko dirba. Visai įmanoma teigiamai veikti savo požiūrį į turimą darbą, deramai įvertinus jo sukuriamas prielaidas siekti to, kas jus iš tikrųjų domina ir įkvepia. Nebūtina būti turtingam, norint įvertinti dalykus, kuriais jūsų gyvenimą praturtina pinigai. Galvokite apie atlyginimą kaip apie investicijų į jūsų pomėgius šaltinį. Uždirbti pinigai gali leisti jums prižiūrėti savo nuostabų sodą, savaitgaliais žaisti tenisą, pažinti prancūzų virtuvės paslaptis, planuoti pažintines išvykas su vaikais arba remti pamėgtą organizaciją. Suradus laiko pasidžiaugti dalykais, kurie suteikia jums laimės ir grąžina jėgas, jūsų nuotaika savaime pagerėja. Tai būtinai atsilieps ir darbo vietoje, dalį savo pajamų skyrus rūpimiems siekiams, darbas įgaus prasmės, net jeigu apie jį patį taip nemanote. Tai vientisesnis. Labiau holistiškas požiūris į gyvenimą – kai aktyviai naudojatės daugeliu laimės šaltinių, pats baisiausias pasaulyje darbas nebeatrodo toks baisus.
Atsisakykite paplitusio požiūrio į sėkmęMūsų visuomenė dažniausiai vertina sėkmę pagal du rodiklius: pinigus ir valdžią. Kadangi kiekvienas norime, kad mums sektųsi, labai lengva pritarti nuomonei, kad juo daugiau turime pinigų ir galios, juo geriau. Paskui leidžiame šiam įsitikinimui užvaldyti gyvenimą. Jeigu uždirbame daug, norime uždirbti daugiau. Visa reklamos pramonė dirba tam, kad įtikintų mus, jog turime vis pirkti ir pirkti. Gal girdėjote šūkį: „Laimi tas, kuris miršta, turėdamas daugiau žaislų“? Mes norime pasiūlyti alternatyvą: „Laimi tas, kuris geriausiai suvokia savo žaislų vertę.“ Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje gerai apmokamo darbo iškeitimas į mažiau atsakingą, bet prasčiau mokamą, ne vieną nustebintų. Atsisakymas vaikytis pinigų reiškia plaukimą prieš srovę. Bet keičiasi ir srovės, ir laikai. Pastaruoju metu vis daugėja žmonių, linkusių permąstyti savo požiūrį į sėkmę ir apibrėžti ją kiek kitaip. Šiandien, jeigu negailestingose lentynėlėse dėl pinigų pajuntame vidinę tuštumą, pravartu žinoti, jog toli gražu nesate vienintelis ir turite iš ko rinktis.
Kada būna gana? „Ne“ vartotojiškumuiTurbūt svarbiausia priežastis, neleidžianti žmonėms mesti nekenčiamo darbo, yra tai, kad jie bijo negalėsią pragyventi iš mažiau, negu dabar uždirba. Tačiau daugelis sugebėjo prisitaikyti prie mažesnių pajamų ir gyvena taip pat kaip anksčiau – kartais net geriau. Tad kiek gi vis dėlto yra gana? Ar jums pakanka maisto sveikai ir skaniai maitintis? Drabužių, kad nesušaltumėte, neperkaistumėte ir galėtumėte tinkamai apsirengti tam tikromis progomis? Ar turite patogų būstą, švarų vandenį iš čiaupo, šildymą prireikus, veikiančius tualetus, lovą švariais patalais, skalbyklę, automobilį? Didesnė dalis šių dalykų yra prabanga, nepasiekiama daugeliui pasaulio gyventojų. Prieš sutikdami imtis papildomo darbo, aptarnauti dar vieną klientą arba priimti paaukštinimą, kuris pareikalaus ilgiau dirbti už geresnę algą, pagalvokite, ar už tuos pinigus įsigytos materialinės vertybės padarys jūsų gyvenimą bent kiek geresnį negu dabar. Ar jūsų gyvenimo kokybė iš tikrųjų pagerės, prisidūrus dar vieną įspūdingą titulą? Pinigai negali pridėti mums sveikatos, džiaugsmo, meilės ar laisvalaikio. Kita vertus, savo nuožiūra praleidžiamos akimirkos neretai suteikia laikinus džiaugsmus ir daugiau laimės, kuri ateina mėgaujantis prabanga ir niekur neskubant. Tad atsiradus progai daugiau uždirbti laisvo laiko sąskaita, gerai pamąstykite. Nesiliaujantis pinigų vaikymasis, pasiekus tam tikrą gyvenimo lygį, tik atitolina mus nuo dalykų, kuriuos daugelis laikome svarbiais. Iš esmės visi, kurie priskiria save viduriniajam sluoksniui, prireikus galėtų sutaupyti dideles sumas pinigų, šiek tiek pakeitę gyvenimo būdą ir atsisakę besaikio vartojimo. Vos prieš keletą metų kilęs judėjimas už paprastumą jau praturtino mus puikiomis knygomis apie tai, kaip galima gyventi paprastesnį bei turtingesnį gyvenimą, reikalaujantį daug mažesnių išlaidų. Sustabdyti pinigų vaikymosi karuselę – realus troškimas. Jį įgyvendinti bus daug lengviau, jeigu išmoksite atsisakyti kai kurių nereikšmingų materialinių dalykų, kuriuos įpratote laikyti būtinais. Žmonės, tvirtai žinantys, ko nori, netrunka pajusti atpildą už nelygiaverčius mainus.KAIP ATSISAKYTI KVIETIMŲ Į SVEČIUS BEI PASIMATYMUS BEI IŠVENGTI ROMANTIŠKŲ PANČIŲ
Trokštate turėti daugybę draugų… bet taip pat norite, kad jus paliktų ramybėje.
Supykstate, jeigu jūsų nepakviečia… tačiau ir eiti nelabai norisi.
Trokštate turėti gerbėjų… bet, prisiminusi kai kuriuos pasimatymus, verčiau sutiktumėte, kad jus garbintų iš tolo.
Tai visuomeninio gyvenimo tūnant riešuto kevale dilema. Viena vertus, esame žmonės, tad siekiame bendrauti su kitais. Mėgstame būti gerbiami, kviečiami į pokylius, įtraukiami į visuotines linksmybes. Tačiau neretai, būdami susibūrimuose, pagalvojame, kad mieliau leistume laiką kur nors kitur.Kaip atsisakyti kvietimųKiekvienas kvietimas bent jau teoriškai žada tikimybę maloniai praleisti laiką. „Ateik, pasilinksminsime,“ – vilioja jis mus. – „Galėsi žėrėti (juoktis, šokti, jausti šilumą, dalytis, džiaugtis. Surasti meilę, sutikti žmogų, galintį pakeisti tavo gyvenimą).“ Kartais taip ir būna. Vakarėliai gali būti linksmi, netgi kerintys. Kur dabar būtų Pelenė, jeigu nenueitų į pokylį? Deja, pernelyg dažnai iš anksto žinome, ko tikėtis, ir tai toli gražu ne pasaka. Jau ne kartą susidūrėme su tikrove, besislepiančia už to viliojančio pažado. Dar vienas vakaras lėkštų, nereikšmingų šnekų ir laukimas, kada kas nors pakils išeiti, kad netektų būti pirmuoju. Dalyvavimas bet kokiame žmonių susibūrime reikalauja tam tikrų pastangų ir laiko – kartais labai daug, tai priklauso nuo aplinkybių. Jeigu tai reiškia, kad jums teks toli važiuoti, samdyti auklę arba sukti galvą dėl aprangos, tuomet tokia perspektyva dar mažiau vilioja. Būdami pakviesti, jūs turite teisę pasvarstyti, ar proga yra verta teigiamo atsakymo, turint galvoje visas investicijas, kurių iš jūsų pareikalaus dalyvavimas. Kokia tikimybė, kad maloniai praleisite laiką ir neteks gailėtis? Laikas, kurį galime praleisti lankydami vakarėlius, yra visų brangiausias – tai tos kelios valandos, kurios mums lieka nuo miego, darbo, kelionių, maisto ruošimo ir valgymo, rūpinimosi namais ir šeima. Daugumai mūsų laisvos valandos yra labai sunkiai uždirbamos ir pernelyg retos, todėl labai svarbu išmintingai jomis pasinaudoti. Vienas iš būdų išsaugoti ‚auksines“ valandas, kurios kitu atveju gali išnykti beprasmių užsiėmimų sūkuryje, yra gebėjimas atsakyti „ne“ bent į tuos kvietimus, kurie nežada nieko labai viliojančio. Dažnai girdime žmones reiškiant norą kaip nors atsisakyti to, ką jau yra pažadėję. Bet ar nebūtų geriau, jeigu galėtume tiesiog išvengti tokių pažadų? Žinodami, kada ir kaip atsisakyti kvietimo, galite atrasti naujus iš tikrųjų maloniai leidžiamo laiko išteklius – ar tai būtų prasmingesnis bendravimas su mylimais žmonėmis, ar truputis taip reikalingos vienatvės. Viena mergina vardu Monika neseniai pasakojo apie ramų vakarą, kurį juodu su vyru praleido žiūrėdami televizorių. Nieko ypatingo, tiesa? O šiai porai tai buvo svarbu. Abu dirbantys dviejų mažų vaikų tėvai jau kelis metus nerado progos dviese pasėdėti atsipalaidavę namuose. Suvokę, kad netikėtai abu turi laiko nieko neveikti, jie pajuto retą malonumą. Ką veiksite su naujai atrastu laiku – jūsų reikalas. Bet visų pirma turite leisti sau jo išsireikalauti. Kai kurie žmonės jaučiasi turį teisę atsisakyti kvietimo tik tada, kai yra numatę užsiimti kuo nors kitu. Tačiau nepamirškite: „turiu planų“ gali reikšti daugelį dalykų, įskaitant planą pabūti su pačiu savimi visiškai nieko neveikiant, kai išsiilgstate ramybės. Jeigu tokie motyvai imtų žadinti kaltės jausmą, priminkite sau, jog tai, ką mes laikome paprasčiausiu išsisukinėjimu, kitose kultūrose vadinama meditacija ir priimama labai rimtai. Dabar, kai stresas pripažįstamas kaip rimtas pavojus sveikatai, pats metas apginti teisę į truputėlį poilsio. Persotintos jūsų socialinių įsipareigojimų dienotvarkės apvalymas bus puiki pradžia. Žinokite, kokių kvietimų atsisakytiPrieš priimdami proginį kvietimą, pasvarstykite, ar tikrai norite dalyvauti. Toks patarimas atrodo net per daug akivaizdus, tačiau pamiršus šį svarbų etapą, vėliau tenka už tai brangiai mokėti. Štai tipiškas scenarijus: jus užklumpa nepasirengusius, spontaniškai atsakote „taip“ ir tokiu būdu per anksti užkertate galimybę pasitraukti. Tai gali atrodyti maždaug šitaip:
DŽEKAS: Sveika. Ar būsi užimta kitą penktadienį vakare? JŪS: Palauk, pažiūrėsiu… ne, atrodo, nebūsiu. O ką? DŽEKAS: Ketinu surengti nedidelį vakarėlį po darbo. Gal ateitum? JŪS: Žinoma, mielai ateisiu. DŽEKAS: Puiku! Tai iki pasimatymo! Beje, ar negalėtum atsinešti keleto pakelių traškučių ir truputį sūrio? JŪS: Na… gerai.[Penktadienis, 5 val. Vakaro.] JŪS (galvojate): O, ne! Džeko vakarėlis! Traškučiai su sūriu! Prekybos centras per patį pirkėjų antplūdį! Pilnas kambarys žmonių, su kuriais dirbau visą savaitę, paistančių vis tuos pačius niekus! Oooch…. Kaip noriu namo!Bendravimas nėra tikslusis mokslas. Tiesą sakant, geriausi, linksmiausi nuotykiai, regis, apskritai neturi nieko bendra su mokslu. Jie yra spontaniški, nenuspėjami ir negali būti pakartoti pagal užsakymą. Ir vis dėlto nemažas vaidmuo čia tenka chemijai. Geriausiai praleidžiamas laikas būna tada, kai tinkami žmonės susirenka tinkamu metu tinkamoje vietoje. Niekas nežino, kada visa tai sėkmingai susilies į visumą. Dėl šios priežasties patariame jums vengti išankstinių nuostatų ir prieš atsakant rūpestingai viską apgalvoti. Pernelyg greitai atsakę „ne“, galite praleisti tikrai ypatingą, įsimintiną progą. Juk nesiekiame tapti visiškais atsiskyrėliais. Kartais tiesiog būtina surizikuoti. Vis dėlto žinodami, ko kiekvienas tikimės iš vakarėlių, paprastai galime gana tiksliai nuspėti, ar kvietimas iš tiesų mums tinka.Pagrindinės taisyklėsLygiai kaip juodas drabužis visada yra madingas ir tinka daugeliui progų, taip niekada nesensta pagrindinės mandagios kvietimų atsisakymo taisyklės. Štai tie kertiniai žingsniai: 1. Laimėkite laikoDaugybė patiklių sielų nuolat pakliūva ant sukto klausimo „Ką veiksi ………..?“ kabliuko. Galimos ir kitokios šio provokuojančio klausimo formos: „Ar nebūsi užimtas …….?“ arba „Kuo ketini užsiimti ………?“ ir panašiai. Išmintingas atsisakytojas renkasi tik iš dviejų galimų atsakymų: „Turiu planų. O ką?“ arba „Atrodo, turėsiu planų. O ką?“ Išgirdę aklą klausimą „Ką ketini veikti šeštadienį?“, negalime žinoti, ar mus kvies paiškylauti, ar prašys padėti užnešti į antrą aukštą fortepijoną. Atsakymas „turiu planų“ leidžia išvengti nepatogios padėties, kai nebelieka kelio pasitraukti. Tai nereiškia, kad automatiškai atsakome „ne“. Tiesiog laimime laiko nuodugniai, be nereikalingo spaudimo pasverti alternatyvas. Kai jau išgirstame kvietimą, jeigu iš tiesų norime jį priimti, galime be vargo „pakeisti savo planus“. Kviečiantysis tikriausiai labai apsidžiaugs išgirdęs, jog suteikėte jam pirmenybę.2. Padėkokite už kvietimąNepaisant to, ar renginys jums įdomus, labai svarbu nepamiršti, jog kvietimas reiškia, kad kai kas norėtų jus ten matyti. Paprastai atsisakome ne dėl asmens, o paties renginio arba jo laiko, vietos, kitų aplinkybių. Net jeigu neketinate eiti, pasidžiaukite kvietimu ir pasakykite tai šeimininkui. Tegul jis arba ji žino, kaip jums malonu būti įtrauktiems į sąrašą, ir drauge su jumis tuo džiaugiasi. Jeigu galite nuoširdžiai ištarti: „Kaip malonu, kad mane prisiminėte“, jūsų šilti jausmai pasieks kvietėją net tada, kai teks aiškinti, kodėl esate priversti atsisakyti. Kaip ir daugelyje kitų situacijų, neigiamą atsakymą abi šalys priima daug lengviau, kai bendras kontekstas yra palankus.3. Gerbkite savo ankstesnius planus, net jeigu jie tik asmeniškiNesijaudinkite, jeigu teks atsisakyti kvietimo, siekiant paskirti laiką sau patiems. Nors bendravimas su žmonėmis daugeliui iš mūsų yra gyvybiškai svarbus, tai nereiškia, kad laikas, praleidžiamas su kitais, visuomet reikšmingesnis už skiriamą sau. Kartais kokteilių vakarėlis būna visai ne tai, ko reikia mūsų sielai. Suprantama, turime skirti daug dėmesio bendravimui. Bet reikia gerbti ir įsipareigojimus sau.4. Jeigu dvejojate, atsakykite ‚ne“Kai negalite apsispręsti, tiesus atsakymas „ne“ paliks jums daugiau galimybių negu tuščias plepėjimas nieko nepasakant. Jeigu tai nėra labai tiksliai planuojamas renginys, pavyzdžiui, vestuvių pokylis, dauguma tik apsidžiaugs išgirdę, kad vis dėlto apsigalvojote ir prašotės priimami. Paklausti: „Mano planai sužlugo; ar kvietimas tebegalioja?“ yra daug mandagiau negu atsisakyti renginio dieną.5. Būkite sąžiningiPrieš pradėdami aiškintis, pagalvokite, ar paaiškinimų apskritai reikia. Kartais jie gali atsigręžti prieš jus. Viena mergina Monika neseniai pasakojo šią tiesą iliustruojantį atsitikimą. Knygos mėgėjų grupės susitikimo dieną, jai paskambino kita grupės narė ir pranešė, jog negalės tą vakarą dalyvauti. Tuoj pat ji, gaudydama kvapą, ėmė dėstyti painią istoriją. Jos vyras turįs darbo reikalais skubiai išvykti į Aziją, tad jai teksią sukrauti jo daiktus ir, paėmus lagaminus bei pasą, važiuoti į oro uostą; tuo tarpu vaikai yra išsibarstę po įvairiausius miesto rajonus ir kaip ji dabar suspėsianti laiku juos visus surinkti? Žodžiu, buvo aišku, kad į susitikimą ji tikrai nespės. Vienintelė bėda ta, kad vėliau tą vakarą Monika nutarė užsukti į baseiną paplaukioti, ir spėkite, ką ji ten sutiko. Ogi tos pačios draugės vyrą, kuo ramiausiai besimėgaujantį vandeniu ir nerodantį jokių skubėjimo į Aziją ženklų. Ar jo žmona buvo patologiška melagė? O gal ji tiesiog manė, kad vienintelis būdas išvengti grupės susitikimo – sugalvoti kokį nors sudėtingą paaiškinimą? Šiaip ar taip, melas tik pakenkė jos santykiams su kitais grupės nariais, kurie pasijuto įžeisti. „Jeigu paskambintų ir paprastai pasakytų „šįvakar negaliu“, juk nieko baisaus nebūtų atsitikę, – samprotavo Monika. – Visi esame draugai; būtume supratę. Bet tai, kad ji jautė poreikį sukurti netikrą istoriją, rodo jos nepagarbą ir nepasitikėjimą mumis. Taigi dabar ir mes ja nebepasitikime.“ Tai dar vienas motyvas, kodėl melo galima griebtis tik atsidūrus visiškai beviltiškoje padėtyje. Jeigu jus pagaus, nesąžiningas elgesys neišvengiamai turės neigiamų padarinių. Netinkami meilužiai. Kaip atsisakyti kvietimų į pasimatymus ir išvengti romantiškų pančiųApskritai kvietimų atsisakymas reikalauja tam tikro subtilumo. Bet kai kvietimas pakvimpa romantika, viskas gali kaip reikiant susipainioti. Atsisakymas eiti į pasimatymą – nesvarbu, ar jis pirmas, ar antras, ar dešimtas – slepia kur kas daugiau asmeniškumo, negu, tarkime, situacija, kai atsisakote eiti pas pusseserę papietauti. Šiuo atveju tai nėra tiesiog eilinis vakaras ar renginys. Šis „ne“ byloja kai ką apie dviejų žmonių tarpusavio santykių visumą – dažniausiai tai, kad nebenorite jų tęsti, bent jau tomis sąlygomis, kokių tikisi kitas asmuo. Kuomet paliečiamas mūsų asmeninis patrauklumas ir geidžiamumas, visi tampame labai pažeidžiami. Žmogui, kuris jautrus kitų jausmams, būti atstumiančiuoju yra ne ką lengviau negu atstumtuoju. Dažnai tai atveria senas mūsų pačių žaizdas. Ir štai, puikiai prisimindami, kaip tada jautėmės, pradedame bijoti sukelti skausmą kitam. Prasideda nemigo naktys skausmingai svarstant, kaip pasakyti „ne“. Tačiau mėginimai pabėgti nuo to, kas neišvengiama, tik kenkia jums abiem. Jeigu nebenorite su kuo nors susitikinėti arba tęsti santykių, neaiškūs signalai bei tuščių vilčių kurstymas tik komplikuoja padėtį. Galite sumažinti įskaudinimo tikimybę, išmokę keletą būdų švelniai pasakyti „ne“ ir pasitraukti. Nors kilnumas yra siektinas tikslas, turėkite galvoje, kad tokiu metu reikia elgtis ryžtingai ir apibrėžtai. Tik labai aiškus kalbėjimas apsaugos nuo rizikos likti apskritai nesuprastiems, priešingu atveju vėl atsidursite ten, kur pradėjote. Patinka jums tai are ne, tam tikro nusivylimo išvengti nepavyks. Juo anksčiau prabilsite ir pasakysite netinkamam meilužiui „ne“, juo greičiau abu galėsite vėl judėti į priekį.Žinokite, ko ieškoteKodėl taip svarbu nutraukti santykius su netinkamais meilužiais ir neteikiančius pasitenkinimo ryšius arba, dar geriau, apskritai su jais nesusidurti? Viena akivaizdi priežastis – siekimas išvengti daugelio nemielų vakarų. Bet yra ir svarbesnis tikslas – tokiu būdu galėsite skirti visą energiją susirasti partnerį, kuris sugebės patenkinti jūsų poreikius, taigi sukursite daugiau galimybių savo vizijai apie žmogų, kuriam norėtumėte pasakyti „taip“, įgyvendinti. Tai nereiškia tiesiog daugiau laisvo laiko, nors svarbi ir ši aplinkybė. Svarbiausia, kaip tą laiką panaudosite, ką veiksite ir galvosite, kai nebereikės blaškytis tarp „nedoro“ ir „rizikingo“. Apsvarsčiusios savo meilės nuotykio perspektyvas ir nutarusios: „Tai ne man“ arba „Ieškau ne šito“, žengiame žingsnį šalin nuo kažko. Bet ar žinome, kur link norime žengti? Nesuvokdamos, ko iš tikrųjų ieškome, liekame stovėti kryžkelėje be menkiausio supratimo, kuria kryptimi pasukti. O nežinodamos krypties, galime įlipti į pirmą pasitaikiusį seną autobusą – ir kas žino, kur jis mus nuveš? Pagalvokite šitaip: kai ieškome ko nors dar niekada nesutikto, labai pravartu turėti to žmogaus aprašymą arba nuotrauką. Štai tada ateina eilė vizijai. Kalbant apie meilę ir romantiką, tai reiškia aiškiai įsivaizduoti geidžiamo sutikti žmogaus paveikslą ir nuolat nešiotis jį su savimi į visus susitikimus, vakarėlius bei kitokius renginius. Čia nekalbame apie jūsų susikurto meilužio išorę. Kalbame apie esmę. Tobulinkite šį paveikslą, išskirkite romantiško partnerio savybes, kurios jums ypač svarbios. Tai gali būti dėmesingumas, humoro jausmas, patrauklumas, kilnumas. Susitelkite ties „privalomaisiais“ bruožais, be kurių neįsivaizduojate laimingų santykių. Kiti, tokie kaip mokėjimas šokti, gali būti pageidaujami, bet ilgainiui ne tokie svarbūs.Priartinkite tai, kas jūsų mintyseDaugybė išmintingų senovės papročių, taip pat ir daugelis šiuolaikinių dvasinių vadovų teigia, jog sąmoningai, tikslingai ką nors įsivaizduodami, padedame sau daug lengviau tai surasti, arba įsivaizduojamam objektui surasti mus. Teigiama, kad labai energingai apie ką nors galvodami mes padarome minčių objektą savo gyvenimo dalimi. Tai, ties kuo susikoncentruojame, galų gale ateis pas mus. Kiekvienas matome pasaulį per savo prizmę. Kai mintyse sukuriame ir palaikome viziją, galų gale pradedame matyti ją ir nebe savyje. Atrodo panašu į pasaką? Tuomet pasvarstykite kitaip. Kiekvienam teko sutikti žmonių, amžinai pykstančių ant viso pasaulio. Jie visur mato klastą, kurios nė su žiburiu nerasi, nuolat skundžiasi aplinkiniams. Parduotuvėse ir restoranuose jie pirmieji ima triukšmauti dėl blogo aptarnavimo. Ar tai tik atsitiktinumas, kad iš visų pažįstamų būtent šie žmonės dažniausiai įsivelia į konfliktus, kasdien vis susiduria su nekompetentingais kvailiais? Žinoma, ne. Taip yra todėl, kad jų regimą pasaulį nuspalvina pačių susikurta vizija. Nuolatos nešiodami savyje priešiškumą, jie visur susiduria su priešiškumu. Lygiai taip pat teisingas ir priešingas teiginys. Draugiški optimistai pritraukia kitus panašiai nusiteikusius žmones. Eidami tuo pačiu keliu kaip ir pikčiurna, jie neatsidurtų nė vienoje nemalonioje situacijoje. Šių žmonių mintys atsispindi taip pat kiekviename, ką jie sutinka. O gal jie tiesiog mato tai, ką nori matyti? Būtent tai ir yra esmė. Bet pakeliui jie dar pritraukia tai, ką nori matyti – šilumą ir draugiškumą, – nes dauguma jaučiame potraukį šiltiems, draugiškiems žmonėms. Argi jūs kitoks?Naudokitės pasimatymais kaip pažinimo laboratorija Ištarti „ne“ būna daug lengviau, kai gerai žinote, kam norėtumėte pasakyti „taip“. Pasinaudokite pasimatymų patirtimi lyg mokslo tiriamąja laboratorija, padėsiančia atsakyti į šį klausimą. Kiekvieną kartą pasakote „ne“ todėl, kad atrandate kai ką, kas jums nepriimtina, arba pasigendate ko nors geidžiamo. Tad galima sakyti, jog kiekvienas pasimatymas priartina jus prie žmogaus, kurį trokštate sutikti. Net nenusisekę pasimatymai gali padėti išryškinti viziją ir geriau suvokti geidžiamas partnerio savybes. Įpraskite kiekviename, su kuriuo susitinkate, ieškoti teigiamų bruožų. Pavyzdžiui, šis skoningai rengiasi, bet pasižymi bjauriomis manieromis prie stalo. Kitas – draugiškas ir mielas, bet nesugeba kalbėti apie nieką, išskrus sportą. Kad vakaras būtų malonesnis, stenkitės kreipti dėmesį į tai, kas jums žmoguje patinka, ir įsidėmėti tas patrauklias savybes. Jeigu nieko daugiau nelaimėsite, šitaip bent smagiau praleisite laiką. Kita vertus, išsiugdyti įprotį nuolat ieškoti žmonėse gerų bruožų yra tikrai apsiperkantis dalykas. Nebūtina įtraukti visų tų „pliusų“ į savo privalomųjų reikalavimų sąrašą. Bet sąmoningai ieškodami žmonėse žavinčių savybių, išmokstame greičiau pastebėti tai, kas juose geriausia. Gyvenimo draugo ieškojimas yra panašus į drabužių rinkimąsi didelėje parduotuvėje. Kai apsivelkate tą, kuris jums tinka, iš karto tai suprantate, nes jau matavotės daugybę netinkančių. Pavyzdžiui, kartą pamačius, kad raudona spalva skirta ne jums, nebėra reikalo matuotis kitų raudonų drabužių. Meilužis, šiurkščiai besielgiantis su padavėja, taip pat demonstruoja savo spalvas, ir niekas negali reikalauti, kad jos jums patiktų. Nesustokite – pasakykite „ne“ ir toliau ieškokite savo pirkinio.Pirmasis pasimatymas… ir žodis „ne“Eiti ar neiti? Nors jau minėjome, kad viena pagrindinių taisyklių reikalauja, iškilus abejonėms, atsisakyti, pasimatymų srityje viskas kiek kitaip. Čia lemia noras eksperimentuoti. Abejodamos suteikiame savo draugui tam tikrą pranašumą, ir viskas gali baigtis netikėtai laimingai. Pavyzdžiui, daug linksmiau negu tikėjotės praleisti laiką, atrasite jus pakvietusiame žmoguje naujų savybių, kurios maloniai nustebins. Žodžiu, jeigu tikrai dvejojate, ar priimti kvietimą, mes patariame eiti. Net jeigu jums nepasisektų, sutikimas nueiti į pasimatymą vis tiek naudingas. Kaip ir pokalbiuose ieškant darbo, čia gaunate progą patobulinti savo „įgūdžius“. Juo dažniau tai darysite, juo laisviau ir patogiau jausitės viso proceso metu. Be to, pasimatymai padeda išplėsti galimybes. Tarkime, judviem nepavyks pasiekti romantiškos darnos, bet gal tapsite draugais, o juk būtent per draugus žmonės iki šiol surandu pačius geriausius draugus. Juo didesnis jūsų pažįstamų būrys, juo didesnė tikimybė, kad sutiksite tą, kuris skirtas jums. Vis dėlto kartais jokių kankinančių abejonių nejaučiame. Tada belieka pasakyti „ne“. Geriausia šiuo atveju kalbėti trumpai. Neskatinkite ginčų, pernelyg plačiai aiškindamos atsisakymo priežastis. Jeigu nepageidaujamam meilužiui tokio atsakymo nepakanka, vis tiek laikykitės savo. Daugelį žemiau pateiktų atsakymų galima derinti vieną su kitu ir kartoti, kol jūsų mintis bus suvokta. Jokiu būdu nepradėkite teisintis. Atsisakydamos eiti į pasimatymą arba apribodamos santykius, sutelkite dėmesį į save, kartodamos „aš“, „man“ ir panašiai (pvz., „Aš tam nepasirengusi“ arba „Man tai neatrodo teisinga“). Taip išvengsite užuominų, jog kviečiantis žmogus kažkuo jums per prastas, ir be reikalo neįžeisite. Kadangi žmonės dažniausiai girdi tai, ką nori girdėti, ypač svarbu labai aiškiai išdėstyti savo ketinimus. Visuomet pradėkite nedviprasmišku teiginiu, pavyzdžiui, „Ne, neisiu“ arba „ Ačiū, ne.“ Juos galima derinti su vienu iš siūlomų atsakymų. Švelnūs atstūmimai• Nenoriu, kad mūsų draugystė pakryptų ta linkme.• Šiuo metu esu užimta.• Aš tikrai ne šito siekiu.• Šiuo metu nesu nusiteikusi pasimatymams.• Ką tik pradėjau susitikinėti su kitu.• Ne, tu per daug panašus į mano buvusįjį.• Vis dar tikiuosi atnaujinti santykius su savo buvusiuoju. Nenoriu pradėti nieko naujo kol tai neišsispręs.• Protu ir širdimi esu su kitu.• Iš to nieko neišeis. (Kodėl?) Tiesiog neišeis. Aš žinau. (Bet kodėl?) Jaučiu, ir tiek.StrategijaPagalvokite, ar galite atsisakyti kvietimo, pasirėmusi tam tikromis taisyklėmis.• Aš nesusitikinėju su bendradarbiais.• Neinu į pasimatymus su vaikinais, išpažįstančiais kitą tikėjimą.• Neinu į pasimatymus su tais, kas galėjo būti vedęs mano mamą.Kuriant tokias dingstis, vis dėlto nereikia persistengti. Pavyzdžiui, atsakymas „Nesusitikinėju su vaikinais vardu Kevinas“ tikrai nėra tinkamas.KlasikaTai padėjo jūsų mamai ir senelei; padės ir jums.• Norėčiau, kad liktume draugais.Iš tikrųjų tik draugaiJei iš tikrųjų norite, kad draugystė tęstųsi, yra geras būdas išplėsti savo pažinčių ratą bei padidinti abiejų jūsų galimybes sutikti tinkamą žmogų:• Nenoriu, kad mūsų draugystė pakryptų ta linkme. Bet ketinu surengti vakarėlį kelioms savo draugėms. Kodėl tau nepasikvietus draugų ir neatėjus kartu su jais?„Neturiu laiko“Kartais gyvenimas atrodo toks kupinas įvykių, kad nelieka nei laiko, nei jėgų pasimatymams. Jeigu taip jaučiatės, nebijokite pasakyti teisybės.• Šiuo metu mano gyvenime tam nėra vietos.• Turiu daugybę įvairiausių pramogų. Dabar tikrai nerasčiau laiko pasimatymams.Kaip atsisakyti antrojo ir vėlesnių pasimatymųTaigi sveikiname – suteikėte gerbėjui viltį ir nuėjote su juo į pirmąjį pasimatymą. Nors negalite teigti, jog jis buvo iki koktumo siaubingas, bet ir pakartoti nenorėtumėte. Būtent dabar, jeigu jaučiate, kad viskas krypsta ne ta linkme, protingiausia paklausyti širdies balso. Kai antrasis pasimatymas tampa mažiausiai pageidautinu įvykiu, skinkite tą žiedą dar neišsiskleidusį. Be atsakymų, kuriuos čia pasiūlysime, tiks ir daugelis pateiktų anksčiau. Kai jis arba ji klausia: „Ar susitiksime dar kartą?“, atsakykite: „Noriu būti nuoširdus (nuoširdi) ir pridurkite vieną iš šitų frazių:• Man tai netinka.• Manau, kad mums nieko neišeis.• Nemanau, kad mums verta susitikinėti.• Ačiū už maloniai praleistą laiką, bet man tai neatrodo teisinga.• Man labai malonu, kad pažinau tave, bet tikrai neatrodo, kad žvaigždės mums šypsotųsi.• Kai mudu esame kartu, jaučiuosi nepatogiai.• Pabuvusi su tavim supratau, kad vis dar negaliu pamiršti savo buvusiojo.• Pabuvusi su tavim supratau, kad protu ir širdimi esu su kitu.• Turiu apsispręsti dėl keleto labai svarbių dalykų, todėl dabar man tikrai netinkamas metas.• Keista, kad klausi. Man pasirodė akivaizdu, jog mudu vienas kitam netinkame..Pasilikite galimybę rinktisGali atsitikti taip, kad norėsite išlaikyti tam tikrą atstumą, bet neužtrenkti durų.• Gal neskubėkim, man reikia laiko apsispręsti.• Norėčiau daugiau apie tai pagalvoti. Galbūt paskambinsiu tau.NepersistenkiteDėl kažkokios neaiškios priežasties daugelis žmonių stengiasi iškamantinėti visas siaubingas smulkmenas, dėl kurių nebenorite su jais susitikinėti. Nepasiduokite tokiems mėginimams. Suteikite gailestingumui pirmenybę prieš visišką atvirumą, ir abu liksite daug laimingesni. Jeigu jis arba ji reikalauja smulkmenų, laikykitės savo.• Nemanau, kad turėčiau aiškintis smulkiau.• Nebeturiu, ką daugiau pasakyti.• Pakaks to, ką pasakiau.• Tiesiog nebenoriu tęsti; tai viskas. Prašau, nebeklausinėk.Kaip nutraukti ilgalaikę draugystęKai po pasimatymų stadijos tampate vienas kito vaikinu ir mergina, jau esate investavę į tarpusavio santykius gana daug laiko bei emocinės energijos. Tad akivaizdu, jog ilgalaikius ryšius nutraukti sunkiau. Juk dabar jus jau sieja istorija ir prisiminimai. Anksčiau abu iš bendros ateities daug tikėjotės, bet štai supratote, kad spinduliuojate skirtingomis bangomis. Jūsų požiūriai vis dažniau išsiskiria, viskas krypsta ne ta linkme, kokios norėtumėt. Arba galų gale pamatėte, jog šis žmogus nesuteikia jums to, ko laukiate iš gyvenimo. Kad ir kokios priežastys skatintų jus apsispręsti, nepaneigsime, jog išsiskirti bus sunku. Vienas iš geriausių būdų sustiprinti apsisprendimą nutraukti netenkinamus santykius yra žinoti, ko iš tikrųjų siekiate, ir judėti ta kryptimi. „Jūs pasiilgsite to žmogaus. Prisiminkite malonias akimirkas. Kartais net pagalvosite, kaip gera būtų sugrąžinti praeitį. Tik nemanykite, jog tai gera mintis.“ Kaipgi nubrėžti ribą? Skirtingai nuo daugumos situacijų, rimtų santykių nutraukimas paprastai yra procesas, o ne vienas įvykis. Tai savotiška trintis, besikartojanti diskusija, trunkanti gana ilgą laiką. Ir vis dėlto geriau taikyti priemones, atsisakant pirmojo ir antrojo pasimatymo. Verčiau dažnai kartoti tą pačią mintį, negu stengtis sugalvoti vis naujas priežastis. Pakanka paprastai pasakyti: „Aš šitaip nebegaliu“ arba „Nebegaliu daugiau skirti tam savo energijos.“ Kartokite įvardį „aš“, nuolat kalbėkite apie save, o ne apie kitą žmogų; taip suteikiate savo žodžiams daugiau jėgos. Leistis į „kodėl“ beveik visada reiškia klaidą. Paprastai kuo dažniau žmonių klausi, tuo daugiau priežasčių jie stengiasi sugalvoti. O to visai nereikia. Tai kenkia jūsų abiejų savigarbai. Regis, varlių bučiavimas yra neatsiejama romantikos pasaulio dalis. Kol gyvenome pačios sau, mes taip pat keletą pabučiavome – su kai kuriomis net šokome į kūdrą. Tačiau galite maksimaliai apriboti kontaktą su tomis šaltomis lūpomis, ryžtingai kartodamos „ne“ netinkamiems meilužiams ir atsisakydamos santykių, vedančių į aklavietę. Kitą kartą, kai pasimatyme pagausit save galvojant: „Ei, ar ne metas man namo – verčiau užsiimsiu skalbimu“, taip ir pasielkite. Meskite varlę atgal į vandenį. Ir neapleiskite tikėjimo. Nepamirškite, jog žodelis „ne“ – tai tik žingsnis kelyje į skambų, džiugų, visam gyvenimui skirtą „taip“!Literatūra:„Kaip pasakyti NE nesijaučiant kaltam“. Patti Breitman ir Connie Hatch. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Urbonaitis. Alma littera, 2002.