fizinės bausmės prieš vaikus

Turinys

Įvadas.............................. 3

1.1 Fizinės bausmės auklėjime ir jų apibrėžimas .........................4

1.2 Fizinių bausmių kilmė..............................5 Įvadas
Prievarta prieš vaikus egzistavo per amžius. Jos vertinimas ir supratimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, socialinio, kultūros – ekonominio lygmens. Visuomenėje pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama prievartos ir žiaurumo atvejų skaičiaus didėjimui. Pastaruoju metui vis dažniau viešumon iškyla, nors tik reti ir atskiri, prievartos prieš vaikus atvejai. Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje akcentuojama, kad viena svarbiausių vaikų teisių – teisė gyventi be prievartos, žiaurumo, pažeminimo. Čia galime rasti: “Šeima yra visuomenės ir vaalstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą”. Tačiau kuo toliau tuo labiau didėja tokių apraiškų kaip fizinis smurtas, bausmės, prievarta, pasityčiojimas, agresija prieš vaikus.

Fizinės bausmės ir nepriežiūra – labiausiai paplitusios smurto formos, neįtraukiamos į jokią statistiką. Drauge su padidėjusiu dėmesiu vaikų prievartai, vis daugiau imama dėmesio skirti ir fizinių bausmių taikymui vaikų auklėjime, kurios mūsų viisuomenėje yra laikomos įprasta ir priimtina vaikų auklėjimo strategija. Patirtas smurtas gali turėti tiesioginių pasekmių vaiko fizinei sveikatai, bet žala bręstančios asmenybės psichikai labai didelė, nors ją ir sunku įvertinti. Daugelis tėvų iš visų galimų poveikio priemonių auklėjime pirmenybę teikia bū

ūtent fizinėms bausmėms, jas laikydami adekvačia, vaiko nežalojančia auklėjimo priemone. Savo baudžiančio, agresyvaus elgesio tėvai nesieja su savo vaikų agresyvumu, vystymosi ir adaptaciniais sunkumais. Tokia klaidinga visuomenės dalies nuomonė trukdo kurti tokią aplinką vaikams, kokioje jų vystymuisi būtų sudaromos tinkamiausios sąlygos.

Vis labiau tampama aktualu tirti fizinių bausmių taikymo priežastis ir pasekmes įvairaus amžiaus vaikams ir net suaugusiems. Fizinės bausmės moko tik daugiau prievartos – dalyko, kurio mūsų visuomenė taip stengiasi vengti. Taip pat tyrimai rodo, kad vaikai, kurie buvo baudžiami fiziškai, yra labiau linkę nepasitikėti savimi, dažniau serga depresija, o užaugę gauna prastesnį atlyginimą. Gaunami prieštaringi rezultatai ir vienareikšmiškų atsakymų į iškylančius klausimus pateikti negalima. Kuo pasižymi vaikai, baudžiami dažnomis fizinėmis bausmėmis, kodėl taikomos, kokias pasekmes jiems turėjo fizinės bausmės, kiek irr kaip tos pasekmės pasireiškia vaikų elgesyje, ar turi įtakos vaiko raidai? Tai klausimai, kurie bus mėginami apžvelgti šioje mano pasirinktoje temoje. 1.1 Fizinės bausmės auklėjime ir jų apibrėžimas
Kokios yra efektyviausios vaikų auklėjimo, disciplinos palaikymo strategijos ir apie tai kas svarbiausia, auklėjant vaiką, yra diskutuojama ir tiriama iki šiol. Šią temą ne tik pedagogai nagrinėja, bet ir psichologai, paskutiniu metu atliekantys vis daugiau tyrimų apie skirtingų disciplinų strategijų ir apskritai auklėjimo poveikį vaiko raidai bei jų sėkmingai socialinei adaptacijai (Bauman, Ennet, et
t al., 2001; Desbois, Konstantareas, 2001; Dodge, Pinderhughes, 2000; Hoza, Owens, 2000; ir kt.).

Efektyvi disciplinos sistema turi apimti tris pagrindinius elementus, kurių buvimu arba nebuvimu ir vertinamas disciplinos sistemos efektyvumas: 1) atitinkamai organizuotą mokomąją aplinką, kuri charakterizuojama pozityviais ir palaikančiais vaiko-tėvų santykiais; 2) sistemingo mokymo ir auklėjimo sistemą bei 3) nenorimo elgesio mažinimo ar pašalinimo strategiją (American Academy of Pediatrics, 1998).

Fizinės bausmės tai bausmės taikomos kūnui. Baudimas yra apibrėžiamas kaip negatyvių stimulų pateikimas siekiant sumažinti ar panaikinti tam tikrą elgesį. Dažniausiai yra išskiriamos dvi baudimo arba bausmių formos: žodinės bausmės, apimančios žodinius papeikimus ir nepritarimą ir fizinės bausmės, neretai vadinamos kūno bausmėmis. (American Academy., 1998; Belsky J., 1990; Mussen, Conger et al., 1969 ir kt.). Įvairių tyrimų duomenimis JAV fizines bausmes savo vaikų auklėjime naudoja nuo 85 % iki 97 % , vėliau fizinių bausmių taikymas kiek mažesnis – paauglius baudžia apie 65% tėvų.

Apie konstruktyvųjį vaikų aukėjimą yra prirašyta daug knygų, šiais klausimais galima pasitarti ir su psichologu, ir net patys vaikai gali būti geriausi mūsų mokytojai. Jei tik mes sugebėsime juos išklausyti ir suprasti. Jei tiktai nepabijosime pripažinti savo klaidų ir išdrįsime pakviesti kartu ieškoti visiems priimtino sprendimo. Svarbiausia nepamiršti, kad vaikai labiau paskatinami gerai elgtis ne tuomet, kai jie yra kritikuojami ar baudžiami, o padrąsinami eiti tuo keliu, kuris priimtinas ir kitiems šalia es
santiems žmonėms. Atrodo taip paprasta, bet ir net suaugusiems tai sunku, sprendžiant pagal įvairius tyrimų duomenis apie taikomas fizines bausmes. Nereikia nei tyrimų apsidairykime, galų gale už daugiabučių kaimynų sienų, girdime apie tėvų santykius su savo vaikais, galime net ir įsivaizduoti apie bausmių pritaikymą. Manau pirmiausia tėvams reikia pradėti nuo savęs, savo elgesio su vaikais, aplinkiniais analizavimo.

Yra tūkstančiai kitokių būdų, nei fizinės bausmės kaip nubrėžti vaikui ribą tarp leistino ir nepageidaujamo elgesio. Tačiau jų taikymas pareikalaus iš tėvų nemažai kantrybės, nuoseklumo, išradingumo ir lankstumo. Nedaugelis tai sugebėtų, nes mums suaugusiems taip trūksta tos kantrybės ir supratimo.

Kalbant apie fizines bausmes ir jų taikymą vaikų auklėjime, svarbu tai, kaip fizinės bausmės yra apibrėžiamos. Pats paprasčiausias apibrėžimas, kurį pateikia Benatar (1998), išplaukiantis iš pačios fizinių bausmių sąvokos, yra toks: fizinės bausmės – tai bausmės
taikomos kūnui.

Patį tiksliausią ir dažniausiai naudojamą fizinių bausmių apibrėžimą pateikė vienas
ryškiausių šios srities tyrinėtojų, kurio indėlis į fizinių bausmių taikymo, jo psichologinių
efektų tyrimus yra labai didelis tai A.Murray Straus. Pasak Straus: „fizinės bausmės tai fizinės jėgos panaudojimas, suteikiantis vaikui fizinį skausmą, bet fiziškai nežalojantis, siekiant modifikuoti ar kontroliuoti tam tikrą vaiko elgesį” (Flynn, 1999, Kantor, Straus, 1994; Straus, 1999; ir kt.).

Kiek kitokį apibrėžimą pateikia Amerikos pediatrų akademija: fizinės bausmės – tai fizinio skausmo su
ukėlimas, atsakant į nepageidaujamą elgesį (American Academy., 1998).

Aš manau, kad fizinėsbausmės turėtų būti taikomos nebent tik tada, kai kitos auklėjimo priemonės kaip pabarimas, griežtas pokalbis ar kitokios švelnios bausmės neduoda rezultatų. Labai svarbu, kad nubaustume už tyčinį neklausymą ar tėvų autoriteto nepaisymą, o ne už tai , kaip vaikišką nežinojimą, ne.gabumą, nesugebėjimą, mokytis. Nes tikrai ne visiems vaikams duota dovana gerai mokintis. Visiškai sutinku, kad yra negabių mokslams vaikų.Tačiau galbūt tokie vaikučiai puikiai gali realizuoti save kitoje veikloje, tai gali būti būreliai pagal pomėgius, įvairi mokyklinė veikla. Pas mus priimta, kad pažymys viską lemia, negabiems vaikams tai pražūtis.

Perskaičiau straipsnį, kuriame patariama kaip tėvams veikti prieš panaudojant smurtą, tai: nusiraminti, viską gerai apgalvoti pieš suduodant smūgį; suteikti sau laiko ir susimąstyti apie tai ką ruošiatės daryti ir galbūt užteks pasivaikščioti; reikia būti geram, bet griežtam; paprasčiausiai vaikui suteikti pasirinkimą, dėl kurio galbūt apsigalvosite ir nebausite; laikytis logiško priežasties ir pasekmės ryšio; leiskite vaikui išpirkti kaltę; atsitraukti nuo konflikto; informuoti vaiką iš anksto, kokios bus pasekmės. 1.2 Fizinių bausmių kilmė
Norint atsakyti į klausimą kokie veiksniai įtakoja fizinių bausmių taikymą, paskutiniu metu yra atliekama labai daug tyrimų, tiriančių fizinių bausmių taikymo priežastis, tėvų, taikančių fizines bausmes ypatybes. Ir vis dėl to vieningos nuomonės šiais klausimais kol kas nėra prieita.
Šis klausimas svarbus fizinių bausmių, o taip pat ir fizinės prievartos kilmei atskleisti, o taip pat jis praplečia ir pačią šių fenomenų sampratą. Todėl egzistuoja keletas teorinių požiūrių į tai, kas skatina tėvus taikyti fizines bausmes, neretai peraugančias į prievartą:

1. Psichologinis požiūris

Šio modelio centre yra tėvų, taikančių savo vaikams fizines bausmes asmenybė ir jos
ypatybės bei šių tėvų šeimos istorija. Psichologinėje literatūroje yra minima, jog dažniausiai su
vaiku žiauriai elgiasi tie tėvai, kuriems yra būdingas impulsyvumas, nesavarankiškumas,
prislėgtumas, polinkis į depresyvumą, priklausomybes, kuriems trūksta savigarbos, savitvardos
įgūdžių, savikontrolės (Day, Peterson, 1998; Giles-Sims, Straus, 1995; Nikolajeva, 1996). Kai
kurie autoriai teigia, kad fizinių bausmių taikymo tikimybė didėja, jei tėvai patys vaikystėje
kentėjo nuo fizinių bausmių (Herman, 1997; ..., 2000). Tam pritaria ir Widom (1991),
teigdamas, kad šeimos ir auklėjimo modelis yra perteikiamas iš kartos į kartą. Kol kas nėra
vienintelio atsakymo į klausimą, kodėl žiaurus elgesys yra perduodamas iš kartos į kartą, tačiau
vienas iš dažniausių aiškinimų, kad tai sąlygoja modeliavimas – vaikai iš savo tėvų išmoksta
tokio elgesio, laikydami jį priimtinu ir vėliau, suaugę, taiko tokius pačius auklėjimo principus
savo vaikams (McCord, 1996; Benatar, 1998; ..., 2000). Tokiu atveju fizinės bausmės gali
būti vertinamos kaip šeimos tradicija ir jų taikymas tėvams gali atrodyti visai natūralus
dalykas.

2. Situacinis požiūris

Šio požiūrio šalininkai fizinių bausmių taikymo priežasčių ieško žmogų supančioje
aplinkoje. Požiūrio centre – tarpusavio santykiai šeimoje. Svarbu yra nustatyti socialines
sąlygas, dėl kurių susidaro stresinė situacija šeimoje, iššaukianti tėvų žiaurų elgesį vaiko
atžvilgiu, išanalizuoti vidinio šeimos funkcionavimo problemas, vaiko, kuris yra fizinių
bausmių objektas, charakteristikas (Nikolajeva, 1996; ..., 2000). Šio požiūrio šalininkai
teigia, kad fizinių bausmių taikymą neretai gali iššaukti tam tikros vaikų charakteristikos –
mušamas vaikas tėvų paprastai yra matomas, kaip išsiskiriantis iš kitų, pasižymintis pernelyg
dideliu pasyvumu ar aktyvumu ir pan. (Day, Peterson, 1998). Kitas faktorius, galintis įtakoti
fizinių bausmių taikymo tikimybę gali būti nepalankios aplinkybės ar kritinė situacija šeimoje
– darbo praradimas, artimo žmogaus netektis, nepageidautinas nėštumas ir panašiai, pažymi, kad fizinės bausmės ir apskritai prievarta yra dažnesnės tose šeimose, kurios atsiribojusios nuo išorinio pasaulio, yra socialiai izoliuotos (Kempe&Kempe, 1978). G.Craig (2000)

3. Sociokultūrinis požiūris

Fizinių bausmių taikymas analizuojamas, kaip tam tikrų socialinių ir kultūrinių sąlygų išdava. G.Craig (2000) šį požiūrį vadina sociologiniu. Požiūrio šalininkai teigia, kad fizinių bausmių paplitimui, jų taikymo dažnumui įtakos turi tokie sociokultūriniai veiksniai, kaip šalies ekonominė situacija, teisinė sistema ir jos stabilumas/nestabilumas, socialinės paramos sistemos išsivystymas, visuomenės požiūris į vaiko teises, visuomeninės vertybės ir pan. (Nikolajeva, 1996; “Smurtas prieš moteris.”, 1997; ..., 2000).

Fizinės bausmės, kaip ir fizinės prievartos fenomenas, yra sudėtingas, įvairiapusis
reiškinys, sąlygojamas įvairių veiksnių, veikiamas daugybės priežasčių, į kuriuos būtina
atsižvelgti, kalbant apie fizinių bausmių sukeliamus efektus.

1.3 Fizinių bausmių priežastys ir pasekmės

Istoriškai taip susiklostė, kad dauguma kultūrų ne tik pakankamai pakančiai žiūri į fizines bausmes, bet net ir skatina jas. Jos buvo ir yra naudojamos, kaip auklėjimo priemon.ė, disciplinos palaikymo priemonė ir panašiai. Kai kuriose kultūrose fizinės bausmės yra įgavę gilią simbolinę prasmę ir taikomos tam tikrų ritualų metu. Daugumoje kultūrų tradiciškai vaikai buvo ar net ir yra
laikomi tėvų nuosavybe, todėl tėvai su jais galėdavo daryti ką tik panorėję. Todėl vaikų nužudymas ar paprasčiausias išmetimas lauk buvo laikomi visai priimtinais būdais, kuriais tėvai gindavosi nuo bado ar kitų panašių sunkumų.

Fizinių bausmių pritaikymo priežastys gali būti ir vaikų agresyvus elgesys aplinkinių atžvilgiu, melavimas, apgaudinėjimas, vogimas iš namų ar kitų vietų, nesusivaldymas, nepaklusimas suaugusiųjų reikalavimams. Pirmaujanti priežastis dėl kurios naudojamas smurtas tai nepaklusnumas. Tai ko gero galima pritaikyti kiekvienam vaikui.

Daugiausia įtakos turi tėvų gyvenimo istorija, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka, padėtis visuomenėje, asmenybės tipas. Skurdžiau gyvenantys vaikai skriaudžiami penkis kartus dažniau nei pasiturinčiųjų šeimų. Didesnę tikimybę patirti prievartą, smurtą turi ir asocialių šeimų vaikai, kur karaliauja alkoholikai, narkomanai, toksimanai, buitinė aplinka, menką išsilavinimą turinčių tėvų vaikai. Būtina pažymėti, kad prievartos dažnai imasi tie tėvai, kurie patys vaikystėje buvo skriaudžiami. Ir vyresnieji vaikai, pamatę tokį “puikų” pavyzdį, ima engti jaunesniuosius broliukus ar sesutes, o vėliau savo vaikus.

Kuo daugiau rasime priežasčių lemiančių smurtą šeimoje, tuo tikimybė didesnė, kad vaikas tokioje šeimoje patirs moralias, fizines, net ir seksualias bausmes. Sutinku su posakiu, kad smurtas gimdo smurtą. Tai yra įrodyta tyrimais. Smurto galima išmokti, gali būti spontaniška pykčio išliejimo išraiška dėl pažeminimo, prievartos, skriaudos. Smurto pasekmės gali lydėti visą gyvenimą ir netgi gali būti perduodamos iš kartos į kartą.

Smurtas, prievarta, fizinė bausmė pabrėžia vergišką vaiko priklausomybę nuo didesniojo ir stipresniojo malonės. Tad ar gali ji ko nors vaiką išmokyti? Juk bausdami suaugusieji parodo savo bejėgiškumą, pripažinimą fakto, kad jie nesugeba paaiškinti vaikui, kodėl kažko daryti negalima nesiimant despotiškų priemonių. Bausdami tėvai pasirašo sau nuosprendį – jie niekada negalės būti auklėtojais. Tai paskutinis nekompetentingumo pasireiškimas. Daugiau jau pasitraukti nebėra kur.

Jau seniai nustatyta, kad ateityje vaikas atgamins tuos santykius, kuriuos patyrė būdamas mažas, taigi fizinis smurtas jam gali tapti norma.

Agresija – akivaizdus būdas skleisti prievartą visuomenėje. Subtilesnė agresijos forma yra vaiko fizinė bausmė, nes tai kenkia vaiko savigarbai, slopina jo entuziazmą ir skatina jį maištauti bei neklausyti.

Mano nuomone, priežasčių, dėl kurių tėvai imasi kraštutinių priemonių, kaip smurtas, fizinės bausmės ir kitos, galima išvardinti labai daug, o dar daugiau faktorių, kurie nulemia jas. Tikrai kalti ne vien vaikai ar tėvai, bet ir mūsų visuomenė, valstybė, įstatymai, pedagogai, darželio auklėtojos, pačių vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai, mūsų buitinė aplinka, išsilavinimas, socialinė nelygybė ir dar daug kitų priežasčių. Ir vis dėlto svarbiausia įsigilinti į save, atidžiai išanalizuoti pasekmes, spėti pagalvoti prieš imantis smurto, galbūt dar galima rasti išeitį ar kitokį sprendimą, nei fizinė bausmė.

Šiuolaikinės psichologijos požiūriu būtų visiškai klaidingas teiginys, kad vaiką galima išmokinti nesmurtauti, jam taikant fizines bausmes. Priešingai, fizinių bausmių naudojimas vaikus mokina, kad smurtinis, agresyvus elgesys yra priimtinas, siekiant gauti kitų pagarbą ir pelnyti autoritetą. Pats bausmės taikymas jau yra pažeminimas, kada yra aiškiai parodoma, kas yra viršesnis ir kas turi paklusti. Galbūt neatsitiktinai daugiau kaip 90 % pasaulyje įvykdomų nužudymų, kūno sužalojimų ir išžaginimų įvykdo jauni, 14-31 m. amžiaus žmonės. Jauni žmonės, jausdami pagarbos stoką, ją mėgina atstatyti destruktyviomis priemonėmis.

1.4 Fizinių bausmių įtaka vaiko raidai

Paskutiniuoju metu atliekama daugyb.ė tyrimų, kurių tikslas nustatyti fizinių bausmių įtaką vaiko asmenybės raidai, jo psichinei sveikatai, socialinei adaptacijai, o taip pat nustatyti mušančių tėvų charakteristikas, ypatybes (Bourque, Rohner, 1996; Day, Peterson et al., 1998; Giles-Sims, Straus, 1995; Kantor, Straus, 1994; Straus, 1996; Straus, 1999, ir kt.). Jie rodo, kad fizinių bausmių taikymas skirtingu laipsniu paveikia visas vaiko vystymosi sritis: intelektinį vystymąsi, socialinę adaptaciją, psichologinį funkcionavimą, gali sutrikdyti ir vaiko fizinę sveikatą – ypač, kai vaikui yra taikomos sunkesnės kūno bausmės.

Fizinės bausmės gali būti taikomos įvairiais vaiko amžiaus tarpsniais, bet kaip pažymi J. Giles-Sims, M. A. Straus (1995), dažniausios fizinės bausmės būna ikimokykliniame amžiuje, vėliau vaikai yra kiek mažiau baudžiami fizinėmis bausmėmis. Tačiau, kaip jau buvo minėta, JAV atlikti tyrimai rodo, kad apie 65% paauglių (13-16 metų) dar yra baudžiami tokiomis bausmėmis. Nežiūrint į tai, kad dažniausios fizinės bausmės būna vaikystėje, jos gali sukelti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius efektus, kurie neretai pasireiškia ir suaugusiojo žmogaus elgesyje. M. A. Straus atlikti tyrimai (1999) rodo, kad suaugusieji, kurie vaikystėje buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis, turi žymiai didesnį polinkį į priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų, ir turi daugiau kitų eksternalizuotų elgesio problemų. Panaši tendencija pasireiškia ir paauglystės amžiuje.C.F.Flynn (1999) tyrimo rezultatai konstatuoja, kad paaugliai, kurie vaikystėje buvo dažnai baudžiami fizinėmis bausmėmis, pasižymi žymiai didesniu agresyvumu ir žiaurumu gyvūnams, nei tie paaugliai, kurie nebuvo baudžiami. Paaiškinama, kad tokiu būdu mušami paaugliai išreiškia agresiją, kuri kyla dėl pačios bausmės situacijos, kurioje jie jaučiasi esą bejėgiai ir pažeminti.

Tai, kad fizinės bausmės taikomos vaikystėje yra susijusios su padidėjusia agresija paauglystėje rodo ir Lietuvos žmogaus teisių centro 2000 metais atliktas tyrimas “Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai”. Tyrimo ataskaitoje pažymima, kad už sunkius nusikaltimus nuteistieji paaugliai dažniau nei moksleiviai teigia buvę baudžiami fizinėmis bausmėmis. Taip pat nepilnamečiai nusikaltėliai buvo baudžiami sunkiomis fizinėmis bausmėmis, tokiomis, kurių žymės lieka ant kūno. Tarp moksleivių tokių sunkių fizinių bausmių užfiksuota nebuvo (“Nepilnamečiai.”, 2000, ). tokie duomenys aiškiai rodo tendenciją, kad vaikas, prieš kurį šeimoje buvo pavartota jėga, vėliau ir pats ją vartos.

Plačiau kalbant apie fizinių bausmių sukeliamus sunkumus, svarbu paminėti, kad fizinių bausmių sukeltų efektų problema yra sudėtinga dėl keleto faktorių. Tai, kokį poveikį vaikui turės fizinės bausmės, priklauso nuo keleto veiksnių. Pirmiausiai – skirtingos fizinės bausmės daro skirtingą poveikį vaiko raidai (pavyzdžiui, mušimas ranka ir lupimas su diržu ar šokdyne). Kitas veiksnys – fizinių bausmių žiaurumas ir aplinkybės, kuriomis fizinės bausmės buvo taikytos. Trečias faktorius – vaiko amžius. Kuo jaunesniame amžiuje yra taikomos fizinės bausmės, tuo didesnių ir destruktyvesnių pasekmių jos gali palikti. Svarbūs yra ir fizinių bausmių dažnumas bei trukmė – kuo ilgiau ir dažniau baudžiamas vaikas, tuo gilesni galimi pažeidimai; vaiko santykiai su baudžiančiu asmeniu – kuo labiau vaikas yra prisirišęs ir emociškai labiau susijęs su baudžiančiu tėvu ar globėju, tuo stipresnė neigiama bausmių įtaka (Hunter, 1990). Vaikų reakcija į tokias tėvų elgesio dimensijas tuo stipresnė, kuo didesnis vaiko prisirišimas.

Vaiko asmenybės raidai bausmės turi didelę įtaką. Tokie vaikai, kurie buvo baudžiami gali pasižymėti ir lėtesne kognityvine branda, prasčiau išsivysto pažintiniai sugebėjimai, sunku adaptuotis mokykloje, būna nedėmesingas, hiperaktyvus, trūksta savikontrolės, svarbiausia, kad daug sunkumų iškyla bendraujant su kitais vaikais.

Kad ir kokia bausmė būtų, ji prilygsta energijos s.mūgiui per vaiko psichiką ir sukelia apmaudą, gėdą, pyktį, bejėgiškumą, kaltę. Pastarasis jausmas labai stiprus, slegiantis, jei vaikas mano bausmę esant pelnytą, tačiau jaučiantis kaltam suformuoti naujus įgūdžius labai sunku. Kaltajam svarbu viena – kad jam būtų atleista. Bausmė gali būti savotiška indulgencija – jei jau vaikas nubaustas, jis gali manyti, jog problemos nebėra, nusikaltimas atlygintas, už jį atkentėta ir viską galima pradėti iš naujo.

Bausmė gali išprovokuoti paauglio protestą – jis užsidarys savyje, pabėgs iš namų, pradės vartoti narkotikus, taps priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Tai savotiškas psichologinis pabėgimas nuo nemalonių įvykių.

Kartais vaikai, prieš kuriuos buvo naudotas smurtas, savo fantazijose patys baudžia tėvus ar nekenčiamus savo mokytojus. Tų jausmų išsigandę jie ima galvoti išties esantys patys blogiausi, o pasisakyti padarius tokią nuodėmę negalima niekam, gyventi su tokiu jausmu neištveriamai sunku. Ką daryti? Reikia pačiam save nubausti – nusprendžia vaiko pasąmonė, tada bus lengviau. Dažnai būtent taip kyla neurozės, atsiranda skrandžio opos, odos, nervų ir kitokios psichosomatinės ligos. Pastaruoju metu, nors, kad ir kaip skaudu būtų, vaikai, kurie patiria smurtą, patyčias, prievartą ar kitokį psichologinį spaudimą, pakelia ranką prieš savo gyvybę.

Išvados

1. Fizinių bausmių taikymas ypatingai paveikia vaiko-tėvų santykius. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei tokiomis bausmėmis nebaudžiami vaikai.
2. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nuo nebaudžiamų vaikų skiriasi didesniu emocinių simptomų išreikštumu.
3. Fizinėmis bausmėmis baudžiamiems vaikams, lyginant su nebaudžiamais, yra būdingas didesnis hiperaktyvumas.
4. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai turi daugiau sunkumų bendraudami su bendraamžiais, nei tokiomis bausmėmis nebaudžiami vaikai.
5. Fizinėmis bausmėmis baudžiami ir jomis nebaudžiami vaikai nesiskiria socialumo įvertinimais.
6. Fizines bausmes vaikų auklėjime dažniau taikyti linkę žemesnio išsilavinimo tėvai, patys vaikystėje turėję fizinių bausmių patirties bei blogiau vertinantys savo šeimos materialines buitines sąlygas.
7. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai patys smurtauja ir kelia konfliktus žymiai dažniau nei nebaudžiami vaikai.
8. Fizinės bausmės kenkia ir vaiko fizinei sveikatai , ir psichikai, paveikia charakterį.

Literatūra

1. Armstrong H. All in the Family // Canadian Medical Association Journal. 1997.
2. Bauman K.E., Ennet S.T., Foshee V.A. et al. Parent-Child Communication About
Adolescent Tobacco and Alcool Use: What Parents Say and Does It Affect Youth
Behavior? // Journal of Marriage & the Family.2001.
3. Belsky J. Parental and not Parental Child Care and Children’s Socioemotional
Development: A Decade in Review // Journal of Marriage & the Family. 1990. .
4. Benatar D. Corporal Punishment // Social Theory and Practice. 1998. Uviller R. Save
Them from their saviours. New York, 1998.
5. Flynn C.P. Exploring the Link Between Corporal Punishment and Children’s Cruelty
to Animals // Journal of Marriage & the Family. 1999.
6. Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003
7. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo ( darbuotojo) žinynas, Kaunas, 2003.
8. Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai.
Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras. 2000.
9. Nikolajeva L. Vaikų, patyrusių fizinę prievartą, psichologinės ypatybės. Diplominis
darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1996.
10. Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus universiteto Moterų
studijų centras, 1997.
11. Straus M.A. Is it Time to Ban Corporal Punishment of Children? // Canadian Medical
Association Journal. 1999.
12. Straus M.A. Spanking and the Making of a Violent Society // Pediatrics. 1996.
13. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio. ištakos. Vilnius, 1997.
14. Nepilnamečiai.... ......: “...”, 2000.
15. http://www.sveikatossodas.lt/index.php?lang=1&sid=283&tid=1016
16. http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-369.htm
17. http://www.alfa.lt/straipsnis/147078
18. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 2002.

Leave a Comment