Žemaičių tautinai rūbai

Žemaičių tautinai rūbai

Tradicinis Lietuviu liaudies menas atsirado ir rutuliojosi kartu su darbine veikla. Jame daug simboliu vaizduojančiu dangaus kūnus, gyvulius, įvairius augalus ir kt. Simboliais puošiami memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, taip pat trobos, baldai darbo įrankiai, apyvokos daiktai. Ypatingą vietą, kaip menas, užima Lietuvių liaudies kostiumas. Lietuvių meno kuriniai ilgus šimtmečius buvo gaminami iš medžio, dėl to jų mažai teišliko. Tačiau kostiumai būdavo siūnami iš įvairių audinių, kurie atsparesni laiko tėkmei, puošiami metalo dirbiniais. Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nuustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių

XIX a. žemaičių moterų švventadienį vasarinį kostiumą, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, galvos danga ir apavas. Marškiniai dažniausiai tunikinio (kaip apatinio rūbo) sukirpimo, su perpetėmis, pašukiniais ar pakuliniais pridurkais (kai kuriose vietovėse vadinti sterblėmis „sterblia”), ilgomis rankovėmis. Žemaičių marškinių apykaklė st

tati arba siaura atversta. Mėgo dobiliukų, langučių, rombelių ornamentus. Kadangi žemaitės mėgo ryšėti daug skarų, jų marškinių apykaklės dažnai išvis nepuoštos. Minėto kirpimo ir puošimo marškiniai Žemaitijoje viršutiniu išeiginiu drabužiu buvo maždaug iki XIX a. trečio ketvirčio. XIX a. pabaigoje jie tapo apatiniu drabužiu. Ant jų vilkosi įvairių kirpimų švarkelius ir palaidines. Po švarkeliais kartais dėjosi medvilnines krūtinėles su siuvinėta kiauraraščiu apykakle. XIX a. pab. – XX a. I p. apatinius marškinius siuvo be pridurkų (pridurkai- tai žemiau marškinių juosmens pridurta stora pakulinė drobė), ilgomis, pusilgėmis, vėliau trumpomis rankovėmis ar visai be jų.

Sijonai dryžuoti ir languoti, siūti kelių tiesių palų, užpakalyje gausiai raukti. (XIX a. sijonai visose etnografinėse srityse buvo gausiai paraukti) Išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deeriniai ir dryžių išdėstymas. Šiaurinėje Žemaitijoje (Akmenės, Mažeikių raj.) sijonai labai ryškių spalvų: dominuoja raudono dugno sijonai su įaustais pavieniais ar sugrupuotais poromis violetinės, žalios, juodos, baltos, geltonos spalvos ruoželiais. Šie sijonai siūti iš skerso audinio. Jų metmenys lininiai, o ataudai vilnoniai, austi ataudų ripsu (Ripsas- labai tankus audinys su smulkiais rumbeliais). Kituose išilgadryžiuose sijonuose ritmiškai kartojasi vienos spalvos ruožai ir siaurų ruoželių grupės beveik tokio pat pločio, kaip vienspalviai ruožai. Grupėse ruoželiai išdėstyti simetriškai nuo vidurio. Be to audė si
ijonus, kuriuose siaurus kelių spalvų ruoželius dėstė tam tikra eile, retkarčiais – be tvarkos. Languotų sijonų mažiau nei išilgadryžių. Jie dažniau dėvėti vidurio Žemaitijoje – Plungės, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonuose. Austi sulanguoti iš 2 – 4 spalvų siūlų. Rytų Žemaitijoje būta ir skersadryžių sijonų, austų kelių spalvų neplačiais ruoželiais. XIX a. II p. – XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo vadinamus vienspalvius sijonus, kai dažniausiai į vienos spalvos medvilnę ataudžiama kitos spalvos vilna ar šilkvilne. Muziejų rinkiniuose yra vienspalvių ruoželiais austų ir nežymiai išilgai ar skersai dryžuotų bei raštuotų tos rūšies sijonų. Minėtus sijonus siuvo keturių tiesių palų, užpakalyje gausiai rauktus. Vėliau, XIX a. pab. – XX a. pr., ypač po Pirmojo pasaulinio karo keitėsi sijonų pasiuvimas – anot vienos pateikėjos “sijonai ėjo pagal madą”. Juos kirpo į klynus, mažėjo raukimų užpakalyje, vėliau jų visai nebeliko. Vienspalvius sijonus puošė įvairiai: netoli pažemių užsiūdavo to paties įstrižo audinio ar juodo aksomo plačią juostą, 2-3 siauras šilkines juosteles, nulenkdavo vieną platesnę ar 2 siauras siūles. Pažemius apsiūdavo pinta vilnonių siūlų kasele ar pirktine juostele – šepetėliu.
Apatinius sijonus siuvo lininius, medvilninius, pusvilnonius ir vilnonius. Puošė tik sijonų apačią, kuri matydavosi pasikaišius viršutinį sijoną. Žemaitės mėgo skersadryžius pusvilnonius sijonus. Jų viršutinė dalis austa siaurais įvairiaspalviais ruoželiais, o apačioje per porą sprindžių užausti keli platūs ryškių spalvų ruožai. Ši
iaurinėje Žemaitijoje siuvo raudonus vilnonius sijonus. Aptinkama tamsių apatinių sijonų su augaliniais ornamentais siuvinėtais pažemiais. Baltus medvilninius sijonus apačioje puošė baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Siuvinėjimai stambesni ir grubesni, nei ta pačia technika siuvinėtų skarelių. Ypatingai puošnūs buvo viršutiniai sijonai, o kiti ne tokie išpuošti.

Prijuostės dažniausiai išilgadryžės, siūtos iš skerso audinio, vienapalės. Palyginus su kitų sričių prijuostėmis, žemaitiškos yra trumpesnės ir žymiai platesnės. Jas audė įvairiomis technikomis. Daugiausia išilgadryžių prijuosčių austų iš baltų ir raudonų lininių ir medvilninių siūlų. Vienose vyrauja balta spalva, kitose daugiau raudonos. Pietų Žemaitijoje mėgtos balto dugno prijuostės su įaustais dobiliukų rašto ruoželiais. Be minėtų dvispalvių, šiaurės vakarų žemaitės mėgo ir daugiaspalves išilgadryžes prijuostes: dominavo raudonos ir mėlynos spalvos ruožai, o siaurus ruoželius įausdavo baltus ir geltonus. XIX a. II pusėje pietų Žemaitijoje ryšėjo žalio, rudo ar pilko dugno prijuostes.

Be išilgadyžių, šiaurinėje Žemaitijoje dėvėjo baltas medvilnines, pažemiuose ir šonuose siuvinėtas kiauraraščiu stilizuotais augaliniais ornamentais (rūtelės, roželės) prijuostes. Kai kurių puošnumo dėlei siuvinėti ir raišteliai. Tokia technika žemaitės siuvinėjo skareles bei apatinius sijonus.

Klaipėdos (pajūrio) ir Šilutės rajonuose apranga skyrėsi ir tamsesnėmis spalvomis. Diržai ir dirželiai siauri, labai spalvingi, raštuoti. (Dalia Bernotienė, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus darbuotoja). Bendrai pamario kraštų drabužiai savyje turi daugiau mėlynos spalvos (daugiau, ne
egu kitų etnografinių sričių). („Šeimininkė“, 2002 04 10)
Liemenes siuvo iš namie austų ir fabrikinių audinių. Namie austos liemenės vilnonės, pusvilnonės smulkiai ir stambiau languotos bei skersadryžės. Žemaičių liemenės trumpos. Dažniausiai jas siuvo gilia kaklo iškirpte, durtas aukštai po krūtine ir smulkiai klostytas. Keičiantis madai, šventadieniais liemenių nebevilkėjo. Šaltesniu oru XIX a. II pusėje – XX a. pr. vilkosi įvairaus kirpimo švarkelius. Juos siuvo iš vilnonių, pusvilnonių namie austų ir pirktinių audinių. Mėgo juodus. Vieni švarkeliai siūti įliemenuoti, kiti į apačią kiek platėjantys. Puošti dekoratyvinėmis siūlėmis, siauromis šilko juostelėmis, aksomu.

Taip žemaičių vyrų apdarą, nešiotą XIX amžiaus viduryje, aprašė L. A. Jucevičius. Marškinių sukirpimas iš esmės beveik nesiskyrė nuo moteriškų. Apykaklė stati arba atlenkiama, siaura, 5–6 cm pločio. Rankovės ne plačios. Marškiniai paprasti. Kam juos puošti, jei iš po švarko jų nesimato? Jeigu jau yra puošti, tai nedaug (krūtinę), mat marškinius žemaičiai kišdavo į kelnes. Žemaičių vyrų tautinių kostiumų kelnės mažai kuo tesiskyrė nuo tų, kurias vyrai nešioja šiandien – ilgos, siauros. Šventai dienai jas siuvo iš vilnos. Vienspalvės kelnės – nedažyto milo. Jos buvo įvairių atspalvių: pilkos, rudos, juodos. Tomis pačiomis spalvomis dryžuotos, languotos. XIX a. antroje pusėje žemaičiai mėgo nešioti ir ryškių spalvų languotas, dryžuotas kelnės. Spalvas – kaip ir moteriškų sijonų: raudona, žalia, juoda, violetinė, melsva. Tik raštai buvo smulkesni. Tokios mados lyginti kelnes į kantą tada nebuvo. Švarkus vyrai pradėjo nešioti XIX amžiaus antroje pusėje. Spalvą ir raštą taikė tokį pat, kaip ir kelnių. Priekis kerpamas iš skerso audeklo. Bendrai ne ilgas, maždaug 8 cm žemiau liemens. Bendrai švarkas buvo svarbiausia tautinio kostiumo dalis. Vilkėtos vienos spalvos liemenės. (Zita Baniulaitytė: „Žemaičių vyrų drabužiai“, Jurkuvienė T., Kulikauskienė V., Višinskis P., Jucevičius L., Daukantas S. )

Leave a Comment