Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybinis žaidimas

ĮVADAS

Ikimokyklinio amžiaus vaikas žaidžia su daiktais, žodžiais, mintimis. Žaidimas – ypatinga vaiko veikla, kylanti iš vidinės traukos, poreikio ką nors veikti, pasiekti. Noras žaisti, nors dažnai ir nemotyvuotas, yra absoliučiai individualus. Jokios išorinės paskatos ar trukdymai negali turėti daug įtakos šiam vaiko norui rastis. Žaidimas – ypatinga vidinė vaiko būsena. Dėl to jis visada natūralus, laisvas, savaime teikia vaikui malonumo. Juk ir žaidžiama dėl malonumo! Žaisti vaikas baigia tada, kai patenkina savo norą arba jo atsisako. Svarbiausias dalykas žaidime vaikui yra pats ža aidimo vyksmas, galimybė veikti. Todėl žaidimas – tai tarsi vaiko saviauklos, lavinimosi bei savo ryšių su aplinka organizavimo ir formavimo mechanizmas, būdas.

J. Piaget ir kitų kognityvinės pakraipos atstovų nuomone, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai. Kūrybiniai žaidimai parodo vaiko pastangas orientuotis realybėje. Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio. Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos tikrovėje atlikti neįmanoma. Pakeisdamas realybę fantazijomis, vaikas išvengia atsakomybės už savo veiksmus, už kuriuos realybėje būtų baudžiamas.

Žaisdamas vaikas kaupia pa atirtį. Žaidimas užima didelę jo gyvenimo dalį. Suaugęs žmogus gali turėti turtingų išgyvenimų, tiek vidinių, tiek išorinių, bet vaikas sau turtus randa daugiausia žaidime ir fantazijose. Lygiai kaip suaugusiojo asmenybė vystosi per išgyvenamą patirtį, taip ir vaiko – per žaidimus, savus ir

r kitų vaikų ar suaugusiųjų išgalvotus. Turtindamas savo asmenybę, vaikas po truputį plečia savo sugebėjimą suvokti išoriškai realaus pasaulio įvairovę. Žaidimas – tai nuolatinis kūrybiškumo ir gyvumo įrodymas.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas – tai natūrali vidinė vaiko būsena, jo dvasinės saviraiškos (minčių, jausmų, norų), saviauklos bei lavinimosi būdas. Tai veikla, supažindinanti vaiką su aplinka, naujais atradimais, padedanti realizuoti svarbiausius jo poreikius: kūrybos, pažintinius, praktinio veiksmo, bendravimo ir judėjimo. Kūrybinis vaidmeninis žaidimas – tai aktyvus, savitas realaus gyvenimo reiškinių atkūrimas ir modeliavimas, išradingumo ir vaizduotės išraiškos forma. Vaikas, norėdamas atlikti žaidime kokį nors vaidmenį, turi savo vaizdinius perkelti į žaidimo veiksmus; jais vaikai vaizduoja žmonių darbą, tarpusavio santykius [5,47psl.].

Šią temą savo baigiamajam darbui pasirinkau, nes norėjau išsiaiškinti, kaip žaidimuose atsispindi vaiką supanti aplinka. Suvokdama, jog mažas vaikas di idesnę laiko dalį žaidžia, aš nusprendžiau paanalizuoti kokią reikšmę turi žaidimas aplinkos pažinimui.

Norint tai sužinoti, auklėtojai privalu būtų domėtis įvairiais naujausiais literatūros šaltiniais, dalintis patirtimi su kolegėmis, bendrauti su tėveliais ir sužinoti jų nuomonę. Niekas geriau nepasakys ko reikia vaikui, negu jis pats. O tai galima įsitikinti tik stebint jų žaidimą.

MANO DARBO TIKSLAS:
· Išsiaiškinti aplinkos įtakojimą 3-4 m.a. vaikų žaidimui.

HIPOTEZĖ:
· Manau, kad aplinka įtakoja vaikų žaidimų įvairovę.

UŽDAVINIAI:
· Išanalizuoti literatūros šaltinius apie aplinkos pažinimo įtakojimą vaikų žaidimui.
· Išsiaiškinti tėvų ir pedagogų nuomonę apie tai ar vaikams su

udarytos palankios sąlygos žaisti.
· Ištirti, ar vaikų žaidimus įtakoja juos supanti aplinka.

TYRIMO METODAI:
· Pedagoginės – psichologinės literatūros analizavimas.
· Pedagogų, vaikų ir tėvų anketavimas.
· Stebėjimas.

Atlikdama šį darbą, siekiau atskleisti šias savo profesines kompetencijas:
· žinoti esminius vaiko poreikius, jų tenkinimo ir poveikio būdus bei galimybes, gebėti taikyti šias žinias ugdymo procese;
· išmanyti vaiko raidos ypatumus ir specifinius poreikius, gebėti šias žinias taikyti ugdymo procese;
· gebėti puoselėti vidines vaiko galias, lemiančias normalią jo asmenybės raidą;
· žinoti pedagoginės sąveikos principus;
· pažinti šeimą kaip struktūrinį visuomenės elementą ir išmanyti ugdymo šeimoje specifiką;
· gebėti dirbti komandoje;
· gebėti tobulėti ir keistis kūrybiškai reaguojant į šiuolaikinio pasaulio pokyčius ir siekiant būti aktyviu pokyčių dalyviu.

1. ANALITINĖ DALIS

1.1. Žaidimas – vaikų gyvenimo būdas

Žaidimas – veikla, vedanti vaiką į naujus atradimus. Tai įnašas į pažinimo, kalbos, intelektinį, fizinį ir socialinį – emocinį vaiko ugdymą. Žaidimas skatina vaiko sensorinę, moralinę, socialinę raidą, lavina mąstymą, protą, fantaziją, kūrybiškumą, savarankiškumą, iniciatyvą, pasitikėjimą savo jėgomis, grūdina jausmus ir emocijas, lavina gebėjimus, pažintinius procesus, turtina vaizduotę, ugdo gabumus žaisti ir t.t. Žaidimas padeda išsiugdyti specifines sampratas, reikalingas suprasti įvairius gyvenimo reiškinius. Taigi žaisdamas vaikas tobulėja ir bręsta. Žaidimas ne tik veikia, bet ir atspindi ugdymą. Žaidime išryškėja asmeninės vaiko savybės, susijusios su socializacija, meistriškumu, vaizduote, proto lankstumu, kurios užtikrina galimybę prisitaikyti ir suteikia pasirinkimo laisvę. Žaisdamas vaikas suvokia, jog jų gali būti bet kurių vykstančių dalykų priežastis ar

r net gali juos keisti (Piaget, 1966). Vaikas pradeda suprasti, jog visa, ką jis daro, turi priežastį ir pasekmes, be to, jis pradeda prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

Žaidime galima rasti sąžiningą savęs atspindį. Ankstyvame amžiuje tai gali virsti ir priešingybe, nes žaidimas, lygiai kaip kalba, mums duotas, kad galėtume slėpti savo mintis, glūdinčias kažkur giliau po paviršiumi. Išstumta pasąmonė turi likti paslėpta, tačiau likusioji pasąmonės dalis labai domina kiekvieną individą, tad žaidimas, kaip ir sapnai, leidžia aiškiau suvokti save.

Žaisdami vaikai kopijuoja tikrovę, ima iš jos atskirus elementus ir vaidmenis. Žaidimai išplaukia iš tikrovės, tačiau vien ja nesibaigia. Tikrovę papildo ypatinga protinė vaikų veikla. Suaktyvėjusi vaikų vaizduotė per trumpą laiką objektus (žmones, žvėris, daiktus) paverčia milijonais vaizduotės sukurtų paveikslų, peržengiančių siauras materialios tikrovės ribas. Taip, tikrovė yra žaidimų išeities taškas, tačiau energijos žaisti vaikai semiasi daugiausia iš savo psichinių išteklių, savo fantazijų. Jau nuo seno žinoma, kad vaizduotė ir kalba talpina daug jėgų. Žaisdami vaikai šias jėgas suaktyvina ir kartu mokosi jas valdyti ir panaudoti.

Žaidimų pasaulis – ypatingas, jame viskas paprasčiau, daug artimiau ir prieinamiau, negu yra iš tikrųjų. Kiekvienas užmojis turi būti įgyvendintas, ypač jei šalia yra bendraamžių. Visiems kartu lengviau ir raketą paleisti, ir gaisrą užgesinti, ir namą pastatyti.

Žaidimas padeda vaikams pa
asijusti stipriais, vikriais, drąsiais ir dideliais. Žaidime galima būti gydytoju, mokytoju, darbininku, vairuotoju, dailininku arba dainininku. Visus vaidmenis vaikai stengiasi atlikti kuo tiksliau, kartodami matytus suaugusiųjų veiksmus, posakius.

Žaidimas – tai judrus realybės ir fantazijos mišinys. Vaikų vidiniam pasauliui, vaizduotei jame tenka daugiausia vietos. Aistrą žaisti skatina energingas noras kurti fantastinius vaizdus. Atrodo, kad vaikai iš savo fantazijų nepaliaujamai gauna energijos. Taip yra turbūt todėl, kad fantazijos ir žaidimai leidžia vaikams pažinti juos supantį daugialypį pasaulį, susidaryti nuomonę apie jį, apie savo draugus bei ugdyti savimonę.

Sava nuomonė ir pasitikėjimas savimi atsiranda ne tik priimant „teisingus“ sprendimus. Reikia klysti, improvizuoti, išbandyti tai, kas laikoma bloga, kas draudžiama, pavojinga. Vaikai nori patys išsiaiškinti, iš ko susideda pasaulis, kokios galimybės ir ribos. Remiantis sava patirtimi padarytos išvados sudaro asmenybės šerdį. [14,39psl].

Puikus savęs paties ir pasaulio pažinimas leidžia vaikams valdyti ir derinti išorinį ir vidinį pasaulius. Lyg norėdami pasimankštinti, vaikai šokčioja tai prie realybės, tai prie fantazijos, lanksčiai ir greitai kurdami ir keisdami šiuos tikrovės lygmenis. Kalba taip pat rodo, kad vaikai gerai suvokia, kas priklauso tikram, o kas išgalvotam pasauliui. Žaidimai ugdo ir spalvina vaikų kalbą, pažinimą ir tikrovės pojūtį.

Žaisdami, vaikai nekliudomi gali pereiti iš vienos į kitą erdvę, kaitalioti tikrą vaizduotės pasaulį. Realiosios aplinkos daiktai perkeliami į vaizduotės erdves, kur jiems suteikiama kita vertė ir savybės. Kojinė virsta močiute, kepurė – žirgu, krėslas – pilimi, o degtukai – tūkstančiais kareivėlių. Žaidžiant sprendžiamas mirties ir gyvybės klausimas, varžomasi ir giriamasi, įsigyvenama į vaidmenis, vaizduojamų personažų charakterį, nesvarbu, kad juos vaikai nėra girdėję ar matę. Pavojingais, piktais vaidmenimis žavisi ne vienas vaikas. Žaidžiant išmokstama pažinti blogio esmę. Reikia būti pasiruošus, jei kada teks susidurti su blogiu iš tikrųjų.

Žaidimai moko vaikus pažinti žmonių tipus, temperamentą, interesus, spręsti konfliktus, supažindina su socialinėmis vertybėmis ir nuostatomis.

Žaidžiant įsijungia vaiko kūnas ir jutimai. Socialinė veikla susilieja su aktyviu mąstymu – kuriamomis sąvokomis, simboliais, ženklais. Vaikai pratinasi įsijausti į gautus vaidmenis, įvairiai su jais eksperimentuoja, pasirinkdami vis kitokį požiūrio tašką. Jie mokosi derinti savo individualybę, elgsenos stilių, situaciją ir aplinką, nepainioja laiko, vietos ir veiksmo. Žaisdami vaikai išreiškia savo požiūrį į tikrovę, jų asmenybė pasipildo nauja patirtimi.

Vaikas suvokia žaidimą ne tik kaip pramogą ar neribotą laisvę. Žaisdami jie įtemptai dirba – susipažįsta su daiktais, lavina savo vaizduotę ir dėmesį. Vaikas mėgsta žaisti ne todėl, kad tai lengva, o todėl, kad tai sunku. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę vaikai nori įsisavinti vis naujesnes ir sunkesnes veiklos formas. Jie nori išmokti daryti viską, ką daro kiti vaikai ir suaugusieji. Žaidimas žavi ir traukia vaiką todėl, kad yra svarbiausia jo intelektinio augimo ir kūrybingumo sąlyga. Čia nevaržomai reiškiasi vadinamasis „teatrinis“ vaiko jausmas.

Bene svarbiausia vaikų žaidimo savybė – žaidimo mobilumas. Vaikas susipažįsta su pasaulio įvairove. Žaidžiant kiekvienam vaikui kyla daug visokių norų: paimti iš draugo gražų žaislą, savąjį keleivio vaidmenį pakeisti įdomesniu mašinisto vaidmeniu, pereiti žaisti su kita vaikų grupe, bet visus tuos norus jis nuslopina ir stengiasi atlikti tiktai savo vaidmenį. Pasitenkinimas, kurį mažajam teikia pavaldumas pasirinktam vaidmeniui, stengimasis kuo geriau jį atlikti, atsisakymas žaidimo metu kylančių nepastovių norų, daro žaidimą labai reikšmingą auklėjimo požiūriu, nes jis padeda ugdyti vaiko valią.

Žaidimų tikrovė ir taisyklės atspindi objektyviąją tikrovę, tačiau joje yra pakankamai vietos individualiai interpretacijai. Geras žaidimas suteikia vaikams saugumo jausmą, moko bendrauti ir įveikti kliūtis.

Žaidimo vidinio pasaulio tikrovė atsiranda iš kopijuojamos tikrovės. Tačiau nors žaidimas ir prasideda mėgdžiojant, jis tuo nesibaigia. Tikrovė apverčiama ir apsukama, parodijuojama, ironizuojama, paverčiama humoristiniais vaizdais. Vaikai apdoroja tikrovę ir pasuka jos vyksmą savita linkme. Žaidimas leidžia pasireikšti individualioms vaikų idėjoms, keisčiausiems prasimanymams. Be to, visa tai reikia suderinti su kitais. Vaikai nori, kad juos suprastų draugai, kad būtų laikomasi tų pačių žaidimo taisyklių.

Žaidimo esmė – improvizacijos ir variacijos, peržengiančios atspindimos tikrovės ribas. Žaidimo pasaulis jau nebėra toks kaip kopijuojamasis. Vaikai interpretuoja tikrovę, žaisdami jie supranta, kad galima būti aktyviu jos veikėju, kad tikrovė nėra sustingusi ir nejudanti. Tikrovę galima keisti, pirmiausia mintyse, o paskui ir veiksmais. Žaisti – reiškia priartėti prie šiuolaikiškų darbo metodų. Žaidimas lavina protą, ugdo kūrybingumą, t.y. sugebėjimą išradingai mąstyti, savarankiškai siūlyti naujų idėjų, vaizduotėje kurti ir teikti galimų sprendimo būdų. Kūrybingas žmogus sugeba perdirbti duotą medžiagą, kitaip sakant, jis mąsto divergentiškai. Šitokių savybių ypač reikia besikeičiančioje, demokratiškoje visuomenėje, kurioje žmonės įtraukiami į kūrybišką ir įvairiapusį problemų sprendimo darbą.

Žaidimu yra laikomas vaizduotės tikrinimas ir informacijos išskyrimas iš gautų žinių. Šiam procesui reikia nuolatinio žaidimo kartojimo ar jo atlikimo skirtingais būdais. Suaugusieji tai vadina „praktika“. Praktikos metu vaikai įgyja įgūdžių ir geriau supranta juos supantį pasaulį. Sugebėjimo valdyti jausmus sąlygoja savigarbą. Nestandartinis žaidimas patenkina vaiko poreikius jo mažame pasaulyje.

Žaidimo veiksmai – visada realūs. Vaikas stengiasi pamėgdžioti savo personažo poelgius, manieras, balsą. Jeigu vaikas susidomėjęs žaidimo siužetu įsijaučia į vaidmenį, jam tai pavyksta be ypatingų pastangų, savaime (nereikia jokio specialaus pasirengimo). Žaidybiniai veiksmai skiriasi nuo tikrų, suaugusiųjų veiksmų tuo, kad žaidime jie atliekami ne tikromis priemonėmis ir įrankiais, kuriais veikia suaugusysis, o su jų pakaitalais. Tai realūs siužetiniai žaislai (kranai, ekskovatoriai, sunkvežimiai, įvairių profesijų žmonių darbo priemonių rinkiniai); gamtinė (akmenukai, kriauklelės, gilės ir t.t.) arba kita pagalbinė medžiaga (fanera, popierius, lentelės, kiaušinių lukštai, sagos, atraižos, parolonas ir kt.).

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas lavina vaizduotę. Dar prieš išmokdami skaityti, vaikai turi lavinti savo vaizduotę. Vaizduotė leidžia pažinti realų pasaulį, kuriame vyrauja tikslų siekimas ir patirtis. Žaidimas ne tik lavina pažintinius ir kūrybinius sugebėjimus, bet ir suteikia vaikams dvasinį pasitenkinimą. Buvo nustatyta: jei vaikai sugeba vaizduoti, jie gali ramiai sėdėti valandų valandas.

Žaisdami vaikai gali atskleisti vidinius išgyvenimus ir neleisti jų užgniaužti. Žaidimo metu vaikai saugiai gali vaidinti baisias arba keliančias pyktį situacijas, kurios tikrovėje yra pavojingos ar draudžiamos. Žaidimo metu saugu išreikšti reakciją į daugelį potvarkių, nurodymų ar draudimų, kurie dienos metu yra skiriami vaikams. Šių emocinių situacijų perteikimas įgalina vaikus jas valdyti. Išreikšdami savo jausmus vaikai jaučiasi saugūs. Žaisdami vaikai pasaulį keičia į kitą pasaulį, kurį jie patys sugeba valdyti ir suprasti. Vaikai gali įrodyti savo jausmų galią netgi visagaliams, t.y. jų gyvenime taip atrodantiems suaugusiems žmonėms. Nuo pirminio žaidimo, kai jie dar kalbasi patys su savimi, vaikai pereina prie draugiško žaidimo, kai jie kalbasi vieni su kitais ir keičiasi mintimis. Vaikai mokosi susirasti draugus ir jų neprarasti. Ši sugebėjimo ir valdymo savybė yra pagrindinė savigarbos ir formavimosi dalis. Kūrybinio žaidimo metu vaikai gali ugdyti visokiausius sugebėjimus.

Kūrybiniai vaidmeniniai žaidimai – vaikų mėgstamiausia savarankiška veikla, kurioje jie trokšta žaisti, nevadovaujami suaugusiojo. Šis žaidimas siejamas su vaikų iniciatyva ir savarankiškumu. Todėl jis dar vadinamas savaiminiu, laisvuoju, savos kūrybos. Vaikai patys pasirenka žaidimo temą, nusprendžia, kur ir kaip įsirengs sugalvotam žaidimui aplinką, numato, susitaria iš anksto arba jau žaisdami sprendžia, kaip plėtos žaidimo siužetą. Žaidimo priemones pasirinktam vaidmeniui atskleisti ar numatytam veiksmui atlikti kiekvienas vaikas pasirenka laisvai, kiekvieną kartą vis kitas. Tai priklauso nuo vaiko noro, išmonės ir nuotaikos. Pavyzdžiui, vieną kartą vaikas traukinį pastato iš kėdučių, kitą kartą – iš pagalvių, o dar kitą kartą – iš kaladžių. Arba vaikas, skambindamas į gaisrinę, pasinaudoja žaisliniu telefonu, skambindamas į greitosios pagalbos stotį – dviem puodukais (vieną deda prie lūpų, kitą – prie ausies) ar dar kur nors. Vaiko elgesys vienu ar kitu atveju neprognozuojamas. Jo norai, sumanymas dažnai keičiasi, jam žaidime nieko nėra neįmanoma. Tokia laisvė ir fantazija realizuojant žaidimo sumanymą leidžia ikimokyklinukui savarankiškai įsilieti į tas veiklos sritis, kurios realiame gyvenime jam dar ilgai bus neprieinamos. Savarankiškai ir savo nuožiūra vaikai pasirenka žaidimo partnerius, aptaria žaidimo taisykles, derina tarpusavio santykius ir atliekamus veiksmus. Žaidime vaikas laisvai išreiškia savo nuomonę, požiūrį į tuos įvykius, veiksmus, kuriuos jis vaizduoja (atkuria). Kūrybiškumas žaidime siejasi su žaidimo sumanymu, kurio įgyvendinimas priklauso nuo vaiko amžiaus, aktyvios vaizduotės, vaiko žaidybinių gebėjimų atvaizduoti savo įspūdžius iš aplinkinio pasaulio ir gebėjimų „persikūnyti bei įsigyventi“ į vaidmenį. Juo turtingesnė vaiko asmeninė gyvenimo patirtis, daugiau interesų, lakesnė jo vaizduotė, tuo laisviau ir sėkmingiau jis įsijaučia į vaidmenį ir įgyvendina žaidimo sumanymą.

Kūrybinio vaidmeninio žaidimo turinys atskleidžiamas per vaidmenį, kurį vaikas sau prisiima. Tai kūrybinio žaidimo ašis, siužeto realizavimo priemonė. Vaikui vaidmuo – jo žaidybinė pozicija, per kurią atsiskleidžia pasirinkto personažo suvokimas. Be abejo, realiame suaugusiųjų gyvenime kiekvienas vaidmuo turi savo išskirtinių bruožų ir taisyklių (mama rūpinasi vaikais, slaugytoja – ligoniais, pardavėja – pirkėjais ir t.t.). Vaikas tai žino iš savo patirties, tačiau žaidime neretai jis savo pasirinktą vaidmenį paįvairina perteikdamas jo emocines būsenas. Pavyzdžiui „pardavėja“ būna maloni, paslaugi, aiškiai kalbanti arba pikta ir pan. Kai kuriais atvejais vaikai žaisdami griežtai laikosi nusistovėjusių kurio nors veikėjo elgesio normų: auklėtojų reikia klausyti, jai negalima įsakinėti. Jeigu ko nors nori, turi mandagiai paprašyti ir t.t.

Kūrybiniai vaidmeniniai vaikų žaidimai – vaiko dvasinių jėgų ženklas. Žaidimas kyla iš didelio noro dar kartą išgyventi, pamėgdžioti, naujai įprasminti tai, kas vyksta aplinkui, ką pats mato, patiria, išgirsta, kas jaudina, išlieka, įstringa atmintyje. Tai noras veikti, daryti kaip daro motina, tėvas, broliai, kiti asmeniškai reikšmingi šeimos nariai, taip pat, kaip daro gydytojas, auklėtoja, pardavėja, vairuotojas, policininkas, mokytoja, siuvėja, statybininkas, žvejas ir kiti suaugusieji, kuriuos teko sutikti, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau pažinti, bendrauti.

Žaidimui būdinga vidinė motyvacija. Vaikas sprendžia ką ir kaip žaisti, planuoja, organizuoja savo veiksmus, realizuoja sumanymus. Jei darbo ir mokymosi pagrindinė nuostata – „reikia“, tai žaidimo – „noriu“. Vaiko pasirinkimą žaisti paprastai lemia vidiniai poreikiai: būti svarbiam, reikšmingam, elgtis kaip suaugusiam, tyrinėti supantį pasaulį ir kt.

Žaidimas neįmanomas be vidinės kontrolės. Ją rodo pasiruošimo žaidimui veiksmai, jo eigos planavimas, aptarimas, būtinų įgūdžių įvaldymas ir kt. Žaidžiantysis visada supranta, neužmiršta, kad veikia įsivaizduojamojoje situacijoje, kitoje negu tikrovė daiktinėje aplinkoje, kurioje viskas galima, įmanoma, todėl jis pats visuomet yra savo veiksmų, jų rezultatų šeimininkas. Vidinė kontrolė padeda vaikui spręsti dilemą tarp veiksmų laisvės, kūrybiškumo ir žaidimo vidinių, užslėptų taisyklių laikymosi. Veikimas įsivaizduojamojoje situacijoje suteikia vaikui visišką laisvę (įvairų fantazavimą), tačiau prisiimtas vaidmuo, kitų dalyvavimas žaidime (kiti vaidmenys) lyg įpareigoja vaiką kontroliuoti save, laikytis tam tikrų rėmų (vaidmens pareigų ir teisių), stengtis būti suprastam ir priimtam, žaisti iki galo.

Vaiko atitrūkimas nuo realybės, persikėlimas į įsivaizduojamąjį pasaulį – dar vienas būdingas kūrybinio vaidmeninio žaidimo bruožas. Iš realaus „aš“ vaikas laikinai tampa įsivaizduojamu „aš“ įsivaizduojamoje aplinkoje. Jeigu mokydamasis vaikas tarsi „pasisavina“ dalelę išorinio pasaulio, tai žaisdamas – „tvarko“ išorinį pasaulį pagal savo subjektyvų supratimą, norus ir pan. Atsiveria neribotos galimybės realybės ir fantazijos pasauliams tyrinėti, vaiko vaizduotei ugdyti, vaiko saviraiškai.

Žaisdamas, priešingai nei dirbdamas ar mokydamasis, vaikas siekia tik tiriamų tikslų (lyg tai išvirė, užmigo.). vaikai dažnai keičia savo menamus, spėjamus tikslus, priemones jiems siekti ir tai daro ne dėl neįveikiamų išorinių kliūčių, bet dėl savo vaizduotės žaismo. Tad kūrybinis žaidimas – ne tik pasaulio tyrinėjimo, bet ir išradingumo, vaizduotės reiškimosi forma.

Taigi kūrybinis žaidimas turi didelę ugdomąją vertę. Žaidime vaikas atveria savo gebėjimus, lyg žengia žingsnį į savo ateitį:
– pratinasi būti veiklus, susivokti aplinkoje, daiktų pasaulyje;
– mokosi pažinti, suprasti save, ieško kitų panašumo į save ir savo panašumo į kitus;
– atskleidžia savo intuityvų gebėjimą suprasti suaugusiųjų veiksmų esmę, jų gestų išraiškingumą;
– pastebi ir parodo žmogaus vidinį pasaulį, jo turtingumą ar skurdumą tik žmogui būdingu raiškos būdu – kalbėjimu, gyvybiškai reikšmingais žodžiais;
– ne tik atsimena ir pamėgdžioja tai, kas išgyventa, bet kūrybiškai pertvarko tuos išgyvenimus, kuria, modeliuoja iš jų naują tikrovę, atitinkančią jo paties norus ir siekius;
– praktiškai įgyvendina savo pradinius neaiškius sumanymus, juos praturtina, išryškina;
– ieško originalių, savitų sprendimų;
– įgyja aiškesnį supratimą apie žmonių įvairius socialinius vaidmenis, jų pareigas ir teises, privalomas elgesio normas ir taisykles, praktiškai pajunta jų vertę ir būtinumą;
– mokosi derinti savo veiksmus su kitais, juos koordinuoti, vertinti situaciją, jausti atsakomybę, intuityviai suprasti tarpusavio ryšių su kitais neišvengiamumą ir prasmę;
– stengiasi, būti geresnis, stipresnis, ištvermingesnis, galvotesnis ir t.t.

1.2. Aplinkos įtaka vaiko žaidimui

Vos gimęs mažylis aktyviai domisi pasauliu, turi natūralius jo pažinimo būdus. Augant troškimas pasaulį neblėsta, tik stiprėja. Tobulėjant vaiko mąstymui, lavėjant dėmesiui, atminčiai, plėtojantis kalbai, kinta ir pasaulio pažinimo galimybės.
J.Piaget yra ištyrinėjęs ir detaliai aprašęs mažo vaiko pažinimo raidą. Nuo gimimo iki 2 metų vaiko intelektas – sensamatorinis. Save ir pasaulį vaikas pažįsta, judėdamas ir vadovaudamasis jutimais. Kintantis judėjimo ir jutimų ryšys teikia vis didesnes pasaulio pažinimo galimybes.
Nuo gimimo iki 1 mėnesio į aplinką vaikutis reaguoja refleksais – įgimtais nevalingais judesiais. Judesių dar nesieja su pojūčiais, kurie kyla juos atliekant.
Nuo 1 mėnesio iki 4 mėnesių atsiranda veiksmo ir vidnių kūniškūjų jutimų ryšys. Vaikas dar “nepastebi” savo veiksmo poveikio išorinei aplinkai (sudaviau per žaisliuką ir šis sujudėjo), užtat refleksinį judesį, veiksmas sieja su vidiniais kūniškaisiais jutimais (sudaviau per žaisliuką, ir ranka pajuto kietą ir šaltą prisilietimą). Taigi veiksmo rezultatas vaikui – tik tai, ką pajuto kūnas. Visi pojūčiai natūraliai siejami į visumą. Stulbinantis šio laikotarpio vaiko atradimas – jis turi kūną!
Nuo 4 iki 8 mėnesių atsiranda veiksmo, vidinių kūniškųjų jutimų ir veiksmo poveikio aplinkai suvokimo ryšys (sudaviau per žaisliuką, ranka pajuto kietą ir šaltą prisilietimą, pamačiau, kaip žaisliukas susiūbavo). Efektas, kurį sąlygoja judesys, dabar yra didžiausia paskata pakartoti judesį. Šis naujas, sudėtingesnis ryšys yra sąlyga atsirasti ketinimui, o kartu su juo ir valingam veiksmui, suprasti priežastį ir pasėkmę. Didysis šio laikotario atradimas – kad greta vaiko yra pastovus jo kūno išorėje egzistuojančių daiktų pasaulis!
Nuo 8 mėnesių iki 1 metų tobulėjant judesių valingumui, tikslingumui, turint vis aiškesnius ketinimus ką nors daryti, atsiranda gebėjimas mėgdžioti naujus veiksmus, naujus elgesio būdus, įgytą patyrimą perkelti iš vienų aplinkybių į kitas. Prasideda veiksmų su daiktais era – visus išmoktus veiksmus vaikas taiko vieno, vėliau – kito daikto ar žaislo tyrinėjimui, domisi daiktų paskirtimi, pradeda naudoti įrankius. Didžiausias vaiko pasiekimas – gebėjimas mėgdžiojant mokytis naujų elgesio ir veiklos būdų.
Nuo 1 metų iki 1 metų ir 6 mėnesių eksperimentavimo laikotarpis – vaikas pats aktyviai ieško naujų veikimo su daiktais ir veiklos būdų. Aktyviai tyrinėja daiktų savybes, ypatumus.
Nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 2 metų vaikas pradeda naudoti simbolius – ženklus ir žodžius daiktams ar žaislams, veiksmams ar įvykiams žymėti. Šią galimybę sąlygoja gebėjimas mintyse išlaikyti veiksmus, vaizdus, žodžius. Naujas vaiko pasiekimas – numatyti, t.y. pirmiausiai vaizduotėje “pamatyti” tai, kas nutiks artimiausiu metu, kokia bus veiksmo pasekmė, į kurią išpjovą gali tilpti trikampė figūrėlė. Dabar vaikas mąstymo problemas sprendžia ne tik veiksmu, bet ir “mintyse”.
Nuo 2 iki 4 metų vaiko intelektas priešoperacinis, t.y. jau formuojasi prielaidos loginiams mąstymo veiksmams. Pvz., vaikas jau klasifikuoja daiktus, bet pasirenka atsitiktinį, kartais nepastovų, mažai būdingą požymį, dėliodamas daiktus keičia klasifikavimo pagrindą ir kitą [12,124psl].
Nors kiekvienas vaikas vystosi individualiai, visi vaikai pereina žinomas asmenybės raidos stadijas. Vaikai tarp trejų – ketverių metų gali trykšti džiaugsmu, meile ir tuo pat metu būti grubūs, jie stengiasi susigaudyti juos supančiame pasaulyje. Jiems dar sunku atskirti fantaziją nuo tikrovės. Jie jau ima suvokti, kad jų veiksmai turi pasekmes ir mokosi nustatyti ribas. Todėl šios amžiaus grupės vaikai būna čia jautrūs ir draugiški, čia valdingi ir reiklūs.

Greitai lavėja trimečių kalbos įgūdžiai, jie lengvai pereina nuo kūdikiškos kalbėsenos prie vaizdingų sakinių. Neretai jie garsiai šnekasi su savimi, ieškodami išeities ar norėdami baigti darbą. Šie vaikai labai energingi, tačiau nesugeba sukaupti dėmesio; jiems nebūdinga užsibūti viename veiklos centre. Jie žaidžia ir greta vienas kito, ir socialius žaidimus. Auklėtoja dažnai tampa pirmuoju šeimai nepriklausančiu suaugusiuoju, prie kurio vaikas smarkiai prisiriša.

Ketverių metų vaikai neretai jaučiasi nenugalimi ir pasirengę įveikti bet kokį sunkumą. Skirtingai nuo jaunesnių draugų, šios amžiaus grupės vaikai įsitraukia į detaliai plėtojamą grupių socialinį žaidimą. Jie jau sugeba įsijausti į kito būseną, gali kalbėti apie savo bei kitų jausmus. Šie vaikai bando savo galimybių ribas ir gali logiškai paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Jie nesijaudina meluodami, bet tiesiog įsiunta pastebėję meluojant suaugusiuosius.

Nors šie vaikai dar palyginti trumpai gali sutelkti dėmesį, jie gan greitai randa sprendimą, o jei tema įdomi, gali susikaupti ir ilgesni laiką. Be to, jie jau įstengia apibendrinti vieną ar kitą veiklą bei situaciją.

Šio amžiaus vaikai domisi savo ir kitų kūnais. Jų kūno judesiai greitai lavėja. Jų energija atrodo neišsenkama. Jų žodynas turtėja, jie kalba taisyklingais, sudėtingesniais gramatinės sandaros sakiniais.

Nuo antrųjų iki ketvirtųjų gyvenimo metų vaikas įsisavina simbolinį mąstymą, kuris leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdinius objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje. Pavyzdžiui, vaikas gali panorėti saldumynų, kurių tuo metu nėra, ir jų paprašyti. Simbolinis mąstymas yra gerokai sudėtingesnis, ir vaikas gali efektyviau sąveikauti su aplinka.

Vaikas įvaldęs simbolinį mąstymą, labai greitai išmoksta tūkstančius žodžių. Ankstyvojo priešoperacinio periodo metu svarbiausi simboliai yra žodžiai. Ketverių metų vaiko kalba tampa gramatiškai taisyklinga, ir vieno žodžio sakinių ryškiai sumažėja. Daugelis keturmečių yra tvirtai įsitikinę, kad vieno žodžio sakiniai būdingi tik „mažiukams“, nes, žaisdami su lėlėmis, jie dažnai vaizduoja, kaip lėlės „atsako“ būtent vienu žodžiu. Tobulėjanti kalba leidžia vaikui lengviau prisiminti praeitį , įsivaizduoti ateitį, geriau orientuotis dabartyje. 3-4 metų vaikų žaidimai darosi sudėtingi, nes vaikas, vartodamas žodžius, gali „paversti“ popieriaus juostą auksine karūna, lėlę – savo „vaiku“ ir kt. [17,162 psl.].

Vaikai jau pakankamai dideli, kad galėtų vaizduoti ir vaidinti, bet dar nelabai atskiria realybę nuo fantazijos. Augančio vaiko vaizduotė vis labiau lavėja. Pavyzdžiui, 2 metų vaikas gali vaizduoti, kad geria arbatą iš žaislinio puoduko, 3 metų vaikas – maitina iš jo „lėlę“ ar verda jame maistą, dar vėliau tas žaislinis puodukas gali virsti bet kuo – savo sukurto kompiuterio sudėtine dalimi, kosminiu laivu ar kėdute lėlei.

Vaiko simbolinio mąstymo reikšmę ir simbolių formavimosi mechanizmus nagrinėjo Vygotskis. Jis teigė, kad žaidžančiam vaikui vieni daiktai gali reikšti kitus, t.y. žaislai tapti tų daiktų simboliais. Tam visiškai nesvarbu žaislo panašumas su tuo daiktu, kurį jis reiškia, o svarbu jo funkcija, galimybė jo dėka atlikti pavaizduojantį gestą. Tik taip, Vygotskio nuomone, ir galima paaiškinti vaikų simbolinį žaidimą. Skudurų ryšulėlis ar medinis pagaliukas žaidžiant tampa mažu vaiku, nes juos galima nešioti ant rankų. Lenktyniniu arkliu vaikui tampa pagalys, kurį apsižergus galima vaizduoti, kad joja ir t.t. Žaidime vaikui viskas gali tapti viskuo, daiktas įgauna savo simbolinę reikšmę tik atitinkamų gestų dėka.

Tretieji – ketvirtieji gyvenimo metai – naujas žaidybinės veiklos ugdymo etapas. Vaikai nuo siužetinių vaidmeninių žaidimų pereina prie kūrybinių vaidmeninių, nuo individualių ir žaidimų greta (paralelinių) prie bendrų, grupinių žaidimų. Šiame amžiaus periode vyksta žymūs pakitimai vaiko pažintinėje – kognityvinėje veikloje. Vaikas pradeda geriau jausti žmonių nuotaikas, jų santykius. Mažylis darosi smalsesnis, aktyvesnis, padeda suaugusiajam kelti tikslą ir jo siekti buityje, žaidimuose ir kitoje veikloje. Tampa savarankiškesnis, nereikalauja nuolatinio suaugusiųjų dėmesio. Suaugusysis tampa pagrindiniu žinių apie supantį pasaulį šaltiniu. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai savarankiškai kelia žaidybines užduotis ir jas realizuoja. Pavyzdžiui, mažylė sako: “Mano lėlė pamiegojo ir valgyti užsinorėjo. Einu išvirsiu košės.” Žaidybinėms užduotims spręsti šio amžiaus vaikai jau laisvai panaudoja ne tik žaislus, bet ir jų pakaitalus, prisitaiko prie įsivaizduojamų daiktinių situacijų, vis dažniau žaidybinius veiksmus nusako žodžiais: jau pavalgiau, dabar eisiu pasivaikščioti, jau pažiūrėjau filmuką, eisiu miegoti ir pan.

Sąlygiškai kūrybinį vaidmeninį žaidimą galima suskirstyti į 3 etapus: žaidimo pradžią, žaidimo eigą, žaidimo pabaigą. Žaidimo plėtotei ir vaikų tarpusavio santykiams svarbūs visi trys etapai. Trumpai apžvelgsiu kiekvieną iš jų.

Žaidimo pradžioje didelės reikšmės turi asmeninės vaikų simpatijos vienas kitam, ankstesnio bendravimo patirtis, teigiamos emocijos, kurias vaikas patyrė bendrame žaidime, noras drauge žaisti ir kt. Šiame etape vaikai geranoriškesni, mieliau priima norinčius žaisti. Žinoma, konfliktinių situacijų gali būti ir šiame etape, pavyzdžiui, kai vaikas nori gauti patrauklesnį vaidmenį, žaislą. Tačiau, jeigu vaikams žinomų vaidmenų pakanka, konfliktų tarp vaikų būna mažiau. Jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybinis vaidmeninis žaidimas neretai išyra būtent pirmajame etape, nes vaikai neturi pakankamos socialinės patirties, neįvaldę gebėjimo susitarti, pasiskirstyti vaidmenimis ir pan. Dėl šių priežasčių daug laiko išeikvojama žaidimo pasirengimui, t.y. susitarimui ką ir kaip žais, kas kuo bus ir t.t.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daugiausia žaidžia buitinės ir visuomeninės tematikos žaidimus „Šeima“, „Statybininkai“, „Vairuotojai“, „Gydytojas“, „Vaikų darželis“. Žaidimo temą paprastai lemia žaidybinė situacija, siužetiniai žaislai. Pagrindinis žaidimo motyvas – veiksmai su žaislais, daiktais. Tai epizodiškas elementarių suaugusiųjų darbo veiksmų žaidime pakartojimas. Žaidžiančiam vaikui didžiausią malonumą suteikia ne tam tikras rezultatas, bet pati veikla. Žaidimų siužetai ir vaidmenys nesudėtingi. Vaidmenyje atsispindi išoriniai suaugusiųjų veiklos požymiai.

Mėgstamiausia šio amžiaus vaikų žaidimų tema „Šeima“. Šis žaidimas domina tiek mergaites, tiek berniukus. Jie mėgsta maitinti lėles, jas perrengti, migdyti, supti ir t.t. Ypač mažyliai mėgsta gaminti savo „vaikeliams“ pietus. Jie su malonumu kažką vis maišo puode, pila į lėkštes, puodukus, maitina lėles šaukšteliu, girdo iš puoduko ir pan. „Šeimą“ dažniausiai žaidžia 2-3 vaikai. Pagrindinis vaidmuo, be abejo, mamos. Antras vaidmuo – tėvo, senelės, o kartais vaikelio.

Vaikas, paėmęs į rankas lėlę, tarytum „subręsta“: veiksmus atlieka rimtai, susikaupęs. Visą laiką pamokydamas lėlę, mokosi ir pats. Žaidimai su lėle visada socialiai motyvuoti, jie ugdo švelnumą, gailestį, užuojautą, meilumą ir t.t.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais mėgstamiausias berniukų žaidimas – „vairuotojas“. Dažniausiai tai individualus žaidimas. Bendro (2-3 metų) šios tematikos žaidimo turinys būna skurdus, todėl trunka neilgai. Vaikai atsiklaupę ant grindų stumdo mašinėles, kartais vežioja už virvutės, ką nors pakrauna į didelį sunkvežimį ir perveža į kitą kambario vietą, pavyzdžiui, veža „plytas“ į „statybas“. Dažniausiai stato garažus individualiems automobiliams, juose ir „remontuoja“. Šiame žaidime vyrauja vienas vaidmuo – vairuotojo, kartais ir automobilio remontininko. Kai kada mažyliai žaidžia mašinėlėmis neprisiėmę jokio vaidmens.

Kartais žaidimą „Vairuotojai“ šio amžiaus vaikai žaidžia be mašinėlių. Iš kaladžių, kėdučių ar pagalvėlių (dažnai suaugusiojo padedami) pasidaro mašiną, traukinį, autobusą. „Vairuotojai“ būtinai turi rankose „vairą“ – lanką, lentelę ar kitą kokį nors daiktą. Toks vairuotojas dažniausiai veža keleivius į teatrą, kiną, cirką, prie jūros. Jis neretai būna ir konduktoriumi – kontrolieriumi: tikrina bilietus, nurodo, kur atsisėsti ir t.t. Šis žaidimas paprastai trunka neilgai. Vairuotojas skelbia kelių stotelių pavadinimus, kartais pasiūlo stotelėje išlipti ir ko nors nusipirkti. Kai kada keleiviai išlipę iš autobuso ar kito transporto į jį nebegrįžta. Jie susidomėję vairuotojo pasiūlymu pereina į kitą žaidimą „Parduotuvė“.

Neretai žaidimai „Vairuotojas“, „Kelionė“ būna lyg įvadas į kitos tematikos žaidimus, nes juos žaisdami vaikai turi konkretų artimą tikslą, pavyzdžiui, nuvažiuoti į dainų festivalį Nidoje ir tolesnį – žaisti „Dainų festivalį“.

3-4 metų vaikai labai mėgsta statyti įvairius statinius iš mažų ir stambių kaladžių. Statybos yra beveik visų kūrybinių vaidmeninių žaidimų sudėtinė dalis. Vaikai stato namus, lėlėms baldelius, garažus, laivus ir kt. Tačiau gana dažnai vaikai žaidžia „statybininkus“. Tada pasiskirstoma vaidmenimis, numatomi konkretūs veikėjų veiksmai: Aš atvešiu plytas – kalades, o tu statysi. Tavo padėjėjas kranu užkels plytas. Dažniausiai visi žaidimo dalyviai nori pagrindinio „statybininko“ vaidmens, nes juos domina pats statymo procesas. Tokių žaidimų lygis neaukštas, statiniai būna primityvūs. Be suaugusiojo pagalbos retai pereinama prie tolesnio žaidimo su šiais statiniais. Dažniausiai pastatytas statinys nugriaunamas ir vėl statomas iš naujo. Tai rodo, kad vaikai mažai žino apie statybininko profesiją. Suaugusieji (tėvai, auklėtoja) turėtų praplėsti vaikų akiratį, pavyzdžiui, nuvesti vaikus į netoliese vykstančias statybas ir iš toliau (kiek leidžiama pagal saugaus darbo taisykles) pažiūrėti, kas ten daroma, surengti susitikimą – pokalbį su statybininku (gerai, jeigu tai vieno vaiko tėtis), pažiūrėti filmą apie statybas ir pan.

Ketvirtaisiais gyvenimo metais gana dažnai žaidžiamas kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Vaikų darželis“. Šio žaidimo siužetas vaikams labai artimas. Auklėtojos, auklėtojos padėjėjos, muzikos vadovės, direktorės vaidmenys vaikams gerai žinomi, todėl šis žaidimas būna gana aukšto lygio.

Apžvelgę jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų kūrybinių vaidmeninių žaidimų ypatumus galima teigti, kad tai – grupiniai (kolektyviniai) žaidimai. Tačiau tai nereiškia, kad namuose arba darželyje negali būti individualių žaidimų. Net ir labiausiai mėgstančiam bendrauti aktyviam vaikui kyla noras savarankiškai (vienam) pažaisti su mylimu žaisliuku, pastatyti statinį iš statybinės medžiagos, sukonstruoti laivą iš LEGO konstruktoriaus ir pan. Individualius žaidimus ypač mėgsta jautrūs, nuo bendraamžių greit pavargstantys vaikai.

Individualiems žaidimams vaikai paprastai pasirenka atokesnę vietelę, nuo kitų vaikų atsiriboja baldeliais (staliuku, kėdutėmis). Be abejo, jiems ne visada pavyksta išvengti kitų vaikų dėmesio. Tada vieni savo teisę į individualumą gina pykčio protrūkiais, į pagalbą kviečiasi auklėtoją, kiti – savo žaidimų erdvę pridengia kūnu, rankomis, dar kiti sugriauna tai, ką buvo pasistatę, ir nutraukia žaidimą, o kai kurie į priėjusius vaikus nekreipia dėmesio, nebendrauja, žaidžia toliau. „Vienišiai“ žaisdami nenori bendrauti net ir su auklėtoja.

Žaidimo metu 3-4 m. vaikai pratinasi aktyviai savarankiškai veikti. Kilus norui, potraukiui, sumanymui:
· pasiima iš žaislų lentynos, kampelio bet kurį (vieną ar kelis) pageidaujamą, sudominusį, trūkstamą žaislą (mašiną, lėlę, sviedinį, indelius, kaladėles, konstruktorių, stalo ir kt. žaidimus);
· įvairiai bandyti (čiupinėti, dėlioti, vartyti, rakinėti, krauti, talpinti, stumdyti ir t.t.) pasirinktus žaislus, kaskart kartojant tuos pačius veiksmus ar išmėginant naujus.
– Išmėginti ir atrasti:
· džiaugtis, atradus sau netikėtą veiksmo su žaislu, daiktu rezultatą, pakitimą (įspūdingą garsą, spalvinį žaismą, judėjimą, padėtį, patrauklų išdėstymą, įdomią formą ir kt.);
· išmėginti ir atrasti natūralią, patogiausią kūno padėtį, judėjimą, žaidimo vietą, pobūdį, veiksmų spartą, trukmę;
· laisvai, neskubant, užsimiršus, su pasitenkinimu tyrinėti įvairias žaislų ypatybes, intuityviai jas suvokiant.

– Ugdytis sugebėjimus, įgūdžius:
· pritaikyti, perkelti išmoktą žaidimo būdą naujam (didesniam, mažesniam, panašiam) žaislui, naujoms (kitoje erdvėje, tarp kitų žaislų ir kt.) aplinkybėmis;
· mėginti laisvai sudėlioti, išdėstyti, sukrauti iš įvairių žaislų, stambių ir smulkių statybinių detalių, konstruktorių vaizdą, statinį, figūrą, raštą ir pan,;
· sutikus kliūtį, mėginti pačiam ją įveikti, prašyti suaugusiojo pagalbos.
– Išreikšti savo išgyvenimus:
· laisvai, impulsyviu gestu, poza, mimika, garsu žaidžiant išreikšti savo džiaugsmą, nusistebėjimą, pasitenkinimą, abejonę, apmaudą, kitus emocinius išgyvenimus.
– Pratintis prie tvarkos:
· atsargiai, tausojant elgtis su žaislais, jiems sulūžus, sugedus pranešti apie tai auklėtojai;
· pažaidus padėti žaislus į vietą.

Pamėgdžioti, atkurti, išreikšti tai, kas įsiminė, sujaudino, sukrėtė, sužavėjo.
– Tai, kas vyksta:
· šeimoje, namuose tarp: tėvų, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų;
· vaikų darželyje, poliklinikoje, parduotuvėje, kitoje artimoje aplinkoje.
– Trumpam pasijusti reikšmingu, įsivaizduoti lyg būtum:
· mama, tėčiu, broliu, seserimi, vaikeliu;
· gydytoju, pardavėja, auklėtoja ar kt., su kuriais tenka iš arti susitikti, pažinti.
– Atkurti, pamėgdžioti pasirinkto vaidmens (suaugusiojo) užimtumą:
· kasdieniniu darbu, įvairiais buitiniais rūpesčiais;
· įprastai veikiant: įrengtoje patalpoje (kambaryje, virtuvėje, aikštelėje ir pan); tarp žinomų, kasdien vartojamų daiktų (puodai, rūbai, vežimėliai, termometras ir pan); pasikartojančių aplinkybių ribose (virimas, rengimas, tvarkymas, slaugymas ir pan.); atliekant 2-3 pasikartojančius veiksmus su keliais žaislais, nedaug (pagal galimybę) operacijų (padeda puodą, atidengia, pamaišo; paguldo lėlę – apkloja, pasupa ir pan.);
· atspindi žmogaus kultūrinio gyvenimo bendruomenėje elementus; vykdymą tam tikro būtinumo; veiklos pastovumą;
· atskleidžiant vertingiausio gebėjimo – žmoniškai ir nuoširdžiai užsiimti savi darbu – pradus: žaisti ištisai 20-30 min., kol išsisemia visos asmeninės galimybės, interesas; atsiranda kitas stimulas.
– Sutapatinti save su suaugusiojo tam tikru vaidmeniu:
· pajusti laisvės jausmo realumą: pasirenkant kuo būti; apsisprendžiant ką, kur ir su kokiais daiktais veikti; pasirenkant konkrečią žaidimo vietą, kaiminystę, žaislus; įsirengiant žaidimo vietą laisvai aplinkui išsidėliojant pasiimtus daiktus, žaislus; pamėgdžiojant įsidėmėtus, patikusius, patrauklius veiksmus, kalbą, jausmus, poelgius; atgaivinant žaislus, suteikiant jiems gyvybiškumo; elgiantis ir kalbant su jais, lyg su gyvais;
· gyventi personažo, vaidmens gyvenimu: užsimirštant ir būnant šalia; stebint vaidmenį, žmogų, juntant jo galią, elgesio ypatumus, nuotaiką, savaip visa tai išreiškiant, atskleidžiant per savo patirtį;
· per motinos, tėvo vaidmenį: pajusti ir atskleisti gerumą, meilę, pasiaukojimą, kantrybę, darbštumą ir kt. vertybines nuostatas.
– Atskleisti intuityvų gebėjimą suprasti suaugusiojo veiksmų esmę ir gestų išraiškingumą:
· pastebint ir atkuriant panašių vaidmenų, profesijų žmonių veiksmų panašumus ir skirtumus: bendrą veiksmų tvarką; savo darbo kultūrą; buities kultūrą;
· gebant atkartoti apibendrintus veiksmus: kitoje, tariamoje situacijoje; su gatavais žaislais – daiktų modeliais;
· naudotis daiktais – pakaitalais: trūkstamą žaislą, daiktą pakeičiant kitu, jį ženklinančiu daiktu, nebūtinai panašiu į ženklinamąjį; tuo pačiu daiktu – pakaitalu ženklinant keletą skirtingų daiktų;
· naudotis simboliais: sutartiniais daiktais ir ženklais; kūno, rankų tam tikrais judesiais savo jausmams, būsenai išreikšti.

Pratintis bendrauti, būti geru žaidimo bendrininku.
– Jausti malonumą žaisti:
· individualiai; nesikišti į kitų žaidimą, netrukdyti;
· šalia kitų, pasidalinant įspūdžiais, žaislais; stebint kito žaidimą: intuityviai pasimokant, kaip dar kitaip galima veikti su žinomu žaislu;
· stengtis ramiai, be smurto išspręsti ginčus: dėl žaislų, žaidimo vietos; stengtis suprasti kito norą.

Išmokti savarankiškai kurti žaidimą, įvaldyti žaidimui organizuoti būtinus veiksmus.
– Pasiruošti žaidimui:
· pasirinkti laisvą, patogią vietą kambaryje ar aikštelėje;
· sugalvoti ką veikti;
· atsinešti pamėgtus daiktus.
– Tvarkyti, organizuoti žaidimą:
· pasidairyti, ką veikia ir kaip tvarkosi kiti;
· esant reikalui paprašyti iš draugo žaislo;
· paprašyti auklėtojos, kad padėtų pasiekti ar surasti žaislą.
– Praktiškai realizuoti savo sumanymo turinį:
· laisvai veikiant su vienu ar keliais žaislais pagal savo supratimą.
– Mokytis užbaigti žaidimą:
· atsisakyti vieno žaislo ir imtis kito;
· sutvarkyti žaislus.

Prieš mokykliniame amžiuje kinta vaiko žaidimo motyvas ir eiga: nuo atsitiktinio susidomėjimo žaislu ar draugo žaidimu pereinama prie išankstinio tikslo ir veiksmų numatymo, pasirengimo žaidimui, jo organizavimo ir sumanymo įgyvendinimo. Vaikas dažniau eina nuo minties prie veiksmo negu atvirkščiai. Orientuodamasis į prisiimtą vaidmenį, jis pats nustato sau vidines elgesio taisykles. Kuo įvairesni vaidmenys, tuo daugiau elgesio modelių išmėginama. Suaugusiųjų pamokomas vaikas su malonumu žaidžia tradicinius žaidimus, perimdamas iš kartos į kartą perduodamus įvairius elgesio modelius. Žaidimas vaikui yra svarbiausia vidinės drausmės, savireguliacijos, susivaldymo priemonė. Žaisdami keliese vaikai savaime skatina vienas kitą laikytis žaidimo taisyklių.
Žaisdamas vaikas laisvai priskiria norimas reikšmes daiktams, veiksmams, jas keičia, žaidžia jomis. Vartoja sutartinius garsus, žodžius, ženklus, grafinius užrašus. Gebėjimas atsieti reikšmę nuo realaus daikto – žingsnis link raidės, skaitmens simbolinės prasmės perpratimo.
Žaisdamas vaikas veiksmais, laikysena, mimika, gestais, kalba atskleidžia, kaip jis suvokia suaugusiuosius, jų veiklą, elgseną. Žaisdami keliese vaikai mokosi “skaityti socialinius ženklus”, juos suprasti, atspėti ketinimus ir atitinkamai elgtis. Žaidimo patirtis padeda lengviau perprasti naujas bendravimo situacijas, pritapti prie kitų, pelnyti pripažinimą. Žaidimas atpalaiduoja vaiką, padeda paties atkūriamoje situacijoje dar kartą išgyventi įvairias emocijas, išlieti nerimą, įtampą keliančius jausmus, tuo pat metu patirti žaidimo malonumą.
Laisvė veikti žaidžiant skatina daug kartų mėginti, keisti, interpretuoti, modeliuoti, atrinkti, apsispręsti – stiprina ryžtą ir realiame gyvenime reikšti norus, rodyti iniaciatyvą ir rodyti pastangas, priimti sprendimus, kūrybiškai keisti aplinkybes arba prisitaikyti prie to, ko negalima pakeisti [1,19psl].
1.3. Vaikų veiklą stimuliuojanti aplinka

Gyvendamas šeimoje ir bendraamžių grupėje vaikas natūraliai domisi savimi ir kitais žmonėmis: jų panašumais ir skirtumais, išvaizda, jausmais, mintimis, darbais ir kūryba, gyvenimo būdu; žmonių grupėmis – šeima, vaikų grupe, paslaugų tarnybomis, profesijomis, vietinės bendruomenės gyvenimo tradicijomis. Praeities ir dabarties įveikiais – savo augimu, aplinkos pasikeitimais, gyvenimo vieta – savo namais, sodyba, kaimu, gatve, miestu.
Tyrinėdami aplinką vaikai atkreipia dėmesį į jų kasdieniam gyvenimui svarbius dalykus: vaikų grupės taisykles; kasdienybės ir švenčių ritmą, atspindintį vaiką supančių žmonių gyvenimo būdą; paros ritmą, nuo kurio priklauso vaiko dienos tėkmė; orus, į kuriuos svarbu atsižvelgti renkantis drabužius; saugų elgesį žmogui pavojingose situacijose.
Vaikai išbando įvairius pasaulio pažinimo būdus: visais pojūčiais tyrinėja tai, kas yra aplink – įsižiūri, įsiklauso, uodžia, ragauja, liečia, stebi atsiradimą, pokyčius [1,29psl].
Stiprėjantis ugdymo proceso humanizavimas ir demokratizavimas sąlygoja tai, kad svarbiausių ugdymo procesų sprendimai priimami galvojant apie vaiką. Posūkis nuo akademiškai orientuoto ugdymo į integralų, visuminį paskatino keisti požiūrį į vaikų ugdymo formas. Atsižvelgus į naująsias nuostatas, pakito požiūris į ikimokyklinuko „mokymąsi“. Remiamasi J. Dawey nuomone, jog geriausiai mokomasi pasitelkus veiklą, J. Piaget mintimis, kad vaikai daugiausia sužino manipuliuodami medžiaga, priemonėmis, kalbėdami. Šiuo atveju, pačiam vaikui dalyvaujant veikloje, išgyvenant, patiriant, svarstant ir randant atsakymus į iškilusius klausimus. Taigi išryškėja vaiką supančios aplinkos veiksniai. Garry T. Moore atkreipė dėmesį į tai, kad fizinei aplinkai vaikų ugdymo institucijose vis dar skiriamas per mažas dėmesys. Jo nuomone, tapo įprasta, kad žodis „aplinka“ dažniausiai suvokiamas kaip suaugusiųjų kiekybinis ar kokybinis poveikis vaikams, bendravimas su vaikais, taip pat įvairūs programų tipai. Tuo tarpu fizinei aplinkai, jos panaudojimui vis dar skiriamas per mažas dėmesys.

Matydami, kaip sparčiai formuojasi pažintiniai mažų vaikų gebėjimai, daugelis pedagogų, bei psichologų svarsto, kokie veiksniai tai sąlygoja. Dar prieš kelis dešimtmečius psichologų nuomonės buvo gana priešingos: vienų nuomone, pažintinę vaiko raidą lemia tik biologiniai veiksniai (genai ir brendimas), kiti teigė, kad svarbiausios yra aplinkos sąlygos (tėvų, pedagogų, fizinės aplinkos įtaka).

Deja, dar dažnai išsakoma nuomonė, jog pagrindiniai mažo vaiko ugdymo proceso komponentai yra pokalbis, pavyzdys, aiškinimas, rodymas, vaiko – suaugusiojo, vaikų tarpusavio santykiai ir pan. Tuo tarpu erdvė, kurioje vyksta šie procesai, traktuojama kaip pasyvi erdvė. Nesureikšminama jos svarba, neskiriamas ypatingas dėmesys tam, ar ji atitinka vaikų poreikius, amžiaus ypatybes, ar patys vaikai dalyvauja kuriant grupės aplinką. Neįvairi ir neturtinga aplinka sukelia mažiau emocinių išgyvenimų, joje mažiau praktinį veiklumą skatinančių situacijų.

Tačiau neretai pastebimas ir kitas kraštutinumas – „prisodrinta“, išgražinta ir dekoratyvi aplinka. Ji užgula vaiką gausybe įspūdžių, kurių priimti jis nepajėgia ir nespėja – tokia aplinka tik sunkina normalią vaiko raidą.

Remiantis pagrindiniais Piaget, Eriksono, Vygotskio teorijų principais teigiama, kad vaikas geriausiai išmoksta, kai atsižvelgiama į jo fizinius poreikius ir kai jis psichologiškai jaučiasi esąs saugus. Tai reiškia, kad iš vaiko nereikalaujama ilgai klausytis suaugusiojo, kai ugdymo procese atsisakoma žodinės sistemos dominavimo (kai vaikui sakoma), o aktyvus vaiko žaidimas yra derinamas su ramybe ir poilsiu.

Autorių nuomone, labai svarbu, kad vaiką supanti aplinka sudarytų sąlygas pačiam kelti jį dominančias hipotezes, pačiam jas tikrinti. Stebėdamas kas vyksta, lygindamas tai, ką jis atrado palyginti su jau turima informacija, užduodamas klausimus ir kartais rasdamas į juos atsakymus, turimą informaciją vaikas priderina prie naujai gautos ir įgyja naujų žinių.

Piaget, Eriksonas ir Vygotskis [17,188psl.] pagrindine vaikų veikla laiko žaidimą. Kaip tik žaidimas vaikui suteikia daugybę galimybių eksperimentuoti, manipuliuoti. Žaidybinė aplinka tam sudaro palankiausias sąlygas. Tokioje aplinkoje tobulindamas savo žinias, ugdydamas fantaziją, bendraudamas, žaisdamas vienas ar su draugais, jis suvokia, kad daiktai turi spalvą, formą, faktūrą ir pan. Vadinasi, kuo įvairesnė ir sudėtingesnė aplinka supa vaiką, tuo daugiau galimybių pažinti ir atrasti jis turi.

J. Piaget žodžiais, norint eiti iš vienos raidos stadijos į kitą, vidinio vaiko subrendimo nepakanka. Su pažinimu susijęs augimas yra aktyvus procesas: vaikas nori veikti ir aplinką pritaikyti sau. Jis nori būti aktyvus kūrėjas.

Nuostabu stebėti, kaip mažas vaikas susipažįsta su nauju nematytu daiktu. Jis pasitelkia visus savo pojūčius – uoslę, regą, skonį, lytėjimą, klausą. Kai vaikas suvokia daiktus, kontaktas su jais paprastai būna labai artimas. Vaikas juos liečia, sukinėja rankose, uosto, laižo, beldžia įsiklausydamas į sukeliamą garsą. Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikai geriausiai išmoksta patys dirbdami su konkrečiais daiktais, reiškiniais. Žodžiai ir kitų rūšių simboliai šio amžiaus vaikams yra ne tokie svarbūs. Galimybė manipuliuoti, liesti, jausti daiktus nepalyginti geriau padeda suprasti sąvokas ir santykius bei abstraktūs mokymo būdai.

Visa darželio aplinka – tai fizinė aplinka. Grindys, sienos, kambario forma ir dydis, kiemas, baldai, medžiagos, įranga ir žaislai – visa tai turi įtakos ikimokykliniam patyrimui. Estetiškai patraukliose ir patogiose grupėse vaikai ir jų auklėtojos jaučiasi smagiai. Neutralios spalvos, ryškūs pavadinimai, šiltas ir natūralus apšvietimas padeda kurti jaukią atmosferą. Deramai išdėstyti baldai teikia žinių apie erdvės panaudojimą ir formuoja eismo bei saugumo įgūdžius, reguliuoja triukšmo lygį, užtikrina vaikų vystymosi stebėjimą. Patalpų ir kiemo erdves reikia planuoti tikslingai ir rūpestingai. Tinkamai įrengta aplinka skatina sudėtingesnius žaidimus, socialinių įgūdžių formavimąsi, moko būti nepriklausomiems ir įveikti sunkumus. Vaikams patinka patiems vadovauti išmokimui, tyrinėti medžiagas ir būti atradėjais.

Visa grupės aplinka priklauso vaikams ir atspindi jų kultūrą bei pomėgius. Vaikų dailės darbeliai pakabinami ant sienų, kad trauktų akį. Gamtamoksliniams bandymams padaromi užrašai, ir jie padedami matomoje vietoje. Kaladėlių statinius leidžiama palikti pernakt ir kitą dieną tęsti pradėtą darbą. Rankdarbiai, maistas, knygos taip pat atspindi unikalią vaikų kultūrą. Teminės veiklos bei projektų metu grupės kambarys gali būti paverčiamas sodu, parduotuve ar netgi kosmine stotimi.

Pagarbą žaidimo priemonėms reikia derinti su vaikų smalsumu ir noru sužinoti, kaip tas ar kitas daiktas veikia. Vaikai turi būti skatinami rūpintis priemonėmis ir žaislais, taip pat palaikyti tvarką grupėje, sudėti žaislus į vietą. Aiškūs užrašai ant lentynų ir dėžučių palengvina šią užduotį.

Apie aplinkos erdvės reikšmę žmogui rašė įvairių mokslų atstovai. Pastaraisiais metais materiali aplinka suprantama kaip visuminė erdvė ir tai itin akcentuoja pedagogai, psichologai, dizaineriai, menotyrininkai. Anot S. Novosiolovos, materiali žaidimų aplinka turi atitikti mažylio prigimtį, t.y. nenutolti nuo vaiko suvokiamų pasaulio įvaizdžių analizės ir sintezės dėsningumų. V. Dovydovas ir L. Pereverzovas rėmėsi panašiomis idėjomis ir bandė įrodyti, jog dizaineriai pirmiausia turėtų nustatyti integralinės, kompleksinės aplinkos, padedančios vaikui visapusiškai vystytis, turinį ir struktūrą. Aplinka turi būti pakankamai heterogeninė (nevienalytė), sudėtinga, lanksti ir valdoma. Jau kadaise šitaip aplinką suprato F. Frėbelis. Žaidimo priemonės turi padėti tobulėti vaiko sielai, suprasti pasaulio vienybę ir įvairovę, pasauliui būdingą dieviškumo pradžią, pasireikšti jo kūrybiškumui, skatinti norą pažinti ir tyrinėti. Mažajam reikia pateikti abstrakčios reikšmės daiktų geidžiamam pasauliui kurti.

Kadangi vaikas suvokia pasaulį aktyviai veikdamas, ypač liesdamas daiktus, žaidimo zona ir priemonės turi atitikti jo ūgį, būti mobilios ir lanksčios bei teikti plačias galimybes aplinkos pažinimui.

Žaislus ir žaidybines priemones vaikas turi naudoti savarankiškai, todėl patalpas reikia įrengti taip, kad jos suteiktų vaikui laisvę. Žaisdamas jis turi išeiti iš siauros žaidimų erdvės į tikrovę. Žaidimas, kaip pradinė kūrybos forma, geriau vystosi „lanksčioje“ erdvėje, kurioje galima laisvai kaitalioti žaidybines priemones bei žaidimus.

F. Barė atvirai kritikavo aplinką, kurioje yra daug menkaverčių, statiškų žaislų, tinkančių „tik pasižiūrėti“. Tokie žaislai neskatina veiklos, netransformuojami, jais žaidžiant nereikia išradingumo.

Tyrimai rodo, jog vaikas sugeba lengvai įprasminti bet kokius daiktus, sukurti realaus aplinkinio pasaulio tariamą modelį. Jam nebūtinos tikslios realių daiktų kopijos, nes jis sugeba įsivaizduoti daiktus. Susikūręs žaidimo aplinką, fantazuoja, „išsiveržia“ iš realaus pasaulio į sumanytą, nors puikiausiai suvokia realybę. Vaikas tarytum egzistuoja dviejose – pasakų ir gyvenimo – plotmėse.

Pagrindinė sąlyga, lemianti teisingą kūrybinių žaidimų plėtotę – teigiamas suaugusiojo požiūris į žaidimus, vaiko ugdymo ypatumų, kiekvieno amžiaus tarpsnio žaidimo raidos dėsningumų išmanymas, pedagoginis meistriškumas ir taktas. Žaidimo plėtotei įtakos taip pat turi materiali (fizinė) žaidybinė aplinka, vaikų žinių ir socialinės aplinkos turtinimas, mokėjimai, įgūdžiai, žaidybiniai gebėjimai ir žaidybinė patirtis, suaugusiojo vaidmuo. Taigi pagrindinė ir svarbiausia suaugusiųjų užduotis – sudaryti tinkamas pedagogines sąlygas, užtikrinančias savarankiško, iniciatyvaus kūrybinio žaidimo raidą.

Materiali žaidybinė aplinka, tai įvairūs žaislai – lėlės, gyvūnėliai, namų apvokos daiktai, transporto priemonės, statybinė medžiaga, didelės modulinės kaladės (modulis – kuris nors labai svarbus dydis; įvairių dydžių kaladžių visuma turi atitikti didžiausios – 500 × 500 mm – kaladės matmenis) ir kt. – pagalbinė medžiaga žaislams daryti, smulkūs žaislai – žaislų pakaitalai (popierius, įvairių medžiagų atraižos, siūlai, kaspinai, virvutės, lazdelės, lentelės); gamtinė medžiaga (gilės, kaštonai, kankorėžiai, akmenukai, kriauklelės ir kt.) bei tam tikra žaidimui skirta vieta. Materiali žaidybinė aplinka turi skatinti vaiką kūrybiškai vaizduoti gyvenimo tikrovę, žadinti iniciatyvą ir pažintinius interesus. Neturėtų būti jokių stacionarių žaidimo kampelių, žaislų nereikėtų komplektuoti į dėžes, krepšius pagal žaidimo tematiką. Juos pravartu išdėlioti matomose, lengvai bet kurio amžiaus vaikams pasiekiamose vietose (ant sekcijų lentynų, stalų, kilimo ir kt.). žaislų pakaitalus, pagalbinę medžiagą ir atributus sudėlioti pagal paskirtį, tuomet vaikui nebebus „pasakinėjama“ žaidimų tematika. Jis pats sumanys žaidimą, pasirinks arba pasidarys norimus žaislus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai sėkmingai žaidžia su įsivaizduojamais daiktais. Žaidybinių veiksmų su jais atsiradimą gali paskatinti, pavyzdžiui širmelės – pano, medžio plokštės, kuriomis apkalti radiatoriai, baldelių fanerinės nugarėlės ir kt. Ant jų gali būti nupiešti vaikams gerai pažįstami buitiniai daiktai: vonia, dušas, vandens čiaupas, lentynėlės su indais, maisto produktais ir t.t. Nupieštų daiktų ir realių siužetinių žaislų derinimas suteikia vaikui puikią galimybę veikti įsivaizduojamoje situacijoje. Pavyzdžiui, vaikas, prinešęs lėlę prie nupiešto čiaupo, „plauna“ jai rankas arba pats „nusiprausia“. „Ima“ pirštais nuo pieštų lentynų „duonos kepalą“ ir padeda ant vaikiško staliuko. Tokie piešiniai padeda vaikui kūrybiškai pavaizduoti gyvenimišką situaciją žaidime.

Vaikų kūrybiniams vaidmeniniams žaidimams tiek tradicinėje, tiek netradicinėje (su modulinėmis kaladėmis, žaislų maketais, piešiniais ant pano) žaidybinėje aplinkoje reikia realių siužetinių žaislų (lėlių, įvairių gyvūnėlių, augalų, buitinės technikos, įrankių, transporto priemonių, žaislinių baldelių ir kt.). žaislai lemia žaidimo turinį. Žaislas – vaiko kūrybinės vaizduotės ugdymo pagrindas. Ikimokyklinukui su juo asocijuojasi tam tikri vaizdiniai, atmintyje atgimsta ryškūs įspūdžiai, atsiranda galimybė kūrybingai pritaikyti gyvenimo patirtį. Siužetiniai žaislai ne tik skatina vaiką įvairaus turinio žaidimams, bet ir padeda jam įsijausti į vaidmenį, sukurti įdomų personažą, įgyvendinti sumanymą. Pavyzdžiui, jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus mergaitei pasijausti mama padeda lėlė, berniukui „lakūnu“ – lėktuvėlis, „vairuotoju“ – automobilis ir pan. Nuo vaiko amžiaus, jo išsivystymo, žaidybinių gebėjimų priklauso ir jo santykiai su žaislu. Jis pradeda atsirinkti tuos, kurie padės realizuoti žaidimo sumanymą. Mažylio santykių su realiais siužetiniais žaislais negalima lyginti su įvairių daiktų (netgi labai reikalingų žaidimui), pagalbinės medžiagos santykiais. Vaikas nepaprastai žaidžia su žaislu – jis žaislą sudvasina, priima jį kaip draugą, su kuriuo galima pasidalyti savo džiaugsmais ir išgyvenimais, nedidelėmis paslaptimis. Žaislas visiškai pavaldus mažyliui, jo fantazijai.

Pravartu pasirūpinti medžiagomis, kuriomis vaikai naudotųsi darydami tai, ko jiems reikia. Pvz., kilimėlių, virvelių ir vamzdelių, įvairaus dydžio ir storio medžiagų skiautelių, dėžių ir lentelių, galinčių virsti traukiniais, lėktuvais, valtimis, restorano stalais ir kėdėmis bei ligoninės lovomis. Dėžė iš atliekamų medžiagų taip pat gali būti panaudota kūrybiniame žaidime. Kankorėžiai, dirbtinė mėsa ir padėklai, kavos malimo mašinėlės, kamščiai, dangteliai, kepurės, kaspinai, lankai, kartonas, mažos dėžutės, popierinės tūtelės ir popieriniai rankšluosčiai, plastmasiniai burbuliukai, vielos, virvelės, siūlai, juostelės, minkytas molis, klijai – šis sąrašas yra nesibaigiantis. Prieš išmesdami ką nors į šiukšlių dėžę, pamąstykime, gal vaikai iš to ką nors sau padarytų arba sujungtų su kokia nors kita medžiaga.

Neturintys pavadinimo daiktai vaikams gali reikšti tai, ką jie įsivaizduoja. Galime padėti pamatyti tai, ką jie įsivaizduoja. Galime padėti pamatyti daug skirtingų dalykų netgi daikte, turinčiame tam tikrą paskirtį. Pvz., sena odinė piniginė gali būti laikoma rankine, paštininko krepšiu ar maisto produktų krepšiu. Suaugusieji gali padaryti ką nors arba paklausti vaikų, kaip jie naudotų medžiagas. Kūrybiniam žaidimui prireikia paprastų medžiagų, kurias vaikai naudoja statymui, kūrybai ir vaizdavimui.

Visos priemonės ir įrengimai darželyje telkiami centruose, skatinančiuose vaikus žaisti ir dirbti juose. Jie vadinami veiklos centrais.

Skatindami vaikus žaisti, sudarome sąlygas natūraliai įgūdžių ir gebėjimų raidai. Programoje „Gera pradžia“ žaidimas – tai ugdymo pagrindas, jam tarnauja tinkamos, dėmesį traukiančios priemonės veiklos centruose, planavimas ir visokeriopa ugdytojų parama. Be to, vaikai mokosi vieni iš kitų. Dirbdami grupelėmis veiklos centruose, jie bendrauja betarpiškai. Tai jiems padeda įveikti sunkumus, apsispręsti, pratintis reikšti mintis, suvokti skirtingumus, būti savarankiškesniems ir mokytis iš bendraamžių. Atsižvelgiant į veiklos centrus, planuojama grupės aplinka, išdėstomi baldai, tačiau tai nereiškia, kad vaikų veikla siejama tik su konkrečiu centru. Pavyzdžiui, lėlės gali būti gaminamos dailės centre, tačiau vaikai žais su jomis statybinių žaidimų centre, kur jie įsirengs mažutę sceną, arba vaidmeninių žaidimų centre, kur sceną atstos stalas. Lanksčiai naudojant priemones, veiklos turinį formuoja vaikus dominančios temos.

Planuodamos bei įrenginėdamos veiklos centrus, auklėtojos turi apgalvoti, kiek kuriam centrui reikės vietos. Statybinių žaidimų centrui svarbu parinkti tokią vietą, kur vaikai mažiau vaikšto. Kaladėles reikia sudėti ten, kur jos nebus spardomos po grupę vaikščiojančių vaikų. Patartina neužsiimti šiame centre kita veikla, kad vaikų statiniai išstovėtų visą dieną arba kelias dienas.

Kadangi beveik visi darbai vyksta ant grindų, ant jų reikia ką nors patiesti. Kilimas sumažina triukšmą ir teikia vaikams bei suaugusiems galimybę patogiai žaisti.

Statybinių žaidimų centre galima žaisti vaidmeninius žaidimus, ypač šeimos ir namų temomis. Atsižvelgiant į aktyvumo šiuose centruose lygį, patartina statybinių ir vaidmeninių žaidimų centrus įrengti šalia arba netoli vienas kito. Vaikai mėgsta žaidimus su kaladėlėmis papildyti priemonėmis iš vaidmeninių žaidimų centro, pavyzdžiui, apgyvendinti lėles namuose, žaislinius gyvulėlius – tvarteliuose, gaisrininkų šalmus panaudoti ugnegesių mašinai (iš tuščiavidurių kaladėlių).

Statybinių žaidimų centre pilna įvairių dydžių ir formų kaladėlių, kad vaikai galėtų statyti įsivaizduojamus ar ką nors primenančius statinius: namus, miestus, fermas, zoologijos sodus. Žaisdami kaladėlėmis vaikai daug išmoksta: ištobulėja jų matematiniai įgūdžiai, išauga gebėjimas mąstyti, padidėja bendravimo patirtis, lengviau randami sprendimai. Jie pasitelkia išradingumą ir išsaugo gebėjimą susikaupti. Šį centrą vaikai ir auklėtojos gali papildyti kitais daiktais, pavyzdžiui, automobiliais, sunkvežimiais, lėktuvais, gyvūlėlių ir žmonių figūrėlėmis.

Pažintis su kaladėlėmis trunka neilgai. Vaikas greit įpranta iš anksti įžvelgti tikslą, sugalvodamas kokį žaidimą žais, kokį įsivaizduotą daiktą pakeis viena ar kita kaladė. Mažylis geba sugalvoti kaskart vis naujesnių žaidimų. Savarankiškai panaudojęs kalades, paruošia aplinką žaidimams „Šeima“, „Ligoninė“, „Vaikų darželis“, „Parduotuvė“, „Gaisrinė“ ir pan. Vaikai itin iniciatyvūs ir kūrybingi. Išmokus žaisti su kaladėmis, sukuriama gana sudėtinga ir įvairi materiali aplinka žaidimams. Vaikas sugeba įsivaizduoti ir priskirti kaladei nebūdingas savybes, lavėja jo fantazija. Pavyzdžiui, kaladės žaidimuose panaudojamos vietoj stalo, kėdės, lovos, sofos, televizoriaus, pianino, veidrodžio, kibiro ir pan. Po kurio laiko tas pats daiktas tampa šaldytuvu, spinta, mašina, vonia, akvariumu ir kt. Vaikas pradeda suprasti, suvokti daiktų simbolinę (ženklų) reikšmę.

Formuojantis mažylio pasaulėjautai, stiprėja poreikis abstraktiems dalykams, kuriais galėtų išreikšti savo požiūrį į įvairias aplinkos sritis. Antai, vaikas žaidžia kaladėmis. Sumanymo skatinamas jis sugeba išeiti iš mikroerdvės (tradicinių žaidimų kampelių) į makroerdvę (salę, grupės kambarį, lauko aikštelę). Jis nebesidomi žaidimu kampelyje. Daiktai – kaladės suteikia jam galimybę eksperimentuoti, pagal susidariusius vaizdinius numatyti savo hipotezę, naujai spręsti žaidimo problemas. Kaladės yra savita, materiali vaiko vaizduotės išraiška. Kalbinė veikla padeda formuotis mintims, įtvirtina pasaulio ir savęs pažinimą, stiprina išgyvenimus. Vaiko žaidime pirmiausia vaizduojama ir nusakoma artimiausia aplinka: namas (kambariai, baldai, namų apyvokos daiktai), vėliau artimiausi visuomeniniai objektai (parduotuvė, kirpykla, poliklinika, paštas, autobusas, taksi), gimtasis kraštas (jūra, ežeras, stadionas, lėktuvas, poilsio namai ir pan.).

Harvardo universiteto prof. H. Gardnerio nuomone, lygiai kaip ir kitos ikimokyklinio ugdymo programų užduotys ar praktiniai dalykai, grupės aplinka turi būti ne mažiau atsakingai suplanuota ir pritaikyta ugdymo tikslams. Pabrėždama fizinės aplinkos svarbą ugdymo procese, 1991 m. Amerikos Nacionalinė mažų vaikų ugdymo asociacija (NAEYC) išvardijo 8 pagrindinius kriterijus, kurių kiekvienas, organizuodamas kokybišką ugdymo aplinką darželyje, turėtų laikytis.
1. Aplinka turėtų būti saugi, įvairi, patraukli ir erdvi.

Dokumente teigiama, kad aktyvios vaikų veiklos stebėjimas grupėje – tai stebėjimas, kaip juos aplinka veikia, kaip jie įsitraukia į veiklą, ar pasidalija priemonėmis, žaislais – labiausiai padeda nustatyti, ar ši erdvė yra tinkama. Visos priemonės ir vaikus dominanti informacija turėtų būti vaikų akių lygyje.
2. Aktyviai vaikų veiklai skirtos erdvės turėtų būti sutvarkytos taip, kad čia būtų galima žaisti ir vieniems, ir didesnėje grupėje.
3. Svarbu atsižvelgti į vaikų amžių ir skirtingus kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingus poreikius. Atskiros veiklos reikalauja ypatingų aplinkos savybių. Organizuojant aplinką, skatinama atsižvelgti į natūralius šviesos šaltinius.
4. Įranga ir medžiagos turėtų būti pakankamai įvairios, tvirtos ir malonios naudoti. Išdėstyta pakankamai žemai, kad vaikai galėtų patys savarankiškai ja naudotis. Priemonės ir žaislai keičiami priklausomai nuo kintančių vaikų interesų ir poreikių. Daiktų įvairovė yra lygiai taip pat būtina, kaip ir įvairių medžiagų rūšys. Svarbi ir žaislų bei priemonių kokybė.
5. Grupėje būtina vieta asmeniniams vaiko daiktams pasidėti. Tokią vietą turėtų turėti ne tik vaikai, bet ir dirbantys grupėje suaugusieji.
6. Ir lauke, ir grupėje turėtų būti individualiai vaiko veiklai, poilsiui, „vienatvei“ skirta erdvė. Kadangi grupėje vaikai daugiausia laiko leidžia kartu, jiems svarbus yra vienatvės, privatumo įgyvendinimo poreikis. Ši erdvė turėtų būti kiek įmanoma mažiau prižiūrima suaugusiųjų.
7. Svarbi aplinkos sudedamoji dalis – kilimai, pagalvės, supamosios kėdės. Įgyvendinti „minkštumo“ poreikį siūloma skirtingai. Grupėje tai galėtų būti minkštos pagalvės ar kilimai. Lauke šią paskirtį gali atlikti žolė. Kuo dažniau suaugusieji apkabins ir priglau vaiką prie savęs, tuo dažniau bus tenkinamas šis jo poreikis. „Minkšti“ elementai, esantys aplinkoje didina esančių motyvaciją.
8. Siekiant sumažinti triukšmą grupėje, siūloma naudoti triukšmą absorbuojančias medžiagas. Ten, kur būna vaikai, triukšmas yra natūralus dalykas. Tačiau triukšmas gali būti greito nuovargio ir net stresų priežastis. Todėl siūloma tvarkant aplinką pasistengti strategiškai teisingai išdėstyti kilimus, kitas triukšmą absorbuojančias medžiagas.

Jaunesniojo amžiaus vaikai ypač išsiskiria smalsumu, jie patys mėgsta ieškoti naujų patyrimų, mokytis naujų dalykų. Svarbu, kad kiekvienas vaikas rastų tai, kas jį domina, su kuo konkrečiai jis nori susipažinti. Mokslininkų teigimu, daiktų įvairovė yra būtina taip pat kaip ir jų kiekis.

Auklėtojos atnaujina veiklos centrus keisdamos priemones, atnešdamos naujų. Jos gali individualizuoti centrus pagal vaikų pomėgius. Pavyzdžiui, vaidmeninių žaidimų centras gali tapti kosminiu laivu berniukui, norinčiam daugiau sužinoti apie kosmonautus; auklėtojoms tereikia pridėti folijos, kosmonautų šalmų ir kartoninį valdymo pultą. Vaikas besidomintis gyvatėmis, džiaugsis bibliotekėlėje radęs knygelę apie roplius. Berniukas, mėgstantis statyti tiltus, bus patenkintas, radęs statybinių žaidimų centre žaislinių valčių ir mašinų.

1.4. Suaugusiojo vaidmuo vaiko žaidime

Ryšiai tarp vaikų užsimezga ir palaikomi tada, kai domimasi žaidimo turiniu, norima dalyvauti žaidime, stengiamasi išmokti arba išmokyti draugą to, ką moka daryti pats ir t.t. Žaisdami vaikai padeda vieni kitiems, stebi bendraamžių žaidimą. Ir vis dėlto daugiausia nesutarimų tarp vaikų kyla būtent žaidžiant (ypač ketvirtųjų gyvenimo metų pradžioje). Viena vertus, tai susiję su nepakankamu išprusimu, asmeninės patirties ribotumu, menkai išlavinta vaizduote, aktyvumu ir savarankiškumu, kita vertus – su tarpasmeniniais saantykiais. Dažnai vaikai į žaidimą nenori priimti naujo partnerio. Tada taktiškai turi padėti suaugusysis. Nesuardydamas žaidimo siužeto, jis įsijungia į žaidybinę situaciją ir įvesdamas naujo žaidimo partnerio naują vaidmenį, padeda vaikams praturtinti žaidimo turinį.

Kūrybinio vaidmeninio žaidimo temos gali būti pagrįstos vaikų patirtais nuotykiais. Vienas svarbiausių momentų yra žaidimo pradžia, kuri priklauso nuo auklėtojos nustatytos žaidimo srities. Jei žaidimo sritis vaikams yra nauja, ją paaiškinti auklėtoja gali kiekvienam vaikui atskirai arba mažomis vaikų grupelėmis. Auklėtojas pats gali pradėti žaidimą.

Suaugusiojo patarimai, priminimai, įsijungimas į žaidimą ne tik padeda išvengti konfliktinių situacijų, bet ir skatina susijungti kelias žaidžiančias grupeles, tobulinti žaidybinius gebėjimus.

Suaugusysis įsijungęs į žaidimą betarpiškai moko vaikus elementaraus elgesio taisyklių:
· žaisti draugiškai (netrukdyti kitiems, neatiminėti žaislų, priimti į žaidimą visus norinčius žaisti);
· grupėje laikytis tvarkos (nemėtyti žaislų, nešūkauti, kad netrukdytų kitiems vaikams);
· saugoti žaislus (nelaužyti, neplėšyti, sudėti į nustatytą vietą);
· padėti žaidimo draugams (pasidalyti žaislais, pamokyti kitą to, ko pats išmoko).

Laipsniškai, sąmoningai įsisavinus šias taisykles galima pereiti prie aukštesnio žaidybinės veiklos lygio ir savarankiškai spręsti konfliktines situacijas bei ginčus.

Labai svarbus suaugusiojo vaidmuo kūrybiniams vaidmeniniams žaidimams – vaikų žinių ir socialinės patirties turtinimas įvairioje veikloje (stebėjimas, ekskursijos, grožinės literatūros kūriniai, animaciniai filmai, iliustracijos, paveikslėliai, konstravimas ir t.t.). pratinama turėti supratimą apie įvairių profesijų žmonių darbą mieste ir kaime, darbo veiksmus, nuoseklumą, darbo rezultatus. Gilinamos žinios apie suaugusiųjų tarpusavio santykius, asmenines savybes, reikalingas kuriam nors darbui. Plečiamas vaiko suvokimas apie pasaulio įvykius ir reiškinius, daiktų savybes, kokybę, paskirtį. Žinios turi būti perteikiamos artimai bendraujant su vaiku (jeigu galima – aktyvioje aplinkoje). Tik pastebėjus, kad vaikai dėl žinių trūkumo nesugeba plėtoti pačių sugalvoto žaidimo turinio, suaugusysis artimiausiu metu per aktyvią veiklą turi pasistengti praplėsti vaikų akiratį.

Žaidimų sumanymų įvairumas ir jų įdomaus realizavimo galimybė priklauso nuo ryškių vaiko įspūdžių apie aplinkinę tikrovę. Todėl reikia praplėsti mažylių akiratį. Stebėdamas aplinką, žmonių darbą, jų santykius vaikas patiria neišdildomą įspūdį. Deja, ne visus reiškinius galima betarpiškai stebėti. Tada vaikai informacijos gauna iš suaugusiųjų pasakojimų, žiūrėdami televizorių, skaitydami grožinę literatūrą ir kt.

Su kokiais įvykiais vaikus vertėtų supažindinti? Pirma, tai priklausys nuo aplinkos, kurioje jie gyvena (paprastai su kuo dažniausiai susiduria, tą ir vaizduoja žaidimuose). Antra, informacijos apie tai, su kuriais įvykiais supažindinti vaikus, galima gauti stebint jų žaidimus. Žinant žaidybinius mažylio interesus lengvai galima nustatyti, apie ką papasakoti, į ką atkreipti dėmesį, su kuo susipažinti. Kiekviename žaidimo raidos etape vaikai domisi skirtingais aplinkiniais tikrovės įvykiais ar reiškiniais, todėl supažindinant vaikus su aplinka šito reikia nepamiršti. Pradiniame žaidimo raidos etape jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai prisiėmę sau vaidmenį domisi, kaip atliekami įvairiausi veiksmai. Pavyzdžiui, mažylis žaisdamas vairuotoją gabena krovinius, keleivius, remontuoja automobilį, pripila į jį benzino ir t.t. Todėl supažindinant vaikus su suaugusiųjų darbu atkreipiamas jų dėmesys ne tik į tai, ką žmonės daro, bet ir jų asmeninės savybės, pavyzdžiui, vairuotojas atidus, rūpestingas, tvarkingas ir pan.

Praktikoje pasitaiko, kai auklėtoja priklausomai nuo žaidimo raidos lygio supažindina vaikus tik su suaugusiųjų darbu, neatkreipdama vaikų dėmesio į žmonių bendravimą ir tarpasmeninius santykius. Todėl tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl mažyliai žaisdami mažai ir nepakankamai turtingai bendrauja.

Psichologų nuomone, žaidimas gimsta tada, kai atsiranda prieštaringos tendencijos. Pavyzdžiui, vaikas labai nori vairuoti automobilį, bet tai neįmanoma, nes jis dar mažas, o kol užaugs, jis negali laukti. Kilę prieštaravimai sėkmingai išsprendžiami žaidime. Į šį teorinį teiginį būtinai reikia atsižvelgti supažindinant vaikus su aplinka [5,80 psl.].

Knygų ir paveikslų įtaka žaidimo personažams išryškėja vaiką užvaldžius mintimis būti panašiam į kokį nors herojų. Ypač vertingos iliustruotos knygos. Vaikai, žiūrėdami iliustracijas, lengvai „atgamina“ knygos turinį, o tekstas padeda geriau suprasti piešinėlius.

Suaugusieji skaitydami vaikams kūrinėlius turi pasistengti kuo emocionaliau perteikti darbo prasmę, santykius, bendravimą. Ypač reikėtų išryškinti savybes, būdingas vienai ar kitai profesijai (gaisrininkas – drąsus, ryžtingas; laiškanešys – pareigingas, mandagus; karys – drąsus, ištvermingas ir pan.).

Vaikų kūrybiniams vaidmeniniams žaidimams taip pat turi įtakos dailininkų paveikslų reprodukcijos ar, dar geriau, originalai. Svarbu tik, kad suaugusieji apgalvotai juos parinktų ir tinkamai pateiktų vaikams. Paveikslai turi būti įdomūs mažyliams, suprantami ir spalvingi, pavyzdžiui, vaikams gerai žinomų pasakų ar apsakymų motyvais tapyti paveikslai arba realistiniai paveikslai iš mažylių ar suaugusiųjų gyvenimo.

Gerai, jeigu vaikai gali pažiūrėti filmų darželyje. Auklėtoja stengiasi atrinkti filmukus, tinkamus konkrečiam vaikų amžiaus tarpsniui, padeda mažyliams geriau suvokti filmo turinį, akcentuoja dorovinius veikėjų santykius, įvairiai juos apūdina, aptaria su vaikais herojų išvaizdą ir kt. Taip padeda vaikams suprasti ir skirti gėrį nuo blogio.

Vedant ekskursijas, skaitant knygas, žiūrint iliustracijas, paveikslus, kino, animacinius filmus reikia ne tik suteikti vaikams žinių, bet ir ugdyti jų jausmus, padėti įsisąmoninti jų esmę ir reikšmę to, su kuo yra supažindinami, formuoti savo požiūrį, mokyti reikšti savo nuomonę, lavinti kūrybinę vaizduotę.

Vaikų mokyti žaisti kūrybinius vaidmeninius žaidimus nereikia (gali būti tik plėtojami žaidybiniai gebėjimai). Tačiau labai blogai, jeigu suaugusysis žaidimams neskiria jokio dėmesio. Reikia stebėti žaidžiančius vaikus ir įsiterpti, pavyzdžiui, jeigu žaidimas blėsta arba kyla konfliktų. Kartais vaikams sutikus suaugusysis gali įsijungti į žaidimą kaip pagrindinis arba šalutinis veikėjas. Būdamas lygiateisis žaidimo partneris suaugusysis turi stengtis neužgniaužti vaikų iniciatyvos, gerbti jų sumanymą, norą savaip, kartais neįprastai spręsti žaidybines užduotis. Tačiau drauge jis nepastebimai gali pakoreguoti realius ir žaidybinius tarpusavio santykius. Kai mažyliai nepasidalija žaislais, nesutaria dėl žaidimo eigos arba kai pamato, kad grubiai elgiamasi su žaidimo partneriais.

Žaidimas – sudėtingas psichinis procesas. Pedagogas turi suprasti vaikiškos veiklos žaidime prasmę. Ir visiškai nesvarbu, kokį bendravimo būdą su vaikais jis pasirinks žaidime. Viskas priklauso nuo jo pedagoginio meistriškumo, nes labai svarbu, kad savo įsikišimu ne „sudarytų“ žaidimą, o ugdytų vaikų savarankiškumą, kūrybingumą, iniciatyvą, žaidybinius gebėjimus bei skatintų vertingų dvasinių savybių formavimąsi.

2. TIRIAMOJI DALIS

Apžvelgus pedagoginę, psichologinę literatūrą, išanalizavus 3-4 m. a. vaikų žaidimų aplinką buvo pasirengta praktiniam tyrimui. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti ar aplinka įtakoja 3-4 m. a. vaikų žaidimus, ir ar yra sudarytos sąlygos žaidimams plėtotis. Tiriant ikimokyklinių institucijų pedagogų, 3-4 m.a. vaikų tėvelių nuomonę apie vaikų žaidimą, jo svarbą aplinkos pažinimui, buvo pasirinktas anketavimo metodas. Išsiaiškinti ar 3-4 m.a. vaikų žaidime atsispindi jį supanti aplinka buvo pravesti vaikų žaidimų stebėjimai ir sudarytas 3-4 m.a. vaikams klausimynas.

Rengiant tyrimą, siekta ne tik sužinoti, išsiaiškinti, kaip 3-4 m.a. vaikų žaidimus įtakoja aplinka, bet ir ištirti kokią įtaką žaidimui turi žaidybinė aplinka.

Respondentų anketavimas, apklausimas buvo vykdomas pagal bendrus tyrimo reikalavimus: dalyviai buvo žodžiu ir raštu informuoti apie tyrimą, jo tikslus ir garantijas respondentams – atsakymų anonimiškumą, dalyvavimo tyrime savanoriškumą.

Išskirti šie tyrimo etapai:
1. Ikimokyklinių įstaigų pedagogų anketavimas.
2. 3-4 m.a. vaikų tėvelių anketavimas.
3. Išsiaiškinti ar 3-4 m.a. vaikų žaidime atsispindi jį supanti aplinka, pravestas stebėjimas.
4. Siekiant sužinoti 3-4 m.a. vaikų nuomonę apie žaidimus, buvo apklausti vaikai.

Respondentų charakteristika
Tyrime dalyvavo Vilniaus miesto l/d “X” ir “Y” 30 pedagogų, 40 3-4 m.a. vaikų ir 30 jų tėvelių.

2.1. Anketos auklėtojoms ir jų rezultatų analizė

Tam, kad galėčiau objektyviai vertinti esamą vaikų žaidybinę padėtį, bei sužinoti pedagogų nuomonę apie 3-4 m.a. vaikų žaidimus, nutariau atlikti anketinę apklausą kurioje dalyvavo 30 auklėtojų. Anketą sudaro 12 klausimų.

ANKETA AUKLĖTOJAI

Mielos auklėtojos, maloniai Jūsų prašome atsakyti į anketų klausimus. Tinkamą atsakymą pažymėkite.

Eil. Nr. Klausimas Taip Iš dalies Ne
1. Ar grupėje yra “grindų erdvė”, kurią vaikai naudoja žaidimams?
2. Ar įvairios priemonės ir žaislai yra lengvaiprieinamose vietose ir patogiame aukštyje?
3. Ar grupėje yra erdvė, kurioje gali veikti didesnė vaikų grupė?
4. Ar grupėje yra palikta erdvė laisvai vaikų veiklai – t.y. neturinti konkrečios paskirties?
5. Ar vaikai gali naudotis žaislais ir priemonėmis savarankiškai?
6. Ar grupės erdvė mobili, ar vaikai galipatys kaitalioti, stumdyti ir keisti aplinką?
7. Ar grupėje yra išskirta tik berniukams skirta atskira erdvė?
8. Ar grupėje yra išskirta tik mergaitėmsskirta atskira erdvė?
9. Ar veiklos centrai turėtų skatinti vaikų bendravimą?
10. Ar Jūsų grupė aprūpinta įvairiomis priemonėmis, kurios leidžia vaikams žaisti kūrybinius žaidimus?
11. Ar vaikai grupėje gali laisvai reikšti savo jausmus: žaisti?
12. Ar Jūsų grupės aplinka skatina vaikų kūrybinį žaidimą?

Ačiū už atsakymus

Tyrimui atlikti ir sužinoti, kiek palanki aplinka yra vaikų žaidimams, auklėtojų nuomone, ar grupės erdvė yra mobili, ar grupės yra pakankamai aprūpintos įvairiomis priemonėmis, kurios skatina žaidimą, anketose pateikiau man rūpimus klausimus.

Anketa aukėtojoms
Eil.Nr. Taip Iš dalies Ne
1. Ar grupėje yra “grindų erdvė”, kurią vaikai naudoja žaidimams? 100%
2. Ar įvairios priemonės ir žaislai yra lengvai pasiekiamose vietose ir patogiame aukštyje? 100%
3. Ar grupėje yra erdvė, kurioje gali veikti didesnė vaikų grupė? 97% 3%
4. Ar grupėje yra palikta erdvė laisvai vaikų veiklai t.y. neturinti konkrečios paskirties? 77% 23%
5. Ar vaikai gali naudotis žaislais ir priemonėmis savarankiškai? 93% 7%
6. Ar grupės erdvė mobili, ar vaikai gali patys kaitalioti, stumdyti ir keisti aplinką? 40% 60%
7. Ar grupėje yra tik berniukams išskirta atskira erdvė? 50% 50%
8. Ar grupėje yra išskirta tik mergaitėms skirta atskira erdvė? 50% 50%
9. Ar veiklos centrai turėtų skatinti vaikų bendravimą? 100%
10. Ar jūsų grupė aprūpinta įvairiomis priemonėmis, kurios leidžia vaikams žaisti kūrybinius žaidimus? 73% 27%
11. Ar vaikai grupėje gali laisvai reikšti savo jausmus: žaisti? 97% 3%
12. Ar jūsų grupės aplinka skatina vaikų kūrybinį žaidimą? 97% 3%

Tyrimų duomenys parodė, kad grupėse yra pakankamai erdvės vaikų žaidimams, o žaislai ir priemonės – lengvai prieinamose vietose. Tačiau erdvės, neturinčios konkrečios paskirties grupėse yra mažiau (77%).

1 pav. Erdvės paskirstymas laisvai vaikų veiklai

Reikia pažymėti, kad didžioji dalis auklėtojų įvertino, jog grupėse erdvė praktiškai nelabai mobili. Dažnai baldai ir daiktai stovi ilgesnį laiką tam tikrose vietose.

2 pav. Grupės erdvės mobilumas

Kaip matome iš paveikslo, vaikai tik iš dalies gali patys keisti aplinką.

Panašiai auklėtojos apibūdina ir atskirų erdvių išskyrimą berniukams ir mergaitėms. Net 50% apklaustųjų pažymėjo, kad atskiros erdvės yra tik iš dalies.

Didžiausias dėmesys grupės patalpose yra skiriamas veiklos centrams. Kad veiklos centrai turėtų skatinti vaikų bendravimą, pažymėjo visos 100% auklėtojų.

Remiantis tyrimų duomenimis, išsiskyrė respondentų nuomonė dėl grupių aprūpinimo įvairiomis priemonėmis.

3 pav. Grupės aprūpinimas priemonėmis

Svarbu paminėti, kad auklėtojos mano, jog grupės galėtų būti geriau aprūpintos įvairiomis priemonėmis, kurios skatintų vaikų žaidimus.

Išvada:
· Pedagogės supranta žaidimo reikšmingumą vaikų asmenybės raidai.
· Pedagogės siekia, kad grupės aplinka būtų palanki 3-4 m.a. vaikų žaidimui plėtotis.
· Mobili aplinka, lengvai prieinamos įvairios priemonės, laisvai, savarankiškai naudojami žaislai skatina 3-4 m. a. vaikų žaidimą.

2.2. Anketos tėvams ir jų rezultatų analizė

Įvertindama pedagoginį – psichologinį požiūrį į vaikų žaidimus ir siekdama sužinoti tėvų nuomonę apie vaikų žaidimą namuose, pateikiau 30 anketų 3-4 m. a. vaikų tėveliams.

ANKETA TĖVAMS

Mieli tėveliai, maloniai prašome atsakyti į anketos klausimus. Jūsų atsakymai mums padėtų išsiaiškinti kokią įtaką turi aplinka vaikų žaidimui.

Iš anksto dėkojame.

ATSAKYMUS ĮVERTINKITE KETURIŲ BALŲ SISTEMA

________________________________________________________1_____2_____3_____4_____

1. Vaikams namuose sudarytos saugios sąlygos, kur jie turi

galimybę patys eksperimentuoti, kurti, veikti. _____ _____ _____ ______

2. Vaikams leidžiama laisvai rinktis veiklą. _____ _____ _____ ______

3. Ar yra priemonių ir žaislų, su kuriais jis galėtų

eksperimentuoti, kurti, veikti? _____ _____ _____ ______

4. Ar įsigydami naujų žaisų, priemonių atsižvelgiate

į vaiko norus ir interesus? _____ _____ _____ ______

5. Ar vaikas gali laisvai reikšti savo jausmus kurdamas,
eksperimentuodamas, veikdamas? _____ _____ _____ ______

6. Ar Jūs dalyvaujate vaikų veikloje – siūlote idėjas, teikiate

pagalbą, patariate ir t.t.? _____ _____ _____ ______

7. Ar vaikas turi nuolatinę vietą žaidimui, eksperimentavimui,

veiklai? _____ _____ _____ ______

8. Ar Jums užtenka informacijos apie vaiko gyvenimą

darželyje? _____ _____ _____ ______

9. Ar pakankamai Jūsų manymu grupėje turim žaislų

ir ugdymo priemonių? _____ _____ _____ ______

10. Kokią veiklą, kokius žaidimus dažniausiai renkasi

Jūsų vaikas namuose? Ar atsispindi vaikų žaidimuose

Jūsų profesija? _____ _____ _____ ______

ANKETĄ PILDĖ:

Tėtis_________________

Mama_________________
Tėtis ir mama kartu_________________

IŠSILAVINIMAS:

Aukštasis___________________

Aukštesnysis___________________
Spec.vidurinis___________________

Kita___________________

Tėvų ir vaikų darželio pedagogų bendradarbiavimas – viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių vaikų ugdymo sėkmę. Todėl atliekant tyrimą buvo svarbu išsiaiškinti, koks tėvų požiūris į vaikų žaidimus, ar vaikams sudaromos sąlygos žaisti.

Anketą sudaro 10 klausimų. 9 klausimų atsakymus respondentai turėjo įvertinti 4 balų sistemoje, o anketos gale įvardinti konkrečią vaikų veiklą, kūrybinius vaidmeninius žaidimus, kuriuos žaidžia namuose. Taip pat respondentai turėjo įvardinti ar vaikų kūrybiniuose vaidmeniniuose žaidimuose atsispindi tėvų profesija.

Iš gautų anketų paaiškėjo, jog anketas daugiausia užpildė mamos 70% (21), tėvų – 20% (6) ir 10% (3) – abu.

4 pav. Tėvų gauti duomenys pagal lyti.

Iš paveikslo matome, jog vaikų veikla, žaidimu ir aplinka daugiausia domisi mamos.

Anketa tėvams
Eil.Nr. 1 2 3 4
1. Vaikams namuose sudarytos saugios sąlygos, kur jie turi galimybę patys eksperimentuoti, kurti, veikti 3% 13% 37% 47%
2. Vaikams leidžiama laisvai rinktis veiklą 7% 26% 67%
3. Ar yra priemonių ir žaislų, su kuriais jis galėtų eksperimentuoti, kurti, veikti? 3% 3% 34% 60%
4. Ar įsigydami naujų žaislų, priemonių atsižvelgiate į vaiko norus ir interesus? 57% 43%
5. Ar vaikas gali laisvai reikšti savo jausmus kurdamas, eksperimentuodamas, veikdamas? 33% 67%
6. Ar jūs dalyvaujate vaikų veikloje – siūlote idėjas, teikiate pagalbą, patariate ir t.t. 20% 40% 40%
7. Ar vaikas turi nuolatinę vietą žaidimui, eksperimentavimui, veiklai? 7% 23% 70%
8. Ar jums užtenka informacijos apie vaiko gyvenimą darželyje? 10% 37% 53%
9. Ar pakankamai Jūsų manymu grupėje turim žaislų ir ugdymo priemonių? 3% 37% 50% 10%

Iš gautų tyrimo duomenų galima teigti, kad didžioji dalis vaikų namuose turi nuolatinę vietą žaidimui, veiklai (70%). Tuo tarpu dėl namuose sudarytų saugių sąlygų veiklai, kūrybai respondentai pažymi, kad labai gerų sąlygų vaikai neturi. Tik mažiau nei pusė tėvų (47%) pateikė, kad jų vaikai turi geras ir saugias sąlygas veiklai, kūrybai, žaidimui.

Kaip paaiškėjo, žaislų ir priemonių namuose, vaikai turi pakankamai. Tačiau įsigyjant šiuos žaislus ir priemones tėvai ne visuomet atsižvelgia į vaiko norus ir interesus. Matomai tėvai yra linkę patys pasirinkti ar pasiūlyti, jų nuomone, vaikui reikalingą ar naudingą žaislą, priemonę ir kt.

Nors, kaip parodė tyrimų duomenys, tėvai iš ugdymo institucijų gauna pakankamai informacijos apie vaiko gyvenimą darželyje, tačiau nelabai linkę dalyvauti vaikų veikloje, o ypač siūlyti idėjas. Gal būt todėl atsakydami į klausimą apie žaislų ir priemonių gausumą darželio grupėje, tėvai pažymėjo, kad, jų nuomone, vaikai nepakankamai turi žaislų ir priemonių ugdymui. Taigi, mano nuomone, tėvai turėtų plačiau pasidomėti grupėse esamais žaislais, priemonėmis ir aktyviau dalyvauti vaikų organizuotoje ir savarankiškoje veikloje.

Respondentų buvo paklausta: kokią veiklą, kokius žaidimus dažniausiai renkasi Jūsų vaikas namuose?

Visi tėvų atsakymai buvo vieningi. Jie teigė, jog vaikai namuose žaidžia įvairiausius žaidimus. Daugiausia dominuoja kūrybiniai vaidmeniniai žaidimai, o žaidimų pobūdis pasiskirstęs pagal vaikų lytį. Mergaitės žaidžia su lėlėmis, minkštais žaislais, “darželį”, “parduotuvę”, o berniukai žaidžia su mašinomis, konstruoja, žaidžia statybinius žaidimus, su kareivėliais. Kaip teigia respondentai, vaikai dar dėlioja dėliones, varto, “skaito” knygutes, padeda buityje.

Respondentų buvo paklausta, ar namuose žaidžiant kūrybinius vaidmeninius žaidimus atsispindi tėvelių profesija.

5 pav. Ar atsispindi tėvų profesija vaikų žaidimuose.

Kaip matosi iš paveikslo, daugiau kaip pusė (57%) tėvelių teigia, jog atsispindi tėvų profesija 3-4 m.a. vaikų kūrybiniuose žaidimuose namuose. Tačiau 36% respondentų neatsakė, todėl galima teigti, kad tėveliai mažai skiria dėmesio vaikų veiklai namuose.

Išvados:
· 3-4 m.a. vaikų tėveliai sudaro saugias, palankias sąlygas vaikų žaidimui plėtotis.
· Tėveliai ne visada atsižvelgia į vaiko norus, interesus įsigydami naujų žaislų, priemonių.
· Žaisdami namuose 3-4 m.a. vaikai kūrybinių vaidmeninių žaidimų siužetus renkasi patys.
· Tėvai iš ugdymo institucijų gauna pakankamai informacijos apie vaiko gyvenimą darželyje, tačiau nelabai linkę dalyvauti jų veikloje.

2.3. 3-4 m. a. vaikų kūrybinių vaidmeninių žaidimų stebėjimai ir analizė

Kaip teigia A. Gučas, darželinukui žaidimas yra pagrindinė jo pasaulio suvokimo forma. 3-4 m.a. vaikai jau pakankamai dideli, kad galėtų vaizduoti ir vaidinti, jų vaizduotė vis labiau lavėja. Mažyliai darosi smalsesni, aktyvesni buityje, žaidimuose ir kitoje veikloje. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai savarankiškai kelia žaidybines užduotis ir jas realizuoja.

Siekdama išsiaiškinti, kaip vaikai plėtoja žaidimo siužetą natūralioje aplinkoje, ar kūrybiniame vaidmeniniame žaidime atsispindi aplinkos pažinimas, atlikau 3-4 m.a. vaikų kūrybinių vaidmeninių žaidimų stebėjimus.

PROTOKOLAS Nr. 1

Data: 2005-03-14

Laikas: 1010-1025

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Šeima“

Šeimos kampelyje yra trys vaikai: Agnė, Urtė ir Liudvikas. Agnė pasiūlo vaikams pažaisti “namus”, ji nori būti mama ir pagaminti pietus. Urtė imasi dukters vaidmens, o Liudvikas tėčio.

Agnė ima indelių komplektą, užsiriša prijuostę ir imituoja, kad kažką maišo puode. Tuo metu Urtė perrengia lėlę, o Liudvikas nuvalo stalą, išdėlioja lėkšteles, puodukus. Agnė išvirusi košę ima lėlę ir pradeda ją maitinti, košę vis papūsdama, kad nebūtų tokia karšta. Maitindama šnekina lėlę malonybiniais žodeliais: skani košytė, valgyk, mažute, užaugsi didelė, pražiok burnytę. Liudvikas valgo ir komentuoja, oi kokia skani košė. Agnė žaidžia su indais: plauna, šluosto, dėlioja ant lentynų. Visas jos dėmesys skirtas veiksmams su žaislais. Pavalgęs Liudvikas pažiūri pro langą, oi koks geras oras, imkime vežimėlį ir važiuokime į parduotuvę, reikia nupirkti vaikui pampersų. Agnė rengia lėlę, auna batukus, paguldo į vežimėlį, pasiima rankinę ir važiuoja į parduotuvę.

Išvados. Šiame žaidime atsispindi vaikų suvokimas apie šeimą. Žaidime akivaizdžiai atkartojami realūs veiksmai. Matome, jog remdamiesi savo jau įgyta patirtimi, suaugusiųjų veiksmus atkartoja labai natūraliai. Naudojasi priemonėmis, kurių reikia tai situacijai. Todėl galima teigti, kad aplinkos pažinimas šiame žaidime atsispindi.

PROTOKOLAS Nr. 2

Data: 2005-03-15

Laikas: 1010-1025

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Vairuotojas“

Grupėje eismo kampelyje yra trys dėžės, pastatytos į vieną eilę. Laura su Juste į dėžes įstato po kėdę. Atbėga Matas su žaisliniu vairu. Matas kviečia važiuoti vaikus.

Matas sėdasi į pirmą dėžę, o mergaitės į sekančias. Laura ragina važiuoti greičiau. Matas sukinėja vairą, burzgia, mergaitės sėdi už jo, patenkintos. Justė teigė, jog važiuoja į darbą. Mergaitės taip pat burzgia.

Pasigirsta Tele – bim bam muzika. Auklėtoja įjungia magnetofoną. Laura pasiūlo visiems eiti dainuoti. Mergaitės iš karto išlipa iš „mašinos“, prieina arčiau magnetofono, šoka. Evelina nubėga, atneša sau ir Laurai mikrofonus. Prisijungia dar kelios mergaitės prie jų koncertavimo. Visos juda ritmingai, pagal muziką.

6 pav. Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Dainininkės“

Išvados. Šis vaikų žaidimas prasideda nuo kelionės mašina. Idėją pasiūlo mergaitės. Jos suvokia, kad mašinoje reikia sėdėti, todėl buvo į dėžes įstatytos kėdutės. Taip pat žaidime buvo pastebėta, jog vaikai atkartojo suaugusiųjų veiksmus. Tai vairavimas, frazė „važiuojam į darbą“. Žaidime girdime burzgimą, taip vaikai parodo, jog mašina važiuoja. Šiame žaidime taip pat atsispindi vaikus supanti aplinka.

PROTOKOLAS Nr. 3

Data: 2005-03-15

Laikas: 1605-1615

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Gydytojas“

Vaikams buvo perskaityta knyga T. Četrausko “Čiukas gydosi”, kuri ir inspiravo vaikus pasirinkti žaidimą tema “Gydytojas”.

Auklėtoja grupėje, šeimos kampelyje ant stalelio padėjo medicinines priemones: įvairių dėžučių ir buteliukų nuo vaistų, baltas kepurytes ir chalatą, medicininį kibirėlį, kuriame yra žaisliniai medicininiai įrankiai. Subėga mergaitės ir berniukai. Mergaitės nori užsidėti baltas kepurytes ir apsivilkti chalatėlius, taip pat stebisi, kiek daug ant stalelio atsirado medicininių priemonių. Trys mergaitės paprašo auklėtojos, kad padėtų užsidėti kepurytes ir chalatėlius. Auklėtoja jas aprėdo. Mergaitės džiaugiasi ir apžiūrinėja daiktus ant stalelio. Berniukai apžiūrėję kas ant stalelio vienas po kito pasitraukia. Lieka trys mergaitės: Urtė, Evelina, Erika. Urtė apsidairo, prieina prie didelių šuniukų. Evelina ir Urtė pasodina šuniukus ant kėdučių prie stalelio. Duoda vaistus, klauso širdelę, paėmus atitinkamą žaislą. Vėl paima šaukštą Urtė, duoda šuniukui. Evelina su kitu šaukšteliu dubenėlyje “maišo” vaistus. Atbėga Benas. Jis nori atkreipti į save dėmesį, tačiau mergaitės nesitraukia nuo žaidimo. Evelina ima dėžutę nuo vitaminų. Benas pastovėjęs, nueina. Abi pasilenkia prie šuns šnibžda. Atsisuka į stalo pusę, atidarinėja dėžutes. Urtė domisi vaistų pavadinimais, klausinėja auklėtojos. Evelina tyliai viena žaidžia: sudeda dėžutes, pažiūri į šuniuką, glosto, paspaudžia. Tuo metu šeimininkė pakviečia vakarieniauti.

7 pav. Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Gydytojas“

Išvados. Šiame žaidime atsispindi gydytojo darbas. Mergaičių žaidime pastebime tikslų gydytojų darbo pobūdžio atkartojimą. Tai – baltas chalatas, kepuraitė, širdelės plakimo klausymas, gerklės apžiūrėjimas. O svarbiausia, kaip mergaitės teigia, kai susergi turi gerti vaistukus. Žaidime akivaizdžiai atkartojami realūs vaizdai. Matome, jog vaikai žaisdami atkartoja tą profesiją atspindinčius veiksmus labai natūraliai, remdamiesi savo jau įgyta patirtimi.

PROTOKOLAS Nr.4

Data: 2005-03-16

Laikas: 1040-1050

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Kirpykla“

Rūbinėlėje susirinko trys mergaitės – Urtė, Evelina, Laura. Mergaičių plaukai trumpi, nesurišti, gerai šukuojasi. Ant žemės guli plaukų šepetys. Urtė pasilenkia ir paėmusi plaukų šepetį,šukuoja Laurai plaukus, o ji prašo, kad padarytų manikiūrą, ištiesusi pirštukus. Urtė nueina į grupę ir atneša kėdutę. Kėdutę pastato prieš veidrodį. Evelina su laura stovi ir žiūri. Išėmusi iš lentynėlės žaislinį plaukų džiovintuvą, stumteli Laurą ranka. Laura atsisėda ant kėdutės. Urtė čiupinėja jos plaukus, brauko žaisliniu plaukų džiovintuvu per plaukus, vaizduodama jog džiovina. Urtė atsisuka į vis dar stovinčią Eveliną, kuri tik stovėjo ir žiūrėjo, paprašo paduoti laką. Evelina prieina prie lentynėlės, paima ir paduoda Urtei purškiamo dezodoranto flakoną. Urtė paima, purškia (vaizduoja), girdisi šnypštimas. Laurai nusibosta sėdėti, ji prašo, kad jau pabaigtų, tačiau Urtė prieštarauja. Laura lieka sėdėti, Urtė plaukų šepečiu šukuoja Lauros plaukus. Laura paglosto savo plaukus, atsikelia nuo kėdės, pasižiūri į veidrodį ir nueina į grupę. Paskui ją nueina Evelina. Urtė likusi viena žiūri į veidrodį, dėlioja, tvarko kvepalų, kremų buteliukus, purškiklius. Nueina taip pat į grupę.

Išvados. Po stebėjimo pasiteiravau grupės auklėtojos apie Urtės mamos profesiją. Paaiškėjo, jog Urtės mama turi nuosavą kirpyklą ir mergaitė dažnai joje lankosi. Taip pat paaiškėjo, kad ir Lauros mama lankosi kirpykloje ir darosi manikiūrą, todėl Laura žino, ką reiškia žodis “manikiūras”.

Šiame žaidime ypatingai atsispindi vaikus supanti aplinka. Nes vaikai artimai susiduria su tėvelių profesija.

PROTOKOLAS Nr. 5

Data: 2005-03-18

Laikas: 1020-1040

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Darželis“

Žaidžia penki 3-4 metų amžiaus vaikai (3 mergaitės ir 2 berniukai). Karina – „auklėtoja“, Diana – „auklėtojos padėjėja“, Justė – „muzikos vadovė“, Rokas ir Karolis – „darželį lankantys vaikai“ . (Vaidmenis padėjo pasiskirstyti auklėtoja, nes visi vaikai, net berniukai norėjo būti auklėtoja).

Karina paprašo auklėtojos, kad padėtų sustumti stalus į vieną grupės kampą ir pasako, kad čia atseit bus nedidelis vaikų darželis. Sukuriama atskira žaidybinė erdvė. Diana „valo“ dulkes, „tvarko“ grupę, perspėja: einu į virtuvę atnešiu pietus. Neringa tvarko žaislus, o berniukams liepia pavartyti žurnalus, kol atneš valgį. Rokas nori žaisti su mašinėle, bet Neringa prieštarauja, nėra vietos, matai čia dabar tvarkau. Justė: vaikai (kreipiasi į Karolį ir Roką), jeigu norite pamokysiu dainuoti dainelę apie pavasarį. Greit bus pavasario šventė. Berniukai atsisėda ant kilimo, o Justė prie stalo – pianino. Justė pirštais spaudo stalo kraštą ir kartu su berniukais dainuoja jiems žinomą dainą. Prie jų prisijungia dar keli vaikai. Diana kviečia vaikus: eikit valgyti, košė atšals. Rokas su Karoliu „valgo“ košę, „geria“ arbatą. Karina: na, jau pavalgėte, eime į lauką, susikabinkit rankomis, eikite gražiai. Berniukai priekaištauja, kad net nespėjo pažaisti. Karina atsako, kad lauke labai gražus oras, lauke ir pažaisite.

Karina, Rokas ir Karolis vaikštinėja po grupę. Prieina Justė: stojam visi į ratelį, pašoksim. Berniukai nepaklūsta ir nubėga prie žaislų. Rokas pasiima lėktuvėlį, Karolis pasiima LEGO konstruktorių, Diana užsižaidžia su indeliais, o Neringa su Juste nueina prie kitų vaikų.

Išvados. Žinodami, kad didesnę laiko dalį vaikai praleidžia darželyje ir jų buvimas darželyje tampa kasdienybe, artima jiems aplinka. Todėl kūrybinių vaidmeninių žaidimų siužetuose 3-4 m.a. vaikai laisvai gali kūrybiškai modeliuoti. O taip pat vaidmenyse atsispindi išoriniai suaugusiųjų veiklos požymiai.

PROTOKOLAS Nr. 6

Data: 2005-03-21

Laikas: 1000-1030

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Vairuotojai“

Trys berniukai Mantas, Dovydas ir Paulius žaidžia su mašinėlėmis. Jie nesutarė ką žais, nesiskirstė vaidmenimis. Dovydas tik pasiūlė draugams: pažaiskim su mašinėlėmis. Visi išsirinko po mašinėlę. Dovydas ir Paulius burgzdami stumdo jas kilimo pakraščiais. Mantas kilimo viduryje iš kaladėlių pastato ovalo formos pastatą ir kreipiasi į draugus: pažiūrėkit, pastačiau biurą. Čia dirba mano tėvelis.

Dovydas ir Paulius žvilgtelėjo, bet statiniu nesusidomėjo. Mantas mašinėle apvažiavo pastatą, paskui pasiėmė stačiakampę kaladėlę – telefoną ir paskambino tėveliui į darbą. Trumpai pakalbėjęs (pasisveikino, paklausė kada grįš namo, ar jau valgė pietus, ir atsisveikino) nuburzgė su mašinėle prie draugų.

Dovydas: sugalvojau važiuoju į aikštelę. Jis atsiskyrė nuo draugų ir „nuvažiavo“ į kitą kambario dalį. Matyt panoro pabūti vienas. Paulius: o aš važiuoju prie jūros. Jeigu nori važiuojam kartu (kreipėsi į Mantą). Berniukai porą kartų apvažiavo kilimo kraštais, pastatė mašinėles į „saugomą aikštelę“ ir atsigulė ant kilimo (ant smėlio degintis saulėje). Kiek pagulėję nutarė surengti automobilių lenktynes. Prie jų prisijungė dar du berniukai.

Išvados. Šiame žaidime atsispindi pagrindinė berniukų kūrybinio vaidmeninio žaidimo tema. Iš stebėjimo matome, kad tiksliai atkartojami vairuotojo veiksmai, mašinos burzgimas, važiavimas į aikštelę. Todėl galima teigti, kad berniukų aplinkos pažinimas jau lavinasi.

PROTOKOLAS Nr. 7

Data: 2005-03-21

Laikas: 1620-1640

Stebėjimo tikslas – išsiaiškinti, ar atsispindi vaiko kūrybiniame vaidmeniniame žaidime jį supanti aplinka.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas „Statybininkai“

Auklėtoja vaikams paskaito A. Matučio eilėraštį iš ciklo „Smalsutis pas darbininkus“. Išklausę eilėraštį Goda, Benas, Liutauras ir Simas nusprendžia pastatyti didžiulį namą.

Vaikai nueina prie lentynų, kur sudėta stambi statybinė medžiaga, šalia jos dėžėje – „statybininkų“ drabužiai ir kiti reikmenys. Goda užsideda šalmą, Simas užsimauna pirštines, Liutauras pasiima ekskavatorių ir praneša, kad bus krovėjas. Benas: aš su didele mašina „atvešiu“ plytas, o jūs statykite pamatus. Burgzdamas „atveža“ krūvą kaladžių ir išverčia jas prie Simo ir Godos. Goda pradeda statyti namą ovalo formos, bet Simas prieštarauja: statykime tiesiai (kvadrato formos), nes reikės padaryti duris ir langus. Goda atsineša „plaktuką“ ir padėjus kaladėlę, kiekvieną iš jų „pakala“. Liutauras privažiuoja prie Beno ir liepia sustoti, nes dabar „prikraus“ jam pilną kabiną smėlio, kurio taip pat reikia statyboms.

Kai jau pastatyta didesnė namo dalis, Goda paima telefoną ir „skambina“ į langų firmą (pasisveikina, paklausia langų kainos ir kada galėtų juos atvežti). Nuėjusi prie berniukų ragina: greičiau statykime, tuoj langus atveš, o mes dar stogo neuždengę. Liutauras padeda ekskavatorių į vietą, paima sunkvežimį ir „važiuoja atvešti“ langų. Goda su Simu pabaigia statyti namą, kelias minutes jį apžiūrėję nueina prie kitų vaikų, o Benas ir Liutauras žaidžia su mašinomis.

Išvados. 3-4 m.a. vaikų kūrybinio vaidmeninio žaidimo „Statybininkai“ lygis aukštas, statiniai gražūs. Tai rodo, kad šio amžiaus vaikai žino apie statybininko profesiją, net akcentuoja, kad užsakomi langai telefonu.

2.4 . 3-4 m. a. vaikų apklausa ir analizė

Siekdama išsiaiškinti, ką vaikai patys mano apie žaidimus, kokią veiklą dažniausiai renkasi darželyje, kokius žaidimus labiausiai mėgsta, sudariau klausimyną vaikams.

Į klausimus atsakinėjo 40 vaikų iš Vilniaus m. vaikų l/d “X” ir “Y”. Atsižvelgiant į jų amžių klausimai nesudėtingi, kad atsakymai būtų trumpi ir aiškūs.

KLAUSIMYNAS VAIKUI

VARDAS__________________________

AMŽIUS__________________________

GRUPĖ__________________________

1. Ką labiausiai mėgsti veikti darželyje?

2. Kur tu labiausiai mėgsti žaisti?

3. Ar daug žaislų yra grupėje?

4. Ar atsineši iš namų žaisliuką?

5. Ar mėgsti žaisti žaidimus:

Šeima____________________________

Gydytojas_________________________

Vairuotojas________________________

Statybininkas______________________

Dainininkas________________________

Kita______________________________

Anketą pildo pedagogas

Pirmiausia 3-4 m.a. vaikų buvo paklausta ką labiausiai mėgsta veikti darželyje. Vaikų nuomonė buvo beveik vieninga:

8 pav. Mėgstamiausia vaikų veikla darželyje.

Iš šio paveikslo akivaizdžiai matome, kad pagrindinė vaikų veikla darželyje yra žaidimas.

Kokius žaidimus 3-4 m.a. vaikai žaidžia ir kur, nuomonės pasiskirsto taip:

9 pav. Vaikų žaidimai.

Kaip matome iš paveikslo, vaikai dažniausiai mėgsta žaisti ant kilimo (60%), kur gali dominuoti įvairios tematikos kūrybiniai žaidimai. Čia vaikai siužetus kūrybinių žaidimų pasirenka laisvai.

Visi vaikai vienbalsiai (100%) teigia, kad darželyje žaislų yra pakankamai. Todėl, jų nuomone, rinkdamiesi siužetą žaidimui, užtenka žaislų ar įvairių priemonių. Tačiau, paklausus, ar nešies žaislą į darželį, beveik visi teigė, kad taip (92,5%).

10 pav. Žaislų atsinešimas iš namų.

Paklausiant 3-4 m.a. vaikų ar mėgsti žaisti, buvo pasiūlytos penkios kūrybinių vaidmeninių žaidimų temos. Vaikai galėjo įvardinti ne vieną, o visus jam patinkančius variantus. Kaip teigia pedagoginė, psichologinė teorija, pagrindinių kūrybinių vaidmeninių žaidimų tema yra šeima. Kaip parodė atsakymai, šis žaidimas domina tiek mergaites, tiek berniukus.

11 pav. Mėgstamiausių kūrybinių vaidmeninių žaidimų temos.

Kaip matome iš šio paveikslo, 3-4 m.a. vaikai jau yra susipažinę su įvairiomis profesijomis ir tas žinias aktyviai naudoja kūrybiniuose vaidmeniniuose žaidimuose.

Išvados:
· Vaikų nuomone, darželyje pagrindinė veikla – žaidimas.
· Pagrindinė 3-4 m.a. vaikų kūrybinių vaidmeninių žaidimų tema yra „šeima“, nes tai yra artimiausia jų aplinka.
· Kuo 3-4 m.a. vaikų aplinkos pažinimas turtingesnis, tuo jų kūrybiniai vaidmeniniai žaidimai įvairesni.
IŠVADOS

Rašydama šį darbą, surinkau nemažai sau svarbios informacijos apie 3-4 m.a. vaikų aplinkos įtaką žaidimui:

1. Kūrybiniai žaidimai yra mėgstamiausia 3-4 m.a. vaikų savarankiška veikla, kurioje jie nori žaisti, nevadovaujami suaugusiojo.
2. Pedagogės supranta žaidimo reikšmingumą vaikų asmenybės raidai ir siekia, kad grupės aplinka būtų mobili, palanki 3-4 m.a. vaikų žaidimui plėtotis.
3. Paaiškėjo, kad 3-4 m.a. vaikų tėveliai sudaro saugias, palankias sąlygas vaikų žaidimams plėtotis, kurių siužetus renkasi patys.
4. Apibendrinus 3-4 m.a. vaikų kūrybinių vaidmeninių žaidimų stebėjimus, galime teigti, kad:
– žaidime akivaizdžiai atkartojami realūs veiksmai;
– dažniausiai žaidime atsispindi vaikus supanti aplinka;
– žaidimų vaidmenyse atsispindi išoriniai suaugusiųjų veiklos ir jų santykių požymiai;
– savarankiškai pasirinktas žaidimo siužetas, skatina vaikų kūrybiškumą, išradingumą;
– per žaidimus 3-4 m.a. vaikai lavina suvokimą, jausmų ir emocijų pasaulį, įgauna patirties.
5. Išnagrinėjus visus tyrimo duomenis ir išklausius 3-4 m.a. vaikų nuomones, galiu teigti, jog mano iškelta hipotezė pasitvirtino. Aplinka įtakoja vaikų žaidimų įvairovę.

Šiame darbe pasinaudojau šiomis profesinėmis kompetencijomis:
· žinoti esminius vaiko poreikius, jų tenkinimo ir poveikio būdus bei galimybes, gebėti taikyti šias žinias ugdymo procese, 24 psl.
· išmanyti vaiko raidos ypatumus ir specifinius poreikius, gebėti šias žinias taikyti ugdymo procese, 8-9 psl.
· gebėti puoselėti vidines vaiko galias, lemiančias normalią jo asmenybės raidą, 3-5 psl.
· žinoti pedagoginės sąveikos principus, 17 psl.
· pažinti šeimą kaip struktūrinį visuomenės elementą ir išmanyti ugdymo šeimoje specifiką, 33 psl.
· gebėti dirbti komandoje, 48 psl.
· gebėti tobulėti ir keistis kūrybiškai reaguojant į šiuolaikinio pasaulio pokyčius ir siekiant būti aktyviu pokyčių dalyviu, 25-26 psl.

REKOMENDACIJOS

· 3-4 m. amžiaus vaikų žaidimams, reikia sukurti mobilią aplinką, kurioje būtų įvairių priemonių, skatinančių vaiko kūrybinius gebėjimus.
· 3-4 m. amžiaus vaikai sugeba savarankiškai žaisti kūrybinius vaidmeninius žaidimus, tačiau kartais reikalinga suaugusiojo pagalba, kad praturtintų žaidimo turinį ar nukreiptų jį tinkama linkme.
· Kad vaikai noriai rinktųsi kūrybinius vaidmeninius žaidimus, reikalingas pedagogų ir tėvų bendras supratimas apie šio pobūdžio žaidimų svarbą vaikams, aplinkos turtinimą ir priemonių gausinimą.

ANOTACIJA

Vilniaus kolegija ISBN ISSN
Pedagogikos fakultetas Psl. Sk.
Pedagogikos – psichologijos katedra

(data)

Diplominis darbas/projektas
Pavadinimas: Aplinkos poveikis ikimokyklinio amžiaus vaiko žaidimui
Autorius: Jolita Urbanavičienė

Diplominiame darbe/ projekte analizuojama:
Darbo tikslas:

Išsiaiškinti aplinkos įtakojimą 3-4 m.a. vaikų žaidimui.
Hipotezė:
Manau, kad aplinka įtakoja vaikų žaidimų įvairovę.
Uždaviniai:
Išanalizuoti literatūros šaltinius apie aplinkos pažinimo įtakojimą vaikų žaidimui. Išsiaiškinti tėvų ir pedagogų nuomonę apie tai ar vaikams sudarytos palankios sąlygos žaisti.
Ištirti ar vaikų žaidimus įtakoja juos supanti aplinka.

SUMMARY

College of Vilnius ISBN ISSN
Faculty of Pedagogics Psl. Sk.
Department of Preschool Education

(date)

Final Task
Creative Game: The impact of environment to preschool child’s game.
Author: Jolita Urbanavičienė

The final task analyses:
The purpose of this task:
To find out the impact of environment to 3-4 year old children’s game.
Hypothesis:
I think, that environment has the influence to children game’s variety.
The propositions:
To analyse the literary sources of environmetal impact to children’s game.
To analyse the opinions of parents and teachers if the conditions for children games are beneficial set.
To explore if the surrouding environment has the influence to children’s games.

LITERATŪRA

1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. – ŠAC, 2003.
2. Coughlin P. A., Hansen K. A., Heller D., Kaufmann R. K., Stolberg J. R., Walsch K. B. Į vaiką orientuotų grupių kūrimas. Knyga auklėtojai. – V., 1997.
3. Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. – K., 1990.
4. Gražienė V., Kerbedienė A., Morgelevičienė N., Stankevičienė I., Šoblinskas V. Ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojo rengimo standartas. – V., 2001.
5. Grinevičienė N. Vaikystės žaidimai, – K., 2002.
6. Grinevičienė N. Vaikų kūrybos skatinimas socialiniuose žaidimuose.//Pedagogika., 1998.35.
7. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – K., 1990.
8. Gučas A. Vaikų darželio pedagogika. – V., 1994.
9. Hansen K. A., Kaufmann R. K., Saifer S. Ugdymas ir demokratijos kultūra. – V., 1997.
10. Jankauskienė L. Vaikas ir aplinka.// Žvirblių takas., 2000.2.
11. Lamontagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje. – V., 2001.
12. Monkevičienė O. Ankstyvojo ugdymo vadovas. – V., 2001.
13. Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodinės rekomendacijos. – V., 2004.
14. Staerfield E., Mathiasen Ch. Pedagogika ir demokratija. – V., 1999.
15. Tidikas R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – V.,2003.
16. Vėrinėlis. Knyga auklėtojai. 1-2 dalis. – V., 1995.
17. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1996.
18. Winnicott D. W. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. – V., 2000.
19. Garvey C. Play. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1997

Leave a Comment