Smurtas pries vaikus

Įvadas

Jau keletą metų Lietuvoje vis aktyviau keliami viešumon vaikų patiriamo smurto klausimai. Tiesa yra ta, kad neretai labiausiai savo vaikus skriaudžia patys tėvai. Skamba paradoksaliai, juk tėvai turėtų užtikrinti vaiko saugumą. Dažnas tėvas ar mama galbūt net neįsivaizduoja, kad skriaudžia savo vaikus, nes tradiciškai vienoks ar kitoks netinkamas tėvų elgesys su savo vaikais pateisinamas ar net skatinamas, pvz. Vaiko drausminimas jį gąsdinant arba mušant. Kai kurie tėvai dar tebėra įsitikinę – mano vaikas, ką noriu tą ir darau. Tyrimų duomenys rodo, kad savo vaikus muša kas antras turintis vaikų Lietuvos gyventojas. Vaikai patiria skriaudą ne tik, kaip dažniausiai įprasta manyti, asocialiose šeimose, bet ir “gerose”, socialiai sėkmingose šeimose.Gyvenimas ir moksliniai tyrimai rodo, kad vaikystėje patirta prievarta neigiamai veikia fizinį ir psichinį žmogaus vystymąsi, todėl svarbu apsaugoti vaikus nuo tokio juos žalojančio patyrimo ir tai pirmiausiai gali ir privalo užtikrinti tėvai.Tėvai ir globėjai privalo žinoti svarbiausią informaciją apie vaikų patiriamo smurto rūšis, jo pasireiškimo būdus, priežastis, prievartautojus ir požymius, pagal kuriuos galima atpažinti, jog vaikas patiria ar patyrė skriaudą, jos pasekmes asmenybei ir pagalbos suteikimo būdus.

1. Saugumo įgūdžiai: apie prievartą ir kaip jos išvengti?1.1 Kas yra prievarta?Ne visi su mumis elgiasi draugiškai ir maloniai. Skiriamos keturios vaikus žalojančio elgesio rūšys: fizinė, emocinė, seksualinė prievarta ir nesirūpinimas (apleidimas).

Fizinė prievarta vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus vaiko atžvilgiu, kurie sukelia vaikui skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimus. Fizinė jėga tai nėra geras būdas spręsti nesutarimus ir išlieti pyktį. Vaikai turi žinoti, kad niekas negali jų mušti ranka ar įvairiais daiktais, stumdyti, daužyti, tampyti ar smogti, sukeldami jiems skausmą ir sužalojimus. Tai:

– Mušimas ranka ar įvairiais daiktais.– Smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas.– Bet koks skausmo sukėlimas (žnaibymas, plaukų tampymas, badymas ir pan.).– Kūno sužalojimo grėsmė.– Darbo skyrimas ne pagal jėgas.Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patyrė ar patiria fizinę prievartą:Fiziniai:– Mėlynės.– Nudegimo žymės.– Patinimai, pabrinkimai, gumbai.– Nubrozdinimai, žaizdos, lūžimai, įdrėskimai ant kūno.Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į tas žymes (mėlynes, nubrozdinimai ir pan.), kurios yra nebūdingose vietose, paprastai atsirandančiose vaikui pargriuvus ir pan.Elgesio pasikeitimai:– Atsiradęs atsargumas, baikštumas suaugusiųjų atžvilgiu.– Atsiradęs atsargumas kažkokios vaikų grupės atžvilgiu.– Išgąstis, kai kiti vaikai verkia.– Išgąstis dėl netikėtų kito žmogaus judesių.– Atsiradęs agresyvumas arba atsiribojimas.– Tėvų baimė, baimė eiti namo.– Baimė eiti į mokyklą.– Baimė pasilikti tam tikroje vaikų grupėje.– Neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų apranga (vaikas tikriausiai slepia smurto žymes).Emocinė prievarta vadiname vaiko sugebėjimų, jo savęs vertinimo tyčinį griovimą, menkinimą, dėl to sutrinka prisitaikymas aplinkoje bei tarpasmeniniai santykiai. Nei kiek ne mažiau nei mušimas skausmingų pergyvenimų gali sukelti tyčiojimasis, žodinė agresija, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltam, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, atstumiant ir parodant, kad esi nemylimas, nepageidaujamas. Tai:– Pasityčiojimas.– Žodinė agresija.– Žeminimas.– Gąsdinimas.– Vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo.– Nuolatinis parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.– Nuolatinis blogos savijautos sukėlimas.Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patiria emocinę prievartą:– Įvairūs psichosomatiniai skundai (galvos, pilvo skausmai, virškinimo sutrikimai ir pan.).– Atsiradęs nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis (būdinga jaunesnio amžiaus vaikams).– Nepasitikėjimas savimi.– Depresija.– Kalbos sutrikimai (mikčiojimas).– Nuolankumas suaugusiems.– Melavimas.– Agresyvus elgesys (agresija gali būti nukreipta į kitus žmones, save patį arba aplinką).
– Pasyvumas.– Ne pagal amžių suaugęs arba ne pagal amžių vaikiškas elgesys.Seksualinė prievarta laikome veiksmus jaunesnio nei 18 m. amžiaus vaiko atžvilgiu, kuriais suaugę siekia patirti seksualinį pasitenkinimą. Tai vaiko seksualinis išnaudojimas liečiant, glostant, bučiuojant jo intymias vietas, ar reikalaujant iš vaiko to paties; rodant jam pornografines nuotraukas arba filmus, demonstruojant jam lytinius organus, verčiant jį stebėti lytinį aktą ar su pačiu vaiku jį atliekant.Tai:– Išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti.– Lytinių organų demonstravimas.– Atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba jį susidominti.– Leidimas ar skatinimas žiūrėti pornografinius filmus, žurnalus.– Vaiko panaudojimas pornografijai.Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patyrė arba nuolat patiria seksualinę prievartą:Fiziniai:– Suplėšyti, su kraujo dėmėmis rūbai (dažnai apatiniai).– Niežėjimas arba skausmas lytinių organų srityje, sumušimai, kraujavimai.– Venerinės ligos.– Nėštumas.– Atsiradę neįprasti judesiai vaikštant ar sėdint, sunkumas judėti.Elgesio pasikeitimai:– Bijo kurios nors lyties suaugusio žmogaus.– Vengia bendrauti su bendraamžiais.– Dėmesio koncentravimo sutrikimai.– Padidintas jaudrumas.– Nenori dalyvauti fizinio lavinimo pamokose.– Vengia persirengti kitiems matant.Požymiai, būdingi tik seksualiniai prievartai:– Keistas, įmantrus, seksualiai nuspalvintas elgesys.– Netikėtai išsamios, neatitinkančios amžiaus tarpsnio žinios apie lytinius dalykus.– Viešas masturbavimasis. Nesirūpinimu (apleidimu) vadiname ilgalaikį fizinį ir psichinį vaiko poreikių nepatenkinimą, kai kyla grėsmė pilnaverčiam vaiko vystymuisi ir funkcionavimui. Tai svarbių biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netenkinimas: nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu sveikata; išvijimas iš namų. Tai:– Nesirūpinimas vaiko maitinimu.– Nesirūpinimas vaiko apranga.– Nesirūpinimas vaiko sveikata.– Nesirūpinimas vaiko higiena.– Nesirūpinimas vaiko socializacija, t.y. nesirūpinimas formavimu įgūdžių, kurie reikalingi norint sėkmingai prisitaikyti visuomenėje.– Išvijimas iš namų.
Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaiku nesirūpinama:– Fizinio vystymosi sutrikimai (mažas ūgis, svoris).– Netvarkinga išvaizda (purvinas kūnas, netinkantys drabužiai ir pan.).– Dantų ir burnos ertmės ligos.– Nuovargis ir apatija.– Pastovus alkis.Elgesio:– Vaikas prašo išmaldos, vagiliauja.– Vaikas ilgai pasilieka mokykloje, neskuba namo (anksti ateina, vėlai išeina ar pakeliui užsibūna pas draugus).– Vaikas savaitgalius praleidžia gatvėje.– Vaikas dažnai mieguistas, jam sunku susikaupti.– Vaikas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, narkotikus.

Kodėl tėvai, mokytojai ar kiti suaugę naudoja fizinę ir emocinę prievartą vaikų atžvilgiu?

– Siekia “pataisyti” vaiko elgesį (Tėvai muša, gąsdina ar kitaip žemina, siekdami įtakoti netinkamą, nepageidaujamą vaikų elgesį. Neretai šitaip “veikiant” vaikų elgesys net pablogėja.)– Suaugusieji pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis (impulsyvūs, sunkiai kontroliuojantys agresyvumą).– Įtakoja tam tikra psichinė žmogaus būsena (depresija, alkoholio ar kitų medžiagų poveikis).– Ekonominės, religinės ar kultūrinės priežastys (vaikus mušė ir seneliai, ir tėvai, tai vienas iš auklėjimo būdų ir pan.).

1.2. Kodėl tėvai nesirūpina savo vaiku?

– Skurdžiai gyvena.– Tėvai dėl savo psichinės sveikatos stovio ar psichologinių savybių sugeba adekvačiai atlikti tėvystės pareigų.– Tėvai nesupranta, neturi žinių apie vaiko psichologinius ar fizinius poreikius.– Tėvai asmeninių rūpesčių (skyrybos, liga…) ar savo poreikius (karjera, pomėgiai…) stato aukščiau už vaiko.

1.3. Kuris vaikas gali patirti smurtą?

Smurtą vaikas dažniausiai patiria šeimoje ar kitoje artimoje aplinkoje – mokykloje, kieme ir pan. iš tėvų, šeimos narių, giminaičių, pedagogų, klasės draugų ir rečiau iš visai nepažįstamų žmonių. Seksualinės prievartos faktai taip pat rodo, kad dažniau seksualiai vaikas išnaudojamas artimų, gerai pažįstamų žmonių (tėvų, patėvių, brolių, dėdžių, senelių, šeimos draugų, kaimynų, mokytojų…) nei visai svetimų ( dažniausiai todėl, kad artimais žmonėmis vaikai labiau pasitiki ir lengviau jiems paklūsta).

Prievartą gali patirti kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio, tačiau tam tikra vaikų grupė gali būti dažniau skriaudžiama. Galima išskirti keletą priežasčių, sudarančių sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai ‘skriaudėjai’ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais. Labai dažnai tėvai ‘skriaudėjai’ vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai jų lūkesčiai nepasitvirtina, frustracija ir pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, ‘atpirkimo ožio’, kuriuo tampa ne kas kitas, kaip tik jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir ‘nuleidžiamas’ pyktis. Skurdžiau gyvenantys vaikai turi net penkis kartus didesnę tikimybę būti nuskriausti. Tokį skirtumą sociologas aiškina tuo, kad mažos pajamos verčia apriboti poreikius ir malonumus. Tokie suvaržymai sukelia stresą, o šis savo ruožtu skatina tėvus visą susikaupusią pagiežą išlieti ant niekuo nekaltų vaikų.Didesnę tikimybę patirti prievartą turi taip pat ir alkoholikų, narkomanų bei toksikomanų, menką išsilavinimą turinčių tėvų ir nepilnamečių tėvų vaikai. ‘Skriaudėjais’ gali tapti ir tie, kurie patyrė socialinę izoliaciją, neturi draugų, giminių, artimųjų. Tokiose šeimose prievarta ypač sunkiai aptinkama, nes vaikas neturi kam pasiskųsti, nėra nieko, kas galėtų informuoti valstybines įstaigas apie fiziškai ir emociškai žalojamus vaikus.
Tai “kitokie” vaikai, kurie išsiskiria iš bendraamžių savo fizinėm ar psichinėm savybėm (pvz. hiperaktyvūs vaikai, “storuliai”, vaikai su negalia), nenorimi, nelaukti vaikai, socialiai izoliuotų šeimų vaikai (pvz. nusikaltėlių, psichinių ligonių šeimos), vaikai iš šeimų, kur vyksta ryškūs socialiniai pasikeitimai (pvz., staigus praturtėjimas ar atvirkščiai).1.4. Kodėl vaikas ne visada pasisako,kad jį skriaudžia?

– Bijo prievartautojo, nes paprastai yra prigrasintas.– Bijo, kad juo nepatikės.– Dėl patirtos prievartos kaltina pats save.– Jaučia gėda.– Mano, kad jam niekas negali padėti.– Mano, kad su juo taip atsitiko ar vyksta, nes jis yra labai blogas.– Jeigu skriaudikas yra giminė ar draugas, vaikas nenori,kad su jais kas bloga atsitiktų.– Nežino,kam galėtų pasipasakoti.– Tiesiog nežino, kad tai, ką jis patyrė yra prievarta ir kad taip elgtis su juo negalima.– Neranda tinkamų žodžių papasakoti apie prievartą (tai dažniausiai pasitaiko seksualinės prievartos atvejais).• nesupranta, kad tai prievarta • bijo skriaudiko • nesitiki gauti kitų pagalbos • nežino, kur ieškoti pagalbos • jaučiasi patys kalti • neįsivaizduoja kitokio gyvenimo • kai skriaudikas būna artimas žmogus, vaikas nenori sukelti jam nemalonumų, bijo prarasti jo meilę • nežino, kad yra įstatymai ir žmonės ginantys vaiko teises Tavo teisės:Visi vaikai, nepriklausomai nuo lyties, kilmės gali naudotis visomis teisėmis, išaiškintomis VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOJE.19 straipsnis sako: 1.Valstybė privalo Tave apginti nuo bet kokio fizinio ar psichinio smurto. Ji privalo tavimi rūpintis, jei esi paliktas likimo valiai, neprižiūrimas, išnaudojamas, jei su Tavimi blogai elgiamasi, patiri seksualinę prievartą, ir nesvarbu, ar gyveni su tėvai, ar su kitais asmenimis.2. Valstybė stengsis tave apsaugoti. Jei su Tavim bus taip pasielgta, ji privalės tavim pasirūpinti.

Tau svarbu žinoti: • Tavo kūnas priklauso tik Tau. Tu turi teisę rengtis, praustis ir miegoti vienas

• Žmonės liečia vieni kitus skirtingai. Jei kas liečia tave taip, kaip tau patinka, Tu gali pasakyti tokiam žmogui “ne” arba “neliesk manęs taip”. Tu turi teisę nueiti nuo tokio žmogaus, koks artimas giminaitis ar geras draugas Tau jis būtų. • Joks suaugęs neturi teisės liesti Tavo intymių vietų (genitalijų), išskyrus gydytoją, ar mamą, kai tai daro dėl Tavo sveikatos. • Joks suaugęs neturi teisės prašyti Tavęs liesti jo kūno intymių vietų. • Tu nekaltas, jei suaugęs lies intymias Tavo kūno vietas. Būtent suaugęs žmogus turi suprasti, kad taip elgtis jis neturi teisės. Tai – visai ne Tavo kaltė. • Papasakok apie kiekvieną nemalonią, gąsdinančią ar neįprastą situaciją suaugusiam, kuriuo pasitiki.

1.5. Vaiko patyrusio smurtą pasekmės

Kaip jau minėta pratarmėje, smurtas žaloja vaiko sveikatą, neigiamai veikia asmenybės raidą. Vienos jo pasekmės gali būti trumpalaikės, kitos – išliks ilgai ir įtakos elgesį, asmenybės formavimąsi.

Fizinio ir emocinio smurto pasekmės:

– Kriziniai išgyvenimai – baimė, nerimas, nuotaikų svyravimas, pyktis, liūdesys…(po stipraus smurto akto arba iššaukta ilgai vykstančio, nuolatinio smurtavimo).– Žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas).– Įtaka asmenybei: 1) priklausoma, nerimstanti, baiminga asmenybe arba agresyvi, dominuojanti, kitus žeminanti asmenybė, prievarta grindžianti santykius šeimoje, 2) kurianti asocialias grupes, linkusi asocialiai elgtis, 3) meilės ir užuojautos kitiems parodymą suvokia kaip silpnumą.– Žemesni intelektiniai sugebėjimai.

Nesirūpinimo (apsileidimo) pasekmės:

Betarpiškos:– Higienos įgūdžių praradimas.– Pasitikėjimo suaugusiais praradimas.– Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais.– Pamokų praleidinėjimas ar ilgesnis mokyklos nelankymas.– Blogi mokslo rodikliai.Ilgalaikės:– Prieraišumo stoka.– Vaidmenų sukeitimas (vaikas rūpinasi suaugusiais).– Labai ankstyvas subrendimas.– Asocialios elgesio normos (valkatavimas, elgetavimas, lupikavimas, vogimas).– Priklausymas asocialioms grupėms.– Pastovus alkoholio ar narkotikų vartojimas.

– Netvarkingas seksualinis gyvenimas.

Patirtos seksualinės prievartos pasekmės:

Betarpiškos:– Potrauminio streso sutrikimas (nerimas, nemiga, baimė, atsikartojantys persekiojantys prisiminimai apie patirtą skriaudą, vengimas temos-“bėgimas” , gali būti mintys ar bandymai nusižudyti).– Ryškiai seksuliai nuspalvintas elgesys.– Pasikeitęs įprastas mokymosi lygis ar narkotikų ratas.– Bandymai piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais.Ilgalaikės:– Asmenybės savybės (priklausoma, bejėgė, save nuvertinanti, stokojanti valios asmenybė arba siekianti valdyti, pavergti, pažeminti kitą asmenybę, liguistai neigianti gyvenimo faktus asmenybė).– Seksualinių santykių problemos (netvarkingas, provokuojantis, rizikingas seksualinis elgesys, prostitucija arba visiškas suvaržymas seksualinių santykių sferoje).– Tarpasmeniniai santykiai (dažnai pasirenka partnerį, kuris savo elgesiu primena skriaudikąauką, sukuria šeimą, kurioje gali pasikartoti prievarta prieš vaikus, gali sukeisti, sujaukti šeimos narių vaidmenis – vaikai – “suaugę, o suaugę kaip vaikai”).

1.6. Kaip galite padėti vaikui?

Sudarykite vaikui galimybę papasakoti jums, kas atsitiko (pasirūpinkite ramia, saugia aplinka, skirkite pakankamai laiko pokalbiui, neskubinkite vaiko).

– Įdėmiai išklausykite.– Parodykite, kad suprantate vaiko situaciją (ar norite suprasti).– Būkite ramūs, neplanuokite.– Paaiškinkite vaikui, kad jis teisingai pasielgė pasipasakodamas.– Užtikrinkite, kad pasirūpinsite jo saugumu.– Atsakysite į jo klausimus.– Kreipkitės į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, policiją, mokyklos administraciją, psichologines konsultacijas, užtikrinkite, jeigu reikia, medicininę pagalbą.

Ypatingai tėvus paveikia ir gąsdina žinia apie vaiko tvirkinimą ar išprievartavimą. Dar stipresnė reakcija būna, jei prievartautojas yra šeimos narys ar vienas iš tėvų. Tokiais atvejais būdinga reakcija – išgirstos informacijos atmetimas, neigimas – “to negali būti” ar “to negali būti mūsų šeimoje”. Tą svarbu įsisąmoninti ir turėti galvoje ruošiantis pokalbiui su vaiku. Kalbantis su vaiku tokiais atvejais labai svarbu, šalia jau paminėtų principų, laikytis šių taisyklių:– Neneikite to, ką vaikas pasakoja, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti.– Padrąsinkite vaiką ir pasakykite, kad jis nekaltas dėl to, kas įvyko. (Visais atvejais dėl seksualinės prievartos atsakomybė tenka pilnamečiam prievartautojui.)

– Nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite vaiko.– Neignoruokite vaiko ir vėliau, netgi jeigu teisiškai faktas ir nebuvo įrodytas (gyvenimas rodo, kad faktus nėra lengva juridiškai įrodyti.)– Sudarykite sąlygas vaikui pajusti, pasakykite, kad, nepaisant įvykio, jį ir toliau mylite.Kai prievartautojas – šeimos narys, tėvai ar vienas tėvų bando nuslėpti šį faktą, nepasirūpina tinkama pagalba vaikui, nesustabdo prievartos. Nebijokite kreiptis pagalbos į kompetentingus žmones, pasitarkite, kaip tinkamai įveikti problemą (sąrašą tarnybų, kurių darbuotojai gali jums padėti rasite knygelės pabaigoje). Net sustabdžius prievartą, vaikui reikalinga psichologinė pagalba.

Kaip galite apsaugoti vaiką nuo smurto?

– Nenaudokite prievartos ir smurto savo vaikų, namiškių ir kitų žmonių atžvilgiu.– Ribokite vaiko galimybes žiūrėti televizijos laidas ir kino filmus, kuriuose yra ypač daug smurto, aptarkite su vaikais tokias laidas ir filmus, parodykite savo neigiamą tokių reiškinių vertinimą.– Gerbkite vaikus, elkitės su jais, kad jie jaustųsi mylimi, saugūs, vertingi.– Suteikite vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir galimus prievartautojus.– Mokykite vaiką kaip apsisaugoti nuo skriaudikų.– Padrąsinkite vaiką, kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną nemalonią, gąsdinančią ar neįprastą, jo patirtą situaciją suaugusiam (tėvui, mamai, mokytojui).– Mokykite vaikus pasakyti “ne”,pasipriešinti net ir artimam giminaičiui ar draugui, verčiančiam pasijusti nejaukiai.– Neverskite vaikų besąlygiškai gerbti visus suaugusius ir jų klausyti.– Mokykite vaikus gerbti savo ir kitų žmonių kūną, kuris priklauso tik jiems.– Niekas neturi teisės jo liesti ar skaudinti.– Mokykite vaikus atskirti “gerus” ir “blogus” prisilietimus.– Aptarkite su vaikais kada, kas ir kaip gali juos liesti, kokiose situacijose. (Čia turite pabrėžti, kad kuo svetimesnis žmogus, tuo mažiau fizinių kontaktų su juo turime, išskyrus gydytojus, kai jie mus apžiūri, gydo ar policininkus, kai jie teikia pagalbą.). Patarkite, kaip reikia sveikintis su artimais ir kitais žmonėmis, kada apsinuoginti ir pan.

Jeigu vaikas turi negalią, pasižymi fiziniais ar psichologiniais skirtumais, mokykite vaiką tai suvokti ir priimti, parodykite tų skirtumų privalumus, bendrumą su kitais žmonėmis. Prievartą gali patirti kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio, tačiau kai kurie vaikai gali būti dažniau skriaudžiami. Kaip mes elgiamės, susidūrę su aplinkinių nepalankumu ar išnaudojimu priklauso ir nuo mūsų pačių socialinių įgūdžių.Labai svarbu ugdyti: • pasitikėjimą savimi (mokykis teigiamai apie save mąstyti; žinok, kad visi žmonės klysta, ir Tu gali ištaisyti savo klaidas ) • savigarbą (prisimink, kad kiekvienas žmogus yra kažko vertas, ieškok dalykų už kuriuos galėtum save pagirti) • atsparumą (mokykis pasakyti “ne”, kai gauni pavojingą ar Tau nepriimtiną pasiūlymą) • mokėjimą bendrauti ir bendradarbiauti: a) mokykis spręsti konfliktus be smurto – stebėk, ką jaučia kitas žmogus, parodyk, kad jį girdi ir supranti, išsakyk savo jausmus, stenkis problemą išspręsti derybų keliu, ieškant abiems priimtino sprendimo, kad nebūtų pralaimėjusių).b) mokykis pasirinkti draugus, nenaudojančius smurto, šantažo ir verčiančius Tave jaustis kaltu, jei tu būni pranašesnis, ar nenori jam paklusti. Labai svarbu iš anksto įvertinti pavojingas situacijas. Dažniau nukenčia ne tik silpnesni, nepasitikintys savimi vaikai, bet ir drąsuoliai, pervertinantys savo jėgas arba nesugebantys realiai įvertinti situacijos.Atsimink kad:a) Vienam vaikščioti atokiomis ar tamsiomis gatvėmis nesaugu, paprašyk, kad Tave palydėtų artimi žmonės, jei būtina ten eiti.b) Apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų žmonės būna ypač pavojingi dėl neprognozuojamo elgesio.c) Kompanijose, kur naudojami svaigalai, visada didesnė prievartos rizika.d) Nepažįstamų žmonių pasiūlymai gali būti labai viliojantys, bet ir labai pavojingi. Geriau apie juos pasitarti su patikimais suaugusiais.
e) Pasakyk savo artimiesiems apie bet kokius bandymus Tave šantažuoti, galima bausmė vis tiek bus mažesnė nei pavojus, į kurį Tave gali įstumti šantažuotojas.Blogą, Tau nepatinkantį ar nemalonų kitų elgesį galima:1) ignoruoti, tai yra stengtis nekreipti į jį dėmesio; gali būti kad skriaudikui pasidarys neįdomu, jei tu nepastiprinsi jo elgesio savo dėmesiu.2) jei negali nekreipti dėmesio, bandyk pasakyti, kaip Tu jautiesi, pvz: man tai nepatinka, man skauda.3) jei tai nepadės, bandyk:a) pasitraukti iš tos situacijos,b) prieiti prie kitų draugų ar suaugusiųjų, kurie galėtų sustabdyti skriaudiko elgesį,c) garsiai šaukti pagalbos, kad skriaudikas galvotų, jog Tu nesi vienas,d) jei vis dėlto Tave nuskriaudė, bijai, kad tai vėl pasikartos, būtinai pasikalbėk apie tai su patikimu suaugusiu ar geru draugu. Tikrai atsiras žmonių, galinčių tau padėti.

IšvadosBūtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad toje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą.Dar praeitame dešimtmetyje JAV buvo pradėta rūpintis smurto prieš vaikus šeimoje prevencija. Tuo tarpu pas mus tuo nedaug tesirūpinama, sunku gauti informaciją apie tokio pobūdžio Lietuvoje vykdomus projektus. Taigi belieka tik mokytis iš daugiau patirties šioje srityje turinčios JAV, kur organizuojamos įvairios programos, skirtos padidintos rizikos tėvų grupėms – skurdžiai gyvenantiems; nepilnametėms, vienišoms motinoms. Jiems pasakojama apie vaiko vystymąsi, poreikius, pojūčius, mokoma ir skatinama užmegzti glaudesnius ryšius su artimaisiais bei draugais, valstybinių įstaigų atstovais. Tyrimai rodo, kad tokios programos yra pakankamai veiksmingos.

Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje greitu laiku bus pradėta labiau domėtis šia aktualia problema bei imta plačiau informuoti visuomenę apie priemones, kurių imamasi, siekiant ją išspręsti arba užkirsti kelią tolesniam jos plitimui.

Literatūros sąrašas:

1. Dvasinės paramos vaikai “Kas gresia tavo vaikui?” Vilnius, 20002. Švietimo ir mokslo ministerija: Laima bulotaitė, Rama Vida Pivonienė, Nijolė Sturlienė “Drauge su vaiku” – Psichologo patarimai tėvams Vilnius, 20003. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta Vilnius, 1996