Teigiamo požiūrio į mokymasi ugdymas pradinėse klasėse

2388 0

TURINYS

ĮVADAS 2

I. PRADINUKO ASMENYBĖ. JOS UGDYMAS: 3

1) brandumas mokyklai; 3

2) kūrybinių sugebėjimų formavimas; 6

3) pasitikėjimo savimi ugdymas; 8

4) neigiamų emocijų ir elgesio įveikimas. 11

II. MOKYMOSI MOTYVACIJA. JOS UGDYMAS: 12

1) nenoras mokytis; 13

2) aktyvaus mokymo metodai; 14

3) vertinimas. 17

III. TĖVŲ IR MOKYTOJŲ VAIDMUO FORMUOJANT TEIGIAMĄ POŽIŪRĮ Į MOKYMĄSI 19

ISVADOS 23

LITERATURA 25

PRIEDAI 27

ĮVADAS

Nors neretai sakoma, kad pradžios mokykloje visi vaikai nori mokytis ir džiaugsmingai bėga į pamokas, tai neatitinka tikrovės. Būtent pradinėse klasėse kai kurie vaikai praranda norą mokytis, o savotiška mokymosi motyvacijos krizė pasireiškianti aiškiai suvokiamu ir išreiškiamu nepasitenkinimu mokymosi veikla, įvyksta maždaug trečioje klasėje.

Mokymasis – pagrindinė moksleivio veikla, sąlygojanti pilnavertį asmenybės vystymąsi. Sėkmingas mokymasis siejamas su poozityviu savimonės, kitų asmenybės darinių formavimusi. Nuolat mokykloje patiriantis nesėkmes moksleivis dažnai nebetenka noro mokytis, silpnėja jo mokymosi motyvacija.

Argi tam, kad išugdyti padorų žmogų reikalingi pinigai? Juk pirmiausia reikalingi mokytojai, kurie kasdien savo pavyzdžiu mokytų gyventi. Mokytojas -tai ne tik tas, kuris moko mokykloje. Kiekvienas žmogus turėtų tapti mokytoju, nes vaikai labai pastabūs. Jie fiksuoja visų aplinkinių elgesį. Mokytojas turėtų būti vyresnysis draugas ir patarėjas, galintis nurodyti trumpiausią kelią į sėkmę, nes dažnai patys besimokantys neatranda savęs. Mokytojas padės atskleisti vaaiko gabumus, kas leis teisingai išugdyti ir įvertinti būsimą darbuotoją. Jis mokys ne prievarta, o šypsena. Mokymosi procesas turi tapti pačiu maloniausiu užsiėmimu. Mokytojas kaip draugas turėtų padėti pasirinkti kryptį. Jokia prievarta negali būti naudojama mokykloje. Tik įtikinimas pavyzdžiais gali pa

adėti neprarasti noro žinoti ir mokytis.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymą ir jo būdus pradinėse klasėse .Tai nagrinėjau keliais aspektais: pradinuko asmenybės ir jos ugdymo požiūriu, mokymosi motyvacijos požiūriu ir tėvų bei mokytojų vaidmens formuojant teigiamą požiūrį į mokymąsi požiūriu.

Tyrimo objektas – pradinių klasių moksleivių mokymosi motyvacija.

Tyrimo metodai – rengiant darbą buvo atliktos kelios apklausos, stebėtos ir darbe aprašytos kelios pamokos Klaipėdos m. Gedminų pagrindinės mokyklos pradinėse klasėse. Taip pat remtasi minėtos mokyklos pradinių klasių moksleivių, jų tėvų, mokytojų pastebėjimais, mintimis.

Darbo gale kaip pavyzdžiai pateiktos kelios anketos tėvams, mokiniams bei mokytojams.

I. PRADINUKO ASMENYBĖ. JOS UGDYMAS

1. Brandumas mokyklai

Siekdami pažinti ir įvertinti įvairius vaikų brandumo mokyklai aspektus, Vilniaus pedagoginio universiteto Ikimokyklinės pedagogikos katedros dėstytojai ir 15 magistrantų atliko platų tyrimą, kuriame dalyvavo 2880 vaikų, jų tėvai ir mokytojai. Vaikų brandumas mokyklai buvo vertinamas rudenį, jiems vos pradėjus lankyti mokyklą, – taip buvo galima lengviau rasti įvairiomis sąlygomis mokyklai subrendusius vaikus. Vaikų brandumas buvo vertinamas stebint, kaip jie elgiasi patekę į įvairias situacijas, kur būtini socialiniai ir praktiniai įgūdžiai, taip pat imant iš jų interviu, pateikiant specialias užduotis. Buvo vertinama:

1) socialinis ir emocinis vaiko brandumas mokyklai;

2) intelektinis vaiko brandumas mokyklai;

3) fizinis vaiko brandumas mokyklai;

4) bendras vaiko raštingumo lygis.

Rugsėjo pirmoji – pirmokams įsimintina diena. Į mokyklą nusiteikę būti gerais mokiniais susirenka apie penktadalis še

ešiamečių, dauguma – septynmečių, vienas kitas – jau ir aštuonerių sulaukęs. Vaikai ir netveriantys savo kailyje iš džiaugsmo, ir nerimastingi. Jų laukia sunkus išbandymas – priprasti prie mokyklos, jos gyvenimo tvarkos, kitokio nei namie ar darželyje ugdymosi būdo. Sunerimę ir tėvai. Jiems iškyla daug klausimų: kaip vaikas jausis mokykloje, kaip jam seksis mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, ar jis sutars su mokytoja, ar susiras draugų? Tai turėtų paskatinti visus greta vaiko esančius – ir pedagogus, ir artimuosius – būti labai dėmesingiems ir jautriems, kad nebūtų nusivilta mokykla jau pirmaisiais mėnesiais.

Vaikams sunku ilgiau išbūti ramiems, jie nerimauja, kai nesiseka skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Jei pamokos būtų judresnės ir vaikai žinotų, jog mokantis visai natūralu daryti klaidas, nusiminusių pirmokų būtų mažiau.

Vaikams sunkoka atsakingai, nieko nepamirštant, sukaupus valią ir pastangas, atlikti mokinio pareigas. Adaptacijos mokykloje laikotarpiu vaikai tik pratinasi prie mokinio padėties, todėl užsimiršimas yra natūralus dalykas. Pirmosiomis dienomis ypač praverčia ir mokytojų, ir tėvų geranoriška parama.

Vaikai nelengvai pripranta prie jiems svetimo suaugusio žmogaus – mokytojo. Kiekviena pastaba pirmaisiais mėnesiais gali suardyti šį trapų ryšį. Kritika vaikams kelia įtampą, jie mieliau linkę būti pagiriami, paskatinami, padrąsinami. Jie apsidžiaugia, kai su jais tariamasi, kai jiems geranoriškai aiškinama.

Daug nerimo ir problemų vaikams kelia tarpasmeniniai santykiai, mokytojo nepastebėtas klasės draugų ar vyresnių va
aikų smurtas. Kadangi mokykloje jie patys mažiausi, vaikams reikia nuolatinės dėmesingos suaugusiojo globos.

Kiek vaikų nori ar nenori eiti į mokyklą? Tyrimas padėjo išsiaiškinti, kad 82 % mokyklą pradedančių lankyti vaikų nori eiti į mokyklą. Atrodytų, jog pirmokų ugdymosi motyvacija susiformavusi pakankamai gerai. Bėda ta, kad 6–7 % vaikų į mokyklą eiti aiškiai nenori. Tėvų nuomone, tik 65 % vaikų eina į mokyklą džiugiai nusiteikę, noriai, 14 % vaikų yra nerimastingi, o dar 7 % protestuoja arba gudrauja siekdami išvengti ėjimo į mokyklą. Šių vaikų nusistatymas mokyklos ir mokymosi atžvilgiu aiškiai neigiamas. Beveik trečdalis vaikų mokykloje dar nori žaisti, tik 14 % pirmokų nusiteikę rimtoms mokyklinėms užduotims. Tėvai pastebi vieną tikrai neigiamą tendenciją – rugsėjo, spalio mėnesį sumažėja labai norinčių eiti į mokyklą vaikų (nuo 46 % iki 27 %). Panašu, kad mokykla nepateisina pirmokų vilčių, netenkina poreikio ugdytis žaismingai, kelia daug nerimo ir įtampos.

Pirmųjų klasių mokytojai turėtų būti pasirengę visaip skatinti ugdymosi motyvaciją, padėti vaikams patirti atradimų ir pažinimo džiaugsmą, siūlyti žaidimų, neskubėti įrodyti, jog mokymasis yra sunkus darbas. Ypač derėtų būti jautriems vaikams, kurie sunkiau mokosi – žadinti sėkmės jausmą: pagirti už pastangas ir sunkiai pasiektus rezultatus, nekritikuoti, nerašyti pastabų ar verkiančių debesėlių. Pastaba nieko gero neduoda. Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu. Ir, jeigu tik gebėtų, viską atliktų puikiai. Be to, pastaba vaiko gebėjimų nepatobulina. Labai svarbu padėti vaikams su
uprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne nusikaltimas ar yda. Tai padėtų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės, kad nesiseka, jausmo. Išsaugota ir stiprinama ugdymosi motyvacija skatintų vaikus savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą. O tai nepalyginti svarbiau negu griežta suaugusiojo kontrolė.

Vaikų elgesio praktinėmis aplinkybėmis stebėjimas parodė, kad penktadalis iš jų džiaugsmingai priima naujoves, kaip antai: naują žaislą grupėje, galimybę laikinai persėsti į kitą suolą, per pamoką atnešti knygą nuo palangės koridoriuje ir kt. Dar pusei vaikų tai nekelia problemų. Kita vertus, 5–7 % vaikų tam prieštarauja ir nepasiryžta išeiti iš klasės ar persėsti į kitą vietą. 12–15 % vaikų tai daro labai nedrąsiai arba labai nusiminę. Taigi, šiaip ar taip, apie 20 % vaikų sunkiai prisitaiko prie pokyčių ir naujovių. Mokytojų nuomonės tyrimo rezultatai panašūs kaip ir gyvenimiškų situacijų stebėjimo – tik kas trečias vaikas teigiamai vertina naujus ugdymo būdus ir aplinkos pasikeitimus, o 15–18 % vaikų tai daryti sunku. Šiek tiek daugiau problemų vaikams kelia įsitraukimas į klasės gyvenimą po ligos, taip pat klasės taisyklių laikymasis. Tačiau sunkiausia susitaikyti su nesėkme – net 36 % vaikų nuleidžia rankas ir nebando užduočių perdaryti, pabandyti ką nors padaryti iš naujo. Tik kas ketvirtas vaikas, patyręs nesėkmę, nepraranda iniciatyvos vėl pabandyti. Taigi kas ketvirto penkto vaiko gebėjimas adaptuotis prie aplinkos yra nekoks.

Interviu su vaikais, pedagogų ir tėvų nuomonės tyrimas atskleidė, kad vaikų socialiniai gebėjimai – problematiškiausia vaikų brandumo mokyklai sritis. Neužtikrinamas vaikų saugumas, nes eidami į mokyklą jie gali pasiklysti, pasimesti. Net 26 % vaikų visai nežino savo namų adreso. 75 % vaikų nežino nė vieno iš tėvų darbo telefono. Nors vaikams sunku įsiminti adresą, telefonus, kaip tik tai juos gali apsaugoti nuo streso ar bėdos. Mokytojai taip pat pažymi, jog vaikai stokoja socialinių įgūdžių: 28 % vaikų retai arba niekada neatlieka pavedimų laiku; 35 % vaikų sunkiai susiranda naujų draugų; 43 % nedrįsta pirmieji prakalbinti kitą vaiką; 41 % niekada arba retai parodo užuojautą kitam; 53 % niekada arba retai padeda kitam atlikti užduotį. Tik 15–20 % vaikų šie socialiniai gebėjimai geri. Tėvų nuomonės tyrimas atskleidė tas pačias tendencijas – 33 % vaikų praktiškai nesiūlo pagalbos atliekant namų ruošą (visada siūlo pagalbą tik 19 % vaikų); 57 % visai nesugeba tvardytis užsimezgus konfliktinėms situacijoms (sugeba tik 9 %); 64 % vaikų nedrįsta patys prisistatyti nepažįstamiems žmonėms (tik 12 % tai gali padaryti bet kada). Šeimos aplinkoje apie pusė vaikų yra empatiški, reiškia užuojautą šeimos nariams ištikus bėdai, pasako, kai mano, jog su jais netinkamai elgiamasi. Todėl priešmokyklinėse grupėse ir mokykloje būtina skatinti vaikus susivokti savo jausmuose ir juos reikšti, suvokti problemas ir kreiptis pagalbos į suaugusiuosius ar draugus; pastebėti kito jausmus, ketinimus, norus ir juos gerbti, pratintis prakalbinti kitą vaiką, pakviesti kartu žaisti, pabendrauti, sudaryti grupės ar klasės taisykles ir jų laikytis, jas keisti, spręsti problemas ir kt. Pedagogams šiuo metu dar labai stinga patirties, kaip tinkama linkme keisti vaikų elgesį, tobulinti jų socialinius gebėjimus.

Vaikų savikontrolė buvo vertinama pasiūlius jiems kruopštaus marginimo reikalaujančią dailės užduotį, panašią į „rimtą mokyklinę užduotį“. Paaiškėjo, kad 70–80 % vaikų savikontrolės įgūdžiai geri ir labai geri. Tik 11–12 % vaikų niekuomet neišklauso nuorodos iki galo, sukinėjasi, kalba, komentuoja veiklą. 9 % vaikų nuolat juda ir nesugeba susikaupti. 5 % vaikų labai jautrūs nesėkmei. Jiems mokytojas turi būti ypač jautrus – nuolat patikrinti, ar vaikas tikrai išgirdo, ką ir kaip turėtų daryti, pratinti neišgirdus perklausti mokytoją ar suolo draugą; stengtis dažniau pabūti šalia nedėmesingo vaiko taip padedant jam susikoncentruoti, taip pat papildomai motyvuoti, paskatinti užbaigti darbą. Mokytojų nuomone, tik 4–5% vaikų savikontrolė nepakankama: jie nesulaukia savo eilės kalbėti ir neišgirsta būtinų nurodymų. Kitų vaikų savikontrolė gera arba bent jau patenkinama. Tėvai atkreipia dėmesį, kad 7 % vaikų visada nutraukia kalbančius norėdami įsiterpti ir tiek pat vaikų negali atsiplėšti nuo televizoriaus. 4–6 % vaikų ypač sunku pabūti ramiems. Gerus ir labai gerus socialinius įgūdžius, tėvų ir pedagogų nuomone, yra įgiję tik apie 40 % vaikų.

2. Kūrybinių sugebėjimų formavimas

Kūrybiškumas paprastai suprantamas kaip gyvenant atsirandantis ir visą gyvenimą besivystantis žmogaus sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus. Kūrybiškumą daugiausia lemia individualios asmens savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą). Todėl vaikai jau nuo pat mažumės ne tik mėgsta klausytis pasakų, sekamų močiutės ar mamos, bet ir patys, atsivertę pirmą pasitaikiusią knygą, dar nemokėdami skaityti, kuria pasakas ar šiaip išgalvotas istorijas imituodami skaitymą. Noras kurti neišnyksta ir pradėjus lankyti mokyklą.

Be kūrybinių užduočių pradinukų ugdymas, galima sakyti, neįsivaizduojamas. Vis dažniau jos siūlomos ir patiems jauniausiems mokiniams. Tiesa, praktika rodo, kad pirmokams ir antrokams kurti dažniausiai siūloma per dailės ir darbelių pamokas. Nors psichologai ypač išskiria kalbos ir mąstymo ryšį, mokytojai kūrybinių teksto užduočių, ugdydami I–II klasių mokinius, privengia. Tikriausiai toks jų požiūris į kūrybinius teksto darbus remiasi vis dar išlikusiomis abejonėmis, ar gebės jauniausieji pradinukai sukurti naują tekstą. Neabejojame, jog svarbu, kad mokiniai kurtų vis tobulesnius tekstus. Tačiau ar tik dėl šių gebėjimų šiandien kūrybinės užduotys pasitelkiamos taip anksti? Nepamirškime, kad teksto sudarymo gebėjimai bus lavinami visus 12 metų. O mokinių noras kurti ar bus puoselėjamas? Ar tikrai pradėję lankyti mokyklą vaikai kuria vis dažniau ir mieliau?

Akivaizdu, kad I–II klasių mokiniams reikia labai skirtingų sąlygų: vieni kuria lengvai, be menkiausio paskatinimo, kiti užduoties medžiagoje ieško padrąsinimo, paslėpto atsakymo – atlikdami kūrybinę užduotį, „sprendžia mįslę“. Kartais mokiniams prisireikia ir žodinio mokytojo padrąsinimo. Be abejonės, yra ir išvis kurti nesiryžtančių mokinių. Buvo atliktas tyrimas – vienos trečiokų klasės mokiniams pasiūlyta sukurti pasakojimą pagal paveikslėlį.

Nors visi tekstai buvo kuriami pagal tą patį paveikslėlį, jie labai skirtingi. Dalis labiau išplėtoti (yra pradžia, eiga, pabaiga), jie originalesni, juose vyksta dialogas. Kituose stengiamasi tik trumpai nusakyti sugalvotą siužetą ar nurodyti įvykį. Tiek pirmieji, tiek antrieji gali būti tobulinami: tekstai be pavadinimų, juose nemažai pasikartojimų, minties šuolių, pasitaiko ir kitų trūkumų. Šiuo atveju mums svarbu, kad pateiktuose tekstuose, nors ir remiamasi paveikslėliu, mintis plėtojama savarankiškai – nesistengiama tik pasakyti, ką mato paveikslėlyje. Siekiama perteikti tam tikrą siužetą, įvykį – savo sumanymą. Džiugu, kad kūrybinę užduotį taip atlieka nemažai pirmokų. Tyrimų duomenimis, net 41 % pirmokų mokslo metų pradžioje atliekančių individualias kūrybines užduotis nereikia papildomai skatinti. Tokių mokinių mokslo metams baigiantis būna apie 51 %. Iš pirmo žvilgsnio jie tarsi ir nereikalautų mokytojo papildomo dėmesio ar pastangų: sudarykime sąlygas kurti ir pamažu mokykime nuoseklumo, aiškumo, vaizdingumo. Daugelis mokytojų, ko gero, taip ir daro. Tačiau susimąstyti verčia faktas, kad II klasėje savarankiškai kuriančių mokinių yra mažiau nei I klasėje (plg. antrųjų mokslo metų pradžioje – 39 % mokinių, baigiantis mokslo metams – 44 %). Taigi ką I klasėje darome negerai? Kaip reikėtų puoselėti minėtos grupės mokinių norą kurti?

Šioje vietoje derėtų du klausimai: Ar leidžiame kūrybingiems mokiniams atsiskleisti? Ar padedame? Jie atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad net kuriantiems mokiniams gali prireikti skirtingos pagalbos: vieni turi noro kurti ir daug puikių sumanymų, o kiti – tik norą kurti (jie kuria drąsiai, bet jų istorijos paprastai labai trumpos, skurdžios, jose daug pasikartojančių elementų). Tad mokinius, kurie nepritrūksta minčių (paprastai juos vadiname kūrybingais), mokykime „tvarkyti savo mintis“ – pamažu pratinkime sumanymus pasižymėti (pvz., nusipiešti), juos vertinti, pačius originaliausius, tinkamiausius skatinkime įgyvendinti, pratinkime tai daryti nuosekliai. Turinčius tik norą kurti paskatinkime ieškoti minčių – turtinkime jų tiesioginę (asmeninis patyrimas) ir netiesioginę (knygos, draugų pasakojimai ir pan.) patirtį, skatinkime stebėti kitų žmonių kūrybą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad savarankiškai kuriantys nebūtinai yra stipriausi klasės mokiniai. Kartais pastebime, kad puikiai skaitantis ir rašantis pirmokas nedrįsta savarankiškai sukurti istorijos ar atlikti kokios kitos kūrybinės užduoties. Atkreiptume dėmesį ir į tai, kad čia aptariama individualaus pokalbio metu pateikta užduotis – dalį mokinių kurti galėtų paskatinti pats mokytojas. Kita vertus, pedagogas turėtų žinoti, kad užduotį pateikiant ne individualiai, o visai klasei iškart (frontaliai), kuria mažiau mokinių. Kuriančių bus mažiau ir tada, jei mokiniams bus siūloma rinktis veiklą (kurti ar prisiminti). Todėl mokytojas turėtų to nepamiršti formuluodamas užduotis ir siekti, kad kuo daugiau I–II klasių mokinių išbandytų kūrybą. Nepamirškime, kad kartais sunkiausia žengti pirmąjį žingsnį. Vėliau teigiamos emocijos gali tapti puikiu stimulu tolimesniems kūrybiniams bandymams.

3. Pasitikėjimo savimi ugdymas

Žmogus yra toks, kokia buvo jo vaikystė, koks buvo jo gyvenimas, kaip su juo buvo elgtasi. Žmogui augant ir bręstant, palaipsniui formuojasi individualus jo atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ Žmogus susikuria savo portretą paisydamas jį supančių žmonių nuomonės apie jį augimo ir brendimo metais. Todėl nesunku nuspėti, ar vaikystėje buvo skatinamas, ar trypiamas vaiko pasitikėjimas savimi.

Dažnai vaikai sako: „Aš nemoku“. Ir tai rodo, kad jie netiki savo gebėjimais kam nors, nes netiki sėkme. Savimi nepasitikintiems žmonėms gyvenime nesiseka dėl to, kad jie nepanaudoja net turimų galimybių. Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jam įkvėpti pasitikėjimą savimi. Todėl labai svarbu šią galimybę ugdyti nuo mažumės.

Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo lengviau mokosi. Ne toks gabus, bet savimi pasitikintis vaikas gali įveikti didesnius sunkumus nei intelektualus, bet susigūžęs jo bendraamžis. Ir tėvai, ir mokykla turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, tačiau dar dažnai atsitinka priešingai – pristabdoma, prilaikoma individuali vaiko raiška. Namuose vaikas girdi draudimus: neik, neimk, neduok, klausyk ir pan. Dėl to pradeda bijoti reikšti savo nuomonę, ją apginti.

Manyčiau, vienas svarbesnių devizų ugdant vaiką turėtų būti – „Žmogau, tu svarbus!“ Visai nesunku organizuoti mokymą, stiprinantį vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, padedantį atsiskleisti, pastebėti kiekvieno talentus ir juos ugdyti. Todėl jau pirmosiomis dienomis mokykloje vaikas turėtų pajusti, kad jis yra labai svarbus. Ta diena jam turėtų būti tikra šventė, pademonstruojanti, kad jis čia yra laukiamas ir reikšmingas. Taigi nuo pat pirmos dienos mokykloje vaikas skatinamas pagirti save. Mokytojas irgi turi tokią teisę. Jis gali pasakyti: „Mes netrukus imsimės darbo, kuriam aš gerai pasiruošiau. Tiesą sakant, aš netgi tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad ir jūs netrukus taip manysite“. Taip mokytojas pratina vaikus suvokti, kad žmogus turi teisę didžiuotis savimi, kai jis to vertas.

Dažnai vaikai bijo atlikti užduotį tik dėl to, kad nesuklystų. Tačiau jie turėtų suprasti – kartkartėmis padaryti klaidą yra natūralu ir suklydus nereikia savęs smerkti. Manyčiau, mokytojas, padaręs klaidą, irgi neturėtų bijoti vaikams prisipažinti. Taip jis padėtų vaikams suprasti, kad neklystančių nėra ir vien dėl padarytos klaidos nepasidarysi menkesnis. Be to, pasitikėjimas savo jėgomis labai priklauso ir nuo bendro visos klasės darbo vertinimo. Todėl vaikai jaučiasi atsakingesni už tai, kas įvyksta. Atsakomybės jausmas daro juos reikšmingesnius savo akyse.

Žmogus negali būti laimingas, jei nelaimingas jo artimas. Todėl reikia pratinti vaikus, užuot sakius: „Aš geriau už jį atlikau šį darbą“, pasipuikuoti: „Aš didžiuojuosi, kad man pavyko gerai atlikti šį darbą“. Mokytojas, be kita ko, neturėtų kitiems girdint lyginti mokinių laimėjimų.

Vaikus mokykime juos supančių žmonių laimėjimais džiaugtis ne mažiau nei savo. Dažnai girdime aptarinėjant draugų klaidas ir trūkumus. Atpratinkime vaikus pirmiausia matyti savo draugų silpnybes. Juk visai nesunku pastebėti ir teigiamus draugų bruožus, nes kiekvienas jų turi.

Nors didelę reikšmę moksleivių pažangumui turi jų intelektualiniai sugebėjimai, žemo pažangumo priežastimis gali būti ir asmenybės ypatumai, įtakojantys ir stabdantys žiniu įsisavinimą. Tarp šių ypatumų dažniausiai yra minimas savęs vertinimas, neigiamas požiūris į mokyklą, mokytojus ir kt. Tam, kad galima būtų tinkamai padėti nepažangiems moksleiviams, yra labai svarbu išanalizuoti ju psichologinius ypatumus, atsižvelgti į amžių.

Daugelis nepažangių pirmų ir antrų klasių moksleivių pervertina savo mokymosi veiklos rezultatus. Ketvirtoje klasėje padidėja skaičius nepažangių vaikų, linkusių menkinti savo ir taip nedidelius pasiekimus. Pastovios nesekmės sukelia šiems vaikams nepasitikėjimo savimi bei nepilnavertiškumo jausmą. Tam, kad galima būtų paanalizuoti jaunesniųjų moksleivių savęs vertinimo ypatumus, su vaikais buvo atliktas eksperimentas. Moksleiviai pamokų metu atlikdavo įprastas jiems užduotis: spręsdavo matematikos uždavinius, rašydavo rašinius, diktantus, sudarydavo sakinius. Baigus darbą, vaikas buvo prašomas patikrinti savo darbą ir parašyti pažymį, kurio, vaiko manymu, jis nusipelnė. Paskui darbai buvo paimami, tikrinami ir vertinami mokytojų. Tai leido nustatyti, kiek vaiko savęs vertinimas yra adekvatus ir objektyvus. Silpnai besimokantys antrokai buvo linkę pervertinti savo darbą. Agnė parašė sau aštuonis ir paaiškino: “Aš ne blogesnė už kitus, irgi galiu tureti aštuntuką”. Vytas: “Mokytoja man niekada nerašo aštuonių, tik penkis ir šešis. Tai nors aš pats sau aštuonis parašysiu”. Tie vaikai, kurie parašė sau žemą pažymį, tarsi stengėsi apsiginti nuo laukiamos nesėkmės. Inga: “Vis tiek man mokytoja parašytų tris, tai geriau aš pati sau parašysiu” .Laura: “Aš už rašinius visada gaunu blogą pažymį, todėl bijojau rašyti sau geresnį”. Tomas: “Aš nutariau taip: parašysiu sau blogesnį pažymį, o mokytoja patikrins ir pataisys į geresnį, tada aš apsidžiaugsiu”.Vyresni vaikai – ketvirtokai – jau kitaip paaiškino blogą pažymi, kuriuo jie įvertino savo darbą. Saulė įvertino matematikos uždavinių sprendimą ketvertų. Į psichologo pastabą, jog ji beveik visus uždavinius išsprendė teisingai ir mokytoja jai parašė aštuonis, mergaitė atsakė: “Man sunku mokytis, man dažnai galvą skauda. Aš blogai mokausi. Kaip gi aš galėjau parašyti sau gerą pažymį?”

Šie tyrimai rodo, jog laikui bėgant silpnai besimokantys pradinukai įpranta būti “blogais mokiniais”. Jeigu pirmoje ir antroje klasėje manydami, kad atsiliekančio pozicija gali pasikeisti, jie stengiasi nesutikti su ja, trečioje ir ketvirtoje dauguma jų jau jaučia beviltiškumą ir nepilnavertiškumą.

Bėgant metams keičiasi ir nepažangių vaikų motyvacija. Pirmoje klasėje ji dažniausiai nepakankama dėl socialinių motyvų trūkumo. Trečioje – atsiranda negilus susidomėjimas nepagrindiniais dalykais. Jeigu pirmoje klasėje vaikas dar norėjo gauti aukštą pažymį, trečioje jis jau nori tik išvengti nesėkmių. Taip susidaro ydingas “užburtas ratas”: sunkumai ir nesėkmės moksle, “pastiprinami” mokytojų ir bendraklasių neigiamais vertinimais, menkina vaiko savęs vertinimą, silpnina mokymosi motyvaciją, stiprina neigiamą požiūrį į mokymąsi. Visa tai dar labiau mažina vaiko intelektualinį aktyvumą, mokymosi rezultatai dar prasčiau vertinami, dėl to toliau menkėja savęs vertinimas.

Kyla klausimas, ką gi daryti, kaip padėti vaikams, turintiems žemą savęs vertinimą. Vienas iš tinkamiausių būdų gerinti jaunesniųjų moksleivių, turinčių problemų, požiūrį į save bei skatinti pasitenkinimą savąja veikla ir taip koreguoti vaikų, turinčių problemų, motyvacijos, charakterio bei elgsenos sutrikimus, yra žaidimas. Ypač daug dėmesio žaidimo terapijoje tenka skirti berniukams, nes jų daugiau negu mergaičių priskiriama mokinių, turinčių problemų, kategorijai ir jų požiūris į save yra kur kas neigiamesnis nei mergaičių, jie taip pat mažiau patenkinti savąja veikla. Žaidimo metu galima, pavyzdžiui, pasiūlyti vaikams nupiešti “viską matančią akį”, nuo kurios niekas negali pasislėpti. Vaikai prašomi pagalvoti, kokie jie kartais būna, ir užrašyti. Tai leidžia geriau suprasti vaikų požiūrį į save, suprasti, kaip jie priima vienokias ar kitokias savo ypatybes. “Viską matanti akis” padeda vaikams susivokti, kokios įvairialypės asmenybės esame: čia linksmi, geri, paslaugūs, čia pikti, suirzę, tinginiai ir pavydūs. Kitas uždavinys – parašyti apie save dešimt gerų žodžių ir aptarti tai. Taip pat su vaikais galima kalbėti aktualiomis jiems temomis: “Noriu ir reikia”, “Kaip aš galiu paparašyti pagalbos arba padėti kitam” ir kt, vaidinti įvairias vaikams sunkias situacijas ir pan. Tam, kad moksleiviai save vertintų palankiau ir kad pagerėtų jų psichologinė savijauta mokykloje, mokytojams (tai tinka ir tėvams) yra siūloma:

1. dažniau pabrėžti vaikų sugebėjimus, privalumus;

2. tikėti, kad moksleiviai gali atlikti užduotis, t.y. sudaryti teigiamą nuomonę apie juos;

3. padėti vaikams lavinti jų specifinius įgūdžius;

4. parodyti vaikui, kad jo pastangos yra vertinamos.

Negalima tvirtinti, jog teigiamas savęs vertinimas kiekvienam užtikrins visišką sėkmę gyvenime. Bet tai gali garantuoti geresnę savijautą nepriklausomai nuo to, kas atsitiktų

Svarbu nuolat palaikyti ir stiprinti teigiamą vaiko savęs ir savo gebėjimų vertinimą, kad klystantis, sunkumų patiriantis, su kitais save lyginantis, o kartais tėvų ar pedagogų kritikuojamas ir spaudžiamas vaikas neprarastų šios puikios savybės.

4. Neigiamų emocijų ir elgesio įveikimas

Vaikų gyvenimas intensyvus ir sudėtingas. Jų emocinės pusiausvyros atstatymas daugiau remiasi žaidimu, piešimu, judesiais, muzika negu žodžiais. Jeigu vaikas blogai elgiasi: priešinasi, reiškia nepasitenkinimą žodžiais ir veiksmais, demonstruoja žiaurumą, keikiasi, auklėtojai turi padaryti tris dalykus :

v nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir padėti jį keisti ( transformavimas );

v klasėje sukurti ramią ir pagarbią atmosferą, visada vaikui padėti ir skatinti jo veiklą, nesuteikti jokio pagrindo iššaukiamai elgtis. Taip pat pakeisti pačią veiklos kambario aplinką, kad nebūtų išprovokuotas blogas elgesys ( prevencija );

v įsikišti, esant reikalui, ir pasistengti, kad vaikas atgautų savikontrolę ir veiklumą (intervencija ).

Transformavimas. Vaikui elgiantis blogai, jis negali būti atstumiamas. Būtina nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir pasistengti jas pašalinti. Šiuo atveju būtinas mokytojos ir tėvų bendradarbiavimas, kad galima būtų išsiaiškinti vaiko atžarumo priežastis, vaiką labiau suprasti, nes supratimas ir užuojauta – turbūt svarbiausi dalykai, reikalingi vaikui šioje situacijoje.

Prevencija. Pats veiksmingiausias būdas padėti atžaraus būdo vaikams pasitaisyti – sudaryti jiems galimybę veikti savarankiškai. Vaikui reikia leisti atsakyti už savo poelgius, leisti pajusti, kaip reikia elgtis su kitais, kad susilauktum dėmesio, būtum mėgstamas. Mokytoja, savo ruožtu turi suprasti, kad toks elgesys gali būti ir jos kaltė. Ji turėtų pabandyti pakeisti santykius klasėje, kitaip bendrauti su tokiu vaiku. Į vaiką reikia įsiklausyti, stengtis padėti jam. Reikia labai gerai išaiškinti vaikams, ko iš jų tikimasi. Taip mokytoja parengia palankią dirvą jų sėkmei, o ne laukia, kol jiems nepasiseks.

Intervencija. Pats neveiksmingiausias ir netinkamiausias būdas padėti vaikui yra bausmės. Nei žodinis pažeminimas, nei fizinis veiksmas arba draudimai nieko gero neduoda. Bausmės tik supriešina vaiką ir mokytoją ir visai nesukuria vaikui labiausiai reikalingos pasitikėjimo atmosferos.Pvz., berniukas buvo nedrausmingas, lakstė koridoriumi. Už bausmę mokytoja liepė 30 kartų parašyti sakinį “Per pertrauką laksčiau koridoriumi”. Po tokios “bausmės” kažin ar vaikas labiau pamėgs rašymą.

II. MOKYMOSI MOTYVACIJA. JOS UGDYMAS

Mokymosi motyvacijos problemą nagrinėjo ir analizavo V. Rajeckas. Mokymosi motyvus, anot autoriaus, sąlygoja asmeniniai įsitikinima,, vaikp amžius, bendras psichinis išsivystymas, intelekto lygis, aplinka, įvairūs atsitiktiniai veiksniai. Mokymosi motyvais laikoma visa tai, kas skatina vaiką mokytis – jo poreikiai ir interesai. Motyvai, tiesiogiai susiję su mokomąja veikla, atskirų dalykų mokymusi, yra tokie:

1. praktiniai (žinių svarbos gyvenime suvokimas, noras būti stipriam, patinka mokytojas, paklūsta tėvų reikalavimams);

2. teoriniai (noras daugiau žinoti, domina tai, kas nauja);

3. prestižo (pagyrimų siekimas, lenktyniavimas);

4. prievartos, baimės motyvai;

5. pareigos jausmas.

Pradinių klasių mokinių mokymosi motyvacija labai stipri. Didžiausią įtaką jiems daro tėvų ir mokytojų paskatinimai, pagyrimai. Mokymosi motyvacija nėra tik prigimtinė ir nekintama mokinio savybė. Motyvacija kinta, ją lemia daug socialinių veiksnių, iš kurių svarbiausi – šeima ir mokykla. Jei mokytojo pastangų puoselėti aukštą mokymosi motyvaciją neremia tėvai, tikimybė, jog mokytojui pasiseks, labai maža, todėl glaudžiai bendradarbiaujame su mokinių tėvais. Jie domisi, ko vaikai išmoko ir ar viską supranta. Ypač svarbios jaunesniojo amžiaus mokiniams teigiamos emocijos. Vėliau, bręstant asmenybei, augant sąmoningumui, teigiamų emocijų būtinybė pasidaro ne tokia svarbi.

Tyrimai ir pokalbiai su mokiniais atskleidžia, kaip ir kokie emociniai veiksniai daro įtaką jų motyvacijai. Paaiškėjo, kad vaiko noras mokytis stiprėja: kai klasėje, mokykloje yra palankus mikroklimatas (72 %), kiekviena asmenybė yra svarbi (97 %), vaikas nepavargsta, išlieka darbingas (87 %), per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą, išgyvena pasitenkinimą (100 %), nauja medžiaga yra patraukli ir žadina jo smalsumą (92 %), argumentuotai išaiškinama mokymosi svarba (89 %). Vaiko noras mokytis silpnėja, kai jam nesiseka išmokti naujos medžiagos, kai jis nesupranta, neįstengia atlikti užduočių (82 %), sulaukia per mažai geranoriškumo iš mokytojų (79 %), kai mokytojo vertinimai neadekvatūs (62 %) ar vaiko mokymusi nesidomi tėvai (77 %).

1. Nenoras mokytis

Nenoras mokytis pradžios mokykloje gali reikštis įvairiai: nuo trumpalaikio mokymosi pastangų susilpnėjimo iki kategoriško atsisakymo eiti į pamokas. Kiekvienas vaikas yra patekęs nors į vieną situaciją, kurioje pats aiškiai suvokė, jog nenori mokytis. Kelių trečiųjų-ketvirtųjų klasių mokiniai rašė rašinėlį “Diena, kai aš nenorėjau mokytis’’. Rašinėliai padėjo atskleisti nenoro mokytis ypatumus ir išsiaiškinti mokymosi motyvacijos silpnėjimo veiksnius. Bendriausias nurodytas nenoro mokytis priežastis suskirstėme į 3 grupes:

1. Mokyklinė nesėkmė arba nesėkmės baimė:

mokytojas blogiau įvertina nei tikėjosi;

neatlieka namų darbų ir dėl to bijo neigiamo vertinimo;

bijo kontroliniu, diktantų;

nesiseka atlikti užduočių.

2. Pervargimas

neišsimiega;

triukšmas klasėje;

klasėje karšta ir tvanku;

perdaug pamokų;

perdaug namų darbų.

3. Vaikai suvokia, kad poreikis žaisti yra stipresnis už poreikį mokytis:

kai lauke geras oras;

per atostogas;

kai nori žaisti.

2. Aktyvaus mokymo ir mokymosi metodai

Aktyvaus mokymo ir mokymosi metodai – tai būdai efektyviai pasiekti užsibrėžtą ugdymo ir ugdymosi tikslą. Jie padeda mokytojams pateikti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų įprasmindami ne tik žinių suvokimą, bet ir tų žinių taikymo aspektą. Pasitelkdami juos, mokytojai gali padėti mokiniams efektyviau įgyti naujų žinių bei įgūdžių, leidžiančių prasmingai tyrinėti ir aiškinti juos supantį pasaulį. Aktyvaus mokymo ir mokymosi metodai pamokoje pirmiausia skatina pačių mokinių veiklumą, jų dėmesį, norą ir sugebėjimą dirbti. Kita vertus, literatūroje galima aptikti pasyvaus mokymosi būdų – įmanoma mokytis miegant, taikant autohipnozę ir pan.

Kaip aiškėja iš ilgalaikio pradinių klasių pamokų stebėjimo, net linkę atsargiai vertinti naujoves ir besilaikantys tradicinio ugdymo principų mokytojai, pasimokę naujų metodų, gerokai kūrybiškiau interpretuoja pradinių klasių programų nuorodas, vadovėlių medžiagą. Ir mokytojai, ir patys pradinukai pripažįsta, jog taikant netradicinius metodus, kaip antai: „Minčių lietų“, „Vaizduotės kelionę“, „Jėgos lauko analizę“, „Žodžių piramidę“, „Minčių tinklo pynimą“, „Vaidmenų atlikimą“, „Interviu“, „Diskusiją“ ir kt. – pamokos darosi nepalyginti įdomesnės, informaciją daug lengviau įsiminti ir suprasti.

Pedagoginė literatūra pateikia nemažai pavyzdžių, kaip aktyvaus mokymo ir mokymosi metodus galima taikyti matematikos, gimtosios kalbos, biologijos, istorijos, etikos pamokose, dirbant su vaikais mokyklos bibliotekoje ir pan. Pasaulio pažinimo dalyką pasirinkau todėl, jog tai vienas pagrindinių mokomųjų dalykų, per kurio pamokas gaunama informacija leidžia pradinukui formuoti savo santykius su artimiausia aplinka, žmonėmis, įgyti pirminę sampratą apie pasaulį kaip vientisą, nedalomą visumą. Kaip tik per pasaulio pažinimo pamokas įmanoma diegti tam tikrus tautiškumo bei pilietiškumo pagrindus. Tai galimybė natūraliomis veiklos formomis skatinti vaikus suvokti daugelį sudėtingų, asmenybės formavimuisi reikšmingų dalykų, pavyzdžiui: kaip pažinti tautos ir pasaulio istoriją, koks yra gimtosios ir kitų kalbų vaidmuo, kaip taikiai sugyventi skirtingų kultūrų žmonėms ir pan.

Dabarties mokykloje ypač pabrėžiama šiuolaikinio pasaulio supratimo ir orientavimosi jame svarba. Praeities faktų, esminių mokslo žinių turėjimas yra ne tikslas, o priemonė susidaryti aiškų dabarties vaizdą. Todėl ir pasaulio pažinimo pamokose turėtų būti ne vien tik lavinama atmintis, bet ir ugdomas gebėjimas kritiškai vertinti save, žmonių ir gamtos aplinką, jos reiškinius, įvykius, procesus. Pagrindinis dalykas – sudaryti mokiniams sąlygas per pamokas atrasti ką nors reikšminga sau, suvokti, išmąstyti dar nežinoma, nepatirta, apie ką dar nemąstyta. Įvairūs nauji metodai šiose pamokose galėtų būti tarsi ledlaužiai, pralaužiantys vaikų pasyvumą, abejingumą, žadinantys smalsumą ir norą pažinti.

Mano aprašoma pamoka buvo stebėta Klaipėdos Gedminų pagrindinėje mokykloje per III klasės pasaulio pažinimo pamoką.

Pamokos tema: „Kas kraičio skrynion nesudėta“. Vadovėlis „Mūsų pasaulis“. P. 180–181.

Metodas: „Jėgos lauko analizė“.

Metodo taikymo tikslas – skatinti liaudies amatų ir meno pažinimą, ieškoti šių sričių panašumų ir skirtumų.

Metodas taikomas pamokoje, kuri užbaigia VIII skyrių „Amatai, tautodailė“. Prieš tai mokiniai nagrinėjo temas „Amatų medis“, „Kalvystė“, „Puodininkystė“, „Molis – visų brolis“, „Molio savybės“, „Medžio darbai“, „Medienos savybės“, „Taip bus gražiau“, „Puošyba“, „Menas“, „Koplytėlės ir kryžiai“. Ankstesnėse pamokose mokiniai turėjo galimybę susipažinti su įvairiausiais liaudiškais darbais, amatais, menų rūšimis ir jų daiktiniu pavidalu. Šioje pamokoje mokytoja ne tik aiškino apie kraičio prasmę, jo turinį, tačiau bandė apibendrinti visas temas. Siekdama šio tikslo, ji pasiūlė klasei keletą loginių užduočių. Pirmoji žadino vaikų minčių aktyvumą. Lentoje prisegti keturi dideli balti lapai su užrašais, žyminčiais keturis „jėgos laukus“:

Puošmenos Darbo įrankiai, prietaisai

Buities daiktai Apranga

Pintinėje sudėti lapeliai, kuriuose įrašyti įvairiausių senovinių buities rakandų, aprangos dalių, puošybos elementų ir meno dirbinių, įrankių bei prietaisų pavadinimai. Visi vienaip ar kitaip buvo minėti ankstesnėse pamokose. Pvz.: kubilas, pjautuvas, spragilas, pasaga, noragas, ratelis, priekalas, dumplės, kokliai, puodynė, ližė, lovys, kultuvė, vyžos, prijuostė, klumpės, stogastulpis (koplytstulpis), vėjarodis, saulutė (iš metalo), švilpynė, prieverpstė, rankšluostinė, žirgeliai, lovatiesė, botagas, krosnis, juosta (tautinė), lopšys.

Mokiniams skirta užduotis paimti iš pintinės atsitiktinį lapelį, prisegti jį prie atitinkamo lapo ir pakomentuoti, kodėl taip padarė. Kai visi lapeliai prisegami, mokytoja leidžia „įsiūbuoti“ jėgos lauko švytuoklę – priverčia vaikus suabejoti kai kuriais pasirinkimais. Vaikams leidžiama pakeisti sprendimą, tačiau reikalaujama tinkamai motyvuoti. Pavyzdžiui, žodis krosnis buvo prisegtas prie skirsnio „Buities daiktai“, tačiau klasėje atsirado mokinys, kuris teigė, jog šis žodis turėtų būti prie „Darbo įrankiai ir prietaisai“, nes duonos kepimas buvo ir darbas, ir amatas, jis neįmanomas be krosnies. Kitas pavyzdys – pakeista žodžio prijuostė bei žodžių junginio tautinė juosta vieta. Pirmuoju atveju vaikai argumentavo, kad prijuostė yra ne tik kasdienė aprangos dalis, bet ir puošmena, kurią merginos gražiai, meniškai išsiuvinėdavo ir juosdavosi tik svarbiomis progomis, per šventes. O tautinė juosta (austinė, rištinė) tik dabar kabinama ant sienos ar dovanojama jubiliatui. Vaikai argumentavo, jog seniau juostomis tiesiog būdavo suveržiami, surišami vyrų ir moterų rūbai, kai kur juostos praversdavo kinkant arklius.

Tokia darbo metodika leido ne tik pakartoti ir įtvirtinti medžiagą, bet ir kritiškai įvertinti situaciją pripažįstant, jog neretai įvairiose gyvenimo srityse gali būti ne vienas, o keli sprendimai. Svarbu tai apmąstyti ir mokytis pasirinkimą pagrįsti.

Vis dėlto aktyvaus mokymo ir mokymosi metodai neišstumia iš pamokos tradicinių veiklos būdų. Tačiau laiku ir tikslingai taikomi žaidybiniai metodai kartais gali padėti pažadinti vaikų smalsumą, įžiebti pažinimo džiaugsmą, o mokytojams – sėkmingiau įgyvendinti pamokos tikslus.

2. Vertinimas

Prisimename laikus, kai pradinukų žinios buvo vertinamos pažymiais. Tai tenkino ir mokytojus, ir mokinius, ir jų tėvus. Labai geri ir geri pažymiai džiugino ugdytinius, skatino juos geriau mokytis. Prastesni ir nepatenkinami pažymiai reikalavo pasitempti, labiau susikaupti, siekti aukštesnių rezultatų, lygiuotis į geriau besimokančius draugus. Be to, pažymiai tėvams suteikdavo informaciją apie vaiko mokymosi lygį klasėje.

Dabar tenka gana dažnai išgirsti ar perskaityti, kad žemas pasiekimų vertinimas pažymiais liūdina mokinį, slopina jo norą mokytis. Ar tikrai taip? Kiekvienas mokytojas nuo pat pirmųjų vaiko dienų mokykloje turėtų skatinti jį mokytis kuo geriau, padėti suvokti mokslo svarbą gyvenime, puoselėti mokymosi motyvaciją. Klasėje neturi būti pažymio, balo ar kitokio vertinimo kulto, t. y. mokiniui reikėtų padėti suvokti, kad mokomasi ne dėl pažymio. Mano nuomone, pedagogo pozicija turėtų būti tvirta ir gerai žinoma jo ugdytiniams: mokytojas visus ir visuomet vertina objektyviai, niekam nedaro nuolaidų. Mokiniai turėtų įsisąmoninti, kad balas, raidė, spalva ar kitas vertinimo ženklas nesuteikia amžinos šlovės pirmūnui ir nepaskelbia nuosprendžio visiems laikams ne tokiam gabiam vaikui. Tai tik gairė, ženklas, simbolizuojantis bendrą atskiro mokinio ir klasės lygio vaizdą ir (svarbiausia!) paskatinimas tobulėti, įgyti daugiau valios, negailėti pastangų siekiant nugalėti sunkumus, įveikti nesėkmes.

Atsisakius įprastinio vertinimo, iškilo mokinių pasiekimų aprašymo specialiose knygelėse problema. Mokytojas, n

. . .

PRIEDAI

PATARIMAI TĖVAMS

KAIP JŪS GALITE PADĖTI SAVO VAIKUI GERAI MOKYTIS?

Nuoširdžiai domėkitės vaiko mokymusi.

1. Viską, ką dauguma vaikų girdi iš savo tėvų mokslo klausimais, neretai galima išsakyti dviem frazėm: “Na, kaip ten mokykloje?” ir “Eik ruošti pamokų”. Kur kas išmintingiau pasielgtų tėvai, jei paklaustų: “Gal tau paaiškinti namų darbus? Ar viską supratai, ką šiandien pasakojo per pamokas?” Parodykite vaikui, kad jums iš tikrųjų įdomūs jo mokykliniai reikalai.

2. Primygtinai nereikalaukite, kad vaikas ruoštų pamokas savo kambaryje.

3. Darbas viename kambaryje su jumis jūsų sūnui ar dukrai gali pasirodyti žinoma, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Tačiau vaikas turi jausti, kad jis nėra vienišas, kad tėvai sunkią minutę visada pasirengę jam padėti.

4. Ugdykite savitvarkos ir planavimo įgūdžius.

5. Jūs patys puikiai žinote, kad vaikai paprastai nesugeba suplanuoti savo todėl padėkite savo vaikui suvokti jam naują mintį: darbai seksis geriau, kai viskas vyks pagal iš anksto sudarytą planą. Mokykite vaiką sudaryti sąrašą darbų, kurie jo laukia mokykloje ir namie. Į tą sąrašą gali būti įtrauktos visos namų užduotys, pranešimai, kuriuos reikia paruošti; knygos,kurias reikia perskaityti; pastabos dienoraštyje.

6. Kaip žinoma, žmonės, išmokę susidaryti tokius sąrašus, gyvena daug ramiau nei tie, kurie visus savo reikalus laiko galvoje.

7. Pradėkite nuo paties sunkiausio dalyko.

8. Žmogaus prigimtis tokia: jei sunkiausia užduotis bus palikta pabaigai, tikėtina, kad ji visai nebus atlikta.

9. Naudokitės planeliu ir “atmintinėmis”.

10. Yra daugybė būdų, kaip lengviau įsiminti naują medžiagą. Pavyzdžiui, spalvų išsidėstymą spektre lengviau įsiminti iš sakinio “raudonas obuolys guli žalioje žolėje miesto vidury” žodžių pirmųjų raidžių. Nežinomą dalyką geriau įsiminti siejant jį su žinomu. Jei naudosime įvairius įsiminimo būdus, mokytis bus paprasčiau ir netgi linksmiau.

11. Išskirkite mokomosios temos esmę.

12. Kai vaikas klausosi mokytojo, skaito vadovėlį ar bet kurį kitą tekstą, jis turi nuolat savęs klausti: “Kas čia svarbiausia?”

1. Skaitykite “gabaliukais”.

2. Išmokykite vaiką po kiekvienos perskaitytos trumpos pastraipos stabtelėti ir paklausti savęs, kas perskaityta, kas čia pasakyta. Savarankiškai iškeltų klausimų apmąstymai padeda paversti mokymąsi tikru pažinimo procesu.

3. Nustatykite tikslus ir atlikimo terminus.

4. Išmokykite vaiką kelti sau realius tikslus ir nustatyti jų įvykdymo terminus. Pavyzdžiui, prižadėkite su juo pažaisti, jeigu iki sutarto laiko jis perskaitys reikiamą pastraipą ir atsakys į visus pateiktus klausimus. Nedidelės “dovanėlės” – geriausias būdas paskatinti mokinį.

5. Stebėkite, kaip tobulėja jūsų vaiko mokymosi įgūdžiai.

6. Įsitikrinkite, kad jūsų vaikas tikrai labai gerai išmoko kokio nors įgūdžio, ir tik tada pereikite prie kito. Tai labai svarbu jaunesnėse klasėse ir pirmiausia taikytina skaitymui ir skaičiavimui. Nuo to, kaip vaikas įvaldys šiuos pradinius įgūdžius, priklausys jo tolesnė sėkmė visuose mokomuosiuose dalykuose.

7. Paverskite namus mokymosi laboratorija.

8. Štai ką dėl mažylių mokymo pataria vienas amerikiečių specialistas: ” Tegul jūsų virtuvė tampa bandymų aikštele. Trupmenas aiškinkite imdami, pavyzdžiui, bulvę, obuolį ir perpjaudami iš pradžių į dvi dalis, po to į keturias ir t. t.

9. Mokykite pasižymėti svarbiausias mintis.

10. Vaikai neįstengia atsiminti visko, ką perskaito ir išgirsta. Tačiau trumpi užrašai nurodant temą, potemę, veiksmą, gamtos aprašymą, įvykio vietą padės greitai atsiminti, apie ką buvo kalbama. Pasistenkite tokį įsiminimo būdą vaikui parodyti kuo ankščiau.

11. Padėkite vaikui pasiruošti kontroliniams darbams.

12. Per namų ruošos darbus paprašykite vaiko sugalvoti ir užrašyti galimus kontrolinio darbo klausimus iš mokomojo dalyko. Po to paprašykite, kad jis trumpai atsakytų į kiekvieną iš tų klausimų. Atsakymus patikrinkite vadovėlyje.

13. Padėkite vaikui patikrinti atliktas užduotis raštu.

14. Daugumai vaikų, taip pat ir suaugusiems, nuobodu skaityti tai, kas parašyta, ir tikrinti klaidas. Nedaug džiaugsmo teikia klaidos ieškojimas persprendžiant matematikos lygtis.

15. Tačiau visa tai būtina atlikti, norint surasti tą vienintelę klaidą, kuri gali sugadinti visą darbą.

16. Girkite vaikus už sėkmę.

17. Ir nebūkite per daug griežti, kai nesiseka. Stenkitės pastebėti pagerėjimą ir girkite, girkite už viską, už ką tik galima pagirti. Tegul vaikai girdi, kaip jūs pasakojate apie jų pasiekimus giminėms ir draugams. Taip jūs aukštyn pakelsite tą pasiekimų “kartelę” ir jūsų vaikas stengsis ją pakelti dar aukščiau.

18. Nespauskite vaiko ir neverskite atlikti darbo ne pagal jo jėgas.

19. Neverskite vaiko atlikti užduoties, su kuria jis nepajėgus susidoroti.

Čia pateikiu keletą pavyzdinių anketų, kurias galima pateikti mokytojams ir tėvams. Taip pat yra anketa vaikams.

Po anketų pateikiau porą pavyzdžiu, kaip galima dirbti pamokoje naudojant netradicinius mokymo metodus.

Anketos mokytojams

Kaip ugdote mokinių kūrybingumą ? ( Pažymėkite kiekvienoje eilutėje ´ )

Labai dažnai Dažnai Kartais Niekada

Sudarau saugią ir laisvą kūrybiškumą skatinančią aplinką

Renkuosi ir derinu įvairius mokinių savarankiškumą, aktyvumą ir kūrybiškumą skatinančius metodus

Naudoju įvairias kūrybines užduotis

Mokinių kūrybai skiriu atskiras pamokas

Naudoju kūrybinį mąstymą ir kūrybiškumą lavinančias tikslines programas

Į ką labiausiai atsižvelgiate vertindami mokinių atliktas užduotis? (Pažymėkite kiekvienoje eilutėje ´)

Labai atsižvelgiu Atsižvelgiu Mažai atsižvelgiu Neatsižvelgiu

Į darbo tvarkingumą

Atsakymo tikslumą

Mąstymo nuoseklumą, logiškumą

Mokinio elgesį

Išradingumą

Mokinio pastangas

Kūrybiškumą

Tėvams apie vaiką

1. Galvodamas apie savo vaiką, aš džiaugiuosi

2. Mano vaikui būdingi charakterio bruožai

3. Bendraudamas su bendraamžiais

4. Kai nusimena, susijaudina

5. Laisvalaikiu mano vaikas

6. Ypač domisi

7. Mano vaikui nepatinka

8. Mes pageidautume, kad Jūs atkreiptumėte dėmesį

Anketa vaikui

1. Ar tau patinka mokykloje?

Taip

Nelabai

Ne

2. Ar iš ryto tu visada su džiaugsmu eini į mokyklą, ar dažnai norisi pasi

Join the Conversation

×
×