Pedagogika

I. Pedagogikos istorija – pedagoginė disciplina, tirianti ugdyme idėjų, mokslų, švietimo ir veikėjų darbo raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Padagoginių palikimas vertinamas pagal naujumo, oroginalumo kriterijus. Skiriamos 2 pagrindinės sritys: 1. Lietuvos mokyklos ir ugdymo minties istorija; 2. užsienio šalių ugdymo istorija. Pagr. pedagoginės istorijos uždaviniai: 1)atskleisti ugdymo teorijų ir sistemų raidą, jų esmę; 2) įvertinti ugdymo idėjas jų gyvybingumo aspektu; 3)išskirti pažangius ugdymo idėjų elementus; 4)atskleisyi ugdymo reiškinio idėjas, sistemas, raidos etapus ir t.t. Peda. raidos šaltiniai: archyvinės medž., oficialioji medž., archielogonės išškasenos, tautosaka, senieji raštijos paminklai, įžimių pedagogų kūriniai, grožinė literatūra ir pan. Pedagogikos istorijos raidą lėmė tuo metinė istorinė padėtis, įvairūs istoriniai įvykiai įtakoja ir pedagogų požiūrį bei veiklą. Tai gi pedaogikos istorija tyrinėja, patikrina, tvarko ir sistemina ugomąjį praeities patyrimą. Pedagogikos mokslui svarbu pasinaudoti ne tik pedagoginiu praeities patyrimu, bet ir aktualiais dabarties patyrimais. Ped. Istorija taip pat glaudžiai susijusi su kultūros istorija, taip pat naudojamąsi pilietinės istorijos, filosofijos istorijos, kultūros ist., literatūros šaltiniais, ypač tų autorių, kurių pedagoginės paažiūros. Nagrinėjamos pedagogikos istorijoje. Vieni iš pirmųjų ped idėjų autorių – Konfuciju, Platonas, Aritotelis, Herbartas, Ušinskis bei kt. pedagogai yra iškėlę nemažai naudingų pedagoginių idėjų, kurių kritiškas studijamvimas padeda ugdyti pedafgoginį mąstymą. Keikvienos tautos ugdymo teoriją galima suskirstyti į neformalizuoto į formalizuoto ugdymo et

tapus. Pirmieji teorijos darbai pasirodė XVIIa. pab. Prancūzo K. Fiari, vokiečio D. Marko darbai. Lietuvoje tik XXa. pirm. pus. Ugdymo mokslui būdinga kaupti naujus faktus.
Ugdymas – kryptingas, nenutrūkstamas, t.y. trunkantis visą gyvenimą, procesas. Ugdymas atsirado karu su visuomene yra jos neatskiriama dalis, susiję su jos raida bei lemia jos progresą. Patirties perdavimas jaunajai kartai. Šis rengimas – socializacija – individo tapsmas visuomenės nariu. Bendraujant su aplinka, su daugeliu žmonių, konkrečiose sąlygosevystosi žmogaus genetinis fondas ir jo pagrindu formuojasi asmeninės savybės.
II. Pagrindinis pirmykščio ugdymo bruožas – asimeliatyvinis (supanašėjimo) pobūdis. Ugdymas vyko savaiminio pasisavinimo būdu, svarbiausia priemonė – pvz. sąmoningo ugdmojo veikimo pagr priemonė – iniciacijos (įšventinmas). Iniciacijos paskirtis buvo trejopa: Terinė – perteikiant gyvenimo išmintį; praktinė – įsakymais ir paliepimais mokant reikalingų darbų, tarp jų susijusių ir su giminės prratęsimu; asketinė – verčia ištverti tam tikrus bandymus, kam būtina tvirta valia ir kantrybė. Pirmykščiu ugdymu buvo siekiama parengti jaunąją kartą išlikti ir būti gerais gentainiais.
Pirmykštį ugdymą charakterizuoja jo utilitarinis bei asimiliatyvinis pobūdis.svarbiausios priemonės-pavyzdys ir pamėgdžiojimas.ugdytinis visiškai natūraliai ir organiškai įauga į savo gimtinę ir kultūrinę aplinką.ugdymas tradicinis ištikimai pakartoja tai kas sukurta ankstesnių kartų.gamta plačiai naudojama,kaip ugdymo žymė.Pirmykštis vaikas ugdomas ne tik gyvenimo,bet ir gyvenimui.Pavyzdys pagrindinė ugdymo priemonė.Žiaurumo ar griežtumo esama nedaug-vaikai nebaudžiami,svarbiausios drausminimo priemonės-įspėjimas,gąsdinimas,papeikimas.už sunkesnius nusikaltimus vaikai baudžiami sugėdijimu,atstūmimu,vaikas išvejamas iš
š šeimos,prakeikimas-sunkiausia bausmė.ugdymo veikėjai-šeima ir tėvai(jie ir mokytojai ir auklėtojai)pradinis kultūros ugdymas-garbina vieną dievą,vaikų bausti nemėgsta,dorinis auklėjimas griežtas,totemistinės kultūros ugdymas,ir tikėjimas į dievą virsta gamtos jėgų garbinimu.Vietoj šeimos-giminė,su vadu burtininku priešaky.Sąmoningai įteigiama,kad vyras aukštesnis už moterį.Jaunimo ugdyme-vietoj žmogiškumo-vyriškumas suprastas fizine prasme.Matriarchatinės kultūros ugdymas-jos pagrindas kilmės apskaičiavimas kilmės linijoje.Nomadinės kultūros ugdymas-tikima į vieną aukščiausią būtybę.atsiranda luomai.šeima-didelė šeima,o sūnus pasididžiavimas.Pirmagimio auklėjimui skiriama daug dėmesio.ugdymo kryptys-darbinsi auklėjimas.Dorinis auklėjimas ir estetinis auklėjimas.Protinio lavinimo nėra.pirmykštis ugdymas nebuvo vien fizinio vystymosi priežiūra.nesąmoninga vaiko asimiliacija praktinėje veikloje bet ir tam tikri teoriniai pamokymai kurie ypač praversdavo giminės,papročių,religijos reikalavimų.
lietuvos švietimas nuo seniausių laikų pagrindinės švietimo formos pagoniškosios kultūros laikotarpiu buvo tiesioginis darbo įgūdžių, technologijos, karybos žinių, moral;ės normų, meno pajautimo perdavimas darbo metu, šeimoje, namuose, kaimo bendruomenėje. XIVa. Specializuotų amatų, verslų įgūdžių jaunąją kartą mokė meistrai.
III. Apibendrinta pedagoginė mintis formavosi religijos, filosofijos, politikos sistemoje ir buvo susijusi su bendru žmogaus, to meto visuomenės supratimu. Šventosiose knygose detaliai kalbama apie žmonių santykius, jų elgesio normas, aiškinamos tėvų pareigos, įvairūs vaikų ugdymo klausimus. Vergovinėje santvarkoje ugdymas tapo atskira visuomenės veiklos sfera, ugdymo problemas nagrinėjo to meto mąstytojai (V-VIa. pr.m.e. Aristotelis, Demokritas, Platonas, Sokratas). Romos filosofas Kvintilianas veikale “oratoriaus mokymas” pabrėžė, būtinybę žinoti vaiko individualius vaiko polinkius ir gabumus, pasisakė priš fizines bausmes.
br />Tačiau pirmosios švietimo sistemos ėmė formuotis žymiai vėliau, apie 8a. prieš mūsų erą (Graikijoje). Žymiausios buvo Atėnų ir Spartos. Spartoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jaunuolių fiziniam grūdinimui ir kariniam rengimui, o Atėnuose – daugiau visapusiškam ugdymui. Graikų filosofas Platonas (427-347 pr.m.e) siekdamas sujungti kai kuriuos Spartos ir Atėnų švietimo sistemos bruožus, pasiūlė savitą švietimo sistemą.
Atėnai miestas valstybė,kurią sudaro pats miestas ir visi kaimeliai.Atėnuose nuo 7m. Įvairios mokyklos.Pitagoras jungia savyje rytų išmintį ir religines misijas,su graikų racionalumu į išmėtytą mąstymą.Jo mokykla ratelis,kuris jungia religinę filosofiją su fizikos ir matematikos mokymu.Mokymosi principai-savarankiškumas ir reiklumas.ugdymo pagrindus padeda religija,sujungia individualų ir visuomeninį ugdymą.į lavinimo sistemą įvedė matematiką.Sokratas-pripažįsta žmogų kaip asmenybę,o jo išvystymą svarbiausiu ugdymo tikslu,ugdyme vadovaujasi žmogaus asmens laisvės,aktyvumo,savarankiškumo principais.Pagrindiniai metodo bruožai:suardoma pirmykštė pažiūra į kokį nors klausimą,ankstesnio pažinimo noro pažadinimas ir aukštesnio žinojimo gimimas.Euristinio (naudoja paskaitos metodą) pokalbio pradininkas,mokymas tiesos ieškoti bendromis jėgomis.Platonas gina mokymo laisvę ir atmeta prievartą mokymo srityje.Jo pedagogika visuomeniškai profesinė savo tikslu,idealizmo pradininkas taip pat ir intelektualaus mokymo pradininkas.Mokyti reikia žaidimais.Vengia kūno bausmės.Auklėjime pabrėžia teigiamo pavyzdžio svarbą, pripažįsta valstybinio mokymo ir auklėjimo sistemą.Akademija-mokykla filosofams.iškelia mintį,kad gabiausieji turi mokytis filosofijos,būsimam kariui svarbus fizinis ir intelektualinis ugdymas,o darbo sieloms siūloma mokytis profesijos.Aristotelis teigia,kad geriausia priemonė išlaikyti valstybės tvarką ir išvengti sąmyšių yra ugdymas,jis turi būti vi
isapusiškas-fizinis,dorinis ir protinis.mokant reikia eiti nuo artimų žinomų dalykų,prie tolimesnių-nežinomų,atsižvelgiant į ugdytinio protinės veiklos ypatumus.Pritaikyti mokymą prie prigimties.Realizmo pradininkas.nuo 7metų įvairios mokyklos:gramatistų,kitaristų,retorikų,filosofų.Sparta-auklėjimo įstaigose nuo 7 iki 20metų išbūdavo.nuolat kovoja su kitais graikų miestais.Joje gyvenimas tarsi sustingsta,dominuoja piliečiai turintys visas politines teises.Vergai ir laisvi žmonės.graikų ugdymas:ugdymo mintis centre,žmogaus formavimas vienintelis sau tikslas,visa kita priemonė šiam tikslui pasiekti,aukštesnio žmogaus formavimui tarnauja valstybė,religija,filosofija.Didžiausią reikšmę turėjo ugdymo veikėjai,bet ne veiksniai.Ugdymas lenkia kultūrą savo reikalui.Ugdymas visuomeninis ir viešas dalykas.Graikų ugdymo žymės:bendrumas,visuotinumas,asmeniškumas.Spartos ugdymas:pagrindinės žymės-1.vyriškumas(moterystės ir šeimos prasmė-pagimdyti kuo daugiau vaikų mergaitės auklėjimas vyriška linkme)2.valstybingumas(ugdoma ne žmogaus asmenybė,bet pilietis)3.karingumas(išmokyti jaunimą karo meno)Pagrindinis uždavinys:išmokyti besąlygiško paklusnumo,ištvermingumo ir mokėjimo nugalėti.Atėnų ugdymas:du pagrindiniai bruožai charakterizuojantys Atėnų gyvenimą:1.palinkimas į idealinę kultūrą,jiems rūpėjo žmogaus dvasios išvystymas ir jos tobulinimas.Atėnuose buvo visi ugdymo laipsniai nuo gimnastinio iki filosofinio.šeimyninis-privatus pobūdis(šeima tarnavo ne tik giminės didinimui ir auklėjimui)ugdymas idealinio pobūdžio su privatiškumo,šeimyniškumo bruožais.ugdymas išlaikė pusiausvyrą tarp žmogaus asmenybės ir jo pilietybės.Tai lėmė,kad Atėnai tapo tikrąja kultūrine valstybe.Antika(0-5a.).jonas chrysanstonas-pedagogiškiausias iš visų patristikos pedagogų.Daugiau atkreipia dėmesį į dorinio ugdymo momentą nei į lavinimą.lavinimo tarpsniai du:šeimoje ir vienuolynuose.ugdymo priemones siūlė švelnias:paglostyti,pažadais,kartais griežčiau tačiau mušti nepatarė,nes vaiaks gali užsispirti.ypač pabrėžė vaiko savarankiškumą.Jeronimas-pirmas mergaičių pedagogikos atstovas.jo pedagogika turi aiškų didaktinį atspalvį(didaktinis-pamokymo).Į lavinimą žiūri psichologiškai.Tai priklauso nuo prigimties-ar reikai lavint ar ane!Auklėjimo srityje ryškus asketizmas ir moralizavimas.asketizmas-auklėjimas dievu.Jaronimo nurodymas jog mokymas turi būti neprievartinis,malonus,jei norime,kad vaikas pamėgtų mokslą.augustinas-jis pirmas metodininkas.Nurodė religijos dėstymo metodą.Pirmas reikalavimas individualizmas-kiekvienam pagal individualius poreikius.reikalauja,kad religija būtų dėstoma atsižvelgiant į žmogaus amžių, lytį,profesiją,išsilavinimą.Mokytojas moko ir pats mokosi.Iškelia pedagoginės meilės idėją. Kultūros istorijso atžvilgiu išskiriamas bažnyčios tėvų laikotarpis vadinamas patristiniu.Susijungia dvi pasaulinės galybės:krikščionybė ir helenizmas.Helenizmas-greižta tvarka.
Ciceronas-pedagoginės idėjos knygoje”apie oratoriaus paruošimą”retoriką laiko aukščiausiu mokslu.o retorių tobuliausiu žmogumi.1.sužadinti dėmesį,2.įtikinti3.pasakyti ką nors naujo4.palikti įspūdį 5.padaryti malonumą.Teigia,kad asmeniniai interesai turi būti aukojami visuomenės gerovei.Seneka-pedagoginės pažiūros atremtos į mokinio saviveiklumą.reikalavo,kad auklėtinis veiktų pats,nes tik iš tokio veikimo išauga dorybės.pabrėžė pavyzdžio reikšmę.Lavinimui didelę reikšmę turi ugdytojo žinojimas(vaiko pažinimas),jo sugebėjimas žinias pritaikyti ir perteikti.auklėjimas vyksta per bendravimą,bendradarbiavimą.Senekos pedagoginės pažiūros:1.ugdymo darbe ypatingai vertino filosofiją2.doriniam auklėjimui atiduoda pirmenybę prieš teorinį lavinimą.3.pavyzdį laikė pagrindine dorinio auklėjimo priemone.kvintitjonas-veikale”instituto oratorija” pripažįsta gilų gyvenimo pažinimą ir ilgą pedagoginį patyrimą.iškėlė mintį,kad pedagogas turi mylėti viakus.optimistiškai žiūrėjo į pačią vaiko prigimtį.Labai vertino įgimtus jo sugebėjimus.teigia,kad muzika ir kalba ugdo gerą tartį.neigia kūno bausmes.

Senojoje romoje nebuvo išsivysčiusios tinkamos ugdymo sistemos.ugdymas privatinio pobūdžio iš esmės šeimyninis.Praktiškumas-norėjo ko nors išmokti.Ypatingai rūpinosi,kad žmogus mokėtų išreikšti savo mintis.gyvenimiškumas ugdymas buvo praktinis.Kiekvienas mokymas jiems turėjo turėti aiškų tikslą.romėnų ugdymas buvo žmogaus ugdymas gyvenimui.Romoje persvarą turėjo ugdymo veiksniai,romėnų jaunimas ugdomas gyvenimiškos palinkos.kosmopolitiškumas+ugdymas buvo taikomas visiems.graikiškumas-visas mokslas,visas menas prisigėręs graikų dvasios ir graikų formos.romėnų ugdyme skiriami du periodai:tautinė mokykla(perima graikišką medžiagą gyvavusi iki graikijos užkariavimo)helenistinė-graikiškai romėniška.tautiniame romėnų ugdymo tarpsnyje mokinių ir mokytojų santykiai pavyzdingi ta prasme,kad į juos žiūrima kaip į tėvo ir vaiko santykių tęsinį.helenistiniais laikais mokytojo ir mokinio santykiai prarado savo tėvišką pobūdį ir virto formaliais.Mokiniai į mokytoją nebežiūrėjo,kaip į tėvą,nedraugiškai,linkę krėsti išdaigas.viduramžiai 5-15 amžius Scholastika.Pedagoginės teorijos pobūdį sudaro dvi žymės:pedagoginės problemos nebuvimas ir palinkimas į praktiką.h.Mauras aukštas auklėjimo įvertinimas lavinimas antroje vietoje.Hugo Viktore pirmas viduramžių metodininkas.Dorinį ugdymą glaudžiai sieja su lavinimu.A.Romanas-jo pedagogika paima tėvų ir vaikų santykius.vaikai turi būti lavinami,akcentas į dorinį auklėjimą.V.Bovė-ragina laikytis asketizmo,ugdyti nuolankumą ir naudoti fizines bausmes.pabrėžia mokytojo autoritetą.Eghartas,Gersonas,A.Canterburietis- jų pasisakymai rodo,kad jie už neprievartinį ugdymą.Už ugdytinio savarankiškumą,tikrą pedagoginę meilę.viduramžių ugdymas visai autokratiškas ugdymo periodas.jam būdingas siauras,vienpusiškas ugdymo tikslas.žmogaus prigimties nuvertinimas ir siekimas ją pakeisti.autokratiškas-valdymas iš viršaus.Ankstyvieji viduramžiai 5-10 amžiai”tamsieji amžiai”Sumažėja gyventojų skaičius-maras,ekonominis nuosmukis.visuomenę sudaro dvasininkija,feodalai ir laisvieji baudžiauninkai.10a.ryškiausias bruožas-ekonominėje ir visuomenės raidoje priėjimas prie piniginio prekinio ūkio.
IV. Patristika mokslas apie bažnyčios tėvus,jų gyvenimą,raštus.krikščionių vaikai buvo siunčiami į gramatikų arba literatų mokyklas,kad išmoktų skaityti,rašyti.mokykla 2laipsnių:elementarinis-aukštesnysis ir aukštasis.Presbiteralinės yra sukurtos dvasininkų ir vienuolių vienuolynuose,Katechumenų skirtos mokyti teoriškai pažinti krikščionybės doktriną dorai gyventi.Patristinio ugdymo žymės-etinis edealas-krikščionybė atsirėmė į graikišką romėnišką kultūrą.krikščionybei svarbu ne tik išauklėti žmogų,bet padaryti jį dorą ir šventą.šventumas-aukščiausias siekis,kuriam palenktas visas pedagoginis krikščionybės veikimas.2.auklėjimo persvara-auklėjamoji funkcija atsistoja šalai lavinamosios funkcijos.krikščionybei pirmiausia rūpėjo išauklėti žmogų,o tik paskui išlavinti.3.pedagoginiai motyvai.ugdytojas ėjo į pedagoginį darbą vedamas pedagoginės meilės.garbės motyvas buvo pagrindinis kuris skatino mokinius neatsilikti ir kitus pralenkti.4.žinių įgijimas-atkreipia dėmesį į gyvenimiškų žinių įgijimą.5.bažnyčios iškėlimas-visas pedagoginis krikščionybės darbas parengtas žmogaus ruošimui antgamtinio gyvenimo uždaviniams.Patristikos ugdymo veiksniai:1.bažnyčia-patristikoje reiškia tą patį ką graikijoje valstybė(viskas atiduota bažnyčiai)2.šeima-buvo bažnyčios atstovė.šeima neatskiriama nuo bažnyčios.
V. Didaktika Lietuvoje. Apie 1510 – 1563m, M. Mažvydas pirmosios spauzdintos lietuviškos knygos autorius, ragino leisti vaikus į mokyklą mokytis giomtosios kalbos. Pirmoje lietuviškoje knygoje “Katekizmas” (1547m,) išspauzdintas lietuviškas elementorius. Teigia, kad mokytojas neturi apsunkinti vaikų skaitymo skiemenavimų o kuo greičiau mokyti ir skaityti katekizmą ir giesmes. M. Daukša rūpinosi liaudies švietimu, steigė mokyklas liaudžiai, rūpinosi lietuvių kalba, pageidavo, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba. Jo “Postilėje” (1599m,) prakalba rodo, kad jis gimtąja kalbą laikė viena iš pagrindinių tautos egzistavimo sąlygų. 1570m, jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją, pradėta plačiau svarstyti didaktikos klausimus – mokymo organizavimo, metodus mokymo rėžimą ir pan. Čia dėmesys buvo skiriamas senųjų kalbų mokymui, pradėta mokyti istorijos. Kolegijos pradėjo kurtis ir kituose miestuose. 1539m, A. Kulvietis įkuria Vilniuje pirmąją lietuvoje vidurinę mokyklą. Pagrindinis dėmesys skirtas Lotynų kalbai, klasikiniai literatūrai, filosofijai.
Lietuvos didžioji kunigaikštystė lygiavosi į Vakarų kultūrą, kaip į brandesnės civilizacijos reiškinį. Valstybės gyvenimo būdas buvo intensyvus. Jam išmanyti ir tvarkyti reikėjo pasirengusios jaunosios kartos. Pagrindinis lavinimo vaidmuo teko neistituciniam švietimui. Neinstitucinis šv. ugdė jaunimo rašto kultūrą, tai liūdija, kad lietuviai studijavo užsienio universitetuose (Prahoje, Krokuvoje ). XVa. mokyklų užuomazgų laikotarpis. Kūrėsi parapinės (pradinės) mokyklos, tačiau tokių mokylų lygis buvo nepakankamai aukštas pasirengti universiteto studijoms, tačiau studentų užsienio universitetuose vis tiek daugėjo. XVIa. Renesanco epochoje sukurta šv sistema: pradinė mokykla (I pakopa), aukštesnioji mokyla (II pakopa), univeristetas. Kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Mokyklų kūrimąsi sąlygojo naujas visuomeninis, religinis, kultūrinis sąjūdis – reformacija, didėjanti katalikų ir reformatų konkurencija siekiant ugdyti jaunimą pagal savo pažiūras.
VI. Viduramžų l-je švietimas priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sryčiai. Institucinio šv. sistema kūrėsi vėliau nei Europoje, ir buvo skirta pirmiausia dvasininkams rengti. Viduramžiais ugdant kilmingą vyrą siekta 7 riterio dorybių, t.y. mokėti: 1)joti; 2)plaukti; 3)naudotis ietimi, kalaviju, skydu; 4)fechtuotis; 5)medžioti; 6)lošti šachmatai; 7)kurti eiles ir jas dainuoti. Aukštino asketo idealą, kuris atsisako pasaulio džiaugsmų dėl pomirtinio gyv. Ankstyvaisiais viduramžiais atsirando parapijinės mokyklos prie bažnyčių, kuriose iš religinių knygų vaikai buvo mokomi giesmių, skaityti ir rašyti, kartais skaičiuoti. Mokyklose mokėsi tik berniukai, buvo dažniausia mokoma lotynų kalba. 13-14 a. pradedamos kurti pasaulietinės mokyklos: cechų mokyklos (steigė amatininkų cechai), gildijų mokyklos (steigė pirklių susivienijimai). Brandieji viduramžiai.išauga gyventojų skaičius,pažanga žemdirbystėje.pradeda augti miestai,11a. Krikščionybė suskyla į 2dalis:romos katalikus ir provoslavus.vėlyvieji viduramžiai 13-15a.didžioji maro epidemija.Sumažėja gyventojų skaičius,Europos centru tampa Italijos miestai.Buvo sukurtos 5 tipų mokyklos:1.parapijinės mokyklos jų uždaviniai-duoti jaunimui elementarių žinių iš religinių ir pagrindinių mokslų srities.paruošti dvasininkų bet pačioms žemiausioms pareigoms.priverstinio mokymo pradžia,mokslas nemokamas.2.vienuolinės-skirtos kandidatams į vienuolius3.katedrinės skirtos parengti dvasininkams,mokyklos viršininkas-vyskupas.4.miestinės labiau praktinio pobūdžio tik lotyniškos ir vokiškos mokslas čia mokamas.5.universitetinės-kilmė išvystyti savaime ir įsteigit popiežiaus.daugiausia jų 13a.į lavinimąsi veda tik kitų arba savęs tobulinimas.mokslą skleidžiantiems žadamas didelis atlyginimas-aname pasaulyje.ugdymo motyvai:amžinasis žmogaus likimas ir žmogaus santykiai su Dievu.ugdymo veikėjai:kunigai ir vienuoliai.Vienuolynai-kultūros židiniai.ugdymo turinys-dvi grupės:1.retorika,gramatika ir logika.2.realinis profilis.ugdymo tikslas:norėjimas padaryti žmogų dorą ir šventą.Auklėjamasis momentas yra žmogaus dorinimas.iškelta ugdytojo asmenybė,jo autoritetas.Auklėjime visados daroma pedagoginė įtaka ne tuo ką ugdytojas sako,bet tuo kas jis yra.(auklėjimas pavyzdžiu)dažniausiai mokytojo ar auklėtojo autoritetas buvo palaikomas bausmėmis.pagrindinė ugdymo priemonė-pamokymas,griežtas žodis labai griežta drausmė.Bausmės:ilgos maldos,sunkios fizinės bausmės už menkiausią neklusnumą.vyrauja scholastinis metodas,pats klausia pats atsako.13a.susiformuoja krikščioniškojo ugdymo pagrindai.
VII. Naujieji amžiai.renesansas.Humanizmo pedagogika.1500-1600.leonardo Brunne-savo traktate”apie jaunuolių auklėjimą”skelbė,kad auklėjimo idealas,auklėtinio kūno ir sielos evoliucija,o iš čia sekė idėja apie individualių auklėtinio sielos ir kūno ypatybių pažinimą.jis ypač pabrėžė mokytojo pavyzdžio svarbą,manydamas,kad geras pavyzdys gali pavaduoti bausmes.Nors jis bausmių nepaneigė,bet jas stengėsi suvesti iki minimumo.Viktorino Feltre-prancūzas tikėjo vaiko prigimtimi ypač pabrėžė ugdymo įvairiapusiškumo svarbą.pirmas praktikoje pabandė taikyti humanistinio ugdymo idėjas,įsteigė mokyklą”džiaugsmo namus”,kurios uždavinys padaryti mokinių gyvenimą maloniu.mokymo metodas rėmėsi žaidimu ir vaizdumu.o bet koks darbas neprievartine vaiko veikla.Mokyklos gyvenimas tvarkomas mokinių savivaldybės vadovaujant mokytojui.Erazmas Roterdamietis-smerkė barbariškas to meto mokyklos disciplinos priemones:plakimą rykštėmis;žiaurų vyresnių vaikų elgesį su mažesniais;visišką nepagarbą vaiko asmeniui.tegia,kad mokykla tai žaidimų ir poilsio vieta.mokytojas neturi būti žiaurus ir negali engti vaikų.reikalavo kad tėvai ir mokytojai elgtųsi švelniai.Patarė tirti ir pažinti vaiką,asmeniškai vadovaujant jo užsiėmimams.Chuanas Vives-pirmasis padėjęs mokymo teorijos pagrindus veikale”apie mokslus”atkreipė dėmesį į psichologijos,etikos,kaip ugdymo sistemos pagrindų reikšmę.pabrėžė,kad mokymas turi būti siejamas su mokinio būdo ir valios auklėjimu,kad ugdytinis taptų išmintingu ir doru.veikale”siela ir gyvenimas”nurodė,kas mokant reikia žiūrėti mokinio individualumo atsižvelgti į jo mokslumą būdą ir dorovines savybės,amžių,būsimą verslą.Drausmės srityje reikalavo švelnumo,griežtai smerkė keiksmus,vaiko pravardžiavimą,kūno bausmes leido tik išimtinais atvejais.frabsua rablė-pateikė humanistinio ugdymo idealą.pasisakydamas prieš formalizmą mokykloje.bereikalingų žodžių mokymą,už laisvą mintį bei veiksmus,nepriklausomybę nuo bažnyčios autoritetų.teigė,kad žinios reikalingos praktiniam jų pritaikymui gyvneime.mokymas turi būti malonios formos.mokymo priemonės-patrauklios ir sudominančios.Pertraukose tarp užsiėmimų reikai naudoti žaidimus ir sportą.M.Montenis-veikalas”apie vaikų auklėjimą””apie tėvų meilę vaikams”nurodė kad ugdymo tikslas praktiškas visapusiškai išsilavinęs,doras sugebantis maloniai ir išmintingai gyventi žmogus.reikšminga jo idėja,kad ugdymas turi būti pritaikytas žmogaus prigimčiai.lavinamas ne kūnas ne protas,o visas žmogus.ne knyginės žinios svarbiausios gyvenime,o gyvenimiška išmintis,kuri įgyjama bendraujant su žmogumi.
VIII. 1.Čekų pedagogas J. A. Komenskis (1592 – 1670) naujųjų laikų pedagogikos kūrėjas. Jis sukūrė vieningą atitikimo gamtai principu paremtą mokymo teorija. Iškėlė visuotinio šešiamečio mokymo idėję. Reikalavo kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma. Mokslininkas reiškė naują požiūrį į mokyklos drausmę – vaikas natūraliai siekia žinių, todėl mokant negalima naudoti prievartos ir fizinių bausmių. Reikia mokymą padaryti lengvą ir malonų, ugdyti žinių troškimą. Parašė kelis vadovėlius, tarp kurių iliustruotas”Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose”. Jo darbuose nagrinėjami patys svarbiausi klausimai 1927m, išleista lietuvių kalba “Didžioji didaktika”, 1975 – “Rinktiniai pedagoginiai raštai”sukūręs vieningą liaudiškumo, atitikimo gamtai principu paremtą ugdymo teoriją. Svarbiausias veiklas “didžioji didaktika”. kad ugdymas atitiktų gamtos dėsnius.mokymas turi būt universalus ir naudingas. Reikalavo, kad mokykla būtų džiaugsmo vieta, o mokytojas – geriausias draugas. Skatinti norą mokytis, ugdyti žinių troškimą, tuo rūpintis turi tėvai. Todėl reikalauja dar nelankančiam mokyklos vaikui skiepyti meilę ir pagarbą mokyklai, mokytojui, interesą žinioms. Čekų pedagogas A. Komenskis siūlė tokią švietimo sistemą: 1) motinos mokykla – kiekvienoje šeimoje vaikams iki 6 metų; 2) gimtosios kalbos mokykla – kiekviename miestelyje ir bažnytkaimelyje visiems vaikams nuo 6 iki 12 metų; 3) lotyniškoji mokykla – jaunimui nuo 12 iki 18 metų; 4) akademija – subrendusiam jaunimui nuo 18 iki 24 metų amžiaus. J.A.Komenskis-vienas žymiausių sensualinės pedagogikos atstovų,savo pagrindines mintis išdėstęs “didžiojoje didaktikoje”Teigė,kad ugdymas turi remtis vaiko prigimtimi,amžiaus ir dvasinio išsivystymo ypatybėmis.ugdyme išskiria protinį lavinimą,kurio tikslas yra savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimas:dorovinį lavinimą savęs valdymui,religinį auklėjimą artėjimui prie dievo.Metodo esmė-mokyti vaiką žiūrėti savo akimis ir protauti savo protu.šio metodo principai;mokymo vaizdumas,mokymo sistemingumas.mokymo sąmoningumas,mokymo prieinamumas mokiniams tvirto medžiagos įsiminimo.tai sąlygoja ir naują mokytojo elgesį su mokiniais-jie turi elgtis natūraliai,derinti smagumą su naudingumu.dorovinio auklėjimo srityje siūlo naudotis pavyzdžiu(tėvų,mokytojų,draugų pamokymus,pokalbius)Patardamas elgtis humaniškai,reikalauja palaikyti deramą drausmę.iškelia reikalavimus mokytojui:mokytojo orumą jaučiant savo darbo svarbą,dorumą,darbštumą,veiklumą,aktyvumą.mokytojas turi būti gyvas pavyzdys tų dorybių,kurias nori įskiepyti vaikams.
IX. 16a.pasižymi didele pažanga įvairiose srityse.daug statoma,keičiasi miestai,įsisavinamos naujos formos,technikos,vystosi karo menas ir technika,perversmas astronomijoje.švietimo sistema auga ir plėtojasi,tampa vis reikšmingesnė.Susiformuoja trijų pakopų sistema;pradinė,vidurinė ir aukštoji.Mokyklos mergaitėms ir berniukams.plinta jėzuitų mokyklos.15-16a.įsigali humanizmas,keičia nuolankumą,asketizmą ir panašius idealus naujais-sąžinės,laisvės,nepriklausomybės/Didžiausia pedagoginio renesanso reikšmė-humanistinis laisvo žmogaus ugdymo idėjos formuotos graikų-atgimimas.naujoji ugdymo srovė reikalavo lavinti visas kūno ir dvasios jėgas,įtraukiant fizinį,estetinį ir dorovinį bei protinį,literatūrinį ir socialinį ugdymą.mokymo metodo atžvilgiu atmestas scholastinis protavimo metodas.Siekta palengvinti patį mokymo procesą,jį labiau pritaikant prie vaiko galimybių,grindžiant supratimu,o ne mechaniniu mokymo medžiagos įsiminimu.naujieji amžiai reformacijos.f.Bekonas nurodo du galimus mokymo metodus:1.atmestinas netinkamas(kai mokytojo žinios priimamos,kaip netinkama tiesa)ir naudotinas iniciatyviškas(kai sukelia mokslinio tyrimo ir ieškojimų norą)teigė,kad žinių pasiekimas įmanomas tik indukcinio stebėjimo,tyrimo ir eksperimento metodu.
X. Švietimo raida Lietuvoje. Lietuvoje švietimo raida daugeliu aspektų panaši į Europos šalių mokyklų vystymąsi, tačiau turi nemaža ir savitumų. Pirmoji mokykla Lietuvoje įsteigta Vilniuje prie šv. Stanislovo katedros 14 a. pabaigoje. Buvo mokoma lietuviškai ir lenkiškai skaityti, rašyti, skaičiuoti. Pradėjus plisti reformacijai, mokyklų tinklas vis gausėjo. 1539m. A. Kulvietis įkūrė Vilniuje pirmąją Lietuvoje vidurinę mokyklą – aukštesniąją evangelikų mokyklą. 1547 m. išleista pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo “Katekizmas”, kuriame buvo ir pirmasis elementorius. Pagrindiniai Lietuvos švietėjai buvo jėzuitai, kurie rūpinosi lotyniškų kolegijų steigimu. 1570m. buvo įkurta pirmoji mokykla – Vilniaus jėzuitų kolegija, o 1579m. ji paversta akademija-universitetu. Uždarius Jėzuitų ordiną, jų mokykloms perimti buvo įsteigta edukacinė komisija, kuri kūrė pirmąją Europoje valstybinę švietimo sistemą, plėtė mokyklų tinklą. Vilniaus universitetui buvo pavesta vadovauti vidurinėms mokykloms. 17 amž, pedagoginiu darbu ir vadovėliais garsėja Ž. Liauksminas. Sukūrė retorikos veikalą “Iškalbos praktika”, parašė muzikos vadovėlį, graikų kalbos gramatiką. Skatino tobulinti mokymą, teigia, jog mokymas turi būti vaizdus, žinios įgijamos sąmoningai. Patare pradėti mokytis nuo lengvesnių dalykų.
XII. Ž.Ž. Ruso ėjo prieš mokymo dogmatizmą ir formalizmą, prieš vaiko iniciatyvos slopinimą. Pagrindinis reikalavimas – atsižvelgti į vaiko vystymąsi. Pirmasis tvirtino, jog prioritetas priklauso pačiam mokiniui, o mokytojas tik patarėjas.
Dž.Lokas-atskyrė auklėjimą nuo mokymo.svarbiau auklėti būdą,nei lavinti protą.mokyme akcentavo praktines mokslo žinias.Svarbu ugdyti nuovoką ir sugebėjimą spręsti savarankiškai.Dorovinio auklėjimo tikslas-sugebėjimas pasiekti savo laimę,nekliudant kitiems tai daryti,o uždaviniai-savarankiško,dorovingo ir draugiško charakterio formavimas,valios grūdinimas,dorovinis drausmingumas(įvairių dorybių išugdymas,nes dorybės nėra įgimtos)teigė,kad vaikus reikia kuo mažiau bausti ir jiems drausti.demokratiškumas pedagoginiame bendravime turėtų priklausyti nuo vaiko amžiaus.reikalavo pažinti individualias vaiko ypatybes.Pabrėžė būtinumą vystyti mąstymo savarankiškumą.pagrindinis ugdymo veiksnys-pavyzdys,ugdymui tinkama aplinka ir tinkamas elgesys.švietime iš esmės sukuriama mokymo ir auklėjimo sistemos. Ž. Ž. Ruso (1712 – 1778) reikalavo gerbti vaiko asmenybę, atsižvelgti į jo interesus, poreikius. Teigia, jog protinis lavinimas galimas tik nuo 12 metų. Jis už realias žinias, kurių reikia mokytis ne iš knygų o iš gamtos, savarankiškai tiriant reiškinius. Jis pirmas pedagogikos istorijoje teigė, kad mokant prioritetas priklauso pačiam mokiniui jo interesam, kad mokytojas tik patarėjas, palydovas.
XIII. J. H. Pestalocis (1746 – 1827) sukūrė pradinio mokymo teoriją. Tvirtino, kad mokymo reikia naturaliam vaiko pažintinių galių ir gebėjimų plėtojimui. Jis teigia, jog mokymo procese nuo stebėjimų ir bandymų reikia eiti prie apibendrinimų ir išvadų, nuo dalies prie visumos, jis pasisakė prieš žodinį scholastišką mokymą. Manė, kad mokymas turi auklėjamąjį pobūdį – šį dėsningumą pirmas ir atskleidė. J.H. Pestalocis pirmasis ugdymo tikslams bandė sujungti moikymą ir gamybinį darbą, teigė, jog mokymas svarbiausias mokumo kelias – jis plėtojo ne tik mąstymą, bet ir dorines savybes. J.H.Pestalockis.Jis įsteigia mokyklą-prieglaudą neturtingiems vaikams.Mokykloje vaikai turi ne tik mokytis bet ir dirbti,bet dėl lėšų stygiaus prieglaudą teko uždaryti,jis norėjo parodyti,kad sunkiomis valstiečių darbo sąlygomis irgi galima mokytis,kad švietimo pagalba galima pakeisti visuomenės santykius.o mokymo ir gamybinio darbo sujungimo principas pažangus principas.Jis daug dėmesio kreipė į gerą pradinės mokyklos organizavimą ir jos mokymo metodus.Dorinis auklėjimas-žmogaus asmenybės auklėjimo pagrindas.Auklėjimo priemone laikė darbą ne atitrauką nuo mokymo,o su mokymu susietą.švietimas nauja laisvės,judėjimo,smalsumo viskam dvasia.Sparčiai daugėja mokslo akademijų.Dar stiprūs feodaliniai santykiai,bet po truputį plinta ir kapitalistiniai.Valstiečiai skirstėsi luomais,žymi jų dalis gyveno skurdžiai.protestantai visur daug reikšmės teikė formuojant išsilavinusių kunigų luomą.ugdyme į centrą iškeliamas vaikas,kuris turi būti auklėjimas pagal prigimtį.imta rūpintis meno mokyklomis,šviečiant liaudį pirmiausia reikėjo įveikti neraštingumą,pagerinti išplėsti mokymą ir padaryti jį kiek įmanoma prieinamą.
XIV.Naujausieji laikai 1800-1900 J.F.Herbartas-pedagoginės sitemso pagrindas etika,psichologija,valdymas(drausminimas).Disciplinos palaikymui siūlo bausmių sistemą.Pagrindinė ugdymo priemonė auklėjamasis mokymas.Sukuria savo pamokos sistemą ir griežtą jos struktūrą.mokymo proceso suskirstymas į etapus:1.aiškumo.2.asociacijos.3.sistemos.4.metodo(naujų žinių pritaikymo).A.Distervėgas-ugdymas turi atitikti prigimtį.remtis vaiko individualiomis ir amžiaus ypatybėmis.ugdyti vaiko savarankišką veikimą,būtinas galudus ryšys tarp jo ir visuomenės gyvneimo.vertingos tik tos žinios,kurias mokinys įgyja savarankiškai.mokymas turi prisidėti prie visapusiško žmogaus ugdymo.mokymo sėkmę lemia pats pedagogas. F. Herbartas vaikų valdymo sistemą grindė prievarta, dresavimu, muštru, reikalavo slopinti vaikų “laikinį išdykumą”. Manė kad be mokytojo auklėjimas neįmanomas. A.V. Dystervėgas atstovavo demokratinei to meto minčiai. Svarbiausias mokymo uždavinys – plėtoti vaikų gebėjimus, mokyti žinias pritaikyti praktiškai, savarankiškai mąstyti.
XV. XIX amžiuje Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, tokia padėtis stipriai įtakojo ne tik Lietuvos švietimą, bet ir daugelį kitų sričių. 1805m. nustojo veikti Edukacinė komisija. Šiuo laikotarpiu veikė keli pradinių mokyklų tipai, kai kuriose iš jų papildomai dėstomos lotynų ir rusų kalbos, geografija net užsienio kalba (vokiečių). Kai kur dėstymas paremtas praktikos darbais, patirtimi, artintasi prie artimiausios vaiko aplinkos. Tačiau daugelyje mokyklų teikta tik skurdžios elimentarios žinios, tebegyvavo mechanine atmintimi paremtas darbas su kiekvienu mokiniu individualiai. Vidurinių mokyklų programos buvo humanitarinio profilio su stipriu realinių dalykų dėstymu. Praplėsta matematikos programa, kuri daugiau sieta su praktika, t.y. matavimas, braižyba, architektūros pradmenys. Kalbama apie fizikos-chemijos kabinetų būtinybę, akcentuojama eksperimento nauda. Gamtos mokslus stengtasi sieti su gyvūlininkyste ir daržininkyste. Tačiau 1823-1825m. mokymo programos pradėtos siaurinti ir pertvarkyti į klasikines. Gimnazijų programos sulygintos su visos Rusijos gimnazijos programomis. Po 1831 metų sukulimo Lietuvoje iš vidurinių mokyklų programų pašalinta Lenkijos ir Lietuvos istorija, gamtos mokslai, rusų kalba padaryta dėstomąja, pradėta taikyti luominiai varžymai. Uždaromas Vilniaus universitetas. Caro valdžia siekė, kad Lietuvoje būtų tik valdiškos rusiškos mokyklos. Panaikintas realinis pradinės mokyklos tipas. Po 1863m. buvo ypač sunkus lietuviško švietimo laikotarpis – carinė vyriausybė iš esmės baigė keisti mokyklų mokymo ir auklėjimo turinį ir kryptį, dėstmąją kalbą, mokytojus. 1864-1904m. uždraudžiama lietuvšika spauda. Uždarytos nevaldinės pradinės mokyklos, uždrausta mokyti gimtąją kalba. “Laikinosios taisyklės” numatė labai siaurą mokymo turinį: rusų kalbą, pirmuosius keturis aritmetinius veiksmus ir giedoti bažnytines giesmes. Labai suvaržytas vidurinis mokymas, vyravo scholastinis mokymas, atitrūkęs nuo gyvenimo mokymo pobūdis. Tačiau liaudis rado būdą pasipriešinti šiai priespaudai. Rusų mokyklas lankė labai mažai vaikių, veikė pogrindinės organizacijos, kurios slapčia leido ir platino lietuvišką spaudą. Veikė slaptos mokyklos, kuriose buvo mokoma lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti, bažnytinių giesmių. Mokytojais buvo įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės – daraktoriai. Tokios mokylos veikdavo po lauko darbų, o vietos kur vykdavo pamokos buvo nuolat keičimos, nes valdžioms atstovams sužinojus apie tokią mokyklą stipriai bausdavo jos organizatorius ir lankytojus. Daraktoriai palaikydavo glaudžius ryšius su knygnešiais. Daraktoriais taip pat buvo tokie žmonės kaip, P. Višinskis, J. Biliūnas, G. Petkevičaitė – Bitė ir kt. Taip pat daugelis veikėjų susirūpino pradine mokykla bei lietuviškais vadovėliais, todėl jie leido lietuviškas knygas įvairiomis temomis, pvz. A. Strazdas išleidžia lietuviką giemyną, S. Daukantas elementorių “Abėcėlė”. M. Valančius reikalavo ir skatino dvasininkus steigti mokyklas, kritikavo oficialąją mokyklą, pabrėžė žmogiškųjų santykių tarp mokytojo ir mokinio svarbą. XIX a. pabaigoje nelegalioje periodinėje spaudoje kritikuojama carinė mokykla, nesuderintas su vaiko prigimtimi, sausas žodinid mokymas – kalimas slopinantis vaiko gebėjimus ir norą mokytis. Kartu siūlyta artimesnė liaudžiai ir gyvenimui švietimo sistemą, nagrinėtas mokykmo turinys, rekmenduota jį plėsti, aiškinti didaktikos principai ir mokymo metodai. Pamažau plinta pedagogikosklasikų mintys. Kūrėsi žemės ūkio, piešimo ir muzikos, medicinos, įvairių atmatų mokyklos. Apžvelgus šio laikotarpio Lietuvos švietimo raidą, galima teigti, jog ji buvo tarsi dviguba, viena dikuojama carinės Rusijos valdžios, kuri norėjo “surusinti” Lietuvą, o kita pogrindinė, kuri veikė tam kad pasipriešintu rusinimui ir vystytų savo švietimo sistemą. Esant tokiai situacijai vystyti lietuviškai švietim sistemai buvo sudėtinga.

1832 m. universitetes uždarytas. Lietuvoje neliko aukštosios mokyklos, buvo uždarinėjamos ir žemesniosios. Po 1863 m. sukilimo uždaryti vienuolynai, parapinės mokyklos, uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta kirilica. Mokytojais galėjo dirbti tik rusai, dėstomoji kalba buvo rusų, vietoj katalikų parapinių steigtos cerkvinės mokyklos. buvo kuriamas slaptųjų (daraktorinių) lietuviškų mokyklų tinklas. Neinstitucinis švietimas tapo labai svarbus – ne dėl teikiamų žinių kokybės, o dėl stipraus pilietinio jausmo, solidarumo kovojant su carizmo represijomis. Mokyklose buvo skatinama arba sudaromos galimybės skaityti nelegaliai knygnešių gabenamas lietuviškas knygas bei spaudą. Lietuviškos mokyklos idėja puoselėta ir sunkiausiomis aplinkybėmis, bet 1865 m. carinei valdžiai įteiktas vyskupo M.Valančiaus lietuviškos vidurinės mokyklos projektas nebuvo priimtas. Panašios švietimo aplinkybės klostėsi per 1915 – 1918 m. vokiečių okupaciją. Okupacinė valdžia buvo paskelbusi dokumentą “Pagrindinės gairės mokyklos reikalams gaivinti”. Švietimo struktūra liko ta pati: pradinė, vidurinė, aukštesnioji mokykla. Aukštesniųjų valdžia nesteigė. Lietuviškos mokyklos buvo įkurtos Rusijos miestuose (Peterburge, Voroneže), kur susitelkė daugiausia karo pabėgėlių iš Lietuvos. Voroneže įkurtas privatus Lietuvos mokytojų institutas, kuriame lietuvių kalbą dėstė J.Balčikonis, J.Jablonskis. Jo iniciatyva sudaryti ir išleisti skaitiniai “Vargo mokykla”, “Mūsų žodynėlis”, “Mūsų rašyba”. Šviesuomenė rengė tautos mokyklos kūrimo pamat

XVI. K. Ušinskis (1824 – 1870) reikalavo visokeriopai pažinti vaiką, išmanyti jo aplinką, papročius, gyvenimo sąlygas. Svarbiausiu mokymo dalyku laikė gimtąją kalbą ir gimtąją literatūrą. Į mokymo procesą žiūrėjo kaip į tam tikrą darbinės veiklos rūšį, pabrėžia metodų įvairumo reikšmę.
XVII. Motiejus Valančius, šviesdamas ir blaivindamas žmones, mokė tautą priešintis rusinimo bei pravoslavinimo bangai. Jis ptas rašė daug religinio ir pasaulinio turinio knygų, knygelių lietuviškai; o kai buvo uždrausta spauda lietuviškomis raidėmis, nurodė jai kelią į Prūsus (Mažąją Lietuvą). Jis pats pirmasis organizavo sistemingą lietuviškų knygų gabenimą iš užsienio, ir ten slapta išleido keletą savo paties parašytų (1867- 1869), kuriose išdėstyta lietuvių pasipriešinimo bei kovos programa, aiškiai mokanti žmones, kaip elgtis akivaizdoje gudriai paspęstų carizmo pinklių ir jo planų. Visa vysk. M. Valančius veikla, nors jai ir buvo bandoma padaryti priekaištų, liudija jo lietuvišką nusistatymą. Tai parodė jisai ne tik lietuviškai rašydamas savo raštus (jų tarpe ir mokslinį veikalą apie Žemaičių Vyskupystę), bet palaikydamas lietuvių kalbą parapinėse mokyklose, stengdamasis įvesti ją pradžios mokyklose ir gimnazijose, vykdydamas lietuvišką bažnytinę politiką. Jo lietuviškumą taip pat paliudija ir jo amžininkai. Valančiaus asmens didybė lietuvių tautiniame atgimime nėra dar iki šiol pakankamai įvertinta, nors apie jį ir yra, palyginti, daug įvairių darbų prirašyta. Didysis vyskupas dar tebelaukia biografo-tyrinėtojo.Jonas Jablonskis (slapyvardis – Rygiškių Jonas; 1860 m. gruodžio 30 d. – 1930 m. vasario 23 d.) – lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą. BiografijaMokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete, dirbo korepetitoriumi, raštininku, vėliau dėstė graikų ir lotynų kalbas Mintaujos bei Talino gimnazijose. 1901 m. ištremtas į Pskovą, kur redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną, o 1904 m. grįžo į Vilnių. Nuo 1922 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesorius.J. Jablonskio darbai ir veikla buvo ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo J. Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius.Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė Kauno karo ligoninėje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Motiejus Valančius (1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose – 1875 m. gegužės 29 d. Kaune). Lietuvių tautinio atgimimo pradininkas. Varnių kunigų seminarijos rektorius (1845–1850), Žemaičių vyskupas (1850). Steigė parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių kalba. Ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rašyti knygas, rinkti tautosaką. Organizavo Blaivybės sąjūdį. Uždraudus lietuvišką spaudą rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Įkūrė spaudos rėmėjų ir knygnešių organizaciją. Parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Juose pateikta XIX a. vidurio Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimo buities, materialinės ir dvasinės kultūros faktų, Lietuvos istorijos ir geografijos žinių. Kūriniai žadino tautinį ir pilietinį sąmoningumą. Istorinis veikalas “Žemaičių vyskupystė” (1848) buvo pirmas mokslo veikalas lietuvių kalba. Jame apibūdinama XV–XVI a. vyskupijos raida. 1840–1842 m. Vilniaus, 1842–1845 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Jonas Jablonskis (1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėnuose – 1930 m. vasario 23 d. Kaune). Lietuvių bendrinės kalbos normintojas ir ugdytojas. 1901 m. Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinta jo parengta “Lietuviškos kalbos gramatika”, kurioje buvo išdėstyta lietuvių kalbos norminimo programa. Remtasi vakarų aukštaičių tarme. 1919 m. Vilniuje pirmą kartą išleista “Lietuvių kalbos gramatika” aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Parašė reikšmingų lietuvių kalbos mokslui ir praktikai sintaksės darbų (“Lietuvių kalbos sintaksė”, “Linksniai ir prielinksniai”). “Varpe”, kituose periodiniuose leidiniuose paskelbė per 150 straipsnių kalbos kultūros klausimais. Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius.
Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje). Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas. Svarbiausi veikalai: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”; “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”; “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Savo veikaluose aprašė Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. Aprašė senosios Lietuvos gamtą, gyventojų verslus, religiją, politinę santvarką, papročius, liaudies žmonių būdo bruožus. Be to, studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus, parengė lietuvių–lotynų ir lenkų–lietuvių žodynus, vadovėlių, praktinių knygelių valstiečiams
Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose). Pirmasis atskleidė lietuvių kalbos grožį ir galimybes. Svarbiausius poezijos kūrinius parašė 1857–1863 m. Reikšmingiausias kūrinys – romantinė poema “Anykščių šilelis”, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijoms atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių liaudies engimą. Daug nusipelnė lietuvių dialektologijai: sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (“Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną”), sukaupė tarminės medžiagos, išvertė į lietuvių kalbą Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką “Kalbamokslis lietuviškos kalbos”, sukūrė kalbos terminų ir originalią rašybą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Vyskupas. 1866–1884 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius, nuo 1885 m. – Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. – Seinų vyskupas
Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose – 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje). Lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas, pirmojo nelegalaus tautinio atgimimo laikraščio “Aušra” (1883 m.) įkūrėjas ir redaktorius. Buvo vienas iš 1905 m. vykusio Lietuvių suvažiavimo – Vilniaus Didžiojo Seimo – iniciatorių, vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius, jos pirmininkas. Redagavo draugijos tęstinį leidinį “Lietuvių tauta”. 1917–1918 m. dalyvavo Lietuvos Tarybos (Valstybės tarybos) darbe, pirmininkavo posėdžiui, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Tyrinėjo Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, rinko tautosaką. Parašė apie 40 darbų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose – 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje). Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno (Tautiškos giesmės) autorius. 1889–1905 m. suorganizavo “Varpo”, nelegalaus laikraščio lietuvių kalba, leidimą. Buvo laikraščio idėjinis vadovas, su pertraukomis jį redagavo. Vienas iš lietuvių realistinės satyros, pilietinės ir tautinės poezijos pradininkų. Parašė prozos, poezijos kūrinių, publicistikos ir kritikos straipsnių, vertė, rinko tautosaką, komponavo muziką. Darbuose vyrauja pilietinės tautinės temos, kritikuojama to meto caro rusifikacinė politika, propaguojami demokratijos idealai, smerkiamas politinis despotizmas, žadinamas lietuvių tautinis susipratimas. Be to, buvo vienas žymiausių XIX a. pabaigos lietuvių vertėjų (išvertė Dž. G. Bairono “Kainą”, F. Šilerio “Orleano mergelę”, “Vilių Telį”, J. Slovackio “Mindaugą”, A. Mickevičiaus “Vėlines”).
XVIII – XIX. 1918m. sudarytas pirmas minstrų kabinetas, įsteigta pirmoji LR švietimo ministerija-pagrindinis jos rūpestis buvo organizuoti pradžios ir vidurines mokyklas. 1918-1919m. paskelbta tarybų valdžia, mokyloms taikytas rusijos mokyklos modelis. Tuo tarpu daug padaryta propoguojant nemokamą, visiems prieinamą mokslą. Tačiau apie tautinę mokyklą kalbėti nėra ką. Šios mokyklos sitema sukurta 1919-1940m. iš pradžių ji kūrėsi sunkiomis vidaus ir ir tarptautinės padėties sąlygomis. Kaip į pvz. buvo orientuojamąsi į Vokietiją ir Skandinaviją. Daug dėmesio skirta pradinei mokyklai. 1920m. steigiamasis seimas išleidžia Pradžios mokyklų įstymą, kuris nustatė 4-ių metų privalomą pradinę mokyklą. 1925m. įst, buvo pakeistas ir juo buvo nustatyta, kad gali būti pradinių mokyklų ir su aukštesniais skyriais. Pradžios mokyklose buvo mokoma tikyba. Liet. K., skaičiavimas, tėvynės pažinimas, istorija, geografija, gamta, dailės dalykai, rankų darbai, muzika, kūno kultūra. Šalia patriotinio auklėjimo daug dėmesio skirta etniniams principams ir humaniškumui ugdyti. Vidurinę mokymo grandį 1918-1940m. sudarė progimnazijos ir gimnazijos. Svarbiausią reikšmę turėjo amatų mokymas. Jas daugiausia steigė privačios organiozacijos, dar veikė trumpi amatų kursai. Vaikams turintiems negalią įsteigtos aklųjų, kurčniabylių, protiškai atsilikusių vaikų mokyklos. Didžiausia aukštoji mokykla buvo Lietuvos universitetas, įkurtas Kaune Aukštųjų kursų pagrindu 1922m. tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla, Vytauto didžiojo aukštojo karo mokykla. 1918-1940m. pedagoginė mintis L-je plėtojosi sudėtingomis sąlygomis, nes šia kryptimi nepraminatas joks takas. Išskiriamos tokios kryptys: 1) eksperimentinė pedagogika. Manyta, kad eksperimentais bei kt. tyrimais galima pažinti mokinį ir šitaip išvengti mokymo klaidų. Šios idėjos pagrinde sklido iš kauno universiteto. Šios pedagogikos laimėjimai L-je buvo daugiau teorinio pagrindo. Taikomi daugiau pradiniam mokymui. Šios krypties atstovai pasisakė už mokinių susidomėjimą, už jo įtraukimą į aktyvią veiklą. Eksperimentinė pedagogika. Su eksperimentine pedagogika buvo siejamos didelės viltys. Manyta, kad eksperimentais, stebėjimas bei kitais tyrimais galima bus pažinti mokinį ir šitaip išvengti mokymo ir auklėjimo klaidų. Pagrinde šios krypties idėjos po Lietuvą sklido iš Kauno universiteto. Eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos laimėjimai Lietuvoje buvo daugiau teorinio lygmens. Jie buvo taikomi daugiau pradiniam mokymui. Šios krypties atstovai pasisakė už mokinių susidomėjimą, už jo įtraukimą į aktyvią veiklą. Žmogaus prigimties ir aplinkos poveikio teorija. Žmogaus prigimties teorija skelbia, kad mokinio tobulėjimą lemia vidiniai biologiniai ir psichologiniai veiksniai, ir dėl jų poveikio žmogaus asmenybė formuojasi savaime. Žmogui augant tos įgimtos ypatybės tik atsiskleidžia. Pedagogai, kurie žmogaus ugdymą laikė neatskiriamu nuo religijos ir bažnyčios, žmogaus prigimtį siejo su antgamtinėmis jėgomis. Itin svarbu pažymėti G. Petkevičaitės- Bitės teiginį, kad mokinio prigimtį atitinka tik mokymas, auklėjimas, lavinimas mokinio gimtąja kalba. Žmogaus prigimties ir aplinkos poveikio teorijomis rėmėsi dvi auklėjimo koncepcijos: pirmoji- vaiko vidinės raidos puoselėjimo, antroji- vaiko įtraukimo į visuomeninę aplinką, jo adaptacijos, priderinimo prie visuomenės.Naujojo auklėjimo, arba Naujosios mokyklos, kryptis pasireiškė tuo, jog į vaiką buvo žvelgiama kitaip negu tradicinėje mokykloje. Jis pradėtas laikyti auklėjimo ir mokymo objektu. Ši kryptis bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, klasių sistemą pakeisti dirbtuvėmis, mokymą sieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą. Buvo teigiama, kad tokiu būdu mokymas bus suderintas su vaikų interesais bei individualiomis galimybėmis. Savarankiškas mokinių darbas, jų saviaukla ir savivalda buvo skelbiami kaip pagrindiniai naujojo auklėjimo krypties principai. 1918-1940 m. Lietuvos pedagoginė mintis naujojo auklėjimo teorijoms skyrė tikrai daug dėmesio. Įvairi spauda rašė apie visas tos krypties sroves ir jų atstovus. Ypač daug dėmesio susilaukė darbo mokyklos principai. J.Laužikas dėl daugelio darbų, parašytų iki 1940 m., priskirtinas naujojo auklėjimo krypčiai. Apie darbo mokyklą daug vadovėlių rašė S.Matjošaitis-Esmaitis, Klaipėdos pedagoginio instituto direktorius M.Mačernis, vadovėlių autoriai J.Geniušas, P.Būtėnas. Z.Kuzmickio lietuvių literatūros vadovėlių kompleksas yra naujojo auklėjimo metodikos įgyvendinimo pavyzdys. Naujojo auklėjimo principus pritaikyti užklasinėje veikloje gražiai pavyko Panevėžio berniukų gimnazijos pedagogams M.Grigoniui, J.Lindei-Dobilui ir kt. Kultūros pedagogika kilo kaip opozicija natūralistinėms auklėjimo teorijoms, į auklėjimą žiūrėjusioms kaip į biologinę ir psichologinę asmenybės raidą. Ji taip pat buvo opozicija sociologinei pedagogikai, supratusiai auklėjimą kaip asmenybės įtraukimą į kolektyvo gyvenimą. Kultūros pedagogika siekė giliai įsiskverbti į individo formavimąsi, parodyti, kaip perimamos kultūros vertybės, tų per amžius sukurtų vertybių perėmimą skelbė asmenybės ugdymo pagrindu. Kultūros pedagogikos atstovai Lietuvoje išsiskyrė į kelias sroves. Daugelio demokratinės krypties švietėjų darbuose keliama mintis, kad kultūra turi ugdyti žmogų nacionaliniam išsivadavimui, visuomenei ir žmonijai. Ši idėja ypač būdinga V.Kudirkos, P.Višinskio, G.Petkevičaitės-Bitės, Vilhelmo Storastos-Vydūno ir daugeliui kitų jų ir po jų atėjusios kartos požiūriui į ugdymą. J.Lindė-Dobilas -jo pamokų ir užklasinės veiklos pagrindinė kryptis buvo ugdyti mokinius kultūros vertybėmis, skatinti jų kūrybinius sugebėjimus. Labiau detalizuodamas savo programą negu S.Šalkauskis, A.Maceina nurodė, kad tautos kultūra kyla tik tada, kai mokyklas lanko visas jaunimas ir kai lavinimas trunka tiek, kiek to reikia tautos kultūros pažangai. Sociologinė kryptis Šios krypties pedagogai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pabrėžė visuomeninį žmogaus prigimties ir raidos pobūdį. Sociologinė kryptis Lietuvoje taip pat buvo nevienalytė. Neretai ji susijusi su opozicija valdančiajai partijai, reiškė nepasitenkinimą kitų krypčių atstovais, nes manė, kad kultūra ir švietimo reformos socialinių negerovių nepanaikins ir žmogaus ugdymo problemų neišspręs. Ir liaudininkai, ir socialdemokratai, ir socialistai, ir kiti šios krypties atstovai Lietuvoje itin daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams spręsti, siejo juos su mokymo proceso organizavimu ir rezultatais. Su sociologine pedagogine mintimi susijęs Pedagoginio muziejaus įkūrimas Kaune (1922). Jį organizavo V.Ruzgas. Po metų muziejus jau turėjo šiuos skyrius: Pedagogikos ir psichologijos, Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, Geografijos, kraštotyros ir istorijos, Matematikos, Paišybos ir lipdybos, Vaikų darželių, Rankdarbių. taigi jau vien skyrių pavadinimai rodo kraštotyrinę gamtamokslinę linkmę. Tai buvo būdinga ir paties V.Ruzgo pedagoginėms pažiūroms. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis. Pažymėtina, kad muziejus veikė ir kaip metodinis centras, kuriame skaitė paskaitas žymūs mokslininkai: J.Vabalas-Gudaitis, A.Purėnas, V.Lašas, V.Čepinskis, J.Šliūpas. Taigi tarp jų žymiausių to meto humanitarų pavardžių nematome Taigi 1918-1940 m. Lietuva sukūrė valstybinę švietimo sistemą gimtąja kalba. Mokymo turinys formuotas remiantis savo krašto specifika, itin akcentuojant dvasines vertybes, visuomeninę ugdomos asmenybės orientaciją į savo tautą. Principais ir metodais mokymo turinys priartėjo prie Europos švietimo lygio.
20a. panaikinus spaudos draudimą, periodiškai buvo rašoma vaikų psichologijos, aktualiais mokymo ir auklėjimo klausimais. G. Petkevičaitė-Bitė teigė, kad mokykla turi ruošti žmones, mokančius savarankiškai galvoti ir dirbti. Vydūnas siūlė mokymą jungti su visuomenei naudingu praktiniu darbu. Nepriklausomoje Lietuvoje pedagogų dėmesio centre buvo auklėjimo bei didaktikos problemos,t.y. mokymo turinys ir metodai, mokymo organizavimas, mokinių ir mokytojų sąveika. Rėmėsi Vakarų Europoje keliamomis pedagoginėmis idėjomis. Vaikai turi suvokimo ir ypač išraiškos poreikį. Lavinant protą, reikia žadinti ir emocijas. Šalkauskis akcentavo būtinybę tobulinti mokyklos veiklą, mokytojo asmenybę. Maceina kultūrą laikė žmogaus kūrybine veikla. Auklėjimas siejamas su dora, jo esmė žmogaus ėjimas į tam tikrą idealą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas pedagogikos raidos etapas. 1) Toliau sėkmingai dirba pedagogikos mokslininkai; 2) sparčiai auga pedagogikos mokslininkų skaičius- jų reikia daugeliui mokyklų; 3) kasmet Lietuvos aukštosiose mokyklose vyksta įvairios konferencijos; 4) daugėja pedagogikos mokslo darbų rinkinių; 5) Pedagogikos problemos kiek atsispindi švietimo klausimus nagrinėjančiuose koncepcinio pobūdžio darbuose. 20a. pradžioje, kilus Rusijoje revoliuciniam judėjimui, buvo panaikintas spaudos draudimas. Mokyklose buvo pradėta mokyti lietuvių kalba, t.p. kūrėsi naujos mokyklos. 1922 m. ypač reikšmingu įvykiu tautos gyvenime buvo Lietuvos universiteto Kaune atidarymas. Buvo įsteigta ir kitų aukštųjų mokyklų: Žemės ūkio akademija Dotnuvoje, Konservatorija Kaune, pedagoginis institutas Klaipėdoje ir kt. Švietimas nepriklausomoje Lietuvoje Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Tad reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Pradinių mokyklų mokytojai, jaunimo organizacijos, švietimo draugijos organizavo kursus, lavinimosi būrelius, laikė knygynėlius, skaityklas, kūrė vakarines mokyklas. Ūkininkų švietimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai. Nuo 1929 m. pradėti steigti jaunųjų ūkininkų rateliai (1939 m. buvo 46 tūkst. narių). Darbo rūmai rengė kursus darbininkams. Organizuotas švietimas kariuomenėje. Liaudies universitetus steigė įvairios draugijos: V.Kudirkos švietimo, vyskupo M.Valančiaus, Kultūros švietimo draugijos, Lietuvių mokytojų tautininkų sąjunga, Darbo rūmai. 1939 m. parengtas Suaugusiųjų švietimo įstatymas, bet nespėta jo priimti. 1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15iš jų – privačios. Orientuotasi į krašto poreikius.

3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius us. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Ikimokyklinių vaikų ugdymu pirmaisiais valstybės kūrimosi metais daugiausia rūpinosi draugijos, vienuolijos, buvo privačių darželių. 1936 m. ikimokykliniu ugdymu ėmė rūpintis Lietuvos švietimo ministerija, rengtasi ikimokyklinį švietimą įjungti į bendrą švietimo sistemą kaip parengimo pradiniam mokslui pakopą. 1918 – 1925 m. švietimo pertvarka reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. Rūpintasi vadovėlių leidimu. Buvo perspausdinami pataisyti ankstesnieji, verčiami iš užsienio kalbų nauji, rašomi lietuviški originalūs, visų pirma gimtosios kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. Jų leidimu nuo 1919 m. rūpinosi Knygų leidimo komisija. Plėtojosi naujas požiūris į ugdymo tikslus ir uždavinius, sklido naujos didaktinės pažiūros ir pedagogikos europietiškosios naujovės. Didaktikos kaita: raginta atsisakyti scholastinio mokymo tradicijų, verbalinių mokymo metodų, pradėta domėtis įvairiomis reformistinėmis srovėmis, “naujojo auklėjimo”, arba “naujosios mokyklos” idėjomis, pripažįstančiomis pedocentrizmą, vaiko ugdymą remiantis jo paties fiziniu ir dvasiniu aktyvumu. Formavosi nauji didaktiniai principai: mokymas siejamas su gyvenimu, didelės reikšmės skirta vaizduotei, prieinamumui, diferencijuoto mokymo idėjai, auklėjmui atsižvelgiant į vaiko prigimtį, psichikos ypatumus
Antanas Maceina (1908 m. sausio 27 d. Bagrėne – 1987 m. sausio 27 d. Brebersdorfe (VFR). Moderniosios katalikiškosios krypties lietuvių filosofijos kūrėjas ir ideologas. Nutolęs nuo savo mokytojo S. Šalkauskio idėjų, sukūrė savitą kultūros ir filosofijos interpretacijos modelį, pagal kurį kultūra, kaip gamtos ir žmogaus dvasios sintezė, galutinai įprasminama religijos. Socialinę problematiką perkėlęs į moralės plotmę, skelbė krikščioniškojo visuomenės solidarumo teoriją. Filosofiją ir pedagogiką studijavo Lietuvos universitete, Liuveno, Fribūro, Strasbūro, Briuselio universitetuose. Nuo 1935 m. dėstė pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete.
Stasys Šalkauskis (1886 m. balandžio 16 d. Ariogaloje – 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose). Įžymus katalikų filosofas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos įkūrėjas (1922). Aukštino dvasinę kultūrą, propagavo tikėjimo ir pažinimo harmoniją, lietuvių tautinės kultūros savitumą siejo su Rytų ir Vakarų tautų kultūrų sinteze. Parengė pedagogikos kursus, skirtus religiniam auklėjimui Lietuvoje, kūrė lietuviškąją filosofijos terminiją. Lietuvos ateitininkų organizacijos įkūrėjas ir vadovas. Pedagogas, paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius nepriklausomoje Lietuvoje (1939–1940). Bendradarbiavo katalikų žurnaluose “Romuva”, “Židinys”, “Logos”, “Soter”, dirbo redaktoriumi.
Maironis (Jonas Mačiulis) (1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravyje – 1932 m. birželio 28 d. Kaune). Pirmasis lietuvių poezijoje atskleidė lyrikos galimybes visokeriopai išreikšti žmogaus pasaulėvaizdį, vidinio gyvenimo dramatizmą ir dinamiką, davė pradžią pagrindiniams lietuvių lyrikos žanrams ir tipams. Jo eilėraščiuose išreikštos nacionalinio lietuvių judėjimo idėjos. Aukštinama Lietuvos praeitis, liaudis, kaip tautos vertybių puoselėtoja ir saugotoja, smerkiamas Lietuvos bajorijos nutautėjimas, keliama gimtosios kalbos reikšmė, poetizuojamas Lietuvos kraštovaizdis. Išleido lyrikos rinkinį “Pavasario balsai”, poemą “Jaunoji Lietuva”, kur poetiškai įprasmino ir skatino lietuvių tautinį atgimimą. Remdamasis S. Daukanto kūryba parašė populiarią istoriją “Apsakymai apie Lietuvos praeigą”. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1909–1932 m. – Kauno kunigų seminarijos rektorius, 1922–1932 m. Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedros vedėjas. Vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos 1905 m. programos autorių.
Mykolas Römeris (1880 m. gegužės 7 d. Bagdoniškyje – 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje). Žymiausias konstitucinės teisės specialistas tarpukario Lietuvoje. Reikšmingiausi jo darbai: “Valstybė” (2 tomai), “Suverenitetas”, “Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, “Konstitucinės institucijos”, “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, “Administracinis teismas”. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 1927–1939 m. – rektorius. 1932 m. kaip teisėjas ad hoc Hagos tribunole sėkmingai atstovavo Lietuvai jos ginče su Vokietija dėl Klaipėdos. Siekė, kad Lietuvoje būtų kuriama ne nacionalizmo, bet demokratiniais pilietiškumo principais besiremianti visuomenė.
1918-1940 Joachimas Lelevelis (Lelewel) (1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje – 1861 m. gegužės 29 d. Paryžiuje). Vilniaus universiteto profesorius, raginęs lietuvius studentus (tarp jų ir Simoną Daukantą) studijuoti savo kalbą ir istoriją, buvo istorinių tyrimų Vilniaus universitete iniciatorius. Svarbiausi jo darbai iš Lietuvos istorijos: “Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais” (1808); “Lietuvos ir Rusios istorija” (1839). Sukauptą biblioteką ir gausią žemėlapių kolekciją testamentu paliko Vilniaus universitetui.
XXII- XIII.
Nuo 1988m. prasidėjo Lietuvos švietimo pertvarka, o po 1990m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš esmės keitėsi ir švietimo sistemos struktūra, mokymo turinys, visa mokyklų darbo organizacija.
1991 m. spalį paskelbta Li1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m. paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasių Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas); 1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama tvarkyti švietimo juridinė bazė. Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą, profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą (mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą, nacionalumą, atsinaujinimą.

Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusako Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklos paskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida, talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi. Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.etuvos švietimo reformos programa Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą, dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva grindžiamą Lietuvos visuomenę. Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus. Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su nauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programas atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus, bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas. Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai (pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodų bruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas. Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas. Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mažumų mokyklos. Tautinių mažumų bei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūrinasi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas). Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Aktyviausių mokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmė kurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29 vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmoji Tarptautinio bakalaurato klasė. Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastos jaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta mokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, jose mokėsi 2 191 mokinys. Minėtais mokslo metais Lietuvoje buvo 2 272 valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos, be aptartųjų: 821 darželis – mokykla, 575 pagrindinės, 705 vidurinės, 22 suaugusiųjų, 55 specialiosios mokyklos neįgaliesiems, 3 sanatorinės mokyklos, 807 ikimokyklinės įstaigos (pastarosiose mokėsi 90 545 vaikai). Iš viso 1998 – 199 m. m. valstybines bendrojo lavinimo mokyklas lankė 558 160 mokinių. Šiuo metu kuriamos ir privačios ugdymo įstaigos. Profesinis išsilavinimas įgyjamas pagrindinio profesinio mokymo įstaigose (profesinė mokykla), aukštesniųjų studijų įstaigose (aukštesniosios mokyklos), aukštosiose neuniversitetinėse įstaigose (kolegijos, kitos neuniversitetinės aukštosios mokyklos), darbo rinkos profesinio mokymo įstaigose (profesinio mokymo centrai). Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleivių sparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos. III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis išsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingi kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998 m. m. profesinio rengimo įstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių. Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa Profesinio rengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temas bei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltoji knyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymo standartai. Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumos Europos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija (ISCED). Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimą turintys asmenys, studijos trunka 2 – 3 metus. 1998 – 1999 m. m. veikė 37 valstybinės aukštesniosios mokyklos ir 16 valstybinių aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų. Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtas įstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms, skiriantiems lėšų visuomenės švietimui. Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos: valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti. Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba, Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro, magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos, reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos. Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po atestacijos. Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos, Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvos ateičiai”. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių. Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV), JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas, Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt. Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 – 1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinama numatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profilius eksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose, nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. į pirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m. Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti – įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikima informacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėl to nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidinio švietimo įstaigų audito metodikos. Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai, todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padaryti lankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantis demokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis. Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jau įgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymo sistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratant kai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasi įvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasi suartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad ir profesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose.

Dar nepakankamai suderintos vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosios mokyklos programos, taigi amžių sandūroje joms suderinti skiriamas ypatingas dėmesys. Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama su aukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. Įkurtas Nacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinami šiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai. Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudaryti sąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus. Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą siekiais.
Šiuolaikinė Lietuvos švietimo sistema Naujajame Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2003m.) nurodoma, kad švietimo sistema apima penkias struktūras (grandis):1.formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias ir aukštojo mokslo studijas). Šią struktūrą pilnai tvarko valstybė: ji nustato reikalavimus ir standartus, mokymasis dažniausiai baigiamas egzaminu, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. 2. neformalųjį švietimą (ikimokyklinį. Priešmokyklinį ugdymą ir kitą neformalųjį vaikų ir suaugusių švietimą). Šį švietimą sąlygoja asmens ir visuomenės pažinimo, lavinimosi, saviraiškos poreikiai ar interesai – jo paprastai neapibrėžia teisinę galią turintys dokumentai (registras). Neformalųjį švietimą gali vykdyti darželiai, pradinės mokyklos, vakariniai kursai, įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų bei privačios švietimo įstaigos, bibliotekos, muziejai ir pan., o taip pat tokios papildomo ugdymo įstaigos, kaip sporto, muzikos, dailės, kitos mokyklos. savišvieta. Savišvieta – tai savarankiškas mokymasis, iš įvairių šaltinių informacijos kaupimas, skirtas intelekto plėtotei, bendrojo išsilavinimo akiračio plėtimui, profesiniam tobulėjimui ir pan. Savišvieta – iš esmės saviugdos priemonė, reikšminga asmenybės raidai, jos valios, aktyvumo ir kitų savybių ugdymui. Pagrindinės formos – savarankiškas mokslinės, politinės ir kt. literatūros studijavimas, naudojimasis muziejais, bibliotekomis, internetu ir t.t., žiniasklaidos priemonių teikiama informacija. Rengiant jaunąją kartą savišvietai, labai reikšmingas mokyklos uždavinys yra išmokyti mokinius savarankiškai įgyti žinių, įgyjamą informaciją sisteminti, vertinti, ją atsirinkti, taikyti gyvenime – taip ruošiama mokytis visą gyvenimą (tęstiniam mokymuisi). Savišvietai labai reikšmingas yra nuolatinis mokymasis. pagalba mokiniui (informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą bei sveikatos priežiūrą mokykloje). pagalbą mokytojui ir mokyklai (informacinę, konsultacinę, kvalifikacijos tobulinimo bei kitą pagalbą).

Leave a Comment