Sveikatos ugdymo konspektas I kursas

I. Sveikatos ugdymo kurso reikšmė:
1. sveikatos suvokimas – įtikinti, kad sveikata yra vertybė ir ugdyti atsakomybę už ją.
2. savęs pažinimas – padėti suvokti save ( kūną ir jausmus)
3. žinių įsisavinimas – pateikti spec. Žinių apie sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą.
4. požiūrio keitimas – ugdyti sveiko gyvenimo nuostatų sistemą
5. teisingų sprendimų priėmimas – padėti teisingai nuspręsti ( pasirinkti maisto produktus, planuoti laiką)
6. elgesio keitimas – įskiepyti sveikos gyvensenos principų laikymąsi kasdienėje veikloje.
7. tėvų ir visuomenės švietimas – per vaikus diegti šeimoje supratimą apie sveiką gyvenseną.

2. Dėstant sveikatos ugdymo kursą reikia laikytis šių principų:
1. žinios apie sveikatą turi atitikti vaiko amžių. Tuuri būti jam suprantamos
2. medžiagą pateikti patraukliai, įdomiai, kad tai sudomintų, priverstų susimąstyti.
3. perteikiant žinias, skatinti moksleivius diskutuoti.
4. mokymas ir praktiniai užsiėmimai neturi būti grindžiami moralizavimu, gąsdinimu.
5. sveikatos žinios turi būti optimistiškos
6. skiepijant gerus įpročius, reikia pačiam jais tikėti.
7. mokykla turi laikytis higienos.
8. bendradarbiaujant su mokyklos medikais.
9. kviesti bendradarbiauti mokytojus, tėvus.

3. Mokyklos uždaviniai saugant ir ugdant moksleivių sveikatą:
1. visą darbą mokyklose organizuoti prisilaikant higienos normų
2. teisingai paskirstyti protinį ir fizinį darbą
3. sudaryti sąlygas tenkinti biologinį poreikį judėti
4. sudaryti normalias sąlygas darbui ir poilsiui
5. pateikti mokomųjų žinių kaip saugoti sveikatą ir suteikti pirmąją pagalbą
6. tinkamai organizuoti maaitinimą
7. ugdyti racionalų ir humanišką santykį su aplinka
8. kelti mokinių sanitarinę kultūrą.

4. Sveikatos samprata.

Sveikata – tai tokia organizmo būklė, kuomet suderinta organizmo ir organų veikla su aplinka, nėra liguistų reiškinių. Tai pilna kūniškos , dvasinės ir socialinės būklės gerovė.
Fiziologija – nagrinėja gyvų organizmų funkcijas
Anatomija – nagrinėja organizmo sa

andarą
Higiena – praktinė medicinos šaka nurodanti priemones, kaip organizuoti sveikatos ugdymą nekenkiant moksleivio organizmui.
Moksleivio sveikata – tai ne tik ligos nebuvimas, bet ir geros organizmo funkcijos, kurios atitinka amžių ( kvėpavimas, pulsas), harmoningas vystymasis.

4 kriterijai apibūdinantys sveikatą:
1. amžiaus atitikimas
2. teisingai funkcionuojantys organai
3. neturi sirgti lėtine liga
4. organizmo imunitetas

Sveikatą lemiantys veiksniai: genetika 25 proc., aplinka 20 proc., elgesys 50-55 proc., likę proc., priklauso nuo medikų.
5.Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų sveikatos problemos.
Šiuo metu Lietuvos gyventojai labiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Vis daugiau žmonių skundžiasi aukštu kraujospūdžiu. Taip pat labai daug žmonių serga onkologinėmis ligomis. Vyrai dažniausiai serga plaučių vėžiu, o moterys – krūties. Infekcinės užkrečiamos ligos: parazitinės odos ligos ( niežai, grybeliniai susirgimai), žarnyno infekcija ( salmoneliozė, kirmėlinė), lytiškai plintančios ligos ( sifelis, AIDS), tuberkuliozė.

6Moksleivių sveikatos problemos.
Moksleiviai grįžę į mokyklą po ligos, dažnai dar ir mokykloje jaučiasi prrastai, kadangi organizmo funkcijos dar nebūna atsistačiusios. Vaikai būna mažiau darbingi, greičiau pavargsta, išsiblaškę, negali koncentruoti dėmesio, atsiminti dėstomos medžiagos.
Nuo mokymosi krūvio pakinta širdies ir kraujagyslių sistemos veikla: padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis.
Dažniausios moksleivių ligos:
• Regėjimo sutrikimai
• Stuburo patologijos
• Virškinimo sutrikimai
• Infekcinės, parazitinės ligos
• Neurozė
Priežastys:
• Higienos normų nepaisymas
• Netaisyklingas dienos rėžimas
• Mokykliniai baldai neatitinka moksleivio ūgio, netaisyklingas knygų nešiojimas
• Pervargimas
• Blogas mikroklimatas

7. Sveikatos lapas ir jo reikšmė.
Sveikatos lapas yra kiekviename klasės žurnale, į jį įrašoma kiekvieno moksleivio sveikatos, fizinio pasirengimo grupė. Sveikatos sutrikimai, rizikos grupė, suolo markiruotė, bei gydytojo pastabos kiekvienai moksleiviui. Į sveikatos la

apo duomenis turi atsižvelgti visi mokytojai, kad atsitikus nelaimei jie žinotų, kaip padėti. Mokytojai turi domėtis tomis ligomis, kuriomis serga jų mokiniai.

8. Moksleivio sveikatos vertinimo kriterijai:
1. Lėtinių ligų buvimas ar nebuvimas
2. Fizinio išsivystymo lygis ir laipsnis
3. Pagrindinių organų ir sistemų funkcinė būklė
4. Atsparumo laipsnis.

9. Moksleivių sveikatos grupės.
1. Fiziškai ir psichiškai sveiki vaikai.
2. Fiziškai ir psichiškai sveiki vaikai, turintys kažkokių funkcinių sveikatos sutrikimų ( šie vaikai turi būti stebimi, nes gali susirgti chroniška liga)
3. Vaikai sergantys chroniškomis ligomis kompensacijos stadijoje ( pagerėjimo metu vaikas jaučiasi gerai).
4. vaikai sergantys chroniškomis ligomis subkompensacijos stadijoje ( kai ir ligos pagerėjimo metu lieka ligos požymiai).
5. Vaikai sergantys chroniška liga dekompensacijos stadijoje. Ligonio būklė visada prasta. Mokyklos lankyti negali.

X. Fizinio pajėgumo grupės:
1. Pagrindinė- sudaro sveiki, fiziškai pasirengę vaikai. Jiems fizinės kultūros užsiėmimai organizuojami pagal programą, jie gali lankyti pageidaujamas sporto sekcijas ir dalyvauti varžybose.
2. Parengiamoji – sudaro moksleiviai, kurių fizinė raida atsilieka nuo bendraamžių, fizinis pasirengimas blogas, taip pat moksleiviai turintys nedidelius sveikatos sutrikimus. Jiems ribojami fiziniai užsiėmimai, ypač pratimai ant sportinių prietaisų, bėgimas, šuoliai. Šios grupės moksleiviams fiziniam pasirengimui pagerinti skiriami papildomi užsiėmimai, skatinantys judėjimo aktyvumą.
3. specialioji – sudaro moksleiviai, kuriems visam laikui ar laikinai sutrikusi sveikata. Jie nuo bendrų fizinės kultūros pamokų yra atleidžiami. Fizinio pamokos organizuojamos pagal specialias programas. Šių pamokų trukmė gali būti sutrumpinta. Pamokas turi vesti specialiai apmokyti gy

ydomosios fizkultūros metodininkai.

12. Organizmo raidos etapai. Trumpa jų charakteristika.
Kiekybiniai bei kokybiniai raidos procesai vyksta nevienodais tempais ir tiesioginio ryšio tarp amžiaus ir raidos nėra, Pvz.: kuo jaunesnis vaikas, tuo greičiau didėja matmenys ir masė. Naujagimio vid. Masė 3-4 kg., o po 6 mėn. ji dvigubėja. Vaiko kūno ilgis pirmų metų pabaigoje pailgėja 45-50 proc. Toliau augimo intensyvumas mažėja. Lytinio brendimo metu augimas vėl suintensyvėja, o jam pasibaigus – sulėtėja. Raumenys bei kažkurie vidaus organai, daugelis audinių auga pagal bendrus viso kūno augimo dėsnius. Limfinio audinio mazgai auga intensyviai iki 10-12 metų, paskui augimo tempai sulėtėja ir baigiantis brendimo periodui tampa tokie kaip suaugusio. Nuo 6-10 metų intensyviai vystosi širdies nervinis aparatas, tobulėja širdies funkcijos. Raidos laikotarpiu tarp kiekybinių ir kokybinių organizmo pakitimų ryšys esti nevienodas. Laiko atžvilgiu nevienoda atskirų organų arba sistemų raida vadinama heterochronija. Pirmiausia subręsta tos sistemos, kurios reikalingos organizmui prisitaikyti prie aplinkos.
Širdis pradeda formuotis 3-9 gemalo savaitę, inkstai formuojasi vėliau, o funkcionuoti pradeda tik nuo gimimo. Naujagimis turi gerai išsivysčiusius čiulpiamuosius raumenis. Pirmųjų metų pabaigoje greitesnė liemens, apatinių galūnių raumenų raida, dėl to pradeda stovėti, vaikščioti. 5-7 metais pagreitėja plaštakos raumenų raida. Taigi hiperchronija lemia harmoningą organizmo raidą, kiekvieno amžiaus laikotarpiu vaikų ir paauglių funkcinės galimybės atitinka jiems keliamus aplinkos reikalavimus.

13. Organizmo raidos dėsningumas
Pirmiausia išsivysto ir su

usiformuoja tos organizmo sistemos, kurios žmogui vienu ar kitu gyvenimo periodu reikalingos prisitaikyti prie aplinkos.
14. Organizmas kaip visuma.
Žmogaus organizmas sudarytas iš ląstelių, kurių skaičius siekia 75-100 trilijonų ląstelių struktūrų sistemos, turinčios bendrą kilmę, sandarą ir funkcijas vadinamos audiniais. Pagrindinės žmogaus organizmo audinių grupės: epitelinis, jungiamasis, raumeninis, nervinis. Audiniai sudaro fiziologines arba organų sistemas, kurios atlieka sudėtingas funkcijas. Visas organizmas – tai sistemų sistema, kurioje ląstelių, audinių, organų ir fiziologinių sistemų veikla suderinta ir nukreipta vienam tikslui – laiduoti optimaliausią organizmo veiklą. Aplinka gali kisti, bet organizmas turi prie jos prisitaikyti. Ryšį tarp atskirų sistemų palaiko kraujas ir limfa. Žmogus turi specialią sistemą, kuri priima, perduoda, suvokia, apdoroja ir saugo visą elektriniuose signaluose užkoduotą info. Tai nervų sistema, o tokia reguliacija – nervine reguliacija. Aplinka, tai visi organizmą supantys veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į dvi dalis: neorganiniai veiksniai ( oras, šviesa ir t.t.) kiti organiniai. Organizmas iš aplinkos gauna visų gyvybinei veiklai reikalingų medžiagų, o į aplinka išskiria nereikalingus medžiagų apykaitos produktus.

15. Šiuolaikiniai raidos ypatumai.
Būdingiausias mūsų epochos reiškinys yra akceleracija – vaikų ir paauglių augimo, brados ir visos organizmo raidos pagreitėjimas. Akceleracijos turinį sudaro daugelis reiškinių. Juos galima suskirstyti į tris grupes:
1. Ankstyvas brendimas. Anksčiau pradeda ir baigia kaulėti skeletas, anksčiau prasikala pirmieji pieniniai dantys, pieninius dantis anksčiau keičia nuolatiniai. Berniukai ir mergaitės pradeda anksčiau lytiškai bręsti.
2. spartesnis vystymosi etapas. Dėl to vaikai ir paaugliai anksčiau pereina iš vieno raidos etapo į kitą, anksčiau baigia augti ir vystytis.
3. galutinis kūno matmenų padidėjimas. Šiais laikais žmonės, palyginus su buvusiomis kartomis yra aukšti.

16. Fizinės raidos įvertinimas.
Augančiam organizmui fizinė raida, tai ne tik fizinių jėgų atsargos, bet ir raidos procesų rodiklis. Kiekvieno mokinio išsivystymo lygis pirmiausia nustatomas pagal jo ūgį ir svorį, taip pat pagal fiziometrinius rodiklius (gyvybinė plaučių talpa, plaštakos jėga, liemens raumenų jėga). Apie fizinį išsivystymą galima spręsti ir iš somatoskopinių požymių – kaulų – raumenų sistemos, riebalų sluoksnio išsivystymo bei lytinio subrendimo. Dabar svarbiausiu fizinio išsivystymo rodikliu laikomas biologinis amžius. Jis nustatomas pagal kaulijimo, dantų dygimo laiką. Fizinis išsivystymas priklauso nuo paveldėjimo, fizinio aktyvumo, persirgtų ligų, klimato, buitinių, materialinių sąlygų. Vienas iš pagrindinių fizinio išsivystymo tyrimo būdų yra antropometrija ( ūgio matavimas). Pagal fizinį išsivystymą vaikai suskirstomi į išsivystymo grupes.

Pagal ūgį yra skirstomi į:
• Igr. Yra vidutiniai apyaukščiai ir aukšti
• IIgr. Apyžemiai
• IIIgr. Žemi

Pagal kūno masę:
a – masė atitinka ūgį
b – masė per maža
c – masė per didelė
iš viso yra 9 išsivystymo grupės
Ia, IIa mokiniai vystosi normaliai
Ib, IIb, – per mažos masės,
Ic, IIc, IIIc, per didelės masės
IIIa, IIIb, per žemo ūgio.

17. Mokyklinio subrendimo esmė ir vertinimas.
Mokyklinis subrendimas – tai toks organizmo raidos lygis, kuris įgalina vaiką be žalos sveikatai mokytis. Brendimo procese galima išskirti tris komponentus: fizinį, psichinį ir socialinį. Subrendimo mokyklai nustatymas turi didelės praktinės svarbos, kadangi nuo jo priklauso vaiko mokymosi mokykloje pradžia. Vienas svarbiausių vaiko fizinio išsivystymo rodiklių yra ūgio ir svorio nustatymas. Prasidedant mokykliniam amžiui pailgėja vaiko kojos ir rankos, atitinkamai sumažėja galva, įsitraukia ir nebūna atsikišęs pilvas, berniukams pradeda ryškėti raumenys.

Subrendimą mokyklai galima įvertinti:
1. Filipinų mėginys – vaikas deda kairiąją ranką ant galvos ir bando pasiekti dešiniąją ausį. Jei tai pavyksta – vaikas mokyklai subrendęs.
2. vaikas turi atlikti 3 užduotis: nupiešti žmogų, nukopijuoti trumpą frazę, nukopijuoti tam tikra tvarka išdėstytus dešimt taškų.
3. nustatyti vertinant ir pagal morfologinius bei funkcinius vaiko organizmo raidos rodiklius: dantų kaitą, kaulijimo amžių, intelekto išsivystymą. Tačiau ne visada vienas mėginys ar vienos atskiros sistemos ar jos funkcijos įvertinimas suteikia išsamią ir tikslią info apie vaiko mokyklinį subrendimą. Siūloma nustatyti kompleksiškai.

18. Paveldėjimo, aplinkos ir elgesio įtaka sveikatai.

Paveldėjimo ligų yra labai daug. 3 proc. vaikų ligų yra paveldimos, tai:
• Silpnas imunitetas
• Nervų sistemos sutrikimai
• Silpnesnė ir lengviau pažeidžiama įvairių organų ir sistemų būklė
Neštumo periodo eiga turi įtakos vaiko sveikatai ( alkoholis, rūkymas, narkotikai, apsinuodijimai, infekcinės ligos, judėjimo stoka).
Abiotiniai faktoriai – negyvosios gamtos faktoriai. Tai aplinkos ir cheminių savybių samplaika. Vienas iš faktorių – klimato ir mikroklimato ypatybės: rūbai, avalynė, klimatas – žmogus prie jo prisitaiko, adaptuojasi – vandens, oro, dirvožemio užterštumas, padidėjusi radiacija, patalpų mikroklimatas – vėdinimas, tinkamų medžiagų baldam naudojimas.
Biotiniai faktoriai – gyvosios gamtos faktoriai. Vienas iš svarbiausias faktorių – mitybos ( baltymų, riebalų, angliavandenių santykis, vitaminų ir mikroelementų kiekis). Labai svarbus faktorius yra liga. Ūmios ligos daro ne tokį didelį poveikį kaip lėtinės ligos. Lėtinė būklė kenkia sveikatai bei vystymuisi. Biotiniu faktoriumi laikomas ir šeimos dydis. Mažoje šeimoje vaikai išlepinami, o didelėje negauna arba ne visai gauna tai ko jiems reikia.
Socialiniai faktoriai: šeimos dydis, hipedinamika ( sumažėjęs judėjimas), domestikacija (pomėgis leisti laiką namie), migracijos ir turizmas, urbanizacija( greiti gyvenimo tempai, triukšmas), informacijos srautai, buities sąlygos, transporto išsivystymas.

19,20. Ligos, jų priežastys ir klasifikacija.
Liga – tai būsena, kai sutrinka organizmo ir aplinkos santykis, sutrinka organų funkcijos. Ligos būna ūminės ir lėtinės. Taip pat gali būti infekcinės ( užkrečiamos) arba neinfekcinės.

Ligų klasifikacija pagal organų sistemas:
1. Kvėpavimo takų
2. Akių ir jos priedų
3. Traumos, apsinuodijimai, nelaimingi atsitikimai
4. Ausų ligos
5. Infekcinės parazitinės ligos
6. Virškinimo ligos
7. Kaulų, raumenų

Ligų priežastys:
1. Endogeninės (vidinės): paveldėjimas, kūno sudėjimas, alergija, reaktyvumo sumažėjimas (atsparumas).
2. Egzogeninės: fizinės, cheminės, biologinės, fizinio krūvio. Socialinės priežastys: bloga aplinka, blogos darbo sąlygos, per sunkus darbas. Psichologinės priežastys: blogi santykiai darbe, šeimoje, neigiamos emocijos.

21. Judėjimo aparatas, jo funkcijos. Judesio raida.
Judėjimo aparatą sudaro 2 sistemos:
1. Kaulai (sudaro pasyviąją dalį)
2. Raumenys ( sudaro aktyviąją dalį)
3. Medžiagų apykaita
4. Vidaus organų veiklos intensyvumas
5. kraujo gamyba

Vaiko ir suaugusiojo žmogaus griaučių raumenys labai skiriasi. Mokyklinio amžiaus pradžioje skaidulų skersmuo padidėja 6, o 20 –ties metų 17 kartų. Taigi raumenys storėja. Augant bręstant atsiranda naujų skaidulų. Miofriblijų skaičius augant taip pat keičiasi, jos su amžiumi storėja. Didėjant miofibrijų skaičiui ir joms storėjant, sakoplazmos skaidulos mažėja. 14-15 metų amžiuje skaidulų mikrostruktūra praktiškai nesiskiria nuo suaugusiųjų. Visgi raumenų skaidulos gali storėti iki 30 metų. Kai kurių raumenų grupių raida gali skirtis. Mokyklinio amžiaus pradžioje sparčiai vystosi rankų raumenys, lytinio brendimo metų labiau auga kojų raumenys, ilgėja jų sausgyslės. Raumenys sudaro apie 22-23 proc., kūno masės, suaugusio vyro raumenys sudaro apie 40 proc., o sportininko – 50 proc. kūno masės. Judesiai tai refleksinės reakcijos, kurios prasideda nuo gimimo ir formuojasi visą gyvenimą. Esminiai judėjimo funkcijos pakitimai vyksta mokykliniame amžiuje, vidutiniškai 8-12 metais. Pagrindiniai judėjimo įgūdžiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai į aukštį, mėtymas 5-6 metų vaikai gerai išmoksta kiekvieną žingsnio elementą, mokyklinio amžiaus pradžioje vaikščiojant atsiranda rankų ir kojų judesiai. Tačiau moksleiviai dar vaikšto ne taip kaip suaugusieji. Tik 8-10 metais atsiranda toks kaip suaugusių ryšys tarp ėjimo tempo ir žingsnio ilgio, t.y. greitėjant ėjimo tempui, didėja žingsnio ilgis. Maksimalus bėgimo greitis mokykliniame amžiuje pasiekiamas per 5s., o 17 metais per 8s. maksimalus greitis laikosi tik 1-2s , o po to mažėja.

22. Judėjimo reikšmė hipo- ir hiperkinezija.
Judėjimas – tai biologinis organizmo poreikis. Judėjimo aktyvumas – tai atliktų judesių per tam tikrą laiko vienetą suma. Judėjimo aktyvumas turi atitikti viso organizmo veiklą, raidos ypatybes, sveikatą. Sumažėjęs judėjimo aktyvumas vadinamas hipokinezija. Moksleiviams hipokinezija didina mokymosi intensyvumas, informacijos kiekis, silpnesnė raumenų veikla. Dėl to atsiranda neigiamas požiūris į judėjimo aktyvumą, fizinį lavinimą ir sportą.
Moksleivio organizmui hipokinezijos žala didelė:
1. mažina organizmo rezistentiškumą
2. skatina fizinio krūvio metu greitesnį nuovargį
3. trikdo judesių tobulėjimą
4. blogina fizinę raidą
5. didina riebalų kiekį
6. didina kūno masę

Organizmas palaipsniui visas savo funkcijas pritaiko sumažinto judėjimo sąlygotas. Krūviui padidėjus visos organizmo sistemos dirba įtemptai.
Padidintas judėjimo aktyvumas vadinamas hiperkinezija. Hiperkinezija susijusi su didžiule viso organizmo įtampa:
1. Neigiamai veikia vidaus sekrecijos liaukas
2. Neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą
3. Mažina organizmo imunitetą
Taigi mokytojai ar treneriai pastebėję vaiko gabumus vienai ar kitai sporto šakai, jį turėtų pradėti treniruoti po truputį.
Norint išvengti hipo- ar hiperkinezijos reikia normuoti judesio aktyvumą, kuris priklauso nuo amžiaus ir nuo lyties. Judėjimo aktyvumas priklauso nuo klimato, metų laiko bei kitų veiksnių. Didelę judėjimo aktyvumo dalį sudaro fizinis darbas, taip pat ėjimas, bėgimas, judesiai buitinėje veikloje. Moksleivių natūralus judėjimo aktyvumas nepakankamas, todėl reikalingas fizinis lavinimas.

23. Fizinio aktyvumo formos mokykloje.
Mokykloje naudojamos fizinio lavinimo priemonės yra pratimai, judrūs žaidimai, judrios pramogos, visų rūšių sportas. Fiziniai pratimai – tai parinkti judesiai arba judėjimo veiksmai.

Yra 3 fizinių pratimų rūšys:
1. pagrindiniai pratimai – didina judėjimo aktyvumą, tobulina judėjimo įgūdžius, visapusiškai teigiamai veikia moksleivio organizmą. Jie yra įvairūs, laisvi, gimnastiniai, rikiuotės, šokinėjimo ir t.t. pagrindiniai pratimai atliekami fizinio lavinimo pamokose, laikantis programų. Fizinius pratimus galima atlikti per ilgąsias pertraukas, siekiant išsaugoti darbingumą per visas pamokas.
2. higieniniai pratimai – atliekami higieniniais tikslais. Labiausiai paplitusi higieninių pratimų rūšis yra rytinė mankšta. Sisteminga rytinė mankšta gerina laikyseną, stiprina raumenis, pagerina medžiagų apykaitą. Mokykloje prieš pamoka yra atliekama iki pamokinė mankšta kurią organizuoja mokytojai arba specialiai paruošti aukštesniųjų klasių moksleiviai. Jos tikslas didinti moksleivių darbingumą per pamokas.
3. gydomieji pratimai yra dviejų rūšių:
a) paprasti pratimai – taikomi fizinio lavinimo pamokose visiems specialiosios grupės vaikams pagal atitinkamas programas.
b) Koreguojantys pratimai – padeda ištaisyti laikysenos sutrikimus ir deformacijas. Šiuos pratimus moksleiviai dažniausiai atlieka gydymosi įstaigose. Judrūs žaidimai yra labai įvairūs ir jie tobulina vaiko natūralius judesius, turi įtakos visai organizmo gerovei. Judrūs žaidimai yra labai populiarūs, jie kaip ir fiziniai pratimai yra atliekami fizinio lavinimo pamokose, taip pat taikomi per ilgąsias pertraukas.

24. Kaulas, jo sandara ir amžiaus ypatumai. Griaučiau, jų raida.
Kaulas sudarytas iš:
a) kietoji medžiaga
b) antkaulis – dengia kaulą, vykdo jų storėjimą.. yra daug nervų
c) kaulų čiulpai. Jų yra dviejų rūšių: 1. raudonieji ( gamina kraują) 2. geltonieji ( riebalų atsargos).
d) Aktyvioji medžiaga. Sąnariai padengti sąnarine kremzle.
e) Augimo kremzlės. Jos yra kaulo viduje. Šių kremzlių mažėja žmogui augant.

Kaulų cheminė sudėtis
Vanduo – 50proc.
Riebalai – 15-16 proc.
Kitos organinės ir neorganinės medžiagos – 34-35 proc.

Kaulo sudėtis skiriasi vaikystėje ir suaugusiame amžiuje ar senatvėje. Organinės medžiagos lemia kaulų elastingumą, kaulai vaikystėje yra elastingesni. Jie lengviau gyva lūžio atveju, o suaugusių kaulai yra tvirti, bet dažniau lūžta. Suaugusiųjų kaulų lūžiai sunkiau gyja. Jaunam amžiui reikia kaulams suteikti teisingą padėtį.

Galvos kaulai vystosi iš jungiamojo audinio plėvelės:
1. viršugalvio arba kaktos maumonėlis – nesukaulėjusios vietos
2. pakaušio srityje ( sukaulėjimas svarbus psichiniam išsivystymui. Turi laiku sukaulėti, kad nesutriktų psichinis vystymasis).
3. smilkinio priekinis ir užpakalinis maumonėlis (sukaulėja pirmosiomis dienomis).
4. Dantytos siūlės pradeda formuotis 3 metų ir formuojasi iki 12 metų.
Veido kaulai sparčiai auga paauglystėje. Kaktos kaulai, skruostikauliai, nosies kaulai yra tušti. Formuojasi tik nuo 3 metų, po to jie užpildomi raudonaisiais kaulų čiulpais.

Kaulų pakitimai vyksta etapais:
1. kremzlėjimas, mažas kaulijimas.
2. iki 7 metų daug kaulijimo taškų. Dažnas sutrikimas yra rachitas ( prakaitavimas, krypsta kaulai), reikia vitamino D.
3. nuo 7 iki 11/12 metų santykinis ramybės laikotarpis.
4. 16 metų atsiranda paskutiniai kaulijimo taškai.

Stuburas sudarytas iš slankstelių, kurie jungiasi kremzlėmis. Slankstelius prilaiko raiščiai, kai kurie jų platūs, bet silpni. Augant raiščiai stiprėja. Naujagimio stuburas yra beveik tiesus, o suaugusio primena S raidę. Fiziologinės stuburo kreivės pradeda formuotis, kai vaikas pradeda sėdėti, vaikščioti.

Kreivės:
1. Lordozė –a) kaklo b) juosmens tai yra linkiai į priekį
2. kifozė – a) krūtinės b) kryžkaulio linkis į nugarą.
Krūtinės ląsta. Ją sudaro 12 porų šonkaulių ir krūtinkaulis. Turi raudonuosius kaulų čiulpus. Krūtinė sukaulėja 35 metų.

Griaučių funkcijos:
1. Apsauginė
2. Atraminė
3. Judėjimo
4. Padeda palaikyti laikyseną.

25. Laikysena, jos formavimas. Taisyklinga laikysena.
Laikysena – tai įprastinė padėtis, kai žmogus laibai neįtempdamas raumenų gali tiesiai laikyti liemenį ir galvą. Tai priklauso nuo stuburo ypatybių ir formos, griaučių dalių padėties, raumenų ir raiščių išsivystymo, nervų sistemos, psichinės būklės. Formuojasi su judėjimo aparatu dirbant, judant. Ryškiausi pakitimai pradiniame mokykliniame amžiuje.
Neigiami veiksniai: netaisyklingas sėdėjimas mokyklos suole, taip pat ruošiant pamokas. Labai svarbu tolydi ir darni visų raumenų raida. Gerai parinkti baldai.

26. Laikysenos sutrikimai, jų priežastys. Moksleivių stuburo deformacijos, jų priežastys ir deformacija.
Laikysena priklauso nuo to ar augimas buvo normalus ar nevisai. Normali laikysena – visas kūnas vertikalia ašimi. Nenormali laikysena, nugara išsilenkusi, klaustuko formos, pilvas atsikišęs.

Laikysenos sutrikimai:
• Plokščia nugara
• Apvali nugara
• Apvali įgaubta nugara

Ydingos laikysenos priežastys:
• Per minkštas gulėjimo pagrindas
• Aukšta pagalvė
• Nevienodas krūvis raumenims ( sėdint)
• Neteisingas knygų nešiojimas
Netaisyklingą laikyseną yra labai sunku koreguoti gerai profilaktika: mankšta, plaukimas.
Skoliozė – liga dėl kurios pakinta vidaus organų padėtis. Tai viena didžiausių stuburo deformacijų – šoninis stuburo iškrypimas. Skoliozė gali būti I, II, III laipsnio.
Skoliozės priežastys:
1. įgimtos
2. įgytos – traumos, paralyžius, statinės priežastys (per didelis svoris, silpni raumenys ir raiščiai)

Skoliozės profilaktikai mokykloje keliami du reikalavimai: 1. sustabdyti ligos progresavimą. 2. stengtis ištaisyti jau atsiradusius defektus.
Priemonės:
1. pakeisti netinkamus baldus
2. atsisakyti didelių statinių krūvių
3. daugiau judėti

pagrindinė priemonė skoliozei gydyti ir atsiradusiems defektams naikinti yra koreguojant gimnastika, kurios uždavinys yra sustiprinti tam tikras raumenų grupes. Dar taikomas gydomasis plaukimas, masažas. esant didelei skoliozės laipsniui naudojamos gipsinės lovelės, daromos operacijos.
Kifozė – dar viena stuburo deformacija. Tai yra kupra.

27. Pėda jos formavimasis. Plokščiapėdystė, jos priežastys ir prevencija.
Plokščiapėdystė – greičiau pavargsta kojos, sutrinka kraujotaka, tinsta kojos, skauda blauzdos raumenis. Pilnapadžiai turi avėti specialią avalynę.
Plokščiapėdiškumo priežastys:
Įgimtos
Įgytos
Plokščiapadiškumas kur kas greičiau progresuoja esant bendram organizmo nusilpimui, silpnai fizinei raidai, nutukus, blogai avalynei. Rekomenduojama vaikščioti basomis nelygiu paviršiumi, daryti masažą, pėdas stiprina žaidimai su kamuoliu, būtina parinkti tinkamą avalynę.

36. Kraujas, jo sandara ir funkcijos. Kraujo grupės, donorystė.
Kraujas priklauso organizmo vidinei terpei, jei ši terpė pastovi, organizmas gali normaliai funkcionuoti.
Kraujo sudėtis:
1. kraujo plazma:
a) vanduo 90 proc.
b) baltymai 6,2-8,2 proc.
c) cukrus
d) riebalai
e) mineralinės medžiagos
f) kitos medžiagos
2. forminiai elementai
a) eritrocitai ( raud.). jų pagrindinė funkcija yra deguonies pernešimas padedant hemoglobinui. Jų sumažėjimas lemia mažakraujystės arba anemijos atsiradimą.
b) leukocitai (balt.) pagrindinė funkcija – organizmo apsauga. Leukocitų padidėjimas vadinamas leukocitoze, o sumažėjimas – leukopenija.
c) trombocitai. Pagrindinė funkcija – normalus kraujo krešėjimas.

Kraujo grupės nustatomos pagal eritrocituose esančius agliutinogenus A ir B ir kraujo plazmoje esančius agliutininus ά ir β.
I gr. Agliutininai ά β
II Agr Agliutininas β
IIIBgr. Agliutininas ά
IVAB agliutininų nėra.

Atsižvelgiama ir į rezus faktorių. Rh+ 85 proc. Rh- 15 proc. žmonių.

37. Dažniausios moksleivių kraujo ir kraujodaros ligos, jų prevencija
1. Eritrocitų ir hemoglobino kiekio trūkumas lemia mažakraujystės arba anemijos atsiradimą.
Priežastys:
• per mažai geležies
• kraujo netekimas
• piktybinė mažakraujystė
Požymiai: greitas nuovargis, silpnumas, pabalusi oda, blogas apetitas.
Profilaktika: tinkama mityba.
2.Hemofilija – nekreša kraujas, paveldima, šia liga serga tik berniukai, pavojus netekti daug kraujo. Kita hemofilijos forma (ir berniukam ir mergaitėm) gali atsirasti nuo vaistų.

38. Imunitetas, jo reikšmė. Imuniteto rūšys.
Imunitetas – organizmo atsparumas infekcijai.
Imuniteto išskiriamos 2 rūšys:
1. specifinis imunitetas – gamina antikūnus. Specifinį imunitetą vykdo limfocitai, yra 3 rūšys:
a) T – limfocitai suranda ir sunaikina į organizmą patekusias nereikalingas ląsteles.
b) B-limfocitai sudarantys hemoralinį imunitetą ir gaminantys antikūnus.
c) O-limfocitai yra kaip atsarginiai, gali virsti T arba B limfocitais.
Vaikų specifinis imunitetas priklauso nuo amžiaus. Yra natūralus imunitetas ir dirbtinis ( skirstomas į aktyvų (skiepai) ir pasyvų).
2. nespecifinis imunitetas – įvairiai saugomasi nuo mikrobų.

39. Nespecifinis imunitetas, jo ryšys su gyvensena.
Nespecifinis imunitetas – tai organizmo apsisaugojimo būdas nuo genetiškai svetimų ląstelių ir medžiagų, nešančių svetimą info. Jame dalyvauja oda, gleivinės, limfiniai mazgai, kepenys, inkstai, virškinamojo trakto gleivinė, kraujo plazmos medžiagos, makrofagų sistema.
Imuniteto nespecifinio rūšys:
1. priešmikrobinis
2. priešvirusinis
3. priešparazitinis
4. prieštransplantantinis
5. priešauglinis
Imunitetas su amžiumi stiprėja, daugėja limfinių mazgų, kurie nepraleidžia į organizmą svetimų ląstelių, bei medžiagų. Imunitetas gali susidaryti visam gyvenimui arba tik trumpam laikui. Nuo 12 metų imunitetas priklauso nuo gyvenimo būdo. Svarbią reikšmę turi vitaminai, geras maistas, rami nervų sistema, reguliari dienotvarkė.

40. Grūdinimasis, jo reikšmė sveikatai. Pagrindinės grūdinimosi taisyklės.
Grūdinimasis – tai įvairių procedūrų sistema, kurios tikslas padidinti organizmo atsparumą besikeičiančioms sąlygoms, ypač meterologinėms. Grūdinimas skirstomas į specifinį ir nespecifinį. Nespecifinis veikia visą organizmą. Specifinis – tai termoreguliacinis. Jo esmė yra odos ir odos kraujagyslių greitų adekvačių reakcijų sudarymas į aplinkos veiksnių poveikius, ypač šalčio metu. Šis grūdinimas reikšmingiausias persišaldymo profilaktikai.
Grūdinimosi svarba:
1. padidina hemoglobino kiekį kraujyje
2. gerina kitus kraujo rodiklius
3. teigiamai veikia nervų sistemą

Grūdinimosi taisyklės:
1. grūdintis reikia sistemingai ir reguliariai. Grūdinimasis sudaro pastovius refleksus, o nutraukus grūdinimosi procedūras ar jas darant nereguliariai šie refleksai išnyksta.
2. vandens grūdinimosi procedūras reikia taikyti laipsniškai, temperatūrą mažinti po truputį.

41. Infekcija. Infekcinių ligų sukėlėjai, jų rūšys, ypatumai.
Infekcinė liga – tai liga, kurią sukėlė į organizmą patekę patogeniniai mikrobai ( virusai, bakterijos)
Infekcinei ligai plisti reikalingi 3 veiksniai:
1. infekcinis šaltinis
2. infekcijos perdavimo būdas
3. gyventojų imulas.
Imulas – organizmo audinių savybė, palanki sukėlėjų dauginimuisi. Pašalinus vieną iš šių veiksnių, infekcija neplinta. Gyvame organizme infekcijos sukėlėjas išsilaiko ilgai. Infekcinės ligos periodai:
1. inkubacinis ( nuo užsikrėtimo iki pirmųjų požymių)
2. Ligos įkarštis ( pasireiškia temperatūra)
3. sveikimo ( išnyksta ligos požymiai)
atskirais periodais, ligonis nevienodai pavojingas aplinkiniams. Sergant gripu, tymais ligonis aplinkiniams pavojingas atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, sergant difterija, net ir pasveikęs žmogus nešioja bakterijas. Sergant tuberkulioze, sifiliu, žmonės yra ilgalaikiai infekcijos nešiotojai.

42. Infekcinių ligų plitimo keliai. Infekcinių ligų grupės.
Plitimo keliai:
1. oro-lašelinis
2. fekalinis – oralinis
3. transmisinis ( kraujo perpylimas, maliariniai uodai)
4. kontaktinis ( tiesioginis – liečiantis su ligoniu, lytinis, netiesioginis – per rūbus)

43. Dažniausios oro lašelinės ligos. Jų prevencija
Sukėlėjai ligų susitelkia kvėpavimo takų gleivinėje. Su krauju jie nukeliauja į kitus organus. Iš organizmo sukėlėjai išsiskiria su oro srove. Gleivių ir skreplių lašeliai kurį laiką būna ore ir nusėda ant žmogaus aplinkinių daiktų, išdžiūsta ir kaip dulkės patenka į organizmą. Labai plačiai plinta per seiles.
1. tuberkuliozė
2. Skarlatina (sukelia streptokokas, kuris dauginasi kraujyje) plinta per rankas, baldus, pieno produktus. Streptokokas yra atsparus išdžiūvimui, ilgai gyvena dulkėse. Padidėjusi angina, smulkūs išbėrimai. Labiau yra vaikų liga. Prevencija: susirgusį žmogų reikia izoliuoti, po ligos yra pavojingos 2 savaitės, reikia dezinfekuoti visus daiktus.
3. kokliušas ( sukelia kokliušo ląstelė). Dauginasi gerklose, trachėjos, bronchų gleivinėje, būna stiprūs kosulio priepuoliai, persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Pavojingiausias užsikrėtimas ligos pradžioje, dažniausiai sergama pavasarį ir vasarą. Prevencija: visi vaikai turi būti paskiepyti.
4. Difterija (sukelia difterijos lazdelė) labai atspari žemai temperatūrai ir džiovimui. Ant daiktų lieka keleta savaičių. Sukėlėjai patenka per nosies, gerklų gleivines, akių, lytinių organų pažeistą odą. Persirgus sudaro neilgalaikis imunitetas. Perduodamas kosint, čiaudint ,net per 2 metru atstumą. Skiepijimas kas 10 metų
5. meningokokinė infekcija – galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas. Kaitinant sukėlėjas žūsta, kambario temperatūroje per 3 val., persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas. Užsikrėsti galima per kraują ir nosiaryklės gleivinę.
6. kiaulytė ( sukelia paausio seilių liaukų uždegimas) šaltinis sergantis žmogus. Persirgus – imunitetas visam gyvenimui.
7. vėjaraupiai (sukelia virusas) pakyla aukšta temperatūra, oda ir gleivinės išberiamos pūslėm, persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas.
8. Raupai užkrečiama liga, aukšta temperatūra, bendras organizmo apnuodijimas, persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas.
9. Tymai – aukšta temperatūra, oda išberta dėmėmis, akis bijo šviesos. Persirgus susidaro imunitetas visam gyvenimui.
10. Gripas (virusas ABC). Virusas žūsta prie +60 per 5-30min. neatsparus dezinfekuojančiom medžiagom. Persirgus A ir B virusu susidaro imunitetas 4 metams.

44. Tuberkuliozė. Tuberkuliozės problema Lietuvoje. Prevencinės priemonės m-kloje.
Tuberkuliozės mikrobai gali patekti į žmogaus organizmą naudojantis su ligoniu bendrus indus, patalynę ar knygas. Tuberkuliozės net ir pačios sunkiausios formos išgydomos streptomicinu. Dabar yra dar naujesni vaistai kurie gydo tuberkuliozę. Kai ligonis yra namie reikia labai laikytis higienos: nuolat ėdinti ligonio kambarį, dažnai keisti patalynę, ligonis turi turėti atskirus indus, rankšluostį ir naudotis kišenine spjaudykle.
Žmonės turi įgimtą atsparumą tuberkuliozei, tačiau jis silpsta ir todėl reikia skiepytis. Pirmą kartą skiepijami naujagimiai, vėliau mokiniai.

45. Žarnyno infekcijos ir helmintozės. Užsikrėtimo keliai ir prevencija.
1. Vidurių šiltinė – sukėlėjai laibai atsparūs aplinkai, inkubacinis periodas 14 dienų, infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Bakterijas žmogus išskiria su išmatomis, prakaitu. Bakterijos dauginasi kepenyse, inkstuose, kaulų čiulpuose ir patenka į žarnyną. Tomis bakterijomis būna užkrėsti pieno produktai.
Profilaktika:
1. Plauti rankas
2. šluostytis atskiru rankšluosčiu
3. gerti tik virintą vandenį
4. negalima skalbti baltinių atviruose telkiniuose

46. Kraujo (transmisinis) infekcijos. Prevencinės priemonės.
Kraujo infekcijos sukėlėjai būna kraujyje, limfoje, įvairiuose organuose, perneša maliariniai uodai.

1. Maliarija ( sukėlėjas – pirmuonis, pernešėjas – maliarinis uodas)
Gyvenimo etapai:
1. uodo kūne (dauginasi lytiniu būdu)
2. žmogaus kūne (dauginasi ne lytiniu būdu)
uodas siurbdamas užsikrėtusio žmogaus kraują užsikrečia parazitu ir perneša, užkrečia kitą. Persirgus maliarija susidaro rūšinis imunitetas, nes maliarinių uodų yra 4 rūšys. Susidaro rūšinis arba specifinis imunitetas. Maliarijai plisti reikalingi vandens telkiniai, atitinkamos socialinės sąlygos.
Profilaktika: nukenksminti infekcijos šaltinį, naikinti suaugusius uodus, apsaugoti žmones nuo uodų įkandimo.
3. Erkinis encefalitas pasireiškia dideliu karščiavimu, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemas. Viruso nešiotojas – gyvūnai ir paukščiai. Virusas patenka įkandus užsikrėtusiai erkei, galima užsikrėsti geriant ožkos pieną, persirgus susidaro imunitetas visam gyvenimui.
4. Laimo liga perduoda erkės, inkubacinis periodas 10 dienų. Įkandimo vietą niežti, skauda galvą ir raumenis. Profilaktika: saugotis erkių, skiepijant 3 skartus susidaro pilnas imunitetas.
5. Maras:
1. (nepavojingoji forma)
2. plaučių forma (pavojinga) lavonuose išsilaiko iki 5 mėn. lavonai deginami. Nuo maro greitai mirštama, bakterijos išskiria stiprų nuodą, platina graužikai, užsikrečiama per sužeistą odą, taip pat nuo sergančio žmogaus per odą. Liga pasireiškia staigiu temperatūros pakilimu, krečia šaltis, skauda raumenis, pakrinka sąmonė.

48. Supratimas apie specifinį imunitetą. Vakcinacija, jos reikšmė.

Specifinis imunitetas – tai imunitetas, kai susidaro apsaugos priemonės prieš konkrečius agentus. Jį vykto limfocitai. Vaikų specifinio imuniteto atsparumas priklauso nuo amžiaus.
Vakcinos – preparatai, kurie būna suleidžiami žmonėm aktyviam imunitetui sukurti. Jos gaunamos iš užmuštų ar susilpnintų sukėlėjų, iš mikrobų gyvybinės veiklos produktų – toksinų, kurie vartojami nukenksminti. Taip pat naudojamas serumas. Skiepyti serga rečiau, lengviau.

49. Infekcinių ligų prevencija mokyklose. Bendrosios ir specialiosios priemonės. Mokytojo vaidmuo infekcinių ligų prevencijoje.
Kovos su infekcinėmis ligomis skirstomos į 3 grupes:
1. priemonės, padedančios nustatyti infekcijos židinį ir jį likviduoti.
2. priemonės, užkertančios tolesnį infekcijos plitimą
3. priemonės, didinančios moksleivių atsparumą.

Mokykloje infekcijos židiniu gali būti moksleivis, mokytojas, techninis darbuotojas. Virškinimo trakto infekcines ligas gali sukelti bakterijų nešiotojai, sergantys moksleiviai, bakterijomis užteršti maisto produktai.
Infekcijos plitimas sustabdomas:
1. patalpa, kurioje buvo ligonis ir daiktai prie kurių jis lietėsi, kruopščiai dezinfekuojami
2. organizuojamas karantinas. Trukmė ir pobūdis priklauso nuo infekcinės ligos.
3. ankstyvas infekcinių ligonių išaiškinimas
ir toliau neperskaitau
........
Įvairių ūminių skrandžio ir žarnyno kirmėlinių ligų, taip pat infekcinio laipsnio hepatito profilaktikai svarbi moksleivių švara ir higiena, mokytojai turi diegti moksleiviams higienos įgūdžius.
Reikalavimai:
1. turi būti rūpinamasi sanitarine mokyklos būkle.
2. rūpinamasi vaikų švara
3. profilaktiniai tikrinimai
4. personalo sveikatos apžiūra
5. sanitarinis švietimas
6. pastebėjus susirgusį, pranešti medikam, tėvam, išvėdinti, išvalyti patalpą.
7. rūpinimasis vaikų atsparumu
8. profilaktiniai skiepijimai
9. jei reikia – skelbiamas karantinas.
10. klasės auklėtojas turi pasitikslinti, kodėl nėra mokinio
11. jei vaikas mokykloje nebuvo tris dienas, turi atnešti gydytojo pažymą

50. Kraujo apytakos sistema. Dažniausiai pasitaikantys kraujo apytakos sutrikimai mokykliniame amžiuje, jų priežastys ir prevencija
Žmogaus kraujotakos organų sistemą sudaro širdis ir kraujagyslės. Yra 2 kraujotakos ratai – didysis ir mažasis. Kraujo kelias, einantis nuo dešiniojo skilvelio arterijomis, kapiliarais, plaučių venomis, vadinamas plaučių arba mažuoju kraujotakos ratu.
Kraujo takas nuo kairiojo skilvelio visų kūno arterijomis, kapiliarais ir venomis iki dešiniojo prieširdžio vadinamas didžiuoju kraujotakos ratu. Susitraukinėdama širdis veikia kaip siurblys ir varinėja kraują.
Ligos: mažakraujystė, hipertonija ( kraujospūdžio padidėjimas).
Priežastys: nervinė įtampa, nutukimas.
Simptomai: galvos skausmas, negalėjimas susikaupti, nuovargis.
Priemonės: mažinti krūvį, teigiamos emocijos, rūkymo, alkoholio uždraudimas, rėžimo sutvarkymas.
Ligos: hipotonija (žemas kraujospūdis)
Profilaktika: teigiamos emocijos, didinti aktyvumą
Įgytos širdies ydos. Priežastys: reumatas.
Profilaktika: stiprinti imuninę sistemą, saugotis peršalimo.

51. Pulso ir kraujospūdžio nustatymas ir vertinimas.
Pulsas rodo širdies darbą. Matuojant pulsą, skaičiuojami tvinksnių skaičių per minutę. Suaugusio žmogaus pulsas 60-80 per min, vaikų dažnesnis. Stipri širdis dirba retai ,bet ekonomiškai.. kuo silpnesnė širdis, tuo dažniau ji plaka. Kraujo spaudimą matuojame žasto arterijoje spec. Prietaisu. Užspaudus kraujagyslę prietaisu jame rodo koks spaudimas mm gyvsidabrio stulpelio aukščio.
Sistolinis kraujo spaudimas – kai išmetamas kraujas, maximalus spaudimas, distalinis – ramybės būsenoje. Atėmus sistolinį iš distalinio gauname pulsinį spaudimą. . su amžiumi kraujo spaudimas didėja, o pulsas retėja.

52. taisyklingas kvėpavimas. Jo reikšmė.
Normaliai kvėpuojant dalyvauja visi raumenys, jei kvėpuojama krūtinės raumenimis, toks kvėpavimas vadinamas krūtininiu, o jei diafragma – diafragminiu arba pilviniu. Moterys dažniausiai kvėpuoja krūtine, o vyrai diafragma. Kvėpavimo priklausomybė nuo lyties atsiranda mokykliniame amžiuje. Visgi kvėpavimo tipas nėra pastovus ir gali kisti priklausomai nuo aplinkybių. Kvėpavimui turi įtakos poza, , fizinis krūvis ir kiti faktoriai. Žmogus nuolat turi imti deguonį ir išskirti CO2. Šie procesai ir sudaro kvėpavimo esmę. . Kai dujų apykaita tarp organizmo ir aplinkos nutrūksta, žmogus miršta.

53. Kvėpavimo sutrikimai, jų priežastys. Dažniausios moksleivių kvėpavimo ligos.
Dauguma kvėpavimo sutrikimų susiję su peršalimu, todėl mokyklos patalpose neturi būti skersvėjų. Žiemą, esant šalčiui moksleiviai į lauką turi eiti tik apsirengę. Taip pat jiems reiktų aiškinti apie peršalimo žalą ir padarinius. Su peršalimu susijusios kvėpavimo takų ligos dažniausiai būna ūmios. Gydomos jos greitai, jei greitai imamasi priemonių, tai jos greit praeina ir nepadaro didelės žalos. Apie 1/5 moksleivių serga lėtiniu gomurio migdolų uždegimu – tonzilitu. Lėtinį tonzilitą sukelia užterštas oras, persišaldymas. Pagrindinės profilaktikos priemonės: švarus oras ir persišaldymo profilaktika.

54. Virškinimas ir jo reikšmė.
Normaliai žmogaus veiklai reikia baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų. Todėl į organizmą iš aplinkos turi patekti toks šių medžiagų kiekis ,kuris visiškai patenkintų organizmo energetinius poreikius. Jei organizmas jų negauna ar gauna nepakankamai, tai sutrinka homeostazė. Visas šias medžiagas žmogus gauna reguliariai maitindamasis kartu su maisto produktais, tačiau be specialaus apdorojimo jų negalima pasisavinti. Su maisto produktais į organizmą patenka ir nereikalingos medžiagos, kurias reikia pašalinti. Visas šias funkcijas atlieka virškinimo organų sistema: burnos ertmė, stemplė, skrandis, plonoji ir storoji žarnos. Šie organai sudaro virškinamąjį traktą, kuris prasideda burna ir baigiasi išeinamąja anga. Maisto organai patekę į virškinimo traktą, apdorojami fiziškai ir chemiškai. Maistas yra susmulkinamas burnoje, po to jie gali išmirkti, ištirpti, ištirpusios medžiagos yra rezorbuojamos į kraują. Baltymai, riebalai ir angliavandeniai yra stambiamolekulinės vandenyje netirpstančios medžiagos, todėl tokiu būti negali būti rezorbuojamos. Jas būtina chemiškai apdoroti, turi vykti įvairios cheminės reakcijos su virškinamojo trakto liaukų sekreto komponentais. Tuomet baltymai, riebalai, angliavandeniai suskyla, ištirpsta vandenyje ir tik po to rezorbuojami. Ir t.t.

55. Dantys. Dantų problemos mokykliniame amžiuje, jų priežastys ir prevencija. Burnos higiena.
Dantys fizinėmis ir cheminėmis savybėmis yra panašūs į kaulus. Išskiriamos 3 dalys:
1. vainikas
2. kaklelis
3. šaknis
skiriamos 4 dantų rūšys:
a) kandžiai
b) iltys
c) kapliai
d) krūminiai
pirmaisiais gyvenimo metais vaikui pradeda kaltis pieniniai dantys, kurie pamažu tam tikra tvarka pakeičiami tikraisiais. 6-7 metais dygsta pirmieji krūminiai dantys, 7-8 viduriniai kandžiai, 8-9 šoniniai kandžiai, 9-11 –priekiniai kapliai, 11-13 metais- iltiniai ir užpakaliniai kapliai, 12-13 antrieji krūminiai dantys. Tretieji krūminiai dantys prasikala 18-25 metais. O kartais dar vėliau. Iš viso yra 32 dantys.
Mokykliniame amžiuje pagrindinės dantų problemos:
1. dantų keitimosi problemos, svarbu laiku koreguoti
2. dantų sukandimas
3. dantų kariesas
pagrindinės karieso priežastys:
1. burnos ertmės aplinka po maisto būna parūgštėjusi
2. mityba (per daug cukraus maiste)
3. pavedėjimas
4. trūksta kalcio
Viena karieso profilaktikos priemonių yra geriamo vandens fluoravimas. Vaikus nuo mažų dienų reikia mokyti valytis dantis, juos saugoti.

56. Virškinimo sutrikimai, ligos ir jų prevencija
1. Dantų ligos, dantų kariesas
2. Skrandžio uždegimai, opa, gastritas
3. žarnyno ligos, apsinuodijimai maistu, infekcinis hepatitas
4. apendicitas
5. kasos, kepenų uždegimai
6. akmenys
Prevencija:
1. ruošti maistą tik iš geros kokybės produktų
2. griežtai laikytis maisto gaminimo technologijos, naudoti sanitarinius, higieninius reikalavimus atitinkančius indus bei visu inventoriumi
3. produktai gabenami specialioje uždaroje taroje, specialiu transportu
4. virtuvės indai turi būti iš nerūdijančio plieno, ketaus. Moksleivių valgyklose geriausia naudoti fajansinius indus.
5. atsiradus masinio skrandžio ir žarnyno ligų ar apsinuodijimo maistų simptomams, viduriavimui, kuo skubiau reikia pranešti gydytojui, kuris savo ruožtu turi pranešti higienos tarnybai.

58. Sveikos mitybos principai ir taisyklės.
Principai : mitybos įvairumas, subalansavimas. Mityba lemia harmoningą raidą, padeda prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, stiprina sveikatą. Maisto kokybė priklauso nuo jame esančių maisto medžiagų kiekio. Būtina, kad moksleivis gautų pakankamą kiekį kalorijų ir kiekvienos maisto medžiagos. O baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekis turi būti 1:1:4. svarbi yra mitybos tvarka. Ją sudaro valgymas tuo pačiu laiku ir tam tikrais intervalais, valgymo dažnumas per parą ir kiekybinis bei kokybinis maisto paskirstymas. Svarbios mitybai yra valgymo sąlygos ir moksleivio elgesys valgant.
Taisyklės: valgyti įvairų maistą, mažiau vartoti riebalų ypač sočiųjų, daugiau vartoti tokių produktų, kuriuose yra krakmolo ir angliavandenių, skaidulinės medžiagos, sureguliuoti reikiamą kalorijų kiekį, vartoti mažiau druskos ir cukraus, saikingai vartoti alkoholį, valgyti visko po nedaug.

59. Sveikos mitybos principų pažeidimo pasekmės.
Tai įvairūs mitybos sutrikimai.
1. apetito stoka – moksleiviams gali atsirasti nuo badavimo. Sutrinka virškinimo liaukų veikla, pablogėja maisto įsiurbimas plonojoje žarnoje, kraujyje sumažėja baltymų, cukraus. Organizmas pradeda naudoti savo audinių baltymus, išnyksta angliavandenių, mineralinių druskų atsargos, sutrinka nervų sistema, kvėpavimo sistemų veikla, nustojama augti, gresia išsekimas
2. nutukimas. Su juo susijusi bulimija. Žmogus daug valgo, bejaučia saiko. Nutukti galima nuo per mažo judėjimo, didelės maisto pasiūlos, per greito valgymo, dažno persivalgymo, daug angliavandenių ir riebalų turinčio maisto ir kitų veiksnių. Kartais paveldimas. Nutukusiems moksleiviams skauda galvą, sumažėja imunitetas, dažniau serga, dažnai tokie moksleiviai yra neaktyvūs, linkę į vienatvę. Nutukusiems moksleiviams skiriama mažo kaloringumo dieta, tinkamas mitybos rėžimas.
3. per didelis arba per mažas vitaminų kiekis. Mokykloje hipovitaminozę gali sukelti nepilnavertė mityba, hipervitaminozę – besaikis vitaminų vartojimas.
4. apsinuodijimas.

Leave a Comment