Ar kiekvienas pats susikuria būsimos meilės istoriją?

Kiekvienas žmogus savaip surikiuoja populiariausius meilės vaizdinius ir savaip įsivaizduoja meilę. Nors, kaip liudija psichologiniai tyrimai, tokių vaizdinių schemų nėra daug. Nepakartojamos mūsų fantazijos gali tilpti į maždaug dvidešimtį jų. Moterys meilę dažnai suvokia kaip kelionę, kuri bus įdomi, bet pasitaikys ir išbandymų. Joms taip pat patinka gelbėtojos ir gelbėjamosios vaizdiniai. Vyrams būdinga įsivaizduoti meilę kaip užkariavimą ir saugojimą. Ir moterys, ir vyrai fantazuoja apie netikėtus, nevaldomus jausmus, kaip užvaldyti partnerio jausmus bei mintis, ir dėl to jis/ji taptų nepaprastai laimingi, bett pasitenkintų labai mažais dalykais – pasimatymu kartą per metus, trumpu meilės nuotykiu ir pan. Veikiausiai iš prie laužo saugiai besijautusių protėvių paveldėti vaizdiniai – meilė prie židinio po prašmatnios vakarienės – irgi būdingi ir moterims, ir vyrams.

Pasvajojus apie nuostabius ir netikėtus meilės nuotykius, galima įsivaizduoti vestuves ir laimingą šeimos gyvenimą. Moterys gana dažnai mintyse save išvysta su puikia vestuvine suknele. Vyrams matyti save jaunikio vaidmenyje visiškai nebūdinga. Moterys tiksliau įsivaizduoja ir vaikus. Joms vaikas yra kūdikis, kurį reikia globoti, kuriuo teks rūpintis. Vyrrams ką tik gimęs kūdikis – jaunesnis žaidimų draugas.

Kiekvienas pažįsta porą, kuriai tarsi nieko netrūko, bet ji išsiskyrė. Turime ir kitų pažįstamų – aplinkinių nuomone, jie vienas kitam netinka, bet kažkodėl net po didžiausių barnių lieka kartu. Gana dažna šių paradoksų priežastis 

8211; sutampantys arba nesuderinami meilės, sekso, šeimos vaizdiniai.

Artimesnė draugystė paprastai prasideda atkreipus dėmesį į patrauklią išvaizdą. Po to gali paaiškėti, jog su nauju draugu/-e įdomu pasikalbėti, kad sieja bendri pomėgiai, o seksas – įstabus. Regis, to galėtų pakakti ilgiems ir darniems santykiams, bet. neretai laimei kliudo tos pat laimės vaizdiniai. Jei ji mano, kad žmona – tai garbinama ir lepinama princesė, o jo vaizdiniuose žmonos vaidmuo skirtas darbščiai ir rūpestingai namų šeimininkei, vargu ar pora ilgai bus kartu.

18 thoughts on “Ar kiekvienas pats susikuria būsimos meilės istoriją?”

  1. Tai ka tada daryt? Padetis kaip ir atrodo be iseities! Negi iskart susitikus klausti vyro, kokia jis mato savo busima zmona? O jei per anksti kada padarysi isvadas? O jei dar bus imanoma ji pakesti? Nu kazkokia makalose..

    Reply
  2. Na, bet kokiu atveju kalbetis butina. O kam kalbetis apie bet ka, jei pokalbio metu tiesiog galima issiaiskinti abiems svarbius dalykus? As manau, kad blogiau nei kalbetis yra tuoktis aklomis, kai matai tik tai, ka pats susigalvoji, o ne tai, kaip yra is tiesu.

    Reply
  3. Manau, cia susirinke mes tokie visi likimo aptalzyti, tai tikrai zinome ir suvokiame, kad kalbejimas tikrai gali padeti. Juk ne viena/ ne vienas patyreme, ka reiskia, kai kyla bedos del nesusikalbejimo. O neretai nesusikalbejimas reiskia ne a kita, kaip tiesiog nekalbejima.

    Reply
  4. Esu giliai isitkines, kad tiesiog – nekalbam. Kad ir kaip protingai mokame patarineti kitiems, susidure su problemomis patys, nemokame issakyti, kas blogai, ka reikia keisti. Kartu, labai retai mokame pripazinti savo netiesa.

    Reply
  5. Pratesdamas Agnes minti, galiu pasakyti, kad tokiu atveju atsisveikinti dazniausiai buna labai sunku. Zinoma, priklauso, kiek laiko kartu prabuta, bet jeigu netrumpai, dazniausiai jau buna ir kiti zmones i tuos santykius isipyne – bendri draugai, seimos vieno ir kito.. O tada situacija dar pasudetingeja.

    Reply
  6. O as galiu prisitaikyti tik iki tam tikros ribos. Meluoju sau menesi, du, galiu i puse metu, taciau vis tiek anskciau ar veliau nusprendziul, kad negaliu taip toliau. Ir tada veikiu ryztingai. Be atsisukimo atgal. Manau, geriau skirtis, kol grazu, o ne kai draugyste lieka visai bekvape.

    Reply
  7. Buvome iš tų porų, kurioms, iš šalies žiūrint, tarsi nieko netrūko. Bet mes nieko bendro neturėjome. Vienas kito irgi. Tik bendrą vaiką. Kai skyrėmės visiems pažįstamiems buvo šokas. Taip jau gražiai mes atrodėme. O iš tikrųjų šeimyninis gyvenimas pradėjo strigti po 3 metų, bet prisitaikiau. Gražiai išsiskyrėme, kai vyrui prasidėjo vidutinio amžiaus krizė. Tada ir pakalbėjome. Už visą santuokos laikotarpį. Tai buvo vienintelis laikas, kai buvau pajutusi jam dvasinį ir emocinį artumą. Esu net dėkinga vyrui, kad jis išdrįso skirtis, nors, kaip sakė Vladas, viskas buvo susipynę. Aš pati būčiau tempusi iki pabaigos ir turbūt depresuočiau. Kartais pagalvoju, kad man savo buvusio vyro gaila, nes jis irgi neturėjo artimos moters šalia savęs.

    Reply
  8. Viena bėda yra su kalbėjimu – kai prasideda tarpusavio nesusipratimai, žmonės nustoja girdėti vienas kitą. Kai skyriausi su vyru išaiškėjo, kad aš nieko jam niekad nesakiau kuo esu nepatenkinta ir tik besiskiriant jis išgirdo, nors ištiesu kalbėjau ir kalbėjau apie mūsų problemas…na tiesa nerėkavau nesibariau, o tiesiog bandžiau išaiškinti kas man negerai…

    Reply
  9. Ir ne tik, kad negirdėjimas – nekalbėjimas apie nieką. Mano buvęs vyras nežinojo mano bendradarbių vardų, nežinojo net mano atlyginimo dydžio. Dovanodavo rožių, nors visi aplinkui žinojo, kad aš jų nemėgstu. Iš kelionių atveždavo saldainių (jų irgi nemėgstu), nors prašydavau žurnalų. Kai norėdavau pasikalbėti, sakydavo – aš dirbu. Laptopas veikė net lovoje….O jei man reikėdavo nupirkti jam dovaną būdavo problema- nežinojau, kas jį domina…

    Reply
  10. Gal visdėlto geriau, laiku pasakyti sudie…
    Nei gyventi užsidėjus rožinius akinius, skaudinti save ir tikėtis, kad nuo rytojaus vikas pasikeis. Juk po išsiskyrimo praėjus neilgam laiko tarpui galvoji, "Ir kam gi aš tiek laiko paaukojau?". Tad verčiau laikų sustoti, net jeigu atrodo kad esantis aplink pasaulis sugrius, nebebus jėgų gyventi, …bet juk po nakties visada nušvinta nauja diena.

    Reply
  11. Teisigai- gamta taip surėdė, kad būtent Žmogui davė kalbos dovaną. bet kodėl tokias gražias kalbas sakydamio iš tribūnų, dažnai šeimoje tarpusavy nesusikalbam? Gal nekalbam, o gal tiesiog nemokam ramiai išsakyti savo nuomonės ir pozicijos…

    Reply
  12. Vladai, suprantu apie ką tu. Man rodos, aš apskritai nemoku skirtis, jei kartu ilgai prabūta… Tada ieškau būdu kaip prisitaikyti, bet ne radikaliai pakeisti situaciją.

    Reply
  13. Viskas, ką pasakei teisinga. Tik kodėl dažnai gyvenime nesugebam padaryti to, kas būtų logiškiausia išeitis iš situacijos…

    Reply
  14. Sutinku, jog reikia kalbėtis. Bet kartais tenka pripažinti, kad jokios kalbos nepadės. Išsiaiškinus skirtingus požiūrius, kartais reikia drąsos atsisveikinti….

    Reply
  15. oi kaip pažįstama… Aš irgi tokia kaip Agnė. Jau kaip save įtikinėju, kad reikia pabaigti tokį varganą egzistavimą, bet kai su žmogumi jau beveik 30 metų praleista, o ir dar jį myli… nors jis pats draskosi tarp dviejų ir nors kitur nėra ateities, vistiek kankinasi… Ir aš kankinuosi ir išspręsti nieko negalime… Net nežinau kartais. O nekalbame? Mūsų karta užaugo visiškame nekalbėjime apie lyčių skirtumus, jokio švietimo niekur, nei mokyklose, nei šeimose… Juk anais laikais sekso nebuvo ir vyrai nuo moteru niekuo nesiskyrė… Dabar turim tai, ką turim. Manau, dažniausiai pradedama kalbėti, kai jau viskas ima griūti, o reikėjo iš pradžių.

    Reply

Leave a Comment